Civilinė byla Nr. 2-74/2007 Procesinio sprendimo kategorija 126.8
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. vasario 1 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Marytės Mitkuvienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų L. G. ir R. G. atstovo advokato Sergiejaus Butos ir atsakovo R. L. atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nutarties, kuria bankrotas pripažintas tyčiniu UAB ,,Plasgeta“ bankroto byloje Nr. B2-170-159/2006.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskiruosius skundus,
n u s t a t ė :
Klaipėdos apygardos teismas 2005 m. lapkričio 8 d. nutartimi UAB „Plasgeta“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Simpatija“. Bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo 2006 m. kovo 15 d. į bankroto bylą pateikė ieškinį dėl UAB „Plasgeta“ bankroto pripažinimo tyčiniu (t. 1, b.l. 121-122). Paaiškino, kad iki 2002 metų UAB „Plasgeta“ dirbo pelningai, tačiau akcininkai L. G. (bendrovės administracijos vadovas), R. G. (komercijos direktorius), R. L. tyčia privedė įmonę prie bankroto. Nuo 2003 metų bendrovei patiriant nuostolius bei nebegalint atsiskaityti su kreditoriais, minėti asmenys, pažeisdami Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 8 straipsnio pirmosios dalies reikalavimus, nepaskelbė apie įmonės nemokumą, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nemažino įstatinio kapitalo. Bankroto administratorius taip pat nurodė, kad įmonės vadovai akivaizdžiai blogai organizavo darbą, nuo bendrovės įregistravimo 2000 m. kovo 7 d. sušaukė tik keturis akcininkų susirinkimus, nebuvo sprendžiami finansinės atskaitomybės klausimai. Be to, įmonei jau esant nemokiai, prisidengiant 2005 m. sausio 28 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi, įmonės valdymą ir visą turtą perdavė R. R. , apie akcijų perleidimą nepranešdami kreditoriams. Bendrovėje nebuvo tinkamai vedama buhalterinė apskaita, 2004-2005 m. bendrovė iš veiklos gautas pajamas investavo į gamybą, tačiau skolos kreditoriams liko tokios pačios.
R. G. nepripažino BUAB „Plasgeta“ bankroto administratoriaus prašymo dėl bendrovės tyčinio bankroto nustatymo. Paaiškino, nuo 2003 metų įmonės veikloje nebedalyvavo, nors iš komercijos direktoriaus pareigų atleistas nebuvo, tačiau gaudavo apie 500 Lt darbo užmokestį. Apie nuostolingą UAB „Plasgeta“ veiklą sužinojo tik prieš akcijų pardavimą. Pirkdamas akcijas R. R. iš 2004 metų balanso duomenų žinojo apie bendrovės nuostolingą veiklą bei skolas kreditoriams (t. 2, b. l. 158-159).
L. G. nepripažino BUAB „Plasgeta“ bankroto administratoriaus prašymo dėl bendrovės tyčinio bankroto nustatymo. Jis paaiškino, kad R. R. girdint buvo sprendžiami klausimai dėl bankroto įmonei iškėlimo ir dėl įmonės perdavimo vadovauti R. R. , šiam sutikus pirkti įmonę už 30 000 Lt. R. R. nereikalaujant, nebuvo surašytas įmonės turto perdavimo-priėmimo aktas, tačiau jau kitą dieną po susitarimo dėl įmonės pardavimo R. R. buvo perduotas visas įmonės turtas. Apie įmonės savininko pasikeitimą informavo kreditorius ir jis pats, ir R. R. . UAB „Plasgeta“ dviguba buhalterija nebuvo vedama (t. 2, b. l. 159-161).
R. L. taip pat nepripažino BUAB „Plasgeta“ bankroto administratoriaus prašymo dėl bendrovės tyčinio bankroto nustatymo. Paaiškino, kad tapęs UAB „Plasgeta“ akcininku nedalyvavo įmonės valdyme, nes pasitikėjo pažįstamu L. G. (t. 2, b. l. 162).
Trečiasis asmuo R. R. sutiko dėl UAB „Plasgeta“ bankroto nustatymo tyčiniu. Jis paaiškino, kad tiekdamas UAB „Plasgeta“ lauko langų palanges žinojo, jog bendrovė dirbo pelningai, todėl šios bendrovės akcijos buvo vertingos. Kai 2005 m. sausio 28 d. sutartimi tapo vieninteliu šios bendrovės akcininku, sužinojo, kad įmonė pagal sudarytą grafiką buvo įsipareigojusi dengti UAB „Gretsch–Unitas Baltic“ 105 000 Lt skolą, įmonėje, neturint užsakymų, darbas apskritai nevyko, buvo likę dirbti tik 4 darbuotojai, sužinojo, kad sandėlyje likęs žymiai mažesnis kiekis medžiagų. Nors po akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo reikalavo L. G. , kad būtų įformintas įmonės perėmimas, tačiau perėmimas neįvyko (t. 3, b. l. 81–83).
Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. gruodžio 8 d. nutartimi BUAB ,,Plasgeta“ bankrotą pripažino tyčiniu. Teismas nustatė, kad nuo 2003 metų pradėjo blogėti įmonės finansinė padėtis ir kad jau 2003 m. gruodžio 31 d. UAB „Plasgeta“ buvo nemoki, nes turėjo 601 175 Lt vertės turto, o jos įsipareigojimai sudarė 580 518 Lt (t. 1, b. l. 129-130). Esant tokiems įrodymams teismas darė išvadą, kad L. G. , R. G. , R. L. , būdami įmonės savininkais, o L. G. - įmonės administracijos vadovu, įmonei nebegalint atsiskaityti su kreditoriais, nesikreipdami į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio pirmosios dalies reikalavimus. Be to, pagal UAB „Plasgeta“ įstatų 5 skirsnio 5, 9 straipsnius įmonės administracija privalėjo eilinį visuotinį akcininkų susirinkimą sušaukti kasmet per keturis mėnesius nuo ūkinių metų pabaigos, o visuotiniame akcininkų susirinkime patvirtinti metinę finansinę atskaitomybę, atšaukti bendrovės direktorių (Įstatų 5 skirsnio 5, 4 str. 2 p., 5 p., t. 2, b. l. 189-199). Teismas sprendė, kad įmonės direktorius L. G. , 2004 metais tapęs nedarbingu, apskritai neorganizavo įmonės darbo, o bendrovės veikla rūpinosi sekretorė E. R. . Teismas taip pat nustatė, kad nuo UAB „Plasgeta“ veiklos pradžios buvo sušaukti tik 4 akcininkų susirinkimai (t. 3, b. l. 138-141). Be to, teismas rėmėsi liudytojos R. N. parodymais, kad ji neturėjo galimybės sudaryti 2004 m. gruodžio 31 d. balanso, nes įmonė už 169 210 Lt buvo nusipirkusi medžiagų ir iš jų pagaminusi gaminių, tačiau jai nebuvo pateikti duomenys-aktai apie tokios vertės medžiagų sunaudojimą gamyboje (t. 3, b. l. 88-89), šiuos parodymus patvirtino ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo Nr. 9-06-22-25-AC2-42“ 1.3 punktas (t. 2, b. l. 170). Remdamasis šiais duomenimis, teismas konstatavo UAB „Plasgeta“ privedimo prie tyčinio bankroto požymį – įmonės vadovo akivaizdžiai blogai organizuotą įmonės darbą. Išvadą, kad UAB „Plasgeta“ tyčia buvo privesta prie bankroto dėl įmonės vadovo akivaizdžiai blogai organizuoto įmonės darbo, patvirtino L. G. pripažinimas, kad 2004 metų pabaigoje apskritai nebebuvo galima vadovauti bendrovei, todėl sutikus akcininkams buvo nutarta parduoti įmonę R. R. , nors įmonės skola kreditoriams sudarė nuo 200 000 Lt iki 300 000 Lt. Įvertinęs 2005 m. sausio 28 d. sudarytas akcijų pirkimo-pardavimo sutartis (t. 1, b.l. 133-135) teismas konstatavo, kad šios sutartys buvo sudarytos tik dėl akių (CK 1.86 str. 1 d.), nes po šių sutarčių sudarymo UAB „Plasgeta“ apskritai jokios veiklos nebevykdė, nebeatsiskaitinėjo su įmonės kreditoriais, tačiau tik sudarė sąlygas vienam iš kreditorių – R. R. individualiai įmonei – perimti UAB „Plasgeta“ beveik išmokėtą pagal finansinio lizingo sutartį įgytą langų gaminimo įrangą. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad yra pagrindas UAB „Plasgeta“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Nors UAB „Plasgeta“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo, prašydamas pripažinti UAB „Plasgeta“ bankrotą tyčiniu, atsakovais nurodė L. G. , R. G. , R. L. , tačiau teismas nagrinėjo tik UAB „Plasgeta“ tyčinio bankroto nustatymo klausimą ir dėl šių asmenų atsakomybės nepasisakė.
