Administracinė byla Nr. A-2066-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03241-2014-3

                                          Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) skunde Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 80 000 Lt/23 169,60 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas V. Ž. nurodė, kad nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. sausio 19 d. buvo periodiškai kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir ten buvo laikomas pažeidžiant kalinimo sąlygas. Buvo laikomas perpildytose kamerose 23 val. per parą, tokiu būdu jam nebuvo sudarytos normalios suėmimo sąlygos. Jos buvo nepakenčiamos, nebuvo galimybės pajudėti ar pasimankštinti, trūko oro, skaudėjo galvą, negalėjo gerai išsimiegoti, dažnai kildavo konfliktai, jis tapo irzlus ir nervingas. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. 

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Kaip matyti iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus pateiktos pažymos, pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2010 m. gruodžio 23 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2012 m. sausio 19 d. Pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikytina senatis, buvo laikomas įstaigos kameroje Nr. 28, kameroje būdavo 4–11 asmenų. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,6 kv. m iki 4,41 kv. m gyvenamasis plotas. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje per aptariamą laikotarpį iš viso buvo laikomas 54 dienas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu buvo atliktas sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas kameroje, kur buvo laikomas pareiškėjas, nustatyta, jog kameroje remontas atliktas, pažeidimų nėra. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nurodė, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Pareiškėjas neprašo atnaujinti ieškinio senaties termino, tik nurodo, jog padarytas tęstinis pažeidimas, tad ieškinio senaties terminas netaikytinas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. sausio 19 d. periodiškai kalintas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų, išdėstytų Lietuvos Respublikos priimtuose teisės aktuose, kurie skelbiami lietuvių kalba.

Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m, ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, kuriame nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, yra viešai paskelbti teisės aktai. Pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 16 d. (spaudas ant voko, b. l. 4), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteista už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. sausio 19 d.

Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014 m. gruodžio 30 d. pažymos Nr. 69/06-6386 „Dėl V. Ž.“, pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2010 m. gruodžio 23 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2012 m. sausio 19 d. Teismas, taikydamas atsakovo prašomą trejų metų senaties terminą bei atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį bei reikalavimą, aptarė pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 17 d. iki 2012 m. sausio 19 d. Konstatuota, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d. yra taikytinas trejų metų senaties terminas ir ta skundo dalis atmesta. 

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi padaryta išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2014 m. gruodžio 30 d. pažymos Nr. 69/06-6389 „Dėl V. Ž.“, pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2010 m. gruodžio 23 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2012 m. sausio 19 d., laikotarpiu, kuriam netaikomas senaties terminas, buvo kalinamas kameroje Nr. 28 (17,62 kv. m), nuo 2011 m. gruodžio 17 d. iki 2011 m. gruodžio 28 d., nuo 2011 m. gruodžio 30 d. iki 2012 m. sausio 12 d., nuo 2012 m. sausio 17 d. iki 2012 m. sausio 19 d. Kameroje būdavo 4–11 asmenų, pareiškėjui teko nuo 1,60 kv. m iki 4,40 kv. m kameros ploto. Iš viso pareiškėjas per laikotarpį, kuriam netaikomas senaties terminas, nuo 2011 m. gruodžio 17 d. iki 2012 m. sausio 19 d. Šiaulių TI buvo kalinamas 27 dienas, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 1,6 kv. m iki 4,40 kv. m kameros ploto. Nustatyti tiksliai, kiek kokią dieną kameros ploto teko pareiškėjui, galimybės nėra. Padaryta išvada, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu iš viso 27 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija. Būtent šia aplinkybe pareiškėjas ir motyvuoja neturtinės žalos padarymą.

Teismui pateiktoje Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. sausio 2 d. pažymoje Nr. 62/04-4 nurodyta, kad nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. sausio 19 d. pareiškėjas V. Ž. su skundais į Šiaulių TI direktorių nesikreipė. Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. sausio 2 d. pažymoje Nr. 62/08-01 „Apie V. Ž. laikymo sąlygas“ nurodyta, kad „Šiaulių tardymo izoliatoriaus korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais. Visose gyvenamosiose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai), kurie atitverti numatyto aukščio lengvai valoma sienele.

Susipažinus su pateikta asmens sveikatos istorija, matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 17 d. iki 2012 m. sausio 19 d. į gydytojus nesikreipė.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuota, kad, vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI, aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipė dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau kaip dvejiems su puse metų nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI po įvykdytų teisės pažeidimų. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba daugiau kaip dvejus su puse metus, leido daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime.

Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgta į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Įvertinus tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, jog pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus dvejiems su puse metų nuo išvykimo iš Šiaulių TI, laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos jo teisės, buvo neilgas, dalyje šio laikotarpio pareiškėjui galimai teko kameros plotas, didesnis nei nustato normatyvai, pareiškėjui priteistas 150 Eur neturtinės žalos atlyginimas. 

III.

