Administracinė byla Nr. A-430-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02402-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Nacionalinės teismų administracijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Panevėžio apylinkės teismo, Panevėžio apygardos teismo, Šiaulių apylinkės teismo, Šiaulių apygardos teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo, Lietuvos apeliacinio tesimo, Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apygardos teismas) dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Nacionalinės teismų administracijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Panevėžio apygardos teismo, Panevėžio miesto apylinkės teismo, Šiaulių apygardos teismo, Šiaulių apylinkės teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba), Vilniaus apygardos administracinio teismo priteisti 52 000 Lt neturtinės žalos.

Nurodė, jog žalą patyrė dėl to, kad Nacionalinė teismų administracija neaprūpino stalais Panevėžio apygardos teismo, Panevėžio miesto apylinkės teismo, Šiaulių apygardos teismo, Šiaulių apylinkės teismo, Lietuvos apeliacinio teismo. Minėti teismai neįrengė posėdžių salėse stalų, skirtų nuteistiesiems ir suimtiesiems. Todėl per laikotarpį nuo 2009 m. sausio iki 2013 m. sausio 21 d., nagrinėjant baudžiamąsias bylas Nr. 41-1-711-2007; 50-I-0694-2008; I-14-334-2012, jis negalėjo ant stalo pasidėti bylos dokumentų, užrašų, procesinių knygų, vandens buteliuko. Nurodė, kad kiti proceso dalyviai (nukentėjusieji, teisėjai, prokurorai, advokatai) salėse stalus turi. Pareiškėjas nurodo, kad dėl to yra diskriminuojamas, jis negalėjo užsirašyti pastabų teismo posėdžių metu, pasiruošti, buvo trukdoma jam gintis, patyrė nelygybę, nepatogumus, pažeminimą.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog parengtuose Teismo pastatų ir patalpų projektavimo ir įrengimo pagrindiniuose principuose nenumatyta teismo posėdžių salėse įrengti suimtiesiems ir nuteistiesiems stalų. Teigė, jog Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lietuvos apeliacinio teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdžių metu bei laikino sulaikymo patalpose laikė pareiškėjo rankas surakintas antrankiais. Pažymėjo, jog Panevėžio miesto apylinkės teismas ir Šiaulių apylinkės teismas eksploatuoja laikino sulaikymo patalpas, kurių sienos nutrintos, dažai, tinkas nusilupę, sienos prirašytos necenzūriniais žodžiais, pripieštos, purvinos, lubos pajuodusios, todėl yra niūru ir baugu. Šiaulių apylinkės teismo laikinojo sulaikymo patalpa yra apie 1 m2 pločio. Abiejuose teismuose nėra įrengtos ventiliacijos, natūralios šviesos, tiktai naktinio apšvietimo lemputė. Šiaulių apylinkės teisme įrengtas langelis 10 x 20 cm, tačiau jis neatsidaro, todėl nepakanka oro, šviesos. Laikino sulaikymo patalpose nėra šiukšlių dėžių, stalų, yra dulkių, purvo, pelenų, nikotino kvapas, nėra įrengtos rūkymo patalpos. Panevėžio apygardos teisme ir Šiaulių apygardos teisme laikino sulaikymo patalpose nėra ventiliacijos, lango, nėra atskiros rūkymo patalpos, todėl jis buvo priverstas kvėpuoti dūmais. Panevėžio apygardos teismo antro aukšto posėdžių salėse suimtiesiems ir nuteistiesiems įrengtos medinės užtvaros, kuriose neįmanoma stovėti, nes tarp suolo ir užtvaro yra labai siauras tarpas. Nagrinėjant apeliacine tvarka baudžiamąją bylą Nr. 50-I-0694-2008, pareiškėjas jautė nepatogumus, fizinį skausmą, stresą, pažeminimą. Pažymėjo, jog Panevėžio apygardos teismas, Panevėžio miesto apylinkės teismas, gavę iš pareiškėjo prašymus ir skundus viešojo administravimo srityje, juos užregistravę, neatsiuntė pareiškėjui kopijų, nors jis buvo to prašęs. Skunduose ir bylą nagrinėjant teismo posėdyje, pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme teismo posėdžių metu neleidžiama nuimti antrankių ir susipažinti su byla. Nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis partyrė dvasinių išgyvenimų, sukrėtimų, stresą, bendravimo galimybių sumažėjimą, reputacijos pablogėjimą, depresiją.

Akcentavo, kad 2015 m. vasario 13 d. teismo posėdyje, baigus bylą nagrinėti iš esmės ir pirmininkaujančiai teisėjai pranešus apie teisminių ginčų pradžią, pareiškėjas pareiškė teisėjai nušalinimą. Kol buvo sprendžiamas teisėjos nušalinimo klausimas, pareiškėjas pasišalino iš teismo salės, teismo raštinėje palikęs pareiškimą, kuriame jis nurodė, kad mažina prašomos priteisti neturtinės žalos dydį iki 30 000 Lt (8 695,65 Eur ), nes nebepalaiko savo reikalavimų, kildinamų iš Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo veiksmų.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinė teismų administracija atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

