Administracinė byla Nr. P-4-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02961-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 80.13

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS-989-822/2015 pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovui G. S., trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai Vilniaus miesto klinikinei ligoninei dėl žalos atlyginimo,

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, 2015 m. gegužės 29 d. padavė teismui prašymą priteisti iš buvusio Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo G. S. 3 779,54 Eur žalos atlyginimo VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės naudai.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 5 d. nutartimi prašymą atsisakė priimti kaip paduotą praleidus jo padavimo terminą.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje 2014 m. balandžio 10 d. buvo gautas Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos (toliau – ir Komisija) pirmininko V. G. 2014 m. balandžio 8 d. prašymas dėl viešojo intereso gynimo Nr. S-2014-3019, kuriame nurodyta, kad iš VšĮ Sapiegos ligoninės direktoriaus pareigų neteisėtai atleistas J. G. R.. Neteisėtą atleidimą iš pareigų patvirtina Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimas civilinėje byloje pagal ieškovo J. G. R. ieškinį atsakovams VšĮ Sapiegos ligoninei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl neteisėto atleidimo iš darbo (Vilniaus apygardos teisme byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta 2011 m. gruodžio 9 d.). J. G. R. priteistas sumas, t. y. 175 588,37 Lt išmoką pagal teismo sprendimą ir 1 426 Lt vykdymo išlaidų, atlygino VšĮ Vilniaus miesto klinikinė ligoninė.

Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras 2014 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 13.12.-54 atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones, nes VšĮ Vilniaus miesto klinikinė ligoninė (buvusi VšĮ Sapiegos ligoninė), esant Vilniaus miesto savivaldybės pritarimui, ėmėsi priemonių dėl jai neteisėtais G. S. veiksmais, atleidžiant iš pareigų VšĮ Sapiegos ligoninės direktorių J. G. R., padarytos žalos atlyginimo.

Prašyme taip pat nurodyta, kad Generalinėje prokuratūroje 2014 m. liepos 18 d. gautas Komisijos pirmininko V. G. pakartotinis prašymas dėl viešojo intereso gynimo Nr. S-2014-5807, išieškant iš kaltų asmenų padarytą žalą. Komisijos pirmininko rašte nurodyta, kad VšĮ Vilniaus miesto klinikinė ligoninė nesiėmė priemonių dėl žalos išieškojimo, o Vilniaus miesto savivaldybė galimai netiesiogiai VšĮ Vilniaus miesto klinikinei ligoninei nurodė nesikreipti į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

VšĮ Vilniaus miesto klinikinė ligoninė 2014 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. IS-1618(2.19) prokuratūrą informavo, kad VšĮ Vilniaus miesto klinikinė ligoninė nusprendė imtis priemonių dėl jai neteisėtais Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo G. S. padarytais veiksmais, atleidžiant iš pareigų VšĮ Sapiegos ligoninės direktorių J. G. R., padarytos žalos atlyginimo. VšĮ Vilniaus miesto klinikinė ligoninė 2014 m. rugpjūčio 5 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl turtinės žalos atlyginimo ir prašė teismo priteisti iš G. S. turtinės žalos atlyginimą – 230 009,10 Lt. Atsižvelgiant į tai, Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė 2014 m. spalio 2 d. priėmė nutarimą Nr. 13.12.-105 atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones.

Generalinėje prokuratūroje 2015 m. balandžio 30 d. gautas Komisijos pirmininko V. G. pranešimas, kad VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės administracija 2014 m. gruodžio 9 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl ieškinio atsisakymo ir paprašė bylą nutraukti. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi civilinė byla Nr. 2-5320-340/2014 pagal ieškovės VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės 2014 m. rugpjūčio 5 d. ieškinį, kuriuo ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo G. S. turtinės žalos atlyginimą – 230 009,10 Lt, buvo nutraukta.

Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir aktualų teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad 2014 m. balandžio 10 d., gavus Komisijos pirmininko V. G. prašymą dėl viešojo intereso gynimo, pareiškėjui buvo žinoma apie įsiteisėjusį Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-90-599/2011 pagal ieškovo J. G. R. ieškinį atsakovams VšĮ Sapiegos ligoninei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl neteisėto atleidimo iš darbo, kuriuo J. G. R. atleidimas iš VšĮ Sapiegos ligoninės direktoriaus pareigų pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2010 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. 3.1-K-328 pripažintas neteisėtu. Iš Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės 2014 m. spalio 2 d. nutarimo Nr. 13.12.-105 atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, jis priimtas atsižvelgiant į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gegužės 29 d. raštą Nr. A51-42991/14(3.3.2.9-EM4), kuriame nurodoma, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kaip VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės steigėja, siūlė Ligoninei įvertinti kreipimosi į teismą išlaidas, įskaitant bylinėjimosi išlaidas, mokėtiną žyminį mokestį, įvertinant bylinėjimosi perspektyvą. Jokių duomenų, kad VšĮ Vilniaus miesto klinikinė ligoninė ėmėsi realių veiksmų dėl nuostolių iš atsakovo G. S. priteisimo, 2014 m. gegužės 29 d. nutarimo priėmimo metu nebuvo. Taigi, Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorui priimant nutarimą Nr. 13.12.-54 atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, 2014 m. gegužės 29 d. buvo pakankamai duomenų apie tai, jog galbūt pažeistas viešasis interesas, t. y. gauta pakankamai aktualios medžiagos, patvirtinančios, kad G. S. neteisėtai nutraukęs darbo sutartį su J. G. R., padarė VšĮ Vilniaus miesto klinikinei ligoninei 230 009,10 Lt žalą. Be to, pažymėta, kad pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį prokurorui suteikta iniciatyvos teisė imtis priemonių viešajam interesui ginti.

Apibendrinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad būtent 2014 m. gegužės 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gegužės 29 d. rašto Nr. A51-42991/14(3.3.2.9-EM4) gavimo Generalinėje prokuratūroje diena yra tas momentas, nuo kurio turi būti skaičiuojama termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžia, kadangi jau tuo metu buvo žinoma  apie viešojo intereso pažeidimą. Vėlesni Komisijos pirmininko kreipimaisi į Generalinę prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo ir VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės veiksmai dėl nuostolių iš G. S. priteisimo tik parodo, kad VšĮ Vilniaus miesto klinikinė ligoninė nepateisinamai delsė pati ginti viešąjį interesą. Šios aplinkybės nulėmė, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinojo praėjus ilgam laikui po Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimo įsiteisėjimo. Teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, tai, kad pareiškėjas su prašymu dėl viešojo intereso gynimo į teismą kreipėsi tik 2015 m. gegužės 29 d., konstatavo, kad yra pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjo prašymą dėl viešojo intereso gynimo, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

II.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą dėl žalos atlyginimo priimti. Atskirajame skunde pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad prašyme nereiškė reikalavimo panaikinti administracinį aktą. Ginčas byloje kilo dėl Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintos valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės, kuriai taip pat taikomos civilinės ir darbo teisės normos. ABTĮ nenustato termino kreiptis į teismą dėl žalos valstybės ar savivaldybės institucijai, padarytos neteisėta valstybės tarnautojo veika, atlyginimo. ABTĮ 4 straipsnio 6 dalyje numatyta įstatymo ir teisės analogija. Kadangi prašymas pareikštas dėl žalos atlyginimo, taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.127 straipsnio 1 dalis reglamentuoja ieškinio senaties pradžios skaičiavimą (nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie teisės pažeidimą momento). Savo išvadas pareiškėjas grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-1015/2014).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-989-822/2015 pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija rėmėsi Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas vertino, jog jau 2014 m. gegužės 29 d. buvo pakankamai duomenų apie tai, kad galbūt pažeistas viešasis interesas, todėl nuo šios datos turi būti skaičiuojama termino kreiptis dėl viešojo intereso gynimo pradžia.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nuomonės, kad prašymas pareikštas dėl žalos atlyginimo, todėl šiuo atveju taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškinio senatis ir ABTĮ 32 bei 33 straipsniuose nurodyti skundo padavimo terminai yra skirtingos prigimties, t. y. pirmasis – materialusis, o antrieji – procesiniai terminai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad klausimai, susiję su materialinėmis teisinėmis kreipimosi į teismą prielaidomis, gali būti sprendžiami tik nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant byloje sprendimą (pvz., 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011, 2013 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-364/2013, 2014 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-749/2014). Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nematė pagrindo nesivadovauti vyraujančia teismų praktika šiuo klausimu ir pažymėjo, kad šią išvadą taip pat patvirtina CK 1.126 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, pagal kurias reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Teisėjų kolegija pabrėžė, kad skundo priėmimo stadijoje apsiribojama procesinių prielaidų kreiptis į teismą patikrinimu. Teismas turi teisę atsisakyti priimti skundą tik esant procesinio pobūdžio aplinkybėms, kurių sąrašas yra baigtinis (ABTĮ 37 str. 2 d.). Ir priešingai, nenustatęs įstatyme įvardytų procesinių kliūčių asmeniui kreiptis į teismą, teismas neturi pagrindo asmens skundo nepriimti. Toks reglamentavimas yra viena iš teisės kreiptis į teismą garantijų.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas atskirajame skunde iš esmės neginčija, jog 2014 m. gegužės 29 d. prokuratūroje buvo gauta pakankamai duomenų apie tai, kad galbūt pažeistas viešasis interesas, o teisėjų kolegija šiuo atveju sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog gavus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gegužės 29 d. raštą Nr. A51-42991/14(3.3.2.9-EM4) (b. l. 104–105) ir nesant pakankamų duomenų, kad VšĮ Vilniaus miesto klinikinė ligoninė ėmėsi realių veiksmų dėl nuostolių iš G. S. priteisimo, nors Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimas, pagal kurį VšĮ Vilniaus miesto klinikinė ligoninė išmokėjo J. G. R. teismo priteistas sumas, įsiteisėjo dar 2011 m. gruodžio 9 d., pareiškėjas turėjo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas. Pareiškėjas su prašymu dėl viešojo intereso gynimo į teismą kreipėsi tik 2015 m. gegužės 29 d., prašymo padavimo termino atnaujinti neprašė, todėl teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo prašymą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, ją naikinti remiantis atskirojo skundo ar kitais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl atskirąjį skundą atmetė, o skundžiamą nutartį paliko nepakeistą.

