Pranešėja Alona Romanovienė              Civilinė byla Nr. 2S-122-163/2016

Teisėja Elena Pauliukienė              (Proceso Nr. 2-06-3-03027-2015-1)

              Procesinio sprendimo kategorija

(S)

              3.4.5.5.; 3.3.2.4.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. sausio 21 d.

Klaipėda

              Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alona Romanovienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens AB DNB bankas atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų K. Č. ir V. Č. pareiškimą suinteresuotiems asmenims AB DNB bankas, antstolei Vidai Daugirdienei, civilinėje fizinio asmens bankroto byloje, išnagrinėjusi bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Eurobankrotas“ prašymą patvirtinti pareiškėjų mokumo atkūrimo planą,

              n  u  s  t  a  t  ė :

Klaipėdos miesto apylinkės teisme 2015-09-23 gautas pareiškėjų bankroto administratorės prašymas, patvirtini pareiškėjų mokumo atkūrimo plano projektą. Nurodė, kad 2015-08-20 įvyko kreditorių susirinkimas, kurio metu 3-uoju darbotvarkės klausimu buvo svarstoma, ar pritarti bankrutuojančių pareiškėjų mokumo atkūrimo planui. Balsavus šiuo darbotvarkės klausimu kreditoriai nusprendė nepritarti. Pareiškėjai pateikė prašymą teismui dėl V. ir K. Č. mokumo atkūrimo plano tvirtinimo.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas pareiškėjų prašymą tenkino ir patvirtino teismui pateiktą bankrutuojančių pareiškėjų kreditorės finansinio reikalavimo tenkinimo ir mokumo atkūrimo 2015-2017 metams planą. Teismas nutartį dalyje dėl mokumo atkūrimo plane nurodyto 24 mėn. trukmės plano įgyvendinimo termino nurodė, kad kreditorės pastabos ir pasiūlymai dėl 5 metų trukmės mokumo plano įgyvendinimo trukmė iš esmės pažeistų ir pernelyg užtęstų visą bankroto procedūrą, dėl ko nepagrįstai padidėtų bankroto administravimo išlaidos ir būtų pažeistos bankrutuojančių asmenų teisės. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios pažeistų kreditorės teises ir interesus, įgyvendinant 2 metų trukmės mokumo planą. Teismas nutarties dalį dėl kreditorės reikalavimo administratoriui nurodyti konkretų atlygį už parduotą turtą ir nekilnojamojo turto pardavimo kainos, motyvavo tuo, kad konkretus atlygis nuo parduoto turto, tiek nekilnojamojo turto pardavimo kaina bei tvarkos nustatymas bankroto įgyvendinimo procedūroje yra aptariami ir po mokumo plano tvirtinimo. Bankroto administratorius, vykdydamas savo pareigas, šaukia kreditorių susirinkimus, kurių metu aptariami aktualūs klausimai, šiuo atveju pats administratorius teismui nurodė, kad kiekvienas veiksmas bus aptariamas su kreditore, todėl anksčiau paminėtos AB DNB bankas pastabos vertintinos kaip formalaus pobūdžio ir nesuteikiančios pagrindo teismui mokumo atkūrimo plano netvirtinti. Teismas dėl bankroto administravimo išlaidų pasisakė, kad plane nurodytos administravimo išlaidos yra pagrįstos, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus bei atitinka būtinas bankroto proceso vykdymo išlaidas, kadangi administratorius (fizinis ar juridinis asmuo) yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas, todėl jam turi būti mokamas atlygis kaip verslo subjektui už jo atliktą darbą.

Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas pateikė atskirąjį skundą, juo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą dėl pareiškėjų mokumo atkūrimo plano tvirtinimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas pareiškėjų mokumo atkūrimo planą pažeidė FABĮ nuostatas. Pagal FABĮ 8 straipsnio 3 dalį, kai kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui, teismas turi teisę patvirtini mokumo atkūrimo planą, kai kreditorių susirinkimas nepritaria mokumo atkūrimo planui arba dėl priežasčių nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal FABĮ 7 straipsnio nustatytus reikalavimus, todėl kreditorė  3-ju darbotvarkės klausimu nesutiko su mokumo atkūrimo planu, kadangi jis neatitinka FABĮ 7 straipsnio reikalavimu – mokumo atkūrimo plane nurodyta neteisinga informacija apie pareiškėjų gaunamas pajamas; per trumpas mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpis; nėra numatytos mokumo atkūrimo priemonės; nepagrįsta ir neproporcingai didelė administravimo išlaidų sąmata; nenumatyta nekilnojamojo turto pardavimo tvarka ir terminai. Taip pat apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės tvirtinti mokumo atkūrimo plano su pakeitimais, kurie nebuvo įtvirtinti naujame (patikslintame) mokumo atkūrimo plane ir nebuvo svarstomi kreditorių susirinkime. FABĮ 8 straipsnio 12 dalyje numatyta, kad mokumo atkūrimo pakeitimai svarstomi ir tvirtinami ta pačia tvarka kaip ir planas, todėl nagrinėjamu atveju paaiškėjus, kad mokumo atkūrimo plane pateikti neteisingi duomenys arba netikslūs duomenys apie pareiškėjų pajamas, mokumo atkūrimo planas turėjo būti tikslinamas FABĮ nustatyta tvarka, o ne savavališkai pakeistas bankroto administratoriaus. Be to už plano parengimą ir jame nurodytus duomenis yra atsakingas bankrutuojantis asmuo (FABĮ 16 str.), todėl FABĮ nesuteikia teisės bankroto administratoriui arba teismui keisti fizinio asmens parengta mokumo atkūrimo planą. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad pagal FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, mokumo atkūrimo plane turi būt pateikiama informacija apie lėšas, kurias fizinis asmuo numato gaut periodiškai ar kaip vienkartines pajamas ir per visą bankroto procesą. Nagrinėjamu atveju remiantis Sodra duomenimis, kreditorius nustatė, kad pareiškėja K. Č. nuo 2015-03-10 dirba UAB „Baltsun“ ir gauna nuolatines pajamas, tuo tarpu mokumo atkūrimo plano 5 skyriuje nurodoma, kad pareiškėja niekur nedirba ir jos pajamas sudaro tik gaunama nedarbo draudimo išmoka. Pareiškėjo V. Č. gaunama netekto darbingumo pašalpa sudaro 291,89 Eur, o mokumo atkūrimo plane nurodyta suma – 286,66 Eur. Taip pat apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 24 mėn. bankroto procedūrų terminas  yra pagrįstas, tačiau teismas nevertino tos aplinkybės, kad iki numatomos bankroto procedūros pabaigos skolininkams priklausantis turtas  gali būti ir nerealizuotas, tokiu būdu atkūrimo planas nebus įgyvendintas. Taip pat akivaizdu, kad bankroto procedūros terminas yra per trumpas ir prieštarauja mokumo atkūrimo plano esmei. Mokumo atkūrimo plane pareiškėjai nenurodo konkrečių priemonių, kurių skolininkai ketina imtis, siekdami atkurti savo mokumą. Pažymėtina, kad pareiškėjai savo mokumo atkūrimą sieja tik su nekilnojamojo turto pardavimu. Apeliantė taip pat nesutinka su mokumo atkūrimo plane numatyta administravimo išlaidų sąmata, kuri yra neadekvati administratoriaus atliekamam darbui šioje bankroto byloje, kadangi bankrutuojantys skolininkai po bankroto bylos iškėlimo individualios ir/ar ūkinės komercinės veiklos nevykdo; neturi daug nekilnojamojo turto – jiems priklauso tik žemės sklypas ir gyvenamasis namas su priklausiniais neturi debitorių; bankroto administratorius neginčija jokių bankrutuojančių skolininkų sandorių. Bankroto administratorius nepateikė administravimo išlaidų sąmatos pagrindimo, tuo tarpu pažymėtina, kad įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka bankroto administratoriui.

