Civilinė byla Nr. e2A-654-823/2016
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00255-2015-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.29; 2.6.2.7; 3.2.4.4
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. spalio 26 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės L. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1781-221/2015, kuriuo teismas visiškai tenkino ieškovo L. B. (L. B.) ieškinį atsakovams L. S. ir S. S. dėl prievolės pripažinimo solidaria ir skolos priteisimo,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas L. B. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės L. S. priteisti 460 000 USD (406 899,90 EUR) skolą; pripažinti, kad L. S. ir S. S. prievolė grąžinti ieškovui L. B. 460 000 USD (406 899,90 EUR) skolą yra solidari; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad su atsakovu S. S. 2004 m. sausio 27 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas suteikė 400 000 USD paskolą penkerių metų terminui. Paskola buvo suteikta S. S. ir L. S. šeimos interesais – namui, kuriame gyvena šeima, esančiam (duomenys neskelbtini), rekonstruoti. Šis namas iki santuokos nutraukimo buvo asmeninė atsakovo nuosavybė. 2009 m. gegužės 22 d. ieškovas ir S. S. sudarė paskolos sutartį, kuria atsakovas patvirtino, kad šios sutarties pasirašymo momentu jis yra skolingas ieškovui 460 000 USD sumą, įskaitant ir paskolą pagal 2004 m. sausio 27 d. paskolos sutartį. 2009 m. gegužės 22 d. paskolos sutarties pagrindu S. S. išdavė ieškovui paprastąjį neprotestuotiną vekselį 460 000 USD sumai, įsipareigojo iki 2014 m. gegužės 21 d. sumokėti ieškovui 460 000 USD. Ieškovas 2014 m. gegužės 21 d. S. S. pateikė vekselį apmokėjimui, tačiau atsakovas nurodė, kad sumokėti vekselyje nurodytos sumos neturi galimybės. Ieškovas 2014 m. birželio 4 d. kreipėsi į Kauno rajono 4-ojo notarų biuro notarę J. V. dėl vykdomojo įrašo pagal vekselį išdavimo. Vykdomasis įrašas tą pačią dieną buvo išduotas ir pateiktas antstoliui vykdyti. Vykdymo procese paaiškėjo, kad 2005 m. birželio 20 d. atsakovų santuoka nutraukta bendru sutarimu. Ieškovas apie vykstantį santuokos nutraukimo procesą informuotas nebuvo, skolos grąžinimas ieškovui sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių aptartas nebuvo. Atsakovų prievolė ieškovui laikytina solidaria abiejų sutuoktinių prievole, kadangi paskola paimta šeimos poreikiams.
Atsakovas S. S. su ieškiniu sutiko. Paaiškino, kad pripažįsta, jog skolinosi pinigus atsiskaityti už šalių namo rekonstrukciją. Namas buvo rekonstruojamas kartu su sutuoktine 2001-2004 metais, pinigai iš ieškovo buvo gauti dalimis Rusijoje. Santuokos nutraukimo byloje ieškovo kreditoriumi nenurodė, nes siekė greičiau išsituokti.
Atsakovė L. S. su ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad apie paskolą nieko nežinojo. Namas buvo rekonstruojamas šalių lėšomis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino visiškai – pripažino L. S. ir S. S. prievolę grąžinti L. B. 460 000 USD (406 899,90 EUR) skolą solidaria; priteisė iš atsakovės L. S. ieškovui L. B. 460 000 USD (406 899,90 EUR) skolą ir bylinėjimosi išlaidas – 3 920 EUR žyminį mokestį.
Teismas sprendė, kad atsakovės L. S. aiškinimas, jog namo rekonstrukcija buvo atliekama iš atsakovų turimų lėšų, tam buvo išleista 41 000 Lt bei VMI pažyma apie brangų turtą įsigijusio (įsigyjančio) Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaravimą yra nepakankami įrodyti aplinkybei, kad ginčo namas buvo rekonstruotas už 41 000 Lt ir kad tam buvo panaudotos vien tik nuosavos atsakovų lėšos. 1999 m. vasario 2 d. išduotoje pažymoje nurodyta, kad įgyjamas nebaigtas rekonstruoti gyvenamasis namas, tuo tarpu atsakovė visą laiką aiškino, kad jų namo rekonstrukcija buvo baigta jau 1998 m., be to, iš minėtos pažymos nėra jokios galimybės nustatyti pinigų kilmės, kadangi pati deklaracija apie pajamas nėra pateikta. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovė teigė, jog 10 000 Lt skolinosi iš savo mamos, nors tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Teismas konstatavo, kad pakankamai nuosavų lėšų namui rekonstruoti šalys neturėjo. Apie tai, kad namo rekonstrukcijai buvo panaudotos bendros lėšos teismas sprendė ir iš Kauno apylinkės teismo 2005 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8410-658/2005, kuriame nustatyta, kad 88/100 dalys gyvenamojo namo buvo padovanotos atsakovui S. S. ir laikytina jo asmenine nuosavybe, tačiau pareiškėjų, t. y. sutuoktinių bendru sutarimu sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių šis turtas pripažintas bendrąja sutuoktinių jungtine nuosavybe ir pasidalintas lygiomis dalimis, tokiu būdu pripažįstama, kad atsakovui padovanotas namas iš esmės buvo pagerintas. Tą pripažįsta ir pati atsakovė, aiškindama, kad pradžioje visas namas buvo apie 70 kv. m., o po dalies namo rekonstrukcijos padidėjo iki 500 kv. m., galiausiai namo dydis siekia 800 kv. m. Teismas pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, kadastro duomenys iš dalies patvirtina atsakovės aiškinimą, jog dalies namo rekonstrukcija buvo baigta, tačiau ne 1998 m., kaip aiškina atsakovė, bet 2000 m. kovo 13 d. ir bendras namo plotas tuo metu buvo 583,81 kv. m. Iš 2004 m. sausio 27 d. paskolos sutarties matyti, kad pinigai buvo pasiskolinti 1998-2002 m. laikotarpiu t. y. tuo metu, kai vyko namo rekonstrukcija. Teismas atkreipė dėmesį į liudytojo T. S. parodymus, kad 1998 m. pradėjus gyventi name, jis dar buvo tvarkomas, perdarinėjamas.
