Civilinė byla Nr. 3K-3-27/2010

         Procesinio sprendimo kategorijos:

129.4; 129.15

(S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2009 m. sausio 5 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Antano Simniškio (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. D. ieškinį atsakovams antstoliui D. S. ir uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo 404-oji daugiabučio namo savininkų bendrija.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo antstolio D. S. 2320,60 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už laikotarpį nuo 2004 m. vasario 6 d. iki 2006 m. balandžio 5 d., t. y. 232,60 Lt, taip pat 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo ieškinio padavimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir 100 Lt ieškovo sumokėtų antstoliui už šio patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu iš ieškovo ir A. J. solidariai 404-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos naudai priteisė 2390 Lt žalos atlyginimo ir 650 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš viso 3040 Lt, ir nustatė terminą žalai atlyginti – vienerius metus ir šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; Vilniaus apygardos teismas 2003 m. lapkričio 25 d. nutartimi priteistos žalos dydį padidino iki 12 818,31 Lt. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. balandžio 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2003 m. lapkričio 25 d. nutartį panaikino ir ieškinį perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui civilinio proceso tvarka, o Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. balandžio 4 d. nutartimi civilinę bylą (dėl bendrijai padarytos žalos) nutraukė. Ieškovo teigimu, antstolis D. S., nesuėjus teismo nuosprendžiu nustatytam vienerių metų ir šešių mėnesių žalos atlyginimo terminui, 2004 m. vasario 6 d. ir vasario 10 d. neleistinai nurašė nuo ieškovo sąskaitos iš viso 15 138,90 Lt, įskaitant 2320,60 Lt vykdymo išlaidas. Ieškovas nurodė, kad raginimas nei buvo įteiktas jam asmeniškai, nei išsiųstas registruotu laišku; antstolis vykdomąjį dokumentą vykdyti priėmė neteisėtai, nes nebuvo suėjęs jo vykdymo terminas, be to, antstolis neatliko pirminių vykdymo veiksmų, neatsiuntė ieškovui turto arešto akto, neteisėtai nuo ieškovo sąskaitos nurašė visą pensiją, gautą už vasario mėnesį, neišaiškino ieškovui antstolio veiksmų apskundimo tvarkos. Ieškovo nuomone, jam turi būti priteista iš antstolio ir 100 Lt, kuriuos ieškovas, vykdydamas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. vasario 4 d. nutartį, sumokėjo antstoliui už šio patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, nes teismas 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi panaikino antstolio patvarkymą dėl vykdomojo dokumento priėmimo.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo D. S. ieškovui 392,26 Lt žalos atlyginimą, 5 proc. nuo priteistos sumos metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme – 2006 m. balandžio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžiu iš ieškovo priteisė 404-jai daugiabučio namo savininkų bendrijai 2390 Lt žalos atlyginimo ir nustatė vienerių metų ir šešių mėnesių terminą žalai atlyginti; Vilniaus apygardos teismas šį nuosprendį pakeitė ir priteisė iš ieškovo trečiajam asmeniui 12 818,31 Lt žalos atlyginimo. Antstolis D. S. 2004 m. vasario 2 d. patvarkymu Nr. 32-56/2004 nurašė iš ieškovo sąskaitos 15 138,92 Lt (14 577,94 Lt – 2004 m. vasario 6 d. ir 558,98 Lt – 2004 m. vasario 10 d.), įskaitant ir 2320,61 Lt vykdymo išlaidų, iš kurių 354,04 Lt yra pridėtinės vertės mokestis. Antstolis 2004 m. kovo 12 d. patvarkymu Nr. 32-56/2004 grąžino vykdomąjį dokumentą Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui po įvykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. kovo 12 d. nutartimi sustabdė Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 25 d. nutarties vykdymą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. balandžio 13 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 25 d. nutarties dalį, kuria iš ieškovo priteistas žalos atlyginimas, ir nurodė ieškinį nagrinėti civilinio proceso tvarka. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. kovo 15 d. nutartimi civilinę bylą nutraukė (ieškovui 404-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai atsisakius nuo ieškinio). Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi taikė sprendimo įvykdymo atgręžimą, įpareigojo trečiąjį asmenį 404-ąją daugiabučio namo savininkų bendriją grąžinti ieškovui 9778,31 Lt, šia nutartimi vykdymo išlaidos iš antstolio grąžintos nebuvo. Nustatęs, kad, priimdamas patvarkymą dėl lėšų arešto ir pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą, antstolis nesiuntė skolininkui siūlymo sumokėti vykdymo išlaidas, teismas sprendė, kad taip antstolis pažeidė CPK 611 straipsnio atitinkamus reikalavimus. Teismas pripažino, kad vykdymo išlaidų dydis yra pagrįstas ir apskaičiuotas laikantis teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos, tačiau 354,04 Lt PVM suma vykdymo išlaidoms antstolio priskaičiuota nepagrįstai ir todėl negalėjo būti nurašyta. Teismas darė išvadą, kad antstolio neteisėti veiksmai, nepagrįstai priskaičiuojant ir nurašant nuo ieškovo sąskaitos PVM sumą lėmė 354,04 Lt žalos atsiradimą ieškovui. Įvertinęs atsakovų pasirašyto draudimo poliso ir Antstolio profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių nuostatas, teismas antstolio veiksmus pripažino draudiminiu įvykiu. Atsižvelgęs į draudimo sutartyje nustatytą 1000 Lt frančizės dydį, teismas sprendė, kad atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ neturi pareigos atsakyti dėl nagrinėjamoje byloje iš antstolio priteisiamų sumų. Vadovaudamasis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, teismas priteisė iš atsakovo antstolio D. S. 38,22 Lt palūkanų (5 proc. metinių palūkanų už dvejus metus ir penkiasdešimt aštuonias dienas), taip pat, vadovaudamasis CK 6.37 straipsniu, 6.210 straipsnio 1 dalimi, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2009 m. sausio 26 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija pažymėjo, kad ieškovo reikalavimai ir apeliacinis skundas grindžiami argumentais, kurie analogiški tiems, kurie buvo išdėstyti ieškovo pirmiau pateiktame apeliaciniame skunde, kurį išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 8 d. nutartimi pripažino, jog ieškovui nustatytas žalos sumokėjimo terminas yra susijęs su paskirta bausme, o antstolis šios nuosprendžio dalies nevykdė, jog vykdomasis raštas dėl priteistos žalos išieškojimo išduotas teisėtai, o esant išduotam vykdomajam raštui antstolis turėjo teisėtą pagrindą priimti išieškotojo pateiktą vykdomąjį raštą ir pradėti vykdymo veiksmus, jog raginimas įvykdyti sprendimą skolininkui įteiktas tinkamai pagal CPK 657 ir 123 straipsnių nuostatas, jog išieškojimas nebuvo neteisėtai nukreiptas į ieškovo gaunamą pensiją, jog pagrįstai netenkintas ieškinio reikalavimas dėl 100 Lt priteisimo. Kolegija konstatavo, kad, įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 8 d. nutarčiai, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylą iš naujo, pagrįstai ją nagrinėjo tik dėl tų klausimų, kuriuos nurodė apeliacinės instancijos teismas, t. y. dėl antstoliui priklausančių vykdymo išlaidų dydžio ir dėl atsakovų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių. Kolegija pažymėjo, kad apeliantas reikalauja priteisti visas vykdymo išlaidas kaip žalą, tačiau išdėsto argumentus, kurie jau atmesti įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 8 d. nutartimi ir negali būti pakartotinai svarstomi (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 293 straipsnio 3 punktas).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 25 „Dėl teismų praktikos atidedant paskirtųjų bausmių vykdymą“ 9 punkte nustatyta, kad paskirti įpareigojimų įvykdymo terminai negali viršyti bausmės vykdymo atidėjimo laiko. Taigi įpareigojimo terminas (vieneri metai ir šešeri mėnesiai) teismo nuosprendžiu paskirtas teisėtai ir neviršija bausmės vykdymo atidėjimo laiko (dvejų metų), tačiau teismas nepagrįstai nurodė, kad antstolis šios nuosprendžio dalies nevykdė, nes įrodymai patvirtina priverstinį kasatoriaus lėšų iš banko sąskaitos nuskaitymą. Anot kasatoriaus, laiko nustatymas įpareigojimui įvykdyti reikalingas tam, kad nuteistasis aiškiai žinotų, per kiek laiko jis turi įvykdyti teismo paskirtą įpareigojimą, kad išvengtų bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo. Kasatorius pažymi, kad nuosprendžiu nustatytas įpareigojimo įvykdymo terminas nebuvo panaikintas ar sutrumpintas, o priverstinio vykdymo metu terminas dar nebuvo suėjęs, t. y. išieškotojas dar neturėjo reikalavimo teisės skolininkui. Teismas turėjo konstatuoti, kad priverstinis vykdymas, esant dar nesuėjusiems terminams, yra neteisėtas. Kasatoriaus manymu, teismas nevisapusiškai ir neišsamiai įsigilino į bylos aplinkybes.

2. Konstatuodamas, kad, esant išduotam vykdomajam raštui, antstolis turėjo teisėtą pagrindą priimti išieškotojo pateiktą vykdomąjį raštą ir pradėti vykdymo veiksmus, teismas pažeidė CPK 651, 648 straipsnius. Anot kasatoriaus, teismas nagrinėjo ir pasisakė tik dėl raginimo išsiuntimo kasatoriui teisėtumo, tačiau nenagrinėjo ir nepasisakė dėl vykdomojo rašto priėmimo teisėtumo, t. y. ar antstolis patikrino, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti. Kasatoriaus teigimu, CPK 651 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvioji teisės norma, nustatanti privalomą patikrinimą siekiant nustatyti, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti, t. y. antstolis ne besąlygiškai priima vykdyti vykdomuosius dokumentus. Toks patikrinimas apima vykdomojo dokumento turinio atitikties CPK 648 straipsniui patikrinimą (CPK 651 straipsnio 2 dalies 3 punktas). CPK 648 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad vykdomajame rašte turi būti nurodoma su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis pažodžiui, tuo tarpu nuosprendžio pagrindu išduotame vykdomajame dokumente nebuvo perkelta rezoliucinė nuosprendžio dalis pažodžiui, o antstolis šios aplinkybės nesiaiškino.

3. CPK 661 straipsnyje nustatyta, kad jeigu vykdomajame dokumente nurodyti įvykdymo terminai, antstolis, pasibaigus nurodytam sprendimo įvykdymo terminui, iš karto pradeda priverstinio vykdymo veiksmus. Darytina išvada, kad kai yra nustatytas įvykdymo terminas, priverstinis įvykdymas gali būti pradedamas tik suėjus šiam terminui. Nesant pagrindo priverstiniam vykdymui, negalėjo atsirasti pagrindas vykdymo išlaidoms padengti (CPK 610 straipsnis). CPK 661 straipsnio 1 dalyje nustatyti atvejai, kai raginimas įvykdyti sprendimą skolininkui nepateikiamas. Ši teisės norma yra išimtis, kai raginimo pateikimas būtų perteklinis veiksmas, ir ji sietina su sprendimo įvykdymo terminu, kuris gali būti nustatytas įstatymo ar teismo. Kadangi nuosprendyje terminas buvo nurodytas, tai toks terminas turėjo būti nurodytas ir vykdomajame dokumente. Anot kasatoriaus, šiuo atveju raginimo išsiuntimo skolininkui (kasatoriui) teisėtumas ginčytinas ne dėl jo įteikimą reglamentuojančių normų pažeidimo, o dėl jo pateikimo fakto, taip be pagrindo pradedant priverstinį vykdymo procesą. Atsižvelgiant į CPK 661 straipsnį, konstatuotina, kad, esant sprendimo įvykdymo terminui, raginimas iš viso neturėtų būti siunčiamas, o nagrinėjamoje byloje teismas turėjo konstatuoti CPK 661 straipsnio pažeidimą, nes antstolis, išsiuntęs raginimą ir jame nustatęs terminą žalai atlyginti, iš esmės pakeitė nuosprendyje nustatytą žalos atlyginimo terminą.

4. Nagrinėjamoje byloje nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Rusteda“ v. antstolis D. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-127/2007, nurodė, kad prieš pradėdamas vykdomuosius veiksmus antstolis turi išspręsti vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti klausimą; pripažino pagrįstu argumentą, kad priverstinis vykdymas negalimas dėl dar nesuėjusių terminų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2007 m. vasario 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje antstolis A. S. v. UAB „Edana“, bylos Nr. 3K-7-5/2007, nurodė, kad jeigu skolininkas įvykdo teismo sprendimą gera valia per įstatyme, vykdomajame dokumente ar raginime nustatytą terminą, jis neturi mokėti atlyginimo antstoliui. Anot kasatoriaus, atsižvelgiant į tai, kad vykdomajame dokumente nebuvo nurodytas nuosprendyje nustatytas žalos atlyginimo terminas, o antstolis ėmėsi vykdymo veiksmų neteisėtai priėmęs vykdomąjį dokumentą, konstatuotina, kad teismas nukrypo nuo formuojamos praktikos ir nepagrįstai priteisė vykdymo išlaidas, neatsižvelgdamas į vykdymo proceso neteisėtumą ir į tai, kad priverstinio vykdymo procesas negalėjo būti pradėtas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje M. B. v. A. R. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-603/2005, nurodė, kad CPK 661 straipsnio 1 dalyje nustatyta išimtis, kai raginimo pateikimas būtų perteklinis veiksmas, nes pačiame vykdymo dokumente nurodyta data ar konkretus įvyksiantis įvykis, iki kurio skolininkas turi atlikti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo atitinkamų veiksmų atlikimo. Anot kasatoriaus, pažymėtina, kad raginimo nepateikimas siejamas su tokiomis aplinkybėmis, kai jau yra paskirtas prievolės įvykdymo terminas ir raginimu antstolis iš esmės pakeistų vykdomajame dokumente nustatytą terminą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Nagrinėjamoje byloje ne kartą konstatuota, jog vykdomajame rašte nebuvo nurodyta apie tai, kad skolos išieškojimas yra atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Esant teismo išduotam vykdomajam raštui, antstolis turėjo teisėtą pagrindą priimti išieškotojo pateiktą vykdomąjį raštą ir pradėti vykdymo veiksmus. Atsiliepime pažymima, kad antstolis pats vykdomojo dokumento neišduoda, jo nepildo, o vykdo.

2. Šioje byloje priimtoje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 8 d. nutartyje, kuria bylos dalis grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nurodyta, kad antstolis turėjo teisę areštuoti ne tik lėšų sumą, reikalingą skolai išieškoti, bet ir vykdymo išlaidų sumą; teismas pripažino antstolio veiksmus neteisėtais tik dėl vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimo ir šią bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Dėl to kasatorius nepagrįstai ir neteisėtai kasaciniame skunde kelia klausimą dėl vykdymo išlaidų išieškojimo.

3. Nagrinėjamos civilinės bylos ir kasaciniame skunde nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Rusteda“ v. antstolis D. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-127/2007, išnagrinėtos bylos faktinės aplinkybės netapačios, todėl nurodyta kasacinio teismo nutartis, joje išdėstyti išaiškinimai netaikytini šioje byloje.

4. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai antstolio veiksmus pripažino draudiminiu įvykiu. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo atsakovo argumentų dėl draudimo teisinių santykių.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl teismo nuosprendžio dalies, kuria tenkinant civilinį ieškinį priteistas turtinės žalos atlyginimas, vykdymo, kai pagal BK 75 straipsnį bausmės vykdymas yra atidėtas ir nuteistajam yra paskirtas įpareigojimas per nustatytą terminą atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą

 

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo neteisėto kėsinimosi ir ribojimo, nustatyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. ir 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai), o būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2000 m. gruodžio 13 d. ir 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Ši konstitucinė nuostata, esant nusikalstama veika padarytai žalai, įgyvendinama vadovaujantis ne tik baudžiamojo proceso teisės, bet ir civilinės, civilinio proceso teisės normomis. Tinkamas teisės normų, reglamentuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, aiškinimas ir taikymas užtikrina efektyvų dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo turtinės ar neturtinės žalos patyrusio asmens teisės gauti žalos atlyginimą įgyvendinimą, kartu atsižvelgiant į kitų asmenų teises ir teisėtus interesus.

Baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso įstatymo normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms (BPK 113 straipsnis). Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

Bausmės vykdymo atidėjimas – tai tokia baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo forma, kai pilnamečiui nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimo (bandomuoju) laikotarpiu paskiriama baudžiamojo poveikio priemonė ir (ar) vienas ar keli baudžiamajame įstatyme nustatyti įpareigojimai, o nepilnamečiui – viena ar kelios auklėjamojo poveikio priemonės, kai kontroliuojamas jų elgesys bei grasinama jiems pratęsti ar net panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą ir vykdyti pagal nuosprendį paskirtą bausmę, jei minėtu laikotarpiu nuteistieji savo elgesiu neįrodys, kad sugeba laikytis įstatymų reikalavimų.

Iš šios civilinės bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-556-16-2003 m. V. D. (kasatorius) pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 1 dalyje, 184 straipsnio 1 dalyje bei 300 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta galutinė bausmė 3000 Lt bauda, vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per vienerius metus ir šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti 404-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai padarytą žalą. Šiuo teismo nuosprendžiu iš V. D. ir A. J. priteista solidariai 2390 Lt žalai atlyginti ir 650 Lt advokato išlaidų, iš viso 3040 Lt, 404-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. lapkričio 25 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį ir priteisė solidariai iš V. D. bei A. J. 12 168,31 Lt žalai atlyginti ir 650 Lt advokato išlaidoms, t. y. iš viso 12 818,31 Lt 404-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai, o kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.

Pagal nurodytų teismo nuosprendžio ir nutarties baudžiamojoje byloje priėmimo metu galiojusią BK 75 straipsnio, reglamentuojančio bausmės vykdymo atidėjimą arba atleidimą nuo bausmės (kuriuo priimdamas nuosprendį vadovavosi Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas), 1 dalį asmeniui, nuteistam bauda, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų; bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal to paties straipsnio 2 ir 3 dalis teismas, atidėdamas bausmės vykdymą, paskiria nuteistajam vieną ar kelis iš šioje teisės normoje nustatytų įpareigojimų, tarp kurių – įpareigojimas atlyginti arba pašalinti nusikaltimu padarytą turtinę žalą (BK 75 straipsnio 2 dalies 1 punktas), bei nustato laiką, per kurį nuteistasis privalo juos įvykdyti. Pagal BK 75 straipsnio 4 dalį, jeigu nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: 1) įvykdė teismo paskirtus įpareigojimus, nepadarė šios dalies 3 punkte numatytų pažeidimų ir yra pagrindas manyti, kad jis laikysis įstatymų, nedarys naujų nusikalstamų veikų, teismas atleidžia nuteistąjį nuo bausmės, kai sueina bausmės vykdymo atidėjimo terminas; 2) vykdo teismo paskirtus įpareigojimus, tačiau padaro kitų teisės pažeidimų, už kuriuos jam taikytos administracinės nuobaudos ar drausminio poveikio priemonės, teismas gali vieneriems metams pratęsti bausmės vykdymo atidėjimo terminą; 3) be pateisinamų priežasčių neįvykdo teismo paskirtų įpareigojimų arba pažeidinėja viešąją tvarką, girtauja ar padaro kitų teisės pažeidimų, už kuriuos jam ne mažiau kaip du kartus taikytos administracinės nuobaudos ar drausminio poveikio priemonės, teismas nuteistojo elgesį kontroliuojančios institucijos teikimu įspėja nuteistąjį, kad bausmės vykdymo atidėjimas gali būti panaikintas; jeigu nuteistasis toliau nevykdo teismo įpareigojimų ir daro teisės pažeidimus, teismas nuteistojo elgesį kontroliuojančios institucijos teikimu priima sprendimą panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą ir vykdyti pagal nuosprendį paskirtą bausmę.