Atsiliepimų į atskirąjį skundą byloje nepateikta.

              Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą apeliacinės instancijos teismas tikrina ex officio, neatsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 329 str., 338 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo. Pareiškėjos bankroto administratorius pateikė prašymą patvirtinti pareiškėjų mokumo atkūrimo plano projektą, kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas. Pirmosios instancijos teismas prašymą tenkino ir patvirtinto mokumo atkūrimo plano projektą. Suinteresuotas asmuo pateikė atskirąjį skundą.

Byloje nustatyta, kad 2015-04-30 Klaipėdos miesto apylinkės teismas priėmė nutartį iškelti bankroto bylą pareiškėjams. 2015-07-08 teismo nutartimi buvo patvirtintas pareiškėjų kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Nustačius, kad finansinius reikalavimus pareiškėjams pareiškė tik  AB DNB bankas, teismas  nutarė patvirtinti 305 931,99 Eur dydžio finansinį reikalavimą. 2015-08-20 įvyko kreditorių susirinkimas, kurio metu 3-uoju darbotvarkės klausimu buvo svarstoma, ar pritarti bankrutuojančių pareiškėjų mokumo atkūrimo planui. Balsavus šiuo darbotvarkės klausimu kreditoriai nusprendė nepritarti.

Apeliantė atskiruoju skundu nurodo, kad pirmosios instancijos teismas patvirtinęs pareiškėjų mokumo atkūrimo planą, pažeidė FABĮ nuostatas, reglamentuojančias mokumo atkūrimo plano tvirtinimo procedūrą. Taip pat apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės tvirtinti mokumo atkūrimo plano su pakeitimais, kurie nebuvo įtvirtinti naujame (patikslintame) mokumo atkūrimo plane ir nebuvo svarstomi kreditorių susirinkime.

Pagal FABĮ 7 ir 8 straipsnių nuostatas plano projektą rengia bankrutuojantis asmuo, išvadą dėl plano įgyvendinimo galimybių teikia bankroto administratorius, kuris šią išvadą, kartu su plano projektu, pateikia kreditoriams ir šaukia kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui (FABĮ 8 str. 1-2 d.). Jei kreditorių susirinkimas pritarė mokumo atkūrimo planui, tai planas teikiamas teismui tvirtinti. Jeigu kreditorių susirinkimas pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui nepritaria dėl to, kad planas neatitinka jam įstatymo keliamų reikalavimų, fizinis asmuo, atsižvelgęs į kreditorių pastabas, turi plano projektą tikslinti ir pakartotinai teikti kreditorių susirinkimui. Tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui, teismas turi teisę patvirtinti mokumo atkūrimo planą tik dviem išskirtiniais FABĮ 8 str. 3 d. numatytais atvejais, t.y. kai kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui nenurodydamas priežasčių arba dėl priežasčių nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal FABĮ 7 str. nustatytus reikalavimus (FABĮ 8 str. 8 d.).

