Civilinė byla Nr. e2A-1421-803/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20513-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 25 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. Ū. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo 576-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos ieškinį atsakovui V. Ū. dėl skolos priteisimo, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamentas.

Teismas,

n u s t a t ė:

I.                      Ginčo esmė

1.       ieškovas su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo priteisti 147,21 Eur skolos už namo administravimą, teikiamas komunalines ir kitas paslaugas, bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodo, kad bendrija valdo, naudoja ir prižiūri bendrosios dalinės nuosavybės objektus, įskaitant ir daugiabučiame name adresu (duomenys neskelbtini), kuriame atsakovas turi jam nuosavybės teise priklausantį butą. Pažymi, kad atsakovas nuo 2016 m. balandžio mėnesio iki 2017 m. vasario mėnesio nevykdo savo prievolių ir neatsiskaito su bendrija už teikiamas šiukšlių išvežimo, namo administravimo ir kitas paslaugas. Ieškovas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose detaliai pateikti papildomi rašytiniai paaiškinimai dėl kiekvieno atsakovo ginčijamo administratoriaus renkamo mokesčio ar rinkliavos (už priežiūrą, banko mokesčiai, už šiukšlių išvežimą, delspinigiai).

3.       Atsakovas prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad nepripažįsta iš atsakovo prašomų priteisti rinkliavų 176,05 Eur sumos, kurias sudaro 4,40 Eur už priežiūrą, 8,84 Eur banko mokesčių, 66,04 Eur delspinigių, 96,77 Eur už šiukšles (šių išlaidų 23,75 Eur dalį vėliau atlygino). Teigia, kad neteisėtas reikalavimas dėl delspinigių, kadangi nėra rašytinio susitarimo, o ieškovas nepatenka į sąrašą asmenų, turinčių teisę skaičiuoti delspinigius pagal įstatymą „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“. Taip pat prašo taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl delspinigių. Dėl priežiūros ir banko mokesčių nurodo, kad nėra gyventojų ir / ar bendrijos sprendimų tokius mokesčius rinkti, be to, bendrijoje renkamas mokestis už administravimą. Dėl mokesčio už šiukšles nurodo, kad įsiteisėjusiame teismo sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1745-910/2016 yra konstatuota, kad nepagrįstai atsakovui taikomas didesnis mokestis už šiukšlių tvarkymą, turi būti skaičiuojama po 4,99 Eur per mėnesį.

4.       Išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamentas pateikė išvadą, kad į savivaldybės vykdomą namo valdytojų veiklos priežiūrą ir kontrolę neįeina finansinių dokumentų turinio ir atlikų darbų kokybės kontrolė. Skundų dėl bendrijos veiklos nėra gauta. Bendrijos aukščiausiasis valdymo organas yra bendrijos visuotinis narių susirinkimas, gali būti renkamas ir įgaliotinių susirinkimas, turintis dalį visuotinio narių susirinkimo teisių. Savivaldybė nustato maksimalius įkainius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atliekų turėtojams, kurių atliekų tvarkymo operatoriai neturi teisės viršyti. Kai atliekų turėtojai naudojasi kolektyviniais konteineriais, tai jiems tenkanti mokėti už atliekų tvarkymą ir išvežimą dalis paskaičiuojama pagal jam priklausančio naudingojo ploto dalį, jei atliekų turėtojai nesusitaria kitaip.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui 576-ajai Daugiabučių namų savininkų bendrijai iš atsakovo Vytauto 101,17 Eur skolos už daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimą ir priežiūrą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (nuo 2017-05-24) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 150,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas atmetė ieškinio reikalavimus dėl banko mokesčių ir delspinigių priteisimo.

6.       Pirmosios instancijos teismas vertino, kad daugiabučio namo administratorius privalo vykdyti privalomuosius statinio priežiūros reikalavimus, nepaisant to yra bendrijos narių ar įgaliotinių susirinkimo sprendimas ar ne, pritarė buto ar kitų patalpų savininkas priežiūros vykdymui ar ne, nes jų nevykdant ir dėl to atsiradus nuostoliams civilinė atsakomybė tektų namo administratoriui, todėl nepagrįstai atsakovas atsisako mokėti ieškovo ginčo laikotarpiu pagal faktines išlaidas paskaičiuotą 4,40 Eur dydžio mokestį už priežiūrą. 