Teismas nesutiko su atsakovės teiginiais, kad ir dalies namo rekonstrukcija galėjo būti atlikta už 41 000 Lt, kadangi, teismo vertinimu, pačios atsakovės pateikti įrodymai paneigia tokį aiškinimą – iš namų valdos įkainojimo suvestinės matyti, kad 1999 m. vasario 24 d. (kai statinys dar nebuvo priimtas naudoti) statinių statybinė vertė buvo 378 557 Lt, remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo viso namo atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) 2008 m. spalio 28 d. – 2 347 000 Lt. Teismo vertinimu, atsakovė neįrodė, kad namo rekonstrukcija buvo vykdoma iš nuosavų lėšų, t. y. neįrodė, jog S. S. pasiskolintos lėšos nebuvo panaudotos jų šeimos poreikiams (namo rekonstrukcijai).
Teismas nurodė, kad šalys santuokoje įgytą turtą ištuokos byloje pasidalijo lygiomis dalimis. Apie aplinkybę, kad L. B. tik vėliau sužinojo apie atsakovų santuokos nutraukimą, spręstina iš pareiškimo Kauno apylinkės teismui dėl proceso atnaujinimo santuokos nutraukimo civilinėje byloje Nr. 2S-1958-657/2014 ir civilinėje byloje Nr. A2-15393-584/2014 2014 m. birželio 20 d. nutartyje padarytos tikėtinos išvados, kad apie teismo sprendimą L. B. sužinojo 2014 m. birželio 4 d.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovė L. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Atsakovo atstovas byloje nurodė, kad ginčo namas buvo pagerintas iš paskolintų lėšų, tačiau kaip bendraatsakovės šioje byloje neįtraukė ir reikalavimo nenukreipė į kitą ginčo turto bendrasavininkę – R. S., nors pagal ieškovo pateiktus dokumentus būtent jai priklausanti namo dalis ir buvo pagerinta iš ieškovo paskolintų lėšų. Kadangi R. S. yra mirusi, todėl proceso dalyviu turi būti jos teisių perėmėja A. S.. Šios bylos procesinis sprendimas pastarajai galimai turės teisinių pasekmių, kadangi, tenkinus ieškovo ieškinį, atsakovų reikalavimai galėtų būti nukreipti ir į ją. Minėtą aplinkybę apeliantė nurodė ir bylos nagrinėjimo metu, tačiau pirmosios instancijos teismas, būdamas aiškiai šališkas, nesistengė bylos išnagrinėti objektyviai, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą procesinį sprendimą.
2. Ieškovas, siekdamas, kad prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole, turėjo procesinę pareigą įrodyti, jog ši paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais. Jokių tai pagrindžiančių įrodymų, išskyrus atsakovo atstovo paaiškinimą, byloje nėra pateikta. Pats atsakovas santuokos nutraukimo metu teisme patvirtino faktą, kad jokių kreditorių nėra ir jokie ieškovo pinigai į šeimos turtą niekada nebuvo investuoti. Šias aplinkybes patvirtina santuokos nutraukimo byla, tačiau teismas, būdamas aiškiai šališkas, atmetė apeliantės prašymą prijungti šią civilinę bylą, nes joje gali būti įrodymai, paneigiantys ieškovo nurodytas aplinkybes ir leidžiantys suabejoti, ar iš viso tokia paskola ieškovo atsakovui buvo suteikta, ar tai yra tik būdas atimti iš apeliantės dalį namo. Tik po teismo sprendimo priėmimo išaiškėjo, kad atsakovo sutuoktinė artimai bendrauja su ieškovu. Teismas net neįpareigojo ieškovo pateikti įrodymų, patvirtinančių faktą, kad tokio dydžio pinigų sumą, kuri buvo paskolinta atsakovui, ieškovas turėjo.
3. Santuokos nutraukimo byloje buvo gautas ieškovo prašymas dėl proceso atnaujinimo, tačiau jis buvo atmestas, todėl teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį apeliantės atžvilgiu, nes visi klausimai, susiję su šeimos turtu, buvo išspręsti santuokos nutraukimo byloje. Teismas netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.92 straipsnio 3 dalį ir CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą.
4. Teismas rėmėsi tik tais įrodymais, kurie buvo naudingi tenkinant ieškinį, nors akivaizdžiai matyti, kad ieškovas savo ieškinio pagrįstumo neįrodė. Atsakovė pagrįstai mano, kad pateiktos sutartys ir vekselis yra pasirašyti atgaline data ir yra tik ieškovo bei atsakovo sąmokslas prieš atsakovę.
5. Leidimas rekonstrukcijai buvo išduotas 1993 m. vasario 3 d., netrukus po to ir buvo pradėta namo rekonstrukcija. Nors atsakovai, faktiškai užbaigę savo dalies rekonstrukciją, iškart nepridavė namo, tačiau jau 2000 m. kovo 13 d. šie darbai buvo priduoti, o faktiškai jis apžiūrėtas buvo jau 1999 m. vasario 24 d. Teismas visiškai neatkreipė dėmesio į atsakovės pateiktą nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylą, iš kurios matyti, kad jau 1999 m. vasario 24 d. buvo sutikrinti realiai esantys pastatai su esančiais brėžiniuose, nors dokumentai pridavimui visiškai sutvarkyti buvo tik 2000 m. kovo 13 d. Atsakovė ne kartą nurodė, kad buvę sutuoktiniai su šeima į ginčo namus atsikraustė netrukus po to, kai buvo sumontuotas katilas, t. y. 1997 m. pabaigoje – 1998 m. Teismas turėjo objektyviai išsiaiškinti, kokiu būdu pagal nurodytas aplinkybes atsakovas ir atsakovė namo rekonstrukcijai per tokį trumpą laiką galėjo išleisti 400 000 USD. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad 1998 m. nekilnojamojo turto kainos Lietuvoje, t. y. nuosavas gyvenamasis namas, negalėjo būti įvertintas tokio dydžio suma, kokios yra prašoma ieškiniu.