Nagrinėjamu atveju 2015-08-20 įvyko bankrutuojančių pareiškėjų kreditorių susirinkimas, kurio 3-uoju darbotvarkės klausimu buvo nutarta nepritarti pareiškėjų mokumo atkūrimo planui, kadangi jis neatitinka FABĮ 7 str. reikalavimų – mokumo atkūrimo plane nurodyta neteisinga informacija apie pareiškėjų gaunamas pajamas; per trumpas mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpis; nėra numatytos mokumo atkūrimo priemonės; nepagrįsta ir neproporcingai didelė administravimo išlaidų sąmata; nenumatyta nekilnojamojo turto pardavimo tvarka ir terminai. Taigi po 2015-08-20 įvykusio kreditorių susirinkimo pareiškėjams buvo žinomi motyvai dėl kurių buvo nutarta nepritarti jų parengtam mokumo atkūrimo planui, tačiau nepaisant to pareiškėjai ir bankroto administratorius, turėję pareigą patikslinti mokumo atkūrimo planą (FABĮ 8 str. 3 d.), teikė teismui būtent tokį mokumo atkūrimo planą, kuriam kreditorių susirinkimas nepritarė. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai kreditorių susirinkimas nepritaria pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui dėl priežasčių, susijusių su plano projekto tikslinimu pagal šio  įstatymo 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus, pareiga patikslinti, pataisyti planą taip, kad jis atitiktų įstatymo reikalavimus, nepažeistų kreditorių interesų pusiausvyros, priklauso fiziniam asmeniui. Teismas, gavęs plano projektą, kuriam pirmasis kreditorių susirinkimas nepritarė, turi patikrinti atsisakymo pritarti priežastis. Jeigu kreditorių susirinkimo nurodytos priežastys patenka į FABĮ 7 straipsnio nustatytų reikalavimų apimtį, tai teismas neturi priimti tokio fizinio asmens bankroto administratoriaus pareiškimo (plano), jei nebuvo pakartotinės plano tikslinimo procedūros ir pakartotinio jo svarstymo kreditorių susirinkime. Tuo atveju, jeigu fizinis asmuo nededa pastangų taisyti planą ir pakartotinis kreditorių susirinkimas nepritaria patikslintam plano projektui, teismas, manydamas, kad jis neatitinka įstatymo reikalavimų ir kreditorių susirinkimas pagrįstai jam nepritarė, nes jis pažeidžia fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą, turėtų ne pats keisti planą, o jo netvirtinti ir nutraukti fizinio asmens bankroto procedūrą (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015).

Nagrinėjamu atveju atsižvelgus į tai, kad pareiškėjai netikslino mokumo atkūrimo plano FABĮ nustatyta tvarka, o pirmosios instancijos teismas iš esmės patvirtino mokumo atkūrimo planą su bankroto administratoriaus savavališkai atliktais pakeitimais, sutiktina su apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės tvirtinti mokumo atkūrimo planą su pakeitimais, kurie nebuvo įtvirtinti naujame (patikslintame) mokumo atkūrimo plane ir nebuvo svarstomi kreditorių susirinkime. FABĮ 8 str. 12 d. numatyta, kad mokumo atkūrimo plano pakeitimai svarstomi ir tvirtinami ta pačia tvarka kaip ir planas, o už plano parengimą ir jame nurodytus duomenys yra atsakingas bankrutuojantis asmuo (FABĮ 16 str.), todėl FABĮ nesuteikia teisės bankroto administratoriui arba teismui keisti fizinio asmens parengtą mokumo atkūrimo planą. Pažymėtina ir tai, kad bankroto administratoriaus pakoreguotas pareiškėjų mokumo atkūrimo planas nebuvo pateiktas kreditoriui AB DNB bankui, kad jis galėtų susipažinti su atliktais pakeitimais ir dėl jų pateikti savo nuomonę.  Taigi pirmosios instancijos teismas patvirtino mokumo atkūrimo planą, kurį savo iniciatyva pakeitė bankroto administratorius. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė materialines teises normas, nustatančias fizinio asmens mokumo atkūrimo plano tvirtinimo tvarką, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, formuojamos fizinių asmenų bankroto bylose.

Dėl mokumo atkūrimo plano neatitikimo FABĮ 7 straipsnio reikalavimų.

FABĮ 7 str. 1 d. 2 p. nurodyta, kad mokumo atkūrimo plane turi būti pateikta informacija apie lėšas, kurias fizinis asmuo numato gauti periodiškai ar kaip vienkartines pajamas ir per visą bankroto procesą. Viena iš fizinio asmens pareigų bankroto procese yra parengti mokumo atkūrimo planą. Fizinio asmens mokumo atkūrimo planas sudaromas ir jo tvirtinimo procedūros vykdomos siekiant teisingos kreditorių ir skolininko (fizinio asmens) interesų pusiausvyros, nes plane turi būti nurodoma įvairi informacija, iš kurios aišku, kaip skolininkas ketina atsiskaityti su kreditoriais bankroto procedūros metu, kokios yra kreditorių daromos nuolaidos, kokios planuojamos bankrutuojančio asmens pajamos ir išlaidos, administravimo išlaidos, turto realizavimo tvarka, bankrutuojančiam asmeniui būtinos jo poreikiams tenkinti išlaidos ir pan. Būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Taigi pirmiausia fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2015).

