Administracinė byla Nr. eA-1848-968/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01295-2025-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 13.2; 13.5

(S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2026 m. gegužės 6 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Intatehas“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Intatehas“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

I.

 

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Intatehas“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2025 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 1AE-82 (toliau – ir Sprendimas), teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) 2024 m. lapkričio 7 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 4VM320040M (toliau – ir Ataskaita) ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad: 

2.1.       Vilniaus TM Ataskaita pareiškėjui papildomai apskaičiavo importo mokesčius ir konstatavo tarptautinių sankcijų pažeidimus. Vilniaus TM Ataskaita perskaičiavo pareiškėjo importuotų prekių muitinę vertę pagal Ataskaitos 3 psl. nurodytą lentelę, pagal kurią papildomai pridėtinos prekių muitinę vertę tikslinančios sumos ir dėl to keičiasi (didėja) suma, nuo kurios pagal importo mokesčių deklaracijų numerius skaičiuojami importo mokesčiai (2023 m.).

2.2.       Vilniaus TM taikyta importo mokesčių apskaičiavimo metodologija nėra teisėta ir pažeidžia 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas) 71 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nėra jokio teisinio pagrindo sąskaitų, susijusių su pareiškėjo importuotų prekių pervežimu ir ekspedijavimu maršrutu Ganceviči (Baltarusija)–Marijampolė, ir visų jose nurodomų sumų (išlaidų) vertinti tiesiog kaip sąskaitų, kuriose nurodytos išlaidos, patirtos prekes gabenant iki jų įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją vietos, visų juose išskirtų sumų savaime pridėti prie importuotų prekių muitinės vertės.

2.3.       Dėl Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnio 1 dalies e pastraipos i) papunkčio taikymo pažymėtina, kad Vilniaus TM vertintos sąskaitos pareiškėjui buvo išrašomos ne tik už importuojamų prekių atvežimą vagone iki Europos Sąjungos (toliau – ir ES) muitų teritorijos, bet ir tų prekių gabenimą iki iškrovimo vietos, vagonų (pakrautų ar tuščių) stovėjimą iškrovimo vietoje. Pareiškėjas sąskaitas gauna 1–3 mėnesių laikotarpiu po prekių įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją momento, todėl iš anksto žinoti vagonų nuomos kainą iki ES muitų teritorijos bei pridėti ją prie importuojamų prekių muitinės vertės šių prekių deklaravimo metu nėra galimybes. Vagono nuomos kaina priklauso nuo to, kiek tą mėnesį bus vagonų, ir visa tai yra apskaičiuojama, nustatoma bei išskiriama jau po prekių įvežimo į ES muitų teritoriją momento. Dėl šios priežasties viso vagono nuomos kainos į muitinę vertę įskaičiuoti pagal Ataskaitoje nurodomas sąskaitas nebuvo galima ir įmanoma, kadangi prekių importo metu objektyvūs ir kiekybiškai įvertinami duomenys apie pagal jas mokėtinas sumas neegzistavo, o pareiškėjas sąskaitose nurodytų sumų nepridėdamas prie importuotų prekių muitinės vertės jokių reikalavimų nepažeidė.

2.4.       Departamento Sprendime pareiškėjas apkaltinamas muitinės klaidinimu, neteisingu prekių pristatymo sąlygų nurodymu, įpareigojamas aiškintis šias aplinkybes ir iš naujo perskaičiuoti pareiškėjo importo mokesčius pagal visai kitas pareiškėją kaltinančias aplinkybes, nei buvo nagrinėjama Ataskaitoje. Pagal Ataskaitos turinį mokestinio ginčo objektu yra tai, ar šios sąskaitos pagal Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnio 2 dalį laikytinos objektyviais ir kiekybiškai įvertinamais duomenimis, kurie pridėtini prie prekių muitinės vertės, ar nelaikytinos. Joks kaltinimas klaidinančios informacijos teikimu pareiškėjui nebuvo suformuluotas. Departamentas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjui apskaičiuotų importo mokesčių (Ataskaitos 3 dalies 3.1.1 p., rezoliucinės dalies 4.1.1 p. 3–7 papunkčiai) vietoje to, kad išspręstų teisinį klausimą dėl Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo, nurodė teritorinei muitinei vertinti ir tirti aplinkybes, kurių nebuvo nei pareiškėjo skunde atsakovui, nei Ataskaitoje. Toks vertinimas blogina pareiškėjo, kaip skundą padavusio subjekto, teisinę padėtį, todėl Departamento Sprendimas, kiek tai susiję su Ataskaitos 3 dalies 3.1.1 punkte apskaičiuota mokestine nepriemoka (taip pat žr. Ataskaitos rezoliucinės dalies 4.1.1 p. 3–7 papunkčiuose), yra neteisėtas.

2.5.       Sprendimo argumentai, susiję su Ataskaitos 3 dalies 3.1.2 punkte aprašytu ir pareiškėjui inkriminuotu tarptautinių sankcijų pažeidimu, yra nepagrįsti ir nemotyvuoti. Vilniaus TM, atlikusi Ataskaitos 3 priede nurodytų 30 importo deklaracijų, kuriomis pareiškėjas nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. išleidimo į laisvą apyvartą procedūrai deklaravo iš Baltarusijos Respublikos įmonės OOO Semaldrev įsigytas prekes TARIC kodu 9406 10 00 00, patikrinimą po prekių išleidimo į laisvą apyvartą, nustatė, kad pareiškėjas, siekdamas išvengti eksportuotoms iš Baltarusijos Respublikos Baltarusijos kilmės prekėms, klasifikuojamoms Kombinuotosios nomenklatūros (toliau – ir KN) 6810 pozicijoje, KN 44, 72, 73 skirsniuose, Reglamentu (EB) Nr. 765/2006 taikomų tarptautinių sankcijų, pasirinko jas deklaruoti Ataskaitos 3 priede nurodytose 30 importo deklaracijose kaip statinį KN 9406 pozicijoje, kuriam tarptautines sankcijos netaikomos.

2.6.       Prekių tarifinis klasifikavimas, kai yra būtina pakeisti prekių tarifinio klasifikavimo kodus, nurodytus muitinės deklaracijose, yra atliekamas Departamento generalinio direktoriaus 2024 m. gegužes 8 d. įsakymu Nr. 1BE-395 patvirtintu Prekių mėginių (pavyzdžių) administravimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas Nr. 1BE-395). Teritorinei muitinei kilus abejonių, ar pareiškėjo Baltarusijos Respublikos kilmės ginčo prekių įsigijimo dokumentai ir juose nurodytas prekių kodas 9406 10 00 [00] yra teisingi, nusprendus nesivadovauti pareiškėjo turimuose dokumentuose išdėstyta informacija, turėjo būti inicijuota speciali jų patikros procedūra, nustatyta Apraše Nr. 1BE-395. Ši tvarka taikoma ne tik, kaip teigia atsakovas, kai reikia apskaičiuoti importo mokesčius. Taigi, Vilniaus TM privalėjo pirmiausiai ištirti ginčo prekes Apraše Nr. 1BE-395 nustatyta tvarka, priimti procedūrinius sprendimus ir tik tuomet daryti išvadą, kad pareiškėjo Baltarusijos Respublikos kilmes ginčo prekėms naudotas tarifinio klasifikavimo kodas 9406 10 00 [00] buvo neteisingas. Ataskaitoje nėra duomenų apie detalų prekių apžiūrėjimą jų saugojimo vietose, išskyrus pavienes užuominas ir vienos blogos kokybės nuotraukos iš prekių saugojimo vietos fiksavimą bei įrašą, kad 2024 m. gegužės 2 d. patikrinimas buvo atliekamas pareiškėjo veiklos vietoje (duomenys neskelbtini).

2.7.       Pareiškėjas ginčijo, kad Ataskaitoje neargumentuota, kokiu teisiniu pagrindu nuspręsta keisti importuotų prekių tarifinio klasifikavimo kodą. Atsakovas teigia, kad pats paaiškina tarifinio klasifikavimo kodo priskyrimą, tačiau, kaip minėta, jos privalomas tyrimas nebuvo atliktas, o Departamentas tik perrašė Ataskaitos teiginius, nors pareiškėjas skunde Departamentui buvo išsamiai paaiškinęs ginčo prekių naudojimo tvarką, sąlygas, ypatumus ir pateikęs įrodymus. Įvežtos ginčo prekės (Baltarusijos Respublikos kilmės) buvo realiai naudojamos statybų darbuose pagal jų paskirtį (kaip surenkamieji statiniai) iš jų renkant statinius, šie procesai realiai vyko ir jiems buvo gauta statybų techninė dokumentacija. Dalis ginčo prekes sudariusių elementų buvo nepanaudota statybų procese ir realizuota rinkoje, tačiau prekes teisėtai įvežus į ES, sumokėjus importo mokesčius, prekėms įgijus ES muitinį statusą, pareiškėjas galėjo jomis laisvai disponuoti.

2.8.       Duomenų apie tai, kad ginčo prekes buvo siekiama naudoti (iš anksto) ne pagal paskirtį, teritorinė muitinė ir atsakovas nesurinko, nes pareiškėjas su šiomis prekėmis vykdė statybų darbus ir neužsiėmė vien tik šių prekių perpardavinėjimu, kaip tai bandoma parodyti Sprendime. Tai, kad tokie statybų darbai ir procesai realiai vyko, pripažino ir pati Ataskaitą surašiusi teritorinė muitinė/Atsakovas. Atsakovo Sprendime šie objektyviai įvykę statybų procesai su ginčo prekėmis yra visiškai nepaneigti, jie iš viso ignoruojami dėl jų apskritai nepasisakant, tik cituojant kas parašyta Ataskaitoje. Dėl šios priežasties kyla abejonė, ar Departamentas nagrinėjo pareiškėjo skundą susipažinęs su jo turiniu.

2.9.       Priešingai nei konstatuota Sprendime (žr. 10 psl.), jokio muitinės klaidinimo, kiek tai susiję su ginčo prekių importu iš Baltarusijos Respublikos, jis niekada neatliko, jokių pretenzijų jam dėl to niekas nereiškė. Net ir atlikto Vilniaus TM patikrinimo metu buvo nustatyti tie patys faktai, kad įvežtas ginčo prekes jis naudojo statybų darbuose, ir tai iki šiol niekaip nėra paneigta. Teisės norminiai aktai nekliudo pareiškėjui laisvai disponuoti į ES muitų teritoriją įvežta ir muitinės išleista preke, už kurią realiai sumokėti importo mokesčiai; teisės aktuose nėra numatyta, kad jei tolesnis prekės naudojimas pagal muitinės deklaracijoje nurodomą paskirtį tampa neįmanomu, ją reikia sunaikinti, likviduoti, perduoti kaip nors muitinei ir pan. Akivaizdu, kad Vilniaus TM ginčo prekių, importuotų iš Baltarusijos Respublikos, panaudojimo bei realizavimo sandorius laikė neteisėtais, nors nei viena iš jų teisėtumą turinčių kontroliuoti kitų valstybės institucijų dėl jų jokių pretenzijų pareiškėjui neturi. Kitos valstybės institucijos kaip tik ir išdavė pareiškėjui statybų leidimus, baigtumo dokumentus, surinko ir gavo už sandorių apyvartą apskaičiuotus mokesčius. Visa tai reiškia, kad pareiškėjas vykdė teisėtą veiklą, dėl kurios vertinimo Vilniaus TM ir atsakovo išvados visiškai prieštarauja kitų valstybės institucijų pozicijai.

2.10.       Tokie ginčo prekių gavėjai kaip Kirgizijos Respublikos bendrovės: LLC „KSK torg“, LLC „All trade“, LLC „Imperial group“, Armėnijos Respublikos bendrovė LLC „Ginevan wine factory“ irgi savaime nėra jokie sankcionuojami teisės subjektai, nėra asmenys, su kuriais draudžiama sudarinėti sandorius ar vykdyti ekonominę veiklą dėl tarptautinių sankcijų reikalavimų, jie nėra įrašyti į 2006 m. gegužės 18 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 765/2006 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Baltarusijoje ir į Baltarusijos įsitraukimą į Rusijos agresiją prieš Ukrainą (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 765/2006), kaip subjektai, kuriems pritaikytos (dėl jų statuso) tarptautinės sankcijos. Šie subjektai veikia ir yra registruoti tose trečiosiose valstybėse / jurisdikcijose, kurioms tarptautinės sankcijos taip pat netaikomos. Jokių su tarptautinėmis sankcijomis susijusių teisės aktų reikalavimų pareiškėjas, sudarinėdamas sandorius su minėtomis Kirgizijos Respublikos bendrovėmis ir Armėnijos Respublikos bendrove LLC „Ginevan wine factory“, nepažeidė. 

2.11.       Jei Vilniaus TM vertino, jog ginčo prekių vežimo metu buvo padaryti pažeidimai, t. y. ginčo prekės neteisėtai paliktos ar iškrautos Baltarusijos Respublikoje, teisinė atsakomybė už tokius veiksmus ir turi būti taikoma tiems asmenims, kurie atliko prekių gabenimo / pervežimo paslaugą, bet jokiu būdu ne pareiškėjui. Pareiškėjas nėra jokia transportavimo ar pervežimo paslaugas teikianti įmonė ir net neturi galimybių išgabenti tokias prekes į trečiąsias valstybes. Vien ta aplinkybė, jog iš ginčo prekių gavėjų ar vežėjų nebuvo gauta patvirtinimų ar dokumentų apie tai, jog ginčo prekės buvo išleistos į apyvartą Kirgizijos Respublikoje ir Armėnijos Respublikoje, kad ten joms buvo formintos atitinkamos muitinės procedūros (pristačius ginčo prekes į minėtas jurisdikcijas), nėra joks pareiškėjo teisinės atsakomybės ar teisės pažeidimo padarymo konstatavimo pagrindas. Teisės aktuose reikalavimas pagrįsti (dokumentais) iš ES muitų teritorijos tiekiamų prekių, patenkančių į sankcionuojamų prekių sąrašus, nugabenimą į trečiąsias paskirties valstybes, atsirado tik nuo 2023 m. birželio 9 d., t. y. vėliau nei vyko ginčo prekių tiekimo sandoriai ir buvo deklaruotas ginčo prekių eksportas. Vien faktas, kad pareiškėjas turėjo ekonominius ryšius su Baltarusijos Respublikos įmone OOO „Noka tech“ ar kad jos atžvilgiu atliko prievolių įskaitymus, nėra joks teisės pažeidimas ir niekaip nepatvirtina Ataskaitos teiginių pagrįstumo. Sprendimu laikydamas ginčo prekių tiekimo į Armėniją ir Kirgiziją sandorius apsimestiniais, atsakovas viršijo savo kompetencijos ribas, taip pat padarė išvadas, kurios prieštarauja realiai egzistuojančioms sandorių aplinkybėms ir įrodytiems jų elementams. Į Kirgiziją ir Armėniją tiekiamos ginčo prekės buvo viešai ir oficialiai deklaruotos bei pateiktos muitinei kartu su jas lydinčiais dokumentais. Jokių kliūčių jas ar su jais susijusius dokumentus vertinti, tirti, apžiūrėti, analizuoti, imti jų mėginius, daryti laboratorinius ar panašius tyrimus, ekspertizes ir pan. muitinės įstaigoms niekada nebuvo sudaryta.

2.12.       Ginčo prekės nebuvo slepiamos nuo muitinės priežiūros ar kontrolės, jos nebuvo gabenamos užmaskuotos, kontrabanda, tai patvirtina pati šių prekių eksporto muitinės procedūrų eiga. Ginčo prekių deklaravimo muitinėje ir jų gabenimo metu nebuvo fiksuota nei jokių ginčo prekių papildomo sulaikymo atvejų, nei buvo taikoma kokiems nors asmenims teisinė atsakomybė už jų netinkamą deklaravimą, nei buvo nustatyta, kad kokie nors asmenys, įskaitant pareiškėją, nebūtų įvykdę kokių nors muitines pareigūnų nurodymų dėl prekių kontrolės – tokių duomenų byloje nėra, jie neegzistuoja.

2.13.       Sprendimu sukuriama teisinė situacija, kurioje atsakovas ir teigia, ir kartu pats paneigia tuos pačius juridinius faktus, dėl vieno ir to paties fakto daro skirtingus vertinimus. Akivaizdu, kad vienose Sprendimo vietose atsakovas teigia, kad pareiškėjas privalėjo muitinei pateikti ginčo prekių nugabenimą į eksporto deklaracijose nurodytas šalis patvirtinančius įrodymus ir kad būtent tai yra pažeidimas, o kitose vietose teigia, kad pareiškėjas neprivalėjo muitinei pateikti ginčo prekių nugabenimą į eksporto deklaracijose nurodytas šalis patvirtinančių įrodymų.

2.14.       Sprendime nepagrįstai buvo išspręstas pareiškėjo apmokestinimo klausimas pavedant priimti naują sprendimą dėl pareiškėjui apskaičiuotos mokestinės nepriemokos ir nepagrįstai buvo konstatuota, kad pareiškėjas padarė Ataskaitos rezoliucinės dalies 4.1.1 punkte inkriminuotus tarptautinių sankcijų pažeidimus, aprašytus šios Ataskaitos 3 dalies 3.1.2–3.1.4 punktuose. Tariamų bei neegzistuojančių teisės aktų, susijusių su tarptautinėmis sankcijomis, pažeidimų inkriminavimas Sprendimu ir teritorinės muitinės Ataskaita (kuri buvo patvirtinta Sprendimu), nors šie pažeidimai niekaip nėra susiję su jokiais veiksmais, kuriuos draudžia muitų (muitinės) teisės aktai, taip pat nepagrįsto pavedimo priimti naują sprendimą dėl apskaičiuotos mokestinės nepriemokos pateikimas Sprendimu sudaro Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytą pagrindą panaikinti Sprendimą.

3.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti. Departamentas atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

3.1.       Vilniaus TM nustatė, kad pareiškėjas iš Baltarusijos Respublikos įmonės OOO Semaldrev įsigijo ir importavo prekes, kurias deklaravo Ataskaitos 1 lentelėje nurodytose 17-oje muitinės deklaracijų išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrai. Pareiškėjas įtraukė į apskaitą sąnaudas, susijusias su krovinių pervežimu ir ekspedijavimu maršrutu Ganceviči (Baltarusija)–Marijampolė: 620 Eur pagal ekspeditoriaus „Private Interpreneur Balashov Ievgen (Vokietija)“ aktą-ataskaitą Nr. 5 (2022 m. gruodžio 31 d.) ir sąskaitą Nr. 15 (2023 m. sausio 25 d.); 2 363 Eur pagal ekspeditoriaus „Private Interpreneur Balashov Ievgen (Vokietija)“ aktą-ataskaitą Nr. 8 (2023 m. rugsėjo 30 d.) ir sąskaitą Nr. 19 (2023 m. spalio 2 d.), tačiau šios sumos nebuvo deklaruotos muitinei. Pareiškėjas, nepatikslinęs Ataskaitos 1 lentelėje nurodytose 17-koje muitinės deklaracijų deklaruotos prekių muitinės vertės prekių vežimo išlaidomis pagal sąskaitas, neteisingai deklaravo prekių muitinę vertę, tuo pažeidė Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnio 1 dalies e 2 punkto i papunkčio nuostatas. Dėl to teritorinė muitinė pareiškėjui apskaičiavo ir įregistravo mokestinę prievolę muitinei: 74 Eur muito, 638 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir skyrė 384 Eur baudą.

3.2.       Vilniaus TM Ataskaitoje nustatė objektyvius ir kiekybiškai įvertinamus duomenis – pareiškėjo apskaitos duomenis, sąskaitas, susijusias su prekių pervežimu ir ekspedijavimu, kuriose nurodytas sumas pridėjo prie deklaruotų prekių muitinės vertės. Pareiškėjas po sąskaitų gavimo momento muitinės deklaracijose deklaruotos prekių muitinės vertės nepatikslino prekių pervežimo ir ekspedijavimo išlaidomis. Tai, kad pareiškėjas sąskaitas gauna po prekių deklaravimo ir įforminimo pasirinktai muitinės procedūrai, pareiga patikslinti importo deklaracijose deklaruojamų prekių muitinę vertę neišnyksta. Patirtų sąnaudų įtraukimas į apskaitą patvirtina, kad pareiškėjas tokias išlaidas patyrė. Taigi teigti, kad sąskaitos dėl jų išrašymo momento neatitinka Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnio 2 dalies sąlygų jose nurodytas sumas pridėti prie prekių muitinės vertės, pagrindo nėra.

3.3.       Vilniaus TM vertintose sąskaitose nėra išskirtos išlaidos, patirtos iki prekių įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją vietos; pareiškėjui buvo pateiktas pranešimas dėl nustatyto pažeidimo, t. y. pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos teikti kitus įrodymus, įrodančius faktiškai patirtas išlaidas, susijusias su prekių vežimu į prekių įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją vietą, tačiau jokių naujų įrodymų nepateikta. Remiantis 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės, (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas) 138 straipsnio 1 dalyje pateiktu aiškinimu, prekių vežimo išlaidos apskaičiuojamos proporcingai atstumui iki įvežimo muitinės įstaigos, todėl nėra pagrindo teigti, kad vertintos sąskaitos vien dėl jose neišskirtų konkrečių sumų už patirtas išlaidas iki prekių įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją neatitinka Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktyje nurodytų sąlygų jose nurodytas sumas pridėti prie prekių muitinės vertės.

3.4.       Departamentas, įvertinęs visas pirmiau nurodytas aplinkybes, nustatė, kad vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunkčio nuostata, pareiškėjo pateiktose sąskaitose nurodytos prekių vežimo ir ekspedijavimo išlaidos turėjo būti pridėtos prie deklaruotų prekių muitinės vertės (deklaruotų prekių muitinė vertė turėjo būti patikslinta prekių vežimo ir ekspedijavimo išlaidomis pagal sąskaitas), vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 138 straipsnio 1 dalies nuostata, kuri nustato, kad jei prekės tos pačios rūšies transporto priemone vežamos į vietą, kuri yra nutolusi nuo įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją vietos, vežimo išlaidos apskaičiuojamos proporcingai atstumui iki šio reglamento 137 straipsnyje nurodytos prekių įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją vietos. Sprendime nustačius, jog ginčo atveju Vilniaus TM prie Ataskaitos 1 lentelėje nurodytose 17-oje muitinės deklaracijų deklaruotos prekių muitinės vertės pridėjo visas sumas – 620 Eur ir 2 363,00 Eur (pagal sąskaitas, išrašytas už atliktas paslaugas maršrutu Ganceviči (Baltarusija)–Marijampolė), padarė išvadą, kad prie muitinės deklaracijų deklaruotos prekių muitinės vertės pridedamos sąskaitose nurodytos vežimo išlaidos turi būti tikslinamos, kaip numatyta Įgyvendinimo reglamento 138 straipsnio 1 dalyje, proporcingai atstumui iki įvežimo muitinės įstaigos. Būtent dėl šios priežasties Sprendimo rezoliucinės dalies 1 punkte buvo nuspręsta patenkinti pareiškėjo skundą dalyje dėl Ataskaitos motyvuojamoje dalyje nustatyto pažeidimo (3.1.1 p.) ir panaikinti Ataskaitos nusprendžiamosios dalies 3, 4, 5, 6, 7 punktus bei pavesti priimti naują sprendimą.

3.5.       Sprendime detaliai pasisakyta dėl pristatymo sąlygų DAP (pristatyta į vietą) aiškinimo, kurios, be kita ko, buvo aiškiai nurodytos Ataskaitoje ir pareiškėjo atsakomybės dėl netikslių duomenų teikimo muitinei pagal Sąjungos muitinės kodekso 15 straipsnio 2 dalį. Jokiu būdu nereiškia, kad Sprendimu buvo nukrypta nuo mokestinio ginčo objekto ar kad buvo pabloginta pareiškėjo teisinė padėtis, kadangi iš Sprendimo motyvų aiškiai matyti, Departamento pavedimas Vilniaus TM priimti naują sprendimą yra ne bloginantis pareiškėjo teisinę padėtį, o kaip tik gerinantis (t. y. buvo atsižvelgta į skundo argumentus ir Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunkčio bei Įgyvendinimo reglamento 138 straipsnio 1 dalies nuostatas).

3.6.       Sprendime buvo atkreiptas dėmesys į DAP pristatymo sąlygas ir atitinkamai paaiškinta jų reikšmė nagrinėjamo ginčo kontekste, kadangi pareiškėjas skunde Departamentui patvirtino, kad už importuojamų prekių vežimą gauna sąskaitas, t. y. patvirtino, kad su prekių vežimu susijusias išlaidas apmoka pats, o ne pardavėjas, kaip numatyta DAP pristatymo sąlygose (akcentuojant dėl pagrindo šias išlaidas įtraukti į prekių muitinę vertę). Todėl buvo pasisakyta ir dėl pareiškėjo pareigos pagal Sąjungos muitinės kodekso 15 straipsnio 2 dalį deklaracijose teikti tikslią informaciją. Tačiau tokių aplinkybių nurodymas Sprendime savaime neblogina pareiškėjo teisinės padėties, kadangi ne šių aplinkybių pagrindu buvo pavesta Vilniaus TM priimti naują sprendimą. Dėl šių Sprendime nurodytų aplinkybių dėl neteisingų duomenų pateikimo deklaracijose pareiškėjui jokia atsakomybė nebuvo taikyta. Skunde teismui nurodyti argumentai vertintini kaip subjektyvi gynybinė pozicija, nesudaranti jokio pagrindo abejoti priimto Sprendimo teisėtumu ar jį naikinti.

3.7.       Ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo iš Baltarusijos Respublikos įmonės OOO Semaldrev įsigytų prekių – „surenkamieji statiniai Komplekt“ ir „surenkamieji mediniai statiniai Komplekt“, deklaruotų Ataskaitos 3 priede nurodytose 30 importo deklaracijų, klasifikavimo, turėjusio įtakos draudimų taikymui. Išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, patikrinęs Ataskaitoje padarytas išvadas dėl pareiškėjo Ataskaitos 3 priede nurodytose 30 importo deklaracijų deklaruotų prekių klasifikavimo, atsakovas Sprendime nustatė, kad Vilniaus TM Ataskaitoje pagrįstai ginčo prekes suklasifikavo KN 6810 pozicijoje, 44, 72, 73 skirsniuose ir konstatavo, kad patikrinimo medžiagoje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti Vilniaus TM prekių klasifikavimo teisingumu, jo patikimumu. Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, kuriais ji nesutinka su Ataskaitoje ir Sprendime nurodytais argumentais, kurių pagrindu buvo priimtas galutinis sprendimas dėl ginčo prekių klasifikavimo ne pareiškėjo nurodytu KN kodu 9406 10 00, o Ataskaitoje nustatytais KN kodais 6810, 44, 72 ir 73, Departamento vertinimu, yra visiškai nepagrįsti ir teisiškai nereikšmingi.

3.8.       Sprendime atsakovas detaliai išaiškino visas aplinkybes, susijusias su ginčo prekių tarifinio klasifikavimo procedūra, ir pagrindė, kodėl nagrinėjamu atveju, keičiant prekių KN kodą, nebuvo būtina atlikti Apraše Nr. 1BE-395 nustatytų procedūrų. Aprašo Nr. 1BE-395 nuostatos neįpareigoja visais atvejais nustatant ar keičiant prekių KN kodus imti prekių mėginius tarifinio klasifikavimo kodui nustatyti, o tik nurodo galimus atvejus, t. y. palieka teisę kiekvienu atveju savarankiškai nuspręsti, ar tokį veiksmą yra būtina atlikti. Taigi Apraše Nr. 1BE-395 nustatytos procedūros yra privalomos, kai prekių tarifiniam klasifikavimui prekių mėginiai (pavyzdžiai) yra paimti. Vilniaus TM turėjo pakankamai informacijos apie tikrinamas prekes (jų objektyvius požymius, savybes), kad įsitikintų, ar deklaruotos muitinei ir įtrauktos į buhalterinę apskaitą prekės, lyginant su vizualiai apžiūrėtomis, yra tos pačios prekės. Nenustačius prieštaravimų tarp muitinei deklaruotų ir vizualiai apžiūrėtų prekių, Vilniaus TM patikrinimo metu nebuvo pagrindo imti prekių mėginius (pavyzdžius) ir atlikti Apraše Nr. 1BE-395 nustatytas procedūras dėl prekių KN kodų nustatymo. Aprašo Nr. 1BE-395 nuostatos taikomos tuomet, kai yra paimti prekių mėginiai, o tai, ar konkrečioje situacijoje būtina paimti prekių mėginius, kiekvienu atveju sprendžia tyrimą atliekantys muitinės pareigūnai, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad buvo būtina atlikti Apraše Nr. 1BE-395 nustatytas procedūras.

3.9.       Departamentas Sprendime aiškiai nurodė, kodėl ginčo prekės neklasifikuotinos KN kodu 9406 10 00. Nebaigti statyti surinkti arba nesurinkti statiniai turi turėti esminių surenkamųjų statinių požymių. Nagrinėjamu atveju buvo importuoti „surenkamieji statiniai Komplekt“ ir „surenkamieji mediniai statiniai Komplekt“ nesurinktu pavidalu. Departamentas Sprendime aiškiai nurodė, kad tikrinimo medžiagoje jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad importuotos prekės buvo pritaikytos sukonstruoti deklaruotus statinius, t. y. kad turi esminių surenkamųjų statinių požymių, nebuvo. Kaip tik buvo nustatyta, kad Vilniaus TM turi visą pareiškėjo internetiniame puslapyje buvusią informaciją, įskaitant nuotraukas, paneigiančias pareiškėjo aiškinimą dėl prekių pritaikymo tikslo. Vilniaus TM vizualiai apžiūrėjus prekes, jos atrodė taip, kaip įprastai prekyboje, t. y. neturėjo sukomplektuotoms prekėms būdingų savybių, prekės nebuvo pritaikytos sukonstruoti muitinei deklaruotus statinius. Tikrintose tiekėjo techninėse specifikacijose ir pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje prekės aprašytos pagal jų atskirus elementus, konkrečiai neįvardijant jokių požymių, kad jos pritaikytos statiniams konstruoti. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų Ataskaitoje padarytas išvadas dėl prekių pritaikymo sukonstruoti statinius. Ataskaitoje yra pakankamai duomenų, įrodančių, kad tikrintos prekės nebuvo pritaikytos deklaruotiems statiniams sukonstruoti.

3.10.       Atkreiptinas dėmesys, kad prekės yra klasifikuojamos pagal tai, kokios jos yra muitinio įforminimo metu, o ne kas bus (galėtų būti) pagaminta ar surinkta vėliau šiuos gaminius importavus. Ataskaitoje nustatytos aplinkybės, kaip buvo disponuojama prekėmis po jų išleidimo į laisvą apyvartą, tik patvirtino, kad šios prekės importo metu buvo skirtos ne deklaruotų statinių statybai, o jų (statinių atskirų elementų) pardavimui ir naudojimui savo reikmėms, renovuojant jau esamus pareiškėjo statinius. Taigi muitinio įforminimo metu ginčo prekės nebuvo surinktos kaip statiniai, o atskiri deklaruojami tų statinių elementai nebuvo pritaikyti tikslu tokiems statiniams sukonstruoti, todėl jokio pagrindo ginčo prekes klasifikuoti KN kodu 9406 10 00 nebuvo. Ataskaitoje nustatytos aplinkybės, kaip pareiškėjas disponavo ginčo prekėmis po jų išleidimo į laisvą apyvartą, yra itin svarbios, kadangi patvirtina, jog tokios prekės importo metu buvo skirtos ne deklaruotų statinių statybai.

3.11.       Patikrinus pareiškėjo apskaitos registrus, susijusius su importuotomis prekėmis, buvo nustatyta, kad mediniai statinio elementai buvo parduoti beveik iš karto po importo deklaracijų įforminimo muitinėje arba net tą pačią dieną, kas suponuoja išvadą, kad jau prekių muitinio įforminimo metu pareiškėjui buvo žinoma apie prekių – deklaruotų statinių atskirų elementų pardavimą. Buvo įvertinta pareiškėjo vykdyta komercinė veikla prieš ir po tarptautinių sankcijų įvedimo ir buvo nustatyta, kad pareiškėjo importuojamoms prekėms įvedus draudimus ir ribojimus, jo vykdyta komercinė veikla nepasikeitė, t. y. pareiškėjas ir toliau prekiavo tomis pačiomis prekėmis, muitinei jas deklaruodama kitu KN kodu, kuriam draudimai ir apribojimai netaikomi.

3.12.       KN taikomi du pagrindiniai klasifikavimo principai, t. y. prekės klasifikuojamos pagal medžiagą, iš kurios jos pagamintos, bei pagal paskirtį ir atliekamą funkciją. Ataskaita pagrįstai nustatyti kiti nei importo deklaracijose deklaruoti prekių KN kodai. Pareiškėjas jokių argumentų ir objektyvių įrodymų, paneigiančių prekių – surenkamųjų statinio atskirų elementų priskyrimą KN 6810 pozicijai, KN 44, 72 ir 73 skirsniui, nepateikė. Pareiškėjas iš Baltarusijos Respublikos bendrovės OOO Semaldrev įsigijo ir importavo prekes, kurioms Reglamentu (EB) Nr. 765/2006 taikomos tarptautinės sankcijos.

3.13.       Kadangi pareiškėjas eksportuotoms iš Baltarusijos Respublikos Baltarusijos kilmės prekėms, klasifikuojamoms KN 6810 pozicijoje, KN 44, 72 ir 73 skirsniuose, jas muitinės deklaracijose deklaravo kaip statinį KN 9406 pozicijoje, kuriam tarptautinės sankcijos netaikomos, darytina išvada, kad pareiškėjas ne tik sąmoningai ir apgalvotai dalyvavo veikloje, kuria tiesiogiai ar netiesiogiai siekiama nesilaikyti arba dėl kurios tiesiogiai ar netiesiogiai nesilaikoma Reglamente (EB) Nr. 765/2006 nustatytų draudimų, bet kartu prekių importo metu muitinei teikė klaidingą ir netikslią informaciją. Deklaravimo metu pateikta informacija klaidino muitinę, pareiškėjas neatskleidė tikrosios importuojamų prekių paskirties (kam jos bus naudojamos), todėl šių prekių muitinio įforminimo metu muitinė neturėjo objektyvaus pagrindo kelti klausimų dėl neteisingai deklaruojamo tarifinio prekių klasifikavimo kodo ar prekėms taikomų ribojimų, draudimų.

3.14.       Pareiškėjas ignoravo ES draudimus tiesiogiai ar netiesiogiai parduoti, tiekti, perduoti ar eksportuoti Reglamento (EB) Nr. 765/2006 XIV priedo sąraše nurodytas Sąjungos ar ne Sąjungos kilmės mašinas (konkrečiai Ataskaitos 3 dalies 3.1.3 ir 3.1.4 punktų 2 ir 3 lentelėse nurodytose eksporto deklaracijose deklaruotas prekes) bet kuriam asmeniui, subjektui ar organizacijai Baltarusijoje arba naudoti Baltarusijoje ir siekdama suklaidinti muitinę bei išvengti Reglamento (EB) Nr. 765/2006 nustatytų draudimų, tikrintų eksporto deklaracijų (nurodytos Ataskaitos 3 dalies 3.1.3 ir 3.1.4 punktų 2 ir 3 lentelėse) 17–ame langelyje „Šalies gavėjo kodas“ nurodė šalies gavėjo kodus „KG“ (Kirgizijos Respublika), „AM“ (Armėnijos Respublika), 8-tame langelyje „Gavėjas“ nurodė tris Kirgizijos Respublikos bendroves ir Armėnijos Respublikos bendrovę, 44-ame langelyje „Papildoma informacija/pateikiami dokumentai/sertifikatai ir leidimai“ įrašė PVM sąskaitų faktūrų numerius, kuriuose nurodytos prekių pirkėjos tos pačios prekių gavėjos Kirgizijos Respublikos ir Armėnijos Respublikos bendrovės, kurioms sankcijos netaikomos. Vilniaus TM nustatė, kad ginčo prekės faktiškai nebuvo pristatytos į eksporto deklaracijų 17-ame langelyje nurodytas deklaruotų prekių gavėjas šalis – Kirgizijos Respubliką ir Armėnijos Respubliką.

3.15.       Departamentas raštu kreipėsi į Armėnijos Respublikos ir Kirgizijos Respublikos kompetentingas institucijas dėl pareiškėjo prekių deklaruotų tikrintose eksporto deklaracijose, prašydamas informuoti, ar šių šalių muitinėse buvo deklaruotos prekės. Atsakydama į užklausą, Armėnijos Respublikos kompetentinga institucija pateikė informaciją, kad bendrovė LLC „Ginevan wine factory“ tikrintose eksporto deklaracijoje (Ataskaitos 3.1.4 punkto 3 lentelėje) deklaruotas prekes pardavė Baltarusijos Respublikos bendrovėms OOO „Noka tech“ ir OOO Semaldrev, kurios atliko su prekėmis susijusius muitinės formalumus Baltarusijoje, t. y. patvirtino, jog prekės nebuvo pristatytos į šių eksporto deklaracijų 17–ame langelyje „Šalies gavėjos kodas“ deklaruotą šalį – Armėnijos Respubliką. Kirgizijos Respublikos kompetentinga institucija pateiktoje informacijoje nepatvirtino, kad prekės, deklaruotos tikrintose eksporto deklaracijose (Ataskaitos 3.1.3 punkto 2 lentelėje), buvo nugabentos į šių eksporto deklaracijų 17–ame langelyje „Šalies gavėjos kodas“ deklaruotą šalį – Kirgizijos Respubliką ir kad buvo joje deklaruotos. Taigi iš kompetentingų institucijų gauta informacija neginčijamai patvirtina, kad pareiškėjas šių prekių į Kirgizijos Respubliką ir Armėnijos Respubliką neeksportavo. Pareiškėjas, būdamas prekių eksportuotoju, pagal Sąjungos muitinės kodekso 15 straipsnį yra atsakingas už informacijos ir visų dokumentų tikslumą ir išsamumą, tačiau nė vienu iš ginčo atvejų realiai į šias šalis deklaruotų prekių neeksportavo.

3.16.       Departamento vertinimu, LLC „KSK torg“ skola pareiškėjui perleista LLC „AL trade“, dalis LLC „AL trade“ įsiskolinimo pareiškėjui už parduotas prekes perleista Baltarusijos Respublikos bendrovei OOO „Noka tech“, visas LLC „Imperial group“ įsiskolinimas pareiškėjui už parduotas prekes perleistas Baltarusijos Respublikos bendrovei OOO „Noka tech“, dalis LLC „Ginevan wine factory“ įsiskolinimo pareiškėjui perleista Baltarusijos Respublikos bendrovei OOO „Noka tech“, kuri iki tarptautinių sankcijų įvedimo buvo pareiškėjo prekių pirkėja ir kuriai pareiškėjas eksportavo analogiškas prekes. Be to, LLC „Ginevan wine factory“ yra alkoholinių gėrimų gamintoja ir pagal Vilniaus TM nustatytas aplinkybes pareiškėjo šiai bendrovei parduotos prekės yra netipinės jos veiklai. Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad Baltarusijos Respublikos bendrovė OOO „Noka tech“ nėra atsitiktinė pareiškėjo eksportuojamų prekių pirkėja ir kad analogiškos, kaip ginčo prekės, kurių eksportas, pardavimas, tiekimas, perdavimas į Baltarusijos Respubliką yra draudžiamas, šiai bendrovei buvo eksportuojamos ne kartą. Pats pareiškėjas pagal prekių eksporto metu galiojančias Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo nuostatas, Reglamento (EB) Nr. 765/2006 nuostatas, Sąjungos muitinės kodekso nuostatas turi pareigą užtikrinti, kad jo tiekiamos prekės nepatektų į Baltarusiją. Kirgizijos Respublikos ir Armėnijos Respublikos bendrovių įtraukimas į pardavimo (tiekimo) grandinę sudarė sąlygas apeiti sankcijas. Sudaryti sandoriai su Kirgizijos Respublikos ir Armėnijos Respublikos bendrovėmis LLC „KSK torg“, LLC „All trade“, LLC „Imperial group“, LLC „Ginevan wine factory“ yra apsimestiniai, o tikrasis tikslas – prekių, kurioms taikomi draudimai, tiekimas į Baltarusijos Respubliką.

3.17.       Pareiškėjas privalėjo ne tik teikti eksporto deklaracijose ir pridedamuose dokumentuose tikrovę atitinkančią informaciją apie prekių pirkėjus (gavėjus), bet ir šiuo atveju susilaikyti nuo veiksmų, t. y. apsimestinio sandorio su Kirgizijos ir Armėnijos bendrovėmis sudarymo. Pareiškėjas, vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimu, turi pareigą užtikrinti, kad jo tiekiamos prekės nepatektų į Baltarusijos Respublikos rinką.

3.18.       Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad eksportuotos prekės buvo nugabentos į eksporto deklaracijose nurodytas šalis – Kirgizijos Respubliką ir Armėnijos Respubliką ar kitą šalį, kuriai netaikomos sankcijos. Pats pareiškėjas pasirinko gynybinę poziciją, kad už nieką neatsako ir jokių dokumentų neprivalo rinkti, o tai tik įrodo, kad jis nebuvo suinteresuotas įsitikinti, kad konkrečiu sandoriu nebus pažeisti arba apeiti sankcijų reikalavimai, nebuvo suinteresuota kontroliuoti prekių vežimą iki deklaruotos paskirties vietos, imtis priemonių, kad prekės nepatektų į Baltarusijos Respubliką. Eksporto deklaracijose nurodyti duomenys ir deklaruoti sandoriai, sudaryti su šalių bendrovėmis, kurioms netaikomi draudimai, kad prekes būtų galima eksportuoti, o pasirašytos trišalės sutartys su deklaruotomis prekių gavėjomis ir OOO „Noka tech“ dėl įsiskolinimų už parduodamas prekes perleidimo tik patvirtina sankcijų apėjimo būdu sudarytas sąlygas tikrajam ginčo prekių gavėjui – OOO „Noka tech“ atsiskaityti su pareiškėju už gautas ginčo prekes.

3.19.       Atsakovas Sprendime aiškiai nurodė, kad Ataskaitoje nėra niekaip konstatuota ar nustatyta, kad pareiškėjas tikrintu laikotarpiu tokius dokumentus privalėjo teikti muitinei, ar kad jų nepateikęs padarė pažeidimą. Priešingai, Vilniaus TM tikrinimo metu pati kreipėsi į Kirgizijos Respublikos muitinės ir Armėnijos Respublikos muitinės administracijas, CMR važtaraščiuose nurodytus prekių vežėjus ir jokių pareiškėjo nurodytų dokumentų, įrodančių prekių pristatymą į šias šalis, iš pareiškėjo pateikti nereikalavo. Tarptautinių sankcijų pažeidimas buvo nustatytas ne dėl to, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių ginčo prekių pristatymą į deklaruotas šalis, o dėl to, kad pareiškėjas apsimestiniais sandoriais faktiškai tas prekes pardavė (tiekė) Baltarusijos Respublikos bendrovei OOO „Noka tech“, pateikė netikslius duomenis apie šalį gavėją.

4.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Vilniaus TM, pritardama Departamento atsiliepime išdėstytiems argumentams, be kita ko, nurodė, kad Ataskaitoje nėra nurodyta, jog pareiškėjas pažeidė reikalavimus, nustatydamas atsiskaitymo už prekių tiekimą sąlygas tarpusavio reikalavimų įskaitymo būdu, tačiau faktas, kad Kirgizijos pirkėjų įsiskolinimai pareiškėjui už pateiktas prekes tarpusavio reikalavimų įskaitymo būdu buvo perleisti Baltarusijos įmonei OOO „Noka tech“, tik patvirtina, kad eksportuotos prekės buvo skirtos būtent šiai Baltarusijos įmonei, su kuria pareiškėjas turėjo prekybinius ryšius, tiekiant analogiškas prekes, dar iki tarptautinių sankcijų įvedimo. Vilniaus TM pažymėjo, kad prekių gabenimas „Incoterms“ FCA sąlygomis, eksportuotojo prievolių ir atsakomybės muitinės atžvilgiu nepanaikina, kadangi pareiškėjo bei prekių gavėjų (taip pat ir prekių vežėjų) tarpusavio susitarimo sąlygos yra civilinių santykių dalykas, o ne muitinės kompetencijos bei tyrimo sritis.

 

II.

 

5.       Regionų administracinis teismas 2026 m. sausio 15 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

6.       Teismas nustatė, kad: 

6.1.       Vilniaus TM, atlikusi pareiškėjo kompleksinį ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su muitų teisės aktų taikymu laikotarpiu nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d., priėmė Ataskaitą, kurios nusprendžiamojoje dalyje nustatė, kad pareiškėjas pažeidė Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunkčio nuostatas; Reglamento (EB) Nr. 765/2006 1o, 1p, 1s, 1q, 1m straipsnių nuostatas Tarptautinių sankcijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies bei 7 straipsnio 1–2 dalių nuostatas ir kuria, be kita ko, nusprendė, kad eksporto deklaracijų, nurodytų patikrinimo ataskaitos 3.1.3 ir 3.1.4 dalyse, 17-ame langelyje „Šalies gavėjo kodas“ turi būti „BY“; perskaičiuoti patikrinimo ataskaitos 3.1.1 dalyje nurodytose importo deklaracijose deklaruotų prekių muitinę vertę taip, kaip nurodyta patikrinimo ataskaitos 1 priede, ir papildomai apskaičiuoti muito – 74 Eur, importo PVM – 638 Eur; apskaičiuoti ir įtraukti į apskaitą Ataskaitos 1 priede nurodytus delspinigius; skirti pareiškėjai baudą – 384 Eur; įregistruoti pareiškėjui mokestinę prievolę muitinei: muito – 74 Eur, importo PVM – 638 Eur ir skirtą baudą – 384 Eur.

6.2.       Dėl Ataskaitos pareiškėjas pateikė skundą Departamentui, kuris Sprendimu nusprendė: patenkinti UAB „Intatehas“ skundą dalyje dėl Ataskaitos motyvuojamoje dalyje nustatyto pažeidimo (3.1.1 p.) ir panaikinti Ataskaitos nusprendžiamosios dalies 3, 4, 5, 6, 7 punktus bei pavesti priimti naują sprendimą; likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti. 

7.       Teismas pažymėjo, kad atsakovas Sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Ataskaitos nusprendžiamosios dalies 3–7 punktus ir pavedė priimti naują sprendimą, todėl sprendė, kad Ataskaita šioje dalyje pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia. Teismas nurodė, kad administracinės bylos dalykas yra Ataskaitos dalis (3 dalies 3.1.2–3.1.4 punktai) ir Sprendimas.

8.       Vertindamas Ataskaitos 3 dalies 3.1.2 punkto pagrįstumą, teismas vadovavosi Sąjungos muitinės kodekso 46 ir 48 straipsniais, Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 10 ir 19 straipsniais. Teismas pažymėjo, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) išaiškinimus išleidusi prekes muitinė turi teisę patikrinti prekybos dokumentus ir duomenis, susijusius su atitinkamų prekių importo arba eksporto operacijomis arba su paskesnėmis prekybos šiomis prekėmis operacijomis, taip pat gali tikrinti prekes, jeigu jas vis dar įmanoma pateikti tikrinti (žr. 2014 m. vasario 27 d. sprendimą byloje Nr. C-571/12, 29, 30 p.).

9.       Teismas detalizavo Europos Sąjungos teisės aktus, kurie yra teisinis pagrindas, reglamentuojantis prekių klasifikavimą, pacitavo KN aiškinimo taisykles (žr. 2010 m. spalio 5 d. Komisijos reglamentą (ES) Nr. 861/2010, iš dalies keičiantį Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedą (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 861/2010). Buvo pažymėta, kad KN 94 skirsnio 4 pastaboje nurodyta, kad 9406 pozicijoje žodžių junginys „surenkamieji statiniai“ įvardija statinius, baigtus gaminti įmonėje arba turinčius kartu pateikiamų elementų pavidalą ir surenkamus statybos vietoje, pavyzdžiui, gyvenamąsias arba darbo patalpas, įstaigas, mokyklas, parduotuves, sandėliukus, garažus arba panašius statinius. Remdamasis Suderintos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos (HSEN) 9406 pozicijos paaiškinimu, teismas nurodė, kad nebaigti statyti surinkti arba nesurinkti statiniai turi turėti esminių surenkamųjų statinių požymių. Teismas atkreipė dėmesį, kad KN kodu 6810 prekė klasifikuojama KN XIII skyriuje „Dirbiniai iš akmens, gipso, cemento, asbesto, žėručio arba panašių medžiagų; keramikos dirbiniai; stiklas ir stiklo dirbiniai“; pagal KN 68 skirsnio pastabos 1 punkto k papunktį, 68 skirsniui nepriskiriami dirbiniai, kurie priskiriami 94 skirsniui (pvz., baldai, šviestuvai ir apšvietimo įranga, surenkamieji statiniai). KN kodu 44 prekė klasifikuojama KN IX skyriuje „Mediena ir medienos gaminiai; medžio anglys; kamštiena ir kamštienos dirbiniai; dirbiniai iš šiaudų, esparto arba iš kitų pynimo medžiagų; pintinės ir kiti pinti dirbiniai“; pagal KN 44 skirsnio pastabos 1 punkto o papunktį, 44 skirsniui nepriskiriami dirbiniai, priskiriami 94 skirsniui. KN 72 kodu prekė klasifikuojama KN XV skyriuje „Netaurieji metalai ir netauriųjų metalų gaminiai; pagal KN XV skyriaus pastabos 1 punkto k papunktį, šiam skyriui nepriskiriami dirbiniai, priskiriami 94 skirsniui (pavyzdžiui, baldai, čiužinių karkasai, šviestuvai ir apšvietimo įranga, šviečiantieji ženklai, surenkamieji statiniai). KN kodu 73 prekė klasifikuojama KN XV skyriuje „Netaurieji metalai ir netauriųjų metalų gaminiai, pagal KN XV skyriaus pastabos 1 punkto k papunktį, šiam skyriui nepriskiriami dirbiniai, priskiriami 94 skirsniui.

10.       Teismas nurodė, kad prekės, kurios klasifikuojamos KN 44 skirsnyje, KN 6810 pozicijoje, KN 72 ir 73 skirsniuose, patenka į Reglamento (EB) Nr. 765/2006 X–XII prieduose nurodytų gaminių sąrašus, o pagal aptariamo reglamento nuostatas draudžia į Sąjungą tiesiogiai ar netiesiogiai importuoti šiuose prieduose išvardytus gaminius, jei jų kilmės šalis yra Baltarusija arba jie eksportuoti iš Baltarusijos; taip pat draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai įsigyti X–XII prieduose išvardytus gaminius, jeigu jų buvimo arba kilmės šalis yra Baltarusija.

11.       Pažymėjęs, kad Vilniaus TM atlikdama patikrinimą pagal Departamento direktoriaus 2008 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 1B-407 patvirtintas Muitinės vykdomų patikrinimų atlikimo taisykles (toliau – ir Taisyklės) turi teisę esant būtinumui atlikti asmens patalpose saugomų prekių inventorizaciją ar kitą faktinį jų tikrinimą, kontrolinius matavimus, paimti prekių mėginius, teismas nustatė, kad Vilniaus TM tikrino importuotų prekių techninę dokumentaciją (brėžinius su aprašymu ir specifikacija su išvardintais statinio elementais bei parovimo specifikacijomis, kuriose nurodytos surenkamųjų statybinių konstrukcijų elementai, kurie pakrauti į konkrečius vagonus), buhalterinės apskaitos dokumentus, kuriose prekės apskaitytos pagal atskirtus statinio elementus, kaip atskirtos prekės, kurios nurodytos pakrovimo specifikacijose bei tokių prekių pajamavimo/išlaidavimo dokumentus, konkrečiai įvardijant kiekvieną statinio atskiro elemento pardavimą, nurašymą įmonėms reikmėms, jų likučius, bei vizualiai (fiziškai) apžiūrėjo prekes.

12.       Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su išvada, kad Vilniaus TM turėjo pakankamai informacijos apie tikrinamas prekes (jų objektyvius požymius, savybes), kad įsitikintų, ar deklaruotos muitinei ir įtrauktos į buhalterinę apskaitą prekės, lyginant su vizualiai apžiūrėtomis, yra tos pačios prekės. Teismo įsitikinimu, nenustačius prieštaravimų tarp muitinei deklaruotų ir vizualiai apžiūrėtų prekių, Vilniaus TM patikrinimo metu pagal Taisyklių 52 punktą nebuvo pagrindo paimti prekių mėginius (pavyzdžius) bei atlikti Apraše Nr. 1BE-395 nustatytas procedūras dėl prekių KN kodų nustatymo.

13.       Teismas pažymėjo, kad pagal Sąjungos muitinės kodekso 57 straipsnį, prekių tarifinis klasifikavimas reiškia Kombinuotosios nomenklatūros subpozicijos ar subpozicijos dalies, kuriai priskiriamos atitinkamos prekės, nustatymą. Kadangi Vilniaus TM nustatė, kad draudimai ir ribojimai Reglamentu (EB) Nr. 765/2006 nustatyti prekių grupei, kuri atitinka KN skirsnį (2 skaitmenų) ar poziciją (4 skaitmenų), todėl teismas sprendė, kad pažeidimui konstatuoti nebuvo būtina nustatinėti tikslaus prekių subpozicijos kodo (8 skaitmenų), t. y. atlikti Apraše Nr. 1BE-395 nustatytas procedūras. Teismas taip pat vertino, kad dėl pasikeitusių prekių KN kodų nebuvo pagrindo keisti ar perskaičiuoti importo mokesčius, kadangi buvo tikrintos prekėms taikomos netarifinio reguliavimo priemonės.

14.       Dėl Apraše Nr. 1BE-395 nustatytų procedūrų teismas pažymėjo, kad prekės buvo suklasifikuotos pagal jų objektyvius požymius, savybes, aprašytus patikrinimo metu tikrintose pareiškėjo dokumentuose bei fiziškai apžiūrėjus prekes (jų likučius) pareiškėjo buveinės patalpose, todėl laboratoriniai tyrimai nagrinėjamu atveju nebuvo būtini. Teismo vertinimu, nebuvo ginčo dėl to, iš kokios medžiagos pagamintos prekės tam, kad jas būtų galima priskirti atitinkamiems KN skirsniams, kiek to reikėjo nustatyti, ar prekėms taikomi draudimai ir apribojimai.

15.       Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog Vilniaus TM Ataskaitoje neteisėtai nustatė 30 importo deklaracijų, nurodytų Ataskaitos 3 priede, deklaruotų prekių KN kodus. Kartu teismas atkreipė dėmesį, kad nė vienas statinys, kuris buvo deklaruotas Ataskaitos 3 priede nurodytose 30 importo deklaracijose, nebuvo pastatytas pareiškėjo teritorijoje ar pradėtas statyti, be to, pareiškėjas sandėlio apskaitos likučiuose 2024 m. balandžio 18 d. neturėjo visų 30 medinių statinių elementų, kurie kaip statiniai buvo deklaruoti minėtose importo deklaracijose.

16.       Aptaręs pareiškėjo patikrinimo metu nustatytas aplinkybes (t. y. pareiškėjo interneto svetainėje skelbtą informaciją, buhalterinės apskaitos duomenis, Baltarusijos įmonės OOO Semaldrev skelbiamą informaciją apie vykdomą veiklą), teismas konstatavo, kad pareiškėjo importuojamoms prekėms įvedus draudimus ir ribojimus, jo vykdyta komercinė veikla nepasikeitė, t. y. pareiškėjas ir toliau prekiavo tomis pačiomis prekėmis, muitinei jas deklaruojant kitu KN kodu, kuriam draudimai ir apribojimai netaikomi. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl dalies importuotų prekių pardavimo. 

17.       Teismas darė išvadą, kad Vilniaus teritorinė muitinė, klasifikuodama prekes kitais KN kodais nei tikrintose importo deklaracijose suklasifikavo pareiškėjas, pagrįstai rėmėsi visais tikrinimo metu surinktais objektyviais duomenimis, kurių pareiškėjas nenuginčijo. Teismo įsitikinimu, patikrinimo medžiagoje nebuvo duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti Vilniaus TM prekių klasifikavimo teisingumu, jo patikimumu. Nors pareiškėjas importo deklaracijose, nurodytose Ataskaitos 3 priede, importuotas prekes deklaravo vienu TARIC kodu 9406 10 00 00, kaip medinius surenkamuosius statinius, tačiau Vilniaus TM, atlikusi patikrinimą, Ataskaita nustatė, kad importuotos prekės klasifikuojamos vienoje KN pozicijoje, trijuose KN skirsniuose, pagal medžiagą, iš kurios pagamintos, t. y. dirbiniai iš cemento, betono arba iš dirbtinio akmens, sutvirtinti arba nesutvirtinti (gelžbetonio plokštė ir fundamentas) – KN 6810 pozicijoje; mediniai gaminiai (lentos, pjautinė mediena, profiliuota konstrukcinė mediena ir kt.) – KN 44 skirsnyje; geležies ir plieno (juodieji metalai) gaminiai (profiliuota stogo danga, skarda ir kt.) – KN 72 skirsnyje; gaminiai iš geležies arba iš plieno (juodųjų metalų) (vinys, savisriegis; kt.) – KN 73 skirsnyje.

18.       Buvo konstatuota, kad patikrinimo metu išanalizuoti duomenys patvirtino, jog pareiškėjas įsigijo iš Baltarusijos Respublikos įmonės OOO Semaldrev atskiras prekes, kaip atskirus statinio elementus, o ne statinius kaip buvo deklaravęs muitinei, taigi, pareiškėjas iš Baltarusijos Respublikos bendrovės OOO Semaldrev įsigijo ir importavo prekes, kurioms Reglamentu (EB) Nr. 765/2006 taikomos tarptautinės sankcijos bei prekių importo metu muitinei teikė klaidingą ir netikslią informaciją. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad prekių deklaravimo metu pateikta informacija klaidino muitinę, todėl šių prekių muitinio įforminimo metu muitinė neturėjo objektyvaus pagrindo kelti klausimų dėl neteisingai deklaruojamo tarifinio prekių klasifikavimo kodo ar prekėms taikomų ribojimų, draudimų.

19.       Pasisakydamas dėl Ataskaitos 3 dalies 3.1.3 ir 3.1.4 punktų, teismas pabrėžė, kad Sąjungos muitinės kodekso 15 straipsnis apibrėžia subjektą, kuriam gali būti taikoma atsakomybė ir atsakomybės ribas, t. y. konkrečiai nurodo, už ką deklarantas laikomas atsakingu ir už kokius atvejus prisiima atsakomybę, kartu nustato prievolę deklaruoti muitinei visas pateiktas prekes pasirinktai muitinės procedūrai, laikantis muitinės nustatytų formalumų. Teismas vadovavosi 2015 m. liepos 28 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos (toliau – ir Deleguotasis reglamentas) B-01 priedo II antraštinės dalies 3 skyriaus 7 pastraipa, Sąjungos muitinės kodekso 18 straipsniu, nustatančiu atstovavimo muitinėje būdus. Buvo nustatyta, kad visų tikrintų Ataskaitos 2 ir 3 lentelėse nurodytų eksporto deklaracijų 14-ame langelyje nurodytas skaičius „2“, kuris reiškia, kad muitinės tarpininkai veikė tiesioginio atstovavimo būdu, atstovaudami pareiškėjui, todėl teismas darė išvadą, kad visa atsakomybė už muitinės procedūrų vykdymą ir pateiktos informacijos tikslumą teko pareiškėjui.

20.       Dėl Vilniaus TM vertinimo (Ataskaitos 3.1.3 p. ir 3.1.4 p.), kad ginčo prekės faktiškai nebuvo pristatytos į eksporto deklaracijų 17-ame langelyje nurodytas deklaruotų prekių gavėjų šalis – Kirgizijos Respubliką ir Armėnijos Respubliką, o eksportuotos į Baltarusijos Respubliką, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nei tikrinimo metu, nei su skundu Departamentui nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad eksportuotos prekės buvo nugabentos į eksporto deklaracijose nurodytas šalis ar kitą šalį, kuriai netaikomos sankcijos, neginčijo nustatytų faktų, kad prekės nebuvo nugabentos į deklaruotas šalis. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas nepateikė argumentų, paneigiančių Vilniaus TM išvadas dėl sudarytų apsimestinių sandorių, t. y. visos nustatytos aplinkybės patvirtino, kad ginčo prekės nebuvo skirtos Kirgizijos Respublikos ir Armėnijos Respublikos rinkoms, bet buvo nukreiptos į Baltarusijos Respublikos rinką.

21.       Teismas pabrėžė, kad Europos Sąjungos teisės aktai ir Lietuvos Respublikos teisės aktai numato konkrečias tiesiogines pareigas dėl tinkamo taikomų sankcijų įgyvendinimo, pagal juos visi fiziniai ir juridiniai asmenys tarptautines sankcijas įgyvendina tiesiogiai. Teismas pripažino, kad būtent pareiškėjas deklaravęs prekes muitinei, turėjo pareigą ir prievolę ne tik teikti eksporto deklaracijose ir pridedamuose dokumentuose tikrovę atitinkančią informaciją apie prekių pirkėjus/gavėjus, bet ir susilaikyti nuo veiksmų, t. y. apsimestinio sandorio su Kirgizijos ir Armėnijos įmonėmis sudarymo, užtikrinti, kad jo tiekiamos prekės nepatektų į Baltarusijos Respublikos rinką. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad sudaryti sandoriai yra apsimestiniai, o tikrasis tikslas – sankcionuotų prekių tiekimas Baltarusijos Respublikos rinkai.

22.       Buvo nurodyta, kad Departamento direktoriaus 2022 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 1BE-575 patvirtintame Tarptautinių sankcijų įgyvendinimo Lietuvos Respublikos muitinėje tvarkos apraše tikrinamu laikotarpiu nebuvo numatyta pareiga pateikti eksportuojamų prekių gavėjo registraciją trečiojoje šalyje pagrindžiančią informaciją, taip pat teikti deklaruotų prekių išleidimo į laisvą apyvartą ar prekių registraciją trečiojoje valstybėje patvirtinančius dokumentus. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad Ataskaitoje ir nėra konstatuota, kad pareiškėjas tokius dokumentus privalėjo teikti muitinei ar kad jų nepateikęs padarė pažeidimą.

23.       Atkreipęs dėmesį, kad Ataskaitos 3.1.3 punkte yra aiškiai nurodytas Tarptautinių sankcijų įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas teisinis reglamentavimas bei pateikti motyvai, teismas konstatavo, kad tarptautinių sankcijų pažeidimas buvo nustatytas ne dėl to, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių ginčo prekių pristatymą į deklaruotas šalis, o dėl to, kad pareiškėjas apsimestiniais sandoriais faktiškai tas prekes pardavė (tiekė) Baltarusijos Respublikos bendrovei OOO „Noka tech“.

24.       Vertindamas skundo argumentus, kad Departamentas neišnagrinėjo pareiškėjo skundo, nukrypo nuo ginčo objekto, teismas detalizavo pareiškėjo skundo argumentus, kuriais pareiškėjas ginčijo Ataskaitą (dalį dėl prekių muitinės vertės patikslinimo). Teismo įsitikinimu, atsakovas Sprendime išsamiai ir argumentuotai, remdamasis muitų teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo argumentų – dėl Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalies e punkto i papunkčio taikymo, pareiškėjo pareigos patikslinti importo deklaracijose deklaruojamų prekių muitinę vertę, Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnio 2 dalies taikymo. Kadangi pagal Įgyvendinimo reglamento 138 straipsnio 1 dalį prekių vežimo išlaidos apskaičiuojamos proporcingai atstumui iki įvežimo muitinės įstaigos, todėl nebuvo pagrindo teigti, jog vertintos sąskaitos vien dėl jose neišskirtų konkrečių sumų už patirtas išlaidas iki prekių įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją neatitinka Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktyje nurodytų sąlygų. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad Departamento pavedimas Vilniaus TM priimti naują sprendimą blogina pareiškėjo teisinę padėtį.

25.       Apibendrindamas išdėstytą, teismas konstatavo, kad atsakovas Sprendime iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir argumentuotai pasisakė, dėl kokių priežasčių sąskaitose nurodytos prekių vežimo išlaidos privalėjo būti įtrauktos į prekių muitinę vertę.

26.       Teismas darė išvadą, kad Sprendime ir Ataskaitoje (tokia apimtimi, kuri nagrinėta byloje) tinkamai pritaikytos teisės aktų nuostatos bei išanalizuotos ginčo faktinės aplinkybės, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo priėmė pagrįstus bei teisėtus sprendimus, todėl nenustatė pagrindo juos panaikinti.

III.

 

27.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

28.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

28.1.       Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo neaišku, kodėl pareiškėjo prekyba iš Baltarusijos Respublikos į ES importuotomis ir pačios Lietuvos muitinės išleistomis ginčo prekėmis (bei jų sudėtį sudarančiais elementais) yra laikoma neteisėta veika, pažeidžiančia Tarptautinių sankcijų įstatymą ir Reglamento (EB) Nr. 765/2006 nuostatas.

28.2.       Pirmosios instancijos teismas iš esmės pritarė Ataskaitoje padarytoms išvadoms, tačiau nenagrinėjo skundo argumentų, kad muitinės kontrolės ir priežiūros objektu yra tik prekės (daiktai, objektai), kurie yra muitinės prižiūrimi (kontroliuojami) (žr. Sąjungos muitines kodekso 134 str.). Muitinės priežiūra taikoma prekėms, kurioms dar nėra baigti muitinės formalumai (procedūros), t. y. kol nėra nustatytas jų muitinis statusas. Nagrinėjamu atveju visų aktualių ginčo prekių muitinis statusas muitinio patikrinimo metu buvo nustatytas, t. y. visos jos buvo išleistos į laisvą apyvartą ES muitų teritorijoje, duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo prekes pasiėmė iš muitines priežiūros neteisėtai byloje nėra, joks tyrimas tuo klausimu nebuvo atliktas, Ataskaitos 3 priede yra įvardinta 30 importo deklaracijų, kurių visos buvo tikrinimo metu užbaigtos prekes išleidus. Jokios kitos tai paneigiančios informacijos byloje nėra. Taigi, pareiškėjas turėjo visas teises laisvai ir savo nuožiūra naudotis, valdyti ir disponuoti ginčo prekėmis, įskaitant jų ar jų elementų realizaciją, kadangi jas išleidus muitinė tuo patvirtino, kad joms jokie draudimai ir ribojimai netaikomi (Sąjungos muitines kodekso 194 str. 1 d.). Dėl to tokia veika savaime negali būti jokio teises pažeidimo objektu.

28.3.       Po išleidimo į laisvą apyvartą ginčo prekės su visomis jų sudėtinėmis dalimis įgijo ES prekių muitinį statusą, todėl joms jokie papildomi apribojimai (muitų forma) ES valstybėse narėse nėra ir negali būti taikomi – priešingai, joms galioja nuostata dėl laisvo prekių judėjimo. Nei atsakovas, nei Vilniaus TM neturėjo jokio teisinio pagrindo kaip nors trukdyti pareiškėjo prekybai (ES vidaus rinkoje) muitinėje jau išleistomis ir ES muitinį statusą įgijusioms ginčo prekėms ar vertinti tokias veikas tikrinimo metu, inkriminuoti bei apibrėžti jas kaip neteisėtas, pažeidžiančias tarptautines sankcijas, kadangi joms jų prekybos bei realizacijos metu jokie draudimai ir negalioja (kaip ES muitinio statuso prekėms). Prekyba į ES muitų teritoriją įleistomis prekėmis ES muitų teritorijos viduje negali būti jokiu tarptautinių sankcijų pažeidimu ar muitines kontroles objektu.

28.4.       Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo prekės buvo ir kontroliuojamos bei patikrinamos muitinėje (žr. Ataskaitos 20 psl.), muitinė buvo jas sulaikiusi prieš išleidžiant. Vadinasi, visos ginčo prekės buvo įvežamos į ES muitų teritoriją nustatyta tvarka per muitines įstaigas, kurios visus reikiamus prekių išleidimui į ES muitų teritoriją veiksmus su jomis atliko, o pareiškėjo teiktų importo deklaracijų galiojimas nebuvo paneigtas.

28.5.       Laikantis nuomonės, kad Vilniaus TM galėjo tikrinti pareiškėjo prekybą prekėmis ES vidaus rinkoje ir vertinti ją kaip neteisėtą, pažeidžiančią tarptautines sankcijas, yra nesuprantama, kodėl kitos valstybės institucijos tokius prekių pardavimo sandorius leido, surinko už mokėtinus mokesčius ir tai laikoma teisėtu veiksmu. Todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vilniaus TM pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo vykdyta prekyba į ES muitų teritoriją oficialiu teisiniu pagrindu įvežtomis ir į laisvą apyvartą joje išleistomis ginčo prekėmis ar jų elementais (sudėtinėmis dalimis) lemia jam inkriminuoto (Ataskaitos 3.1.2 p.) teises pažeidimo padarymą.

28.6.       Visi šie prieštaravimai nebuvo įvertinti ir išnagrinėti, jie yra tiesiog nutylėti, pacituojant vieną ESTT sprendimą (C-571/12), kurio ratio decidendi net neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių. ESTT praktikoje yra išaiškinta, kad tik trečiųjų valstybių kilmės prekėms gali būti taikomi prekybos liberalizavimo ribojimai, tačiau jokiu būdu ne ES kilmės prekėms (žr. sprendimus bylose Bouhelier (225/78) ir EMI (51/75)). Pirmosios instancijos teismas neištyrė visų ginčo aplinkybių ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą, kiek tai susiję su Ataskaitos 3 dalies 3.1.2 punktu.

28.7.       Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo patikrinimas buvo atliktas teisėtai (Taisyklių 52 p.), tačiau byloje nėra jokių duomenų ar dokumentų, kur būtų konkrečiai užfiksuota vykusi konkreti ginčo prekių inventorizacija, būtų fiksuota kokia nors patikrinimo vietoje eiga, duomenų apie tai, kad muitinės pareigūnai, atlikę patikrinimą, kaip nors faktiškai vietoje analizavo ar nagrinėjo (matavo, skaičiavo, fotografavo, lygino) pareiškėjo statomus statinius; kt. Byloje nėra duomenų kad tikrinimo metu buvo kviesti vizualinei su ginčo prekėmis vykdomu statybos darbų apžiūrai kokie nors statinių specialistai, kompetentingų statybos priežiūros institucijų atstovai (nors akivaizdu, kad ginčo prekės buvo statybines paskirties, su jomis atliekami ir statybos darbai). Byloje net nėra jokių ginčo prekių mėginių tyrimo ar mėginių ėmimo protokolų. Pareiškėjas viso ginčo metu kėlė klausimą, kodėl keičiant tarifinio klasifikavimo kodą procedūros pagal Aprašo Nr. 1BE-395 nuostatas nebuvo atliktos. Netenkindamas pareiškėjo prašymo kviesti liudytojais patikrinimą atlikusius pareigūnus, pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo objektyvios tiesos. Savo ruožtu pareiškėjas nuosekliai teigė, kad tikrinimą atlikę muitinės pareigūnai vietoje įmonės patalpose ir teritorijoje atliko tik formalią išorinę aplinkos apžiūrą, kuri truko trumpą laiką (apie 1 val.), bet jokių aktų, protokolų nesurašė.

28.8.       Dėl teismo išvados, kad importuotų ginčo prekių tarifinis klasifikavimas buvo akivaizdus iš jų vizualinio pobūdžio ir todėl nereikėjo mėginių tyrimo prekių klasifikavimo kodams nustatyti, pastebėtina, kad bylos duomenys, kurių yra pakankamai, patvirtinta, kad pareiškėjas į ES muitų teritoriją importavo sudėtingus ir kompleksinius gaminius, kaip buvo deklaruota – surenkamuosius statinius (KN 9406 pozicija) – kurie susidėjo iš įvairių skirtingų detalių, turėjo skirtingą techninę surinkimo dokumentaciją, instrukcijas ir aprašymus. Pati Vilniaus TM tas ginčo prekių detales atskirai aprašinėjo ir lygino, ar iš jų galima surinkti surenkamuosius statinius ar ne, nors tai nėra jos kompetencija. Visa tai reiškia, kad ginčo prekių klasifikavimo kodas negalėjo būti papildomai patikrintas bei įvertintas be išsamaus ir kompleksinio tyrimo (mėginio ištyrimo), įskaitant specialių statybos ir technikos žinių panaudojimą, o vien tik vizualinio tyrimo būdu objektyviai neįmanoma patikrinti ginčo prekių paskirties. Taigi, buvo pažeistos esminės procedūros, kas sudaro pagrindą panaikinti administracinius aktus.

28.9.       Pirmosios instancijos teismo išvados, kad nei vienas statinys, kuris buvo deklaruotas Ataskaitos 3 priede nurodytose 30 importo deklaracijose, nebuvo pastatytas pareiškėjo teritorijoje, yra nelogiškas, kadangi visų statinių statybos darbai patikrinimo metu nebuvo baigti (jų pabaiga fiksuota 2024 m. gruodžio mėn.). Be to, pareiškėjas byloje tvirtino, kad jokio ilgalaikio ginčo prekių likučių saugojimo ir jų medinių elementų saugojimo jis niekada nevykdė, todėl kita teismo išvada, kad pas pareiškėją nebuvo rasta visų ginčo prekių likučių, yra nesusijusi su realia faktine situacija.

28.10.       Dėl parduotų ginčo prekių dalies minėta, kad jokie teisės aktai, įskaitant ES teisę, pareiškėjui nedraudė prekiauti teisėtai į ES muitų teritoriją įvežtomis prekėmis, pareiškėjas pagrindė ir įrodė, kad dalis jo įvežtų ginčo prekių (deklaruotų kaip surenkamieji statiniai) jam atliekant statybų darbus nebegalėjo būti panaudoti dėl konkrečių pasikeitusių techninių sprendimų bei reikalavimų. Pareiškėjo iš Baltarusijos Respublikos įmones OOO Semaldrev įsigytos prekės (surenkamųjų statinių komponentai) neapsiribojo tik mediena, jie detalizuoti Ataskaitoje ir pagal bendrą informaciją internete negali būti laikomi draudžiamais sankcionuotų medienos gaminių įsigijimais.

28.11.       Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad pareiškėjo veikla iki ir po tarptautinių sankcijų įvedimo nekito (t. y. pareiškėjas prekiavo tomis prašiomis prekėmis) visiškai netyrė byloje esančių įrodymų, kad pareiškėjas galiojusius ir realizuotus statybos leidimus įvairių statinių statybai. Nors atsakovas pirmosios instancijos teismui posėdžio metu teigė, kad pareiškėjo statybos leidimai, statyti statiniai iš viso nesusiję su įvežtomis ginčo prekėmis, kad tai buvo ne tie statiniai, tačiau pats atsakovas neatliko išsamaus pareiškėjo statybos darbų vertinimo, netyrė dokumentacijos ir pan.

28.12.       Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas muitinei teikė klaidingą ir netikslią informaciją bei sąmoningai ir apgalvotai dalyvavo veikloje, kuria tiesiogiai ar netiesiogiai siekiama nesilaikyti (nesilaikoma) Reglamente (EB) Nr. 765/2006 nustatytų draudimų. Muitinės klaidinimas ar apgaudinėjimas yra atskiro teisės pažeidimo požymis, tačiau jokiu procesiniu sprendimu pareiškėjui nebuvo inkriminuotos tokios neteisėtos veikos.

28.13.       Ataskaitos turinys patvirtina, kad jokio prekių pobūdžio pareiškėjas nuo muitinės neslėpė, nemaskavo, jokios klaidingos ar netikslios informacijos jis nepateikinėjo, kadangi importuotos ginčo prekės muitinei objektyviai buvo pateiktos tokios kaip yra, kaip surenkamųjų statinių elementai, skirti konkrečiam statiniui surinkti.

28.14.       Importo metu muitinė pareiškėjo prekes tyrė, analizavo, fotografavo, kad jos buvo įvežamos jau kaip iš dalies surinkti komponentai surenkamojo statinio (jau susukti, suveržti, sutvirtinti). Ataskaitoje pateiktos nuotraukos akivaizdžiai patvirtina, kad dalis prekių elementų iš anksto jau buvo sukomplektuoti, susukti ir sumontuoti kaip sudėtinės surenkamųjų statinių dalys; jas sudarė ne kažkokie iškomplektuoti pavieniai medienos gaminiai, o neatskiriamai sujungti, susieti ir sutvirtinti elementai. Pareiškėjas prie skundo pirmosios instancijos teismui ir Atsakovui buvo pridėjęs nuotraukas ir brėžinius, kaip atrodo jo pastatyti surenkamieji statiniai, kurie realiai stovi pareiškėjo veikos adresu (todėl pareiškėjas ir prašė iškviesti liudytojus siekiant išsiaiškinti, ar jie matė šiuos statinius).

28.15.       Nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas iš viso nesuprato, kas yra pareiškėjo įvežtos ginčo prekės, kam jis jas naudojo. Be reikiamo tyrimo nepagrįstai buvo padaryta išvada, kad pareiškėjo prekės jokiems surenkamiesiems statiniams nebuvo panaudotos, kartu teigiant, kad neva pareiškėjas jas tiesiog išpardavė kaip medieną ar kitus konstrukcinius atskirus elementus.

28.16.       Taigi, ne pareiškėjas klaidino muitinę ar teikė jai netikslią informaciją, bet pati muitinė, patikrinusi ginčo prekes, išleido jas į ES muitų teritoriją, matydama jų pobūdį, prigimtį, analizuodama siuntas, atplėšdama pakuotes, darydama nuotraukas, t. y. matydama, kad gabenami statinių surinkti komponentai. Lietuvos muitinės pareigūnų veiksmais pareiškėjui buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog jis vykdo teisėtą veiką ir jokių tarptautinių sankcijų nepažeidžia.

28.17.       Pastebėtina, jog teismų praktikoje buvo nagrinėta bylų dėl surenkamųjų statinių klasifikavimo (KN 9406 pozicijoje, importo iš Baltarusijos Respublikos atveju), kur būtent buvo pateikti visiškai priešingi išaiškinimai, nei teigia pirmosios instancijos teismas ir atsakovas atstovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (žr. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-258-885/2024, kur teismas išaiškino, kad importuojama prekė ir neturi būti pilnai sukomplektuota importo metu). Taigi, pirmosios instancijos teismo išvados dėl prekių klasifikavimo kodo priskyrimo yra paremtos prielaidomis.

28.18.       Pirmosios instancijos teismas, pritardamas atsakovo išvadai, kad pareiškėjas neva vykdė eksporto procedūras į Kirgiziją ir Armėniją, tačiau duomenų, jog deklaruotos prekės iš tiesų nugabentos į minėtas valstybes nėra, sprendime perrašė atsakovo teiginius, o pareiškėjo argumentų nenagrinėjo.

28.19.       Pareiškėjas skunde teismui buvo nurodęs, jog už ginčo prekių pristatymą į paskirties šalis pagal jų tiekimo Incoterms sąlygas atsakė ne jis, o prekių vežėjai, ginčo teisinių santykių atsiradimo metu pareiškėjui prievolė rinkti ir kaupti įrodymus dėl prekių pristatymo į trečiąją valstybę (prekių paskirties šalį) neegzistavo. Ginčo prekių tiekimo sandoriai negalėjo būti apsimestiniai (simuliaciniai), nes pagal teismų praktiką visi jų elementai turėtų būti netikri, ko nagrinėjamu atveju akivaizdžiai nėra. Jokie teisės aktai nedraudė pareiškėjui vykdyti finansines įskaitymo operacijas Baltarusijos įmonės Nokatech, kuri muitinės įstaigų siejama su teisės pažeidimo padarymu, atžvilgiu. Ši įmonė į jokius tarptautinių sankcijų sąrašus neįrašyta, kaip neįrašyti ir prekių gavėjai. Todėl jokie sandoriai su jais savaime niekaip tarptautinių sankcijų nepažeidžia. Dėl visų šių argumentų pirmosios instancijos teismas nepasisakė.

28.20.       Nesuprantama, kodėl tas pačias prekes pačios muitinės įstaigos iš viso išleido (leido tiekti) iš ES muitų teritorijos bei kodėl tokia situacija buvo prilyginta teisės pažeidimui, o už jų faktinį nepristatymą paskirties šalims nelaikomi atsakingais vežėjai. Teismo proceso metu nebuvo paneigta pareiškėjo versija, kad jis aukščiau nurodytas prekes tik perdavė vežėjams išgabenti į trečiąsias valstybes (Kirgiziją, Armėniją, o ne Baltarusijos Respubliką) ir už bet kokių su tuo susijusių pareigų neįvykdymą atsakomybėn turėtų būti traukiami už tokio veiksmo neatlikimą atsakingi asmenys – prekių vežėjai. Prekių tiekimo metu (iki 2023 m. birželio mėn.) neegzistavo jokio tarptautinių sankcijų taikymą muitinėje nustatančio teisės akto, pagal kurį pareiškėjas (o ne prekių vežėjai) privalėjo pats rinkti duomenis apie prekių, kurioms pagal klasifikavimo kodus nustatytos tarptautinės sankcijos, nuvežimą į paskirties šalį. Darydamas savo išvadas šiais klausimais pirmosios instancijos teismas pats netyrė byloje esančių įrodymų.

28.21.       Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių ir prekių muitinės vertės, nukrypo nuo skundo esmės, kadangi jam pateiktas klausimas buvo susijęs su atsakovo atliktu procedūrinių teisės normų pažeidimu, o ne ES muitų teisės normų pažeidimu. Pareiškėjas atsakovo prašė panaikinti Ataskaita apskaičiuotus papildomus mokesčius ir su jais susijusias sumas, tačiau neprašė perskaičiuoti mokesčius. Todėl atsakovas ir turėjo nagrinėti ginčą pareiškėjo skundo ribose, t. y. negalėjo priimti sprendimo pavesti atlikti naują pareiškėjo patikrinimą ir priimti naują sprendimą.

28.22.       Pareiškėjas apkaltinamas naujais pažeidimais, kurių nebuvo pirminio jo mokestinio patikrinimo metu ir kuriais įvardijamas kaip klaidinęs muitinę dėl muitines vertes apskaičiavimo. Akivaizdu, jog atsakovas Sprendimu siekė ne išnagrinėti pareiškėjo skundą, tačiau siekė pabloginti pareiškėjo padėtį, pažeisdamas non reformatio in peius principą.

29.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Departamentas pakartoja pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime nurodytas faktines ir teisines aplinkybes dėl ginčo esmės ir pažymi, kad:

29.1.       Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo skundo esmės ir nustatė, kad Departamentas, pavesdamas Vilniaus TM priimti naują sprendimą, jokio procedūrinio pažeidimo nepadarė, t. y. įvertino motyvus, kurių pagrindu toks pavedimas buvo duotas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad teismo sprendimas šioje dalyje yra neteisėtas ar nepagrįstas. Departamentas Sprendime ne tik išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundo argumentus, bet ir įvertinęs teisinį reguliavimą dėl prekių vežimo išlaidų apskaičiavimo iš esmės priėmė pareiškėjo padėtį gerinantį sprendimą.

29.2.       Dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su pareiškėjo prekyba iš Baltarusijos Respublikos į Europos Sąjungą importuotomis ginčo prekėmis ir tarptautinių sankcijų pažeidimais, atkreiptinas dėmesys, kad patikrinimo metu išanalizuoti pareiškėjo prekybos šiomis ginčo prekėmis Europos Sąjungos vidaus rinkoje duomenys (pardavimo laikas nuo importo, parduotas atskirų statinio elementų kiekis), be kitų nustatytų aplinkybių visumos, padėjo atskleisti, jog pareiškėjas, siekdamas išvengti eksportuotoms iš Baltarusijos Respublikos Baltarusijos kilmės prekėms, klasifikuojamoms KN 6810 pozicijoje, KN 44, 72, 73 skirsniuose, Reglamentu (EB) Nr. 765/2006 taikomų tarptautinių sankcijų, deklaravo muitinei jas kaip statinį KN 9406 pozicijoje, kuriam tarptautinės sankcijos netaikomos. Patikrinimo metu išanalizuoti prekybos ginčo prekėmis Europos Sąjungos vidaus rinkoje duomenys padėjo atskleisti, jog pareiškėjas iš Baltarusijos Respublikos importavo ne statinius, o atskirus statinio elementus (jų dalis), kurių importas į Sąjungos muitų teritoriją yra draudžiamas. Dėl to, kad Vilniaus TM patikrinimo metu analizavo tokius prekybos Europos Sąjungos vidaus rinkoje duomenis, nereiškia, kad šią prekybą vidaus rinkoje laikė neteisėta.

29.3.       Pareiškėjas viso ginčo metu nepagrįstai aiškino, jog nustatant kitus ginčo prekių KN kodus, privaloma atlikti procedūras, nustatytas Apraše Nr. 1BE-395, tačiau jokių argumentų ir objektyvių įrodymų, paneigiančių prekių – surenkamųjų statinio atskirų elementų priskyrimą KN 6810 pozicijai, KN 44, 72 ir 73 skirsniui, nepateikė.

29.4.       Pareiškėjas nenurodė, kokiose iš tikrintų 30 importo deklaracijų deklaruoti statiniai buvo pradėti statyti ar pastatyti, taip pat nepagrindė jokiais buhalterinės apskaitos dokumentais, kad iš tikrintų 30 importo deklaracijų prekių pradėjo statyti ar pastatė statinį. Vilniaus TM Ataskaitoje neneigė to, jog pareiškėjas vykdė statybos darbus, kad buvo gavęs leidimus statybos darbams, tačiau buvo aiškiai pasisakyta tikrintų deklaracijų ribose, t. y. kad būtent Ataskaitos 3 priede nurodytose 30 importo deklaracijų deklaruoti statiniai patikrinimo metu nebuvo pradėti statyti bendrovės teritorijoje, nebuvo pastatyti ir tokie statiniai kaip galutiniai produktai nebuvo parduoti.

29.5.       Pareiškėjo teiginiai, kad jis pardavė atskirus statinio elementus kaip likučius, yra taip pat nepagrįsti remiantis pareiškėjo buhalterinės apskaitos duomenimis, kuriuose užfiksuotas atskirų statinių elementų pardavimo laikas nuo jų importo ir kiekis (96 proc. medienos), kurie tik patvirtina, kad toks kiekis nėra laikomas likučiu, ir tai, kad šios prekės buvo importuotos ne kaip statiniai, o kaip atskiros statinių dalys, iš anksto žinant, kad jos skirtos prekybai. Be to, ginčo prekių klasifikavimas KN 6810 pozicijoje, 44, 72, 73 skirsniuose yra pagrįstas ne pavieniais argumentais, o patikrinimo metu nustatytų duomenų visuma, o pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad muitinės įstaigų priimti sprendimai dėl prekių klasifikavimo yra teisėti ir pagrįsti.

29.6.       Dėl apeliacinio skundo teiginių, kad ne pareiškėjas, o vežėjai atsakingi už eksportuotų prekių pristatymą į deklaruotas šalis gavėjas, pakartotinai pažymėtina, jog naudojimasis Incoterms pristatymo sąlygomis neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos laikytis Lietuvos Respublikoje įgyvendinamų tarptautinių sankcijų ir jas įgyvendinti. Pareiškėjas pats muitinei deklaravo, kad gabena prekes į šalis, į kurias tokių prekių eksportas nėra draudžiamas (Kirgizijos Respublika, Armėnijos Respublika), todėl muitinei nebuvo jokio pagrindo šių prekių neišleisti iš Europos Sąjungos muitų teritorijos; tik patikrinimo metu nustatytų aplinkybių visuma atskleidė, kad pareiškėjas muitinei deklaravo neteisingus duomenis.

30.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Vilniaus TM, pakartodama pirmosios instancijos teismui teikto atsiliepimo argumentus, nurodo, kad pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui, kuris priimtas išnagrinėjus ir įvertinus visas faktines aplinkybes ir įrodymus bei teisingai pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

IV.

 

31.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2025 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. 1AE-82 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2024 m. lapkričio 7 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 4VM320040M teisėtumo ir pagrįstumo.

32.       Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad ginčijamame Sprendime ir Ataskaitoje tinkamai pritaikytos teisės aktų nuostatos bei išanalizuotos ginčo faktinės aplinkybės.

33.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

34.       Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su tikrinamo teismo sprendimo motyvais, todėl jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

36.       Prekės, kurios klasifikuojamos KN 44 skirsnyje, patenka į Reglamento (EB) Nr. 765/2006 X priede nurodytų medienos gaminių sąrašą. Reglamento (EB) Nr. 765/2006 1o straipsnio 1 dalies a punktas draudžia į Sąjungą tiesiogiai ar netiesiogiai importuoti X priede išvardytus medienos gaminius, jei: i) jų kilmės šalis yra Baltarusija arba ii) jie eksportuoti iš Baltarusijos; b punktas draudžia tiesiogiai ar netiesiogiai įsigyti X priede išvardytus medienos gaminius, jeigu jų buvimo arba kilmės šalis yra Baltarusija. Prekės, kurios klasifikuojamos KN 6810 pozicijoje, patenka į Reglamento (EB) Nr. 765/2006 XI priede nurodytų cemento produktų sąrašą. Reglamento (EB) Nr. 765/2006 1p straipsnio 1 dalies a punktas draudžia į Sąjungą tiesiogiai ar netiesiogiai importuoti XI priede išvardytus cemento produktus, jei: i) jų kilmės šalis yra Baltarusija arba ii) jie eksportuoti iš Baltarusijos; b punktas draudžia tiesiogiai ar netiesiogiai įsigyti XI priede išvardytus cemento produktus, jeigu jų buvimo arba kilmės šalis yra Baltarusija. Prekės, kurios klasifikuojamos KN 72 ir 73 skirsniuose, patenka į Reglamento (EB) Nr. 765/2006 XII priede nurodytų geležies ir plieno (juodųjų metalų) produktų sąrašą. Reglamento (EB) Nr. 765/2006 1q straipsnio 1 dalies a punktas draudžia į Sąjungą tiesiogiai ar netiesiogiai importuoti XII priede išvardytus geležies ir plieno (juodųjų metalų) produktus, jei: i) jų kilmės šalis yra Baltarusija arba ii) jie eksportuoti iš Baltarusijos; b punktas draudžia tiesiogiai ar netiesiogiai įsigyti XII priede išvardytus geležies ir plieno (juodųjų metalų) produktus, jeigu jų buvimo arba kilmės šalis yra Baltarusija.

