Administracinė byla Nr. I-8206-189/2016

                                                Proceso Nr. 3-61-3-02765-2016-2

                                                Procesinio sprendimo kategorijos: 1.9.1.1.2.; 1.9.8.1.; 3.21

 (S)

        dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokato padėjėjai S. M.,

        viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

        Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

        Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti:

        1) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus AVMI) 2015 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-322;

        2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – Inspekcija arba atsakovas) 2016 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 68-72;

        3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2016 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. S-124 (7-75/2016).

        Nurodė, jog ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar pagrįstai mokesčių administratorius pareiškėjo iš BUAB „Eurovista ir KO“ (toliau – Įmonė) 2009 m. gautas 129420 Lt pinigines lėšas priskyrė prie apmokestinamųjų pajamų. Paaiškino, jog pareiškėjas nuo 2008 m. rugsėjo 9 d. iki 2009 m. rugsėjo 17 d. buvo Įmonės direktorius, o Įmonės 2009 m. birželio–liepos mėn. pervestos piniginės lėšos (iš viso 129 420 Lt) yra skolos grąžinimas už pareiškėjo laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 2 d. atliktas pinigines operacijas Įmonės naudai. Nurodė, jog mokesčių administratorius nesurinko jokios informacijos, kuri paneigtų aplinkybę, jog tarp pareiškėjo ir Įmonės buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai. Mokesčių administratoriaus apklaustos Įmonės buhalterės L. K. paaiškinimas, jog Įmonės apskaitos dokumentai laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2012 m. buvo „padriki“, nenurodant jokių aplinkybių, susijusių su Įmonės finansinėmis operacijomis, vykusiomis 2005–2009 metais, pareiškėjo teigimu, nelaikytini teisiškai reikšmingais ginčo situacijoje nustatant paskolinių santykių buvimą. Nurodė, jog mokesčių administratorius rėmėsi Vilniaus apygardos prokuratūroje atlikto ikiteisminio tyrimo Nr. 10-2-00479-10, kuriame pareiškėjui buvo pareikšti įtarimai neteisėtai pasisavinus svetimą turtą, taip pat aplaidžiai tvarkant Įmonės apskaitą, metu surinkta informacija. Tačiau pažymėjo, kad minėtas ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu 2015 m. kovo 27 d. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Š. Š. nutarimu buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai informacijos apie galimus nusikalstamus pareiškėjo veiksmus. Be kita ko, minėto ikiteisminio tyrimo dalykas nebuvo paskolinių teisinių santykių tarp pareiškėjo ir Įmonės vertinimas, todėl darė išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta informacija taip pat nėra teisiškai reikšminga, mokesčių administratoriui analizuojant pareiškėjo gautas apmokestinamąsias lėšas už 2009 m. Atkreipė dėmesį į tai, kad mokesčių administratoriui nebuvo pateikta Įmonės finansinė atskaitomybė už 2009 m. ir kad nėra galimybės nustatyti nei Įmonės ūkinės-komercinės veiklos, nei vertinti su veikla susijusių sandorių. Įmonė nėra pateikusi mokesčių administratoriui duomenų apie Įmonės suteiktas arba grąžintas paskolas už 2008–2009 m. Šias aplinkybes mokesčių administratoriui patvirtino ir Įmonės bankroto administratorius. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, darė išvadą, jog pripažintina, kad mokesčių administratorius nesurinko ir neatkūrė jokių tariamai iškreiptų ar paslėptų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo 2009 m. iš Įmonės gautomis lėšomis. Taip pat mokesčių administratorius nesurinko ir byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su susiklosčiusiais paskoliniais teisiniais santykiais tarp pareiškėjo ir Įmonės.

Pareiškėjas, grįsdamas paskolinių teisinių santykių egzistavimą, nurodė, jog pareiškėjas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad 2005 m. gruodžio 21 d. paskolino Įmonei 100000 Lt, minėtus pinigus įnešdamas į Įmonės sąskaitą. Tuo tarpu mokesčių administratorius nenustatė kokiu kitu, nei paskolinių teisinių santykių, pagrindu pareiškėjas galėjo Įmonei perduoti pinigines lėšas. Pabrėžė, jog pareiškėjas pateikė banko sąskaitų išrašus už laikotarpį nuo 2006 m. iki 2008 m., kuriuose atsispindi pareiškėjo atlikti piniginių lėšų pervedimai (iš viso 572493,26 Lt sumai) į Įmonės sąskaitą arba mokėjimai tretiesiems asmenims už Įmonę. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius netinkamai aiškino paskolinių teisinių santykių požymius ir neatsižvelgė į tai, kad paskolos sutartis yra realinis sandoris, laikomas sudarytu nuo piniginių lėšų perdavimo. Rašytiniu dokumentu, pagrindžiančiu paskolinių teisinių santykių atsiradimą, laikytinas skolos dokumentas, taip pat ir banko sąskaitos išrašas, patvirtinantis paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Pareiškėjo vertinimu, įrodyti, jog paskolos nebuvo ar pinigai buvo gauti už kitas paslaugas, turi šias aplinkybes neigiantis mokesčių administratorius. Jei mokesčių administratorius pervestų piniginių lėšų nelaiko paskola, tai lėšos turėtų būti traktuojamos kaip be pagrindo įgytas turtas, kuris kreditoriaus reikalavimu taip pat privalo būti grąžintas. Tačiau nagrinėjamu atveju Įmonė niekada nereiškė reikalavimo grąžinti pareiškėjui pervestas lėšas, dėl ko pripažintina, kad piniginės lėšos buvo išmokėtos pagrįstai. Pažymėjo, jog juridinis asmuo, išmokėdamas fiziniam asmeniui pinigines lėšas, kurios nėra laikytinos neapmokestinamosiomis pajamomis, privalo apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą įstatymų nustatytą pajamų mokestį. Tačiau byloje nėra duomenų, kad Įmonė būtų sumokėjusi įstatymų nustatytus mokesčius už 2009 m. pareiškėjui pervestas pinigines lėšas. Minėta aplinkybė, pareiškėjo nuomone, suponuoja tai, jog ir Įmonė pareiškėjui išmokėtas pinigines lėšas traktavo kaip paskolos grąžinimą bei jų nepriskyrė apmokestinamosioms pajamoms. Pareiškėjas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, darė išvadą, jog mokesčių administratorius nesurinko jokių įrodymų, kurie paneigtų paskolinių teisinių santykių egzistavimą tarp pareiškėjo ir Įmonės, nepagrįstai sprendė, kad vienintelis pareiškėjo tikslas buvo gauti mokestinę naudą, todėl priėmė nepagrįstus ir naikintinus sprendimus.

        Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

        Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

        Nurodė, kad mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjo gautų iš Įmonės piniginių lėšų tyrimą, nustatė šias svarbias aplinkybes:

1. Įmonės direktorius nuo 2009 m. gruodžio 21 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d. A. Z. nurodė, kad jam, kaip naujai paskirtam direktoriui, buhalterinės apskaitos dokumentai perdavimo-priėmimo aktu nebuvo perduoti, jo „neprileido“ prie apskaitos dokumentų, jis buvo tarsi „statytinis“ direktorius (liudytojo A. Z. 2013 m. liepos 31 d. apklausos protokolas).

2. Įmonės buhalterė nuo 2010 m. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. L. K. paaiškino, jog apskaitos dokumentai buvo „padriki“, niekas nebuvo apskaityta, jos darbo metu nebuvo atliktas nei vienas bankinis pavedimas, pareiškėjas prašė išrašyti buhalterines pažymas (liudytojos L. K. 2013 m. rugsėjo 13 d. apklausos protokolas);

3. Pagal Įmonės bankroto administratoriaus pateiktus pirminius apskaitos dokumentus mokesčių administratorius negalėjo nustatyti 768488,95 Lt, tame tarpe ir nurodytos 100020 Lt lėšų sumos, pervedimo pareiškėjui pagrįstumo, nes Įmonė nėra pateikusi administratoriui registrų už 2008–2009 m., kuriuose atsispindėtų minėtos sumos apskaitymas buhalterinėse sąskaitose. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pateikta dokumentų, todėl negalima iš dalies nustatyti Įmonės veiklos, jos ūkinės-komercinės, finansinės būklės rezultatų ar įvertinti turtą nuo 2008 m. rugsėjo 9 d. iki 2009 m. rugsėjo 17 d.