Teigė, kad nei įstatymai, nei kiti teisės aktai nenustato pareigos įrengti stalo teismo posėdžių salėse esančiose vietose suimtiesiems. Teismų taryba 2006m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 13P-432 pritarė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos parengtiems Teismo pastatų ir patalpų projektavimo ir įrengimo pagrindiniams principams, kurie numatė reikalavimus projektuojamiems, statomiems ir įrengiamiems teismams. Teisėjų taryba 2009 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 13 P -155- (7.1.2) pritarė Teismo pastatų ir patalpų projektavimo bei įrengimo pagrindiniams principams, pakeitusiems galiojusius nuo 2006 m. principus. Taigi principų reikalavimai buvo ir yra taikomi atitinkamai nuo 2006 ir 2009 metais projektuotiems, statomiems ir įrengiamiems teismams. Šiuose principuose nebuvo ir nėra reikalavimo teismo posėdžių salėse suimtiesiems skirtose vietose įrengti stalus. Pažymėjo, kad Panevėžio apygardos teismo, Panevėžio miesto apylinkės teismo, Šiaulių apygardos teismo, Šiaulių miesto apylinkės teismo pastatai buvo pastatyti ir įrengti iki minėtų principų patvirtinimo. Nacionalinė teismų administracija manė, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog buvo diskriminuojamas dėl to, kad teismo posėdžių salėse suimtiesiems esančiose vietose neturėjo stalų, nes jo, kaip proceso šalies, teisių įgyvendinimas buvo užtikrintas gynėjo atstovavimu bei kitomis procesinės teisės normomis, už kurių tinkamą įgyvendinimą bylos teisminio nagrinėjimo metu yra atsakingas teismas, bet ne Nacionalinė teismų administracija.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti bei nelaikyti Teisingumo ministerijos tinkamu Lietuvos valstybės atstovu.

Nurodė, kad Teisingumo ministerija atsakovo atstovu trauktina tose bylose, kuriose skundo pagrindu yra neteisėti teismo ar teisėjo veiksmai arba skundžiamas Teisingumo ministerijos priimtas viešojo administravimo aktas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio miesto apylinkės teismas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Teismo pastatų ir patalpų projektavimo ir įrengimo pagrindinių principų 5.2 dalyje, reglamentuojančioje reikalavimus posėdžių salėms, nėra įtvirtinta pareiga posėdžių salėse įrengti stalus suimtiesiems. Be to, nesutiko, kad yra netinkamos suimtųjų laikymo sąlygos, nurodė, kad laikino sulaikymo patalpos yra tvarkomos atsižvelgiant į valstybės skiriamą finansavimą. Pažymėjo, kad į visus pareiškėjo pateiktus skundus ir prašymus buvo atsakyta per teisės aktuose nustatytus terminus.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio apygardos teismas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Nurodė, kad galiojantys teisės aktai neįpareigoja viešojo administravimo subjektų siųsti pareiškėjams jų skundų (prašymų, pareiškimų) kopijų, todėl, užregistravus pareiškėjo skundą (prašymą, pareiškimą), kopijos nebuvo jam išsiųstos. Manė, kad Panevėžio apygardos teismo patalpos, jų apšvietimas, vėdinimas atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 7 d. įsakymu patvirtintų Teismo pastatų ir patalpų projektavimo ir įrengimo pagrindiniams principų reikalavimus. Teismo pastatų ir patalpų projektavimo ir įrengimo pagrindinių principų 5.2 dalyje, reglamentuojančioje reikalavimus posėdžių salėms, nėra įtvirtinta pareiga posėdžių salėse įrengti stalus suimtiesiems.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių apylinkės teismas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d. pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nagrinėjama baudžiamųjų bylų. Dėl teismo posėdžių salių trūkumo – beveik visi ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmai atliekami teisėjų kabinetuose, kuriuose proceso dalyviai turi galimybę pasinaudoti kabinetuose esančiais stalais. Iš pateikto pareiškėjo skundo nėra aišku, kokiu konkrečiu laiku (nenurodyta nei konkreti data, nei laikas), pas kurį teisėją pareiškėjas dalyvavo atliekant procesinius veiksmus Šiaulių apylinkės teismo patalpose, todėl negali pateikti informacijos, ar pareiškėjas galėjo pasinaudoti stalu, ar ne. Pažymėjo, kad Šiaulių apylinkės teisme yra šešios laikino sulaikymo kameros. Nėra duomenų, kuriose trumpalaikio sulaikymo kamerose pareiškėjas buvo laikomas. Pagal turimus finansinius išteklius, teismas neturi galimybės pagerinti teisme esančių laikinojo sulaikymo kamerų būklės.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių apygardos teismas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad Šiaulių apygardos teisme buvo nagrinėjamas ne vienas pareiškėjo skundas, tačiau nuo 2008 m. lapkričio 11 d. iki šiol nėra gauta nei vieno pareiškėjo skundo, kad teismas neaprūpintas suimtiesiems skirtu inventoriumi, t. y. stalais. Pareiškėjas 2011 m. gegužės 30 d. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos teismo administraciją dėl higienos normų neatitikimo esančiose laikino sulaikymo kamerose. Siekiant patikrinti pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, teismo pirmininko įsakymu buvo sudaryta komisija. Patikrinimas buvo atliktas 2011 m. kovo 2 d. 16 val. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai dėl nevalomų kamerų nepasitvirtino. Šiaulių apygardos teismas dėl nepakankamo finansavimo neturi galimybės įrengti ventiliacinės sistemos, kameros vėdinamos per languose įtaisytas orlaides. Šiaulių apygardos teismo administracija nuolat dėjo pastangas, kad sąlygos kamerose būtų geresnės, t. y. 2006 metais buvo įstatyti nauji langai su orlaidėmis, 2007 metais atliktas remontas, grindys išklijuotos plytelėmis, perdažytos sienos ir lubos.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apygardos administracinis teismas atsiliepime į skundą nurodė, kad dėl specialiųjų priemonių naudojimo nuteistųjų atžvilgiu teismo posėdžių metu ar laikino sulaikymo patalpose sprendžia juos konvojuojanti Viešojo saugumo tarnyba vadovaudamasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka. Teismas jokių administravimo veiksmų nuteistųjų atžvilgiu jiems būnant teismo posėdžių salėje ar laikino sulaikymo patalpoje neatlieka, todėl manė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nėra tinkamas atsakovo Lietuvos valstybės atstovas šioje byloje. Prašė pareiškėjo skundo reikalavimo dalį Vilniaus apygardos administraciniam teismui atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos apeliacinis teismas atsiliepime į skundą prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos savo atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų Viešojo saugumo tarnybai atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai, vykdantys konvojavimo funkciją, vadovaujasi Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246. Šių taisyklių 195 punkte nurodyta, kad nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Įvertinęs konvojuojamojo kriminogeninę charakteristiką, jo fizinę, psichologinę sveikatos būklę teismo pirmininkas gali leisti antrankius nuimti. Nurodė, kad turimoje tarnybinėje dokumentacijoje nėra duomenų, kad posėdžio pirmininkas būtų leidęs antrankius nuimti. Pabrėžė, kad pareiškėjas turėjo galimybę pateikti pretenzijas, nusiskundimus žodžiu ar raštu Tarnybos konvojaus pareigūnams dėl galimo laikymo su antrankiais laikinojo sulaikymo patalpose. Konvojaus kelionės žiniaraščiuose pastabų dėl pareiškėjo skundų nėra. Pareiškėjas skundą grindžia tiktai abstrakčiais argumentais. Todėl manė, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų veiksmai atitinka teisės aktų reikalavimus, nėra jokių duomenų, kad Tarnybos pareigūnų veiksmai konvojuojant pareiškėją buvo neteisėti ir pažeidė pareiškėjo teises.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apygardos teismas savo atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė bei priteisė Viešajai saugumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš pareiškėjo 74,22 Eur byloje turėtų išlaidų.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų sąlygų teismo posėdžių metu bei teismų laikino sulaikymo patalpose, dėl to, kad pareiškėjui teismo posėdžių metu nenuimami antrankiai bei kad teismai neatsiunčia pareiškėjui jo prašomų dokumentų kopijų. Tokiu būdu pareiškėjui buvo trukdoma pasiruošti bei dalyvauti teismo posėdyje, jis patyrė, nepatogumų, pažeminimą, stresą, dvasinių išgyvenimų. 2015 m. vasario 13 d. pareiškėjas, palikęs posėdžių salę, teismo raštinėje paliko pareiškimą, kuriame jis nurodė, kad mažina prašomos priteisti neturtinės žalos dydį iki 30 000 Lt (8 695,65 Eur), nes nebepalaiko savo reikalavimų, kildinamų iš Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo veiksmų, todėl teismas, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą, dėl minėtų teismų veiksmų (neveikimo) plačiau nepasisakė.

