Administracinė byla Nr. A-274-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01260-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. N. (I. N.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas I. N. (I. N.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–5) ir patikslintu skundu (b. l. 77), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. spalio mėnesio iki 2014 m. lapkričio mėnesio buvo daugelį kartų etapuotas į Šiaulių TI ir buvo uždaromas boksike Nr. 1, o po to pervedamas į karantino kamerą Nr. 6. Paaiškino, kad kameros yra rūsio patalpose, kuriose tamsu, gulint lovose skaityti ar rašyti neįmanoma, langų stiklai nevalyti, nešvarūs. Be to, sanitariniai mazgai laikino (trumpalaikio) sulaikymo kamerose bei rėžiminiame korpuse esančiose kamerose buvo neatitverti. Pareiškėjas teigė, jog rūsio patalpose jis buvo laikomas ne valandą ir ne dvi. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas pažymėjo, kad toks teisės aktų reikalavimų atitinkančių sąlygų nesudarymas, atitinkamo gyvenamojo ploto nesuteikimas, pareigūnų netinkamas elgesys tiesiogiai lėmė jam nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, t. y. jis patyrė neturtinę žalą.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą (b. l. 67–70, 81) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Šiaulių TI nurodė, kad suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas, siekiant surasti daiktus, kuriuos jam turėti draudžiama, kuri skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant) (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 143–144 p.). Pagal Instrukcijos 145 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11 punktu, priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Vadovaujantis Šiaulių TI direktoriaus įsakymu Nr. 1/01-157 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), rėžiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose Nr. 1–9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas ir suimtieji bei nuteistieji iš paskirstymo kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras tą pačią dieną. Įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių TI registruoti duomenis, į kurias rėžiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus) asmuo buvo paskirtas ir kiek asmenų buvo patalpinti kartu su pareiškėju į rėžiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus). Be to, nurodė, kad sanitariniai mazgai laikino (trumpalaikio) sulaikymo kamerose bei rėžiminiame korpuse esančiose kamerose neatitverti. Šiose kamerose yra suoliukai, inventoriaus nėra. Tačiau Lietuvos higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja stalų ir kėdžių buvimo kameroje. Higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui, tačiau trumpalaikio laikymo kameros ir rėžiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Pažymėjo, kad iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. birželio 2 d. pažymos Nr. 69/06-20617 matyti, jog pareiškėjas buvo laikino paskirstymo kamerose Nr. PK-5 ir Nr. PK-6. Kartu nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras kamerą Nr. PK-6 tikrino 2014 m. balandžio 2 d. (2014 m. balandžio 17 d. patikrinimo aktas Nr. EP-104) ir buvo nustatyta, jog santykinė oro drėgmė 54,3–56,3 %, dirbtinė apšvieta 6 lx, oro temperatūra 13,2–13,3 °C, reikalingas remontas, veidrodžio, stalo nėra, šiukšlių kibiras yra, tualetas neatitvertas. Šiaulių TI papildomai akcentavo, kad pareiškėjas į įstaigos direktorių su jokiais skundais jo laikymo laikotarpiu nesikreipė, o savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Šiaulių TI manymu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo įstaigos pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Tuo tarpu, nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

II.

5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu (b. l. 84–90) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista I. N. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais už šį laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas pažymėjo, kad iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. birželio 2 d. pažymos Nr. 60/09-20617 matyti, jog pareiškėjas Šiaulių TI laikino paskirstymo kamerose buvo periodiškai: kameroje Nr. PK-5, kurios plotas 18,46 kv. m, buvo 1 kartą 2013 m. spalio 31 d., o kameroje Nr. PK-6, kurios plotas 18,1 kv. m, buvo 10 kartų – vieną kartą 2013 m. ir 9 kartus 2014 m. Nors teismui nepateikti duomenys, patvirtinantys, kiek laiko pareiškėjas nurodytomis dienomis buvo laikomas laikino paskirstymo kamerose, teismas pabrėžė, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo atsiliepime nurodyta informacija, jog, vadovaujantis Taisyklių 11 punktu, priimti suimtieji (nuteistieji) į trumpalaikio laikymo kameras uždaromi, kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms. Be to, teismas nustatė, kad atsakovas nefiksuoja, kiek tiksliai nuteistųjų (suimtųjų) vienu metu būna laikoma laikino sulaikymo kamerose. Atsižvelgęs į tai, teismas akcentavo, kad nėra galimybės nustatyti, kiek asmenų buvo kartu su pareiškėju laikino sulaikymo kamerose bei kiek ploto pareiškėjui jose teko. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) taikoma laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms (2 punktas), todėl nesutiko su Šiaulių TI teiginiu, jog laikino sulaikymo patalpoms minėtos higienos normos reikalavimai nėra taikomi. Tačiau teismas pabrėžė, kad Higienos normoje HN 76:2010 tokios paskirties patalpoms atskirai specialūs reikalavimai nenustatyti, todėl spręstina, kad negyvenamosios patalpos, kurios atskiriamos pagal higienos normoje vartojamų sąvokų apibrėžimus (5 punktas), turi atitikti negyvenamosioms patalpoms keliamus bendruosius reikalavimus, t. y. suimtiesiems (nuteistiesiems) turi būti sudaryta saugi sveikatai aplinka. Tačiau atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumento, jog sanitarinis mazgas laikino sulaikymo kamerose neatitinka keliamų reikalavimų. Nors jokie teisės aktai bei normos nereglamentuoja sanitarinių mazgų įrengimo standartų laikino sulaikymo kamerose, teismas sprendė, kad tiek gyvenamosiose, tiek negyvenamosiose patalpose turi būti sudaroma saugi sveikatai aplinka, užtikrinamos garbės ir orumo nežeminančios sąlygos. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. birželio 3 d. pažymoje Nr. 62/08-389 nurodyta, jog Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą, natūralią apšvietą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės įdėti langus ar padidinti langų angas; vienvietėse trumpalaikio laikymo kamerose sanitarinių mazgų nėra; kitose kamerose sanitariniai mazgai įrengti bendroje patalpoje, neatskirti; kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų suoliukai; priėmimo paskirstymo kamerose yra neatitverti sanitariniai mazgai; kameros vėdinamos per langus, mechaninės kamerų vėdinimo sistemos nėra; kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų gultai. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas, neįrengęs atitverto sanitarinio mazgo laikino sulaikymo kamerose, kuriose kartu su pareiškėju būdavo ir daugiau asmenų, pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam garbės ir orumo nežeminančiomis sąlygomis. Be to, teismas nurodė, kad byloje yra Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. balandžio 17 d. patikrinimo aktas Nr. EP-104 (patikrinimas atliktas 2015 m. birželio 19 d.), kuriame nustatyta, jog karantino kamerose Nr. 5 ir Nr. 6 santykinė oro drėgmė atitinka nustatytus reikalavimus, tačiau oro temperatūra ir dirbtinė apšvieta neatitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų; karantino kamerose Nr. 5 ir Nr. 6 sienos nelygios grublėtos, vietomis nusitrynusios, ypač prie sanitarinių įrenginių pajuodusios, išdažytos danga, nepatvaria trynimui, vamzdynų paviršiai surūdiję, patalpose reikia atlikti remontą (nustatytas Higienos normos HN 76:2010 62 punkto pažeidimas); karantino kamerose veidrodžių nėra (nustatytas Higienos normos HN 76:2010 21 punkto pažeidimas), šiukšlių kibirai yra; lovų nusidėvėjimas nevertintas, kadangi to nereglamentuoja higienos norma; karantino kamerose stalų nėra, tačiau Higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja stalų buvimo kamerose. Patikrinimo akte taip pat nurodyta, kad ventiliacijos sistemos įrengimas, oro judėjimo greitis, vandentiekio vamzdynų sistemos keitimas nevertinti, nes Higienos normos HN 76:2010 2 punktas numato, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 (patikrinimas atliktas 2013 m. birželio 26 d.) konstatuota, kad priėmimo-paskirstymo patalpoje (švarinimo patalpoje) natūralaus apšvietimo nėra, patalpa įrengta rūsio patalpoje; ją valo ūkio būrio tvarkinys; patalpų ir plastmasinių indų (į kuriuos kratos metu dedami suimtųjų daiktai) valymui dezinfekcinių medžiagų tvarkinys nenaudoja; kilimėlių, kratos indų dezinfekavimą atlieka dezinfektorė; valymo inventorius laikomas atskiroje patalpoje; priėmimo-paskirstymo skyriuje yra kratų atlikimo, švarinimo patalpa, kurioje yra 3 persirengimo kabinos, kabinos tvarkingos, išvalytos. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 (patikrinimas atliktas 2014 m. rugsėjo 25 d.) konstatuota, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos. Tačiau teismas pabrėžė, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Higienos normos HN 76:2010 2 punkte. Taigi, teismas sprendė, jog negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėto neveikimo dėl ventiliacijos, apšvietos ir kitų sąlygų laikino sulaikymo, paskirstymo kamerose nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kita vertus, teismas atsižvelgė į tai, kad iš turimų rašytinių įrodymų negalima konstatuoti, jog Šiaulių TI trumpalaikio ir paskirstymo kamerose visada laikomasi Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, kurie galbūt buvo ir pareiškėjo buvimo metu, tačiau tokiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas ne nuolat ir neilgus laiko tarpus. Tuo tarpu dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl Šiaulių TI pareigūnų netinkamų veiksmų teismas pažymėjo, kad šie pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti jokiais įrodymais ir subjektyvūs. Be to, iš byloje esančios Šiaulių TI 2016 m. gegužės 30 d. pažymos Nr. 61/04-1338 matyti, kad pareiškėjas 2013–2014 m. su skundais į įstaigos direktorių dėl laikymo sąlygų ir sveikatos būklės nesikreipė.
7. Įvertinęs įrašus pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje, teismas konstatavo, kad į visus pareiškėjo nusiskundimus buvo reaguojama, o jokių įrašų dėl neigiamų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, ką akcentavo pareiškėjas savo skunde, nėra užfiksuota. Šiame kontekste teismas kartu akcentavo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Tuo tarpu Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, taip pat atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę, mastą bei intensyvumą, t. y., įvertinus tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikino paskirstymo kamerose buvo periodiškai, nustatyti higienos normų pažeidimai buvo trumpalaikiai, pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus pusantrų metų po išvykimo iš Šiaulių TI, būdamas Šiaulių TI jokių skundų dėl laikymo sąlygų ir sveikatos būklės neteikė, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepatyrė didelių kančių ar nepatogumų bei dvasinė skriauda nėra didelė, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

8. Pareiškėjas I. N. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 94), kuriame nurodo, kad nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu, ir prašo tenkinti jo skundą bei priteisti jam iš atsakovo 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos Respublika privalo laikytis Konvencijos nuostatų bei atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Šiame kontekste pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI jis patyrė neužgydomą ir neužglaistomą dvasinę skriaudą, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, jog skundžiamos kameros yra rūsio patalpose, jose drėgna, tamsu, tualetas neatitvertas.
9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 97–98) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą nepakeistą. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstai ir reiškiamais siekiant pasipelnyti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2013 m. spalio mėnesio iki 2014 m. lapkričio mėnesio jis Šiaulių TI laikino sulaikymo bei karantino kamerose buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo priteisimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį.
11. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde prašė priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Tačiau pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais už šį laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą.
12. Apeliaciniame skunde pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo priteisti jam iš atsakovo 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju jis iš esmės nesutinka tik su teismo atliktu dėl byloje nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių vertinimu ir neturtinės žalos atlyginimo būdu. Tuo tarpu jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo.
13. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
14. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taigi, teisėjų kolegija, iš esmės pritardama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams dėl pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, jų nebekartoja. Juolab kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų (tarp jų ir dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamų aplinkybių, jog kameros yra rūsio patalpose, jose drėgna, tamsu, tualetas neatitvertas), juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų. Todėl teisėjų kolegija, pritardama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina atsižvelgdama būtent į paties pareiškėjo apeliaciniame skunde apibrėžtas ginčo ribas ir plačiau nebepasisako dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde abstrakčiai pakartojamų jo laikymo sąlygų Šiaulių TI laikino sulaikymo bei karantino kamerose.
15. Taigi, pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl byloje nustatytų pažeidimų, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje nustatyti pažeidimai buvo trumpalaikiai (truko tik iki 2 val.) ir ginčo laikotarpiu pasikartojo tik 11 kartų, o byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Tuo tarpu tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų nenustatyti ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu, esant poreikiui, nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją su prašymais ar skundais dėl jo laikymo sąlygų.
17. Taigi, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala (kaip apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas – neužgydoma ir neužglaistoma dvasinė skriauda), kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad Lietuvos Respublika privalo laikytis Konvencijos nuostatų bei atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, minėtos išvados nepaneigia ir taip pat nesudaro pagrindo spręsti, jog šiuo atveju pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą, todėl atmestinas. Juolab kad pareiškėjas šio savo teiginio nepagrindžia jokia konkrečia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kuria, jo manymu, šiuo atveju reikėtų vadovautis.
18. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. N. (I. N.) apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Romanas Klišauskas

              Ramutė Ruškytė

              Skirgailė Žalimienė