7.       Teismas sprendė, kad šiukšlių išvežimo veikla atitinka privalomųjų priežiūros reikalavimų turinį, pagrįsta faktinėmis sąnaudomis ir savivaldybės nustatytais įkainiais, todėl tenkino ieškinio reikalavimą dėl 151,66 Eur už šiukšlių rinkimą ir išvežimą.

8.       Teismas vertino, kad daugiabučio namo administratoriaus atlyginimo keitimo (didinimo) turi būti bendrijos narių ar įgaliotinių susirinkimo sprendimas. Nesant sprendimo negalima vienašališkai keisti administratoriui nustatyto atlygio dydį, nesvarbu kokia forma tai daroma: didinant patį atlygio dydį ar nustatant papildomus mokesčius. Pažymėjo, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatyta, kad bendrijos įgaliotinių susirinkimas 2012-10-24 yra patvirtinęs bendrijos eksploatavimo (administravimo) mokestį 0,45 ct/kv.m, į kurį turi įeiti visos išlaidos, susijusios su bendrijos administravimu, tačiau atsakovas sutikimo tokiam mokesčiui, priešingai nei kiti namo gyventojai nėra davęs, todėl bendrija neturi teisės iš jo reikalauti šio mokesčio.

9.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad reikalavimas dėl delspinigių priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas, nesant rašytinio šalių susitarimo dėl jų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10.       Atsakovas V. Ū. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimo, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti arba palikti nenagrinėtu. Nurodė šiuos esminius argumentus:

1.1.                      ieškovas nesilaikė išankstine privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, todėl ieškinys paliktinas nenagrinėtu. Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatytas išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarkos privalomumas visiems ginčams tarp bendrijos narių ir bendrijos valdymo ar kitų organų, kai tokia komisija sudaroma arba toks asmuo renkamas įstatyme nustatyta tvarka;

1.2.                      pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčą tarp šalių išsprendė kitaip nei jis buvo išspręstas civilinėje byloje Nr. e2-1745-910/2016, kurioje teismo sprendimas yra įsitesėjęs. Ieškovas nepagrindė, kodėl atsakovas turi mokėti už šiukšlių tvarkymą pagal didesnį tarifą nei nustatytas 2012-10-24 Namo įgaliotinių susirinkimo nutarimu;

1.3.                      pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad aplinkybės, nustatytos civilinėje byloje Nr. e2-1745-910/2016, nėra prejudicinės, nes skiriasi bylos laikotarpis. Pažymėtina, kad nurodytoje byloje buvo atmesti ieškovo reikalavimai priteisti iš atsakovo mokėjimą už atliekų išvežimą pagal kitokį tarifą nei nustatytas 2012-10-24 Namo įgaliotinių susirinkimo nutarimu. Išngrinėtoje civilinėje byloje nustatyta aplinkybė, kad atliekų išvežimo įkainis yra 4,99 Eur, laikytina prejudiciniu faktu;

1.4.                      ieškovas netinkamai paskirstė mokėjimus už komunalines paslaugas, nes visas įmokas už atliekų išvežimą ir pastato priežiūrą skirstė pagal butų plotą, bet neįtraukė dalies asmeninio naudojimo patalpų. Valstybės įmonės Registrų centras duomenys įrodo, kad namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos, kurios nebuvo įtrauktos į išlaidų paskirstymą;

1.5.                      ieškovas atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo žyminio mokesčio sumokėjimą. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos daugiambučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas bendrijai draudžia bendrijos lėšas naudoti teisminiams ginčams, todėl atmestinas ieškovo prašymas priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

11.       Ieškovas 576-osios daugiabučių namų savininkų bendrija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šiuos esminius argumentus:

1.6.                      apeliaciniame skunde yra nurodomos ir keliamos naujos faktinės aplinkybės, kurios apelianto nebuvo nurodytos ir nagrinėtos pirmosios instancijos teisme. Pastebėtina, kad atsakovas byloje nekėlė reikalavimo dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu, nes buvo nesilaikyta ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos;