4. Nėra duomenų, kad Įmonė 2008–2009 m. mokesčių administratoriui būtų teikusi duomenis apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas.

5. Pareiškėjas teigė, kad 2008–2009 m., kai buvo Įmonės vadovu, jis turėjo Įmonės banko kodų generatorius. Pareiškėjas ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas dėl pervestų piniginių lėšų, jų pervedimo pagrindo, galimų skolų susidarymo, laikotarpio, tačiau pareiškėjas pasinaudojo teise neduoti parodymų.

6. Prokuratūra nurodė, kad praktiškai neįmanoma paneigti įtariamojo (pareiškėjo) teiginio, esą jis kaip fizinis asmuo buvo perėmęs Įmonės skolą už ŽŪB „Portulaka“ skolas 273307,95 Lt sumai, tačiau prokuratūra pažymėjo, kad tokį faktą patvirtinantys dokumentai ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams taip ir nebuvo pateikti.

Inspekcija, atsižvelgusi į tai, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų apie Įmonės įsiskolinimus jam, jų apskaitymą buhalteriniuose registruose, mokesčių administratorius negalėjo patikrinti pareiškėjo bei Įmonės finansinių įsipareigojimų, o vien pinigų pavedimai Įmonei ar už ją nepatvirtina aplinkybių, kad vėliau gauti pinigai buvo už skolų grąžinimą. Todėl darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė iš Įmonės per 2009 metus gautos 129420 Lt sumos kaip skolų (paskolų) grąžinimą. Inspekcija, vadovaudamasi 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 (toliau – MAĮ) 69 straipsnio 1 dalimi, šioje dalyje įtvirtintą normą aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-499/2009; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2691/2012; 2013 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-404/2013; 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-2311/2013), konstatavo, jog pareiškėjas siekė gauti mokestinę naudą ir taip išvengti mokesčių mokėjimo, todėl minėtą sumą apmokestino kaip kitas gautas pajamas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcijos atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

        Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (1999 m. sausio 14 d. Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija, toliau – ir ABTĮ) II dalies I skyriaus pirmasis skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 79 straipsnis).

        Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, vadovaujantis turinio viršenybės prieš formą principu, papildomai apskaičiuoti pareiškėjui gyventojų pajamų mokestį, privalomojo sveikatos draudimo įmokas, šių mokesčių delspinigius ir skirti baudas. 

Bylos medžiaga nustatyta, jog Vilniaus AVMI, atlikusi pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., 2015 m. kovo 17 d. patikrinimo aktu Nr. (4.65)-FR0680-170 apskaičiavo pareiškėjui 5 605,31 Eur gyventojų pajamų mokestį ir 2 248,90 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Vietos mokesčių administratorius, nustatė, kad tikrintu laikotarpiu pareiškėjui į jo banko sąskaitą Įmonė pervedė 129 420 Lt piniginių lėšų, kurios įvardintos kaip „pagal sutartį“ bei „skolos grąžinimas“, sumą, t. y. 2009 m. birželio 11 d. atlikti 9 pavedimai po 10 000 Lt ir 1 pavedimas 10 020 Lt sumai, iš viso 100 020 Lt; 2009 m. liepos 7 d. atliktas pavedimas 4 000 Lt sumai ir 2009 m. liepos 28 d. pavedimu pervesta 25 400 Lt. Kadangi pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu su mokesčių administratoriumi nebendradarbiavo ir nepateikė dokumentų, pagrindžiančių gautas įplaukas, taip pat, būdamas Įmonės vadovu nuo 2008 m. rugsėjo 9 d. iki 2009 m. rugsėjo 17 d., Įmonės operatyvaus patikrinimo metu nepateikė Įmonės pirminių apskaitos dokumentų, o pagal Įmonės bankroto administratoriaus pateiktus pirminius apskaitos dokumentus mokesčių administratorius negalėjo nustatyti 768 488,95 Lt, iš jų ir ginčo sumos, pervedimo pareiškėjui pagrįstumo, taip pat įvertinęs aplinkybes, kad Įmonė 2008–2009 m. mokesčių administratoriui neteikė Juridinių asmenų duomenų apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas, bei atsižvelgęs į Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, mokesčių administratorius konstatavo, kad nėra galimybės nustatyti ir patikrinti, kokie finansiniai įsipareigojimai siejo pareiškėją bei Įmonę, t. y. mokesčių administratorius neturėjo galimybės nustatyti, kokių juridinę galią turinčių dokumentų pagrindu pareiškėjui iš Įmonės ginčo laikotarpiu buvo pervesti iš viso 129 420 Lt. Įvertinęs šias aplinkybes dėl juridinę galią turinčių dokumentų nebuvimo (pareiškėjas jų nepateikė) ir atsižvelgęs į tai, kad tik Pareiškėjas turėjo Įmonės banko kodų generatorių (t. y. tik pareiškėjas galėjo atlikti pavedimus iš Įmonės atsiskaitomosios sąskaitos), mokesčių administratorius padarė išvadą, kad, ginčo piniginių lėšų pavedimuose nurodant „pagal sutartį“, „skolos grąžinimas“ ir „grąžinama skola pagal grynųjų pinigų įnešimą 2006-12-01“, buvo siekiama išvengti mokestinių prievolių, t. y. pajamų mokesčio mokėjimo nuo kitų gautų pajamų. Vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis, mokesčių administratorius atkūrė iškreiptas ir paslėptas aplinkybes, su kuriomis įstatymai sieja apmokestinimą, ir pareiškėjo iš Įmonės gautas pajamas apskaičiavo, neatsižvelgdamas į pareiškėjo atsiskaitomąją sąskaitą gautų piniginių lėšų pavedimuose nurodytą paskirtį. Mokesčių administratorius ginčo pinigines lėšas (129 420 Lt) pripažino Pareiškėjo kitomis gautomis pajamomis ir atitinkamai jas apmokestino (Komisijos byla, 1 tomas, b. l. 135–138). Vilniaus AVMI 2015 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-322 patvirtino patikrinimo aktu Nr. (4.65)-FR0680-170 apskaičiuotą 5 605,31 Eur gyventojų pajamų mokestį ir 2 248,90 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokas, papildomai apskaičiavo 3 137,09 Eur gyventojų pajamų mokesčio delspinigius ir 1 258,54 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų delspinigius bei skyrė 1 681 Eur gyventojų pajamų mokesčio baudą bei 674 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų baudą (Komisijos byla, 1 tomas, b. l. 129–133). Pareiškėjas, nesutikęs su tokiu Vilniaus AVMI sprendimu, pateikė skundą centriniam mokesčių administratoriui, kuris 2016 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 68-72 patvirtino minėtą Vilniaus AVMI sprendimą (Komisijos byla, 1 tomas, b. l. 57–58). Pareiškėjas skundu kreipėsi į Komisiją, prašydamas panaikinti Inspekcijos 2016 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 68-72 (Komisijos byla, 1 tomas, b. l. 1–2). Komisija, išnagrinėjusi mokestinį ginčą, 2016 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. S-124 (7-75/2016) pareiškėjo skundą atmetė, Inspekcijos 2016 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 68-72 patvirtino (Komisijos byla, 2 tomas, b. l. 170–174).

Pareiškėjas, nesutikdamas su šioje administracinėje byloje skundžiamais mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimais, laikėsi pozicijos, kad Įmonės 2009 m. birželio–liepos mėn. į pareiškėjo sąskaitą pervesta 129 420 Lt piniginių lėšų suma yra skolos grąžinimas už pareiškėjo atliktas pinigines operacijas Įmonės naudai laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 2 d. Taip pat, pareiškėjo teigimu, jis pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad 2005 m. gruodžio 21 d. paskolino Įmonei 100 000 Lt, minėtą pinigų sumą įnešdamas į Įmonės sąskaitą. Todėl darė išvadą, kad, esant paskoliniams santykiams tarp pareiškėjo ir Įmonės, mokesčių administratorius nepagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnio nuostatas ir apskaičiavo mokėtinus mokesčius.

