Civilinė byla Nr. e2A-720-1120/2022

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00263-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.1.6.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės, ir Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,RRT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ASTIG“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „RRT“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys SIA „Velve“ ir A. U.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „ASTIG“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „RRT“, prašydama pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2018 m. sausio 3 d. mokėjimo pavedimą, kuriuo ieškovė UAB „ASTIG“ sumokėjo atsakovei UAB „RRT“ 48 960,55 Eur sumą, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės nurodytą sumą ieškovės naudai, taip pat priteisti 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartimi jai iškelta bankroto byla. Bankroto administratorė nustatė, kad 2017 m. gruodžio 5 d. ieškovė ir atsakovė sudarė sutartį dėl transporto paslaugų, pagal kurią ieškovė įsipareigojo sumokėti per 20 dienų už paslaugas ir medžiagas pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Atsakovė ieškovei 2017 m. gruodžio 11 d. išrašė 10 598,70 Eur PVM sąskaitą faktūrą Nr. RRT5137, 2017 m. gruodžio 18 d. – 24 973,42 Eur PVM sąskaitą faktūrą Nr. RRT5151 ir 2017 m. gruodžio 22 d. – 13 388,53 Eur PVM sąskaitą faktūrą
Nr. RRT5169. Ieškovė šias PVM sąskaitas faktūras apmokėjo 2018 m. sausio 3 d. mokėjimo pavedimu, sumokėdama atsakovei 48 960,65 Eur sumą. Atliekant mokėjimą tik 2017 m. gruodžio 11 d. PVM sąskaitos faktūros apmokėjimo terminas buvo pradelstas viena diena, o kitų dviejų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminai dar nebuvo suėję. Ginčijamas 2018 m. sausio 3 d. mokėjimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnis), nes atliktas ieškovei esant faktiškai nemokiai bei pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą, taip pat yra visos būtinos sąlygos ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu pagal CK 6.66 straipsnį. Ginčijamo mokėjimo metu ieškovė buvo skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 19 789,04 Eur, taip pat buvo nevykdomi anksčiau atsiradę įsipareigojimai tos pačios eilės kreditoriams. Tai, kad ginčijamą mokėjimą ieškovė atliko būdama faktiškai nemoki, patvirtina ieškovės 2017 m. gruodžio 31 d. balanso duomenys. Ginčijamas sandoris pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu, taikytina restitucija priteisiant ieškovei iš atsakovės 48 960,65 Eur sumą.

II.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų bei kasacinio teismo procesinių sprendimų esmė

3.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiu 2018 m. sausio 3 d. mokėjimo pavedimą, kuriuo ieškovė sumokėjo atsakovei
48 960,65 Eur; taikė restituciją ir priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 48 960,65 Eur; priteisė iš atsakovės 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. vasario 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

4.       Teismas nustatė, kad 2017 m. spalio 24 d. trečiasis asmuo SIA „Velve“ (pagrindinė rangovė) ir ieškovė (subrangovė) sudarė statybos rangos sutartį. 2017 m. gruodžio 5 d. ieškovė (užsakovė) ir atsakovė (tiekėja) sudarė sutartį dėl transporto paslaugų, pervežant krovinius su inertinėmis medžiagomis, teikimo. Pagal šios sutarties 3 punktą ieškovė įsipareigojo sumokėti atsakovei per
20 dienų už paslaugas bei medžiagas pagal pateiktus krovinio važtaraščius ir jų pagrindu išrašytas sąskaitas faktūras. 2017 m. gruodžio 5 d. ieškovė, atsakovė ir trečiasis asmuo SIA „Velve“ (pagal sutartį generalinė rangovė) sudarė susitarimą, pagal kurį ieškovės vėlavimo atsiskaityti su atsakove už pateiktas medžiagas atveju, kai trečiasis asmuo nėra sumokėjęs ieškovei už medžiagas, trečiasis asmuo tiesiogiai sumoka atsakovei už pateiktas medžiagas. Ginčijamu 2018 m. sausio 3 d. mokėjimo pavedimu pagal atsakovės išrašytas tris PVM sąskaitas faktūras ieškovė sumokėjo atsakovei
48 960,65 Eur sumą. Tik vienos iš šių PVM sąskaitų faktūrų, išrašytos 2017 m. gruodžio 11 d., apmokėjimo terminas (2018 m. sausio 2 d.) atliekant ginčijamą mokėjimą buvo pradelstas vieną dieną, o kitų dviejų PVM sąskaitų faktūrų, išrašytų 2017 m. gruodžio 18 d. ir 2017 m. gruodžio
22 d., apmokėjimo terminai atliekant ginčijamą mokėjimą nebuvo suėję.

5.       Teismas, spręsdamas dėl atsiskaitymo tvarkos eiliškumo pažeidimo, remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, padarė išvadą, kad, atliekant ginčijamą pavedimą, ieškovei neužteko lėšų visiems mokėjimams vykdyti, todėl ieškovė privalėjo prioriteto tvarka vykdyti mokėjimus į valstybės biudžetą bei mokėjimus pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.9301 straipsnis). Teismas konstatavo, kad ieškovė, būdama nemoki, atsiskaičiusi su atsakove po to, kai buvo suėję lėšų mokėjimo terminai kitiems kreditoriams, taip suteikdama pirmenybę atsakovei, pažeidė atsiskaitymo eilę. Teismas nurodė, kad CK 6.9301 straipsnio nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio ir jų paskirtis yra įvesti finansinę drausmę neturinčio pakankamai pinigų sumokėti visų skolų skolininko mokėjimų eiliškumo srityje.