6. Teismas turėjo atkreipti dėmesį į vieną iš svarbiausių byloje esančių įrodymų – 1999 m. vasario 2 d. pažymą apie brangų turtą įsigijusio (įsigyjančio) Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaravimą, kuri buvo parengta siekiant priduoti jau rekonstruotą pastatą. Atsakovė Kauno VMI pateikė pajamų deklaracijas ir statybinių medžiagų pirkimo kvitus, t. y. pagrindė gaunamas pajamas tokios vertės turtui įsigyti. Atsakovės pridėti dokumentai, pirkimo kvitai ir kita šiai pažymai gauti teikta medžiaga nėra išlikusi, kadangi, pateikus užklausą VMI, buvo nurodyta, jog dokumentai yra saugomi dešimt metų. Tačiau iš atsakovės pateiktos medžiagos matyti, kad jau 1998 m. spalio 9 d. ginčo turtas buvo pilnai įgytas, o jo vidutinė rinkos vertė pažymos pateikimo dieną sudarė 162 540 Lt (47 074, 83 EUR). Esant tokioms aplinkybėms akivaizdu, kad ieškovo reikalaujama suma negalėjo būti investuota į namo, kurio vertė buvo dešimt kartų mažesnė, rekonstrukciją. Teismas nepagrįstai aptariamą įrodymą vertino kaip netinkamą todėl, kad šiame dokumente nurodyta, jog namas yra nebaigtas rekonstruoti. Tokia aplinkybė yra nurodyta dėl to, kad, baigus rekonstruoti atsakovams priklausiusią dalį, namo rekonstrukcijos procesą pradėjo ir atsakovo motina.
7. Teismas klaidingai pažymėjo, kad liudytojas T. S. nurodė, jog 1998 m., šeimai persikrausčius į ginčo namus, jie buvo dar rekonstruojami. Liudytojas teismo posėdžio metu nurodė, kad toliau buvo rekonstruojama jo močiutės R. S. dalis. Teismas neteisingai vertino ir atsakovės L. S. teiktus paaiškinimus, kad tiek atsakovams priklausiusios dalies, tiek R. S. priklausiusios dalies rekonstrukcija vyko vienu metu. Tai yra netiesa, kadangi, kai R. S. pradėjo vykdyti rekonstrukciją, atsakovai savo dalies rekonstrukciją jau buvo pridavę, ką patvirtina ir byloje esantys įrodymai. Atsakovo atstovė nurodė, jog neva namo rekonstrukcija buvo atliekama 2001 m. – 2004 m., tačiau tai visiškai neatitinka faktinės situacijos. Teismas nepagrįstai šių aplinkybių netyrė.
8. Atsakovė neneigia fakto, kad namo dalies rekonstrukcija buvo priduota 2000 m. kovą, tačiau teigia, kad faktinė rekonstrukcija buvo baigta 1998 m. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad nekilnojamojo turto kainos 1993 m. – 1998 m. buvo visiškai kitokios nei dabar. Tokią sumą, kokios reikalauja ieškovas, tuo metu išleisti namo rekonstrukcijai buvo neįmanoma, nes statybinių medžiagų kainos buvo sąlyginai nedidelės, palyginus su šiuo metu esančiomis. Teismas visiškai nepagrįstai vadovavosi 2008 m. turto verte, nors iš atsakovės pateiktos 1999 m. vasario 2 d. pažymos yra aiškiai matyti, kokia vidutinė ginčo turto rinkos vertė buvo tuo metu.
9. Rekonstravus gyvenamąjį namą, jo plotas pasikeitė. Padidėjus namui, tarp bendrasavininkių 2000 m, gegužės 23 d. buvo pasirašyta statinio dalių perskaičiavimo sutartis Nr. 19KU-3716, dėl ko atsakovui teko 88/100 ginčo gyvenamojo namo dalys. Taigi būtent šios aplinkybės, o ne aplinkybės ir turto dydis, kuris buvo nustatytas 2008 m., kuomet turtas jau seniai nebebuvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ir turi būti vertinamos.
10. Su ieškiniu pateiktas 2001 m gegužės 31 d leidimas vykdyti statybos darbus Nr. 469-3-01. Šiuo leidimu buvo suteikta atlikti rekonstrukciją daliai gyvenamojo namo, plane pažymėto 1A1mp, kuriame gyveno atsakovo motina R. S. ir kuriai ši dalis priklausė nuosavybės teise. Iš pateikto Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad iki santuokos nutraukimo šie motinos namo dalies darbai atlikti nebuvo ir atsakovui priklausiusios dalys dėl šios rekonstrukcijos iki santuokos nutraukimo nepadidėjo, tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, nesistengdamas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti bylą.
