Civilinė byla Nr. e2S-1079-1187/2025
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02428-2025-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2; 3.3.2.6.1; 3.3.2.7.
(S)
VILNIAUS apygardos teismas
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. balandžio 10 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ieva Navickaitė–Sakalauskienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Panorama LT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kristiana“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Panorama LT“ dėl sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia ir uždraudimo atlikti priverstinio iškeldinimo veiksmus.
Apeliacinės instancijos teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Kristiana“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Panorama LT“ (toliau – atsakovė, apeliantė) prašydama: 1) pripažinti, kad 2017 m. liepos 21 d. nuomos sutarties Nr. S/LV/20170721/387 (toliau – Nuomos sutartis, Sutartis) 21.2 punkto sąlyga, kad „šiuo Nuomininkas aiškiai, besąlygiškai ir neatšaukiama pareiškia, kad atsisako pirmumo teisės palyginti su trečiaisiais asmenimis pratęsti (atnaujinti) šią Sutartį. Šalys aiškiai susitaria ir abi supranta, kad Sutartis pasibaigs paskutinę Nuomos termino dieną (ar jos nutraukimo dieną), jeigu Šalys nesusitars kitaip. Nuomininkas sutinka, kad Nuomotojas, pasibaigus Sutarčiai / ją nutraukus, nepriklausomai nuo Sutarties pabaigos pagrindų, turi teisę savo nuožiūra suteikti Patalpas (ar bet kurią jų dalį) naudoti tretiesiems asmenims bet kokiomis sąlygomis, nepranešdamas apie tai Nuomininkui, ir dėl to Nuomininkas neturės jokių pretenzijų“ yra neteisėta; 2) uždrausti atsakovei UAB „Panorama LT“ iki 2026 m. vasario 1 d. atlikti priverstinio ieškovės UAB „Kristiana“ iškeldinimo iš patalpų, kurias ieškovė nuomojasi 2017 m. liepos 21 d. nuomos sutarties Nr. S/LV/20170721/387, įskaitant visus vėlesnius jos pakeitimus ir papildymus, pagrindu, taip pat uždrausti atsakovei UAB „Panorama LT“ atlikti bet kokius kitus veiksmus, kliudančius ieškovei iki 2026 m. vasario 1 d. netrukdomai naudotis aukščiau nurodytomis patalpomis (įskaitant, bet neapsiribojant visų komunalinių paslaugų, kurios yra būtinos patalpų eksploatavimui, tiekimu); 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei UAB „Panorama LT“ atlikti priverstinio ieškovės UAB „Kristiana“ iškeldinimo iš patalpų, kurias ieškovė nuomojasi 2017 m. liepos 21 d. nuomos sutarties Nr. S/LV/20170721/387, įskaitant vėlesnius jos pakeitimus ir papildymus, pagrindu, taip pat uždrausti atsakovei UAB „Panorama LT“ atlikti bet kokius kitus veiksmus, kliudančius ieškovei netrukdomai naudotis aukščiau nurodytomis patalpomis (įskaitant, bet neapsiribojant visų komunalinių paslaugų, kurios yra būtinos patalpų eksploatavimui, tiekimu) iki bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas šioje civilinėje byloje.
3. Ieškovė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodė, jog ieškiniu reiškiami dvejopo pobūdžio reikalavimai: 1) ieškovė prašo pripažinti neteisėta nuomos sutarties sąlygą, kuria ji atsisakė pirmenybės teisės pratęsti nuomos sutartį ir pripažinti, jog ieškovė turi pirmenybės teisę, 2) uždrausti atsakovei iki 2026 m. vasario 1 d. atlikti priverstinio ieškovės iškeldinimo iš patalpų veiksmus, taip pat atlikti kitus veiksmus, kliudančius ieškovei iki 2026 m. vasario 1 d. netrukdomai naudotis patalpomis (įskaitant, bet neapsiribojant visų komunalinių paslaugų, kurios yra būtinos patalpų eksploatavimui, tiekimu). Šiuo atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė su ieškove galimai nutrauktų derybas dėl nuomos sutarties pratęsimo, kurios yra pažengusios bei priverstinai iškeldintų ieškovę, patalpas nuomotų kitam subjektui. Ieškovė, remdamasi teismų formuojama praktika, nurodo, jog atsižvelgiant į tai, jog ieškiniu reiškiami ne tik prevencinio pobūdžio reikalavimai, tačiau ir reikalavimas dėl nuomos sutarties sąlygos pripažinimo neteisėta, pirmenybės teisės pripažinimo, ieškovės iškeldinimas bei nuomos sutarties dėl patalpų sudarymas su kitu asmeniu sukeltų ieškovei tokių nuostolių, kokius teismai vertina kaip pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
4. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama, jog ginčo laikotarpiu būtų užtikrintas ieškovei palankaus būsimo teismo sprendimo realus įvykdymas, užkertamas kelias žalai atsirasti, jai padidėti. Siekiama išvengti situacijos, jog, išnagrinėjus bylą, priėmus ieškovei palankų sprendimą, ji turės inicijuoti papildomus teisminius procesus, reikalauti iš atsakovės nuostolių atlyginimo. Numatomų būsimų papildomų teisminių procesų būtinybė teismų praktikoje yra vertinama kaip savarankiškas ir savaime pakankamas pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Be to, iki bus priimtas ir įsiteisės sprendimas, egzistuoja poreikis išlaikyti status quo. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių egzistuoja tikimybė, jog ieškovei bus sukelta didelė žala: 1) ieškovė negalės vykdyti veiklos vienoje didžiausių savo Lietuvoje turimų parduotuvių, 2) priverstinai iškraustant ieškovę iš patalpų, neteikiant patalpų eksploatavimui būtinų komunalinių paslaugų, nepataisoma žala gali būti padaryta tiek patalpose esančiai aukštosios parfumerijos produkcijai, tiek baldams, įrangai, kurias ieškovė įrengė savo lėšomis, 3) ieškovė neteisėtus atsakovės veiksmus bus priversta ginčyti teisme, patirti papildomas bylinėjimosi išlaidas, 4) ieškovės darbuotojai dėl tokiu priverstiniu iškeldinimu sutrikdytos jų darbo funkcijos galimai inicijuos teisinius procesus ieškovės atžvilgiu, kurie pareikalaus ieškovės laiko, finansų. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ne tik užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tačiau pašalintų ir žalos atsiradimo riziką. Taikius laikinąsias apsaugos priemones, greičiausiai, atsakovei net nekiltų neigiami padariniai, nes ieškovė laiku mokėjo/mokės nuomos mokestį bei su patalpų eksploatavimu susijusias išlaidas.