Nagrinėjamu atveju kreditorius AB DNB bankas balsuodamas dėl pareiškėjų mokumo atkūrimo plano tvirtinimo nurodė, kad plane nurodyta neteisinga informacija apie pareiškėjų užimtumą ir gaunamas pajamas. Patikrinęs Sodra duomenis kreditorius nustatė, kad pareiškėja K. Č. nuo 2015-03-10 dirba UAB „Baltsun“ ir gauna nuolatines pajamas, tuo tarpu pareiškėjų mokumo atkūrimo plano 5 skyriuje „Pareiškėjų gaunamos pajamos“ nurodyta, kad pareiškėja niekur nedirba ir jos pajamas sudaro tik gaunama nedarbo draudimo išmoka. Kreditorius taip pat nustatė, kad pareiškėjo V. Č. gaunama netekto darbingumo pašalpa sudaro 291,89 EUR/mėn., tuo tarpu pareiškėjų mokumo atkūrimo plane nurodyta, kad pareiškėjo netekto darbingumo pašalpa sudaro 286,66 EUR/mėn. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad pareiškėjų bankroto administratorius pripažino, jog mokumo atkūrimo plane nurodyti neteisingi duomenys apie pareiškėjų pajamas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje pateiktus duomenis, daro išvadą, kad apeliantė nepagrįstai nurodo, kad pareiškėja K. Č., siekdama nuslėpti tikrąsias gaunamas pajamas, mokumo atkūrimo plano 5 skyriuje „Pareiškėjų gaunamos pajamos“ nurodė, kad pareiškėja niekur nedirba ir jos pajamas sudaro tik gaunama nedarbo draudimo išmoka. Kadangi mokumo atkūrimo plane 2parengtame 015 m. rugpjūčio mėnesį, yra nurodyta, kad pareiškėja dirba UAB „Baltsun“ ir jos vidutinis darbo užmokestis  per mėnesį sudaro 123,50 Eur.