11. Teismas tinkamu įrodymu nustatyti faktui, kad lėšos neva buvo pasiskolintos 1998 m. – 2004 m., pripažino paskolos sutartį. Teismas nesiaiškino nei kur yra iki tol sudarytos sutartys, nei to, ar apskritai tokia sutartis yra pakankamas pagrindas įrodyti paskolos teisinių santykių atsiradimo faktą, kadangi 460 000 UAD paskolos suma yra labai didelė. Atsakovė turi pagrįstą abejonę sudarytų sandorių realumu, kadangi atsakovas jau ilgą laiką visokiais būdais siekė susigrąžinti jam iki santuokos priklausiusį turtą. Atsakovės nuomone, šio ieškinio atsiradimas yra galimai atsakovo ir ieškovo susitarimo pasekmė ir siekis turėtą turtą susigrąžinti, ką taip pat patvirtina visiškas atsakovo sutikimas su ieškiniu. Paskolos sutartis sudaryta 2004 m. sausio 27 d., kai šalys jau kelis metus faktiškai nebevedė bendro ūkio ir kartu nebegyveno, atsakovas tuo metu jau kurį laiką gyveno Rusijos Federacijoje su nauja sugyventine, ten kūrė savo verslą ir įsigijo nekilnojamąjį turtą. 2004 m. sausio 27 d. paskolos sutartis pagrįstų abejonių kelia ir dėl to, jog ji pasirašyta Maskvoje, tuo tarpu tos pačios dienos paprastasis neprotestuotinas vekselis pasirašytas jau Kaune. Be to, mokėjimo vieta nurodoma (duomenys neskelbtini), nors abu asmenys yra Rusijos piliečiai ir gyvena Rusijos Federacijoje. Teismo buvo prašoma išreikalauti duomenis iš valstybinės sienos apsaugos tarnybos apie S. S. buvimo vietą 2009 m. gegužės 22 d., t. y. ar jis buvo Lietuvos Respublikoje, ar Rusijos Federacijoje. Taip pat iš atsakovo S. S. buvo prašoma išreikalauti vizos, kurios pagrindu jis 2009 m. gegužės 22 d. kirto Lietuvos Respublikos sieną, kopiją, tačiau nurodyti prašymai tenkinti nebuvo. Teismas visiškai nevertino aplinkybių, kad nuo 2002 m. atsakovas nuolat būdavo Maskvoje, Rusijos Federacijoje, ten pirko žemės sklypą, statėsi kotedžą, gyveno su nauja šeima, vėliau tapo šios Federacijos piliečiu. Atsakovas 2009 m. sudarė kitą santuoką, kurios naudai galimai ir buvo skolinamasi lėšų. Aplinkybę, kad ieškovas ir atsakovas yra glaudžiai susiję asmenys patvirtina tai, kad atsakovo dabartinės sutuoktinės O. S. „Facebook“ paskyroje ieškovas L. B. yra jos draugas.
Ieškovas L. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovė L. S. bylos nagrinėjimo metu nėra teikusi teismui motyvuoto prašymo dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, A. S. įtraukimo į bylą. Teismo sprendime nėra pasisakyta dėl A. S., skundžiamas teismo sprendimas taip pat neturi įtakos nepilnametės A. S. teisėms ir pareigoms, kadangi ginčas byloje kilęs ne dėl bendraturčių, o dėl buvusių sutuoktinių prievolės pripažinimo solidaria. Pati apeliantė skunde nenurodė, kokią konkrečią įtaką nepilnamečio vaiko teisėms ir pareigoms ateityje turės skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas.
2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės prašymą prijungti visą santuokos nutraukimo bylą, kadangi nagrinėjamoje byloje yra pateiktas šios bylos įsiteisėjęs 2005 m. birželio 20 d. teismo sprendimas, kurio pakanka reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti. Apeliantė nenurodė jokių pagrįstų aplinkybių, dėl kurių yra būtina prijungti visą santuokos nutraukimo bylą. Jei apeliantė manė, kad santuokos nutraukimo byloje yra reikšmingų duomenų, kurie galėtų paneigti ar patvirtinti paskolos suteikimo aplinkybes, ji pati galėjo iš minėtos bylos į nagrinėjamą bylą pateikti svarbius dokumentus.
3. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad atsakovas skolinosi pinigus iš ieškovo būtent namo rekonstrukcijai, kad jis pinigus realiai gavo, todėl šių atsakovo pripažintų aplinkybių ieškovui įrodinėti nereikia. Be atsakovo atstovo paaiškinimų, aptariamas aplinkybes patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, taip pat pačios apeliantės kviestų liudytojų parodymai. 2004 m. sausio 27 d. paskolos sutartis patvirtina, kad atsakovas iš ieškovo pinigus skolinosi 1998 – 2002 m. laikotarpiu. Nors apeliantė savo paaiškinimuose teigė, kad namo rekonstrukcija buvo užbaigta 1998 m., tačiau pati į bylą pateikė 1999 m. vasario 2 d. pažymą apie brangų turtą įsigijusio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaravimą, kurioje nurodyta, kad atsakovai 1998 m. spalio 9 d. įsigyjo būtent nebaigtą rekonstruoti gyvenamąjį namą. Remiantis minėtos pažymos duomenimis, atsakovai 1998 m. dar tikrai nebuvo užbaigę rekonstrukcijos ir būtent rekonstrukcijos darbams bei užbaigimui skolinosi pinigų iš ieškovo. Aplinkybę, kad rekonstrukcija 1998 m. dar nebuvo užbaigta patvirtina ir 2001 m. gegužės 31 d. išduotas leidimas vykdyti statybos darbus Nr. 469-3-01 bei 2008 m. gruodžio 3 d. rekonstruoto gyvenamojo namo lA2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktas, surašytas būtent pagal 2001 m. gegužės 31 d. išduotą statybos leidimą Nr. 469-3-01. Oficialių rašytinių įrodymų atsakovė L. S. nepaneigė nei kitais rašytiniais įrodymais, nei liudytojų parodymais.
4. Aplinkybę, kad atsakovai neturėjo perteklinių lėšų tokio masto gyvenamojo namo rekonstrukcijai, patvirtino ir pati apeliantė K. S. 2015 m. gruodžio 2 d. teismo posėdyje, nurodžiusi, kad „pajamos buvo pakankamos pragyventi“. Taigi iš esmės pati apeliantė pripažino, kad šeimai trūko pinigų, kad jiems pinigus skolino apeliantės mama. Be to, liudytojas K. S. patvirtino, kad nuo 1998 m., kai atsikraustė į namą, šeima pradėjo gyventi pasiturinčiai, o liudytojas T. S. patvirtino, kad 1998 m., atsikrausčius į namą, ir toliau namas buvo „perdarinėjamas“. Apeliantė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad namą iki 885,30 kv. m. galėjo rekonstruoti, pagerinti savomis lėšomis. Be to, 2015 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdžio metu apeliantė paaiškino, kad: „pagerinome tą namą gyvendami santuokoje“.Taigi ginčo, kad namas buvo rekonstruotas ir pagerintas bei kad pagerinimas vyko santuokoje, nėra.