37.       Tarptautinių sankcijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje įgyvendinamų tarptautinių sankcijų šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka privalo laikytis ir jas įgyvendinti visi fiziniai ir juridiniai asmenys. Būtina imtis veiksmų, privalomų dėl Lietuvos Respublikoje įgyvendinamų tarptautinių sankcijų, ir (ar) susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, jeigu dėl to būtų nesilaikoma ar išvengiama Lietuvos Respublikoje įgyvendinamomis tarptautinėmis sankcijomis nustatytų apribojimų ir įpareigojimų (2 d.). Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudžiama sudaryti sandorius ir prisiimti naujas prievoles, kurių vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikos įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms, – tokie sandoriai yra niekiniai ir negalioja. Draudžiama tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu vykdyti sandorius ir prievoles, kurių vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms (2 d.).

38.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Ataskaitos 3 priede nurodytose 30 importo deklaracijose deklaravo iš Baltarusijos Respublikos įmonės įsigytas prekes KN 9406 pozicijoje („Surenkamieji statiniai, užbaigti arba neužbaigti arba jau surinkti“), kurioms netaikomos tarptautinės sankcijos. Vilniaus TM, atlikusi patikrinimą po ginčo prekių išleidimo į laisvą apyvartą, nustatė, kad ginčo prekės turėjo būti deklaruotos ne KN 9406 pozicijoje, o nurodant KN 6810 poziciją, KN 44, 72, 73 skirsnius. Dėl to, kad pareiškėjas importavo į Sąjungos muitų teritoriją draudžiamas prekes, buvo nustatytas Reglamento (EB) Nr. 765/2006 1o, 1p, 1q, 1m straipsnių ir Tarptautinių sankcijų įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalių bei 7 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimas. 

39.       Pagal Sąjungos muitinės kodekso 48 straipsnį (Bendrijos muitinės kodekso 78 str. 2 d.) muitinei buvo suteikta teisė patikrinti muitinės deklaracijas ir apskaičiuoti mokėtinus mokesčius ir po prekių išleidimo, taigi muitinė turėjo teisę po prekių išleidimo tikrinti importo deklaracijose deklaruoto prekių KN kodo teisingumą. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad tokia muitinės teisė kvestionuoti ankstesnes deklaracijas pagal Bendrijos muitinės kodekso 78 straipsnio 2 dalį buvo konstatuota ir ESTT 2014 m. vasario 27 d. sprendime Greencarrier Freight Services Latvia SIA, C-571/12. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesivadovavo kitais minėtame ESTT sprendime pateiktais išaiškinimais. Nustačius, jog byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad Vilniaus TM turėjo teisę atlikti pareiškėjo mokestinį patikrinimą, pareiškėjo argumentai dėl ESTT bylos C-571/12 aplinkybių atitikties šios administracinės bylos aplinkybėms nevertinami kaip nereikšmingi.

40.       Teismas gali ginti ne bet kokius lūkesčius, bet tik teisėtus, tai yra betarpiškai susijusius su konkrečiomis subjektinėmis teisėmis ir teisėtais interesais, kylančius iš konkrečių teisės normų (žr., pvz., LVAT 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-942-575/2021). Konstatavus, kad Vilniaus TM turėjo teisę atlikti pareiškėjo mokestinį patikrinimą po ginčo prekių išleidimo laisvai cirkuliuoti, pareiškėjui, neatskleidusiam, kaip iš tikrųjų bus panaudotos ginčo prekės, negalėjo būti sukurti teisėti lūkesčiai, jog jos buvo deklaruojamos teisingu kodu. Ginčo prekių muitinio įforminimo metu objektyviai nebuvo žinomos aplinkybės dėl ginčo prekių panaudojimo. Todėl muitinė neturėjo objektyvaus pagrindo neišleisti ginčo prekių su pareiškėjo deklaruota KN pozicija. Atitinkamai pareiškėjas, neatskleidęs muitinei, kam iš tikrųjų bus naudojamos prekės, neįgijo teisėtų lūkesčių, jog ginčo prekės yra deklaruotos teisingu kodu. Todėl apeliantas neturi jokių teisėtų lūkesčių, kuriuos galėtų ginti teismas.

41.       Šioje administracinėje byloje ginčijamuose sprendimuose pareiškėjo paskesnė prekyba iš Baltarusijos Respublikos į ES importuotomis ir Lietuvos muitinės išleistomis ginčo prekėmis bei jų sudėtį sudarančiais elementais šioje byloje ginčijamais sprendimais nebuvo laikoma neteisėta veikla. Todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl ginčo prekėms taikytų apribojimų tolesnei jų cirkuliacijai ir naudojimui rinkoje. Patikrinimo metu atlikta ginčo prekių realizavimo aplinkybių analize nebuvo siekta nustatyti pažeidimų, susijusių su šių prekių realizavimu. Tokių aplinkybių tyrimas, ypač nustatyti faktai apie ginčo prekių, kaip atskirų statinio elementų, pardavimo kiekį bei laiką po jų deklaravimo, leido konstatuoti, kad ginčo prekėms buvo taikomos tarptautinės sankcijos, o KN pozicija importo deklaracijose buvo nurodyta klaidingai.

42.       Teisėjų kolegija, įvertinusi Ataskaitoje nurodytas aplinkybes apie ginčo prekių pardavimo kiekius bei laiką po importo deklaracijos įforminimo, neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad buvo parduoti tik likučiai, t. y. tik dalis jo paties statybų poreikiams nebereikalingų prekių. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip nustatyta Ataskaitoje, pavyzdžiui, medienos, kuri yra esminis konstrukcinis elementas, nes laikančiosios atramos ir sijos yra medinės, buvo įsigyta 1 622,48 m3, o 2024 m. balandžio 18 d. duomenimis neparduotas likutis sudarė tik 61,41 m3. Taigi net 96 proc. statinių atskirų elementų (medienos) buvo parduoti. Paminėtina ir tai, kad, kaip matyti iš Ataskaitos, šios statinių dalys buvo parduotos skirtingiems pirkėjams. Tokio pobūdžio pareiškėjo veiksmai, t. y. deklaruotų statinių atskirų elementų pardavimas, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad nagrinėjamu atveju į Sąjungos muitų teritoriją buvo importuotos draudžiamos prekės, o ginčo deklaracijose buvo nurodyta klaidinga KN pozicija ir atitinkamai padarytas Reglamento (EB) Nr. 765/2006 1o, 1p, 1q, 1m straipsnių bei Tarptautinių sankcijų įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalių bei 7 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimas. 

43.       Kadangi atskirų statinio elementų importas į Sąjungos muitų teritoriją buvo draudžiamas, šio pažeidimo konstatavimui neturi reikšmės aplinkybės, kaip buvo realizuotos įvežtos draudžiamos prekės. Todėl tai, ar pareiškėjas šias prekes pardavė, ar panaudojo savo teritorijoje statomiems statiniams, neturi reikšmės nustatant minėtą pažeidimą. Šios aplinkybės padėjo nustatyti tikrąjį ginčo prekių pobūdį, t. y. kad jos nėra statiniai, kuriems priskirtina KN 9406 pozicija. Todėl pareiškėjo argumentai, susiję su ginčo prekių panaudojimu jo statytuose statiniuose, atmetami kaip negalintys paneigti nustatyto pažeidimo. Pareiškėjas tik akcentavo, kad jo statiniuose buvo naudojamos ginčo prekės kaip atskiri statinio elementai, tačiau nenurodė, kurie statiniai, deklaruoti tikrintose importo deklaracijose, patikrinimo metu buvo pradėti statyti ar pastatyti. Tokių aplinkybių nepatvirtino ir pareiškėjo dokumentacija.

44.       Pareiškėjas, vadovaudamasis MAĮ 67 straipsnio 2 dalimi, nurodo, kad atsakovas turėjo atlikti statybos darbų techninį įvertinimą, sulyginti pareiškėjui išduotų statybos leidimų duomenis, parametrus su realiai atliktais darbais, tirti kiek ir kokių statinių pagal statybų techninę dokumentaciją pastatyta ir pan. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo minimoje MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo, nesutinkančio su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, pareiga pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė pakankamų įrodymų, kad ginčo prekės buvo realizuotos kaip statiniai. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo prekės, kaip atskiri statinio elementai, buvo parduotos ar panaudotos pareiškėjo teritorijoje vykusiuose statybos darbuose. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma trečia nuotrauka, kurioje pavaizduotas statinys, nepatvirtina, kad pareiškėjas jį pastatė būtent iš Ataskaitos 3 priede nurodomose 30 importo deklaracijų deklaruotų statinių. Pažymėtina, kad pareiškėjo pateikti statybos leidimai, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, buvo analizuoti. Pagal juos buvo nustatyta, kad trijų stoginių, kurioms statyti buvo išduoti statybos leidimai, esminis konstrukcinis elementas yra metalinės kolonos, o pareiškėjo ginčo prekių – medinių statinių garažų 2 automobiliams, esminiai karkaso elementai yra mediniai. Pagal pareiškėjui išduotus statybos leidimus nebuvo numatyta statyti medinius statinius, be to, ir po ginčo prekių pardavimo likęs prekių likutis akivaizdžiai nebuvo pakankamas statiniui pastatyti.

45.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad visi statybų darbai patikrinimo metu dar nebuvo pabaigti, jie tęsėsi iki 2024 m. gruodžio mėnesio. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nustatė ne tik aplinkybę, jog nė vienas statinys, kuris buvo deklaruotas Ataskaitos 3 priede nurodytose 30 importo deklaracijose, nebuvo pastatytas Bendrovės teritorijoje, bet aplinkybę, kad toks statinys ir nebuvo pradėtas statyti. Vadinasi, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, į pareiškėjo argumentus, jog statybos dar tik vyko buvo atsižvelgta. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas tikrintu laikotarpiu savo teritorijoje vykdė statybos darbus ir turėjo statybos leidimus įvairių statinių statybai, tačiau ši aplinkybė nepatvirtina pareiškėjo pozicijos, kad ginčo prekės buvo kaip ir deklaruota – statiniai, o ne atskiri statinių elementai.

46.       Tai, kad, kaip akcentuoja pareiškėjas, Bendrovė nevykdo ilgalaikio sandėliavimo veiklos, tik patvirtina pirmosios instancijos teismo konstatuotą aplinkybę, jog Bendrovė 2024 m. balandžio 18 d. nebeturėjo visų 30 medinių statinių elementų, kurie kaip statiniai buvo deklaruoti importo deklaracijose. Aplinkybė, jog, patikrinus pareiškėjo apskaitos registrus, susijusius su importuotomis prekėmis, deklaruotomis Ataskaitos 3 priede nurodytose 30 importo deklaracijose, buvo nustatyta, kad mediniai statinio elementai buvo parduoti beveik iš karto po importo deklaracijų įforminimo muitinėje arba net tą pačią dieną, taip pat rodo pareiškėjo ketinimą parduoti deklaruotų statinių atskirus elementus, o ne surenkamus statinius. Pats pareiškėjas neneigia, jog dalis importuotų ginčo prekių, deklaruotų kaip surenkamieji statiniai, komponentų (elementų), kurie pareiškėjui buvo nebereikalingi, buvo parduoti ES vidaus rinkoje. Pareiškėjo poziciją, kad jis pardavė tik importuotų statinių nebereikalingus likučius, paneigia byloje nustatyta aplinkybė, kad mediniai statinio elementai buvo parduoti beveik iš karto po importo deklaracijų įforminimo muitinėje arba net tą pačią dieną. Pažymėtina ir tai, kad, kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, ginčo prekių pardavėjo internetiniame puslapyje nenurodyta prekyba statiniais ar kitomis konstrukcijomis. Pareiškėjo argumentai, kad ginčo prekių pardavėjo internetiniame puslapyje nėra nurodyta ir prekyba gelžbetonio dalimis (elementais), metalinėmis tvirtinimo detalėmis bei kitais elementais, reikalingais statinių surinkimui, nepatvirtina, kad minėta įmonė užsiėmė statinių ar kitų konstrukcijų prekyba.

47.       Pareiškėjas tvirtina, kad neklaidino muitinės. Priešingai, importuotos ginčo prekės buvo pateiktos muitinei, muitinė realiai tyrė ir analizavo ginčo prekes, jas fotografavo. Pasak pareiškėjo, muitinės darytos nuotraukos patvirtina, kad dalis ginčo prekių elementų jau buvo sukomplektuoti iš anksto, susukti ir sumontuoti kaip sudėtinės surenkamųjų statinių dalys. Pareiškėjo teigimu, tie patys konstrukciniai pastatų (ginčo prekių) elementai, kuriuos importo metu fiksavo ir fotografavo muitinės pareigūnai, yra įkomponuoti į tuos pačius realiai pareiškėjo pastatytus surenkamuosius statinius kaip jų sudėtinė dalis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš Ataskaitos matyti, jog buvo tikrinti asmens dokumentai, susiję su prekėmis, deklaruotomis laikotarpiu nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. 153 importo deklaracijose (163 prekės) ir 15 eksporto deklaracijų (162 prekės), o ne tik 30 importo deklaracijų, nurodytų Ataskaitos 3 priede, dėl kurių buvo nustatyti pažeidimai. Pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiamos nuotraukos nepatvirtina, kad minėtose ginčo deklaracijose nurodytos ginčo prekės buvo skirtos statinių konstravimui. Pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktoje pirmoje nuotraukoje pavaizduotos statinių dalys atitinka Ataskaitos 16 puslapyje pateiktą pareiškėjo internetiniame puslapyje publikuotą skelbimą apie stogo santvarų pardavimą. Tai patvirtina, kad pareiškėjo pateiktoje 1 nuotraukoje matyti statinio dalys – stogo santvaros, kurias Bendrovė pardavinėjo kaip atskiras statinio dalis. Pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktoje antroje nuotraukoje matyti tik praplėšta pakuotė ir viduje esančios medinės lentos. Šioje nuotraukoje matomos lentos atitinka Ataskaitos 15 ir 16 puslapiuose pateiktose nuotraukose iš pareiškėjo internetinio puslapio pavaizduotas lentas, kurias Bendrovė pardavinėjo kaip atskirus statinių elementus – medieną, o ne kaip statinius. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nuotraukos paneigia pareiškėjo teiginius, kad ginčo prekės buvo skirtos konstruoti statinius taip, kaip buvo deklaruota importo deklaracijose.

48.       Šių aplinkybių visuma patvirtina Ataskaitoje padarytą išvadą, kad ginčo prekės buvo įsigytos ne statinių statybai, kaip pareiškėjas deklaravo importo deklaracijose, o statinių atskirų dalių pardavimui, taip pat atskirų dalių panaudojimui Bendrovės teritorijoje statomiems ar renovuojamiems statiniams. Pareiškėjas nepateikė pakankamų įrodymų, paneigiančių šią išvadą ir patvirtinančių, kad jo nurodomi statybos leidimai, taip pat net ir po Vilniaus TM atlikto patikrinimo gauti dokumentai (pvz., statinių statymo baigtumą patvirtinantys dokumentai) buvo išduoti būtent statiniams, deklaruotiems importo deklaracijose, nurodytose Ataskaitos 3 priede, ir kad tokie statiniai buvo pradėti statyti ar jau pastatyti. 

