Civilinė byla Nr. 3K-3-329-421/2021
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17995-2020-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.1.9.3, 3.4.5.13
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski ir Donato Šerno (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. pareiškimą dėl civilinės būklės akto įrašo papildymo, suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių tautybės sampratą ir apsaugą, asmens teisę reikalauti papildyti duomenis apie tautybę gimimo įraše ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio teikiamą apsaugą, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia ir panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyriaus 2019 m. liepos 3 d. išvadą dėl civilinės būklės akto įrašo papildymo Nr. A136-2311/19(2.4.1.55-TD1) bei įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrių papildyti pareiškėjui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje išduotą gimimo liudijimą, įrašo Nr. 5576, įrašant į 7 grafą tautybę „lietuvis“.
3. Nurodė, kad kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių su prašymu papildyti gimimo įraše Nr. 5576, sudarytame 2019 m. liepos 3 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, kūdikio tautybę „lietuvis“. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius 2019 m. liepos 3 d. išvada dėl civilinės būklės akto įrašo papildymo Nr. A136-2311/19(2.4.1.55-TD1) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl minėto civilinės būklės akto įrašo papildymo, nesant tam teisinio pagrindo.
4. Pareiškėjas teigia, kad jis yra A. P. M. (A. P. M.), gimusio 1937 m. balandžio 2 d. Krasnodaro mieste RTFSR, TSRS, ir L. K., gimusios 1943 m. birželio 13 d. Rusijoje, sūnus. Remiantis archyviniais duomenimis, pareiškėjo senelė ir prosenelis iš tėvo pusės pagal savo tautybę buvo lietuviai. Pareiškėjas pats save laiko lietuviu. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. gegužės 6 d. įsakymą „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo“ Nr. 1V-429 pareiškėjas atkūrė Lietuvos Respublikos pilietybę. Lietuviška kilmė pareiškėjui yra svarbi, todėl jis siekia jos patvirtinimo dokumentuose.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškimą atmetė.
6. Teismas iš pateikto pareiškėjo gimimo įrašo Nr. 5576, sudaryto 2019 m. liepos 3 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, nustatė, kad pareiškėjo motinos tautybė – rusė, o tėvo – rusas, kūdikio tautybė nenurodyta. Rusijos ambasados Liuksemburge Konsulinio skyriaus 2017 m. lapkričio 14 d. pranešime Nr. 673 nurodyta, kad Krasnodaro miesto civilinės būklės aktų skyriuje saugomas pareiškėjo tėvo gimimo įrašas, sudarytas 1937 m. balandžio 27 d. Krasnodaro miesto civilinės būklės aktų skyriuje, kuriame nenurodytos vaiko ir jo tėvų (pareiškėjo senelių) tautybės; pareiškėjo senelės gimimo įraše Nr. 71, sudarytame 1915 m. kovo 8 d. Krasnodaro krašto Krasnodaro miesto Visų Šventųjų bažnyčioje, vaiko ir tėvų tautybės nenurodytos.
7. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad gimimo įraše vaiko tautybė turi sutapti su bent vieno iš tėvų tautybe (tėvams nesusitarus dėl vaiko tautybės, tautybė neįrašoma). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjo bent vieno iš tėvų tautybė buvo lietuvis ar lietuvė. Paties pareiškėjo gimimo įraše nurodyta, kad abiejų tėvų tautybės yra rusas, rusė. Pareiškėjo teismui pateikti archyviniai duomenys apie jo prosenelio iš tėvo pusės tautybę ir pareiškėjo senelės iš tėvo pusės tautybę neturi įtakos paties pareiškėjo tautybės įrašymui į jo gimimo įrašą, kadangi įrašas daromas atsižvelgiant į tėvų, bet ne senelių ar prosenelių tautybę.
8. Vadovaujantis Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, civilinės būklės aktų įrašus keičia, taiso, papildo, atkuria ar anuliuoja civilinės metrikacijos įstaiga asmens, kurio civilinės būklės aktas įregistruotas, prašymu, suinteresuoto asmens prašymu arba savo iniciatyva (lot. ex officio) Civilinės būklės aktų registravimo taisyklėse nustatyta tvarka. Šių taisyklių 125 punkte nustatyta, kad civilinės būklės aktų įrašai keičiami, taisomi ar pildomi, jeigu tai pakankamai pagrįsta. Taisyklių 126 punkte nustatyta, kad civilinės būklės aktų įrašai keičiami ar pildomi, kai paaiškėja nauji (pasikeitę) duomenys apie asmenį, jo tėvus ar sutuoktinį ir yra tai patvirtinantis dokumentas.
9. Teismas, remdamasis galiojančiu reglamentavimu, nurodė, kad civilinės būklės aktų įrašai keičiami, taisomi ar pildomi tik tais atvejais, kai klaidas ir kitus netikslumus liudija kiti civilinės būklės aktų įrašai arba jų atžvilgiu priimti teismo sprendimai. Pareiškėjo pateikta deklaracija, jog jis save laiko lietuviu, savaime nesudaro pagrindo teismui pakeisti (papildyti) civilinės būklės akto įrašą.
10. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 9 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą.
11. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas šiai bylai teisinę reikšmę turinčias aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
12. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių 43 punktu, padarė išvadą, kad vaiko tautybė nustatoma pagal vieno iš tėvų turimą tautybę: jei tėvų tautybė vienoda, vaikui suteikiama tėvų tautybė, o jei tėvų tautybės skirtingos, tėvų susitarimu vaikui suteikiama tėvo arba motinos tautybė. Byloje pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina, kad jo tėvų tautybė yra vienoda, t. y. motinos tautybė – rusė, tėvo tautybė – rusas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad bent vieno iš jo tėvų tautybė yra lietuvis.
13. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jei pareiškėjo tėvas neturėtų tautybės, jis galėtų pasirinkti senelės tautybę, kuri pagal pateiktus įrodymus buvo lietuvė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo tėvas turi tautybę, t. y. pateiktame pareiškėjo gimimo įraše Nr. 5576, sudarytame 2019 m. liepos 3 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, įrašyta, kad jo motinos tautybė – rusė, o tėvo – rusas. Kadangi įrašas daromas atsižvelgiant į tėvų, bet ne senelių ar prosenelių tautybę, todėl pareiškėjas, papildydamas savo gimimo liudijimo įrašą, nurodydamas tautybę – lietuvis, turi pareigą laikytis tokios teisės įgyvendinimą reglamentuojančių Lietuvos Respublikos įstatymų ir įstatymus įgyvendinančių teisės aktų.
14. Apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl nukrypimo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės principo pažeidimo. Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas, priimtas dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ atitikties Konstitucijai, buvo priimtas ne dėl tautybės nustatymo. Kokiai tautybei priklausyti, asmuo gali pasirinkti pagal motinos ar tėvo tautybę. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad žmogus turi teisę pasirinkti tą tautybę, su kurios kultūrinėmis, socialinėmis, vertybinėmis nuostatomis sieja savo gyvenimą.
15. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad pareiškėjo nurodomame Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2010 m. balandžio 27 d. sprendime, priimtame byloje Ciubotaru prieš Moldovą (peticijos Nr. 27138/04), nenustatyta konkrečių kriterijų, kuriems esant galima būtų spręsti apie asmens savęs priskyrimą atitinkamai tautybei. Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė pareiškėjo pateiktus rašytinius įrodymus ir priėmė pagrįstą sprendimą, jog nurodytų duomenų nepakanka pareiškėjo prašymui dėl tautybės pakeitimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
16. Pareiškėjas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 9 d. nutartį bei tenkinti jo pareiškimą dėl civilinės būklės akto įrašo papildymo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:
16.1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, įtvirtintas Konstitucijos 22 straipsnio 1 ir 4 dalyse, reglamentuojančias teisės į privatų gyvenimą gynimą, taip pat netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 3 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismai privalo bylas nagrinėti vadovaudamiesi Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais, inter alia (be kita ko), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais:
16.1.1. viena pagrindinių teisminės institucijos funkcijų – teisės aiškinimas ir taikymas – negali apsiriboti tik siauru teisės normų taikymu ir aiškinimu. Teismas, priimdamas procesinius sprendimus bylose, privalo vadovautis ne tik paprastais įstatymais, bet ir Konstitucija, inter alia, Konstitucinio Teismo doktrina, tarptautinės teisės aktais ir tarptautinių teismų jurisprudencijos išaiškinimais (CPK 3 straipsnio 1, 6 dalys);
16.1.2. Konstitucijos 22 straipsnyje yra įtvirtinta plačios apimties konstitucinė asmenų teisė į privataus gyvenimo gerbimą. Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas, o Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalyje suformuluotas bendrasis privataus gyvenimo gynimo principas, pagal kurį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą;
16.1.3. minėta konstitucinė nuostata detalizuota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.23 straipsnyje, kurio 2 dalyje pateiktas privataus gyvenimo pažeidimų pavyzdinis sąrašas nėra baigtinis;
16.1.4. Konstitucinio Teismo praktikoje privatus žmogaus gyvenimas interpretuojamas itin plačiai, teisę spręsti, ar tam tikras pažeidimas priklauso teisės į privatų gyvenimą pažeidimo kategorijai, paliekant teismo, sprendžiančio konkrečią bylą, kompetencijai;
16.1.5. Konstitucinis Teismas, užtikrindamas Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje prieš kitus teisės aktus, aiškiai įtvirtino sąlygą, jog žmogaus tautybė yra nulemta jo paties emocinio ryšio su tam tikra tauta, t. y. žmogus turi teisę pasirinkti tą tautybę, su kurios kultūrinėmis ir socialinėmis vertybinėmis nuostatomis sieja savo gyvenimą. Konstitucinio Teismo praktikoje, aiškinant Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos turinį, yra įtvirtinta taisyklė, kad tai, kokiai tautybei priklausyti, yra asmens apsisprendimo reikalas, niekas, išskyrus patį asmenį, negali spręsti jo priskyrimo kokiai nors tautybei klausimo (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas). Tame pačiame nutarime, aiškindamas Konstitucijos 37 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas nurodė, kad piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius, o šia konstitucine norma visoms Lietuvos teritorijoje gyvenančioms tautinėms bendrijoms yra garantuojamas tautinio identiteto išsaugojimas, kultūros tęstinumas, tautinė saviraiška (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas);
16.1.6. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas gilų ryšį su Lietuvos valstybe įrodo objektyviais įrodymais. Aplinkybės, jog pareiškėjas kreipėsi į įgaliotas valstybės institucijas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, deklaruoja save kaip lietuvį ir įrodė turintis lietuviškų šaknų, neabejotinai pagrindžia ne tik jo teisinį, bet ir vertybinį ryšį su Lietuvos valstybe. Nors pilietybės ir tautybės sąvokos Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje nėra tapačios, tačiau, atsižvelgiant į asmenų lygybės prieš įstatymą, nediskriminavimo principus bei asmens teisę būti pripažintam tautinės bendrijos dalimi, pareiškėjui turėjo būti suteikta lietuvio tautybė, ypač kai jo seneliai ir protėviai su Lietuva yra susiję tautybės santykiais.
16.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo prieštaringumo Konstitucinio Teismo praktikai, nurodydamas, kad šioje byloje nėra pagrindo vadovautis Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimu, kadangi nutarimas priimtas dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase, o ne dėl tautybės nustatymo:
16.2.1. tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma; pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011);
16.2.2. aplinkybė, jog aptariamame Konstitucinio Teismo nutarime buvo spręstas klausimas dėl vardų ir pavardžių rašymo, nesudaro pagrindo teigti, kad nutarime teismo suformuota praktika negalima vadovautis šioje byloje. Konstitucinio Teismo nagrinėtoje byloje buvo spręsti klausimai, susiję su tautine savimone ir tautiškumo aspektais, o tai yra itin aktualu ir šios bylos atveju. Bylą nagrinėjusiems teismams nesivadovavus Konstitucinio Teismo išaiškinimais, buvo neįvertinta Konstitucinio Teismo išaiškinimų, kaip teisės šaltinio, svarba ir paneigta paties Konstitucinio Teismo kaip oficialaus Konstitucijos interpretatoriaus reikšmė;
16.2.3. Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Remiantis Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalimi, bylą nagrinėję teismai, įvertinę šios bylos aplinkybes, turėjo galimybę stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai išaiškinimo. Tačiau šia įstatymo priskirta teise taip pat nepasinaudojo, tokiu būdu neįgyvendindami vienos iš pagrindinių teismo funkcijų – dėti visas įmanomas pastangas kuo teisingiau išnagrinėti bylą.
16.3. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnį, kuriame įtvirtinta teisė į privataus gyvenimo gerbimą, nesivadovavo EŽTT priimtais sprendimais, tuo pažeisdami civilinį procesą reglamentuojančias teisės normas, o konkrečiai – CPK 3 straipsnio 6 dalį, kurioje tiesiogiai įtvirtinta pareiga bylas nagrinėjantiems teismams gerbti Konvencijoje įtvirtintas teises ir savo sprendimuose vadovautis EŽTT praktika:
16.3.1. teisė į privatų gyvenimą įtvirtinta Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje, kuria nustatyta, kad kiekvienas turi teisę į tai, jog būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinti atvejai, kada kišimasis į privatų gyvenimą yra galimas. Ribojimo pagrindų sąrašas yra baigtinis – jokiais kitais pagrindais teisė į privatumą negali būti suvaržoma;
16.3.2. Konvencijos 8 straipsnio 2 nuostata įtvirtina teisės į privatų gyvenimą gynimą ne tik nuo kitų asmenų kišimosi ir kitokių privatumo pažeidimų, bet ir nuo valstybės ir jos institucijų kišimosi. EŽTT yra pažymėjęs, jog greta negatyvios pareigos – susilaikyti nuo kišimosi į privatų gyvenimą – egzistuoja ir valstybės pozityvus įsipareigojimas, išplaukiantis iš privataus gyvenimo gerbimo principo imtis priemonių, skirtų privataus gyvenimo gerbimui užtikrinti;
16.3.3. EŽTT 2010 m. balandžio 27 d. sprendime byloje Ciubotaru prieš Moldovą, peticijos Nr. 27138/04, konstatavo, kad Moldovos nacionalinės teisės aktuose įtvirtinta procedūra, keičiant įrašus dėl asmenų tautybės, pažeidžia Konvencijos 8 straipsnį – teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Šis EŽTT sprendimas yra svarbus tuo, kad buvo pripažinta, jog ne tik asmens vardo, lyties, religijos ir seksualinės orientacijos klausimai, bet ir asmens tautybės identifikavimo klausimas yra esminis privataus gyvenimo aspektas, saugomas Konvencijos 8 straipsnio.
16.3.4. EŽTT manė, kad valstybė, registruodama asmenų kilmę, galėjo reikalauti pateikti objektyvius įrodymus. Institucijos galėjo atsisakyti registruoti etninę kilmę, jeigu toks prašymas buvo subjektyvus ir nepagrįstas tvirtais įrodymais. Tačiau pagal vidaus teisę buvo reikalaujama, kad pareiškėjas pateiktų įrodymus, jog jo tėvai priklausė rumunų etninei grupei. Atsižvelgiant į istorines Moldovos aplinkybes, toks reikalavimas sukėlė neįveikiamą kliūtį registruojant etninę kilmę, kitokią nei ta, kurią jo tėvams suteikė sovietų valdžios institucijos. Toks valdžios institucijų reikalavimas, kad pareiškėjas įrodytų, jog vienas iš jo tėvų buvo registruotas kaip rumunas, buvo vertinta kaip neproporcinga pareiga. EŽTT nusprendė, kad valstybė nesilaikė pozityviojo įsipareigojimo užtikrinti tinkamą pagarbą pareiškėjo privačiam gyvenimui ir tai lėmė akivaizdų Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą.