5. Atsakovė atsiliepime prašė netenkinti ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodė, jog nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Sudarytoje nuomos sutartyje ieškovė eksplicitiškai ir teisėtai atsisakė savo pirmenybės teisės. Šios nuostatos teisėtumo ieškovė neginčijo. Ieškovės reiškiamas ieškinys, likus kelioms dienoms iki nuomos termino pabaigos, yra siekis prieš atsakovės valią neteisėtai toliau neribotą laiką naudotis išsinuomotomis patalpomis, paneigiant sutarčių laisvės principą, savo pačios prisiimtus įsipareigojimus. Tarp šalių sudaryta Nuomos sutartis dėl patalpų nuomos prekybos ir laisvalaikio centre „Panorama“, kuriose ieškovė vykdo prekybą. Sutarties 3.1. p numatyta, jog sutartis galioja iki 2025 m. sausio 31 d. imtinai. Artėjant sutarties pabaigai, 2024 m. gegužės mėnesį šalys pradėjo derybas dėl galimo tolimesnio bendradarbiavimo, t. y. atsakovė ieškovei pateikė keletą pasiūlymų, kuriais atsakovė svarstytų nuomoti ieškovei patalpas, tačiau šalims susitarti nepavyko. Nesutarimas, be kita ko, nulemtas to, jog ieškovė nesutiko prisiimti įsipareigojimų investuoti į patalpų atnaujinimą, siekiant jas pagerinti taip, kad patalpos atitiktų šiuolaikišką (modernią) prekybos ir laisvalaikio centro koncepciją. Atsakovė priėmė sprendimą nebenuomoti ieškovei patalpų, keisti jų koncepciją. Suprantant ieškovės siekį turėti prekybos vietą, atsakovė ieškovei pateikė bent du alternatyvius pasiūlymus dėl kitų patalpų nuomos. Apie tai jog patalpos nebebus nuomojamos atsakovė ieškovę informavo 2025 m. sausio 3 d.
6. Ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones neatitinka jų taikymui keliamų sąlygų. Ieškinys nėra prima facie pagrįstas. Šalys sutartyje aiškiai sutarė, jog sutartis baigsis 2025 m. sausio 31 d. Ieškovei šis terminas žinomas nuo sutarties sudarymo momento. Ši nuostata niekada nebuvo keičiama, jos ieškovė neginčijo. Sutarties 21.2. p. ieškovė atsisakė pirmumo teisės palyginti su trečiaisiais asmenimis pratęsti (atnaujinti) sutartį. Teismų praktikoje pripažįstama, jog nuomininko pirmenybės teisė atnaujinti nuomos sutartį nėra imperatyvi, šios teisės galima atsisakyti. Šalys dėl tokios nuostatos susitarė dar 2017 m. laisva valia. Sutartį sudarė du ūkinę komercinę veiklą vykdantys subjektai, turintys galimybę naudotis teisininkų pagalba bei ne kartą sudarinėję tokio pobūdžio susitarimus. Neabejojama, jog sutarties sudarymo metu ieškovei buvo žinomos, suprantamos sutarties nuostatos, jų pasekmės. Be to, ieškovė turėjo pakankamai laiko priimti kitus sprendimus – tęsti derybas dėl kitų patalpų arba spręsti dėl veiklos vykdymo kitur ir pan. Nepavykus susitarti dėl naujos nuomos sutarties sudarymo, atsakovė negali būti įpareigota tęsti sutartinių santykių su ieškove, nes tai prieštarautų sutarčių laisvės principui, būtų nesuderinama su atsakovės ūkinės veiklos laisvės principu ir iš esmės iškreiptų šalių interesų pusiausvyrą, nes ieškovė įgytų teisę naudotis patalpomis prieš patalpų savininkų valią. Atsakovės elgesys nesąžiningas, o kartu paneigiantis antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą. Taikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų ne užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, tačiau dirbtinai sukurta situacija, kuomet ieškovė įgytų teisę toliau naudotis patalpomis, neturėdama tam jokio teisinio pagrindo ir prieš atsakovės valią. Atsakovė prarastų galimybę sudaryti naują patalpų nuomos sutartį, priimti sprendimus dėl šių patalpų koncepcijos kaitos, o tai suvaržytų atsakovės teises, nepagrįstą prioritetą suteikiant ieškovės teisėms.
7. Ieškovė pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad atsakovė atsiliepime akcentuoja aplinkybes, kurios reikšmingos ne sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, o nagrinėjant kilusį ginčą. Atsakovė, siekdama įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių netaikymą byloje, teikia argumentus dėl nuomos sutarties 21.2. p. įtvirtintos nuostatos, nors ieškiniu ieškovė ginčija šios nuostatos galiojimą. Atsakovė kritikuoja prevencinio ieškinio reikalavimą. Tai darydama atsakovė remiasi aplinkybėmis, kurios gali būti aktualios išimtinai nagrinėjant bylą iš esmės ir nėra nereikšmingos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovė nepateikė įrodymų, teisiškai reikšmingų argumentų, kurie galėtų patvirtinti, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė gali ar patirs kokios nors realios žalos. Tokią atsakovės poziciją paneigia tai, jog ieškovė su atsakove visada laiku ir tinkamai atsiskaitydavo, tai darys ir toliau bei tai, jog ieškovė išreiškė valią už patalpų nuomą mokėti netgi daugiau nei rinkos kainą. Iš atsiliepimo turinio aišku, jog atsakovė ketina vykdyti savavališką ieškovės iškeldinimą iš patalpų, o tai tik pagrindžia būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
8. Atsakovė pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad ieškovė teigia, jog sutarties 21.2. p. nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsniui, nes ieškovė buvo priversta sutikti su tokia sąlyga, o taip pat tai, jog nesitikėjo, kad tokia sąlyga bus privaloma. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių tokią jos poziciją. Visas ieškinys pagrįstas tuo, jog ieškovė automatiškai, nepaisant sutartinių įsipareigojimų, formuojamos teismų praktikos, turi pirmenybės teisę atnaujinti sutartį. Ieškovės reikalavimas suteikti galimybę toliau naudotis patalpomis iki 2026 m. vasario 1 d. neturi jokio nei sutartinio, nei teisinio pagrindo. Ieškiniu siekiama sukurti situaciją, jog atsakovė prieš savo valią toliau nuomotų patalpas. Taikius laikinąsias apsaugos priemones, šalių santykių pusiausvyra būtų iškreipta ir būtų sukuriama tokia situacija, jog atsakovė negalėtų reikalauti ieškovės atlaisvinti patalpas jokiomis aplinkybėmis bei tai, jog ieškovei būtų suteikta galimybė piktnaudžiauti teise, kadangi atsakovė neturėtų jokių gynybos būdų ieškovės atžvilgiu. Tokios laikinosios apsaugos priemonės būtų neproporcingos. Laikinosios apsaugos priemonės paneigtų sutarčių laisvės principą, neleistų atsakovei planuoti savo veiklos, atsakovė prarastų galimybę daryti įtaką patalpoms pagal savo verslo planus ir pan.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. sausio 30 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė atsakovei atlikti priverstinio ieškovės iškeldinimo iš patalpų, kurias ieškovė nuomojasi 2017 m. liepos 21 d. nuomos sutarties Nr. S/LV/20170721/387, įskaitant vėlesnius jos pakeitimus ir papildymus, pagrindu, taip pat uždraudė atsakovei atlikti bet kokius kitus veiksmus, kliudančius ieškovei netrukdomai naudotis aukščiau nurodytomis patalpomis (įskaitant, bet neapsiribojant visų komunalinių paslaugų, kurios yra būtinos patalpų eksploatavimui, tiekimu) iki bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas šioje civilinėje byloje.