1.7.                      atsakovas V. Ū. nėra pateikęs pareiškimo dėl stojimo į bendriją ir nėra laikomas bendrijos nariu, todėl 576-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos ir patalpų savininkų – ne bendrijos narių ginčai turi būti sprendžiami teisme. Kita vertus, apeliantas nėra pateikęs įrodymų ir byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis ginčo nagrinėjimą būtų inicijavęs kitokiu būdu;

1.8.                      civilinėje byloje Nr. e2-1745-910/2016, kuria remiasi apeliantas, buvo nustatinėjamas šiukšlių išvežimo tarifas galiojęs nuo 2014-01-01 iki 2014-07-31. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatinėjo šiukšlių tvarkymo ir išvežimo tarifą, galiojusį nuo 2016 m. balandžio mėnesio iki 2017 m. vasario mėnesio. Šiukšlių išvežimo tarifai keičiasi, juos nustato savivaldybė, todėl akivaizdu, kad nuo 2014-01-01 iki 2014-07-31 galiojęs tarifas pasikeitė, dėl ko esamu atveju taikyti 2014 m. galiojusio tarifo nebuvo teisinio pagrindo;

1.9.                      apeliantas pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo, kad išlaidos už namo priežiūrą buvo paskirstytos netinkamai, pažeidžiant proporcingumo principą, dėl to apeliantas negali šių aplinkybių įrodinėti apeliacinės instancijos teisme. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, visos išlaidos už namo priežiūrą buvo paskaičiuotos proporcingai apelianto turimo buto plotui bendrojoje nuosavybėje, taip pat teismui pateikus aiškią detalizaciją;

1.10.                      civilinį procesą reglamentuojantis įstatymas nustato atvejus, kada asmenys gali būti atleidžiami nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Šiuo atveju daugiabučių namų savininkų bendrijos nėra nurodyti kaip subjektai, kurie yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo;

1.11.                       2014-01-17 Bendrijos įstatų 68.1 papunktyje nurodyta, kad „Bendrijos lėšos gali būti naudojamos atskirų patalpų savininkų įsiskolinimų Bendrijai išieškojimui, kitų ginčų (išskyrus išimtis nurodytas šių Įstatų skirsnyje Bendrijos teisės ir pareigos) sprendimui teisės aktų nustatyta tvarka“. Apeliantas nėra bendrijos narys, o yra patalpos – buto savininkas, taip pat byloje kilęs ginčas ne su bendrijos valdymo organais, o su bendrija dėl įsiskolinimo už bendrijos suteiktas paslaugas apeliantui, dėl šios priežasties yra akivaizdu, kad bendrija turėjo teisę naudoti bendrijos lėšas įsiskolinimui iš apelianto išieškoti.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad bendrija turi diskrecijos teisę priimti sprendimus dėl įmokų bendrijos įgaliotinių susirinkime, o bendrijoje yra ginčų nagrinėjimo komisija (žr. bendrijos naujausių įstatų 58-62 punktas; Bendrijos įstatai 20006-11-09 yra įregistruoti ir 2014-01-17 pakeisti, kurie yra aktualūs ginčui (tomas I, b.l.9-19)). Ieškovas administruoja butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui (tomas I, b. l. 20-21),

13.       Apeliantas įrodinėja, jog ieškovas nesilaikė išankstinės privalomos ginčų nagrinėjimo tvarkos, todėl ieškinys paliktinas nenagrinėtu.

Dėl ieškinio reikalavimų nagrinėjimo ginčų nagrinėjimo komisijoje

14.        Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 23 straipsnio 1 dalis numato, jog „bendrijos narių ir bendrijos valdymo ar kitų organų (jų narių) ginčai perduodami nagrinėti bendrijos ginčų nagrinėjimo komisijai arba ginčus nagrinėjančiam asmeniui, kai tokia komisija sudaroma arba toks asmuo renkamas šiame įstatyme nustatyta tvarka. Šių ginčų nagrinėjimo ir ginčų nagrinėjimo komisijos sudarymo arba ginčus nagrinėjančio asmens skyrimo tvarka nustatoma bendrijos įstatuose“. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu nepavyksta išspręsti ginčo šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka arba jeigu ginčo šalys nevykdo ginčų nagrinėjimo komisijos arba ginčus nagrinėjančio asmens pasiūlymo dėl ginčo sprendimo, ginčai nagrinėjami įstatymų nustatyta tvarka.

15.       Minėtos įstatymo nuostatos nereglamentuoja, jog bendrijos ginčų nagrinėjimo komisija yra privaloma neteisminio ginčo nagrinėjimo procedūra, kuria nepasinaudojus būtų pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 296 straipsnio 1 dalies 1 punktą, numatantį teismo teisę ieškinį palikti nenagrinėtą, jeigu ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka.

16.       Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatas, atmetamas apelianto argumentas dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu. Nors apeliantas nurodo, jog Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2S-862-125/2013 yra suformuota praktika dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu, tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje Klaipėdos apygardos teismo buvo konstatuota, jog pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad ieškovai, visų pirma, turėjo kreiptis į ginčų nagrinėjimo komisiją arba ginčus nagrinėjantį asmenį ir tik nepavykus ginčo išspręsti ikiteismine tvarka, kreiptis į teismą, yra nepagrįsta, prieštarauja aptartoms įstatymo nuostatoms. Taip pat apeliantas remiasi Vilniaus apygardos teismo nagrinėta civiline byla Nr. 2S-1028-640/2015. Tačiau ši byla nėra panaši nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, t. y. civilinėje byloje Nr. 2S-1028-640/2015 kilo ginčas dėl to, jog komisija atsisakė spręsti bendrijos nario skundą. Teismas konstatavo, jog Bendrijos įstatų patvirtintų 2014-10-30 XIII. skyrius reglamentuoja visų bendrijos narių ginčų nagrinėjimo tvarką, kurio 65 p. numato, kad visus Bendrijos narių pareiškimus, prašymus, skundus Bendrijos valdymo organas išnagrinėja per 10 darbo dienų. Taigi minėtoje byloje kilo ginčas dėl bendrojoje egzistuojančios ginčų nagrinėjimo tvarkos, o šioje byloje – dėl skolos, todėl civilinėje byloje Nr. 2S-1028-640/2015 pateiktais aiškinimais negalima vadovautis.

17.       Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2014 m. kovo 21 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2014). Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios. Dėl to civilinėje byloje Nr. 2S-1028-640/2015 pateiktais išaiškinimais negalėjo būti vadovaujamasi šioje byloje.

Dėl prejudicinę reikšmę turinčių aplinkybių

18.       Byloje nustatyta, jog ieškovas prašė priteisti skolą už teikiamas šiukšlių išvežimo, namo administravimo ir kitas paslaugas, kurių teikimo laikotarpis yra nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2017 m. vasario mėn. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atliekų tvarkymo ir išvežimo kainos. Apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė teisinio tikrumo principą, nes nesivadovavo tarp šalių nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1745-910/2016, kurioje 2016-04-25 teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir patikrintas apeliacine tvarka, daugiabučio namo administravimo patvirtintais įkainiais. Anot apelianto, nepagrįsta teismo išvada, jog aplinkybės nėra prejudicinės, nes skiriasi laikotarpiai, per kuriuos teiktos paslaugos.

19.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1745-910/2016 namo įgaliotinių 2012-10-24 susirinkimo metu patvirtintas šiukšlių išvežimo tarifas buvo 17,25 Lt (4,99 EUR) kas mėnesį. Šis tarifas galiojo, kai buvo reikalaujama priteisti skolą už paslaugas, teiktas nuo 2014-10-01 iki 2014-07-31.

20.       Tuo tarpu šioje byloje ieškovas nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2017 m. vasario mėn. už suteiktas atliekų tvarkymo paslaugas skaičiavo pagal UAB „Atliekų tvarkymo tarnyba“ išrašytas 2016 m. balandžio, birželio mėn. ir 2017 m. sausio mėn. sąskaitas (tomas II, b.l. 12-14), iš kurių matyti faktinės bendrijos išlaidos šiukšlių išvežimui ir konteinerių nuomai.