Teismas analizavo nagrinėjamu atveju aktualias teisės normas, įtvirtinančias civilinės atsakomybės taikymo tvarką: Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250, 6.271, 6.246, 6. 247, 6.249 straipsnius.

Teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 1R- 313 buvo sudaryta darbo grupė, kuri nustatė teismų pastatų ir patalpų būklės, patalpų plotų įvertinimo kriterijus, kuriais vadovaudamasi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija galėtų priimti pagrįstus sprendimus dėl konkrečių investicijų projektų rengimo, jų prioritetų nustatymo ir jų įtraukimo į Valstybės investicijų programą, ir, remdamasi minėtais kriterijais, parengė Teismų pastatų ir patalpų projektavimo ir įrengimo pagrindinius principus (toliau – ir Principai). Teisėjų taryba 2009 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 13 P-155-(7.1.2) „Dėl teismų įtraukimo į valstybės investicijų programą tvarkos aprašo aprobavimo ir pritarimo Teismų pastatų ir patalpų projektavimo ir įrengimo pagrindiniams principams“ pritarė Teismų pastatų ir patalpų projektavimo ir įrengimo pagrindiniams principams, pakeitusiems galiojusius nuo 2006 m. principus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2009 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 1R-341 patvirtino minėtus Principus. Pažymėjo, kad patvirtinti Principai yra galiojantys, nenuginčyti, bei akcentavo, kad byloje nenustatyti neteisėti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiksmai juos rengiant. Pareiškėjas nenurodė, koks teisės aktas buvo pažeistas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai Principuose nenumačius teismo posėdžių salėse įrengti stalus suimtiesiems ir nuteistiesiems. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nėra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų – vienos iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