6.       Spręsdamas dėl actio Pauliana instituto taikymo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog mokėjimo pavedimo atlikimo metu ieškovė buvo nemoki įmonė ir suteikė pirmenybę atsakovei. Teismas nustatė, kad ieškovė nuo 2017 m. pabaigos iš esmės nutraukė atsiskaitymus su kreditoriais, o suderinti šalių veiksmai sudarant 2017 m. gruodžio 5 d. trišalį susitarimą, pagal kurį SIA „Velve” įsipareigojo tiesiogiai atsiskaityti su atsakove pagal ieškovės prievoles, suponuoja išvadą, jog atsakovė žinojo apie ieškovės neatsiskaitymą su kitais kreditoriais. Pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovę buvus nesąžininga, nes ji nevykdė verslo subjektams kylančios didesnio atidumo pareigos pasidomėti, ar tam tikrais susitarimais nepažeidžiami kitų ieškovės kreditorių interesai bei įstatymai. Teismas nurodė, kad nustatytų aplinkybių pakanka pripažinti, jog atsakovė nesilaikė apdairaus ir rūpestingo verslininko elgesio standarto.

7.       Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. birželio 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nors ginčijamo sandorio nėra pagrindo pripažinti niekiniu ir negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnį, tačiau sandoris pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu.

8.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės kasacinį skundą, 2021 m. balandžio 28 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 18 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, spręsdamas dėl ginčijamo mokėjimo nurodymo, kaip atsiskaitymo sandorio, negaliojimo CK 6.66 straipsnyje nustatytu sandorių nuginčijimo pagrindu, apeliacinės instancijos teismas neištyrė visų reikšmingų ginčui išspręsti aplinkybių, susijusių su ginčijamo sandorio sudarymu, todėl tinkamai nenustatė būtinųjų sąlygų nuginčyti šį sandorį – ieškovės, kaip skolininkės, prievolės sudaryti šį sandorį (ne)buvimo ir atsakovės, kaip atsiskaitymą gavusios kreditorės (su skolininke sandorį sudariusio trečiojo asmens), (ne)sąžiningumo.

9.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, pakartotinai išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2021 m. birželio 17 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė ir išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą: priteisė iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų trečiajam asmeniui 435,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir atsakovei – 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

10.       Kolegija nurodė, kad civilinėje teisėje taikoma asmenų sąžiningumo prezumpcija, kurios išimtys nustatytos CK 6.67 straipsnyje. Ieškovė nenurodė aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti atsakovės nesąžiningumą pagal CK 6.67 straipsnyje apibrėžtus kriterijus, todėl analizuojamu atveju atsakovės sąžiningumas yra preziumuojamas. Ieškovė, teigdama apie atsakovės nesąžiningumą, privalo tokį teiginį įrodyti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).

11.       Kolegija pažymėjo, jog tam, kad būtų konstatuotas atsakovės nesąžiningumas, byloje turi būti nustatyta, jog atsakovė žinojo arba turėjo žinoti apie sunkią ieškovės finansinę padėtį ir tai, kad, įvykdžius ginčijamą mokėjimą, atsakovei buvo suteiktas įstatymų reikalavimų neatitinkantis prioritetas kitų ieškovės kreditorių atžvilgiu. Kolegija vertino, kad nors 2017 m. gruodžio 5 d. trišalis susitarimas dėl sumokėjimo tvarkos už pristatytas medžiagas objekte galėjo sukelti atsakovei abejonių dėl ieškovės galimos finansinės padėties, tačiau, kita vertus, pačios ieškovės atliktas mokėjimas atsakovei, nesinaudojant pagal trišalį susitarimą generalinio rangovo SIA „Velve“ suteiktu ieškovės prievolės įvykdymo užtikrinimu, tokias abejones galėjo išsklaidyti.

12.       Kolegija nurodė, kad sandorio šalies galimas aplaidumas ar neatsargumas, civilinėje teisėje egzistuojančio bonus pater familias (gero šeimos tėvo) standarto nesilaikymas negali būti sutapatinamas su sandorio šalies nesąžiningumu. Nagrinėjamos bylos kontekste atsakovės nesąžiningumui konstatuoti buvo būtina turėti duomenų, kad atsakovė, gavusi mokėjimą, žinojo ar turėjo žinoti apie sunkią ieškovės finansinę padėtį, negebėjimą atsiskaityti su aukštesnės ar tos pačios eilės kitais kreditoriais. Medžiagų tiekimo (pristatymo) į statybos objektą ir atsiskaitymo už perduotas medžiagas teisiniai santykiai negali būti prilyginami veiklos, pavyzdžiui, finansų sektoriuje, teisiniams santykiams. Tai reiškia, kad civilinėje teisėje nėra įtvirtinta pareiga juridiniam asmeniui pačiam surinkti duomenis apie užsakovo (kontrahento) mokumą, jo turimus kreditorius ir pan. Apie atsakovės nesąžiningumą būtų galima spręsti tik tuo atveju, jei byloje būtų įrodyta, kad atsakovė turėjo duomenis (žinojo) apie ieškovės neatsiskaitymą su kitais kreditoriais ir atsiskaitymo prioriteto prieš kitus kreditorius suteikimą būtent atsakovei. Aptartų aplinkybių ieškovė byloje iš esmės neįrodinėjo.

