Civilinė byla Nr. e2A-634-343/2023

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-10089-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 2.6.9.2; 3.3.1.18.1

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 20 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Dianos Labokaitės ir Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. sausio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. Č. ir J. Č. ieškinį atsakovams S. S. ir R. A. dėl be teisinio pagrindo gautų lėšų ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo V. A.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovai S. Č. ir J. Č. (toliau – ir ieškovai) patikslintame ieškinyje teismo prašė priteisti iš atsakovės S. S. (toliau – ir atsakovė) ieškovės naudai 15 400 Eur be teisinio pagrindo gautų piniginių lėšų sumą, 291,43 Eur palūkanas (iš viso 15 691,43 Eur) ir ieškovo naudai 5 690 Eur be teisinio pagrindo gautų piniginių lėšų sumą, 148,36 Eur palūkanas (iš viso 5 838,36 Eur), priteisti iš atsakovės ieškovų naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovas prašė priteisti iš atsakovo R. A. (toliau – ir atsakovas) 4 700 Eur be teisinio pagrindo gautų piniginių lėšų sumą, 223,57 Eur palūkanas (iš viso 4 923,57 Eur), 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad atsakovės sugyventinio V. A. prašymu ieškovė į atsakovės vardu atidarytą banko sąskaitą laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 14 d. iki 2021 m. vasario 25 d. trimis bankiniais mokėjimo nurodymais (2021 m. sausio 14 d. – 9 000 Eur, 2021 m. vasario 17 d. – 5 000 Eur ir 2021 m. vasario 25 d. – 1 400 Eur) paskolino atsakovei iš viso 15 400 Eur sumą. Kadangi atsakovės sugyventinį V. A., ieškovę ir ieškovą siejo tarpusavio pasitikėjimu bei bendradarbiavimu grįsti santykiai, ieškovė ne kartą pinigus skolino ir V. A.. Ieškovai, pasitikėdami V. A., rašytinių paskolos sutarčių su atsakove nesudarė. Analogiški susitarimai egzistavo ir su V. A., tačiau jis dalį paskolų grąžino. 2021 m. birželį ieškovė kreipėsi į mažąją bendriją (toliau – MB) „Tavo skola“ ir per šią bendrovę pareikalavo atsakovės grąžinti 15 400 Eur skolą, tačiau atsakovė skolos negrąžino. Patikslintu ieškiniu į bylą bendraieškiu buvo įtrauktas ieškovės brolis J. Č., identiškomis aplinkybėmis, laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 23 d. iki 2021 m. kovo 17 d. aštuoniais bankiniais mokėjimų nurodymais atsakovei paskolinęs 7 190 Eur sumą bei atgavęs iš jos 1 500 Eur dalį suteiktų paskolų. Ieškovų įrodinėjamas faktines aplinkybes, kad jie skolino pinigus ne V. A., o atsakovei, piniginių lėšų pervedimo sandorių neįformindami paskolos sutartimis, patvirtina ieškovo atlikti bankiniai mokėjimų nurodymai į atsakovės banko sąskaitą. Atsakovė, pripažindama susiklosčiusių paskolinių teisinių santykių egzistavimą bei pareigą grąžinti gautas pinigines lėšas, dalį iš ieškovo gautos paskolos grąžino 2020 m. rugpjūčio 5 d. ir 2020 m. gruodžio 28 d. bankiniais mokėjimų nurodymais pervesdama ieškovui 1 500 Eur. Ieškovai niekada neturėjo ketinimų ginčo pinigų sumą atsakovei dovanoti. Ieškovų įsitikinimu, jų pervestos piniginės lėšos buvo skolinamos atsakovės asmeninių poreikių tenkinimui. Nagrinėjamu atveju nors ieškovai, pasitikėdami atsakove ir V. A., rašytinių paskolos sutarčių, kuriose būtų buvę nurodyti ginčo piniginių sumų grąžinimo terminai bei kitos sąlygos su atsakove nesudarė, akivaizdu, kad tarp šalių egzistavo paskoliniai teisiniai santykiai ir žodinis susitarimas, kad ieškovų skolintus pinigus atsakovė privalės grąžinti. Ieškovai supranta, kad juos su atsakove siejantys de facto paskolos santykiai juridiniu požiūriu yra ydingi, kadangi nebuvo tinkama forma įforminti, dėl to ieškovai prašė jų pažeistus interesus ginti paskolos teisinių santykių instituto pagalba, o nesant tokių galimybių, taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, kaip subsidiarų ieškovų pažeistų teisių gynimo būdą.