5. Nei 1998 m., nei šiuo metu nėra nustatytos realiosios bendraturčių dalys, nėra nustatyta ir vidinė naudojimosi tvarka. Rekonstruotas namas yra vienas vientisas nekilnojamojo turto vienetas. Nors apeliantė teigia, kad neva buvo rekonstruojama močiutės dalis, tačiau po šios rekonstrukcijos, apeliantei priklausanti 44/100 dalis taip pat padidėjo, nes namas nuo 583 kv. m. padidėjo iki 885 kv. m. Liudytojas T. S. taip pat patvirtino, kad ir močiutės dalį statė abu atsakovai, kas tik patvirtina, kad nebuvo jokių dalių, o atsakovai rekonstravo visą gyvenamąjį namą.
6. Nors apeliantė teigė, kad namas nuo 71 kv. m iki 583 kv. m. dydžio buvo rekonstruotas už 41 756 Lt asmeninių lėšų, tačiau vėliau pačios apeliantės pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. 1999 m. nekilnojamojo turto kadastro registro byla ir joje esanti namų valdos įkainojimo suvestinė, patvirtino, kad vien tik statybinė namo vertė 1999 m. jau buvo 348 908 Lt. Taip pat, nors atsakovė 2015 m. gruodžio 2 d. teismo posėdžio metu teigė, kad realiai namo statybai išleido tik 42 000 Lt, bet vėliau nurodė, kad VĮ Registrų centras 1999 m. namą jau buvo įvertinęs beveik 250 000 Lt. Atsakovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, kokia 1998 m. buvo 583,81 kv. m. dydžio gyvenamojo namo kaina. 2008 m. gruodžio 3 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas patvirtina, kad užbaigto namo vidutinė rinkos vertė 2008 m. sudarė 1 422 000 Lt (411 836,66 EUR), kai tuo tarpu atsakovų skola ieškovui sudaro 406 899,90 EUR. Taigi, rašytiniai įrodymai paneigia atsakovės aiškinimus, kad atsakovai namą rekonstravo už 42 000 Lt. Baigto namo vidutinė rinkos vertė atitiko ieškovo atsakovui paskolintų namo rekonstrukcijai lėšų sumą.
7. Apeliantės samprotavimai apie galimai atgaline data sudarytas paskolos sutartis yra nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Byloje neginčijamai nustatyta, kad paskolos sutartys buvo sudarytos, o pinigai perduoti.
8. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad ieškovas turėjo procesinę pareigą įrodyti, jog paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais. Pats atsakovas S. S. pripažino, kad skolinosi iš ieškovo, o paskolos tikslas buvo atsiskaityti už rekonstrukciją. Todėl šių pripažintų aplinkybių ieškovui pakartotinai įrodinėti nereikia. Priešingai, būtent atsakovė, teigianti priešingai, turėjo pateikti įrodymus, kad atsakovai rekonstravo namą iš asmeninių, o ne skolintų, lėšų ir dėl to atsakovas iš ieškovo skolinosi ne šeimos, o asmeniniais interesais, tačiau šių aplinkybių atsakovė neįrodė.
9. 2001 m. gegužės 31 d. statybos leidime ir R. S., ir S. S. nurodyti tik dėl to, kad 2001 m. tik jie buvo bendrasavininkai (apeliantė nuosavybę į 44/100 dalis įgyjo tik 2005 m. po santuokos nutraukimo). Jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad 1998 m. buvo baigta atsakovų dalies rekonstrukcija, o 2001 m. pradėta R. S. dalies rekonstrukcija.
10. Atsakovės nesąžiningą elgesį ir išsisukinėjimą nuo prievolės vykdymo patvirtina ir tai, kad atsakovai nuo ieškovo kaip kreditoriaus nuslėpė santuokos nutraukimo bylą, pasidalijo už ieškovo skolintas lėšas pagerintą šeimos turtą, siekdami be kreditoriaus sutikimo modifikuoti solidarią buvusių sutuoktinių prievolę. Tą pripažino ir atsakovo atstovas, nurodydamas, kad atstovas vienas tikėjosi skolą grąžinti. Atsakovai, neinformavę kreditoriaus apie santuokos nutraukimą, bendrai bandė išvengti skolos grąžinimo, taip akivaizdžiai pažeisdami sąžiningo kreditoriaus interesus.
Atsakovas S. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Ieškinys yra pareikštas ne dėl daiktinių teisių į daiktą, o dėl solidariosios atsakomybės taikymo už sutuoktinių bendras prievoles. Pirmosios instancijos teisme atsakovė neprašė į bylą įtraukti trečiuoju asmeniu turto bendrasavininkės. Teismas dėl A. S. materialių teisių ir pareigų nesprendė ir nepasisakė.
2. Atsakovas patvirtino faktus, kad nei jis pats, nei atsakovė lėšų namo rekonstrukcijoms, po kurių namo plotas padidėjo beveik 800 kv. m., nei rekonstrukcijos metu, nei po to, neturėjo, o pinigus namo rekonstrukcijai skolinosi iš ieškovo, pripažino, kad visi iš ieškovo pasiskolinti pinigai buvo panaudoti šeimos interesais, t. y. namo rekonstrukcijai. Šį faktą taip pat patvirtina tokios aplinkybės: atsakovė pripažino, kad šeima neturėjo lėšų namo rekonstrukcijai ir jas skolinosi, namo rekonstrukcija atlikta santuokos metu, kadangi atsakovo asmeninis turtas pagerintas santuokos metu, nutraukiant santuoką buvę sutuoktiniai turtą pasidalino lygiomis dalimis.