Šios bylos kontekste aktualu tai, kad BPK normos nereglamentuoja teismo nuosprendžio dalies, kuria, patenkinus civilinį ieškinį, iš nuteistojo yra priteista nukentėjusiajam turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimas, vykdymo. Šiuos klausimus reglamentuoja CPK normos. CPK 584 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismo nuosprendžiai, nutartys ir nutarimai baudžiamosiose bylose, tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais, vykdomi pagal CPK VI dalyje išdėstytas taisykles. Pagal CPK 588 straipsnio 1 dalį teismo nuosprendžiai vykdomi po to, kai jie įsiteisėja, išskyrus atvejus, kai teismas nutaria juos vykdyti skubiai. Pagal CPK 646 straipsnio 1 dalį tuo atveju, kai išieškoma nusikalstama veika padaryta žala, teismas, vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, vykdomąjį raštą išieškotojui išduoda ir be pastarojo prašymo. CPK 648 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad vykdomajame rašte turi būti nurodoma su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis pažodžiui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad jei teismas baudžiamojoje byloje tenkina nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) civilinį ieškinį ir priteisia iš nuteistojo atlyginti padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, tai nėra kliūtis taikyti BK 75 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą įpareigojimą. Kita vertus, jei teismas baudžiamojoje byloje nuosprendžiu atideda bausmės vykdymą, įpareigoja nuteistąjį per nustatytą terminą atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą, tenkina nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) civilinį ieškinį bei priteisia iš nuteistojo atlyginti padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, tai nuteistojo įpareigojimas per nustatytą terminą atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą nėra kliūtis dar nepasibaigus tam terminui vykdyti įsiteisėjusio nuosprendžio dalies dėl turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo priteisimo. Aptariamo įpareigojimo aiškinimas taip, kad kol nėra suėjęs teismo nuosprendžiu nustatytas terminas įpareigojimui įvykdyti, tol nuosprendžio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo negali būti vykdoma ir nukentėjęs dar neturi reikalavimo teisės skolininkui (nuteistajam), reikštų dalinį teisės gauti žalos atlyginimą dėl nusikalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui paneigimą ir neatitiktų teisės aktuose įtvirtinto teisinio reglamentavimo. Šis įpareigojimas skirtas nuteistajam ir jo elgesį kontroliuojančiai institucijai, o ne nukentėjusiajam. Terminas, nustatytas aptariamam įpareigojimui įvykdyti, nevertintinas kaip reiškiantis nuosprendžio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo įvykdymo atidėjimą ar įvykdymo termino nustatymą. Šio termino paskirtis ir tikslas – ne atidėti nuosprendžio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo įvykdymą ar nustatyti įvykdymo terminą, o realiai patikrinti ir įsitikinti, jog bausmės tikslai pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo. Tai neturi ir negali būti atliekama nukentėjusiojo sąskaita, pažeidžiant jo interesus.