Pareiškėjas V. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo nurodytų pažeidimų įtakos jam. Teismas nurodė, jog laikotarpiui nuo 2011 m. gruodžio 17 d. iki 2012 m. sausio 19 d. netaikomas senaties terminas, tačiau neteisingai apskaičiavo 27 d., kadangi iš viso buvo 33 dienos. Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2014 m. gruodžio 30 d. pažymos Nr. 69/06-6386, laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 17 d. iki 2012 m. sausio 19 d. jis buvo kalinamas patalpoje, kuri neatitiko reikalavimų ir neužtikrino vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto. Teisme turėjo būti aptariamas visas laikotarpis, kurį pareiškėjas praleido įkalinimo įstaigoje žiauriomis sąlygomis, t. y. laikotarpis nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. sausio 19 d., sutrumpintą senaties terminą skaičiuojant nuo 2012 m. sausio 19 d., o ne nuo 2011 m. gruodžio 17 d.

Terminas, per kurį pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą, galiojo iki 2015 m. sausio 19 d., apskųsdamas atsakovą pareiškėjas laikėsi įstatymo normų, todėl teismas negalėjo taikyti senaties termino ir taip apriboti galimybę tinkamai apginti savo pažeistą teisę bei padėti atsakovui išvengti atsakomybės. CK nenumato atskiros tvarkos, kad senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo skundo padavimo dienos. Teismas nepagrįstai apribojo laikotarpį iki trejų metų, iki skundo padavimo dienos. Konvencijos 3 straipsnyje nenumatytas joks senaties terminas šio straipsnio pažeidimui konstatuoti, todėl teismas turėjo nagrinėti visą laikotarpį ir žalą atlyginti už visą laikotarpį, o ne už 27 dienas.

Teismas konstatavo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierės A. R. 2008 m. spalio 8 d. sprendime Nr. 4D-2008/2-1277 išaiškinta, jog į ploto normą vienam asmeniui neįskaičiuojamas unitazo ir praustuvės užimamas plotas. Pirmosios instancijos teismas taikė 3,6 kv. m plotą ir į jį įskaitė baldus.

Teismas nenustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Pareiškėjas suėmimo Šiaulių TI metu per 24 val. per parą lauke galėjo būti tik 1 val., nors dar nebuvo nuteistas. Europos komitetas prieš kankinimą ir laikiną nubaudimą nežmoniškomis ar žeminančiomis sąlygomis savo antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf(92)3 išaiškino, kad suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad to paties reikalauja ir Konvencijos 3 straipsnis.

Nesutinka, jog tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi po daugiau kaip dviejų su puse metų, leidžia daryti išvadą, kad jo dvasinė skriauda nėra tokia didelė. Ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiką buvo kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Canali skyrė 9 855 Eur neturinės žalos atlyginimą už 6 mėnesių įkalinimą sąlygomis, kurios buvo daug geresnės nei pareiškėjo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, jog Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo veikti teisės aktų nustatyta tvarka. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kamerą, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ir psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Galima daryti išvadą, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos (23 169,60 Eur) atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, motyvuojant netinkamomis įkalinimo sąlygomis, buvo tenkintas iš dalies.

Pareiškėjas savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dalyje jo reikalavimui (laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d.) taikė ieškinio senatį ir šioje dalyje jo skundą atmetė.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.).

Taip pat dėmesys atkreiptinas į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma būtent reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą už kalinimą, jo teigimu, netinkamomis sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. sausio 19 d. Iš pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. sausio 19 d. (b. l. 20), o į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2014 m. gruodžio 16 d.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi analogiškos pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Akivaizdu, kad pareiškėjas visą jo nurodytą kalinimo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą, ir jis yra galimai laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau skundą teismui pateikė tik 2014 m. gruodžio 16 d.

Atsakovo atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašė taikyti ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui dalyje atlyginti neturtinę žalą už kalinimą Šiaulių tardymo izoliatoriuje galbūt netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d. pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ir šioje dalyje skundą atmetė.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį šioje byloje ir sprendė, jog šiuo atveju nėra pagrindo pažeidimą laikyti tęstiniu, taip pat nėra pagrindo senaties terminą atnaujinti. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad tokia situacija prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, tokie jo teiginiai laikytini deklaratyviais ir nepagrįstais.

Kitai reikalavimo daliai, t. y. pirmosios instancijos teismas laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 17 d. iki 2012 m. sausio 19 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalintam pareiškėjui netinkamomis kalinimo sąlygomis, senaties termino netaikė ir šioje dalyje V. Ž. skundą tenkino. Teismas nustatė, jog per laikotarpį, kuriam netaikomas senaties terminas, nuo 2011 m. gruodžio 17 d. iki 2012 m. sausio 19 d., Šiaulių TI buvo kalinamas 27 dienas, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 1,6 kv. m iki 4,40 kv. m kameros ploto. Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija. 

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 17 d. iki 2012 m. sausio 19 d. netinkamomis kalinimo sąlygomis jis buvo kalintas ne 27, o 33 dienas. Apeliacinės instancijos teismo skaičiavimu, V. Ž. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus buvo kalintas 29 dienas. Nustatytas 2 dienų skirtumas nagrinėjamu atveju nėra reikšmingas ir niekaip nekoreguoja pirmosios instancijos teismo priteisto žalos atlyginimo dydžio.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog už laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 17 d. iki 2012 m. sausio 19 d. kalinant netinkamomis kalinimo sąlygomis priteistinas žalos atlyginimas. Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą šioje dalyje, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu išsamiu ir visapusišku įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, apžvelgta Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, dalyje dėl žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 17 d. iki 2012 m. sausio 19 d., pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                        Audrius Bakaveckas

                                                                                                                 Arūnas Dirvonas

                                                                                                                 Veslava Ruskan