3. Atsakovui pripažinus faktus, o atsakovei juos ginčijant, pareiga įrodyti, kad paskolos santykiai tarp ieškovo ir atsakovo nesusiklostė, tenka atsakovei, tačiau pastaroji nepateikė jokių įrodymų, kad namo rekonstrukcijos buvo apmokėtos kitomis lėšomis, nei nurodė ieškovas ir S. S.. Apeliantė neginčija ieškovo ir atsakovo pasirašytų paskolos sutarčių. Dar 2015 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdyje atsakovė nurodė, kad santuokos metu šeimos interesais gautomis paskolomis nesidomėjo, o apeliaciniame skunde jau nurodo, kad paskola namo rekonstrukcijoms nebuvo gauta. Atsakovės siekis išvengti civilinės atsakomybės yra neteisėtas, nes duomenų, kad nutraukiant santuoką jai atitekusi nekilnojamojo turto dalis sukurta ne iš pasiskolintų lėšų, o panaudojant kokias nors kitas lėšas, nėra.
4. Apeliantės skundo motyvas, kad namo rekonstrukcijoms negalėjo būti panaudota 400 000 USD suma, pirmosios instancijos teisme nebuvo įrodinėjamas. Atsakovė teismui žodžiu bandė įrodyti, kad namo rekonstrukcijoms pakako apie 41 000 Lt, tačiau ir atsakovės teismui nurodomą sumą, ir atsakovės apeliacinio skundo motyvais bandomą iškelti versiją, kad paskolos sumos rekonstrukcijai nereikėjo, paneigia byloje esantys VĮ Registrų cento nurodomi duomenys apie namo statybinę vertę – 1 925 000 Lt (557 518,54 EUR).
5. Apeliantė bando klaidinti teismą teigdama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė rekonstrukcijos pradžią ir pabaigą, nes netinkamai įvertino liudytojų parodymus ir rašytinius įrodymus. Tokie apeliacinio skundo motyvai prieštarauja ir liudytojų parodymams, ir rašytiniams įrodymams. Atsakovė pateikė 1999 m. vasario 2 d. pažymą apie brangų turtą įsigijusio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaravimo duomenimis, kurioje nurodoma, kad atsakovai 1998 m. buvo neužbaigę rekonstrukcijos. Rekonstrukcijos darbų užbaigimui atsakovai skolinosi pinigus iš ieškovo ir statinys priimtas naudoti tik 2000 m. kovo 13 d., nors šeima gyveno dar nebaigtame rekonstruoti name ir gyvendami tęsė darbus. Jau 2001 m. gegužės 31 d. išduotas leidimas vykdyti statybos darbus Nr. 469-3-01. 2008 m. gruodžio 3 d. rekonstruoto gyvenamojo namo lA2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktas surašytas būtent pagal 2001 m. gegužės 31 d. išduotą statybos leidimą Nr. 469-3-01. Teismui atsakovė pripažino namo gerinimo santuokoje faktą nurodydama, kad: „pagerinome tą namą gyvendami santuokoje“.
6. Aplinkybės, kad atsakovai neturėjo lėšų namo rekonstrukcijoms, kad S. S. pasiskolino iš ieškovo pinigų namo rekonstrukcijai, kad pinigai iš ieškovo buvo pasiskolinti namo rekonstrukcijos metu, apeliantės nurodytos aplinkybės apie jos pajamas ir apie šeimos finansinę padėtį namo rekonstrukcijos metu, patvirtina apeliacinio skundo deklaratyvumą ir nepagrįstumą.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl absoliutaus ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindo
Savo apeliacinį skundą atsakovė, be kita ko, grindžia tuo, kad į bylą kaip bendraatsakovė nebuvo įtraukta ginčo gyvenamojo namo bendrasavininkės R. S. teisių perėmėja, nors, apeliantės vertinimu, teismo sprendimas šioje byloje gali turėti įtakos jos teisėms ir pareigoms. Kolegija, nesutikdama su šiuo apeliantės argumentu, pažymi, kad ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas dėl R. S. (jos teisių perėmėjos) teisių ir pareigų nenusprendė. Kaip pagrįstai pažymima atsiliepimuose į apeliacinį skundą, nagrinėjamoje byloje sprendžiama tik dėl prievolės pagal paskolos sutartį pripažinimo bendra sutuoktinių prievole; jokie ginčai tarp gyvenamojo namo bendrasavininkių dėl jiems tenkančių turto dalių nėra sprendžiami, todėl šioje byloje priimtas teismo sprendimas jokios įtakos R. S. teisių perėmėjai neturi.
Dėl prievolės pagal paskolos sutartį pripažinimo solidaria atsakovų prievole
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendras sutuoktinių prievoles reglamentuojančiame CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Paskolos sutartis galėtų būti priskirta prie antrosios grupės prievolių pagrindų, jeigu ji būtų sudaryta šeimos interesais. Tokiu atveju ieškovas, siekdamas, kad jo prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole, turi procesinę pareigą įrodyti, jog ši paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2012). Taigi, apeliantė pagrįstai nurodo, kad nagrinėjamoje byloje būtent ieškovui teko procesinė pareiga įrodyti, kad jo atsakovui suteikta paskola buvo panaudota šeimos poreikių tenkinimui (šeimos gyvenamojo namo rekonstrukcijai), o pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįrodė, iš kokių lėšų buvo rekonstruojamas atsakovų gyvenamasis namas, padaryta netinkamai paskirsčius tarp bylos šalių įrodinėjimo pareigą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas nurodo, kad jis neturėjo procesinės pareigos įrodyti suteiktos paskolos panaudojimo būdo, kadangi paskolos panaudojimą šeimos interesams bylos nagrinėjimo metu pripažino atsakovas S. S.. Kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Ta aplinkybė, kad vienas iš bylos atsakovų pripažino faktus, reikšmingus ieškinio patenkinimui, nesaisto kito atsakovo ir neatleidžia ieškovo nuo jam tenkančios įrodinėjimo pareigos, ypač atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamos bylos atsakovų teisinis interesas nėra vienodas.