Taip pat apeliantė  nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patvirtino pareiškėjų mokumo atkūrimo plano dalį, kurioje nurodyta, jog numatomas bankroto procedūrų terminas 24 mėn., kadangi kreditorė įvertino aplinkybės, kad bankrutuojantys asmenys kreditorių reikalavimams tenkinti numato skirti vos 5,31 EUR/mėn., kas reiškia, jog bankroto procedūroms vykstant vos 24 mėn. kreditoriaus kreditorinis reikalavimas faktiškai nebus tenkinamas – kreditoriaus reikalavimams tenkinti iš pareiškėjų gaunamų pajamų būtų skirta vos 127,44 Eur.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti pareiškėjos jauną, darbingą amžių, galimybę surasti geriau apmokamą darbą bei pareiškėjo V. Č. galimybės dirbti. Nors pareiškėjui V. Č. yra nustatytas 35 proc. darbingumo lygis, tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, kad jis neturi galimybių gauti papildomų pajamų (pvz., susiradęs darbą ne pilnai darbo dienai ir kt.). Be to, pareiškėjas šiuo metu gauna netekto darbingumo pašalpą, t.y. gauna nuolatines pajamas ir yra galimybė bent iš dalies padengti kreditorių kreditorinius reikalavimus. Bankroto procedūroms vykstant 5 metus, būtų sudaryta galimybė didesne apimtimi padengti bankrutuojančių pareiškėjų kreditorių kreditorinius reikalavimus. Byloje neaptikta duomenų, kokiu būdu būtų pažeisti bankrutuojančių pareiškėjų interesai bankroto procedūroms vykstant 5 metus. Pažymėtina ir tai, kad skolininkų turimas padengti įsiskolinimas yra net 305 931,99 Eur, taigi net jei ir pavyktų parduoti pareiškėjų hipoteka bankui įkeistą turtą, nėra aišku, ar tos sumos pakaktų padengti įsiskolinimą kreditoriams, o per dvejus iš pareiškėjų gaunamų pajamų būtų skirta vos 127,44 Eur, kas yra neproporcingai maža suma. Be to atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjų mokumo atkūrimo plane nurodoma, kad plano įgyvendinimas gali užsitęsti dėl fizinių asmenų nekilnojamojo turto pardavimo trukmės, taigi iki numatomos bankroto procedūros pabaigos skolininkams priklausantis turtas gali būti ir nerealizuotas, tokiu būdu   mokumo atkūrimo planas nebus įgyvendintas. Atsižvelgtina į tai, kad bankroto bylos iškėlimo tikslas FABĮ prasme yra ne nurašyti ar anuliuoti fizinio asmens skolas, bet atkurti fizinio asmens mokumą, kad jis vykdydamas patvirtintą planą, galėtų patenkinti kreditorių reikalavimus ir nors įstatymas nenumato pareigos bankrutuojančiam asmeniui patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus pilna apimtimi, tačiau jis turi imtis aktyvių veiksmų siekdamas maksimalaus galimo kreditorių reikalavimo patenkinimo. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjai bankroto administratoriui skiria palyginus žymiai didesnę sumą administravimo išlaidoms padengti, taigi tai tik įrodo, kad pareiškėjų pateiktas mokumo planas pažeidžia tiek kreditorių interesus, tiek ir fizinio asmens bankroto paskirties esmę. Įvertinus šias byloje susiklosčiusias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenuodugniai išanalizavo byloje pateiktus duomenis, netinkamai paskirstė teises ir pareigas šioje bankroto byloje tarp šalių, pažeisdamas kreditorių interesus ir nustatydamas per trumpą terminą mokumo atkūrimui.

Apeliantė nurodo, kad mokumo atkūrimo plane turi būti nurodyta informacija apie priemones, skirtas fizinio asmens mokumui atkurti (persikvalifikavimas, įsidarbinimas ir kt.) (FABĮ 7 str. 1 d. 5 p.).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės išdėstyta pozicija ir nurodo, kad fizinio asmens bankroto procese yra sudaromas planas, kuriame numatomas ne tik skolininkui priklausančio turto pardavimas bei lėšų paskirstymas, tačiau taip pat turi būti numatomos ir priemonės, skirtos fizinio asmens mokumui atkurti (persikvalifikavimas, įsidarbinimas ir kitos) (FABĮ 7 str.). Parengtame mokumo atkūrimo plane konkretizuojamos fizinio asmens mokumo atkūrimo priemonės, jų įgyvendinimo tvarka. Numatomos mokumo atkūrimo priemonės turi būti realios, galinčios padėti pasiekti didesnį kreditoriaus reikalavimo patenkinimą bei užtikrinančios bankrutuojančio fizinio asmens galimybę patenkinti minimalius būtinus jo poreikius. Šioje byloje pareiškėjų paruoštame mokumo atkūrimo plane nėra numatytos konkrečios priemonės, kurių skolininkai ketina imtis (ir tikrai imsis), siekdami atkurti savo mokumą. Pareiškėjų pateiktame mokumo atkūrimo plane pernelyg abstrakčiai nurodoma, kad pareiškėja planuoja ieškoti geriau apmokamo darbo, tačiau tai neįrodo, kad pareiškėjai imasi konkrečių priemonių, kurių pagalba pareiškėjai planuoja atkurti savo mokumą. Be to, būtinųjų išlaidų peržiūrėjimas apskritai negali būti laikomas mokumo atkūrimo priemone, kadangi tai yra kasdienė finansiškai atsakingo asmens veikla siekiant planuoti savo pajamas ir išlaidas nesukeliant finansinių įsiskolinimų. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjai savo mokumo atkūrimą iš esmės sieja su nekilnojamojo turto pardavimu, tačiau pažymėtina, kad bankroto procedūrų tikslas yra žymiai platesnis nei skolų „nurašymas“ ar nekilnojamojo turto pardavimas. Pažymėtina, kad fizinio asmens bankroto bylos iškėlimas nereiškia besąlygiško asmens atleidimo nuo skolų ir pirmiausia yra skirtas keisti tolesnį asmens elgesį. FABĮ 16 straipsnyje nustatytos fizinio asmens pareigos (tarp kurių – pirmiau nurodyta pareiga dirbti, aktyviai siekti įsidarbinti arba siekti surasti geriau apmokamą darbą) turi būti vykdomos nuosekliai ir realiai, o ne vien formaliai, jų įgyvendinimas turi būti kontroliuojamas viso bankroto proceso metu (Lietuvos Aukščiausias Teismas 2014-11-19 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta aukščiau, tikėtina, kad pareiškėjai siekia visiško skolų panaikinimo, kadangi skolininkai neketina imtis jokių priemonių papildomų lėšų gavimui, t. y. nenurodyta kokių konkrečiai priemonių pareiškėjai imsis siekdami susirasti geriau apmokamą darbą, pareiškėjai taip pat nenumato persikvalifikuoti, todėl tokio plano patvirtinimas iš esmės pažeidžia skolininkų ir jų kreditoriaus interesų pusiausvyrą. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas bankrutuojančių pareiškėjų mokumo atkūrimo planą, visiškai neatsižvelgė į kreditoriaus interesus bei nukrypo nuo teismų praktikos, formuojamos fizinių asmenų bankroto bylose.