3.       Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad atsakovu turėtų būti ne ji, o V. A.. Atsakovė žinojo, jog V. A. turi skolų ir jo atžvilgiu yra užvesta ne viena vykdomoji byla, tačiau tai nesutrukdė jam verstis automobilių pirkimu–pardavimu. 2020 m. vasarą V. A. įsidarbino uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ ir ten susipažino su ieškovu, kuris prisidėjo prie V. A. veiklos – automobilių pirkimo ir pardavimo. Atsakovės žiniomis, ieškovės vardu V. A., ieškovas ir ieškovė įsteigė uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (dabartinis pavadinimas (duomenys neskelbtini)). Ieškovas, ieškovė, jos sugyventinis K. S. ir V. A., visi kartu užsiėmė automobilių pirkimu–pardavimu, kiekvienas iš jų prie vykdomos veiklos prisidėjo piniginiais indėliais ir žiniomis. Kadangi atsakovė pasitikėjo savo sugyventiniu V. A., leido jam naudotis savo banko kortele ir internetine bankininkyste. V. A. paprašė, kad atsakovė su ieškove sudarytų paskolos sutartį naujų automobilių įsigijimui, tačiau atsakovė nesutiko, kadangi nedalyvavo V. A. veikloje. 2021 m. sausio 8 d. ieškovė ir V. A. sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo jam suteikti 15 000 Eur paskolą. Kadangi V. A. užvesta ne viena vykdomoji byla, paskolos suma pagal paskolos sutartį bankiniais pavedimais buvo pervesta į atsakovės banko sąskaitą. Šie veiksmai buvo atlikti, kad piniginės sumos nebūtų areštuotos vykdomąsias bylas vykdančių antstolių. Ieškovės pervestos piniginės sumos pagal paskolos sutartį ir ieškovo pervestos sumos buvo išgrynintos paties V. A.. Tarp šalių nėra ginčo, kad šioje situacijoje kilo paskoliniai sutartiniai santykiai, kurių metu ieškovė suteikė 15 400 Eur paskolą, tačiau kilo ginčas dėl to, kam ši paskola buvo suteikta. Tiek ieškovė, tiek ieškovas V. A. ne kartą skolino ar pervedinėdavo pinigines sumas. Ieškovė nepateikė nei vieno rašytinio įrodymo, kuriame būtų konstatuota, jog 15 400 Eur paskola buvo suteikta būtent atsakovei. Atsakovės nuomone, ieškovai, norėdami apsidrausti, jog V. A. grąžins jiems pervestas / paskolintas pinigines lėšas, sudarė su juo paskolos sutartis ir kilus ginčui tarp verslo partnerių, ieškovai paskolintas pinigines lėšas bando atgauti nesąžiningais būdais iš atsakovės. Ieškovų nurodomos aplinkybės, jog atsakovę su ieškovais siejo paskoliniai teisiniai ar kitokio pobūdžio santykiai yra melagingi. Atsakovės tvirtinimu, ieškovai negali remtis nepagrįsto praturtėjimo institutu, kadangi patikslintas ieškinys neatitinka nepagrįsto praturtėjimo prielaidų.

4.       Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Jo teigimu, jis yra netinkamas atsakovas, atsakovu turi būti V. A.. Nurodė, kad 2020 m. liepos mėnesį V. A. jo paprašė paslaugos ir nurodė, kad atsakovas į savo sąskaitą gaus V. A. priklausančius pinigus, kurie reikalingi automobilių verslui vykdyti. V. A. nurodė, kad pinigus perves jo draugas bei paprašė, kad atsakovas juos nuimtų nuo sąskaitos ir perduotų jam. V. A. paaiškino, kad pats nenori gauti pinigų į savo sąskaitą, nes turi finansinių įsipareigojimų kitiems asmenims, jo sąskaita yra areštuota antstolio. Gavęs pinigus atsakovas dalį jų nuėmė grynais ir perdavė sūnui. Dalies pinigų nuimti negalėjo dėl jų apmokestinimo išgryninant, todėl V. A. nurodymu pervedė juos sūnaus draugei atsakovei. Iš atliktų pavedimų skirtingomis dienomis, nenurodant jų paskirties, akivaizdu, kad pinigų pervedimai nebuvo atsitiktiniai, o buvo pervedami turint konkrečius susitarimus su atsakovo sūnumi V. A.. Atsižvelgiant į tai, ieškovas pinigus turi reikalauti grąžinti iš V. A., o ne iš atsakovo. Ieškovas tik pasinaudojo atsakovo sąskaita, o gauti į sąskaitą pinigai iš karto V. A. nurodymu buvo perduoti jam pačiam ir atsakovei. Atsakovas jokių pinigų iš ieškovo nei tiesiogiai, nei tarpininkaujant sūnui niekada nesiskolino. Ieškovą su V. A. siejo paskolos teisiniai santykiai ir jis jam yra skolingas dideles pinigų sumas ir jų negrąžina. Šios aplinkybės patvirtina, kad paskolos teisiniai santykiai yra susiklostę tik tarp ieškovo ir V. A.. Pareikštas ieškinys atsakovui nepagrįsto praturtėjimo pagrindu negali būti tenkinamas, nes nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų teisės normų taikymo.