16.4. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas įpareigoti civilinės būklės akte pakeisti įrašą dėl tautybės „lietuvis“ buvo grindžiamas ne tik jo subjektyviu suvokimu, kokiai tautybei save priskirti, bet ir objektyviais įrodymais: pareiškėjas kreipėsi į istorinius fondus ir archyvus, pateikė rašytinius dokumentus, įrodančius jo lietuvišką kilmę, atkūrė Lietuvos Respublikos pilietybę, viešuose pareiškimuose deklaravo save kaip lietuvį.
16.5. Nors panašiu klausimu Vilniaus apygardos teismo nagrinėtų civilinių bylų praktika negausi, šis teismas, nagrinėjęs civilinę bylą dėl įpareigojimo pakeisti civilinės būklės akto įrašą, iš esmės pripažino, kad pareiškėjo pateikti duomenys, patvirtinantys pareiškėjo senelių tautybę, galėtų būti įrodymu sprendžiant, ar pagrįstas pareiškėjo prašymas gimimo įrašą pildyti tautybe „žydas“ (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-912-661/2020).
16.6. Pagal EŽTT argumentaciją, posovietinėse valstybėse tautiškumo klausimas turi būti vertinamas itin atsargiai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo tėvo tautybės pasirinkimas buvo nulemtas istorinių, tam metui būdingos santvarkos aplinkybių. Pareiškėjo tėvai, paveikti totalitarinio sovietinio režimo ir norėdami pasiekti karjeros aukštumų, buvo priversti įgyti ir išsaugoti rusų tautybę. Pareiškėjo tėvas, būdamas 16 metų amžiaus (1953 m.), turėjo gauti pirmąjį savo TSRS piliečio pasą ir, savo ateitį siedamas su pasiekimais mokslo srityje, pasirinko tėvo tautybę – rusas. Iš karto po studijų pareiškėjo tėvas pradėjo dirbti Darbo raudonosios vėliavos ordino L. J. Karpovo mokslinių tyrimų fizikos ir chemijos institute, čia užsiėmė tyrimais branduolinės fizikos srityje, apgynė kandidato ir daktaro disertaciją, įregistravo apie 10 išradimų, minėtame fizikos ir chemijos mokslų institute užsitarnavo direktoriaus pavaduotojo pareigas. Mokslinėje aplinkoje TSRS, kuri sovietiniais laikais buvo sutelkta Maskvoje, aštuntajame–devintajame dešimtmetyje apginti dvi disertacijas ir užsitarnauti slapto instituto direktoriaus pavaduotojo pareigas jaunam mokslininkui, turinčiam lietuvio tautybę, būtų buvę visiškai neįmanoma. Pareiškėjo tėvų apsisprendimas, nulemtas socialinio, politinio, istorinio aspektų, negali sudaryti nepagrįstų kliūčių pareiškėjui įrodyti savo tautinį tapatumą su Lietuva.
16.7. Civilinės būklės aktų registravimo įstatymas, įskaitant jo 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, buvo priimtas 2015 m. gruodžio 3 d. ir įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies norma yra siejama su juridinių faktų nustatymu šiuo metu. Tačiau tuo metu, kai pareiškėjo tėvas galėjo pasinaudoti teise pasikeisti tautybę, šios nuostatos dar nebuvo. Kadangi įstatymas dėl objektyvių sąlygų neturi atgalinio veikimo galios, atsižvelgiant į šiuolaikinę nacionalinę ir tarptautinę teisę, EŽTT išaiškinimuose formuluojamas taisykles, pareiškėjui turėjo būti sudaryta galimybė savo tautybę įrodyti kitais, negu įstatyme nustatyti, objektyviais būdais ir priemonėmis.
16.8. Žemesnės instancijos teismams pažodžiui pritaikius Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, neatsižvelgus į EŽTT išaiškinimus dėl identiškų normų ydingumo kitų valstybių praktikoje, taip pat į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir rašytinius duomenis, įrodančius jo empatiją ir ryšį su Lietuvos tauta, pareiškėjui buvo visiškai užkirstas kelias į teisingą, o ne formalų bylos išnagrinėjimą.
17. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius atsiliepimu į pareiškėjo kasacinį skundą prašo teismą dėl kasacinio skundo spręsti savo nuožiūra.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl tautybės sampratos ir apsaugos
18. Tautybė tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje traktuojama ir saugoma kaip asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą, kuri apima asmens teisę į tapatybę (identitetą), dalis. Lietuvos Respublikoje žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą yra saugoma Konstitucijos 22 straipsnyje, kurio 1 dalyje įtvirtinta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Pagal CK 1.114 straipsnio 1 dalį žmogaus privatus gyvenimas priskiriamas asmeninėms neturtinėms teisėms ir vertybėms.