13.       Kolegija konstatavo, kad atsakovės, gavusios atsiskaitymą ginčijamo sandorio pagrindu, nesąžiningumas nėra įrodytas, todėl tenkinti ieškovės actio Pauliana nėra pagrindo.

14.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės kasacinį skundą, 2022 m. balandžio 28 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 17 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nepaisant to, jog ieškovė, prašydama pripažinti niekiniu ir negaliojančiu ginčijamą mokėjimą actio Pauliana pagrindu, ieškinyje ir išdėstė savo teisinę poziciją, kad atsakovės nesąžiningumas nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, bylą nagrinėję teismai turėjo išsamiai tirti ir vertinti ieškinyje jo pagrindu nurodytas aplinkybes dėl ginčijamu mokėjimu apmokėtų PVM sąskaitų faktūrų mokėjimo terminų (ne)suėjimo jų apmokėjimo metu, tirti ir nustatyti aplinkybes dėl šalių suderinta valia sulygtų mokėjimo terminų, įvertinti, ar byloje nustatytos aplinkybės atitinka CK 6.67 straipsnio 5 punkto dispozicijoje įtvirtintas šios teisės normos taikymo sąlygas, ir, priklausomai nuo tokios atitikties (ne)nustatymo, padaryti išvadas dėl CK 6.67 straipsnio 5 punkte nustatytos nesąžiningumo prezumpcijos (ne)taikymo atsakovei, tačiau, tai teismų nebuvo padaryta.

15.       Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsakovei netaikė CK 6.67 straipsnio 5 punkte nustatytos nesąžiningumo prezumpcijos ir taip pažeidė šią teisės normą.

16.       Teisėjų kolegija nurodė, kad iš naujo nagrinėjant bylą, turi būti išsamiai ištirtos ir įvertintos ieškinyje jo pagrindu nurodytos aplinkybės dėl ginčijamu mokėjimu apmokėtų PVM sąskaitų faktūrų mokėjimo terminų (ne)suėjimo jų apmokėjimo metu, ištirtos ir nustatytos aplinkybės dėl šalių suderinta valia sulygtų mokėjimo terminų, nustatyta, ar ginčijamu mokėjimu prievolės įvykdytos esant (ne)suėjusiems jų vykdymo terminams, įvertinta, ar byloje nustatytos aplinkybės atitinka CK 6.67 straipsnio 5 punkto dispozicijoje įtvirtintas šios teisės normos taikymo sąlygas.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „RRT“ prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir ieškinį atmesti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

18.       Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

18.1.                      Pirmosios instancijos teismas formaliai vertino byloje esančius įrodymus, nesiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

18.2.                      Atsakovė nebuvo vienintelė kreditorė, su kuria tuo pačiu laikotarpiu atsiskaitė ieškovė.

18.3.                      Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo tenkinti ieškinį ir actio Pauliana pagrindu, kadangi neegzistuoja visos būtinosios actio Pauliana taikymo sąlygos. Ieškovė neįrodė, kad ginčijamas sandoris pažeidė skolininko kreditorių teises, kad skolininkas neprivalėjo šio sandorio sudaryti, o taip pat, kad skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių interesus.

18.4.                      Bylos duomenys patvirtina, kad tikrieji rangos ir paslaugų santykiai siejo ne ieškovę ir atsakovę, bet atsakovę ir trečiąjį asmenį SIA „Velve“, todėl SIA „Velve“ atliktas mokėjimas ieškovei netapo ieškovės turtu ir negalėjo būti apskaitytas kaip jos pajamos.

18.5.                      Teismas neatskleidė bylos esmės, jis privalėjo išreikalauti su sudarytais sandoriais susijusius duomenis iš ieškovės bankroto administratoriaus arba iš SIA „Velve“. Teismas taip pat turėjo apklausti liudytojais J. K., D. U., J. U., A. U., A. A. ir kitus asmenis, kurie būtų atskleidę tikruosius šalių ketinimus ir valią, 2017 m. gruodžio 5 d. sudarant trišalį susitarimą bei kitus susitarimus.

19.       Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

20.       Atsiliepimas motyvuojamas tokiais atsikirtimais:

20.1.                      Byloje įrodyta, kad atliekant ginčijamą mokėjimą, ieškovė neturėjo lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti bei egzistavo pirmesnės eilės kreditoriai nei apeliantė, kurios reikalavimai buvo patenkinti tuo mokėjimu, todėl pagrįstai konstatuota, jog buvo pažeista įstatyme įtvirtinta atsiskaitymų tvarka.