Apeliantė atskiruoju skundu taip pat apeliuoja į pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjų mokumo atkūrimo plane nurodyta administravimo išlaidų sąmata yra pagrįsta ir protinga. Apeliantė pateikė skaičiavimus ir nurodo, kad pareiškėjų mokumo atkūrimo plane nurodyta, jog bankroto administravimo sąmatą sudaro 60,00 Eur per mėnesį plius PVM (72,60 Eur/mėn.) bei papildomas mokestis administratoriui nuo turto pardavimo gautos lėšų sumos. Papildomas mokestis, mokėtinas bankroto administratoriui už parduotą pareiškėjų turtą, bus skaičiuojamas vadovaujantis LR teisingumo ministro įsakymo dėl sprendimų vykdymo instrukcijų patvirtinimo tvarkos (toliau – Sprendimų vykdymo instrukcija), nuostatomis. Sprendimų vykdymo instrukcijos 50 p. nurodyta, kad jeigu išieškotina suma sudaro 28 962 eurų ir daugiau, tai atlygis antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą yra 4 procentai nuo išieškotos sumos, bet ne mažiau kaip 1 737,72 Eur. Nagrinėjamu atveju mokumo atkūrimo plane numatyta, kad numatoma nekilnojamojo turto pardavimo kaina yra 175 000 Eur, todėl už šio turto realizavimą bankroto administratoriui būtų mokamas 4 proc. papildomas mokestis. Jeigu turtas bus parduotas už numatomą kainą, tai 4 proc. nuo turto pardavimo sudarys 7 000 Eur. Be to, kas mėnesį bankroto administravimo išlaidos numatoma skirti 72,60 Eur per mėnesį, todėl bankroto procedūroms vykstant 24 mėn. (kaip numatyta plane), administravimo išlaidoms apmokėti iš pareiškėjų pajamų būtų skirta 1 742,40 Eur (72,60 Eur/mėn. x 24 mėn.). Bendra administravimo išlaidų suma per 24 mėn. laikotarpį sudarytų 8 742,40 EUR (7 000,00 Eur + 1 742,40 Eur). Bankas nesutinka su tokia administravimo išlaidų sąmata.