19. Konstitucijos 37 straipsnyje nustatyta, kad piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. Šia konstitucine norma visoms Lietuvos teritorijoje gyvenančioms tautinėms bendrijoms yra garantuojamas tautinio identiteto išsaugojimas, kultūros tęstinumas, tautinė saviraiška (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas). Diskriminuoti ar teikti privilegijas dėl tautybės draudžiama (Konstitucijos 29 straipsnis).
20. Teisės aktai nenustato tautybės sąvokos apibrėžimo, tai – sociologijos mokslo dalykas. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje nurodoma, kad tautybė – žmogaus priklausymas kuriai nors tautai ar nacijai. Tautybę dažniausiai lemia asmens kilmė. Skirtingų tautybių tėvų vaikas gali save tapatinti su kuria nors viena jų arba abiem. Tautybė yra demografinis duomuo (gali būti nurodoma asmens dokumentuose, kai kur – privalomai) (Visuotinė lietuvių enciklopedija [interaktyvus]. <https://www.vle.lt/straipsnis/tautybe/>).
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. balandžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-469/2021, yra išaiškinęs, kad tautybė tiek tarptautinės, tiek nacionalinės teisės kontekste traktuojama kaip objektyvi kategorija, pasireiškianti objektyviais požymiais: kilme, kalba, papročiais, religija, tradiciniu gyvenimo būdu ir pan., todėl vien asmens subjektyvi valia (apsisprendimas) traktuoti save kaip priklausantį tam tikrai tautybei nesuponuoja valstybės pareigos padaryti įrašą apie tautybę oficialiuose valstybės registruose. Kartu kasacinis teismas pažymėjo, kad valstybė neturi varžyti tokios asmens pozicijos privačių aspektų, susijusių su jo subjektyviu apsisprendimu priskirti save atitinkamai tautybei (žr. minėtos nutarties 34 punktą).
22. Pareiškėjas kasaciniame skunde remiasi Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimu, priimtu byloje Nr. 14/98, nurodydamas, kad jame pateikti teisinę reikšmę nagrinėjamoje byloje sprendžiamiems klausimams turintys išaiškinimai, susiję su tautine savimone ir tautiškumo aspektais, dėl to civilinę bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai jais nesivadovavo. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus šiuos kasacinio skundo argumentus. Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad minėtas Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas buvo priimtas sprendžiant dėl 1991 m. sausio 31 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ normų, nustatančių nelietuvių tautybės asmenų vardų ir pavardžių rašymą Lietuvos Respublikos piliečio pase lietuviškais rašmenimis, prieštaravimo Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams. Minėtoje nutartyje Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės ir nediskriminavimo principą, nurodė, kad asmens apsisprendimas priskirti save atitinkamai tautybei negali nulemti išskirtinių valstybinės kalbos vartojimo, atsižvelgiant į asmens tautybę, taisyklių. Tai, kad Konstitucinis Teismas minėtame nutarime asmens priskyrimą kokiai nors tautybei susiejo su to asmens apsisprendimu (privataus gyvenimo sritimi), neprieštarauja tautybės, kaip objektyvius požymius atitinkančios kategorijos, įtvirtinimui teisės aktuose, kai sprendžiama dėl valstybės pareigos padaryti įrašą apie Lietuvos Respublikos piliečio tautybę oficialiuose valstybės registruose atsiradimo.
Dėl asmens teisės reikalauti papildyti tautybės duomenis gimimo įraše
23. Vadovaujantis CK 2.18 straipsniu, valstybė privalomai registruoja šiuos civilinės būklės aktus: asmens gimimą; asmens mirtį; santuokos sudarymą; santuokos nutraukimą; įvaikinimą; tėvystės pripažinimą, tėvystės (motinystės) nustatymą ir tėvystės (motinystės) nuginčijimą; vardo ir pavardės pakeitimą; asmens lyties pakeitimą; partnerystę.
24. Lietuvos Respublikoje civilinės būklės aktų registravimo tvarką, civilinės būklės aktus registruojančių institucijų teises ir pareigas, kitų institucijų ir asmenų, susijusių su civilinės būklės aktų registravimu, teises ir pareigas šiuo metu reglamentuoja nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojęs 2015 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymas Nr. XII-2111 (toliau – ir Civilinės būklės aktų registravimo įstatymas).
25. Asmens gimimas registruojamas sudarant civilinės būklės akto (gimimo) įrašą, kurį sudaro duomenys apie vaiko vardą, pavardę, vaiko tautybę, Lietuvos Respublikos pilietybę, taip pat duomenys apie vaiko tėvus (Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 12 straipsnis).
26. Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 12 straipsnio, reglamentuojančio gimimo įrašo sudarymą, 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad gimimo įraše įrašomą vaiko tautybę lemia jo tėvų tautybė. Jeigu vaiko tėvai yra skirtingų tautybių, vaiko tautybė įrašoma tėvų susitarimu. Tėvams nesusitarus dėl vaiko tautybės, tautybė neįrašoma. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaiko, kurio tėvai nežinomi, tautybė ir tėvų duomenys gimimo įraše neįrašomi, o vaiko vardas ir pavardė įrašomi valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos nurodymu. Pažymėtina, kad tos pačios vaiko tautybės įrašymo gimimo įraše taisyklės yra įtvirtintos minėtą įstatymą įgyvendinančiame poįstatyminiame teisės akte – Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-334 patvirtintose Civilinės būklės aktų registravimo taisyklėse (žr. šių taisyklių 43.1 ir 43.2 papunkčius).