Teismas pažymėjo, kad Principų reikalavimai buvo ir yra taikomi atitinkamai nuo 2006 metų ir 2009 metų projektuotiems (projektuojamiems), statytiems (statomiems) ir įrengiamiems teismų pastatams bei vidaus patalpoms. Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų teismas nustatė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas, adresu Laisvės a. 17, Panevėžyje, Panevėžio apygardos teismas, adresu Elektros g. 9, Panevėžyje, Šiaulių apygardos teismas, adresu Dvaro g. 83, Šiauliuose, Šiaulių apylinkės teismas, adresu Vilniaus g. 247, Šiauliuose, įsikūrė iki 2006 metų pastatytuose ir įrengtuose pastatuose, t. y. dar iki Principų parengimo ir patvirtinimo.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad Panevėžio miesto apylinkės teisme ir Panevėžio apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąsias bylas per laikotarpį nuo 2009 m. sausio mėn. iki 2013 m. sausio 21 dienos, pareiškėjas, neturėdamas stalo, kai kiti proceso dalyviai (nukentėjusieji, teisėjai, prokurorai, advokatai) salėse stalus turėjo, patyrė diskriminaciją, teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad buvo pažeistos ar apribotos įstatyme numatytos pareiškėjo procesinės teisės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 22 str. 3 d.). Teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog pareiškėjui teismo posėdžio metu nebuvo suteiktas stalas, nereiškia, kad jis buvo diskriminuojamas.

Dėl pareiškėjo argumento, kad neturtinę žalą patyrė ir dėl Panevėžio apygardos teismo antro aukšto posėdžių salėje suimtiesiems, nuteistiesiems įrengto medinio užtvaro, teismas sprendė, jog teisės aktai nenumato reikalavimų, t. y. išmatavimų ir pan., užtvaro įrengimui. Pažymėjo, kad Panevėžio apygardos teismas pateikė 2014 m. gruodžio 8 d. raštą Nr. SD-7807, kuriame informavo, jog medinis užtvaras Panevėžio apygardos teismo antrame aukšte yra sumontuotas vienintelėje posėdžių salėje (4 posėdžių salėje). Atstumas tarp mediniame užtvare įrengto suolo priekinio kampo ir geležinio virbo yra 38–39 centimetrai. Teismas, atsižvelgęs į šią informaciją, kurios teisingumu abejoti neturėjo jokio pagrindo, ir pateiktas į bylą užtvaro nuotraukas, vertino, kad užtvaras įrengtas tinkamai ir nėra pagrindo konstatuoti Panevėžio apygardos teismo neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymėjo, kad nėra priimta įstatymų ar kitų teisės aktų, nustatančių pareigą Nacionalinei teismų administraciją aprūpinti, o teismams – įrengti teismo posėdžių salėse suimtiesiems esančiose vietose stalus. Todėl Nacionalinė teismų administracija neturėjo pareigos aprūpinti teismus, o teismai – įrengti stalo teismo posėdžių salėse esančiose vietose suimtiesiems. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad nėra įrodymų, jog atsakovui šioje byloje atstovaujanti Nacionalinė teismų administracija ir teismai neveikė taip, kaip pagal įstatymus ar kitus teisės aktus privalėjo veikti, ir nėra įrodymų, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Vertindamas pareiškėjo teiginį dėl netinkamų sąlygų teismų laikino sulaikymo patalpose, nurodė, kad Higienos norminių teisės aktų, reglamentuojančių sveikatos saugos reikalavimus laikino sulaikymo kamerų konvojuojamiesiems laikyti, nėra. 2006 metų Principuose buvo numatyta, kad patalpos konvojuojamųjų laikymui turi būti įrengtos laikantis Lietuvos higienos normos HN37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 (toliau – Higienos norma HN37:2002), galiojusios iki 2009 m. spalio 9 d., ir Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės), nustatyta tvarka (5.11 p.). Teismas nurodė, kad Higienos norma HN37:2002 turėjo būti taikoma naujai statomoms, rekonstruojamoms, remontuojamoms ir eksploatuojamoms areštinėms (1 p.). Higienos normos HN37:2002 43,44 punktai numatė tik bendro pobūdžio reikalavimus, kad laikino sulaikymo patalpa turi būti vėdinama, gerai apšviesta, dirbtinė šviesa turi būti ne mažesnė kaip 100 lx. Konvojavimo taisyklės specialių reikalavimų laikino sulaikymo kamerų apšvietimui ir vėdinimui nenustatė.

Teismas nustatė, kad pagal 2009 metų Principus, reikalavimai laikino sulaikymo kameroms nustatomi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu (7.1 p.). Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2001 m. rugsėjo 1 d. priėmė įsakymą „Dėl reikalavimų naujai įrengiamoms laikino sulaikymo kameroms teismuose“ Nr. 1R-216 (toliau – ir Reikalavimai). Reikalavimai naujai įrengiamoms laikino sulaikymo kameroms teismuose numatė, kad laikino sulaikymo kameros plotas turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. (1 p.). Uždaros laikino sulaikymo kameros privalo būti šildomos ir vėdinamos. Turi būti įrengiamas grindinis ar orinis šildymas. Vėdinimo ortakiai įrengiami konvojaus patalpų pusėje. Jei laikino sulaikymo kameros atitvara į koridoriaus ar konvojaus pareigūnams skirtų patalpų pusę grotuojama, kameroje atskira šildymo ir vėdinimo sistema neįrengiama (4 p.). Patalpa turi būti gerai apšviesta. Dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 100 liuksų (5 p.).