Byloje nustatyta, kad 1992 m. gruodžio 15 d. dovanojimo sutartimi R. S. (atsakovo S. S. motina) padovanojo atsakovui S. S. 51/100 gvenamojo namo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini) (vėlesnis adresas – (duomenys neskelbtini) (b.l. 26, t. I)); gyvenamojo namo naudingasis plotas – 71,09 kv.m. (b.l. 155, t. I). 1993 m. parengtas gyvenamojo namo rekonstrukcijos projektas (b.l. 164, t. I). Rekonstruoto gyvenamojo namo duomenys kadastre užfiksuoti 2000 m. kovo 28 d., pagal juos rekonstruoto gyvenamojo namo bendras plotas – 583,81 kv.m., baigtumas – 100 proc. (b.l. 191, t. I). 2000 m. gegužės 23 d. sudaryta Statinio dalių perskaičiavimo sutartis, kurios pagrindu atsakovui S. S. tenkanti gyvenamojo namo dalis padidėjo iki 88/100 (b.l. 159, t. I). Iš į bylą pateiktos Namų valdos įkainojimo suvestinės matyti, kad jau 1999 m. vasario 24 d. duomenimis gyvenamojo namo bendras plotas buvo 583,81 kv.m., gyv. priestato 2a2p darbų buvo atlikta 91 proc. (b.l. 5-6, t. II).
2001 m. kovo 20 d. atsakovas S. S. davė rašytinį sutikimą, kad R. S. rekonstruotų ginčo gyvenamojo namo pirmąjį aukštą ir teisiškai įregistruotų savo vardu (b.l. 9, t. II). 2001 m. gegužės 31 d. išduotas leidimas vykdyti statybos darbus – rekonstruoti gyvenamąjį namą (pastatyti priestatą) (b.l. 20, t. I). Pagal 2001 m. gegužės 28 d. suderintą projektą, po numatomos rekonstrukcijos gyvenamojo namo bendras plotas turėjo padidėti iki 750,86 kv.m. (b.l. 11, t. II). Šis rekonstrukcijos etapas įteisintas 2008 m. gruodžio 3 d. Pripažinimo tinkamu naudoti aktu (b.l. 18-19, t. II), pagal kurį gyvenamojo namo bendras plotas po rekonstrukcijos – 885,3 kv. m., vidutinė rinkos vertė – 1 422 000 Lt. Baigus antrąjį rekonstrukcijos etapą, susitarimo dėl dalių pasikeitimo bendrasavininkiai registrui nepateikė (b.l. 26, t. I).
Taigi, pagal į bylą pateiktus duomenis ginčo gyvenamojo namo rekonstrukcija vyko dviem etapais, iš kurių pirmasis baigtas (įteisintas) 2000 m. kovo 28 d., antrasis – 2008 m. gruodžio 3 d.
Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad atsakovų santuoka buvo įregistruota 1985 m. balandžio 5 d., nutraukta Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 20 d. sprendimu. Santuokos nutraukimo byloje šalys patvirtino, kad kartu negyvena ir bendro ūkio neveda daugiau nei trejus metus (b.l. 98, t I), t. y. nuo 2002 metų. Kadangi dalis antrojo etapo gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbų vyko tuo metu, kai atsakovai nebevedė bendro ūkio ir jau po šalių santuokos nutraukimo, nėra pagrindo teigti, kad šiuo laikotarpiu rekonstrukcijai panaudotos lėšos yra lėšos, panaudotos bendriems sutuoktinių poreikiams tenkinti. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje nėra nagrinėjamas ginčas tarp bendraturčių dėl bendro turto pagerinimo vieno iš bendraturčių lėšomis, o sprendžiama tik dėl prievolės pagal paskolos sutartį pripažinimo solidaria sutuoktinių prievole, todėl ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, kad po antrojo rekonstrukcijos etapo padidėjo ir atsakovei tenkanti turto dalis, pripažintinas teisiškai nereikšmingu nagrinėjamam ginčui spręsti.
Kolegija pripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovų gyvenamojo namo rekonstrukcijai panaudotų lėšų, nepagrįstai vadovavosi Nekilnojamojo turto registro išraše pateikta gyvenamojo namo statybos verte (b.l. 157, t. I), kadangi ši vertė fiksuota 2008 m. spalio 28 d. duomenimis, todėl negali atspindėti rekonstrukcijos kainos 1993 – 2002 metais. Be to, nurodyta atkuriamoji (statybos) vertė nustatyta atsižvelgiant į gyvenamojo namo plotą po antrojo rekonstrukcijos etapo, kurio dalis vyko atsakovams nebesant santuokoje, užbaigimo. Galiausiai, nekilnojamojo turto atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) atspindi, kiek kainuotų turto vertinimo metu esamomis rinkos kainomis pagaminti, įrengti arba pastatyti ekvivalentinio naudingumo objektą (palyginti su vertinamuoju objektu) iš vertinimo metu rinkoje naudojamų medžiagų, pagal vertinimo metu rinkai aktualius standartus, dizainą ir kokybę, tuo tarpu šiuo atveju atsakovų gyvenamasis namas buvo ne statomas, o rekonstruojamas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal į bylą pateiktą Namų valdos įkainojimo suvestinę, 1999 m. vasario 24 d., t. y. bebaigiant pirmąjį gyvenamojo namo rekonstrukcijos etapą, gyvenamojo namo statybos vertė buvo 348 908 Lt, t. y. daugiau nei 4 kartus mažesnė nei neva šio namo rekonstrukcijai panaudotų skolintų lėšų suma.