Atskiruoju skundu atsakovų L. G. ir R. G. atstovas advokatas S. Buta prašo pakeisti 2006 m. gruodžio 8 d. nutarties dalį, pašalinant iš teismo nutarties motyvuojamosios dalies išvadą, kad 2005 m. sausio 28 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarys yra niekinės. Prašymą grindžia tokiais argumentais:
- Sprendžiant įmonės tyčinio bankroto pripažinimą reikia nustatyti, ar įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. UAB „Plasgeta“ akcininkai nuostolingų sandorių dėl įmonės turto perleidimo nesudarė, ieškovas duomenų apie tokių sandorių sudarymą teismui nepateikė, apie tai, kad akcininkai iššvaistė, sugadino ar sunaikino įmonės turtą, taip pat nepateikė, akcininkams nuosavybės teise priklausančios bendrovės akcijos nėra įmonės turtas ir akcijų perleidimas negali būti traktuojamas kaip nuostolingas įmonės turto perleidimas, todėl tokie akcininkų veiksmai negali būti vertinami kaip sąmoningi tyčiniai veiksmai siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.
- ĮBĮ 8 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Ši teisės norma yra imperatyvi, tačiau tai nereiškia, kad reikia suabsoliutinti šią pareigą, nes net ir įmonei esant nemokiai, akcininkai gali atstatyti mokumą papildomais įnašais, pritraukiant kitus investuotojus ir t. t. Nei ši teisės norma, nei Akcinių bendrovių įstatymas (toliau - ABĮ) nedraudžia įmonės akcininkams, esant įmonei nemokiai, perleisti įmonės akcijas. Apie tai, kad įmonė turi skolų, R. R. buvo žinoma prieš įmonės akcijų pirkimą. Todėl buvusių akcininkų veiksmai, asmeninės nuosavybės teise turimų akcijų pardavimas negali būti pripažinti kaip įmonės privedimas prie bankroto tyčia.
- R. R. , įsigijęs visas UAB „Plasgeta“ akcijas ir pasiskyręs save direktoriumi, privalėjo pranešti apie įmonės akcininkų pasikeitimą juridinių asmenų registro tvarkytojui. Vadovaujantis ABĮ, atsakomybė už įmonės akcijų tvarkymą buvusiems iki akcijų pardavimo akcininkams negali kilti, nes tai yra įsigijusio akcijas akcininko ir direktoriaus pareiga.
- Teismo išvada, kad UAB „Plasgeta“ tyčia buvo privesta prie bankroto dėl įmonės vadovo akivaizdžiai blogai organizuoto įmonės darbo, yra nepagrista. Akcininkų susirinkimų nesušaukimas neleidžia daryti išvados, kad vadovas blogai organizavo įmonės darbą.
- Apie tai, kad R. R. jau įmonės akcijų pirkimo metu ketino nebevykdyti veiklos ir tuo siekė pigiai perimti įmonės turtą (plastikinių langų gamybos įrangą), o po to įmonei iškelti bankroto bylą, atsakovams nebuvo ir negalėjo būti žinoma.
- Už nupirktas akcijas R. R. nesumokėjo. Buvo sutarta, kad sumokės po to, kai pagerės įmonės finansinė padėtis. Ir nors ne kartą buvo raginamas žodžiu sumokėti už nupirktas akcijas, tačiau iki šiol nesumokėjo. Buvę akcininkai turi teisę, o ne pareigą kreiptis į teismą dėl skolos už akcijas priteisimo. Dėl to teismo padaryta išvada, kad akcijų pardavimo sutartys buvo sudarytos tik dėl akių (CK 1.86 str. 1 d.), yra nepagrįsta ir neteisėta.
Atskiruoju skundu atsakovas R. L. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - ieškinį apelianto atžvilgiu atmesti bei priteisti iš ieškovo išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Prašymus grindžia tokiais argumentais:
- Pirmosios instancijos teismas turėjo priimti ne nutartį, o sprendimą (CPK 259 str. 1 d., 307 str. 1 d. str. 1 d., 307 str. 1 d.), nes ieškovas pareiškė ieškinį, atsakovai buvo įpareigoti pateikti atsiliepimus į ieškinį, o teismas išsprendė bylą iš esmės. Tokiu būdu buvo pažeistos apelianto procesinės teisės, susijusios su apskundimu, netinkamų atsakovų pakeitimu bei bylinėjimosi išlaidų priteisimu.