5.       Trečiasis asmuo V. A. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jis turi būti atsakovu šioje byloje. Akcentavo, kad jo atžvilgiu yra užvesta ne viena vykdomoji byla antstolių kontorose, todėl piniginių sumų pervedimui / gavimui jis naudodavo savo tėvo, t. y. atsakovo ir atsakovės bankines sąskaitas. 4 700 Eur suma buvo skirta tik V. A., suma įsisavinta V. A. ir panaudota jo vykdomai ūkinei veiklai. Ieškovo pervestos piniginės sumos atsakovui buvo išgrynintos ir perduotos V. A. arba jo prašymu pervestos atsakovei. Atsakovei pervestos sumos buvo išgrynintos paties V. A., kadangi atsakovė leido jam naudotis savo banko sąskaita ir mokėjimo kortele. Kadangi automobiliai buvo perkami tiek iš ieškovo ir jo sesers, tiek iš V. A. piniginių lėšų, šalys viena kitai pervedinėdavo pinigines sumas automobilių įsigijimui. Šiems pervedimams buvo pasitelkta atsakovo ir atsakovės banko sąskaita. Ieškinys privalo būti reiškiamas V. A., t. y. asmeniui, kuriam iš tikrųjų ieškovo buvo skirtos piniginės lėšos pagal sutartinius ir kitus santykius.

                                        II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Kauno apylinkės teismas 2023 m. sausio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 15 400 Eur be teisinio pagrindo gautas pinigines lėšas, 291,43 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (15 691,43 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. birželio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 391 Eur bylinėjimosi išlaidas, priteisė iš atsakovės ieškovo naudai 5 690 Eur be teisinio pagrindo gautas pinigines lėšas, 148,36 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (5 838,36 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. rugpjūčio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 131 Eur bylinėjimosi išlaidas, priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 4 700 Eur be teisinio pagrindo gautas pinigines lėšas, 223,57 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (4 923,57 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. rugpjūčio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 149 Eur bylinėjimosi išlaidas, priteisė iš atsakovų valstybei po 10,44 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.

7.       Konstatavo, kad ieškovų pateikti duomenys patvirtina, jog ieškovė į atsakovės vardu atidarytą banko sąskaitą laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 14 d. iki 2021 m. vasario 25 d. trimis bankiniais mokėjimo nurodymais iš viso pervedė 15 400 Eur sumą. Iš ieškovo banko sąskaitos išrašo nustatė, kad jis nuo 2020 m. liepos 23 d. iki 2021 m. kovo 17 d. aštuoniais bankiniais mokėjimų nurodymais atsakovei pervedė 7 190 Eur sumą (1 500 Eur suma buvo grąžinta dviem pervedimais iš atsakovės banko sąskaitos). Taip pat iš ieškovo banko sąskaitos išrašo nustatė, kad jis nuo 2020 m. liepos 31 d. iki 2020 m. rugpjūčio 24 d. keturiais bankiniais mokėjimo nurodymais pervedė atsakovui 4 700 Eur sumą.

8.       Įvertinęs bylos duomenų visumą, šalių bei trečiojo asmens paaiškinimus, teismas darė išvadą, jog atsakovai neįrodė realiai egzistavusio ir įtikinamo ginčo piniginių lėšų iš ieškovų gavimo pagrindo. Sprendė, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio 1 dalies imperatyviai nustatytą reikalavimą, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis.