20.2.                      Net jei būtų nustatyta, kad apeliantė nebuvo vienintelė kreditorė, su kuria 2017 m. gruodžio – 2018 m. sausio mėnesiais ieškovė atsiskaitė, tai nepaneigtų pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu Civilinio kodekso 6.9301 ir 6.66 straipsnių pagrindais.

20.3.                      Byloje yra kilęs ginčas dėl ieškovės sudaryto vienašalio sandorio, todėl apeliantės nesąžiningumas nėra teisiškai reikšminga aplinkybė.

20.4.                      Nepagrįstas atsakovės argumentas dėl privalomumo sudaryti ginčijamą sandorį, nes nėra įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs ieškovę atsiskaityti su apeliante, nesilaikant mokėjimų eiliškumo tvarkos.

20.5.                      Ieškovei atlikus mokėjimą apeliantei, pastaroji įgijo privilegijuoto kreditoriaus statusą, apeliantės interesai buvo iškelti virš kitų ieškovės kreditorių interesų, sumažėjo jų galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą, o tai sudaro pagrindą teigti, kad ginčo sandoris pažeidė kitų ieškovės kreditorių teises.

20.6.                      SIA „Velve“, pervesdama lėšas į ieškovės banko sąskaitą, prarado nuosavybės teisę į jas, o ieškovės banko sąskaitoje esančios lėšos negalėjo tapti atsakovės nuosavybe.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde, atsiliepime į jį šalių pateiktus argumentus ir šalių rašytiniuose paaiškinimuose nurodytus argumentus.

        Dėl atsakovės (apeliantės) pateiktų prašymų

22.       Kartu su apeliaciniu skundu atsakovė (apeliantė) pateikė 2017 m. gruodžio 5 d., 2018 m. sausio
11 d., 2018 m. sausio 9 d., 2019 m. rugsėjo 11 d. susirašinėjimo elektroniniais laiškais tarp ieškovės ir SIA „Velve“ kopijas bei kartu su jais siųsto papildomo susitarimo projekto kopiją.

23.       Apeliacinės instancijos teismo teisė priimti naujus įrodymus yra ribota – teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).

24.       Apeliantė UAB „RRT“ nurodė, kad naujai teikiamais įrodymais disponavo ieškovė, kuri sąmoningai jų nepateikė pirmosios instancijos teismui, o jie iš esmės keičia byloje kilusio ginčo vertinimą, kadangi įrodo, kad BUAB „ASTIG“ pasitelkė atsakovę kaip subrangovę rangos darbams SIA „Velve“ atlikti ir už juos gavo tikslinį apmokėjimą. Iš pateiktų duomenų matyti, kad elektroniniai laiškai atsakovės (apeliantės) direktoriui persiųsti iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini)@astig.lt 2019 m. rugsėjo 11 d. Kadangi apeliantė prašomus priimti duomenis gavo jau po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (2019 m. rugpjūčio 29 d.) ir negalėjo jų pateikti pirmosios instancijos teismui, šių duomenų atžvilgiu taikytina CPK 314 straipsnyje numatyta išimtis ir teisėjų kolegija kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus rašytinius įrodymus priima.

25.       Apeliantė taip pat prašo iš ieškovės išreikalauti papildomus įrodymus – ieškovės banko sąskaitų išrašus už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. sausio 31 d.; iš ieškovės BUAB „ASTIG“ arba iš trečiojo asmens SIA „Velve“ išreikalauti duomenis apie SIA „Velve“ suteiktas paslaugas ieškovei 2017 m. gruodžio 5 d. papildomo susitarimo Nr. 2 pagrindu, darbų priėmimo-perdavimo aktus, jų pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, mokėjimo pavedimų kopijas, mokėjimo pavedimų detalizacijas, nurodant sumokėtų sumų paskirtį.

26.       CPK 199 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo;
3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

27.       Prašydama išreikalauti ieškovės banko sąskaitų išrašų duomenis, apeliantė nurodė šiais duomenimis siekianti įrodyti, kad ji nebuvo vienintelė kreditorė, su kuria tuo laikotarpiu atsiskaitė ieškovė bei tai, kad SIA „Velve“ atliko tikslinius mokėjimus, skirtus apmokėti atsakovės darbus, ieškovei. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, ar ieškovė atsiskaitė tik su atsakove, ar su daugiau kreditorių, nėra teisiškai reikšminga nagrinėjamoje byloje, be to, byloje esančių duomenų pakanka tinkamam ginčo išnagrinėjimui bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartyje nurodytų aplinkybių ištyrimui bei įvertinimui, todėl apeliantės prašymas dėl naujų rašytinių įrodymų išreikalavimo netenkinamas.

28.       Apeliaciniame skunde pareikštas ir prašymas apklausti liudytojus. CPK 189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla. Dalyvaujantis byloje asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti, be kita ko, kokias turinčias reikšmės bylai aplinkybes šis liudytojas gali patvirtinti (CPK 190 straipsnis). Apeliaciniame skunde nurodyta, kad liudytojų parodymais siekiama patvirtinti aplinkybes apie šalių tikruosius ketinimus sudarant trišalį susitarimą ir 2017 m. gruodžio 5 d. sutartis. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pakanka įrodymų šalių tikriesiems ketinimams nustatyti, todėl teisėjų kolegija apeliantės prašymo dėl liudytojų šaukimo netenkina.