Įvertinus pareiškėjo skunde teismui išdėstytus ir pareiškėjo atstovės teismo posėdžio metu akcentuotus argumentus, darytina išvada, jog šioje byloje ginčo esmę sudaro tai, ar byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tarp pareiškėjo ir Įmonės 2005–2008 metais buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai ir ginčo piniginių lėšų suma, Įmonės 2009 metais pervesta į pareiškėjo sąskaitą, laikytina minėtu 2005–2008 m. laikotarpiu gautos paskolos grąžinimu, todėl priskirtina neapmokestinamosioms pajamoms.

Pasisakant dėl ginčo esmės, pabrėžtina, kad mokesčių administratorius skundžiamuose sprendimuose, nenukrypdamas nuo administracinės jurisprudencijos, atskleidė MAĮ 69 straipsnio esmę bei prasmę, todėl šio aspekto aptarinėjimas, įvertinus tai, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepateikė argumentų dėl MAĮ 69 straipsnio nuostatų taikymo, netikslingas, nes tai būtų pasikartojantis bei perteklinis momentas. Kita vertus, svarbu pažymėti, jog MAĮ 69 straipsnio taikymą lemia konkrečios faktinės aplinkybės, kurios ir suponuoja nurodytą teisinį kvalifikavimą. Tai reiškia, kad mokesčių administratorius, taikydamas minimą teisinį reguliavimą, turi surinkti atitinkamus bei pakankamus įrodymus, kurių pagrindu galėtų padaryti išvadą, kad mokesčių mokėtojo viešai deklaruojama ūkinės operacijos atlikimo forma neatitinka realaus turinio. Tačiau pabrėžtina, jog ir mokesčių mokėtojas savo galimybių ribose turi teikti įrodymus, patvirtinančius jo paaiškinimus apie vienas ar kitas esmines faktines bylos aplinkybes. Taigi nagrinėjamo ginčo baigtis betarpiškai susijusi su surinktų faktinių duomenų įvertinimu, kas neatsiejama nuo įrodymų instituto taikymo. 

ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visumą, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (pavyzdžiui: 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2663/2011; 2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-318/2012; 2016 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3014-261/2016; 2016 m. spalio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-684-575/2016; 2016 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3695-575/2016 ir kt.).