- Ieškovas ieškinyje nurodė tik vieną tretįjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų. Teismas, rašytinio proceso tvarka nutaręs papildomai įtraukti į procesą trečiuosius asmenis - kreditorius, turėjo priimti nutartį, kuria būtų ieškovą įpareigojęs parengti tinkamą procesinį dokumentą ir tiek jo bei jo priedų egzempliorių, kad jų pakaktų kiekvienam proceso dalyviui (CPK 47 str. l d., 111 str., 113 str., 114 str., l15 str., 138 str.). Kadangi ieškinys nebuvo tikslinamas, ieškovas atsisakė keisti atsakovus, nėra teismo nutarties dėl papildomų trečiųjų asmenų įtraukimo į procesą, todėl iš esmės yra pažeistos procesinės teisės normos.
- Bylos nagrinėjimo metu ir atsakovai, ir tretysis asmuo R. R. pripažino, kad akcijos buvo perleistos. Toks sandoris buvo patvirtintas R. R. veiksmais - naujasis akcininkas perėmė įmonės turtą, dokumentaciją, vykdė gamybą, atsiskaitinėjo su UAB „Plasgeta“ kreditoriais. Tai patvirtina R. R. teiginys, kad jis buvo direktorius ir kad būtent jis, kaip UAB „Plasgeta“ administracijos vadovas, perdavė įmonės turtą ir dokumentaciją bankroto administratoriui. Taigi teismas nepagrįstai pripažino akcijų pardavimo sandorius niekiniais, nes jie buvo abiejų sandorių šalių patvirtinti ir vykdomi, dėl sandorių teisėtumo nebuvo iškeltas ginčas, R. R. naudojosi sandoriu suteiktomis teisėmis ir pareigomis.
- Teismas nurodė, kad R. R. nebuvo įrašytas į akcininkų knygą. Kadangi jis akcijas nupirko ir pasiskyrė save administracijos vadovu, tai būtent jis turėjo pareigą tvarkyti akcininkų registracijos knygą, pranešti į VĮ Registrų centrui, bei turėjo visas kitas akcininko ir administracijos vadovo pareigas (CK 2.45 str., 2.82 str. 3 d., ABĮ 14 str. 4 d., ĮBĮ 10 str. 7 d. l p.).
- Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojos R. N. ir atsakovų L. G. ir R. G. parodymus, kad UAB „Plasgeta“ administracijos vadovas L. G. sprendė klausimą, ar parduoti įmonės akcijas, ar skelbti bankrotą. Tokį svarstymą girdėjo R. R. ir pasisiūlė nupirkti visas įmonės akcijas. Liudytoja R. N. paliudijo, kad ji supažindino R. R. su įmonės finansine padėtimi ir skolomis. Teismo posėdyje R. R. patvirtino, kad jis ketino atsiskaityti su kreditoriais ir išvengti bankroto. Tačiau apie dešimt mėnesių valdęs įmonę R. R. nurodė, kad bankrotą nulėmė verslo nesėkmė - itin sumažėjęs užsakymų skaičius, sunkiai vykusi gamyba. Todėl nepagrįstai bandoma suversti kaltę buvusiems akcininkams dėl bankroto.
- Teismas net nesiaiškino, kaip R. R. valdė įmonę, ar vykdė visas savo pareigas. UAB „Plasgeta“ gamino plastikinius gaminius. Tuo tikslu lizingu buvo įsigytos gamybinės staklės už 116 874 Lt. Kai akcijas įsigijo R. R. , už staklyną buvo likę sumokėti tik apie 30 000 Lt, tačiau apie dešimt mėnesių įmonę valdęs R. R. ne tik, kad nesirūpino staklyno išlaikymu, bet sudarė sandorį, dėl kurio tas staklynas buvo perkeltas į R. R. individualią įmonę, kurioje iki šiol pelningai jis vysto gamybą. Taigi jeigu ir yra kieno nors kaltė dėl bankroto, tai tik R. R. , nes dėl jo veiksmų UAB „Plasgeta“ veikla sustojo, nes įmonė neteko staklyno.
Atsiliepimu į atsakovų L. G. ir R. G. atstovo advokato S. Butos atskirąjį skundą atsakovas R. L. su atskiruoju skundu iš dalies sutiko, nurodė, kad atskirasis skundas turėtų būti tenkinamas plačiau negu jame prašoma.
Atsiliepimu į atskiruosius skundus ieškovo bankroto administratoriaus įgaliota atstovė S. Š. prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą, o atsakovų atskiruosius skundus atmesti.
Atskirieji skundai tenkintini iš dalies.
Nagrinėdami bankroto bylas teismai privalo atkreipti dėmesį į tikrąsias bankroto priežastis ir spręsti, ar jis nėra tyčinis. Be to, ĮBĮ 21 straipsnio pirmosios dalies 2 punktas nustato, kad, iškėlus teisme bankroto bylą, kreditoriai turi teisę kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo. Darytina išvada, kad tyčinio bankroto klausimas teisme gali būti nagrinėjamas tiek kreditorių, tiek paties teismo iniciatyva. Pagal ĮBĮ 21 straipsnio nuostatas kreditoriai savo teises įgyvendina perduodami administratoriui savo reikalavimus, gaudami iš administratoriaus informaciją apie bankroto bylos eigą, dalyvaudami kreditorių susirinkimuose ir gindami savo reikalavimus, kreipdamiesi į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo ir kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų, o administratoriaus teisė savo iniciatyva kreiptis į teismą šiuo klausimu minėtame įstatyme nenumatyta. Nagrinėjamu atveju administratorius 2005 m. kovo 15 d. pateikė teismui ieškinį dėl tyčinio bankroto pripažinimo (t. 1, b. l. 121-123), tačiau byloje nėra duomenų, kad kreditoriai būtų palaikę ar kitaip pritarę tokiam bankroto administratoriaus kreipimuisi. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad 2005 m. kovo 15 d. administratorius kreipėsi į teismą su minėtu ieškiniu, o po kelių dienų, t. y. 2005 m. kovo 17 d., kreditorių susirinkime jokio klausimo, susijusio su tyčiniu bankrotu, aptarta nebuvo. Atvirkščiai, šis kreditorių susirinkimas įpareigojo administratorių kreiptis į teismą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama (t. 1, b. l. 143-144). Taip pat nėra duomenų, kad tyčinio bankroto nustatymas būtų svarstomas anksčiau.
Teismas, siekdamas išsiaiškinti, ar įmonė tyčia buvo privesta prie bankroto, renka ir tiria įrodymus, tad kreditoriai, kurių kreditoriniai reikalavimai yra patvirtinti teismo nutartimi, kaip tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi teisę teisme išsakyti savo nuomonę ir argumentus šiuo klausimu, paaiškinti svarbias, su bankrotu susijusias aplinkybes. Šiuo atveju teismas, nagrinėdamas tyčinio bankroto nustatymo klausimą, kreditorius įtraukė trečiaisiais asmenimis. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad dauguma kreditorių nuomonės dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nepareiškė ir nedalyvavo teismo posėdžiuose. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad kreditoriaus UAB ,,Parex lizingas“ atstovė V. G. ir kreditorius R. S. palaikė administratoriaus prašymą dėl UAB ,,Plasgeta“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau, remiantis 2006 m. gruodžio 1 d. teismo posėdžio protokolu bei baigiamosiomis kalbomis, daryti tokios išvados negalima, kadangi R. S. nurodė, jog neturi ką pasakyti, o V. G. nuomonės nagrinėjamu klausimu neišdėstė (t. 3, b. l. 164-175). Remdamasi tuo, kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino kreditorių valios dėl tyčinio bankroto nustatymo.
Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nutartį pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto priėmė 2006 m. balandžio 27 d., o bankrotą pripažino tyčiniu 2006 m. gruodžio 8 d. Bankrutuojančios įmonės bankroto procesas vyksta ĮBĮ nustatytu eiliškumu; pasibaigus vienai bankroto bylos proceso stadijai (procedūrai), užbaigiami ir ĮBĮ numatyti veiksmai, kurie turėjo būti atliekami toje bankroto bylos proceso stadijoje, bei pradedama kita bankroto proceso stadija. Todėl teismui pripažinus įmonę bankrutavusia ir likviduotina, prasidėjo galutinė bankroto bylos proceso stadija – bankrutavusios įmonės likvidavimas, kurios metu bankrutavusios įmonės likvidatorius atlieka veiksmus, susijusius su įmonės likvidavimu. Šioje proceso stadijoje paprastai nebenagrinėjami klausimai, kurie turėjo būti išspręsti ankstesnėse bankroto bylos procedūrose, iš jų ir klausimas dėl įmonės tyčinio bankroto. ĮBĮ 32 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad įmonė įgyja bankrutavusios įmonės statusą nuo teismo nutarties likviduoti įmonę įsiteisėjimo dienos; to paties straipsnio antroji dalis numato veiksmus, kuriuos turi atlikti administratorius nuo teismo nutarties likviduoti įmonę įsiteisėjimo dienos. Taigi įstatymas teisinio mechanizmo nagrinėti tyčinio bankroto nustatymo klausimą, kai įmonė yra likviduojama, nereglamentuoja, o pirmosios instancijos teismas iš viso neaptarė, koks turėtų būti tolesnis procesas bankrotą pripažinus tyčiniu įmonės likvidavimo stadijoje.
Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas yra įmonės privedimas prie bankroto tyčia. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismai, nagrinėdami tyčinio bankroto nustatymo klausimą, turėtų atkreipti dėmesį į tikrąsias bankroto priežastis, tarpe jų, ar įmonės bankrotą nenulėmė sąmoningas blogas jos valdymas, kuris gali pasireikšti tiek aktyviais įmonės vadovų veiksmais, tiek ir neveikimu, ar įmonės vadovai akivaizdžiai blogai organizavo įmonės darbą arba apskritai jo neorganizavo, ar nebuvo sudarinėjami nuostolingi įmonei sandoriai (pasirašinėjamos sutartys prekėms įgyti ar paskoloms paimti, prievolių įvykdymas užtikrinamas laidavimu ar garantija), žinant, kad įmonė negalės tų sandorių įvykdyti (sumokėti už gautas prekes ar grąžinti paimtų paskolų, atsakyti pagal laidavimo ar garantijos sutartis ir pan.), ar akivaizdžiai gresiant bankrotui nebuvo paslėptas, iššvaistytas, perleistas kitiems asmenims turtas, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 „Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose“ 13 p.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB ,,Baltic Building Found“ (bylos Nr. 3K-3-448/2004, kat. 125.6) išaiškino, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, tai yra kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Atkreiptinas dėmesys, kad, sprendžiant klausimą dėl įmonės tyčinio bankroto pripažinimo, reikia nustatyti, ar įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo.
Nagrinėjamoje bankroto byloje pirmosios instancijos teismas, pripažindamas minėtos įmonės bankrotą tyčiniu, nustatė, kad ši įmonė prie nemokumo būsenos buvo privesta sąmoningai, kad lemiamos reikšmės įmonės mokumui ir jos galimybėms atsiskaityti su kreditoriais turėjo atsakovų neveikimas, konkrečiu atveju – kad atsakovai nesilaikė ĮBĮ 8 straipsnio pirmosios dalies reikalavimų. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, įmonės savininkų nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo negali būti laikomas pakankamu pagrindu bankrotą pripažinti tyčiniu.
Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad įmonė jau 2003 metais buvo nemoki (t. 1, b. l. 129-130). Teismas, skundžiamoje nutartyje nurodęs, kad atsakovai blogai organizavo darbą, rėmėsi aplinkybėmis bei atsakovų veiksmais, kurie buvo įvykdyti po 2003 metų, o aplinkybių ir duomenų, dėl kurių įmonė tapo nemokia 2003 metais, teismas iš viso nenagrinėjo. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį grindžia aplinkybe, jog atsakovai blogai organizavo įmonės darbą nepakankamai dažnai sušaukdami akcininkų susirinkimus. Tačiau kaip ši aplinkybė sąlygojo įmonės nemokumą, nenurodė (178 str.).
Remiantis tuo, kas pasakyta, darytina išvada, kad teismas nevertino ir netyrė aplinkybių, kurias pagal suformuotą teismų praktiką šios kategorijos bylose yra būtina nustatyti ir įvertinti, neatsižvelgė į apeliantų argumentus, kuriais įrodinėjama, kad, neištyrus viso aplinkybių konteksto, jų veiksmai negali būti traktuojami kaip priežastis, nulėmusi įmonės privedimą prie bankroto tyčia (CPK 185 str.). Todėl šiuo atveju yra tikslinga klausimą dėl UAB ,,Plasgeta“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 338 str., 327 str. 1 d. 2 p., 337 str. 3 p.). Naujai nagrinėjant klausimą atkreiptinas dėmesys į tai, kad klausimas dėl tyčinio bankroto nustatymo nagrinėtinas ne ieškininės teisenos tvarka, t. y. pareikštinas ne ieškinys, o prašymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 „Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose“ 13 p.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio trečiu punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nutartį ir klausimą dėl tyčinio bankroto nustatymo perduoti Klaipėdos apygardos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjai Konstantinas Gurinas
Kazys Kailiūnas
Marytė Mitkuvienė