Dėl ginčo esmės

29.       Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Skolininkui iškėlus bankroto bylą, kreditorių teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius įgyvendina skolininko bankroto administratorius, galintis reikšti actio Pauliana ieškinius bankrutuojančio (bankrutavusio) skolininko kreditorių pažeistoms teisėms ginti.

30.       Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 47 punktas).

31.       Šiame bylos nagrinėjimo etape dėl trijų actio Pauliana sąlygų nėra ginčo (dėl galiojančios kreditoriaus teisės, kreditorių interesų pažeidimo, skolininko nesąžiningumo), sprendžiamas ginčas tik dėl likusių dviejų sąlygų, t. y. – ar kita ginčo sandorio šalis – atsakovė UAB „RRT“, buvo nesąžininga, kai priėmė ieškovės BUAB „ASTIG“ 2018 m. sausio 3 d. atliktą mokėjimą ir ar
BUAB „ASTIG“ privalėjo sudaryti ginčo sandorį.

       Dėl atsakovės nesąžiningumo

32.       Atsakovė teigia, kad vien tik aplinkybė, jog šioje byloje actio Pauliana ginčijamas vienašalis sandoris, paneigia būtinybę nustatinėti asmens, gavusio ginčijamą apmokėjimą (šiuo atveju – atsakovės) nesąžiningumą, nes vienašalis sandoris atliktas tik ieškovės sprendimu ir niekaip nepriklausė nuo atsakovės valios. Sutiktina su atsakove, kad iš vienašalio sandorio atsiranda pareigos tik jį sudariusiam asmeniui, kitiems asmenims iš vienašalio sandorio pareigos atsiranda tik įstatymų nustatytais atvejais arba kai tie asmenys sutinka (CK 1.63 straipsnio 4 dalis), tačiau kasacinio teismo praktikoje sprendžiant dėl atsiskaitymo su kreditoriumi, kaip vienašalio sandorio (ne)galiojimo CK 6.66 straipsnyje nustatytu sandorių nuginčijimo pagrindu, kreditoriaus, su kuriuo yra atsiskaityta, sąžiningumo klausimas yra vertinamas taip pat, kaip ir dvišalių sandorių atveju – ar jis žinojo (turėjo žinoti), kad skolininkas atsiskaitydamas su juo pažeidžia kitų kreditorių interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020 26, 27 punktus; 2021 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2021
36 punktą). 

33.       Papildomai pažymėtina, kad kasacinis teismas nagrinėdamas ginčą šioje byloje 2022 m. balandžio 25 d. nutartyje nurodė vertinti atsakovės nesąžiningumo aplinkybę, kadangi ginčo vienašalis sandoris yra sutarties vykdymo elementas, kilęs iš transporto paslaugų sutarties, pagal kurią atsakovė įsipareigojo suteikti atitinkamą paslaugą, o ieškovė – už ją atsiskaityti. Taigi, nors pati ginčijama mokėjimo operacija yra sandoris, kuriam pakanka vienos šalies valios, tačiau jis atliktas išimtinai šalių sutarties pagrindu, keičia ieškovės ir atsakovės iš sutarties kylančių prievolių pusiausvyrą, todėl jis vertintinas kartu su dvišale sutartimi.

34.       Nagrinėjamos bylos kontekste kasacinis teismas 2022 m. balandžio 25 d. nutartyje pažymėjo, kad teismai šioje byloje spręsdami dėl actio Pauliana taikymo sąlygų egzistavimo, neįvertino apmokėtų PVM sąskaitų faktūrų mokėjimo terminų (ne)suėjimo jų apmokėjimo metu, taip pat ir aplinkybių dėl šalių suderinta valia sulygtų mokėjimo terminų, nepagrįstai neištyrė, ar byloje nustatytos aplinkybės atitinka CK 6.67 straipsnio 5 punkto dispozicijoje įtvirtintą prezumpciją dėl atsakovės nesąžiningumo. 

       Dėl nesąžiningumo prezumpcijos taikymo

35.       Pagal bendrąjį civilinės teisės principą sąžiningumas yra preziumuojamas, t. y. asmuo laikomas sąžiningu tol, kol jo nesąžiningumas neįrodytas, įrodyti nesąžiningumo aplinkybę pareiga tenka ieškovui. Tačiau įstatyme nustatytos ir sąžiningumo prezumpcijos išimtys – nesąžiningumo prezumpcijos, kurioms esant daroma prielaida, kad asmuo yra nesąžiningas, ir jam tenka pareiga šią prielaidą paneigti. Actio Pauliana kontekste, nustačius bent vieną iš CK 6.67 straipsnyje įtvirtintų nesąžiningumo prezumpcijų, nebetaikoma bendroji ieškovo, siekiančio sandorį nuginčyti, įrodinėjimo pareiga, trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Taigi, priklausomai nuo to, kuri prezumpcijų taikytina, keičiasi įrodinėjimo proceso taisyklės. Vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimu nagrinėjamoje byloje svarbu įvertinti, kuriai šaliai – ieškovei ar atsakovei – tenka pareiga įrodyti arba paneigti nesąžiningumo aplinkybę, konkrečiai – ar atsakovės atžvilgiu taikytina CK 6.67 straipsnio 5 punkte nustatyta nesąžiningumo prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo.