Teismas pažymėjo, kad šie Reikalavimai skirti naujai įrengiamoms laikino sulaikymo kameroms teismuose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2001 m. rugsėjo 1 d. įsakymo 2 dalyje numatė, kad patvirtintus Reikalavimus rekomenduoja taikyti ir teismams, atliekant savo patalpų einamąjį remontą ir esamoms laikino sulaikymo kamerų patalpoms.

Teismas taip pat nustatė, kad pagal Principus projektuojant, statant bei įrengiant teismų pastatus, vadovaujamasi ne tik Principais, bet ir kitais nustatyta tvarka patvirtintais ar priimtais teisės aktais, reguliuojančiais statinių projektavimą ir statybą. Pažymėjo, kad Statybos techninis reglamentas STR 2.09.02:2005 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. D1-289, numato, jog vėdinimo, oro kondicionavimo ir šildymo oru būdas, taip pat sistemų konstrukcijos turi būti parinktos pagal pastato paskirtį ir jo naudojimo ypatumus taip, kad garantuotų norminį patalpų mikroklimatą ir oro švarumą normaliomis jų naudojimo ir lauko oro sąlygomis. Natūralusis vėdinimas naudojamas tais atvejais, kai tiekiamo ar šalinamo oro nereikia valyti, o naudotojas, nekenkdamas kitiems, gali užtikrinti norminį mikroklimatą ir oro švarumą reguliuodamas tiesiai į patalpą patenkančio oro kiekį, arba kai į patalpą infiltruojasi pakankamai lauko oro. Mechaninis vėdinimas naudojamas tais atvejais, kai nėra natūralaus vėdinimo arba juo neįmanoma patalpoje išlaikyti norminių oro parametrų. Mechaninis ir natūralus vėdinimas gali veikti kartu (20-20.2 p.). Higienos norma HN98: 2000 „Natūralus ir dirbtinis darbo vietų apšvietimas. Apšvietos ribinės vertės bei bendrieji matavimo reikalavimai, patvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 277, reglamentuojantys darbo vietų apšvietimo reikalavimus, negarantuoja visais atvejais natūralaus apšvietimo darbo vietose. Higienos normos HN 98: 2000 49 punktas nustato apšvietos ribines vertes tuo atveju, kai darbo patalpoje nėra natūralaus apšvietimo.

Nagrinėdamas pareiškėjo teiginį, kad teismai eksploatuoja laikino sulaikymo patalpas, kurių sienos nutrintos, dažai, tinkas nusilupę, sienos prirašytos necenzūriniais žodžiais, pripieštos, purvinos, teismas analizavo Konvojavimo taisyklių 126.4 punktą, 127.6 punktą, 128 punktą. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato laikino sulaikymo patalpų eksploatavimo teismams apribojimų, taip pat nenumato teismams pareigos tuojau pat atlikti šių patalpų remonto, pagerinimo darbus, kai konvojuojamieji, nesilaikydami jiems teisės aktuose numatytų pareigų, pablogina šių patalpų būklę.

Teismas atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenumato rūkymo patalpų įrengimo prie/ ar laikino sulaikymo kamerose. Priešingai, Konvojavimo taisyklės numato draudimą rūkyti tiek konvojuojamiesiems, tiek konvojuotojams (Konvojavimo taisyklių 52.6 ir 127.7 p.). Konvojuojamajam numatytų pareigų įgyvendinimą privalo prižiūrėti konvojuotojas (Konvojavimo taisyklių 50.11 ir 51.1 p.). Konvojuotojas asmeniškai atsako už veiksmus, sprendimus bei jų padarinius (Konvojavimo taisyklių 57 p.). Teismas akcentavo, kad teisės aktai taip pat nenumato, jog laikino sulaikymo patalpose turi būti pastatyti stalai bei šiukšliadėžės.