10. Pirmosios instancijos teismas, preliminariai (prima facie) įvertinęs ieškovės ieškinį ir prie jo pridėtus įrodymus, sprendė, kad esami duomenys nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovės reikalavimai būtų akivaizdžiai nepagrįsti. Ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio dalyką, pakankamai išsamiai išdėstė jo faktinį pagrindą, pateikė reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, dėl to teismas padarė išvadą, kad egzistuoja pirma būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio prima facie pagrįstumas.
11. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į ieškovės reiškiamą reikalavimą, prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentus, atsakovės paaiškinimus, taip pat sprendė, kad yra reali grėsmė, jog atsakovė gali imtis veiksmų, susijusių su ieškovės iškeldinimu iš ginčo patalpų ir jų nuoma kitiems asmenims, nepaisant to, kad ieškovė ieškinio patenkinimo atveju siekia pirmumo teisės nuomotis patalpas. Todėl egzistuoja reali grėsmė, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
12. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, taikomos laikinosios apsaugos priemonės yra adekvačios. Nurodyti atsakovės argumentai dėl ieškovės, kaip nuomininkės, pareigų nevykdymo yra subjektyvūs ir niekuo nepagrįsti, tuo labiau, kad ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad gali mokėti ir didesnį nuomos mokestį, o teismas neturi pagrindo spręsti, kad nuomos sutartį siekianti atnaujinti ieškovė turėtų verslui nepalankių ketinimų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Apeliantė (atsakovė) UAB „Panorama LT“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 30 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Teismas klaidingai konstatavo, jog egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio prima facie pagrįstumas. Teismas savo išvadą grindė klaidingu teiginiu, jog ieškovė ieškinį grindžia įrodymais. Kaip matyti, nė vienas iš ieškovės pateiktų įrodymų nėra susijęs su jos įrodinėjamomis aplinkybėmis, o pateikta el. komunikacija rodo tik tai, jog šalys derėjosi dėl tolesnės patalpų nuomos, tačiau joms susitarti nepavyko. Dar daugiau, atsakovės teikiami įrodymai paneigia ieškovės dėstomas aplinkybes, kadangi jie aiškiai rodo, kad ieškovė ne tik turėjo galimybę, bet ir faktiškai derėjosi dėl Sutarties turinio, atsakovė jokiais savo veiksmais neskubino ieškovės priimti sprendimų ir pati ieškovė pasirinko nesiderėti dėl Sutarties 21.2 p.
13.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad egzistuoja grėsmė būsimo sprendimo vykdymui. Ieškovės pagrindinis ieškinio reikalavimas yra reikalavimas dėl pripažinimo, o tokie reikalavimai apskritai nereikalauja vykdymo, todėl nėra ir jokio pagrindo teigti, kad egzistuoja kokia nors grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
13.3. Ieškovė ydingai remiasi kitomis teismų nutartimis, teigdama, jog šios nutartys esą pagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį ir šioje byloje. Konkrečiai, ieškovė remiasi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-901-431/2016; 2020 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-80-653/2020 ir Panevėžio apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-691-828/2020. Susipažinus su šiomis nutartimis matyti, kad jų faktinės aplinkybės kardinaliai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Visose ieškovės nurodytose bylose buvo ginčijamas atliktas nuomos (subnuomos) sutarčių nutraukimas, o ne konkreti nuomos sutarties sąlyga.
13.4. Ieškovė savo antruoju ieškinio reikalavimu prašo uždrausti atsakovei atlikti ieškovės iškeldinimo iš patalpų veiksmus iki 2026 m. vasario 1 d. Nors šis terminas ieškinyje nėra niekaip paaiškintas ir pagrįstas, atsakovė supranta, jog toks terminas yra grindžiamas ieškovės nuomone, kad jai reikėtų 6-8 mėn. išsikraustymui iš patalpų. Tačiau toks ieškovės nurodomas terminas yra nepagrįstas. Ieškovė tokio termino skaičiavimo nepagrindžia jokiais įrodymais ir net nebando įrodinėti, kodėl jai būtų reikalingas toks ilgas laiko tarpas išsikraustymui.
13.5. Taikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovės valdymo, naudojimo ir disponavimo patalpomis teisė yra neapibrėžtam laiko tarpui suvaržyta – atsakovė visą laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpį, kuris gali užsitęsti ir ilgiau nei metus, negalėtų priimti jokių sprendimų dėl patalpų likimo, nors bylai pasibaigus (įskaitant ir ieškovei palankiai), atsakovė vis tiek galėtų priimti sprendimą nebenuomoti šių patalpų ieškovei. Todėl tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas niekaip negali būti laikomas adekvačiu susiklosčiusiai situacijai, nes šios laikinosios apsaugos priemonės neužtikrina ir objektyviai negali užtikrinti ieškovės siekiamo tikslo toliau nuomotis patalpas, kadangi jokia Sutarties ar įstatymo nuostata nenumato atsakovės pareigos būtinai nuomoti šias patalpas ieškovei, uždraudžiant jai priimti bet kokius kitus sprendimus dėl patalpų likimo.
13.6. Pirmosios instancijos teismo pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsakovė yra įpareigojama prieš savo valią, pažeidžiant CK 6.156 straipsnio 2 dalį, toliau de facto tęsti nuomos santykius su ieškove. Tai reiškia, kad teismas, taikydamas tokias laikinąsias apsaugos priemones, ne tik įsikišo i šalių sutartinius santykius, neįvertindamas atsakovės teisės spręsti dėl patalpų tolesnio likimo, bet ir pažeidė CK 6.156 straipsnio 2 dalį.
14. Ieškovė UAB „Kristiana“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Atsakovė nurodo, jog ieškovė nepateikė nė vieno įrodymo, kuris pagrįstų įrodinėjamas aplinkybes dėl Nuomos sutarties 21.2 punkte įtvirtintos sąlygos neteisėtumo, o kartu su atskiruoju skundu teikiami įrodymai neva tai paneigia ieškovės nurodomas aplinkybes dėl Sutarties 21.2 punkto tariamo neteisėtumo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo etape teismas neturi pareigos iš esmės analizuoti bylos faktinių ir teisinių aplinkybių. Teismo pareiga yra tik preliminarus ieškinio reikalavimų įvertinimas, ką, ieškovės įsitikinimu, teismas neabejotinai padarė priimdamas skundžiamą nutartį.
14.2. Atsakovė atskirajame skunde nepateikė argumentų, patvirtinančių, kad teismas padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą nutartyje konstatuodamas, jog egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – pareikštas ieškinys yra prima facie pagrįstas.
14.3. Atsakovė klaidingai teigia, jog pagrindinis ieškovės reikalavimas yra reikalavimas dėl pripažinimo, o tokie reikalavimai apskritai nereikalauja vykdymo. Ieškiniu reiškiami dvejopo pobūdžio reikalavimai: (1) ieškovė prašo pripažinti neteisėta Nuomos sutarties sąlygą, kuria ji buvo priversta atsisakyti pirmenybės teisės atnaujinti Nuomos sutartį ir pripažinti, jog ieškovė turi tokią įstatyme nustatytą pirmenybės teisę; (2) ieškovė prašo uždrausti atsakovei iki 2026 m. vasario 1 d. atlikti priverstinio ieškovės iškeldinimo iš patalpų veiksmus, taip pat atlikti kitus veiksmus, kliudančius ieškovei iki 2026 m. vasario 1 d. netrukdomai naudotis patalpomis (įskaitant, bet neapsiribojant visų komunalinių paslaugų, kurios yra būtinos patalpų eksploatavimui, tiekimu). Taigi, priešingai nei atskirajame skunde teigia atsakovė, ieškiniu nėra reiškiamas vien reikalavimas dėl pripažinimo.
14.4. Panašiose civilinėse bylose (Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-901-431/2016; 2020 m. sausio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-80-653/2020 ir Panevėžio apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-691-828/2020) teismai taiko laikinąsias apsaugos priemones, siekdami apsaugoti ne tik nuomininko, bet ir jo darbuotojų interesus. Ieškiniu reiškiami ir prevencinio pobūdžio reikalavimai, ir reikalavimas dėl Nuomos sutarties sąlygos pripažinimo neteisėta ir pirmenybės teisės pripažinimo. Ieškovės iškeldinimas bei nuomos sutarties dėl patalpų sudarymas su kitu asmeniu sukeltų ieškovei tokių nuostolių, kokius apeliacinės instancijos teismai vertino kaip pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vien tai, kad aukščiau aptartose teismų nutartyse nagrinėjamas klausimas ne dėl vienos nuomos ir/arba subnuomos sutarties sąlygos neteisėtumo, o dėl visos sutarties neteisėtumo, nereiškia, jog minėta teismų praktika nagrinėjamu atveju yra neaktuali.
14.5. Cituojamose nutartyse teismai vertino tuos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektus, kurie yra neabejotinai aktualūs ir šiuo atveju – teismai vertino tai, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir neuždraudus atsakovams iškeldinti ieškovų iš nuomojamų patalpų, ieškovai negalės tinkamai vykdyti savo veiklos bei užtikrinti darbuotojų atliekamų funkcijų. Teismai kaip svarbią aplinkybę vertino ir tai, jog tuo atveju, jeigu nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių patalpos būtų išnuomotos tretiesiems asmenims, tai lemtų, jog ieškinio tenkinimo atveju esamos padėties atstatymas būtų apsunkintas.
14.6. Atskirajame skunde atsakovė suprimityvina ieškovės argumentaciją nurodydama, kad teiginys, jog ieškovei būtų reikalingas 6-8 mėn. terminas išsikraustymui iš ginčo patalpų, yra nepagrįstas ir neįrodo grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovė visuomet aiškiai ir atvirai komunikavo atsakovei, jog išsikraustyti į kitas patalpas jai prireiktų mažiausiai 6-8 mėnesių dėl vykdomos veiklos specifikos, t. y. ieškovei yra reikalingos patalpos, kurios būtų pritaikytos aukštosios parfumerijos prekių ženklų prekybai, netinkamai laikant/gabenant ieškovei priklausančią aukštosios parfumerijos prekių ženklų produkciją, ji gali būti sugadinta ir pan.
14.7. Kaip teisingai nutartyje pažymėjo teismas, atsakovės argumentai dėl laikinųjų apsaugos priemonių neadekvatumo yra subjektyvūs ir niekuo nepagrįsti, juolab, kad ieškovė sutinka mokėti ir toliau moka nuomos mokestį pagal Nuomos sutartį, todėl atsakovė pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis nepatiria ir nepatirs jokios žalos. Tuo tarpu ieškovė, panaikinus pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, galimai patirs didelę žalą: (i) ieškovė negalės vykdyti veiklos vienoje didžiausių savo Lietuvoje turimų parduotuvių; (ii) priverstinai iškraustant ieškovę iš patalpų, ką atsakovė visiškai atvirai deklaruoja ir padarysianti, ir neteikiant patalpų eksploatavimui būtinų komunalinių paslaugų, nepataisoma žala gali būti padaryta tiek patalpose esančiai aukštosios parfumerijos produkcijai, tiek baldams ir įrangai, kurias patalpose ieškovė įrengė savo lėšomis; (iii) ieškovė neteisėtus atsakovės veiksmus, iškeldinant ją be teismo sprendimo, bus priversta ginčyti teismine tvarka ir patirti papildomų su bylinėjimusi teisme susijusių išlaidų; (iv) ieškovės darbuotojams, dėl tokių priverstinių iškeldinimų, būtų sutrikdytos darbo funkcijos, darbuotojai galimai inicijuotų teisinius procesus ieškovės atžvilgiu, kurie taip pat pareikalautų ieškovės laiko ir finansinių sąnaudų.
15. Apeliantė (atsakovė) 2025 m. balandžio 4 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus ir įrodymus, kuriuos prašo priimti: 1) UAB „Panorama LT“ ir UAB „Kristiana“ susirašinėjimo el. laiškais laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 30 d. iki 2016 m. rugpjūčio 9 d. kopiją; 2) UAB „Panorama LT“ ir UAB „Kristiana“ susirašinėjimo el. laiškais laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2016 m. rugsėjo 13 d. kopiją; 3) 2016 m. rugsėjo 26 d. UAB „Panorama LT“ ir UAB „Kristiana“ komercinių patalpų nuomos sutarties Nr. S/LV/20160926/363 kopiją.
16. Nurodė, kad ieškovė atsiliepimo 2.23-2.28 p. nurodė, kad atsakovė esą pateikė ne visą šalių susirašinėjimą dėl 2016 m. nuomos sutarties sudarymo. Ieškovė esą pateikia tolesnį šalių susirašinėjimą, iš kurio matyti, kad atsakovė nesutiko iš nuomos sutarties projekto išimti jos punktą. Tokią poziciją ieškovė grindžia atsiliepimo į atskirąjį skundą 1 priedu. Vis dėlto, ieškovė nesąžiningai su savo 2025 m. vasario 20 d. atsiliepimu į atskirąjį skundą į bylą pateikė tik tarpinę ieškovės ir atsakovės el. komunikaciją dėl nuomos sutarties sudarymo ieškovės parduotuvei „Go Best“ 2016 m., kuri neatspindi tikrosios derybų eigos ir galutinio rezultato. Todėl, siekdama, kad apeliacinės instancijos teismas turėtų pilną ir ieškovės neiškraipytą informaciją bei įrodymus, atsakovė teikia šiuos paaiškinimus raštu, o kartu su jais: (i) visą šalių 2016 m. komunikaciją, paneigiančią ieškovės atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytas aplinkybes, o taip pat (ii) pačią „Go Best“ parduotuvės nuomos sutartį.
17. Minėta, kad ieškovė su savo atsiliepimu į atskirąjį skundą, t. y. jau po atskirojo skundo pateikimo, pateikė nebaigtinę šalių komunikaciją, iškraipančią tikrąją ir derybų būdu suderintą šalių valią. Todėl atsakovė yra priversta teikti šiuos paaiškinimus raštu ir prašyti prijungti prie bylos naujus įrodymus, kadangi priešingu atveju apeliacinės instancijos teismas turėtų spręsti dėl atsakovės atskirojo skundo pagrįstumo turėdamas ne visą, tačiau iškraipytą ir realios situacijos neatitinkančią dokumentaciją. Atsakovės įsitikinimu, naujų įrodymų prijungimas prie bylos jos neužvilkins, kadangi teikiami dokumentai ieškovei yra žinomi – juos atsakovė pateikė ir Vilniaus miesto apylinkės teismui, šiuos dokumentus šalys aptarė 2025 m. kovo 17 d. teismo posėdžio, kuriame byla buvo nagrinėjama iš esmės, metu.
18. Ieškovė 2025 m. balandžio 7 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus, kuriuos prašo priimti. Nurodė, jog siekiant patvirtinti tai, jog laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas ieškovei sukeltų nepagrįstai didelės žalos, teikia teismui šią aplinkybę tiesiogiai patvirtinančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju ieškovei objektyviai reikalingas bent 6-8 mėn. terminas tam, jog ji be didelės žalos galėtų atlaisvinti patalpas, todėl panaikinus skundžiama nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir atsakovei iniciavus priverstinio iškeldinimo veiksmus, ieškovė patirtų itin didelės žalos. Tam, jog pagrįstų aukščiau nurodytą aplinkybę, ieškovė teikia ir prašo prijungti prie civilinės bylos: 1) „Kristiana“ parduotuvės, įsikūrusios ginčo patalpose, 2022-2024 m. apyvartos ir pelno suvestinę; 2) „Kristiana“ parduotuvės darbuotojų darbo sutarčių kopijas; 3) „Kristiana“ parduotuvės atlyginimų žiniaraštį.
19. Atsakovė 2025 m. balandžio 9 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus. Nurodė, kad 2025 m. balandžio 7 d. ieškovė teismui pateikė prašymą dėl įrodymų prijungimo, bylos nagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme metu atsakovė plačiai pasisakė dėl ieškovės kartu su papildomais rašytiniais paaiškinimais teikiamų sutarčių, todėl jei prie bylos būtų prijungti 2025 m. balandžio 7 d, ieškovės naujai pateikti įrodymai, prašo prijungti savo 2025 m. kovo 17 d. teismo posėdžio metu pristatytą prezentaciją, kurioje yra apibendrinta atsakovės pozicija byloje.
20. Ieškovė 2025 m. balandžio 9 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė pirmosios instancijos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-7921-937/2025 teiktą baigiamąją kalbą, kurią prašo priimti. Nurodė, jog baigiamoji kalba teikiama reaguojant į atsakovės tos pačios dienos pateiktus paaiškinimus raštu, be to, patvirtina, kad pareikštas ieškinys yra prima facie pagrįstas, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis buvo ir išlieka aktualus.
Apeliacinės instancijos teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
22. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktai, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
23. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės – uždrausta atsakovei atlikti priverstinio ieškovės iškeldinimo iš patalpų veiksmus, atlikti bet kokius kitus veiksmus, kliudančius ieškovei netrukdomai naudotis patalpomis iki bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas šioje civilinėje byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo
24. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė įrodymus: 2010 m. gegužės 4 d. UAB „Panorama LT“ ir UAB „Kristiana“ komercinių patalpų nuomos sutarties Nr. S/ER/20100504/194 kopiją; 2014 m. lapkričio 25 d. papildomo susitarimo prie 2010 m. gegužės 4 d. UAB „Panorama LT“ ir UAB „Kristiana“ komercinių patalpų nuomos sutarties Nr. S/ER/20100504/194 kopiją; UAB „Panorama LT“ 2017 m. balandžio 25 d. el. laiško kopiją; UAB „Panorama LT“ ir UAB „Kristiana“ susirašinėjimo el. laiškais laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. birželio 28 d. kopiją; UAB „Panorama LT“ ir UAB „Kristiana“ susirašinėjimo el. laiškais laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 30 d. iki 2016 m. liepos 8 d. kopiją; UAB „Panorama LT“ 2024 m. balandžio 2 d. el. laiško kopiją; papildomo susitarimo prie 2017 m. liepos 21 d. UAB „Panorama LT“ ir UAB „Kristiana“ nuomos sutarties Nr. S/LV/20170721/387 projekto kopiją; UAB „Kristiana“ 2024 m. balandžio 8 d. el. laiško kopiją; UAB „Panorama LT“ ir UAB „Kristiana“ susirašinėjimo el. laiškais laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 21 d. iki 2024 m. lapkričio 21 d. kopiją; UAB „Panorama LT“ 2024 m. spalio 18 d. komercinio pasiūlymo kopiją; UAB „Panorama LT“ 2024 m. gruodžio 4 d. komercinio pasiūlymo kopiją; UAB „Kristiana“ 2024 m. gruodžio 10 d. rašto kopiją; UAB „Panorama LT“ 2025 m. vasario 4 d. pažymos kopiją.
25. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė įrodymus: 1) 2016 m. šalių el. komunikacijos kopiją; 2) 2025 m. vasario 13 d. rašto „Dėl tolesnių derybų dėl nuomos teisinių santykių pratęsimo“ kopiją; 3) el. komunikacijos dėl derybų kopiją.
26. Apeliantė 2025 m. balandžio 4 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus ir įrodymus, kuriuos prašo priimti: 1) UAB „Panorama LT“ ir UAB „Kristiana“ susirašinėjimo el. laiškais laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 30 d. iki 2016 m. rugpjūčio 9 d. kopiją; 2) UAB „Panorama LT“ ir UAB „Kristiana“ susirašinėjimo el. laiškais laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2016 m. rugsėjo 13 d. kopiją; 3) 2016 m. rugsėjo 26 d. UAB „Panorama LT“ ir UAB „Kristiana“ komercinių patalpų nuomos sutarties Nr. S/LV/20160926/363 kopiją.
27. Ieškovė 2025 m. balandžio 7 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus, kuriuos prašo priimti: 1) „Kristiana“ parduotuvės, įsikūrusios ginčo patalpose, 2022-2024 m. apyvartos ir pelno suvestinę; 2) „Kristiana“ parduotuvės darbuotojų darbo sutarčių kopijas; 3) „Kristiana“ parduotuvės atlyginimų žiniaraštį.
28. Atsakovė 2025 m. balandžio 9 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė savo 2025 m. kovo 17 d. teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pristatytą prezentaciją, kurioje yra apibendrinta atsakovės pozicija byloje. Atitinkamai ieškovė 2025 m. balandžio 9 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė pirmosios instancijos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje teiktą baigiamąją kalbą.
29. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
30. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CPK 314 straipsnio reglamentavimą, ne kartą nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas). Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024, 21, 22 punktai).
31. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybė, be kita ko, siejama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Toks aiškinimas iš esmės paneigtų CPK 314 straipsnyje įtvirtintą ribojimą, jį prilygindamas bendrajai CPK 180 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąsajumo taisyklei. Taip pat nebūtų pasiektas įstatymų leidėjo CPK 314 straipsnio norma siekiamas tikslas – panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-823/2020, 50 punktas). Be to, kasacinio teismo praktika negali būti aiškinama kaip reikalaujanti iš apeliacinės instancijos teismo visais atvejais priimti naujai teikiamus įrodymus vien dėl to, kad jie galimai galėtų padaryti įtaką ginčo išsprendimo rezultatui, neatsižvelgiant į naujus įrodymus teikiančios šalies procesinį elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-823/2020, 51 punktas; 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-611/2025).
32. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovei buvo sudarytos galimybės pateikti atsiliepimą į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o taip pat ir pateikti visus su tuo susijusius įrodymus. Byloje nenustatyta, kad atsakovė negalėjo dokumentų pateikti anksčiau, tokių aplinkybių nepagrindė bei nenurodė nei atskirajame skunde, nei prašyme dėl naujų įrodymų priėmimo. Atsakovė naujų įrodymų poreikį grindžia iš esmės tik tuo, jog jie teikiami reaguojant į ieškovės naujai teikiamus įrodymus, yra reikšmingi sprendžiant dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau kitų būtinų (išimtinių) sąlygų atsakovė neįrodinėja.
33. Tas pats pasakytina ir apie ieškovės naujai teikiamus įrodymus, kadangi ieškovė naujų įrodymų priėmimo poreikį grindžia iš esmės tik tuo, jog jie reikšmingi sprendžiant dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, nors iš teikiamų įrodymų turinio matyti, jog jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių.
34. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui pagrindo neįžvelgia ir naujų įrodymų į bylą nepriima. Susipažinęs su bylos medžiaga, įvertinęs atskirojo skundo ir atsikirtimo į jį argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog byloje esančių įrodymų visuma yra pakankama aplinkybėms, reikšmingoms teisingam ginčo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo išsprendimui, nustatyti. Tuo tarpu šalių papildomai teikiami rašytiniai paaiškinimai ir įrodymai iš esmės susiję su aplinkybėmis, kurios vertintinos pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą dėl ginčo esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo
35. Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Atitinkamai ieškovas, kreipdamasis į teismą ir disponuodamas jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis, gali prašyti suvaržyti priešingos šalies teises, kad būtų užtikrintas jo interesų gynimas, kartu prisiimdamas su tuo susijusias rizikas.
36. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pareigą įrodyti šias aplinkybes turi šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018; 2021 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2‑78‑1120/2021).
37. Atsakovės (apeliantės) įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino nepagrįstai, netinkamai aiškindamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas. Taigi nagrinėjamu atveju apeliantė ginčija abiejų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinų sąlygų egzistavimą, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas toliau pasisakys.
Dėl tikėtino ieškinio reikalavimų pagrįstumo
38. Sprendžiant dėl pirmosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – tikėtino ieškinio reikalavimų pagrįstumo, ieškovo pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų preliminarus vertinimas turi suponuoti teismui įsitikinimą, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas.
39. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje šiuo aspektu nuosekliai pasisakoma, kad ieškinio pripažinimas preliminariai pagrįstu pagal prima facie doktriną negali būti suprantamas kaip teismo pareiga jau šioje bylos proceso stadijoje, t. y. dar tik sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo galimybės, nuodugniai įvertinti kiekvieną šalies argumentą ar įrodymą, turintį teisinės reikšmės ieškinio reikalavimų patenkinimui ar nepatenkinimui, t. y. tokios sąlygos (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) įvertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų, pateiktų įrodymų analize (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2 159 464/2017; 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019; 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2 27 370/2020). Preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-159-464/2017; 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019; 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2 27 370/2020).
40. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškiniu reiškia reikalavimą dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 21.2 punkto sąlygos, numatančios jos pirmumo teisės pratęsti (atnaujinti) nuomos sutartį atsisakymą, neteisėtumo, kadangi nuomininkas dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sutikti su šia nuomos sutarties sąlyga, o nuomotojas derybų metu suklaidino nuomininką dėl sutarties 21.2 punkto privalomumo (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Ieškiniu ieškovė taip pat siekia uždrausti atsakovei atlikti priverstinio ieškovės iškeldinimo veiksmus ar atlikti kitus veiksmus, trukdančius naudotis nuomojamomis patalpomis.
41. Atsakovė atskirajame skunde tvirtina, kad teismas klaidingai konstatavo, jog egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio prima facie pagrįstumas. Apeliantės vertinimu, nė vienas iš ieškovės pateiktų įrodymų nėra susijęs su jos įrodinėjamomis aplinkybėmis, o pateikta el. komunikacija rodo tik tai, jog šalys derėjosi dėl tolesnės patalpų nuomos, tačiau joms susitarti nepavyko; atsakovės teikiami įrodymai paneigia ieškovės dėstomas aplinkybes, kadangi jie aiškiai rodo, kad ieškovė ne tik turėjo galimybę, bet ir faktiškai derėjosi dėl Sutarties turinio, atsakovė jokiais savo veiksmais neskubino ieškovės priimti sprendimų ir pati ieškovė pasirinko nesiderėti dėl Sutarties 21.2 punkto.
42. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje proceso stadijoje nėra pagrindo išvadai, kad ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Kaip pagrįstai atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo ieškovė, nors atsakovė iš esmės cituoja aktualią teismų praktiką, susijusią su pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių sąlygos taikymu, atskirojo skundo argumentai dėstomi nepaisant teismo pareigos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo etape atlikti tik preliminarų ieškinio reikalavimų įvertinimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir pateikė reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus.
43. Tai, kad atsakovė turi kitą nuomonę dėl ieškinio pagrįstumo ir ieškovei, tikėtina, palankaus teismo sprendimo priėmimo galimybės, nesudaro pagrindo teigti, jog ieškinio reikalavimai nėra tikėtinai pagrįsti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2 874 943/2016). Tuo tarpu dėl atskirajame skunde pateikiamo ieškovės įrodymų vertinimo, kuris užima didžiąją atsakovės atskirojo skundo dalį, bus sprendžiama ir išsamiai pasisakoma pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Nesant aplinkybių, iš kurių jau šioje proceso stadijoje būtų aiškiai matyti, kad ieškinio reikalavimai negalėtų būti tenkinami, nėra pagrindo teigti, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas dėl pareikštų reikalavimų preliminaraus nepagrįstumo yra negalimas. Taigi pirmoji būtinoji sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones – tikėtinas ieškinio pagrįstumas – tenkinama.
44. Konstatavus, kad ieškovė ieškinio reikalavimus tikėtinai pagrindė, kiek tai yra svarbu sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, toliau vertinama kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – grėsmė galbūt ieškovei palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui
45. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje, įvykdymą. CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018).
46. Taigi kiekvienu atveju vertinant aplinkybes, kuriomis šalis įrodinėja grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, bei nusprendžiant dėl jų pakankamumo, išvadai, kad egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumas, padaryti turi būti atsižvelgiama į tokių aplinkybių visumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1146-330/2022). Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises, kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-802/2010; 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-990/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-71/2012).
47. Minėta, kad ieškovė šioje byloje yra pareiškusi du reikalavimus, būtent: dėl sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia ir dėl uždraudimo atsakovei atlikti priverstinio ieškovės iškeldinimo iš Patalpų veiksmus ar kitus veiksmus, trukdančius naudotis patalpomis.
48. Apeliantė atskirajame skunde nesutikdama, jog šiuo atveju egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, remiasi tuo, kad ieškovės reikalavimas dėl pripažinimo nereikalauja priverstinio vykdymo.
49. Vertinant šiuos atsakovės argumentus, pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal pareikštus ieškinius dėl teisinių santykių modifikavimo (sukūrimo, pakeitimo, panaikinimo) paprastai nereikalingas teismo sprendimo priverstinis vykdymas. Kai reiškiamas reikalavimas pakeisti sutartinius teisinius santykius, šalių sutartiniai teisiniai santykiai modifikuosis teismo sprendimo pagrindu, taigi toks sprendimas neturės būti vykdomas priverstine tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1718-943/2016; 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-931-370/2023).
50. Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju svarbu ne tik formaliai atsižvelgti į tai, kad vienas iš ieškovės reiškiamų reikalavimų yra dėl pripažinimo, tačiau ir įvertinti antrojo reikalavimo turinį, siekiant identifikuoti, kokio teisinio rezultato ir kokių padarinių atsiradimo siekiama tiek pareiškus atitinkamus reikalavimus, tiek ir prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kadangi laikinosios apsaugos priemonės pagal siekiamą tikslą gali būti nukreiptos ne tik į galutinio sprendimo įvykdymo užtikrinimą, bet ir užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti.
51. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ieškovės reiškiamų reikalavimų turinį, prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių tikslą ir nepagrįstai sprendė dėl antrosios laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinos sąlygos egzistavimo.
52. Nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio pagrindas ir jame išdėstytos faktinės ir teisinės aplinkybės patvirtina, kad ieškinio tikslas yra nuomos santykių tęsimas bei nuomininko pirmenybės teisės pratęsti nuomos sutartį gynimas. Atsižvelgiant į galimo teismo sprendimo teisinius padarinius, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi padarė pagrįstą išvadą, jog egzistuoja grėsmė, kad galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju t. y. teismui tenkinus ieškinio reikalavimus ir pripažinus ieškovės pirmenybės teisę nuomotis patalpas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, byloje priimtas sprendimas objektyviai negalėtų būti įvykdomas, nes ieškovė tikėtina jau būtų iškeldinta iš ginčo patalpų, o patalpos išnuomotos kitam asmeniui. Atskirajame skunde apeliantė nepaneigia aplinkybės, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė nepaisant kilusio ginčo jau būtų pritaikiusi priverstinio iškeldinimo iš ginčo patalpų veiksmus.
53. Šiuo atveju itin svarbu ir tai, kad atsakovė yra pareiškusi ne tik ieškinį dėl pripažinimo, bet ir prevencinį ieškinį. Ieškovė prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę, kuri būtent sutampa su prevencinio ieškinio reikalavimu – uždrausti atsakovei atlikti ieškovės iškeldinimo iš patalpų veiksmus ar kitaip trukdyti naudotis patalpomis.
54. Teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet ne sutapti su pareikštais reikalavimais, t. y. ieškinio dalyku. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų turėti įtakos būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo padėties išlaikymas, kuri leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1172-943/2019).
