Civilinė byla Nr. 3K-3-268/2014

Proceso Nr. 2-04-3-02017-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 130.1.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Janinos Stripeikienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. nutarties, kuriomis ieškovės A. V. ieškinys atsakovei E. V. dėl nepagrįstai įgytų lėšų ir procesinių palūkanų priteisimo paliktas nenagrinėtas, peržiūrėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasaciniame teisme keliamas klausimas dėl bylos teismingumo Lietuvos Respublikos teismams. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti jos naudai iš atsakovės 93 494,40 Lt nepagrįstai įgytų lėšų ir procesines palūkanas, nurodžiusi, kad atsakovė pagal įgaliojimą ieškovės vardu su trečiuoju asmeniu 2012 m. gegužės 28 d. sudarė buto, esančio Baltarusijoje, pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau ieškovei perdavė tik dalį už šio turto pardavimą gautų lėšų, taip be pagrindo įgydama 93 494,40 Lt. Ieškinyje nurodytas atsakovės gyvenamosios vietos adresas – (duomenys neskelbtini), Vilnius.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 7 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą ir išaiškino ieškovei, kad ji turi teisę ieškiniu kreiptis į kompetentingą Airijos teismą arba į kompetentingą Baltarusijos Respublikos teismą.

Teismas nustatė, kad pagal nuomos sutartį atsakovė nuo 2005 m. balandžio 20 d. nuomoja butą, esantį Dubline, Airijoje, nuo 2006 m. dirbo įmonėje Knights Cleaning Services Ltd., bylos nagrinėjimo metu dėl pablogėjusios sveikatos būklės gauna ligos pašalpą, jai yra suteiktas asmeninio valstybės paslaugų gavėjo numeris. Teismas padarė išvadą, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog nors atsakovė yra Lietuvos Respublikos pilietė ir jos deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, jos nuolatinė gyvenamoji vieta yra Airijoje. Teismas, vadovaudamasis Tarybos 2000 m. gruodžio 22 d. reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo (toliau – Reglamentas) 2 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, sprendė, kad civilinė byla nenagrinėtina Lietuvos Respublikos teismuose, o ieškovė turi teisę ieškiniu kreiptis į kompetentingą Airijos teismą arba, nustačius nagrinėjamu atveju Reglamente įtvirtinto specialiosios jurisdikcijos taisyklės taikymo pagrindą, – į kompetentingą Baltarusijos Respublikos teismą.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 18 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartį iš esmės paliko nepakeistą, išaiškindamas ieškovei, kad ji turi teisę su ieškiniu kreiptis į kompetentingą teismą pagal Airijos ar Baltarusijos Respublikos teisę.

Teismas nurodė, kad ieškovė yra užsienio valstybės – Baltarusijos Respublikos pilietė, ginčo teisiniai santykiai susiklostė Baltarusijos Respublikoje, atsakovės registruota gyvenamoji vieta – Lietuvos Respublikoje, todėl šiems teisiniams santykiams taikomos CPK VII dalies, reglamentuojančios tarptautinį civilinį procesą, normos. CPK 780 straipsnyje nustatyta, kad nurodytos CPK dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Sprendžiant civilinių bylų teismingumo klausimus yra svarbi Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos dvišalė sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – Dvišalė sutartis), kurios 20 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienos Susitariančiosios valstybės teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą. Fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą (CK 2.12 straipsnio 3 dalis), todėl pagal CK 2.16, 2.17 straipsnių, Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatas svarbu nustatyti, su kuria valstybe asmuo yra labiausiai susijęs. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, įvertinus įrodymų visumą, konstatuotina, jog atsakovė nenutraukė ryšių su Lietuvos Respublika, tačiau glaudesnis ryšys yra su Airijoje esančia gyvenamąja vieta, kuri pripažintina atsakovės nuolatine gyvenamąja vieta. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir neteisingai taikė Reglamentą, tačiau iš esmės teisingai nusprendė, jog byla nenagrinėtina Lietuvos Respublikos teismuose.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartį bei perduoti bylą nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dvišalės sutarties 20 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienos Susitariančiosios valstybės teismai kompetentingi nagrinėti civilines bylas ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą, t. y. bylos nagrinėjimui kompetentingame Lietuvos Respublikos teisme pakanka, kad atsakovas turėtų gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė turi gyvenamąją vietą Lietuvoje. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas CPK VII dalies ir 780 straipsnio normas, rėmėsi tuo, kad atsakovės registruota gyvenamoji vieta – Lietuvos Respublikoje. Taikydamas Dvišalę sutartį, teismas nurodė kitą atsakovės gyvenamąją vietą (Airijoje) ir tuo pagrindu nutarė, kad byla neteisminga Lietuvos teismams. Apeliacinės instancijos teismas teismingumą reglamentuojančių teisės normų taikymą grindė netinkamai, nurodydamas skirtingas atsakovės gyvenamąsias vietas.

