Civilinė byla Nr. 2A-190-173/2016
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-03931-2015-4
Procesinio sprendimo kategorija
(S)
2.5.39.; 2.5.39.2.6.1.; 3.3.1.21.
KAUNO APYGARDOSTEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. vasario 25 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės (pirmininkė), Nijolios Indreikienės, Leono Jachimavičiaus (pranešėjas) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Voluktė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8405-615/2015 pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Voluktė“ dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
I.Ginčo esmė
Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ pateikė teismui ieškinį atsakovui UAB „Voluktė“, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 6953,17 Eur draudimo išmokos, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas (b.l. 3-5).
Nurodė, kad tarp ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ir atsakovo UAB „Voluktė“ 2014-09-23 buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis (toliau –TPVCAPDS) Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo apdrausta sunkvežimio „SCANIA R 420LA“, v/n (duomenys neskelbtini) (toliau - SCANIA), valdytojų civilinė atsakomybė. 2014-09-25 Italijoje, eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė „VOLVO V7“, v/n (duomenys neskelbtini). Dėl šio eismo įvykio kaltas transporto priemonės SCANIA vairuotojas. Eismo įvykio aplinkybes ir kaltininką patvirtina 2014-09-25 sutartinė eismo įvykio deklaracija. Dėl 2014-09-25 eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovas išmokėjo 6 953,17 Eur dydžio draudimo išmoką. Remiantis tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta draudimo sutartimi, draudimo įmoką atsakovas turėjo sumokėti iki 2014-09-23, tačiau atsakovas ją sumokėjo tik 2014-10-20. Yra visos Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 str. 7 d. numatytos sąlygos ieškovui reikalauti žalos atlyginimo.
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas UAB „Voluktė“ prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (b.l. 46-49). Nurodė, kad ieškovo pateikti įrodymai neįrodo autoįvykio metu atsakovo transporto priemone padarytos žalos dydžio. Ieškovas išmokėjo nepagrįstai didelę draudimo išmoką, netikrino realiai padarytos autoįvykio metu žalos dydžio. Ieškovo pateikti dokumentai negali būti pripažinti įrodymais. Ekspertizė neatitinka įstatymų reikalavimų, joje nėra privalomų fotonuotraukų, dokumentai nepasirašyti, nepridėtos ekspertų kvalifikacijos pažymėjimų kopijos. Eismo įvykio deklaracija neužpildyta tinkamai. Išlaidos inžinierių konsultacijai, advokato išlaidos nėra autoįvykio metu patirta žala, todėl neturėjo būti kompensuojamos. Nepriteistinas PVM dydis, nes ekspertizės akte pažymėta, jog nukentėjusysis gali susigrąžinti PVM. Neaiškus VOLVO bendras techninis stovis. Ekspertizės nenurodyta, jog išvardinti remonto reikalaujantys darbai atsirado autoįvykio metu.
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį patenkino (b.l. 110-112). Priteisė iš atsakovo UAB „Voluktė“ ieškovui UAB DK PZU Lietuva 6953,17 Eur draudimo išmoką, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2015-03-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1217,96 Eur bylinėjimosi išlaidų. Valstybei iš atsakovo priteisė 6,73 Eur teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nustatė, kad ieškovas UAB DK PZU Lietuva ir atsakovas UAB „Voluktė“ 2014-09-23 sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo apdrausta sunkvežimio SCANIA R 420LA, v/n (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. Pagal sudarytą sutartį draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2014-09-23 (sutarties 1.5.2 p.), tačiau laiku nebuvo sumokėta. 2014-09-25 Italijoje, eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė VOLVO V7, v/n (duomenys neskelbtini). Dėl šio eismo įvykio kaltas buvo transporto priemonės SCANIA R 420LA, v/n (duomenys neskelbtini), vairuotojas. Ieškovas UAB DK PZU Lietuva dėl 2014-09-25 eismo įvykio metu padarytos žalos išmokėjo 6953,17 Eur dydžio draudimo išmoką (Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau– ir TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 6 dalis).
Teismas nurodė, kad eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė VOLVO V7, v/n (duomenys neskelbtini), 2014-09-25 įvyko ne Lietuvoje, o Italijoje. Transporto priemonei padarytos žalos dydį vertino Italijos transporto priemonėms padarytų žalų dydžio apskaičiavimo specialistai, kurie žalos dydį apskaičiavo ir ekspertizės ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) surašė pagal Italijos teisės aktus. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad Italijos transporto priemonėms padarytų žalų dydžio apskaičiavimo specialistai, surašydami ekspertizės ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė kokius nors Italijos teisės aktų reikalavimus, kad ekspertizės ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini) neatitinka Italijos teisės aktų reikalavimų) (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).
Atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykis įvyko Italijoje, žalos dydis buvo paskaičiuotas pagal transporto priemonių detalių ir remonto darbų kainas Italijoje. Tai, kad transporto priemonės VOLVO V7, v/n (duomenys neskelbtini), remontą Lietuvoje, arba, pavyzdžiui, Lenkijoje ar Baltarusijoje, galimai buvo galima atlikti už mažesnę kainą, savaime nepaneigia ieškovo nurodytos ir rašytiniais įrodymais pagrįstos ekspertizės ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytos transporto priemonės VOLVO V7, v/n (duomenys neskelbtini), remonto darbų kainos Italijoje. Įrodymų, kad paminėto automobilio remonto darbus už mažesnę kainą buvo galima atlikti Italijoje, atsakovas nepateikė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Voluktė“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015-09-29 sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies, atmetant ieškovo reikalavimą dėl 4076,79 Eur žalos priteisimo, priteisti bylinėjimosi išlaidas (b.l. 120-125).
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Teismas nepagrįstai nevertino nustatytos žalos dydžio pagrįstumo ir rėmėsi Italijos ekspertų aktų bei jų nurodytais įkainiais.
2) Ieškovas nepagrindė žalos dydžio. Teismas netinkamai taikė CPK 178 straipsnį, dėl to netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigos naštą tarp proceso šalių, pažeidė CPK 185 straipsnio normas, todėl netinkamai ištyrė byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi išimtinai ieškovo pateiktais duomenimis ir įrodymais, atmesdamas atsakovo atsikirtimus dėl žalos dydžio.
3) Kad ieškovo nurodytos žalos dydis neatitinka realybės patvirtina atsakovo pateiktas automobilių remonto įmonės atliktas paskaičiavimas.
4) Neaišku kuo remiantis ieškovo dokumentuose nurodyti būtent tokie žalos dydžiai. Italija yra Europos Sąjungos valstybė, o Europos Sąjungoje transporto priemonės vertinamos vienodai, t. y. naudojantis Automobilių rinkos kainų žinynu, parengtu BĮ Transporto mokslinio tiriamojo centro, EUROTAX žinynais, taip pat EUROTAX, AUDATEX ir DAT kompiuterinėmis programomis, galiojančiomis visoje Europos Sąjungoje. Ieškovas nepateikė duomenų apie tai, kokiomis priemonėmis, kokie specialistai atliko transporto priemonei padarytos žalos vertinimą.
5) Teismas, preliminariai nustatęs, kad atsakovas pagrindė reikšmingą neatitikimą tarp draudimo išmokų ir asmens patirtos žalos, turėjo pasiūlyti šalims teikti įrodymus, patvirtinančius realų patirtos žalos dydį. Konkretų žalos dydį turi įrodyti ieškovas.
6) Atsakovas detaliai nurodė kurios išlaidos yra nepagrįstos. Atsakovas nesutiko su tuo, kad pagrįstomis išmokant išmoką laikytos inžinierių konsultacijų, advokato, 12 proc. mokesčio, PVM išlaidos. Tačiau teismas nesiaiškino ar šios išlaidos susijusios su autoįvykiu, kokiu pagrindu nurodytas būtent toks išlaidų dydis.
7) Ieškovo pateikti dokumentai negali būti laikomi patikimais įrodymais dėl žalos dydžio, o tuo labiau prilyginami ekspertų išvadoms, kadangi jie neatitinka elementarių raštvedybos reikalavimų (dokumentai nepasirašyti, nepatvirtinti), todėl teismas neapgrįstai jais rėmėsi.
8) Teismas, aiškindamas bei taikydamas TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį ir jame numatytas atsakovui teisines pasekmes, neatsižvelgė į teisminėje praktikoje nustatytus kriterijus, taip pat į tai, jog TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi grąžintinos draudikui sumos dydis nebūtinai turi sutapti su dėl padarytos žalos išmokėtų draudimo sumų dydžiu, be to, neįvertino paties ieškovo, kaip savo srities profesionalo, elgesio (šis pavėluotai sumokėtas įmokas priėmė, draudimo sutarties nenutraukė, draudimo apsaugos nesustabdė, raštiškų pranešimų dėl vėluojamų sumokėti draudimo įmokų pagal sutartį nesiuntė).
9) Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl grąžinamos sumos dydžio, neatsižvelgė į visas reikšmingas šiam klausimui išspręsti aplinkybes (nesumokėtos sumos dydį, praleistų terminų trukmę, tarp šalių susiklosčiusių sutartinių draudimo teisinių praktiką, šalių statusą ir kt.).
10) Šalis siejantys draudimo teisiniai santykiai nebuvo epizodiniai. Buvo sudaryta ilgalaikė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. Nors apeliantas netinkami vykdė sutartį, pažeidimai nebuvo nuolatinio pobūdžio, be to, byloje nėra duomenų, kad ieškovas, kuriam draudimas yra įprasta komercinė veikla ir kaip profesionaliam verslininkui keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, būtų siuntęs apeliantui pranešimus apie vėluojamas mokėti įmokas už draudimo apsaugą, būtų raginęs sumokėti likusias draudimo įmokos dalis. Tokie paties ieškovo pasyvūs veiksmai leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad pavėluotas įmokų sumokėjimas draudiko buvo toleruojamas. Tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino grąžintinos sumos dydžio klausimo.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 129-132).
Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Žalos dydis yra pagrįstas byloje esančiais įrodymais. Žalą, jos dydį ir atlyginimą patvirtina 2014-09-25 sutartinė eismo įvykio deklaracija, 2014-11-21 sąskaita faktūra, 2014-11-18 mokėjimo lapas, 2014-10-27 mokėjimo lapas, ekspertizės ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini), 2014-12-17 draudimo išmokos mokėjimo pažyma, 2014-12-30 tarptautinio mokėjimo nurodymas, apgadinto automobilio „VOLVO V7“, v/n (duomenys neskelbtini) nuotraukos po 2014-09-25 eismo įvykio, 2014-10-27 sąskaita faktūra, 2014-12-17 elektroninis laiškas.
2) Atsakovas, teigdamas, kad Italijos transporto priemonėms padarytų žalų dydžio apskaičiavimo specialistai, surašydami ekspertizės ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Italijos teisės aktų reikalavimus, t. y. ginčydamas ieškovo į civilinę bylą pateiktą rašytinį įrodymą, turėjo į bylą pateikti įrodymus, pagrindžiančius savo atsikirtimus (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Tokių įrodymų atsakovas į civilinę bylą nepateikė, todėl teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo nesivadovauti ieškovo į civilinę bylą pateiktais rašytiniais įrodymais.
3) Ieškovo į bylą pateiktas žalos vertinimas buvo apskaičiuotas konkrečiai situacijai, pagal konkrečiai transporto priemonei padarytus apgadinimus todėl yra teisingas ir pagrįstas. 145,81 Eur inžinierių konsultacijų išlaidos, t. y. išlaidos už ekspertizės ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) parengimą, bei 550 Eur advokato išlaidos taip pat buvo atlygintos pagrįstai. Jas pagrindžia 2014-11-21 sąskaita faktūra, 2014-11-18 mokėjimo lapas, 2014-10-27 mokėjimo lapas, 2014-10-27 sąskaita faktūra ir 2014-12-17 elektroninis laiškas. 729,36 Eur žalos reguliavimo išlaidos taip pat yra pagrįstos (Žaliosios Kortos biurų tarybos patvirtintos Vidaus tvarkos taisyklių (International Regulations) 5.1., 5.1.2., 5.1.3 p.).
4) Eismo įvykis kilo Italijoje, todėl buvo paskaičiuotas pagal transporto priemonių detalių ir remonto darbų kainas Italijoje. Jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad paminėto automobilio remonto darbus už mažesnę kainą buvo galima atlikti Italijoje, atsakovas nepateikė.
6) Ieškovas nesutinka su atsakovo teiginiais, jog ieškovas atsakovui nesiuntė raštiškų pranešimų dėl vėluojamos sumokėti draudimo įmokos. Be to, net jei minėti pranešimai ir nebūtų buvę siųsti, ieškovo reikalavimui tai neturėtų jokios teisinės reikšmės, nes tokių pranešimų siuntimas nėra ginčijamos teisės normos TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies) taikymo (netaikymo) sąlyga.
7) Pavėluotą draudimo įmokos sumokėjimą ieškovas laiko esminiu draudimo sutarties sąlygų pažeidimu. Atsakovas yra juridinis asmuo, kurio pagrindinė veikla inter alia yra transporto paslaugos - krovinių gabenimas. Profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai. Todėl atsakovui yra (turi būti) žinoma privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybė draudimo rūšies tikslas ir jo ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos.
8) Atsakovas pirmojoje instancijoje nekėlė jokių motyvų, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės į visą išmokėtą draudimo išmoką, ar turi būti priteista tik dalis draudimo išmokos remiantis TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies nuostatomis.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Byloje nustatyta, kad tarp šalių 2014-09-23 buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo apdrausta sunkvežimio „SCANIA R 420LA“, v/n (duomenys neskelbtini) (toliau - SCANIA), valdytojų civilinė atsakomybė. 2014-09-25 Italijoje, eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė „VOLVO V7“, v/n (duomenys neskelbtini). Dėl šio eismo įvykio kaltas transporto priemonės SCANIA vairuotojas. Dėl 2014-09-25 eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovas išmokėjo 6 953,17 Eur dydžio draudimo išmoką. Atsakovas pagal minėtą sutartį pavėlavo sumokėti draudimo įmoką. Įmoka turėjo būti sumokėta iki 2014-09-23, tačiau ji sumokėta tik 2014-10-20.
Nagrinėjamu atveju ginčo dėl eismo įvykio aplinkybių, kaltininko, paties žalos padarymo fakto, pavėlavimo sumokėti draudimo įmoką, žalos išmokėjimu byloje nekyla. Todėl pagrįstai vadovautasi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalies nuostatomis, numatančiomis kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.
Byloje ginčijamas ieškovo sumokėtos išmokos dydis, jos pagrįstumas. Apeliaciniu skundu atsakovas nesutinka su priteistos žalos dydžiu, pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.
Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Eismo įvykio aplinkybes, kaltininką, padarytos žalos dydį, žalos atlyginimo faktą bei kitas aplinkybes dėl eismo įvykio patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai: 2014-09-25 sutartinė eismo įvykio deklaracija (b.l. 13), 2014-11-21 sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 17), 2014-11-18 mokėjimo lapas (b.l. 19), 2014-10-27 mokėjimo lapas (b.l. 21), ekspertizė Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 23-26), 2014-12-17 draudimo išmokos mokėjimo pažyma (bylos Nr. (duomenys neskelbtini))(b.l. 28), 2014-12-30 tarptautinio mokėjimo nurodymas (b.l. 29), apgadinto automobilio „VOLVO V7“, v/n (duomenys neskelbtini) nuotraukos po 2014-09-25 eismo įvykio (b.l. 57-58), 2014-10-27 sąskaita faktūra (b.l. 59-62), 2014-12-17 elektroninis laiškas (b.l. 63-64). Tuo tarpu, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas nepateikė jo teiginius patvirtinančių įrodymų.
Remiantis TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostatomis atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Atsakovas teigdamas, kad ekspertizės aktas, sutartinė eismo įvykio deklaracija, autoįvykio metu apgadinto automobilio nuotraukos neatitinka Lietuvos teisės aktų reikalavimų, tačiau nenurodo kokie Italijos teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti, surašant atsakovo ginčijamus dokumentus. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai nevertino nustatytos žalos dydžio pagrįstumo ir rėmėsi Italijos ekspertų aktų bei jų nurodytais įkainiais, tačiau nepateikė kitų žalos dydį patvirtinančių įrodymų, parengtų ir paskaičiuotų remiantis Italijos teisės aktais.
Be to, apeliaciniame skunde apeliantas, prašydamas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują teismo sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies, be kita ko nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl priteistinos žalos, neįvertino paties ieškovo, kaip savo srities profesionalo, elgesio nesumokėtos sumos dydį, praleistų terminų trukmę, tarp šalių susiklosčiusių sutartinių draudimo teisinių praktiką, šalių statusą ir kt.), nors aplinkybės, susijusios su šiais teiginiais, nebuvo nurodytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad CPK 312 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai apeliacine tvarka vertintini rodymai bei aplinkybės, pateikti ir nurodyti pirmosios instancijos teisme ir nevertintinos aplinkybės dėl šalis siejusių santykių pastovumo, jų elgesio, susijusio su pavėluotu draudimo įmokos sumokėjimu ir pan.
Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi išimtinai ieškovo pateiktais duomenimis ir įrodymais, atmesdamas atsakovo atsikirtimus dėl žalos dydžio, kad teismas nesiaiškino ar visos ieškovo sumokėtos išlaidos susijusios su autoįvykiu, kokiu pagrindu nurodytas būtent toks išlaidų dydis.
CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įrodymų vertinimas pagal CPK185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, remdamasis nurodyta įstatymo norma. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai jas kvalifikavo ir išsamiai išanalizavo, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, padarė pagrįstas išvadas bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nurodė kodėl neišvadovauja atsakovo pateiktais įrodymais, nurodytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmos instancijos teismo sprendimą, argumentaciją, susijusią su visų byloje surinktų įrodymų vertinimu, turinį, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog būtų pažeistos procesinės įrodymų vertinimo taisyklės.
Teismas, vadovaudamasis išdėstytu, sprendžia, kad pirmos instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, padarė išvadas, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teismas konstatuoja, kad apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Apeliacinį skundą atmetus atsakovui bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Apeliacinį skundą atmetus iš atsakovo ieškovui priteistina 154,88 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Sumokėtos bylinėjimosi išlaidos už advokato suteiktą teisinę pagalbą neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių (8.11 punkte nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
apeliacinį skundą atmesti. Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Voluktė“ (įmonės kodas 134927264) ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ (įmonės kodas 110057869) naudai 154,88 Eur išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Kolegijos teisėjai Nijolia Indreikienė
Leonas Jachimavičius
Virginija Lozoraitytė