9.       Vertino, kad ieškovų įrodinėjamas faktines aplinkybes, kad jie pinigus skolino ne V. A., o atsakovei, piniginių lėšų pervedimo sandorių neįformindami paskolos sutartimis, patvirtina ieškovo atlikti bankiniai mokėjimų nurodymai į tą pačią atsakovės banko sąskaitą. Atsakovė dalį iš ieškovo gautos paskolos grąžino 2020 m. rugpjūčio 5 d. ir 2020 m. gruodžio 28 d. bankiniais mokėjimų nurodymais pervesdama ieškovui 1 500 Eur ir mokėjimų paskirtyje nurodydama, kad piniginių lėšų grąžinimas yra „skola“. Teismas vertino, kad tai patvirtina, jog nors rašytinių paskolos sutarčių, kuriose būtų buvę nurodyti ginčo piniginių sumų grąžinimo terminai bei kitos sąlygos, su atsakove nebuvo sudaryta, tačiau akivaizdu, jog tarp ginčo šalių egzistavo paskoliniai teisiniai santykiai ir susitarimas, kad ieškovų skolintus pinigus atsakovė privalės grąžinti.

10.       Nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog be grynaisiais perduotų piniginių lėšų V. A. 2020 m. gegužės 1 d., 2020 m. gruodžio 16 d., 2021 m. sausio 8 d. ir 2021 m. sausio 29 d. paskolos sutarčių pagrindu, abu ieškovai skolino pinigus V. A., juos pervesdami bankiniais mokėjimų nurodymais. Iš ieškovų pateiktų banko sąskaitos išrašų nustatė, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 29 d. iki 2020 m. lapkričio 16 d. pervedė V. A. 47 900 Eur, o ieškovė 2021 m. vasario 17 d. bankiniais mokėjimų nurodymais minėtam asmeniui pervedė 10 000 Eur sumą. Šias sumas ieškovai V. A. pervedė į jo vardu atidarytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, V. A. laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 7 d. iki 2020 m. lapkričio 22 d. nuolat atlikdavo piniginių lėšų pervedimus ieškovui (8 560 Eur). Teismas vertino, kad šios faktinės aplinkybės paneigia atsakovės versiją, jog ieškovų pervestais pinigais naudojosi jos sugyventinis dėl negalėjimo disponuoti savo areštuotomis sąskaitomis. Atsižvelgdamas į tai, kad tiek teikiamos paskolos, tiek daliniai paskolų grąžinimai buvo vykdomi į / iš V. A. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), teismas labiau tikėtina laikė, kad ieškovai nežinojo aplinkybių apie galimai užvestas vykdomąsias bylas V. A. atžvilgiu, todėl jiems nebuvo tikslo dalies pinigų V. A. skolinti atliekant bankinius mokėjimų nurodymus į atsakovės banko sąskaitą su tikslu padėti V. A. išvengti piniginių lėšų arešto.

11.       Pažymėjo, kad vien tai, jog ieškovai ir trečiasis asmuo vykdė bendrą verslą, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovų atsakovams pervestos piniginės lėšos ir buvo skirtos bei panaudotos minėtam verslui. Atsakovai tik tikėtinai nurodė, tačiau nepagrindė teisinio ginčo sumų gavimo pagrindo.

12.       Darė išvadą, kad byloje nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos: ieškovai dėl atsakovų veiksmų patiria nuostolius, t. y. negali naudotis jiems teisėtai priklausančiomis lėšomis; yra priežastinis ryšys tarp ieškovų turto sumažėjimo ir atsakovų praturtėjimo; nepagrįstas praturtėjimas egzistavo pareiškiant ieškinį, nes pinigai vis dar yra pas atsakovus; ieškovai neturi galimybės išreikalauti piniginių lėšų kitais civilinių teisių gynimo būdais. Atsakovams neįrodžius teisinio iš ieškovų gautų sumų gavimo pagrindo, teismas tai laikė kaip atsakovų nepagrįstą praturtėjimą ieškovų sąskaita.

13.       Vertino, kad ieškovų ieškinyje atlikti skaičiavimai yra teisingi, nėra nuginčyti. Vadovaudamasis minėtomis aplinkybėmis iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 291,43 Eur, o ieškovo naudai 148,36 Eur dydžio palūkanas; iš atsakovo ieškovo naudai priteisė 223,57 Eur dydžio palūkanas.