2. Teismai netinkamai taikė CK 2.17 straipsnį 1 dalį, CPK 197 straipsnio 2 dalį ir įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Teismai neatsižvelgė į CK 2.17 straipsnio 1 dalį, pagal kurią, nustatant gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į: 1) asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą; 2) duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose; 3) asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Oficialusis rašytinis įrodymas – Gyventojų registro tarnybos pažyma – patvirtina, kad atsakovė 2003 m. rugsėjo 12 d. deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006, nurodė, kad Gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikytinas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys nepaneigti kitais įrodymais. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga Lietuvos Respublikos gyventojui deklaruoti gyvenamąją vietą, to paties įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gyvenamoji vieta deklaruojama ir kai Lietuvos Respublikos gyventojas išvyksta iš Lietuvos. Atsakovės išvykimas nebuvo deklaruotas. Nėra jokių duomenų, kad atsakovės gyvenamoji vieta yra registruota Airijoje. Iki sužinojimo apie ieškinį šioje byloje atsakovė visur viešai nurodydavo savo gyvenamosios vietos adresą Lietuvoje. Atsakovė pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą patvirtino, kad nėra nutraukusi ryšių su Lietuvos Respublika. Toks atsakovės elgesys rodo, kad atsakovė nesąžiningai manipuliuoja savo gyvenamąja vieta, nes siekia išvengti sudaryto sandorio bei neteisėtų savo veiksmų padarinių.

3. CK 2.17 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo privalo pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ir skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Ieškovė ieškinį pareiškė pagal atsakovės gyvenamąją vietą, ją patikrinusi pagal viešuose registruose esančią informaciją, be to, ją nurodė pati atsakovė patvirtinat įgaliojimą. Atsakovė ieškovei nėra pranešusi, kad jos gyvenamoji vieta yra kita, koks jos adresas, todėl ieškovė ieškinį pareiškė, atsižvelgdama į CK 2.17 straipsnio 3 dalies nuostatas. CPK 34 straipsnyje nustatyta, kad teismas, laikydamasis teismingumo taisyklių, priimtą bylą turi išspręsti iš esmės, nors vėliau ji taptų teisminga kitam teismui. Jeigu atsakovė po šios civilinės bylos iškėlimo nuspręstų įregistruoti savo išvykimą iš Lietuvos, tai nesudarytų pagrindo nebaigti bylos nagrinėjimo teisme, kuriame ji buvo iškelta. CPK 781 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jeigu ieškinio pareiškimo metu byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, šis teismingumas išlieka neatsižvelgiant į tai, kad vėliau sąlygos pasikeičia. Teismai netaikė CK 2.17 straipsnio 3 dalies, todėl bylos teismingumo klausimą išsprendė neteisingai.

4. Teismai pažeidė CPK 137 straipsnio 3 dalį, pagal kurią teismas, jeigu byla neteisminga tam teismui, nutartyje privalo nurodyti, į kurį teismą pareiškėjui reikia kreiptis. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad ieškovė turi teisę su ieškiniu kreiptis į kompetentingą teismą pagal Airijos ar Baltarusijos teisę, neanalizavo, ar pareiškėjai egzistuoja kita galimybė apginti savo teises. Ieškovė, remdamasi Dvišale sutartimi, savo teisių apginti Baltarusijoje negali, nes atsakovė ten neturi gyvenamosios vietos. Teismai neanalizavo, ar atsakovės pateikti paaiškinimai bus pakankami Airijos teismams pripažinti, kad toks jos gyvenimas Airijoje yra pagrindas bylą laikyti teisminga Airijos teismams.

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš kasatorės išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, nurodydama šiuos argumentus:

1. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovės deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvoje, tačiau kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog faktinė gyvenamoji vieta yra Airijoje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog asmuo deklaravo vieną gyvenamąją vietą, nebūtinai reiškia, kad jis ten gyvena, nes sprendžiant gyvenamosios vietos klausimą svarbu nustatyti asmens ryšį su gyvenamąja vieta, o ne formalų jos deklaravimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-152/2011). Tai, kad atsakovė su sūnumi lankosi Lietuvoje, jų ryšiai su Lietuva nenutrūkę, savaime neįrodo, kad jų gyvenamoji vieta yra Lietuvoje.