27. Vadovaujantis Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, civilinės būklės aktų įrašus keičia, taiso, papildo, atkuria ar anuliuoja civilinės metrikacijos įstaiga asmens, kurio civilinės būklės aktas įregistruotas, prašymu, suinteresuoto asmens prašymu arba savo iniciatyva (lot. ex officio) Civilinės būklės aktų registravimo taisyklėse nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad civilinės būklės aktų įrašai keičiami ar papildomi, kai paaiškėja nauji (pasikeitę) duomenys apie asmenį, jo tėvus ar sutuoktinį ir yra tai patvirtinantis dokumentas.
28. Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių 128 punkte įtvirtinta, kad kai civilinės būklės akto įrašas keičiamas, taisomas ar papildomas asmens, kuriam jis sudarytas, arba suinteresuoto asmens prašymu, šis asmuo civilinės metrikacijos įstaigai turi pateikti dokumentus, patvirtinančius aplinkybes, dėl kurių civilinės būklės akto įrašas keičiamas, taisomas ar papildomas. Civilinės metrikacijos įstaiga dokumentus, patvirtinančius aplinkybes, dėl kurių civilinės būklės akto įrašas keičiamas, taisomas ar papildomas, jeigu asmuo negali jų pateikti, gauna iš kitos civilinės metrikacijos įstaigos ar archyvo.
29. Suinteresuoto asmens prašymu civilinės būklės aktų įrašai keičiami, taisomi ar pildomi, jeigu tai pakankamai pagrįsta ir tarp suinteresuotų asmenų nėra ginčo. Jeigu tarp suinteresuotų asmenų kyla ginčas, įrašų keitimo, taisymo ar papildymo klausimai sprendžiami teismo tvarka (Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių 125 punktas). Civilinės metrikacijos įstaigos atsisakymas pakeisti, papildyti, ištaisyti, atkurti ar anuliuoti civilinės būklės akto įrašą gali būti skundžiamas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 12 straipsnio 6 dalis).
30. Taigi, atsižvelgiant į šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintą reglamentavimą, duomenys apie vaiko tautybę gimimo įraše gali būti papildomi naudojantis bendrąja civilinės būklės aktų įrašų keitimo, taisymo, papildymo, atkūrimo ir anuliavimo tvarka ir pagrindais, įtvirtintais Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 25 straipsnyje, kurį įgyvendinančios teisės normos yra įtvirtintos Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių XIII skyriuje. Laikantis šios tvarkos reikalavimų, civilinės būklės aktų įrašų keitimo, taisymo ar pildymo pagrindu pripažįstami nauji (pasikeitę) duomenys apie asmenį, jo tėvus ar sutuoktinį, kai yra atitinkami šiuos duomenis patvirtinantys dokumentai. Atsižvelgiant į tai, kad duomenys apie vaiko tautybę gimimo įraše įrašomi laikantis bendrojo tėvų (vieno iš tėvų) tautybės principo, todėl gimimo įrašo keitimas, taisymas ar papildymas galimas tik paaiškėjus naujiems ar pasikeitus buvusiems duomenims apie tėvų (vieno iš tėvų) tautybę. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. balandžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-469/2021, tai apima ir asmens galimybę nuginčyti oficialiuose įrašuose esančius duomenis apie kilmę (tėvų tautybę) (žr. minėtos nutarties 35 punktą).
31. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekia savo gimimo įrašo papildymo, nurodant, kad pagal tautybę jis yra lietuvis. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrius 2019 m. liepos 3 d. patvirtino išvadą dėl civilinės būklės akto įrašo papildymo Nr. A136-2311/19(2.4.1.55-TDI), kuria pripažino, jog, atsižvelgiant į tai, kad gimimo įraše įrašyta pareiškėjo tėvo tautybė – rusas, motinos tautybė – rusė, o pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus gimimo įraše vaiko tautybė gali būti įrašyta tik pagal tėvų tautybę, tai sudaro savarankišką pagrindą netenkinti pareiškėjo prašymo. Pareiškėjui apskundus civilinės metrikacijos įstaigos atsisakymą papildyti civilinės būklės akto įrašo duomenis apie pareiškėjo tautybę, įrašant, kad jis yra lietuvis, civilinę bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai civilinės metrikacijos įstaigos atsisakymą laikė teisėtu, atitinkančiu teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, dėl to atmetė pareiškimą dėl civilinės būklės akto įrašo papildymo.
32. Civilinę bylą nagrinėję teismai, ištyrę ir įvertinę byloje esančius įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo tėvai pagal tautybę yra rusai. Pareiškėjas neginčijo duomenų apie savo tėvų (vieno iš tėvų) tautybę, tačiau savo prašymą dėl gimimo įrašo papildymo, įrašant, kad pagal tautybę jis yra lietuvis, grindė tuo, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo (pareiškėjo močiutė ir prosenelis iš tėvo pusės buvo lietuvių tautybės asmenys), jam buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, jis yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas save tapatina su lietuvių tauta, švenčia lietuviškas šventes, laikosi lietuviškų tradicijų, visą savo gyvenimą domėjosi lietuvybe ir kaip asmenybė pritapo būtent Lietuvoje, domisi Lietuvos kultūriniu gyvenimu.
33. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų vertinimu, jog pareiškėjo argumentai, kuriais remdamasis jis save tapatina su lietuvių tauta, nesudaro pagrindo papildyti jo gimimo įrašą, įrašant, kad pagal tautybę pareiškėjas yra lietuvis. Įstatymų leidėjui įtvirtinus tėvų (vieno iš tėvų) tautybę kaip objektyvų kriterijų, su kuriuo siejamas civilinės metrikacijos įstaigos pareigos gimimo įraše įrašyti ar pakeisti duomenis apie vaiko tautybę atsiradimas, tačiau pareiškėjui nepateikus naujų (pasikeitusių) duomenų, kad jo tėvas pagal tautybę buvo lietuvis, taip pat neginčijant esamų duomenų apie tėvo tautybę, vien tik nurodyti argumentai apie Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjui atkūrimą, lietuvišką jo kilmę iš tėvo pusės, gyvenamąją vietą ir pareiškėjo savęs tapatinimą su lietuvių tauta nesudaro pagrindo reikalauti papildyti pareiškėjo tautybės duomenis jo gimimo įraše, nurodant, kad pagal tautybę jis yra lietuvis.
Dėl Konvencijos 8 straipsnio teikiamos apsaugos gimimo įrašą papildant duomenimis apie asmens tautybę
34. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) neįtvirtina teisės į tautybę (angl. ethnicity) ar pilietybę (angl. nationality). Tačiau šios teisės ginamos remiantis Konvencijos 8 straipsniu, įtvirtinančiu teisę į privataus gyvenimo gerbimą. Asmens etninė tapatybė EŽTT praktikoje traktuojama kaip esminis asmens privataus gyvenimo ir tapatybės aspektas, patenkantis į Konvencijos 8 straipsnio taikymo sritį (EŽTT 2010 m. balandžio 27d. sprendimas byloje Ciubotaru prieš Moldovą, peticijos Nr. 27138/04, 49 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-469/2021, 21 punktas).
35. EŽTT praktikoje nurodoma, kad, taikant Konvencijos 8 straipsnį ir aiškinant jame įtvirtintas garantijas, svarbų vaidmenį vaidina asmens autonomijos principas. Pagal šį principą apsauga yra suteikiama kiekvieno individo asmeninei sričiai, įskaitant teisę nustatyti jo, kaip žmogaus, tapatybės detales. EŽTT yra konstatavęs, kad ne tik lyties tapatumas, vardas, seksualinė orientacija, seksualinis gyvenimas, bet ir etninė tapatybė yra detalės, susijusios su asmens tapatybe, kurios patenka į Konvencijos 8 straipsniu saugomą individo privačią sritį (EŽTT 2001 m. vasario 6 d. sprendimas byloje Bensaid prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 44599/98, par. 47; 2003 m. sausio 28 d. sprendimas byloje Peck prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 44647/98, par. 57; Didžiosios kolegijos 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje S. ir Marper prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 30562/04 ir 30566/04, par. 66).
36. Konvencijos 8 straipsnis apima tiek pozityviąsias, tiek negatyviąsias valstybės pareigas. Valstybė turi ne tik susilaikyti nuo kišimosi į asmens privatų gyvenimą, bet ir užtikrinti priemonių, skirtų užtikrinti veiksmingą pagarbą asmens privačiam gyvenimui, priėmimą. Ribas tarp teigiamų ir neigiamų valstybės įsipareigojimų pagal šią nuostatą ne visada įmanoma tiksliai apibrėžti. Abiejuose kontekstuose reikia atsižvelgti į teisingą pusiausvyrą, kuri turi būti pasiekta tarp konkuruojančių asmens ir visos bendruomenės interesų, ir abiem atvejais valstybė pripažįstama turinčia tam tikrą vertinimo laisvę (EŽTT 2010 m. balandžio 27 d. sprendimas byloje Ciubotaru prieš Moldovą, peticijos Nr. 27138/04, 50 punktas).
37. Pareiškėjas, be kita ko, savo kasaciniame skunde remiasi EŽTT 2010 m. balandžio 27 d. sprendimu byloje Ciubotaru prieš Moldovą, peticijos Nr. 27138/04, kuriame buvo konstatuotas Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas, pripažinus, kad Moldovos valdžios institucijos, atsisakydamos nurodyti rumunų tautybę šioje byloje pareiškėju buvusio asmens tapatybės dokumentuose, neįvykdė pozityviosios pareigos užtikrinti pareiškėjui veiksmingą pagarbą jo privačiam gyvenimui (EŽTT 2010 m. balandžio 27 d. sprendimas byloje Ciubotaru prieš Moldovą, peticijos Nr. 27138/04, 53 punktas).