Šioje byloje teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu nustatytas vienerių metų ir šešių mėnesių terminas vertinamas kaip nuosprendžio dalies dėl žalos atlyginimo priteisimo įvykdymo terminas, tik kuriam suėjus atsiranda išieškotojo reikalavimo teisės kasatoriui (skolininkui). Konstatuotina, kad šis terminas reiškia laiko tarpą, per kurį kasatorius, atidedant bausmės vykdymą, buvo įpareigotas atlyginti padarytą žalą, ir yra reikšmingas sprendžiant dėl BK nustatytų baudžiamojo teisinio pobūdžio padarinių taikymo, tuo tarpu jis (terminas) neturi teisinės reikšmės civilinio proceso teisės normų reglamentuojamam nuosprendžio dalies, kuria priteistas turtinės žalos atlyginimas, vykdymui. Vadovaujantis CPK 648 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata konstatuotina ir tai, kad minėtas nuosprendžiu nustatytas terminas, kaip nesusijęs su priteisto žalos atlyginimo išieškojimu, neturėjo būti nurodytas pagal teismo nuosprendį išduotame vykdomajame rašte dėl žalos atlyginimo priteisimo. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama apie tai, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 648, 651, 661 straipsnius.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; kt.). Kasatoriaus kasaciniame skunde nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, kuriomis kasatorius grindžia argumentą apie šią bylą nagrinėjusių teismų nukrypimą nuo kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, nebuvo sprendžiama dėl teismo nuosprendžio, kuriuo bausmės vykdymas atidėtas ir nuteistasis įpareigotas per nustatytą terminą atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą, dalies priteisti turtinės žalos atlyginimą vykdymo. Konstatuotina, kad šios bylos ir civilinių bylų, kuriose buvo priimtos kasatoriaus kasaciniame skunde nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, pagal savo faktines aplinkybes yra skirtingos. Dėl to nėra teisinio pagrindo pripažinti pagrįstu kasacinio skundo argumentą, jog šią bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Šios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuostatos, jog vykdymo išlaidų atlyginimo išieškojimas kitaip, negu nustatyta CPK 611 straipsnyje, reiškia neteisėtus viršijančius antstolio įgalinimus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. v. antstolis A. S., bylos Nr. 3K-3-693/2004; 2008 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. antstolis A. S., bylos Nr. 3K-7-277/2008; kt.). Be to, kasacinis teismas pripažįsta, kad CPK 611 straipsnyje nustatyta vykdymo išlaidų išieškojimo procedūra antstoliui privaloma visais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. antstolis A. S., bylos Nr. 3K-7-277/2008; kt.). Šioje byloje nustatyta, kad antstolis 2004 m. vasario 2 d. patvarkymu nurašė iš kasatoriaus sąskaitos 15 138,92 Lt, įskaitant ir 2320,61 Lt vykdymo išlaidų. Atkreipęs dėmesį į tai, kad taip antstolis pažeidė CPK 611 straipsnio reikalavimus, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog vykdymo išlaidų dydis yra pagrįstas ir apskaičiuotas laikantis Sprendimų vykdymo instrukcijos, išskyrus nepagrįstai priskaičiuotą 354,04 Lt PVM sumą. Nurodyta suma įskaičiuota į kasatoriaus naudai priteistą žalos atlyginimą. Apeliacine tvarka kasatorius neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų dėl vykdymo išlaidų dydžio ir pagrįstumo (šių išlaidų, kaip tokių, pagrįstumas buvo ginčijamas tik tuo aspektu, kad apskritai nebuvo jokio pagrindo priverstinio vykdymo veiksmams pradėti). Atsižvelgdama į tai, kad antstolio priskaičiuotų ir iš kasatoriaus sąskaitos (nesilaikant CPK 611 straipsnio reikalavimų) nurašytų vykdymo išlaidų dydžio ir pagrįstumo klausimai yra šioje byloje teismo išnagrinėti ir teisiškai įvertinti, teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, nustatytas CPK 611 straipsnio pažeidimas neteikia teisinio pagrindo naikinti atitinkamas skundžiamų teismų procesinių sprendimų dalis.

Kasacinio skundo argumentai, kuriais apeliuojama į raginimo įvykdyti sprendimą įteikimo kasatoriui aplinkybes, yra pateikti neatsižvelgiant į bylą nagrinėjusių teismų nustatytas faktines aplinkybes ir jų pagrindu padarytas išvadas, kad raginimas kasatoriui įteiktas tinkamai pagal CPK 123, 657 straipsnių nuostatas. Kasaciniame skunde nepateikta argumentų, kuriais pirmiau nurodytos teismų nustatytos faktinės aplinkybės ir jų pagrindu padarytos išvados būtų ginčijamos įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo aspektu. Kadangi kasacinis teismas nagrinėja tik teisės, o ne fakto klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tai teisėjų kolegija dėl šių kasacinio skundo argumentų, kaip nesančių kasacinio nagrinėjimo dalyku, nepasisako.

Taip pat teisėjų kolegija nepasisako ir dėl atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepime į kasacinį skundą išdėstytų argumentų, kuriais nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai antstolio veiksmus pripažino draudiminiu įvykiu, o apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo šio atsakovo argumentų dėl draudimo teisinių santykių. Tokie atsakovo argumentai išeina už atsiliepimo į kasacinį skundą ribų, nustatytų CPK 351 straipsnio 1 dalyje, bei nekoreliuoja su CPK 340 straipsnio 1 dalimi, 341 straipsnio 1 punktu. Pažymėtina, kad skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog šio atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti argumentai dėl nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl antstolio neteisėtų veiksmų pripažinimo draudiminiu įvykiu nenagrinėtini, nes pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl antstolio veiksmų pripažinimo draudiminiu įvykiu neapskųsta.

 

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad ją naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasaciniame teisme patirta 75,15 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios teismo raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus V. D. (duomenys neskelbtini) 75,15 Lt (septyniasdešimt penkis litus 15 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                 Egidijus Laužikas

 

 

 

 

Antanas Simniškis

 

 

 

 

Janina Stripeikienė