21.       Išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamentas pateikė išvadą, kad Savivaldybė nustato maksimalius įkainius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atliekų turėtojams, kurių atliekų tvarkymo operatoriai neturi teisės viršyti. Kai atliekų turėtojai naudojasi kolektyviniais konteineriais, tai jiems tenkanti mokėti už atliekų tvarkymą ir išvežimą dalis paskaičiuojama pagal jam priklausančio naudingojo ploto dalį, jei atliekų turėtojai nesusitaria kitaip (tomas II, b.l. 17-19). Taip pat Savivaldybė nurodė, jog nagrinėjamoje byloje mokesčiai ir jų dydis turi būti nustatomi visuotinio bendrijos narių susirinkimo sprendimu arba įgaliotinių susirinkime.

22.       Pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl ieškovo kompetencijos reguliuoti individuliais teisės aktais teikiamų paslaugų įkainius nurodė, jog ir nagrinėjamu atveju, kaip civilinėje byloje Nr. e2-1745-910/2016, bendrijoje iš esmės sprendimus dėl įmokų deleguota priimti bendrijos įgaliotinių susirinkimui. Taip pat teismas rėmėsi argumentu, jog civilinėje byloje Nr. e2-1745-910/2016, kurioje 2016-04-25 teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir patikrintas apeliacine tvarka, detaliai aprašyta ginčo šalių situacija dėl daugiabučio namo administravimo, kuri ir ginčo laikotarpiu nėra pasikeitusi. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad „nėra akivaizdžių sandorio negaliojimo pagrindų, vertinant bendrijos 2012-10-24 įgaliotinių susirinkimo protokoluose užfiksuotus sprendimus, dėl ko teismas ex officio neturi pagrindo pripažinti juos negaliojančiais. Kol priimti sprendimai nėra nuginčyti, jie laikytini teisėtais ir galiojančiais“. Šiomis nuostatomis vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl skolos, atsiradusios nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2017 m. vasario mėn. už atliekų išvežimą.

23.       Vadinasi, sprendžiant dėl atliekų tvarkymo paslaugos kainos reikia patikrinti, koks tarifas galiojo nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2017 m. vasario mėn., nes tik įgaliotinių susirinkimu patvirtintas tarifas tampa norma, pagal kurią turi būti apskaičiuojamas mokestis. Minėta, tokia tvarka nustatyta įstatuose pačios ieškovės valiniu sprendimu. Tačiau atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas nepateikė duomenų, koks yra patvirtintas pakeistas tarifas, galiojantis per laikotarpį nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2017 m. vasario mėn.

24.       Ieškovo nurodyta aplinkybė, kad šiukšlių išvežimo tarifai keičiasi, nes juos nustato savivaldybė, ir vien tai yra legalus pagrindas tiesiog prašyti didesnės kainos iš gyventojų už paslaugas, yra deklaratyvus. Kaip nurodė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamentas, savivaldybė nustato maksimalius įkainius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atliekų turėtojams, kurių atliekų tvarkymo operatoriai neturi teisės viršyti. Taigi savivaldybės nustatytas įkainis gali būti kriterijumi tvirtinant tarifą, bet tai neatleidžia ieškovo nuo pareigos įforminti pakeistą tarifą pagal bendrijos įstatuose numatytą tvarką. Tokiu atveju Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 1-444 patvirtintas 0,09 Lt/m2/mėn. tarifas fiziniams asmenims už mišrių komunalinių atliekų surinkimą, išvežimą ir šalinimą tėra maksimalus leistinas dydis.

25.       Civilinėje byloje Nr. e2-1745-910/2016 buvo nustatyta, jog namo įgaliotinių susirinkimo 2012-10-24 nutarimu mokestis už šiukšlių tvarkymą buvo nustatytas 0,12 ct/m2 (Elektroninės bylos priedas l. 36). Teismas sprendė, jog šiuo tarifu būtina vadovautis, nes byloje neįrodyta, jog ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2014-01-01 iki 2014-07-31, mokesčio už šiukšlių tvarkymą tarifas būtų pakeistas.