Iš byloje esančio Dirbtinės apšvietos matavimo protokolo Nr. F-P-A -50 teismas nustatė, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Panevėžio skyrius 2011 m. birželio 7 d. atliko Panevėžio apygardos teismo laikino sulaikymo patalpų dirbtinės apšvietos matavimus ir nustatė, kad visų trijų Panevėžio apygardos teismo patalpų, skirtų konvojuojamiems asmenims laikyti, dirbtinė apšvieta yra didesnė kaip 100 lx, t. y. atitinka keliamus reikalavimus. Iš fotonuotraukos taip pat nustatė, kad Panevėžio apygardos teismo laikino sulaikymo patalpose rūkyti draudžiama, yra rūkyti draudžiantys ženklai. Teismo akcentavo, kad jeigu, kaip nurodo pareiškėjas, Panevėžio apygardos teismui nepavaldūs konvojaus pareigūnai nepaiso patalpose esančių ženklų ir jose rūko, tai Panevėžio apygardos teismui dėl to atsakomybė nekyla. Nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas pateikė 2014 m. gruodžio 22 d. raštą Nr. SD-680, kuriame informavo, jog teismo laikino sulaikymo patalpos pagal galimybes remontuojamos, tačiau patys teisiamieji patalpų sienas prirašinėja ar kitaip gadina. Šiuo metu laikino sulaikymo patalpos prirašinėtos, dažai vietomis nusilupę. Laikino sulaikymo patalpose dega lemputė, ventiliacijos anga išvesta į koridorių. Pažymėjo, kad konvojaus pareigūnams atvežus pareiškėją į teismo posėdžius, jis laikino sulaikymo kameroje būna apie 5–10 minučių iki posėdžio ir tiek pat po posėdžio. Teismo posėdžio metu pareiškėjas kartu su kitais proceso dalyviais būna teismo posėdžių salėje. Pietų pertraukos metu pareiškėjas konvojaus pareigūnų išvežamas į areštinę. Nustatyta, kad pareiškėjas skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos teismo administraciją dėl higienos normų neatitikimo normoms teismo pastate esančiose laikino sulaikymo patalpose. Šiaulių apygardos teismo pirmininko 2011 m. kovo 2 d, įsakymu Nr. V-23 buvo sudaryta komisija, kuri 2011 m. kovo 2 d. 16 val. atliko patikrinimą. Iš patikrinimo akto teismas nustatė, kad patikrinimo metu buvo apžiūrėtos visos teismo laikino sulaikymo kameros ir nustatyta, kad visose kamerose yra įrengti 1450 x 850 mm dydžio langai su orlaidėmis, tikrinimo metu kamerose nebuvo juntamas rūkalų kvapas, orlaidės buvo atidarytos. Nurodė, kad teismas dėl nepakankamo finansavimo neturi galimybės įrengti ventiliacinės sistemos, todėl kameros ventiliuojamos per languose įtaisytas orlaides. Patalpos suremontuotos 2007 metais, grindys išklotos plytelėmis, sienos glaistytos ir dažytos, kiekvienoje patalpoje yra po du medinius suolus atsisėsti. Tikrinant patalpas, jose nei nuorūkų, nei pelenų kampuose ar ant grindų nerasta. Taigi pareiškėjo teiginiai dėl nevalomų kamerų nepasitvirtino. Iš Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 14 d. rašto Nr. S-36 teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d. pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nagrinėjama baudžiamųjų bylų, buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurie paprastai atliekami ikiteisminio tyrimo teisėjo kabinete. Šiaulių apylinkės teisme yra šešios laikino sulaikymo patalpos: patalpa Nr. 1 – 3,89 m2 , Nr. 2 – 3,68 m2, Nr. 3 – 3,89 m2 , Nr. 4 – 4,09 m2, Nr. 5 – 3,72 m2, Nr. 6 – 4,68 m2. Kiekvienoje patalpoje yra ventiliacija, apšvietimas, suoliukas. Stalo laikino sulaikymo patalpose nėra. Patalpų sienų būklė nėra gera, kadangi sienos ten laikomų asmenų aprašinėtos, apipieštos.

Byloje surinkti įrodymai teismui leido spręsti, kad visų minėtų teismų laikino sulaikymo patalpose yra dirbtinis apšvietimas, patalpos vėdinamos, juose yra suolai, t. y. jos iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 1R-216 patvirtintus Reikalavimus bei kitų teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamų sąlygų teismų laikino sulaikymo patalpose, teismo vertinimu, yra abstrakčios, turint omenyje, kad kiekviename teisme yra ne po vieną laikino sulaikymo patalpą, pareiškėjas nenurodė, kokių konkrečiai laikino sulaikymo patalpų sąlygos ir kada (laikotarpiu) neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjo laikymo laikino sulaikymo patalpose metu būtų konstatuoti kokie nors pažeidimai, pavojingi asmenų sveikatai ar kitų reikalavimų, įtvirtintų teisės aktuose, neatitikimai. Neįrodė, kad jam dėl nurodytų patalpų būklės kilo kokios nors pasekmės. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas laikino sulaikymo patalpose buvo laikomas pakankamai trumpai, tiktai prieš teismo posėdžius ar po jų, nustatyti patalpų trūkumai: kaip pačių konvojuojamųjų prirašinėtos, pripieštos sienos, nusilupę dažai, tinkas, pajuodusios lubos, teismo buvo vertintini kaip neesminiai ir nelaikytini galinčiais sukelti pareiškėjui reikšmingą žalą.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas ir Panevėžio apygardos teismas, gavę iš jo prašymus, skundus viešojo administravimo srityje, juos užregistravę, neatsiuntė jam šių skundų, prašymų kopijų ar registracijos kortelių, nors jis prašė juos užregistravus, atsiųsti jų kopijas, teismas pažymėjo, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra abstrakčios, jis nekonkretizuoja, kokių skundų, prašymų (nenurodo jų datos, esmės) kopijų jis negavo.

Išanalizavęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnį, Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – Taisyklės) 27 punktą, teismas pažymėjo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 13 d. raštu Nr. SD-22 pateikė informaciją, kad pareiškėjui atsakymai į prašymus ar skundus būdavo išsiunčiami iš karto, juose nurodant registravimo teisme datą, registravimo numerį bei pareiškimo, prašymo ar skundo esmę, todėl jų patvirtintos kopijos su registravimo spaudais, data ir numeriu pagal pareiškėjo prašymą kai kuriais atvejais nebuvo siunčiamos. Kadangi pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, paneigiančių šią informaciją, teismas ją vertino kaip teisingą ir objektyvią ir ja remdamasis konstatavo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas elgėsi pagal minėtų taisyklių nustatytą tvarką, todėl pareiškėjui dėl tokių veiksmų neturtinė žala negalėjo atsirasti.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gruodžio 8 d. rašte Nr. SD-7807 nurodė, jog galiojantys teisės aktai neįpareigoja viešojo administravimo subjektų siųsti pareiškėjams jų skundų (prašymų , pareiškimų), gautų viešojo administravimo srityje, kopijų, todėl nė vieno Panevėžio apygardos teisme laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d. gauto pareiškėjo skundo (pareiškimo, prašymo) kopija po skundo (prašymo, pareiškimo) užregistravimo nebuvo išsiųsta. Teismas, atsižvelgdamas į Taisyklių 27 punkto nuostatas, konstatavo, kad Panevėžio apygardos teismas, pareiškėjui prašant, nepagrįstai, pažeisdamas minėtų taisyklių reikalavimus, neišsiuntė gautų ir užregistruotų jo prašymų, skundų viešojo administravimo srityje kopijų, tačiau valstybės institucijos neteisėti veiksmai yra tik viena iš trijų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

Sprendžiant valstybės civilinės atsakomybės klausimą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde iš esmės niekaip neapibūdino ir nekonkretizavo, jo teigimu, patirtos žalos. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir nepateikė atitinkamų įrodymų, kurie leistų teigti, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė pažeminimą ar pablogėjo jo reputacija, arba jis turėjo kokių nors sunkių dvasinių išgyvenimų, nepatogumų ar kitokių sunkumų, kurie galėtų būti vertinami kaip neturtinė žala, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Teismas pripažino iš dalies pagrįstais pareiškėjo argumentus, kad nepagrįstas atsisakymas pateikti minėtų prašymų ar skundų kopijų jam sukėlė neigiamų emocijų, tačiau, atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad jų nepateikimas nesukėlė kokių nors sunkių pasekmių pareiškėjui, nenustatė pagrindo pripažinti, kad jie buvo tokio pobūdžio, jog to nekompensuotų teismo pripažinimas, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė juos pateikti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010). Teismas sprendė, kad teismo pripažinimas, jog pareiškėjui nepagrįstai buvo atsisakyta pateikti jo prašomų skundų, prašymų viešojo administravimo srityje kopijas, yra pakankama ir teisinga satisfakcija, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl pareiškėjo argumento, kad neturinę žalą jis patyrė dėl neteisėtų Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnybos) pareigūnų veiksmų, jog Lietuvos apeliacinio teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdžių metu bei laikino sulaikymo patalpose laikė pareiškėjo rankas surakintas antrankiais, teismas, išanalizavęs teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintas Konvojavimo taisykles (195, 137 p.), sprendė, kad apie gautus skundus ir jų turinį turi būti pažymėta konvojaus kelionės žiniaraštyje. Susipažinęs su Tarnybos teismui pateiktais dokumentais, teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl konvojavimo sąlygų skundų konvojaus viršininkui nėra teikęs.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų veiksmai atitinka teisės aktų reikalavimus, nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad Tarnybos pareigūnų veiksmai konvojuojant pareiškėją jo nurodytu laikotarpiu buvo neteisėti.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šių institucijų, jų pareigūnų veiksmų neteisėtumą. Be kita ko, nepateikė ir jokių objektyvių įrodymų apie, jo teigimu, patirtos žalos faktą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijų darbuotojų neteisėtos veikos ir žalos fakto. Nenustačius neteisėtos veikos ir žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl, teismo sprendimu, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą.

Išnagrinėjęs atsakovo atstovo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. vasario 12 d. prašymą dėl 77,02 Eur teismo išlaidų, teismas sprendė, kad Viešojo saugumo tarnybos prašymas tenkintinas iš dalies, atsakovui priteistina 74,22 Eur byloje turėtų išlaidų.

III.

Pareiškėjas G. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodo, kad byla nebuvo nagrinėjama iš esmės. Pažymi, kad prašymai buvo reikšmingi skundą tenkinti, prašo tai nustatyti pagal garso įrašą. Tvirtina, kad 2015 m. vasario 12 ir 13 d. buvo pateiktas skundo patikslinimas ir pakeitimas, bet teisėja neišsprendė priėmimo klausimo. Prašo šiuos patikslinimus išsireikalauti iš pirmosios instancijos teismo.

Atsakovo atstovas Vilniaus apygardos administracinis teismas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą spręsti teismo nuožiūra.

Atsakovo atstovas Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo atstovas Šiaulių apylinkės teismas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo atstovas Šiaulių apygardos teismas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo G. K. skundas atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Nacionalinės teismų administracijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Panevėžio apygardos teismo, Panevėžio miesto apylinkės teismo, Šiaulių apygardos teismo, Šiaulių apylinkės teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus apygardos administracinio teismo priteisti 52 000 Lt neturtinės žalos. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu žalos dydį sumažino iki 30 000 Lt (8 695,65 Eur), nes atsisakė savo reikalavimų, kildinamų iš Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo veiksmų.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 24 d. sprendime konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.