2. Atsakovė aplinkybę, kad jos gyvenamoji vieta yra Airijoje, įrodinėjo oficialiaisiais rašytiniais dokumentais, išduotais Airijos valstybės pareigūnų. Šių rašytinių įrodymų ieškovė neginčija, jos nurodomos faktinės aplinkybės byloje neturi reikšmės.

3. CPK 782 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, kai teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas. Pirmosios instancijos teismas, iškėlus bylą teisme, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Airijoje, todėl pagrįstai nusprendė, jog byla nenagrinėta Lietuvos Respublikos teismuose, o apeliacinės instancijos teismas tinkamai išaiškino ieškovei, kaip įgyvendinti teisę į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos teismingumo Lietuvos teismams nustatymo remiantis atsakovo gyvenamąja vieta

Teismas užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą ex officio (CPK 782 straipsnis) pagal tarptautinio civilinio proceso normas. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės sutartys. Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-474/2011).

Lietuvos Respublikos pilietė E. V. pagal įgaliojimą pardavė Baltarusijos pilietės A. V. butą, esantį Baltarusijos Respublikos teritorijoje, ir kaip teigia A. V., su ja įgaliotinė tinkamai neatsiskaitė. A. V. pateikė ieškinį Lietuvos teisme ir nurodė atsakovės gyvenamąją vietą Lietuvoje. E. V. atsiliepime į ieškinį ir nurodė, kad gyvena Airijoje, todėl byla neteisminga Lietuvos teismams. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas teismingumo klausimą, taikė 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo (toliau – ir Reglamentas) nuostatas, apimančias jurisdikcijos taisykles, o apeliacinės instancijos teismas – 1992 m. dvišalę Lietuvos ir Baltarusijos sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose. Taigi byloje aktualūs Reglamento, kaip Lietuvos Respublikos teisinės sistemos sudedamosios dalies, santykio su Dvišale sutartimi ir jų taikymo klausimai. Kadangi nagrinėjamoje byloje ieškovė yra Baltarusijos pilietė, o atsakovė – Lietuvos pilietė, tai ieškovė, remdamasi Dvišale sutartimi, gali savo teises ginti Lietuvos Respublikos teismuose Dvišalėje sutartyje nustatytomis sąlygomis. Dvišalės sutarties 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienos Susitariančiosios valstybės teismai gali nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei šioje sutartyje nenustatyta kitaip. Pirmosios instancijos teismas be pakankamo pagrindo taikė Reglamentą, kai jo taikyti nereikėjo, nes Reglamente nėra nuostatų dėl jo ir dvišalių tarptautinių sutarčių, Europos Sąjungos šalių, sudarytų su trečiosiomis – ne Europos Sąjungos – šalimis, kuriuose įtvirtintos teismingumo taisyklės, santykio (Žr. Reglamento 71 straipsnį, kuriame nurodyta, kad „Reglamentas nedaro poveikio jokioms konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės ir kurios konkrečiose bylose reglamentuoja jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą“). Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas Dvišalę sutartį, nustatinėjo atsakovės gyvenamąją vietą vadovaudamasis CK 2.12 straipsnyje įtvirtintais nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijais. Pažymėtina, kad Civiliniame kodekse įtvirtintos asmens civilinį teisinį statusą nustatančios taisyklės, įskaitant dėl asmens gyvenamosios vietos ir nuolatinės gyvenamosios vietos, yra bendro pobūdžio, todėl taikomos tik nesant specialių taisyklių, nustatančių bendrųjų taisyklių išimtis. Nors nuolatinė gyvenamoji vieta yra pagrindinis asmenį ir tam tikrą teisės sistemą jungiantis veiksnys, tačiau ją nustatyti gali būti sunku, kolizinės normos kaip papildomą kriterijų nustato ir asmens gyvenamąją vietą. Tarptautinės privatinės teisės aktuose, pvz., daugelyje Hagos konvencijų, 1980 m. Europos Sąjungos Romos konvencijoje dėl teisės, taikytinos sutartinėms prievolėms, vadovaujamasi gyvenamosios vietos, o ne nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijumi. Kolegija konstatuoja, kad tokia specialioji taisyklė, kaip bendrosios taisyklės dėl nuolatinės gyvenamosios vietos išimtis, yra kriterijus teismingumui nustatyti ir Dvišalėje sutartyje. Kitaip aiškinant Dvišalės sutarties 20 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl atsakovo gyvenamosios vietos reikštų be teisinio pagrindo teisinės gynybos