                                III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14.       Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. sausio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.       Teismas sprendime nuolat kartoja sąvoką „paskoliniai santykiai“, nors byloje nėra tarp atsakovės ir ieškovų sudarytos paskolos sutarties.

14.2.       Teismas sprendime neaprašė teismo posėdžių garso įrašų ir juose išsakytų šalių pasisakymų.

14.3.       Sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo nepakanka remtis vien pažodiniu (gramatiniu) banko dokumentuose, patvirtinančiuose pinigų perdavimą, atliktų įrašų aiškinimu. Būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011).

14.4.       Teismo sprendimas nepagrįstas, neištirti ir netinkamai įvertinti byloje surinkti įrodymai. Akivaizdu, kad visi byloje surinkti įrodymai įrodo, kad tarp V. A., ieškovės ir ieškovo buvo verslo santykiai automobilių pirkimo–pardavimo versle, o kitos byloje įtrauktos šalys nedalyvavo šioje veikloje ir neturėjo jokio supratimo apie šį verslą, todėl tai negalėjo būti paskoliniai ar kitokios naudos gavimo santykiai ar neteisėtas praturtėjimas.

15.       Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovai prašo atmesti apeliacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

15.1.       Apeliantė (jos atstovas) apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių naujų / pagrįstų argumentų dėl teismo sprendimo motyvų ir padarytų išvadų galimo nepagrįstumo ar neteisėtumo.

15.2.       Ieškovų į bylą pateiktų rašytinių įrodymų visuma patvirtino faktines aplinkybes, kad ieškovų perduotomis (paskolintomis) piniginėmis lėšomis naudojosi ne trečiasis asmuo V. A., o pati atsakovė, kuriai V. A. prašymu ieškovai nuolat skolindavo pinigus įvairiomis sumomis. Patys ieškovai neturėjo jokio tikslo tariamai V. A. skirtų piniginių lėšų pervedinėti į atsakovės vardu atidarytą sąskaitą, nes paties V. A. banko sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), į kurią ieškovai reguliariai nuo 2020 m. rugpjūčio 29 d. iki 2021 m. vasario 17 d. pervedinėdavo pinigus neįformindami pervedimų paskolos sutartimis, nebuvo areštuota antstolių, ir V. A. visada galėjo ja laisvai disponuoti.

15.3.       Priešingai, nei aiškina apeliantės atstovas, vien tai, kad ieškovai ir trečiasis asmuo vykdė bendrą verslą, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovų atsakovams pervestos piniginės lėšos buvo skirtos bei panaudotos minėtam verslui trečiojo asmens. Sutinka su teismo išvada, kad atsakovai tik deklaratyviai nurodė, tačiau nepagrindė teisinio ginčo sumų gavimo pagrindo.

15.4.       Vien tai, jog apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertintus įrodymus, nesudaro pagrindo, nesant jokių apeliantės teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis.

            Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

17.       Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

18.       Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo tenkintas ieškovų ieškinys dėl be teisinio pagrindo gautų lėšų ir palūkanų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

19.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė į atsakovės vardu atidarytą banko sąskaitą laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 14 d. iki 2021 m. vasario 25 d. trimis bankiniais mokėjimo nurodymais (2021 m. sausio 14 d. – 9 000 Eur, 2021 m. vasario 17 d. – 5 000 Eur ir 2021 m. vasario 25 d. – 1 400 Eur) iš viso atsakovei pervedė 15 400 Eur sumą. Iš ieškovo banko sąskaitos išrašo nustatyta, kad jis nuo 2020 m. liepos 23 d. iki 2021 m. kovo 17 d. aštuoniais bankiniais mokėjimų nurodymais atsakovei pervedė 7 190 Eur sumą (1 500 Eur suma dviem pavedimais – 2020 m. rugpjūčio 5 d. (500 Eur) ir 2020 m. gruodžio 28 d. (1 000 Eur) ieškovui buvo grąžinta iš atsakovės banko sąskaitos). Taip pat laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 31 d. iki 2020 m. rugpjūčio 24 d. keturiais bankiniais mokėjimų nurodymais (2020 m. liepos 31 d. – 400 Eur, 2020 m. rugpjūčio 13 d. – 1 500 Eur, 2020 m. rugpjūčio 14 d. – 800 Eur ir 2020 m. rugpjūčio 24 d. – 2 000 Eur) ieškovas atsakovui iš viso pervedė 4 700 Eur sumą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovai pinigines lėšas pervesdavo ir trečiajam asmeniui V. A., t. y. ieškovas laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 29 d. iki 2020 m. lapkričio 26 d. pervedė V. A. 47 900 Eur, o ieškovė dviem 2020 m. lapkričio 17 d. bankiniais mokėjimų nurodymais pervedė 10 000 Eur sumą. Laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 7 d. iki 2020 m. lapkričio 22 d. V. A. ieškovui atlikdavo pinigų grąžinimus (grąžino 8 560 Eur sumą). Be kita ko, byloje taip pat nustatyta, kad 2021 m. sausio 8 d. tarp ieškovės ir V. A. buvo sudaryta paskolos sutartis dėl 15 000 Eur paskolos, o 2021 m. sausio 29 d. sutartis dėl 7 000 Eur paskolos. Lietuvos antstolių rūmų informacija patvirtina duomenis apie iš V. A. vykdomus išieškojimus. 