III.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS-989-822/2015.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Pareiškėjas nurodo, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtų bylų dėl žalos atlyginimo matyti, jog skundai dėl žalos atlyginimo teismui buvo pateikti praleidus ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminą, teismai skundo priėmimo stadijoje procesinių prielaidų kreiptis į teismą arba netikrino, arba įstatyme įvardintų procesinių kliūčių kreiptis į teismą nenustatė. Pareiškėjas nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-38-662/2015, 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-3720/2011, 2015 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-343-143/2015, 2014 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-131/2014, 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1531/2010, 2015 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-413-146/2015, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2988/2012.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 8 d. nutarimą, pažymi, kad nurodytos administracinės bylos pagal ginčo teisinį santykį yra tapačios ir patvirtina, kad, kreipiantis į teismą dėl padarytos žalos atlyginimo, ABTĮ 33 straipsnyje nustatytas skundo padavimo terminas nėra aktualus, svarbu, kad pareiškėjas nebūtų praleidęs trejų metų ieškinio senaties termino, nustatyto reikalavimams dėl žalos atlyginimo, todėl nagrinėjamu atveju pripažintina, kad vienodo pobūdžio bylose buvo skirtingai taikytos prašymo priėmimą ir skundo padavimo terminus reglamentuojančios normos ir atitinkamai priimtos skirtingos procesinės nutartys. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, kurioje buvo priimta 2008 m. liepos 25 d. nutartis, prokuroras kreipėsi dėl administracinių aktų panaikinimo, o ne dėl padarytos žalos atlyginimo, todėl bylos nėra tapačios.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateiktu prašymu siekia, kad būtų atnaujintas procesas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. AS-989-822/2015 pagal jo prašymą atsakovui G. S., trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai Vilniaus miesto klinikinei ligoninei dėl žalos atlyginimo.

Vertindama pareiškėjo pateiktą prašymą, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog administracinėje teisenoje proceso atnaujinimo institutas yra numatytas ABTĮ IV skyriuje. Tai yra pripažįstama kaip išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog, atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėždamas šios proceso stadijos išimtinumą yra konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais; ir antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas proceso atnaujinimą sieja su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartimi, kuria teismas jo atskirąjį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti nagrinėti jo pateiktą skundą, paliko nepakeistą. Taigi įsiteisėjusia teismo nutartimi pareiškėjo pareiškimas nebuvo nepriimtas nagrinėti teisme. Nagrinėjamu atveju byla nebuvo nagrinėta iš esmės, ji nėra prilyginama užbaigtai bylai. Atitinkamai, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra užbaigtos administracinės bylos, o tai yra būtina sąlyga sprendžiant klausimą dėl bylos proceso atnaujinimo (ABTĮ 153 str. 1 d.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-55-858/2015).

Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra užbaigtos administracinės bylos (ABTĮ 153 str. 1 d.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartis negali būti proceso atnaujinimo objektu.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje negalėjo būti paduotas, todėl jis yra netenkinamas.

Proceso atnaujinimą reglamentuojantis ABTĮ IV skyrius nenumato prašymo atnaujinti procesą priėmimo stadijos, kurioje būtų galima patikrinti, ar prašymas atnaujinti procesą apskritai gali būti nagrinėjamas teisme. Atsižvelgdama į tai, kad visi klausimai, susiję su prašymo atnaujinti procesą atitikimu įstatymo reikalavimams tikrinami prašymą atnaujinti procesą nagrinėjant iš esmės, teisėjų kolegija, nustačiusi, jog proceso atnaujinimas nėra galimas, atsisako atnaujinti procesą (ABTĮ 159 str. 1 d.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2012). Dėl šių priežasčių nėra pagrindo iš esmės pasisakyti dėl pareiškėjo įvardintų argumentų ir pateiktų prašymų.

Iš esmės tokios pat pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P520-102/2013, 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P492-184/2013, 2015 m. balandžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P-55-858/2015.

Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje netenkintinas ir procesas šioje byloje neatnaujintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS-989-822/2015 pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovui G. S., trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai Vilniaus miesto klinikinei ligoninei dėl žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius