Administracinė byla Nr.1-4053-423/2018

                                                                                                       Proceso Nr. 3-62-3-00854-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1

(S)

                    REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

                                                  S P R E N D I M A S       

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                          2018 m. rugsėjo 20 d.

                                                                    Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė,

sekretoriaujant Ritai Kinderienei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas A. B. skundu prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b.l. 2-20).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012-06-14 iki 2018-04-30 atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, kurioje buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamo kalinimo, gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose minimali norma 3,1 kv. m. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pataisos namuose tarp nuteistųjų vyravo „kastų“ sistema, dėl ko valgykloje jis turėjo valgyti iš pažymėtų indų, eiti valgyti po kitų nuteistųjų. Dėl laisvo ploto trūkumo ir atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą, garbės ir orumo pažeminimą, jam pablogėjo sveikata. Tokiais veiksmais atsakovas pažeidė Konstitucijos 21 straipsnį bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis vertina 100 000 Eur suma ir prašo ją priteisti iš atsakovo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atsiliepime (b.l. 25-32) nurodė, kad teisės aktai nustatė minimalų 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose ir ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, kalinamam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Atsakovas nurodo, kad visą pareiškėjo buvimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN – AK) laiką nuo 2012-06-14 iki 2018-04-30 šios normos buvo laikomasi, t.y. ploto norma pažeista nebuvo. Atsakovo nuomone, Pravieniškių PN - AK pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti. Taip pat prašė skundo reikalavimui taikyti ieškinio senatį. Prašė  skundą atmesti.

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas bausmę Pravieniškių PN - AK laikotarpiu nuo 2012-06-14 iki 2018-04-30.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-26 nutartį byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas),  per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį byloje Nr. A662-3116/2011).

LVAT 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas šį terminą prašo taikyti. Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012-06-14 iki 2018-04-30, o skundą teismui pateikė 2018-05-02 (b. l. 22). Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių laiku kreiptis teisminės gynybos, nenurodė. Dėl šių priežasčių, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2015-05-02 iki 2018-04-30.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Pravieniškių PN - AK ginčo laikotarpiu neužtikrino minimalaus vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto, valgykloje turėjo valgyti iš pažymėtų indų, ir tik po kitų nuteistųjų.

Tačiau atsižvelgtina į LVAT suformuotą teisminę praktiką, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė didelius nepatogumus, pažemino orumą bei sutrikdė sveikatą neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju, ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. ir 111.2. punktai nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o kamerų tipo patalpose - ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2015-05-02 iki 2018-04-30) pareiškėjas gyveno: 8 būrio 3 brigadoje, kurios plotas – 34,19 kv. m, joje įrengtos 9 miegamosios vietos, tad vienam asmeniui teko 3,79 kv. m ploto; 1 būrio 5 brigadoje, kurios plotas – 28,48 kv. m, joje įrengtos 9  miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,16 kv. m ploto; 2 būrio (dabar 3) 1 brigadoje, kurios plotas – 87,01 kv. m, joje įrengtos 28 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,11 kv. m ploto; 2 būrio 5 brigadoje, kurios plotas – 30,16 kv. m, joje įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,35 kv. m ploto (b.l. 26, 36-37).

Taigi, teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,1 kv. m. ploto buvo užtikrintas ir pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose pažeista nebuvo. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pataisos namuose vyrauja „kastų“ sistema, dėl ko jis buvo žeminamas, diskriminuojamas, valgė iš pažymėtų indų ir tik po to, kai pavalgydavo kiti nuteistieji. Pareiškėjas nepateikė objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių skunde nurodytą aplinkybę dėl „kastų“ susidarymo, taip pat nenurodė tokių įrodymų buvimo vietos. Teismo sprendimas negali būti grįstas prielaidomis, todėl nesant byloje faktinio pagrindo daryti išvadą apie atsakovo veiksmų neteisėtumą dėl „kastų“ susidarymo, valgymo iš pažymėtų indų, šie pareiškėjo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti. LVAT yra ne kartą akcentavęs, jog abstraktus aplinkybių, nuoskaudų, subjektyvios nuomonės konstatavimas skunde negali įpareigoti teismo nagrinėti skundo, jei iš skundo neaišku, ką konkrečių atveju skundžia pareiškėjas ir kuo jis remiasi (pvz., administracinės bylos Nr. AS-858–746/2010).

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl minimalaus vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto pažeidimų, valgykloje valgymo iš pažymėtų indų, ir tik po kitų nuteistųjų, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovė atliko neteisėtus veiksmus šiuo aspektu  bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą.

Įvertinęs, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog Pravieniškių PN - AK, nagrinėjamu atveju,  neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių pažeidimų, byloje nenustatyta kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio. Nenustačius būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – neteistų veiksmų (neveikimo), žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja

n u s p r e n d ė :

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja                                                                                                                      Asta Urbonienė