FABĮ 22 str. 4 d. numato, jog administratoriaus atlyginimo suma nustatoma atsižvelgiant į tai, ar fizinis asmuo vykdo individualią ir/ar ūkininko veiklą, į parduodamo fizinio asmens turto (taip pat ir įkeisto) rūšį ir jo kiekį, bankroto procedūrų kiekį ir sudėtingumą. Nagrinėjamu atveju bankroto administravimo sąmata ir bankroto administratoriui nustatytas atlyginimas yra neproporcingas administratoriaus atliekamam darbui, kadangi, sutiktina su apeliantės nuomone, jog bankrutuojantys pareiškėjai po bankroto bylos iškėlimo individualios ir/ar ūkinės komercinės veiklos nevykdo; bankrutuojantys pareiškėjai neturi daug nekilnojamojo turto – jiems priklauso tik žemės sklypas ir gyvenamasis namas su priklausiniais; bankrutuojantys pareiškėjai debitorių neturi; bankroto administratorius neginčija jokių bankrutuojančių pareiškėjų sandorių. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad bankroto administravimo išlaidoms apmokėti pareiškėjai skirs beveik 14 kartų didesnę sumą, negu bus skirta atsiskaityti su kreditoriumi. Tačiau bankroto proceso paskirtis yra fizinio asmens mokumo atkūrimas, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, o ne bankroto administravimo išlaidų apmokėjimas kaip įmanoma didesne apimtimi. Taigi mokumo atkūrimo plane numatyta administravimo išlaidų sąmata pažeidžia kreditorių interesus bei iškraipo bankrutuojančių asmenų, bankroto administratoriaus ir kreditoriaus interesų pusiausvyrą.

Taigi įvertinus visas minėtas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog mokumo atkūrimo plane numatyta administravimo išlaidų sąmata nėra visiškai adekvati bankroto administratoriaus atliekamam darbui šioje bankroto byloje, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo tvirtinti pareiškėjos parengtą mokumo atkūrimo planą.

Apeliantė taip pat apeliuoja į pirmosios instancijos teismo nutartį, dalyje dėl administravimo išlaidų sąmatos pagrįstumo. Bankroto administratorius šioje byloje nepateikė administravimo sąmatos pagrindimo, o įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka bankroto administratoriui, o bankroto administravimo išlaidų dydžio pagrindimas yra vienas svarbiausių klausimų bankroto procese.

Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad remiantis teismų praktika, administravimo išlaidų suma kiekvienai bylai turėtų būti nustatoma individualiai, atsižvelgus į konkrečius byloje atliekamus administravimo veiksmus, t. y. ar administratorius turės disponuoti nekilnojamuoju turtu, ar turės vykdyti kitas pareiškėjų sudarytas sutartis, kurioms nėra pasibaigę vykdymo terminai ir pan. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai neturi jokio turto, išskyrus gaunamas pajamas, sutarčių taip pat nėra sudarę, kaip nurodyta mokumo atkūrimo plane. Nors pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodė, jog plane nurodytos administravimo išlaidos laikytinos pagrįstomis, tačiau pats teismas šių išlaidų pagrįstumo neanalizavo, nevertino veiksmų, kuriuos administratorius privalės atlikti (CPK 178, 185 str.). Taigi apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad patvirtinus nedetalizuotą ir dėl to nepagrįstą administravimo išlaidų sąmatą, mažesne apimtimi bus patenkinti bankrutuojančių pareiškėjų kreditorės reikalavimai, todėl pareiškėjų pateiktas mokumo atkūrimo planas negalėjo būti patvirtintas.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas bei fizinių asmenų bankroto teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nevisapusiškai įvertino byloje susiklosčiusias aplinkybės, todėl yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį apeliantės nurodytu atskirojo skundo argumentų pagrindu ir perduoti klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (LRCPK 337 str. 1 d. 3p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

              n  u  t  a  r  i  a :

              panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartį ir perduoti klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Teisėja                                                        Alona Romanovienė