20.       Byloje ginčas kilo dėl be teisinio pagrindo gautų lėšų priteisimo. Ieškovai ieškinyje teigia suprantantys, kad juos su atsakovais siejantys faktiniai paskolos santykiai juridiniu požiūriu yra ydingi, kadangi nebuvo tinkama forma įtvirtintų atsakovų įsipareigojimų grąžinti ieškovams jų perduotų piniginių lėšų ir dėl šios priežasties ieškovai formaliai neturi teisinių prielaidų ginti savo pažeistų interesų paskolos teisinių santykių instituto pagalba. Tačiau, ieškovų tvirtinimu, jie piniginių lėšų atsakovams nedovanojo bei neteikė jiems paramos. Kitaip tariant, objektyviai neegzistavo jokių prievolių, kurių pagrindu ieškovai būtų turėję negrąžintinai perduoti atsakovams ginčo pinigus.

21.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovų ieškinį tenkino visiškai. Teismas, įvertinęs bylos duomenų visumą, darė išvadą, jog atsakovai neįrodė realiai egzistavusio ir įtikinamo ginčo piniginių lėšų iš ieškovų gavimo pagrindo. Sprendė, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas taikyti CK 6.237 straipsnio 1 dalį. Laikėsi pozicijos, kad šioje byloje nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos: ieškovai dėl atsakovų veiksmų patiria nuostolius, t. y. negali naudotis jiems teisėtai priklausančiomis lėšomis; yra priežastinis ryšys tarp ieškovų turto sumažėjimo ir atsakovų praturtėjimo; nepagrįstas praturtėjimas egzistavo pareiškiant ieškinį, nes pinigai vis dar yra pas atsakovus; ieškovai neturi galimybės išreikalauti piniginių lėšų kitais civilinių teisių gynimo būdais.

22.       Atsakovė (apeliantė) laikosi priešingos pozicijos. Apeliaciniame skunde teigia, kad teismo sprendimas nepagrįstas, neištirti ir netinkamai įvertinti byloje surinkti įrodymai. Anot apeliantės, visi byloje surinkti įrodymai įrodo, kad tarp V. A., ieškovės ir ieškovo buvo verslo santykiai automobilių pirkimo–pardavimo versle, o kitos byloje įtrauktos šalys nedalyvavo šioje veikloje ir neturėjo jokio supratimo apie šį verslą, todėl tai negalėjo būti paskoliniai ar kitokios naudos gavimo santykiai, ar neteisėtas praturtėjimas.

23.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nei procesinių, nei materialių teisės normų nepažeidė, įrodymus įvertino vadovaudamasis įstatymu ir kasacinio teismo suformuota praktika.

24.       Pažymėtina, kad įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktas). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-305-403/2022).

25.       Nagrinėjamu atveju byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė į atsakovės vardu atidarytą banko sąskaitą laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 14 d. iki 2021 m. vasario 25 d. trimis bankiniais mokėjimo nurodymais iš viso atsakovei pervedė 15 400 Eur sumą, o ieškovas laikotarpyje nuo 2020 m. liepos 23 d. iki 2021 m. kovo 17 d. aštuoniais bankiniais mokėjimų nurodymais iš viso atsakovei pervedė 7 190 Eur sumą. Taip pat ieškovas atsakovui nuo 2020 m. liepos 31 d. iki 2020 m. rugpjūčio 24 d. keturiais bankiniais mokėjimo nurodymais iš viso pervedė 4 700 Eur sumą.