36.       Papildomai pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos negali būti aiškinamos plačiai, nes jos nustato išimtį iš bendros taisyklės, kad skolininko nesąžiningumą turi įrodyti kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 64 punktas).

37.       Taigi, pirmiausiai nagrinėjamoje byloje vertintini bylos įrodymai kreditoriaus nesąžiningumo prezumpcijos aspektu (CK 6.67 straipsnio 5 punktas) ir spręstina, ar yra pagrindas šią prezumpciją taikyti.

38.       Kaip minėta, pagal CK 6.67 straipsnio 5 punktą preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo. Apskųstame sprendime pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl nesąžiningumo prezumpcijos taikymo, bet sprendė, kad ieškovė įrodė atsakovės nesąžiningumą. Spręsdamas dėl atsakovės, kaip trečiojo asmens, sudariusio su skolininku sandorį, sąžiningumo actio Pauliana taikymo aspektu, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad labiausiai tikėtina, jog atsakovė buvo nesąžininga, nes ji nevykdė verslo subjektams kylančios didesnio atidumo pareigos pasidomėti, ar ginčo susitarimais nepažeidžiami kitų ieškovės kreditorių interesai bei įstatymai. Tokią išvadą teismas padarė, remdamasis nustatyta aplinkybe dėl pačios ieškovės veiksmų – kad nuo 2017 metų pabaigos ieškovė iš esmės nutraukė atsiskaitymus su kreditoriais bei 2017 m. gruodžio 5 d. trišalio susitarimo dėl atsiskaitymo tvarkos sudarymo faktu.

39.       2017 m. gruodžio 5 d. ieškovė (užsakovė) ir atsakovė (tiekėja) sudarė sutartį dėl transporto paslaugų, pervežant krovinius su inertinėmis medžiagomis. Pagal šios sutarties 3 punktą ieškovė įsipareigojo sumokėti atsakovei per 20 dienų už paslaugas bei medžiagas pagal pateiktus krovinio važtaraščius ir jų pagrindu išrašytas sąskaitas faktūras. Atsakovė už suteiktas paslaugas ieškovei išrašė tris PVM sąskaitas faktūras: 2017 m. gruodžio 11 d., 2017 m. gruodžio 18 d. ir 2017 m. gruodžio 22 d.
2017 m. gruodžio 11 d. PVM sąskaita faktūra turėjo būti apmokėta ne vėliau kaip iki 2018 m. sausio 2 d., 2017 m. gruodžio 18 d. PVM sąskaita faktūra iki 2018 m. sausio 8 d., o 2017 m. gruodžio
22 d. iki 2018 m. sausio 12 d. Ieškovė visas tris PVM sąskaitas faktūras apmokėjo 2018 m. sausio 3 d.

40.       Įvertinus tarp šalių sudarytos sutarties sąlygas, darytina išvada, kad ieškovė įsipareigojo apmokėti atsakovės PVM sąskaitas faktūras per sutartą terminą – per 20 dienų nuo jų išrašymo. Dvi PVM sąskaitos faktūros turėjo būti apmokėtos ne vėliau kaip iki 2018 m. sausio 8 ir 12 dienos, taigi jos buvo apmokėtos iki termino, kada jos turėjo būti apmokėtos, pabaigos. Įvertinus ginčo PVM sąskaitų faktūrų apmokejimo datas, spręstina, kad viena jų apmokėta praterminavus vieną diena, kitos dvi – per nustatytą 20 dienų terminą.

41.       Kaip minėta, CK 6.67 straipsnio 5 dalyje įtvirta nesąžiningumo prezumpcija, kai grąžinama skola, kurios mokėjimo terminas dar nėra suėjęs. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad sąskaitų apmokėjimo metu skolos terminas nebuvo suėjęs, nes jis jau buvo prasidėjęs nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo datos ir galiojo 20 dienų. Kadangi iš sutarties sąlygų matyti, jog ieškovė turėjo teisę įvykdyti prievolę atsiskaityti per tam tikrą laiko tarpą, nėra pagrindo išvadai, kad įvykdžiusi prievolę per šį terminą, ji įvykdė prievolę per anksti – prieš terminą. Dėl šių argumentų spręstina, kad ieškovės teiginys, jog 2017 m. gruodžio 18 ir 22 d. PVM sąskaitos faktūros neturėjo būti apmokėtos, nes nebuvo suėję jų apmokėjimo terminai, yra nepagrįstas ir neįrodo CK 6.67 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos prezumpcijos taikymo pagrįstumo.