Iš 1999 m. vasario 2 d. pažymos apie brangų turtą įsigijusio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaravimą matyti, kad atsakovo deklaruota gyvenamojo namo įsigijimo (rekonstrukcijos) kaina – 41 756 Lt (b.l. 15, t. II), t. y. 10 439 JAV doleriai pagal tuo metu galiojusį lito ir JAV dolerio kursą. Nors pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, akcentavo, kad 1999 m. vasario 2 d. pažymoje apie brangų turtą įsigijusio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaravimą nurodyta, jog įgyjamas nebaigtas statyti gyvenamasis namas, kaip jau minėta, pagal Namų valdos įkainojimo suvestinės duomenis, jau 1999 m. vasario 24 d. buvo atlikta 91 proc. darbų, todėl kolegija pripažįsta neįtikėtina, kad pirmojo rekonstrukcijos etapo užbaigimui galėjo būti panaudota likusi ieškovo nurodoma suma, t. y. 389 561 JAV doleris. Atsižvelgiant į pirmojo rekonstrukcijos etapo deklaruotą vertę, taip pat menkai tikėtina, kad tokia suma galėjo būti panaudota rekonstrukcijai per likusį laikotarpį iki šalių santuokos nutraukimo. Į bylą pateiktame 2008 m. gruodžio 3 d. Pripažinimo tinkamu naudoti akte (b.l. 18-19, t. II) antrojo gyvenamojo namo rekonstrukcijos etapo statybos kaina nenurodyta, tačiau ta aplinkybė, kad šiame akte nurodyta rekonstruoto namo vidutinė rinkos vertė 2008 m. duomenimis iš esmės atitinka paskolos sumą, kolegijos vertinimu, ne patvirtina, o priešingai, paneigia ieškovo teiginius, kad visa paskolos suma galėjo būti panaudota gyvenamojo namo rekonstrukcijai iki šalių santuokos nutraukimo.
Pagal atsakovės pateiktus paaiškinimus ir įrodymus, į namo rekonstrukciją (vykusią šalių santuokos metu) buvo investuotos atsakovų lėšos, taip pat lėšos, gautos pardavus atsakovei priklausiusį butą (b.l. 10, t. II), dalis lėšų buvo pasiskolinta iš atsakovės motinos. Pirmosios instancijos teismas šiuos atsakovės teiginius pripažino nepagrįstais iš esmės vadovaudamasis gyvenamojo namo statybos verte, tačiau neatsižvelgė į tai, kad šalių gyvenamasis namas buvo ne statomas, o rekonstruojamas ūkio būdu ir kad paties atsakovo deklaruota pirmojo gyvenamojo namo rekonstrukcijos etapo vertė – 41 756 Lt. Ta aplinkybė, kad šalims nutraukiant santuoką atsakovui dovanotas ir santuokos metu rekonstruotas turtas tarp šalių pasidalintas lygiomis dalimis, kolegijos vertinimu, taip pat netiesiogiai patvirtina, kad atsakovai pripažino vienodą jų indėlį į rekonstruoto objekto sukūrimą, t. y. pripažino, kad į objektą investuotos ir atsakovės lėšos. Byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių atsakovės teiginius, kad jai nebuvo žinoma apie paskolos teisinius santykius tarp ieškovo ir atsakovo ir savo neva turimus skolinius įsipareigojimus ieškovui, todėl nėra pagrindo teigti, kad pripažindami bendrą šalių indėlį į gyvenamojo namo rekonstrukciją, atsakovai būtų turėję omenyje solidarius skolinius įsipareigojimus ieškovui. Priešingai, santuokos nutraukimo byloje ieškovas atsakovų kreditoriumi apskritai nenurodytas, o atsakovo nurodoma to priežastis (ieškovo gyvenimas Rusijos Federacijoje ir atsakovo siekis kuo greičiau išsituokti), kolegijos vertinimu, yra neįtikinama.
Vertinant, ar ieškovo atsakovui suteikta paskola gali būti pripažinta panaudota atsakovų šeimos interesais, reikšminga ir tai, kad 2004 m. sausio 27 d. paskolos sutartis tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta atsakovams jau dvejus metus nebevedant bendro ūkio, prieš pat atsakovų santuokos nutraukimą, paskolos tikslas paskolos sutartyje nenurodytas, o paskolos sutartyje minimi ankstesni susitarimai į bylą nepateikti (b.l. 21, t. I).
Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo pareiga (negatyvusis įrodinėjimo pareigos aspektas). Kaip jau minėta, procesinė pareiga įrodyti, kad atsakovui suteikta paskola buvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti, nagrinėjamoje byloje tenka ieškovui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, sprendžia, kad ieškovo atsakovui suteiktos paskolos panaudojimas atsakovų šeimos interesais byloje neįrodytas, todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo prievolė pagal paskolos sutartį pripažinta solidaria atsakovų prievole, panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys atmetamas.
Kolegija taip pat sutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tirti ir vertinti aplinkybes, susijusias su paskolos suteikimu, kadangi tai, jog paskolos suteikimo faktą pripažino atsakovas S. S., neatima iš atsakovės, kaip nurodomos solidarios skolininkės, teisės į šį gynimosi nuo ieškinio reikalavimų būdą, įrodinėjant, kad ieškovo nurodoma paskola apskritai nebuvo suteikta. Tačiau, kolegijai pripažinus, kad byloje neįrodyta, jog paskola, jei tokia ir būtų buvusi suteikta, buvo panaudota atsakovų šeimos interesams, nurodyta aplinkybė nebeturi reikšmės nagrinėjamo ginčo baigčiai, todėl kolegija dėl apeliantės argumentų, susijusių su paskolos suteikimo realumu, detaliau nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Patenkinus atsakovės apeliacinį skundą, atsakovei iš ieškovo priteisiamos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos – 1 100 EUR už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio. Žyminio mokesčio dalis, nuo kurios sumokėjimo apeliantė atleista Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartimi – 2 820 EUR, priteisiama iš ieškovo valstybės naudai (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo L. B. ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo L. B. 1 100 EUR (vieną tūkstantį šimtą eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atsakovei L. S. ir 2 820 EUR (du tūkstančius aštuonis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Teisėjai Goda Ambrasaitė - Balynienė
Dalia Kačinskienė
Antanas Rudzinskas