38. Minėtos bylos kontekste EŽTT pabrėžė, jog Konvencija yra siekiama garantuoti ne teorines ar iliuzines teises, bet teises, kurios praktiškai ir efektyviai gali būti įgyvendinamos. Šiuo tikslu būtina užtikrinti, jog atitinkamas sprendimų priėmimo procesas būtų sąžiningas ir užtikrintų asmenų galimybes tinkamai įgyvendinti Konvencijos 8 straipsnyje garantuojamas teises. Tokiam procesui gali prireikti veiksmingos procedūrinės sistemos, pagal kurią pareiškėjas galėtų ginti savo teises pagal Konvencijos 8 straipsnį sąžiningumo sąlygomis, įskaitant įrodinėjimo ir įrodymų klausimus (anksčiau nurodyto sprendimo byloje Ciubotaru prieš Moldovą 51 punktas).
39. Pažymėtina, kad EŽTT neneigė, jog valstybės gali nustatyti duomenų apie asmens tautybę nustatymo taisykles asmens civilinės būklės aktų įrašuose, kuriomis siekiama teisėtų nacionalinio saugumo ir tvarkos užtikrinimo tikslų (anksčiau nurodyto sprendimo byloje Ciubotaru prieš Moldovą 55 punktas). Be to, EŽTT neginčijo vyriausybės teisės reikalauti objektyvių įrodymų, pagrindžiančių asmens deklaruojamą tautybę. Teismas taip pat pripažino galimybę valdžios institucijoms atsisakyti oficialiai įrašyti tam tikrą asmens tautybę, kai tokį reikalavimą sudaro tik subjektyvūs ir nepatvirtinti pagrindai (anksčiau nurodyto sprendimo byloje Ciubotaru prieš Moldovą 57 punktas).
40. EŽTT 2010 m. balandžio 27 d. sprendime byloje Ciubotaru prieš Moldovą, peticijos Nr. 27138/04, Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas buvo konstatuotas dėl to, kad pareiškėjas susidūrė su teisiniais reikalavimais, kurie smarkiai apsunkino ir praktiškai padarė neįmanomą savo tautybės įrodinėjimą. Teismas pripažino, kad dabartiniai Moldovos įstatymai ir jų taikymo praktika dėl tautybės registravimo sukūrė neįveikiamus barjerus asmenims, siekiantiems kitokio įrašo apie savo tautybę nei nurodyta asmens dokumentuose, išduotuose remiantis jų tėvų sovietiniais dokumentais. Remiantis įstatymu, vienintelis būdas pareiškėjui pakeisti įrašą apie tautybę savo dokumentuose yra įrodyti, kad vienas iš jo tėvų oficialiuose dokumentuose buvo įrašytas kaip rumunas. Tačiau sovietinės valdžios laikais visi Moldovos gyventojai buvo registruojami kaip moldavai, su labai retomis išimtimis, kurių kriterijai lig šiol yra neaiškūs. Taigi, atsižvelgiant į istorines Moldovos Respublikos aplinkybes, valdžios institucijų reikalavimas, kad pareiškėjas įrodytų, jog vienas iš jo tėvų buvo registruotas kaip rumunas, EŽTT buvo įvertintas kaip neproporcinga pareiga (nurodyto sprendimo 18, 19, 57 punktai). Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas nebuvo vien tik subjektyvi jo nuomonė apie savo tautybę – jis galėjo parodyti objektyviai patikrinamus ryšius su rumunų tauta – kalba, vardas, empatija ir kita. Tačiau jokie panašūs objektyvūs įrodymai nebuvo pakankami pagal galiojančius Moldovos įstatymus (nurodyto sprendimo 58 punktas).
41. Nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai, reglamentuojantys civilinės būklės aktų įrašo duomenų, susijusių su asmens tautybe, papildymą, veiksmingai užtikrina Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą apsaugą, darytina išvada, kad pareiškėjo situacija nėra tapati tai, kuri buvo susiklosčiusi minimoje EŽTT išnagrinėtoje byloje Ciubotaru prieš Moldovą, konstatuojant valstybės pozityviųjų pareigų, siekiant užtikrinti veiksmingą pagarbą asmens privačiam gyvenimui, pažeidimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodinėjo, kad, atsižvelgiant į istorinį kontekstą, jo tėvas, gyvendamas sovietų Rusijoje, neturėjo galimybės pasirinkti kitokios nei rusų tautybės. Priešingai, kaip nurodo pats pareiškėjas, jo tėvas pats pasirinko rusų tautybę, siekdamas Sovietų Sąjungoje padaryti karjerą mokslinėje srityje. Byloje taip pat nėra duomenų, kad, atsižvelgiant į faktinę situaciją dėl pareiškėjo tėvo tautybės, pareiškėjas būtų netekęs galimybės nuginčyti oficialiuose įrašuose esančius duomenis apie tėvo tautybę, pateikdamas objektyvius duomenis, pagrindžiančius realią jo tėvo tautybę. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamos bylos kontekste nėra pagrindo pripažinti, kad Lietuvos Respublikoje galiojanti gimimo įrašo papildymo duomenimis apie asmens tautybę procedūra, kuria remiantis įrašas apie konkretaus asmens tautybę gali būti daromas pagal jo tėvų (vieno iš tėvų) tautybę, pažeidė Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą pareiškėjo teisę į jo privataus gyvenimo neliečiamumą.
42. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias civilinės būklės akto įrašo papildymą duomenimis apie asmens tautybę, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
43. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui ir skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Andžej Maciejevski
Donatas Šernas