Remiantis išdėstytomis nuostatomis patikrinus bylą įrodymų vertinimo aspektu, darytina išvada, jog bylos medžiagoje esantys faktiniai duomenys nesudaro pagrindo pripažinti, jog Įmonės 2009 metais pervesta į pareiškėjo sąskaitą ginčo 129 420 Lt piniginių lėšų suma yra skolos grąžinimas už pareiškėjo atliktas pinigines operacijas Įmonės naudai laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 2 d.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 2 d. į Įmonės sąskaitą pervedė iš viso 572 493,26 Lt (b. l. 31–53). Minėta, jog pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Įmonės į pareiškėjo sąskaitą 2009 m. birželio 11 d., 2009 m. liepos 7 d. ir 2009 m. liepos 28 d. pervesta piniginių lėšų suma (iš viso 129 420 Lt) yra būtent skolos grąžinimas už pareiškėjo atliktus pavedimus Įmonės vardu minėtu 2006 m. gruodžio 1 d.–2008 m. gruodžio 2 d. laikotarpiu. Tačiau šį pareiškėjo teiginį paneigia jo paties dar iki mokestinio patikrinimo pradžios (2014 m. gruodžio 16 d.) pateiktas 2014 m. spalio 10 d. prašymas Vilniaus apygardos prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo papildymo dokumentais ir nutraukimo ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 10-2-00479-10 (Komisijos byla, 1 t., b. l. 15–21). Šiame prašyme pareiškėjas, pacitavęs visus bankinių operacijų, atliktų laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 2 d., išrašus, kuriuos pareiškėjas citavo ir skunde teismui (b. l. 5–7), nurodė, jog Įmonė „iki šiol“ pareiškėjui nėra grąžinusi iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos banke į Įmonės sąskaitą bei įvairiems ūkio subjektams už Įmonės prievoles ir įsipareigojimus pervestos 572 493,26 Lt sumos (Komisijos byla, 1 t., b. l. 19). Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje pirminiai paaiškinimai yra pripažįstami objektyvesniais ir patikimesniais, nes jie yra neįtakoti laiko ir kitų aplinkybių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-301/2007, Administracinių teismų praktika Nr. 11, 2007; 2009 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-695/2009). Taigi nustačius šią aplinkybę, taip pat įvertinus mokesčių administratoriaus surinktus duomenis, kad: pareiškėjas nuo 1998 m. iki 2012 m. rugsėjo 14 d. buvo vienintelis Įmonės akcininkas (turėjo 100 proc. Įmonės akcijų); ginčui aktualiu laikotarpiu disponavo Įmonės banko kodų generatoriumi; 2008 m. rugsėjo 9 d.–2009 m. rugsėjo 17 d. laikotarpiu, būdamas Įmonės direktoriumi, todėl atsakingu už Įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos ir neišsaugojo Įmonės buhalterinės apskaitos registrų ir kitų juridinių dokumentų ir dėl to, nesant pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų bei jų pagrindu sudarytų apskaitos registrų, nėra galimybės visiškai nustatyti Įmonės veiklos, jos ūkinės komercinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 9 d. iki 2009 m. rugsėjo 17 d.; Įmonė 2008–2009 m. mokesčių administratoriui neteikė Juridinių asmenų duomenų apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas, darytina išvada, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, leidžiančių teigti, kad Įmonė ginčo pinigines lėšas (129 420 Lt) pareiškėjui pervedė kaip paskolos grąžinimą.

Dėl pareiškėjo argumento, kad jis 2005 m. gruodžio 21 d. paskolino Įmonei 100 000 Lt, minėtą pinigų sumą įnešdamas į Įmonės sąskaitą, pažymėtina, jog iš byloje esančio grynųjų pinigų pervedimo kvito Nr. 155310706 matyti, jog 100 000 Lt sumos mokėtoju yra nurodomas ne pareiškėjas, bet Įmonė (b. l. 54). Todėl remiantis šiuo dokumentu taip pat nėra pagrindo pripažinti paskolinių santykių tarp pareiškėjo ir Įmonės egzistavimą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad esama įrodymų visuma leidžia tvirtinti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu, būdamas vieninteliu Įmonės akcininku ir direktoriumi, iš Įmonės sąskaitos pervesdamas pinigines lėšas į savo asmeninę sąskaitą, bankiniuose pavedimuose nurodydamas mokėjimo paskirtį „pagal sutartį“, „skolos grąžinimas“ ir „grąžinama skola pagal grynųjų pinigų įnešimą 2006-12-01“, siekė sukurti savo veiksmų teisėtumo regimybę, į kurią neturėtų būti atsižvelgiama, atkuriant tikrąją pareiškėjo valią siekti mokestinės naudos. Konstatuotina, jog mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai neatsižvelgė į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką bei atkūrė iškreiptas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, laikydamas, kad realiai pareiškėjas gavo kitas pajamas, apmokestinamas gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo sveikatos draudimo įmokomis. Būtent aplinkybės, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo vienintelis Įmonės akcininkas ir direktorius, jis disponavo Įmonės banko kodų generatoriumi, sudaro pagrindą pripažinti pareiškėją, o ne Įmonę, atsakingu už mokestinės prievolės įvykdymą. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, tenkinti pareiškėjo reikalavimus ir panaikinti Vilniaus AVMI 2015 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-322, Inspekcijos 2016 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 68-72 ir Komisijos 2016 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. S-124 (7-75/2016) nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas prašė priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį teisę gauti savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintinas.

        Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

n u s p r e n d ė :

        Pareiškėjo R. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

        Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas                                                                                Bronius Januška