26.       Apeliacinės instancijos teismas, šioje nagrinėjamoje byloje perklausęs teismo posėdžio garso įrašą, nustatė, jog ieškovas įrodinėja mokesčio už šiukšlių tvarkymo tarifo pakeitimo teisėtumą paslaugų tiekėjų išrašytomis sąskaitomis, o tai nebuvo civilinėje byloje Nr. e2-1745-910/2016 ginčo objektu. Be kita ko, kainos pakeitimas pagal UAB „Atliekų tvarkymo tarnyba“ išrašytas 2016 m. balandžio, birželio mėn. ir 2017 m. sausio mėn. sąskaitas ir negalėjo būti tiriamos civilinėje byloje Nr. e2-1745-910/2016, nes jos yra už kitą laikotarpį.

27.       Nagrinėjamoje byloje teismo posėdžio metu bendrijos atstovas paaiškino, kad bendrijos administruojami butai yra didelio ploto, todėl po įgaliotinių susirinkimo 2012-10-24 nutarimo kreipėsi į paslaugų teikėją, jog bendrijai taikytų mažesnius mokesčius už atliekų tvarkymą ir išvežimą. Nurodė, jog kainas gyventojams perskaičiavo, kai Savivaldybė padidino tarifą už komunalinių atliekų surinkimą, išvežimą ir šalinimą. Susirinkimo dėl 2012-10-24 nutarimu nustatyto 0,12 ct/m2 tarifo pakeitimo nebuvo padarytas, tačiau informuojant apie padidintą kainą buvo pakabinti skelbimai laiptinėse, pagrindžiant kainos padidinimą pakeistu Savivaldybės tarifu. Apskaičiuota kaina už atliekų tvarkymą neviršija maksimalaus leistino dydžio.

28.       Taigi byloje nustatyta, jog kainos pakeitimas už mišrių komunalinių atliekų surinkimą, išvežimą ir šalinimą nebuvo tinkamai įformintas; apeliantas nenuginčijo aplinkybės, jog apskaičiuota kaina už atliekų tvarkymą neviršija maksimalaus leistino dydžio (CPK 12, 178 straipsniai). 

29.       Panašioje byloje, kai nebuvo laikytasi formalių teisės aktų priėmimo ir paskelbimo procedūrų, kasacinio teismo buvo išaiškinta, jog „susidarius tokiai teisinei situacijai, kaip nagrinėjamu atveju, t. y. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nustačius, jog vietos savivaldos institucijų priimti įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai, be kita ko, reglamentuojantys atliekų tvarkymą, tarifų apskaičiavimą, nebuvo tinkamai paskelbti, faktiniai paslaugų gavėjai negali būti atleisti nuo mokesčio už atliekų tvarkymą bei kitas paslaugas mokėjimo. Pažymėtina, kad atliekų tvarkymo tarifai nustatyti sutartyse su atliekų tvarkymo operatoriais. Byloje nėra duomenų, kad šios sutartys įstatymų nustatyta tvarka būtų nuginčytos, todėl jos yra privalomos sutarties dalyviams ir faktiniam paslaugos gavėjui“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-53/2014).

30.       Pagal nurodytą teisės aiškinimą dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas, konstatuojama, jog ieškovui pagrindus mokesčio dydžius pagal UAB „Atliekų tvarkymo tarnyba“ išrašytas 2016 m. balandžio, birželio mėn. ir 2017 m. sausio mėn. sąskaitas (tomas II, b.l. 12-14), aplinkybė, jog nebuvo priimtas įgaliotinių susirinkimo nutarimas dėl tarifo pakeitimo, nesudaro pagrindo atleisti apeliantą nuo reikalavimo apmokėti už faktiškai gautas paslaugas, todėl šioje dalyje apeliacinis skundas atmetamas. CK 6.270 straipsnis nurodo, kad klientas privalo apmokėti padidėjusią paslaugų kainą, viršijančią susitarimo sudarymo metu, kai paslaugų tiekėjas įrodo, kad kainų padidinimas buvo neišvengiamas norint tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Minėta, UAB „Atliekų tvarkymo tarnyba“ išrašytos 2016 m. balandžio, birželio mėn. ir 2017 m. sausio mėn. sąskaitos nėra nuginčytos, vadinasi, ieškovas įrodė padidėjusią paslaugų kainą.