42.       Įvertinus, kad nesąžiningumo prezumpcija netaikytina, toliau spręstina, ar ieškovė įrodė, jog atsakovė buvo nesąžininga. Kad būtų konstatuotas UAB „RRT“ nesąžiningumas, byloje turi būti nustatyta, jog atsakovė (apeliantė) UAB „RRT“ žinojo arba turėjo žinoti apie sunkią ieškovės finansinę padėtį ir tai, kad, įvykdžius ginčijamą mokėjimą, atsakovei UAB „RRT“ buvo suteiktas įstatymų reikalavimų neatitinkantis prioritetas kitų ieškovės kreditorių atžvilgiu.

43.       Byloje nustatyta, kad prieš sudarant 2017 m. gruodžio 5 d. sutartį dėl transporto paslaugų tarp ieškovės ir atsakovės, 2017 m. spalio 24 d. buvo sudaryta trečiojo asmens SIA „Velve“ ir ieškovės statybos rangos sutartis, kuriai įvykdyti ieškovės pusėje ir buvo pasitelkta atsakovė. Sutarties
2.1.9 papunktyje šalys susitarė, kad ieškovė „įsipareigoja laiku ir tvarkingai atsiskaityti su savo tiekėjais, statybos darbų vykdytojais ir pakviestais specialistais, kad nebūtų jokių Darbų įgyvendinimo trikdžių“. Šių reikalavimų nevykdymo atveju trečiasis asmuo SIA „Velve“ turi teisę savo nuožiūra, nesuderinęs su statybos darbų vykdytoju, atsiskaityti su minėtais asmenimis ir pagal išmokėtos sumos dydį sumažinti statybos darbų vykdytojui mokamo atlygio dydį.

44.       Pirmosios instancijos teismas 2017 m. gruodžio 5 d. trišalio susitarimo turinį aiškino kaip patvirtinantį atsakovės žinojimą apie ieškovės negebėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Iš į bylą pateiktos 2017 m. gruodžio 5 d. trišalio susitarimo dėl sumokėjimo tvarkos už pristatytas medžiagas objekte „(duomenys neskelbtini), Vilnius“, sudaryto tarp SIA „Velve“ (pagrindinis generalinis rangovas), UAB „RRT“ (tiekėjas) ir UAB „ASTIG“ (subrangovas), kopijos matyti, kad šalys susitarė, jog tuo atveju, jeigu subrangovas vėluoja atsiskaitymus tiekėjui už į objektą pristatytas medžiagas ilgiau kaip 5 darbo dienas, tuomet pagrindinis generalinis rangovas apmokės subrangovo skolą už tiekėjo pristatytas medžiagas pagal tiekėjo ir subrangovo pasirašytas PVS (PVM sąskaitas faktūras), šių neapmokėtų PVS apmokėjimą vykdant pervedimu į tiekėjo nurodytą sąskaitą (2017 m. gruodžio 5 d. trišalio susitarimo 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo pritarti pirmosios instancijos išvadai dėl trišalio susitarimo, kaip įrodančio atsakovės nesąžiningumą. Spręstina, kad šis susitarimas, pasirašytas kartu su pagrindine sutartimi tarp ieškovės ir atsakovės (tą pačią dieną), buvo papildoma ieškovės prievolių užtikrinimo priemonė atsakovei ir savaime nepatvirtina atsakovės nesąžiningumo, t. y. žinojimo ar turėjimo žinoti, kad ieškovė negebės atsiskaityti su kreditoriais. Priešingas aiškinimas suponuotų, kad visais atvejais, kai kreditorius pasinaudoja papildoma prievolių užtikrinimo priemone, jis žino apie skolininko nemokumą. Bylos faktinės aplinkybės leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad papildomos garantijos dėl atsiskaitymo iš generalinio rangovo pusės buvo atsakovės sutarties sudarymo su ieškove sąlyga, o sutarties sudarymu buvo suinteresuota išimtinai ieškovė, kaip subrangovė. Atsakovės nesąžiningumo nepatvirtina ir faktinis bylos pagrindas – pačios ieškovės atliktas mokėjimas atsakovei (apeliantei), nesinaudojant pagal trišalį susitarimą generalinio rangovo SIA „Velve“ suteiktu prievolės įvykdymo užtikrinimu. Skolos sutartu terminu apmokėjimo faktas tik patvirtino atsakovei, kad ieškovė yra moki ir neturėjo sukelti atsakovei abejonių dėl ieškovės negebėjimo atsiskaityti su kreditoriais. Papildomai pažymėtina, kad aplinkybė, jog atsakovė galėjo reikalauti skolos padengimo taip pat ir iš SIA „Velve“, pagrindžia išvadą, kad jai nebuvo pagrindo siekti nesąžiningo susitarimo su ieškove.

45.       Darytina išvada, kad bylos aplinkybių visetas neleidžia paneigti atsakovės sąžiningumo prezumpcijos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės UAB „RRT“, gavusios atsiskaitymą už ieškovei suteiktas paslaugas, nesąžiningumas nėra įrodytas.

46.       Kaip minėta, sandoris Actio Pauliana pagrindu gali būti nuginčytas tik įrodžius visas jo sąlygas, o ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningumo, taigi vien tuo pagrindu ieškinys atmestinas, papildomai nepasisakant dėl to, ar skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį.