49.       Pareiškėjas teigia, kad nebuvo atliktas tyrimas dėl tikslaus ginčo prekių kodo nustatymo, nebuvo paimti prekių mėginiai, o muitinės įstaiga neturėjo kompetencijos vertinti, kas laikytina statiniu ar jo dalimi, o kas ne, vien tik vizualinio tyrimo būdu buvo objektyviai neįmanoma patikrinti ginčo prekių. Atsakydama į tai, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad pareiškėjas nepagrindė prekių mėginių ėmimo ar laboratorinių tyrimų poreikio patikrinimo metu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad Aprašas Nr. 1BE-395 neįpareigoja imti prekių mėginius nustatant ar keičiant prekių KN kodus. Tokia pareiga nenustatyta ir Taisyklėse. Iš Ataskaitos matyti, kad Vilniaus TM tikrino importuotų prekių techninę dokumentaciją, buhalterinės apskaitos dokumentus, prekių pajamavimo (išlaidavimo) dokumentus, taip pat fiziškai apžiūrėjo ginčo prekių likučius pareiškėjo buveinės patalpose. Tikrintuose pareiškėjo dokumentuose nustatytos aplinkybės buvo pakankamos KN kodui nustatyti. Dėl KN kodo pakeitimo nebuvo perskaičiuoti importo mokesčiai, nes pareiškėjui taikytos netarifinio reguliavimo priemonės – draudimai ir ribojimai Reglamentu (EB) Nr. 765/2006 nustatytai prekių grupei, atitinkančiai KN skirsnį ir poziciją, be subpozicijos.

50.       Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą apklausti liudytojus, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, 2025 m. balandžio 16 d. nutartimi netenkindamas pareiškėjo prašymo dėl liudytojų apklausos, vertino, jog pareiškėjo nurodytų asmenų nėra tikslinga apklausti byloje liudytojais, kadangi reikalavimai ir atsikirtimai iš esmės grindžiami rašytine medžiaga, ir teismas byloje reikšmingas aplinkybes tirs ir vertins institucijos kompetencijos ribose, o tikrinimus atliekančių pareigūnų veiksmai ir kompetencija nepatenka į nagrinėjamo ginčo ribas. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kad teismas, atmetęs jo prašymą apklausti liudytojais patikrinimą atlikusius pareigūnus, sutrukdė nustatyti objektyvią tiesą byloje. Šiame kontekste primintina, kad prašymo šaukti liudytoją tenkinimas neturi trukdyti sklandžiam procesui, todėl liudytojų šaukimas į bylą turi būti ne tik pagrįstas, bet ir užtikrinti racionalų procesą (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2018 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3480-520/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių ginčijamų aktų teisėtumą ir pagrįstumą, todėl liudytojų apklausa bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme niekaip nebūtų pakeitusi kitais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisė į teisminę gynybą nebuvo apribota. Apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas atsisakė apklausti liudytojus, atmetami kaip nepagrįsti.

51.       Teisėjų kolegijos vertinimu, Ataskaitoje ginčo prekės buvo tinkamai priskirtos atitinkamiems KN skirsniams ir pozicijai. Nors pareiškėjas tvirtina, kad Vilniaus TM turėjo atlikti papildomus tyrimus, tačiau šiuos argumentus teikia, siekdamas patvirtinti savo argumentus dėl tinkamos KN 9406 pozicijos nurodymo ginčo importo deklaracijose. Pareiškėjas nepateikia pakankamų argumentų, paneigiančių Vilniaus TM ginčo prekių priskyrimo KN 44, 72 ir 73 skirsniams bei KN 6810 pozicijai teisingumą.

52.       Pareiškėjas, teigdamas, kad teismų praktikoje buvo nagrinėjamos bylos dėl surenkamųjų statinių klasifikavimo (KN 9406 pozicijoje, importo iš Baltarusijos atveju) ir pateikti priešingi išaiškinimai, nurodo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-258-885/2024, kurioje išaiškinta, kad importuojama prekė ir neturi būti pilnai sukomplektuota importo metu, kad galėtų būti priskirta KN 9406 kategorijai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje administracinėje byloje ginčas kilo ne dėl to, kad KN 9406 pozicija negalėjo būti priskiriama, kadangi ginčo prekės nebuvo pilnai sukomplektuotos. Priešingai, kaip matyti iš bylos medžiagos, muitinė tyrė ginčo prekes ir nors jos ir nebuvo pilnai sukomplektuotos pareiškėjo priskirta KN 9406 pozicija dėl to nebuvo laikyta netinkama. Šiuo atveju KN 9406 pozicijos netinkamumą lėmė ne prekių sukomplektavimas importo metu, o tai, kad ginčo prekių nebuvo ketinama realizuoti kaip sukomplektuotų statinių, kas neatitiko pareiškėjo deklaruotos KN 9406 poziciją. Pareiškėjo nurodomoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje pateikti išaiškinimai nėra aktualūs šio administracinėje byloje nagrinėjamo ginčo atveju.

53.       Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jais grindžiamai išvadai, kad Vilniaus TM Ataskaitos 4.1.1 nusprendžiamojoje dalyje pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas pažeidė Reglamento (EB) Nr. 765/2006 1o, 1p, 1q, 1m straipsnių nuostatas ir Tarptautinių sankcijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies, 7 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, pagrįsti kitokiu įrodymų vertinimu, atmetami.

54.       Vilniaus TM, atlikusi Ataskaitos 3 dalies 3.1.3 ir 3.1.4 punktuose 2 ir 3 lentelėse nurodytų eksporto deklaracijų, kuriomis pareiškėjas laikotarpiu nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. eksporto procedūrai deklaravo prekes – miško ūkio technika ir dalys, gavėjams Kirgizijos Respublikoje deklaruotoms trims Kirgizijos Respublikos bendrovėms ir Armėnijos Respublikos bendrovei, patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjo sandoriai su šiomis bendrovėmis dėl prekių pardavimo buvo apsimestiniai siekiant ir toliau tiekti prekes, kurioms taikomos tarptautinės sankcijos, Baltarusijos bendrovei. Tuo pareiškėjas pažeidė Reglamento (EB) Nr. 765/2006 1s straipsnį, Tarptautinių sankcijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies, 7 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatas.

55.       Pareiškėjui eksportuojant prekes galiojo Tarptautinių sankcijų įstatymas, kurio 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje įgyvendinamų tarptautinių sankcijų šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka privalo laikytis ir jas įgyvendinti visi fiziniai ir juridiniai asmenys. Būtina imtis veiksmų, privalomų dėl Lietuvos Respublikoje įgyvendinamų tarptautinių sankcijų, ir (arba) susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, jeigu dėl to būtų nesilaikoma ar išvengiama Lietuvos Respublikoje įgyvendinamomis tarptautinėmis sankcijomis nustatytų apribojimų ir įpareigojimų (Tarptautinių sankcijų įstatymo 4 str. 2 d.). Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas sudaryti sandorius ir prisiimti naujas prievoles, kurių vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms, – tokie sandoriai yra niekiniai ir negalioja. Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu vykdyti sandorius ir prievoles, kurių vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms. Reglamento (EB) Nr. 765/2006 1s straipsnio 1 dalies a punktas draudžia tiesiogiai ar netiesiogiai parduoti, tiekti, perduoti ar eksportuoti bet kuriam asmeniui, subjektui ar organizacijai Baltarusijoje arba naudoti Baltarusijoje skirtas XIV priedo sąraše nurodytas Sąjungos ar ne Sąjungos kilmės mašinas.

56.       Pagal Sąjungos muitinės kodekso 15 straipsnio 2 dalį, pateikdamas muitinei muitinės deklaraciją, atitinkamas asmuo prisiima atsakomybę už visus toliau išvardytus atvejus: a) deklaracijoje, pranešime arba prašyme pateiktos informacijos tikslumą ir išsamumą; b) visų deklaraciją, pranešimą arba prašymą papildančių dokumentų autentiškumą, tikslumą ir galiojimą; c) kai taikytina – visų pareigų, susijusių su atitinkamos muitinės procedūros įforminimu konkrečioms prekėms arba su operacijomis, kurias leista atlikti, vykdymą.

57.       Pareiškėjas tvirtina, kad už ginčo prekių pristatymą į paskirties šalis pagal jų tiekimo Incoterms sąlygas atsakė ne jis, o prekių vežėjai, nes pareiškėjas tik perdavė vežėjams išgabenti prekes į Kirgiziją ir Armėniją (bet ne į Baltarusiją). Pažymėtina, kad Incoterms apibrėžia visas užduotis, rizikas ir kaštus, susijusius su prekių perdavimo operacijomis tarp pardavėjo ir pirkėjo, tačiau neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos užtikrinti, kad draudžiamos prekės nepatektų į Baltarusijos Respubliką. Į Reglamento (EB) Nr. 765/2006 XIV priede 1s straipsnyje nurodytų mašinų sąrašą patenka tikrintose pareiškėjo eksporto deklaracijose (Ataskaitos 3 dalies 3.1.3 ir 3.1.4 punktų 2 ir 3 lentelės) deklaruotos prekės. Tokių prekių pardavimas, eksportas yra draudžiami bet kuriam asmeniui Baltarusijoje. Todėl pareiškėjo argumentai, jog Baltarusijos Respublikos bendrovė „Noka Tech“ nėra įrašyta į tarptautinių sankcijų sąrašus, atmetami kaip neturintys teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui.

58.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjas muitinei neteisingai deklaravo, kad gabena prekes į Kirgizijos Respubliką ir Armėnijos Respubliką, t. y. šalis, į kurias tokių prekių eksportas nėra draudžiamas. Ataskaitoje teisingai nuspręsta, kad eksporto deklaracijų, nurodytų Ataskaitos 3.1.3 ir 3.1.4 dalyse, 17 langelyje „Šalies gavėjos kodas“ turi būti „BY“.

59.       Kadangi byloje nustatyta, kad pareiškėjas finansines įskaitymo operacijas Baltarusijos Respublikos bendrovei vykdė už eksporto deklaracijose deklaruotas prekes, Ataskaitoje pagrįstai buvo nustatytas Reglamento (EB) Nr. 765/2006 1s straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimas. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėju, kad Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2022 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 1BE-575 patvirtinto Tarptautinių sankcijų įgyvendinimo Lietuvos Respublikos muitinėje tvarkos aprašo 11 punkto redakcija įsigaliojo tik 2023 m. birželio 9 d., taigi patikrinimo metu negaliojo prievolė saugoti atitinkamus dokumentus ir informaciją. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjui Ataskaitoje nebuvo konstatuotas minėto akto pažeidimas, taip pat nebuvo reikalaujama iš pareiškėjo pateikti konkrečius Aprašo 11 punkte nurodytus dokumentus. Kita vertus, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad ėmėsi priemonių, jog prekės nepatektų į Baltarusiją. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad eksporto deklaracijose nurodyti sandoriai buvo sudaryti su šalių, į kurias nebuvo taikomi draudimai eksportuoti ginčo prekes, įmonėmis (Armėnijos Respublika ir Kirgizijos Respublika), tačiau trišalės sutartys su šiomis įmonėmis bei Baltarusijos bendrove „Noka tech“ dėl įsiskolinimų už parduodamas prekes perleidimo patvirtina, kad pastarosios bendrovės ginčo prekių gavimą ir atsiskaitymą už jas pareiškėjui perleido Baltarusijos bendrovei. Todėl pagrįstai buvo nustatyta, kad Ataskaitos 3.1.3 ir 3.1.4 punktuose 2, 3 lentelėse nurodytose eksporto deklaracijose deklaruotos prekės buvo skirtos parduoti ne Armėnijos Respublikos ir Kirgizijos Respublikos įmonėms, kaip deklaravo pareiškėjas, bet Baltarusijos Respublikos bendrovei, taip pat bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad šios prekės ir buvo pristatytos į Baltarusijos Respubliką. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad eksportuotos prekės buvo nugabentos į eksporto deklaracijose nurodytas šalis, kurioms netaikomos sankcijos – Armėnijos Respubliką ir Kirgizijos Respubliką. 

60.       Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimu aptariamu aspektu. Pareiškėjo argumentai iš esmės grindžiami subjektyviu jo požiūriu į jam inkriminuotus pažeidimus ir nesudaro savarankiško pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus.

61.       Departamentas Sprendimu patenkino pareiškėjo skundo dalį dėl Vilniaus TM Ataskaitos motyvuojamojoje dalyje nustatyto pažeidimo (3.1.1 p.) ir panaikino Ataskaitos nusprendžiamosios dalies 3–7 punktus bei pavedė priimti naują sprendimą, kadangi pagal Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnio 1 dalies e punkto i papunkčio nuostatas, Įgyvendinimo reglamento 138 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą prie Ataskaitos 1 lentelėje nurodytose 17-koje muitinės deklaracijų deklaruotos prekių muitinės vertės pridedamos sąskaitose nurodytos vežimo išlaidos turi būti tikslinamos proporcingai atstumui iki įvežimo muitinės įstaigos.

62.       Pareiškėjas nurodo, kad prašė naikinti, o ne perskaičiuoti papildomai mokėtinus mokesčius, todėl atsakovas, siekdamas nepabloginti pareiškėjo padėties, negalėjo priimti sprendimo pavesti atlikti naują pareiškėjo patikrinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik aplinkybė, kad atsakovas, išanalizavęs pareiškėjo skundo argumentus, Sprendimu panaikino dalį Ataskaitos ir pavedė trečiajam suinteresuotam asmeniui priimti naują sprendimą, niekaip nepablogina pareiškėjo padėties. Priešingai, naujo sprendimo, kuriuo galimai sumažėtų perskaičiuoti mokesčiai pareiškėjui, priėmimas pagerintų pareiškėjo padėtį. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas turėtų teisę ginčyti jo netenkinantį naujai priimtą atsakovo sprendimą ir teikti argumentus dėl galimai pablogintos jo padėties. Tačiau šioje ginčo nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas Sprendimo dalimi, kuria iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, pablogino jo padėtį, kas sudarytų pagrindą naikinti tokią Sprendimo dalį. Tai, kad atsakovas Sprendime pažymėjo, jog pareiškėjas turi pareigą deklaracijose teikti tikslią informaciją (Sąjungos muitinės kodekso 15 str. 2 d.), taip pat niekaip nepablogino pareiškėjo padėties, kadangi pareiškėjui nebuvo taikyta atsakomybė dėl neteisingų duomenų pateikimo deklaracijose, o ir trečiajam suinteresuotam asmeniui pavedimas priimti naują sprendimą buvo suformuotas visai kitų aplinkybių pagrindu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepanaikino Sprendimo šioje dalyje.

63.       Dėl kitų procesiniuose dokumentuose ir tikrinamame teismo sprendime išdėstytų argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti šalių procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

64.       Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atmesti pareiškėjo skundą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

65.       Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Intatehas“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                Rytis Krasauskas

 

 

                Beata Martišienė

 

 

                Skirgailė Žalimienė