31.       Pasisakant dėl prejudicijos, svarbu tai, jog išklausius teismo posėdžio garso įrašą, kuriame vyko bendrijos buhalterės apklausa, galima spręsti, jog 2012 m. spalio 24 d. įgaliotinių susirinkime buvo svarstytas gyventojų apmokestinimas, tačiau 2013 metais laikinai buvo sumažintas mokestis už atliekų tvarkymą pagal bendrijos prašymą paslaugų tiekėjui, pastarajam sutikus nuleisti kainą, tačiau vėl padidinus išrašomose sąskaitose kainas, buvo sugrįžta prie didesnio mokesčio. Buhalterė skaičiavo pagal atsiųstas sąskaitas po 8,70 Lt, o 2016 m. birželio mėn. buvo nustatytos naujos kainos po 14,82 Lt, remiantis Savivaldybės sprendimu.

32.       Vadinasi, prejudicijos nebuvimas pagrįstas aplinkybėmis: a) pasikeitus teisiniam reguliavimui dėl maksimalaus tarifo, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 1-444 patvirtinus 0,09 Lt/m2/mėn. tarifą fiziniams asmenims už mišrių komunalinių atliekų surinkimą, išvežimą ir šalinimą, b) paslaugų tiekėjams padidinus kainas, atsirado pagrindas perskaičiuoti kainas. Taigi šios bylos faktiniai duomenys yra kiti.

33.       Aiškindamas CPK normas dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: „prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012; kt.).

34.       Nagrinėjamoje byloje aktuali kasacinio teismo nurodyta taisyklės dalis, kurioje išaiškinta, jog „nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose“. Taigi UAB „Atliekų tvarkymo tarnyba“ išrašytos 2016 m. balandžio, birželio mėn. ir 2017 m. sausio mėn. sąskaitos, kurių pagrindu buvo apskaičiuotas apeliantui mokestis už atliekų tvarkymą, nebuvo civilinėje byloje Nr. e2-1745-910/2016 tiriamos, todėl teisinio tikrumo pažeidimo argumentas atmetamas, kaip neįrodytas (CPK 185 straipsnis).

Dėl namo priežiūros išlaidų paskirstymo, įrodinėjant proporcingumo principo pažeidimą

35. Atsakovas įrodinėja, jog jo pateikti VĮ „Registrų centro“ duomenys įrodo, kad namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (garažai ir sandėliukai), kurios įformintos kaip asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos ir kurios nebuvo įtrauktos į išlaidų paskirstymą, nors šios patalpos nėra bendro naudojimo patalpos, nes yra oficialiai įregistruoti kaip asmeninio naudojimo patalpos.

36. Atsakovas pateikė 2018-01-08 VĮ „Registrų centras“ išrašą šiai aplinkybei pagrįsti su apeliaciniu skundu.

37. Ieškovas nurodo, kad apeliantas pasisakydamas dėl proporcingumo principo pažeidimo ir dėl to, kad tariamai tai išlaidos už namo priežiūrą buvo paskirstytos pažeidžiant šį principą, nurodo ir įrodinėja naujas aplinkybes, kuriomis nesirėmė ir kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme. Ieškovas pažymėjo, kad apeliantas pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo, kad išlaidos už namo priežiūrą buvo paskirstytos netinkamai, pažeidžiant proporcingumo principą, dėl to apeliantas negali šių aplinkybių įrodinėti apeliacinės instancijos teisme, ir priešingai nei teigia apeliantas, visos išlaidos už namo priežiūrą buvo paskaičiuotos proporcingai apelianto turimo buto plotui bendrojoje nuosavybėje, taip pat teismui pateikus aiškią detalizaciją.

38. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo argumentu, jog apelianto pateikti įrodymai ir argumentai neatitinka CPK 306 straipsnio 4 dalies, 314 straipsnio reikalavimų, todėl nevertina pateikto Butų (patalpų) sąrašo pastate, kuris padarytas iš VĮ „Registrų centras“ duomenų 2018-01-08 suformuoto išrašo. Pažymėtina ir tai, jog atsakovas nepateikia jokių paskaičiavimų, jog ieškovo priskirtos jo valdomam nuosavybės teise turtui išlaidos, yra neteisingos, tačiau tiesiog tvirtina, kad ieškovas netinkamai skirsto išlaidas už namo priežiūrą, pažeisdamas namo butų ir kitų patalpų savininkų prievolei mokėti už bendro naudojimo objektų priežiūrą pagal proporcingumo principą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentą, jog namo priežiūros išlaidų paskirstymas atliekamas pažeidžiant proporcingumo principą, kaip neįrodytą (CPK 12, 178 straipsniai).

39. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nepadarė proceso teisės normų pažeidimų, kurie galėtų paveikti neteisėto sprendimo priėmimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

40.       CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

41.       Tačiau apeliantas įrodinėja, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

42.       Kasacinis teismas išaiškino, jog CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų byla nesprendžiama iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008). Taigi bylinėjimosi išlaidos nesudaro materialinio ginčo objekto, todėl pirmosios instancijos teismas nepadarė CPK 330 straipsnio pažeidimo.

43.       Taigi vertinant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, byla nesprendžiama dėl esmės, tačiau apeliacinės instancijos teismas išaiškina, jog nagrinėjamoje byloje taikomas ne tik Lietuvos Respublikos daugiabučių namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 23 straipsnis, bet ir CPK 96 straipsnio 1 dalis numatanti, jog bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai.

44.       Nagrinėjamoje byloje nors ieškovas ir atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų, tačiau atsakovas – ne, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų valstybei priteisimo. Iš kokių lėšų ieškovas mokėjo valstybei rinkliavą, nėra šios bylos nagrinėjimo objektu ir neturiu jokio poveikio teisniam rezultatui dėl iš atsakovo priteistos žyminio mokesčio sumos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nevertina argumento, jog įstatymas bendrijai draudžia bendrijos lėšas naudoti sprendžiant teisminius ginčus taip bendrijos valdymo organo ir bendrijos narių dėl bendrijos valdymo klausimų ir kitiems tikslams, negu nustatyta bendrijos įstatuose.

45.       Taip pat atsakovas nurodė, jog ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos nėra detalizuotos, neįmanoma nustatyti jų apimties, taip pat neatitinka ekonomiškumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, nes dirbtinai didinamos bylinėjimosi išlaidos, be to, ieškovą atstovauja juridinio asmens vadovas, todėl bendrijos patirtos bylinėjimosi išlaidos negalėjo būti priteistos, nes nebuvo nei teisėtos, nei pagrįstos, nei būtinos.

46.       Pažymėtina, kad atsakovas neįrodinėja, kokios, jo manymu, būtų protingos išlaidos už atstovavimą šioje byloje. Byloje nustatyta, jog ieškovas pateikė prašymą dėl 598,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (tomas I,.b.l. 103-111), teismas jas sumažino iki 150,00 Eur.

47.       Bylinėjimosi išlaidos už teisinę pagalbą priteisiamos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R–85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ numatytus dydžius (nauja redakcija nuo 2015.03.20). Ieškinio surašymo metu užpraeito ketvirčio vidutinis darbo užmokestis (bruto) buvo 793,30 Eur x 2,5 koeficiento už ieškinį = 3105 Lt (899,27 eurų). Taigi 1983.25 Eur suma yra maksimali rekomenduojama priteisti suma vien už ieškinio parengimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog priteistos bylinėjimosi išlaidos yra protingos, todėl apeliacinis skundas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų atmetamas CPK 3 straipsnio 1dalies, 185 straipsnis).

48.       Ieškovas prašė priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

49.       Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad  byloje nebuvo tiriami nauji teisės klausimai, jų pagrindu atliekamas faktinis aplinkybių vertinimas, todėl sprendžia, kad protinga priteistina suma būtų  150 Eur (CPK 3 straipsnio 1 dalis).

50.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

n u t a r ė :

apelianto V. Ū. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui 576-ajai Daugiabučių namų savininkų bendrijai (juridinio asmens kodas 125237549) iš atsakovo V. Ū. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 150,00 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt Eur 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėja                                                 Rūta Petkuvienė