47.       Kadangi byloje nebuvo nustatytas atsakovės UAB „RRT“ nesąžiningumas, tenkinti ieškovės
BUAB „ASTIG“ actio Pauliana ieškinį nėra pagrindo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė actio Pauliana ieškinį reguliuojančias materialiosios teisės normas, klaidingai įvertino faktines aplinkybes dėl atsakovės (ne)sąžiningumo, kaip vienos iš būtinųjų tokio ieškinio patenkinimo sąlygų, todėl patenkindamas ieškinį neteisingai išsprendė šalių ginčą. Padarius tokią išvadą, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byloje priimamas naujas sprendimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48.       Šioje byloje priimant naują sprendimą ir ieškinį atmetant, atitinkamai pakeistinas joje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

49.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

50.       Trečiasis asmuo SIA „Velve“ pateikė duomenis, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jis patyrė 435,50 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą. Šios advokato paslaugos apmokėtos 2019 m. liepos 10 d. mokėjimo nurodymu. Trečiojo asmens patirtos išlaidos už advokato teisinę pagalbą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) maksimalaus dydžio.

51.       Atsakovė (apeliantė) UAB „RRT“ pateikė duomenis apie patirtas 500 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme už advokato paslaugas parengiant atsiliepimą į ieškinį. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatyto užmokesčio dydžio, todėl yra atlygintinos.

52.       Atsakovė (apeliantė) UAB „RRT“ taip pat pateikė 280 Eur dydžio sąskaitą, išrašytą už dokumentų vertimo paslaugas. Kadangi nėra pateiktas vertimo išlaidų apmokėjimą patvirtinantis dokumentas, šių išlaidų UAB „RRT“ turėjimo faktas neįrodytas, todėl 280 Eur suma UAB „RRT“ naudai nepriteisiama.

53.       Kitus duomenis apie pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas atsakovė pateikė jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme. Šie duomenys teismo nebuvo priimti, todėl šių UAB „RRT“ išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

54.       UAB „RRT“ pateikė duomenis apie patirtas 600 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą parengiant apeliacinį skundą. Pagal į bylą pateiktą pinigų priėmimo kvitą atsakovė (apeliantė) už teisines paslaugas atsiskaitė 2019 m. rugsėjo 25 d. UAB „RRT“ apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl minėtos UAB „RRT“ išlaidos atlygintinos.

55.       Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami juridinis asmuo, kuriam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurio bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šioje byloje paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Nagrinėjamu atveju
UAB „RRT“ 2020 m. rugpjūčio 7 d. mokėjimo nurodymu sumokėjo 959 Eur žyminį mokestį už paduotą kasacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi atsakovės UAB „RRT“ sumokėtas žyminis mokestis grąžintas. Teikdama kasacinį skundą pakartotinai, UAB „RRT“ iš naujo nemokėjo žyminio mokesčio. Vadinasi, šioje byloje UAB „RRT“ be pagrindo sumokėto žyminio mokesčio už kasacinį skundą grąžinimo klausimas yra išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi.

56.       UAB „RRT“ duomenų apie patirtas advokato teisinės pagalbos išlaidas parengiant priimtą kasacinį skundą nepateikė (duomenys apie bylinėjimosi išlaidas buvo teikti tik su pirmuoju kasaciniu skundu, kuris su visais kartu pateiktais duomenimis nebuvo priimtas). Vadinasi, UAB „RRT“ bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme klausimas nespręstinas.

57.       Bylą nagrinėjant antrą kartą apeliacinės instancijos teisme, šalys duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas neteikė.

58.       Bylą trečią kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pareiškėja pateikė duomenis apie patirtas išlaidas kasaciniame teisme. Ieškovė pateikė duomenis apie patirtas 2420 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atsakovės kasacinį skundą parengimą ir 2 286,90 Eur bylinėjimosi išlaidas už kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo.

59.       Ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas kasaciniame teisme sprendžiamas atsižvelgiant į šio sprendimo rezultatą. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo sprendimu naikinamas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys atmetamas, ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme netenkinamas.

60.       Apibendrinant tai, kas nurodyta, patenkinus atsakovės UAB „RRT“ apeliacinį skundą ir priėmus naują sprendimą, atsakovės pusėje dalyvavusio trečiojo asmens SIA „Velve“ naudai iš ieškovės priteisiamas 435,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimas, o atsakovės (apeliantės) UAB „RRT“ naudai iš ieškovės priteisiamas 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, bei 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas. Kadangi ieškovei iškelta bankroto byla, priteisiamų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas išieškotinas iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ASTIG“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „RRT“ atmesti.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ASTIG“ (juridinio asmens kodas 123098047) bankroto administravimui skirtų lėšų trečiajam asmeniui SIA „Velve“ (Latvijos Respublikoje registruoto juridinio asmens kodas 40003064412) 435,50 Eur (keturių šimtų trisdešimt penkių eurų 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ASTIG“ (juridinio asmens kodas 123098047) bankroto administravimui skirtų lėšų atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „RRT“ (juridinio asmens kodas 120692913) 500 Eur (penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir 600 Eur (šešių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Teisėjos                                                                     Romualda Janovičienė

                                                                                     Dalia Kačinskienė

                                                                             Agnė Tikniūtė