26.       Šioje byloje atsakovai neginčija aplinkybės, kad į jų banko sąskaitas ieškovai pervedė ginčo sumas, tačiau, jų teigimu, šios sumos, pasinaudojant atsakovų banko sąskaitomis, buvo pervestos trečiajam asmeniui V. A., kadangi pastarojo banko sąskaitos areštuotos antstolių. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia atsakovų pozicija ir neturi pagrindo prieštarauti pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad atsakovai neįrodė realiai egzistavusio ir įtikinamo ginčo piniginių lėšų iš ieškovų gavimo pagrindo, t. y., kad ginčo pinigai buvo skirti išimtinai V. A.. Šios bylos kontekste reikšminga aplinkybe laikytina tai, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 29 d. iki 2020 m. lapkričio 26 d. pervedė V. A. 47 900 Eur, o ieškovė 2020 m. vasario 17 d. bankiniais mokėjimų nurodymais minėtam asmeniui pervedė 10 000 Eur sumą, mokėjimus atlikdami į V. A. vardu atidarytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke. Pažymėtina ir tai, kad V. A. iš minėtos sąskaitos laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 7 d. iki 2020 m. lapkričio 22 d. atlikdavo piniginių lėšų pervedimus ieškovui. Šios nustatytos aplinkybės paneigia atsakovės poziciją, kad ieškovų pervesti pinigai į jos banko sąskaitą buvo skirti V. A., kadangi jis negalėjo naudotis savo areštuotomis banko sąskaitomis. Akivaizdu, kad jeigu V. A. minėta banko sąskaita būtų buvusi areštuota, jis nebūtų iš jos atlikęs jokių pervedimų ieškovui.

27.       Akcentuotina ir tai, kad nors atsakovė byloje tvirtino, jog į jos banko sąskaitą ieškovės pervestos lėšos yra susijusios su ieškovės ir V. A. 2021 m. sausio 8 d. sudaryta paskolos sutartimi, tačiau kaip teisingai konstatavo apylinkės teismas, atsakovės minima paskolos sutartis, o tiksliau ja suteikta paskolos suma (15 000 Eur) nesutampa su laikotarpyje nuo 2021 m. sausio 14 d. iki 2021 m. vasario 25 d. bankiniais mokėjimų pervedimais pervesta ginčo pinigų suma (15 400 Eur). Be to, tarp ieškovės ir V. A. 2021 m. sausio 29 d. buvo sudaryta dar viena paskolos sutartis dėl 7 000 Eur paskolos suteikimo. Kita vertus, paskolos santykiai, atsiradę tarp V. A. ir ieškovų, nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako.

28.       Be kita ko, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia apeliantė, vien tai, kad ieškovai ir trečiasis asmuo vykdė bendrą verslą, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovų atsakovams pervestos piniginės lėšos ir buvo skirtos bei panaudotos minėtam verslui trečiojo asmens. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad atsakovai tik deklaratyviai nurodė, tačiau nepagrindė teisinio ginčo sumų gavimo pagrindo, o tuos pagrindus, kuriuos atsakovai, bandydami išvengti atsakomybės, nurodė, paneigė ieškovų surinkti ir į bylą pateikti įrodymai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovai byloje neįrodė teisinio iš ieškovų gautų sumų gavimo pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tai vertino kaip atsakovų nepagrįstą praturtėjimą ieškovų sąskaita (CK 6.237–6.242 straipsniai).

29.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina apeliantė, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino remdamasis įrodymų vertinimo principais, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, klaidingai įvertino byloje surinktus įrodymus, kas sąlygojo neteisingų išvadų ir nepagrįsto sprendimo priėmimą (CPK 176–179 straipsniai, 185 straipsnis, 189 straipsnis). Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantei, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar teismas nevertino apeliantės pateiktų teisinių argumentų. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).

30.       Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

31.       Apibendrindama nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė materialiosios ir procesinės teisės normų, dėl ko priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Dėl to atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

32.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

33.       Atmetus apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi ieškovai, tačiau jie nepateikė bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiančių įrodymų. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.  

     Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :        

            palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2023 m. sausio 16 d. sprendimą.

            Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                                                  Žibutė Budžienė

                                                                                                                Diana Labokaitė

                                                                                                                Rūta Palubinskaitė