Pareiškėjas, teikdamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą, nurodė, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas nesprendė dėl pareiškėjo 2015 m. vasario 12 d. ir 13 d. pateikto skundo patikslinimo ir pakeitimo. Taip pat tvirtino, kad teismas, netenkinęs pareiškėjo prašymų, neišnagrinėjo bylos iš esmės.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsnyje nustatyta, kad pareiškėjas turi teisę tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Tačiau, pareiškėjui iš esmės pateikus naują reikalavimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai gali nelaikyti jo skundo patikslinimu ir atitinkamai pagrįstai ir teisėtai atsisakyti priimti tokio pobūdžio skundo reikalavimus, kurie iš esmės yra naujas skundas, neatsiejamai nesusijęs su jau pateiktu skundu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-280/2011).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir dokumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teisme 2015 m. vasario 13 d. užregistruotas pareiškėjo skundo patikslinimas, kurį pareiškėjas pateikė kartu su apeliaciniu skundu (t. IV, b. l. 69). Analogiško dokumento, pateikto pirmosios instancijos teismui bei įsegto byloje, nėra. Byloje prieš 2015 m. vasario 12 d. teismo posėdžio protokolą (t. IV, b. l. 42) yra pridėtas 2015 m. vasario 12 d. pareiškėjo skundo patikslinimas (t. IV, b. l. 14–20), tačiau jame nėra nurodyta jo registravimo Panevėžio apygardos administraciniame teisme data. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu teisėja atsisakė iš jo priimti skundo patikslinimą, todėl pareiškėjas per teismo posėdžio pertrauką šį patikslinimą perdavė raštinei, o teisėjai 2015 m. vasario 13 d. pareiškė nušalinimą dėl to, kad ji atsisakė priimti pareiškėjo procesinį dokumentą (t. IV, b. l. 21).

Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. vasario 12 d. teismo posėdžio metu priėmė pareiškėjo skundo patikslinimą (t. IV, b. l. 45), tačiau konkrečiai neįvardijo, kurį. Pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo skundo patikslinimą vertino kaip pirminiame skunde išdėstytų aplinkybių papildymą ir paaiškinimą. Tačiau iš pareiškėjo 2015 m. vasario 12 d. patikslinto skundo matyti, kad, be kitų naujų jame nurodymų faktinių aplinkybių, susijusių su atsakovo atstovų veiksmais (neveikimu), pareiškėjas taip pat formulavo papildomų reikalavimų, prašydamas įpareigoti Panevėžio miesto apylinkės teismą, Panevėžio apygardos teismą bei Klaipėdos apygardos teismą atlikti konkrečius skunde nurodytus veiksmus, t. y. pašalinti pareiškėjo nurodytus pažeidimus, kurių pagrindu pareiškėjui, jo vertinimu, buvo padaryta neturtinė žala.

Išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas dėl šių naujų aplinkybių, kurios konkretizavo, pareiškėjo teigimu, neteisėtus atsakovo atstovų veiksmus (neveikimą), nepasisakė ir jų nevertino. Pirmosios instancijos teismas taip pat nesprendė klausimo dėl pareiškėjo naujai suformuluotų reikalavimų – įpareigojimo atlikti veiksmus, pagrįstumo.

Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišsprendė pareiškėjo 2015 m. vasario 12 d. patikslinto skundo priėmimo klausimo, nors turėjo tokią pareigą turėjo (ABTĮ 52 str.) ir, kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, toks skundo patikslinimas teismui buvo pateiktas. Nagrinėjamu atveju nutarties nei dėl patikslinto skundo priėmimo, nei dėl atsisakymo jį priimti byloje nėra.

Vadovaudamasi šiais motyvais, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pasisakyti dėl tų aplinkybių, kurios buvo nenagrinėtos pirmosios instancijos teisme, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kartu tinkamai išsprendžiant pareiškėjo patikslinto skundo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad pareiškėjas pirminiame skunde nurodė, jog jam neturtinė žalą inter alia kilo dėl to, kad Lietuvos apeliacinio teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdžiuose Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai pareiškėjo rankas laikė surakintas antrankiais. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nenustatė teisės aktų pažeidimų.

Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246, 195 punktu, nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu (iš esmės panašios teisinės nuostatos įtvirtintos tiek akto 2008 m. balandžio 24 d., tiek 2014 m. gruodžio 30 d. redakcijose).

Šios teisės normos kontekste pažymėtina, kad ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu. Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų spręsti dėl reikalavimų, susijusių su pareiškėjo bylas nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų, priimtų teismo posėdžių metu, t. y. sprendimų teismo posėdžių metu pareiškėją laikyti surakintą antrankiais, rūšinio teismingumo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-245-442/2016).

Pagal ABTĮ 136 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė.

Vadovaudamasi šią teisine nuostata, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2015 m. vasario 12 d. Panevėžio apygardos administracinio teismo posėdžio metu atsakovo atstovo Nacionalinės teismų administracijos atstovė D. S. pateikė prašymą taikyti ieškinio senaties terminą, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, dėl šio prašymo nepasisakė.

Įvertinusi visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišsprendė klausimo dėl pareiškėjo 2015 m. vasario 12 d. patikslinto skundo priėmimo (ABTĮ 52 str.), nevertino atsakovo atstovo pateikto prašymo taikyti ieškinio senaties terminą, padarė teisės aktų analize nepagrįstą išvadą dėl subjekto, teismo posėdžio metu priimančio procesinį sprendimą laikyti asmenį su antrankiais, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimas naikintinas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Irmantas Jarukaitis

                                                                      Romanas Klišauskas

                                                                      Skirgailė Žalimienė