pasunkinimą Susitariančiosios valstybės piliečiams (Dvišalės sutarties 1 straipsnis). Taigi apeliacinės instancijos teismas taikė bendrąsias Civilinio kodekso nuostatas dėl nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kaip reikšmingas Dvišalės sutarties aiškinimui ir taikymui, nors pagal šią sutartį sprendžiant dėl jurisdikcijos reikšmingas tik gyvenamosios vietos nustatymas. Kolegija konstatuoja, kad pagal Dvišalę sutartį teismingumui nustatyti pakanka nurodyti atsakovo gyvenamąją vietą vienoje iš Susitarusiųjų valstybių. Kai dvišalėje tarptautinėje sutartyje nenurodomi gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, taikomi teismo, sprendžiančio dėl teismingumo, šalies vidaus teisės nustatyti kriterijai. Nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikomi CK 2.17 straipsnyje įtvirtinti gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai: asmens gyvenimo toje vietoje trukmė ir tęstinumas; duomenys apie asmens gyvenamąją vietą viešuose registruose; asmens vieši pareiškimai apie savo gyvenamąją vietą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad vienas iš būdų nustatyti asmens gyvenamąją vietą yra gauti informaciją iš Gyventojų registro, kuriame yra kaupiami duomenys apie Lietuvos Respublikos piliečius, taip pat ir jų gyvenamąją vietą (Gyventojų registro įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 1 punktas, 9 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikomas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys nepaneigti kitais įrodymais. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006). Jei asmuo gyvena keliose vietose, bet deklaruoja tik vieną, tokiais atvejais teismai neturėtų vadovautis vien gyvenamosios vietos duomenimis gyventojų registre  sprendžiant apie asmens gyvenamąją vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-152/2011).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje reikšmingi atsakovės vieši pareiškimai apie gyvenamąją vietą Lietuvoje kreipiantis į Lietuvos teismus dėl santuokos nutraukimo, antstolius dėl atskirų vykdymo veiksmų. Pažymėtina, kad atsakovė nurodytu adresu Lietuvoje turi nekilnojamąjį turtą, priklausantį jai nuosavybės teise. Atsakovė, sudarydama sandorius – įgaliojimą ir pirkimo–pardavimo sutartį – savo gyvenamąją vietą nurodė Lietuvos Respublikoje, tuo pačiu adresu, kurį deklaravo kaip savo gyvenamąją vietą. Šis adresas atitinka Gyventojų registro duomenis. Teismams pateikti faktai, kad atsakovė gyvena Airijoje nuo 2005 m., nepaneigia jos viešų pareiškimų apie gyvenamąją vietą Lietuvoje, nes šie pareiškimai laiko atžvilgiu padaryti vėliau. Kolegija šio ginčo dėl teismingumo aspektu pripažįsta teisiškai reikšmingu CK 2.17 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą. Fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamoje vietoje. Sutarties šalies nuo pareigos pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą neatleidžia kitos šalies žinojimas apie pasikeitusią gyvenamąją vietą, nes ši pareiga išlieka ir po sandorių sudarymo. Atsakovė, siekdama pakeisti sandorio sudarymo metu nurodytą informaciją apie savo gyvenamąją vietą, turėjo tai padaryti raštu, nes tokie pakeitimai reikšmingi prievolių įvykdymui, ginčų sprendimui ir kitiems iš sandorių atsirandantiems padariniams. Šių veiksmų atsakovei neatlikus, ieškovė pagrįstai kreipėsi į Lietuvos teismą, vadovaudamasi sandoryje nurodytu atsakovės gyvenamosios vietos adresu. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė turi teisę įstoti į Lietuvos teisme atsakovės inicijuotą bylą dėl santuokos nutraukimo kaip jos kreditorė, turinti trečiojo asmens, pareiškiančio savarankišką reikalavimą, statusą (CK 3.126 straipsnio 1 dalis). Dėl šios aplinkybės palikti ieškinį nenagrinėtą kaip neteismingą Lietuvos teismams neatitiktų Dvišalės sutarties tikslų, numatytų šios sutarties 1 straipsnyje.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė teismingumą nagrinėjamoje byloje reglamentuojančias teisės normas, tai lėmė neteisingą teismingumo klausimo išsprendimą, todėl teismų priimtos nutartys naikintinos ir priimtinas naujas sprendimas – byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartį bei perduoti bylą nagrinėti iš esmės Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Janina Januškienė

Sigita Rudėnaitė

Janina Stripeikienė