55. Visgi tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, prevencinio ieškinio padavimo atveju (CK 6.255 straipsnis) teismas gali taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios sutampa su ieškinyje pareikštais reikalavimais (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1745/2011; 2012 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-532/2012), tačiau, tokie atvejai yra išimtiniai, nes susiję su negalimumu kitu būdu užtikrinti teismo sprendimo įvykdymo. Taigi, teismas tokio pobūdžio byloje, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi vertinti ne tik grėsmę palankaus teismo sprendimo įvykdymui, bet ir tai, ar šalis pagrindė būtinybę skubiai imtis jos teises pažeidžiančių veiksmų uždraudimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-781/2009; 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-344-180/2016). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi įvertinti, kokie padariniai kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir kokie padariniai kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų taikytos, o ieškinys – atmestas. Neįrodžius išimtinių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aplinkybių, toks prašymas negali būti tenkinamas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-10-1120/2020).
56. Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių jai būtų sukelta didelė žala: 1) ieškovė negalės vykdyti veiklos vienoje didžiausių savo Lietuvoje turimų parduotuvių; 2) priverstinai iškraustant ieškovę iš patalpų, neteikiant patalpų eksploatavimui būtinų komunalinių paslaugų, nepataisoma žala gali būti padaryta tiek patalpose esančiai aukštosios parfumerijos produkcijai, tiek baldams, įrangai, kurias ieškovė įrengė savo lėšomis; 3) ieškovė neteisėtus atsakovės veiksmus bus priversta ginčyti teisme, patirti papildomas bylinėjimosi išlaidas; 4) ieškovės darbuotojai dėl tokių priverstiniu iškeldinimu sutrikdytos jų darbo funkcijos galimai inicijuos teisinius procesus ieškovės atžvilgiu, kurie pareikalaus ieškovės laiko, finansų.
57. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas visų pirma akcentuoja, kad faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas prevencinio ieškinio reikalavimas, sudaro bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką. Taigi tik teismui ištyrus ir įvertinus abiejų šalių į bylą pateiktų įrodymų visumą bei kiekvienos šalies argumentus bus nustatyta, ar ieškinyje dėstomi argumentai, dėl ieškovės didelės žalos grėsmės, pasitvirtino. Tačiau preliminariai įvertinus nurodomas aplinkybes, atsižvelgiant į ieškovės vykdomos veiklos pobūdį, patalpų pritaikymą vykdomai veiklai, produkcijos, kuria prekiaujama specifiką ir būtinybę užtikrinti tinkamas šios produkcijos eksponavimo, sandėliavimo ir prekybos sąlygas, tikėtina, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir vykdant priverstinio iškraustymo veiksmus neigiamų padarinių patirtų ne tik ieškovė, bet ir ieškovės darbuotojai. Taigi ieškovės nurodyti argumentai vertintini kaip pagrindžiantys žalos atsiradimo galimybę. Nors viena vertus sutiktina su apeliante, kad šiuo atveju ieškinio tenkinimas savaime negarantuoja, kad Nuomos sutartis bus toliau tęsiama, tačiau kita vertus, atsakovei inicijavus derybas dėl nuomos sutarties atnaujinimo, taigi ieškovei turint lūkestį dėl veiklos tęsimo ginčo patalpose ir nesant poreikio skirti pakankamai laiko alternatyvių patalpų paieškai, atsižvelgiant į tai, kad šios derybos nutrūko tik po to, kai jos buvo gerokai pažengusios, šalių ginčui persikėlus į teismą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę pagrindžia siekis užkirsti kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti dėl priverstinio iškeldinimo ieškovei tol, kol bus išspręstas šalių ginčas.
58. Taigi apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovės argumentai bei teikiami įrodymai patvirtina tokios situacijos išskirtinumą, dėl kurios objektyviai kyla poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, sutampančias su jos pareikšto ieškinio dalyku. Kitokios išvados nesuponuoja atskirojo skundo argumentas, kad ieškovė nepagrindė, jog išsikraustymui iš patalpų prireiks 6-8 mėnesių, kadangi šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybė siejama apskritai su ieškovės iškraustymu iš patalpų, o dėl reikalingo išsikraustymo termino pasisakys pirmosios instancijos teismas galutiniame sprendime ieškinio tenkinimo atveju.
59. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės vertinimu, kad ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – uždrausti atsakovei atlikti visus veiksmus, susijusius su patalpų naudojimu, nagrinėjamu atveju yra neproporcingos. Apeliantė neproporcingumą argumentuoja tuo, kad taikius laikinąsias apsaugos priemones ieškovė toliau naudotųsi patalpomis prieš atsakovės valią bei tokiu būdu būtų pažeidžiama CK 6.156 straipsnio 2 dalies norma, numatanti draudimą versti kitą asmenį sudaryti sutartį.
60. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1559-881/2020; 2025 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-76-407/2025; 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-58-790/2025).
61. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo ir ieškovės pozicijai, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra adekvačios bei nepažeidžia šalių interesų proporcingumo principo. Iš šalių teiktų paaiškinimų matyti, jog ieškovė visada laiku mokėjo patalpų nuomos mokestį bei byloje nėra duomenų, jog ji būtų pažeidusi kokias nors Sutarties sąlygas, todėl toliau tęsiant Sutartį, atsakovė gauna atlygį už patalpų nuomą, taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovės padėtis pablogėtų iš esmės. Be to, byloje nėra duomenų, jog atsakovė turi kitus potencialius nuomininkus, kuriems nori išnuomoti patalpas. Taigi atsakovė nagrinėjamu atveju nepagrindė, kad laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas pernelyg varžo atsakovės teises. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovė turi tęsti su ieškove sudarytą Nuomos sutartį, šiuo atveju savaime nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos. Juolab, kad bylos duomenimis bylos nagrinėjimas iš esmės šiai dienai yra baigtas, sprendimas byloje bus skelbiamas 2025 m. balandžio 25 d.
62. Galiausiai apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sisteminė CPK nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, analizė leidžia teigti, jog teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikinamos, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-832-934/2023; 2023 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1061-407/2023; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1082-464/2023, 18 punktas; 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-58-790/2025). Taigi, esant įstatyme ir teismų praktikoje apibrėžtoms sąlygoms, šalys nėra suvaržytos ir gali teikti prašymą tiek dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, tiek dėl jų panaikinimo.
Dėl bylos procesinės baigties
63. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną byloje dalyvaujančių asmenų pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).
64. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, atsižvelgė į aktualią teismų praktiką, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamos nutarties panaikinti ar pakeisti, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
n u t a r i a :
Atmesti apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Panorama LT“ atskirąjį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Ieva Navickaitė–Sakalauskienė