Administracinė byla Nr. eP-49-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03005-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-2124-1062/2020 pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Kauno miesto poliklinikos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Kauno miesto poliklinikos skundą atsakovui Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Kauno miesto poliklinika (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. (18)SN-115)SP-75 „Dėl galimos diskriminacijos negalios pagrindu teikiant paslaugas VšĮ Kauno miesto poliklinikos Šilainių padalinio Aleksoto Šeimos sveikatos priežiūros poskyryje“ (toliau – ir Sprendimas).

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad Tarnyboje buvo gautas asmens skundas, kuriame nurodyta, kad asmuo, kartu su sunkų neįgalumą turinčia dukra, norėjo užsiregistruoti vizitui pas gydytoją VšĮ Kauno miesto poliklinikos Šilainių padalinio Aleksoto Šeimos sveikatos priežiūros poskyryje (toliau – ir Poliklinika), tačiau to padaryti negalėjo, nes į pastatą nėra galimybės patekti asmeniui, turinčiam judėjimo negalią. Poliklinika Tarnybai pateikė atsakymą, kuriame paaiškino, jog Poliklinikos pastatas nėra pritaikytas neįgaliesiems su judėjimo negalia, bet Poliklinika tam ieško finansavimo galimybių. Lygių galimybių kontrolierė Sprendime konstatavo, kad Poliklinika, sudariusi sąlygas sveikatos paslaugų teikimo srityje diskriminuoti asmenis, turinčius judėjimo negalią, neužtikrino Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos pareigos visiems vartotojams sudaryti vienodas sąlygas gauti tokias pačias paslaugas. Pareiškėjo teigimu, Poliklinikos veiksmai neatitinka diskriminacijos negalios pagrindu turinio, kadangi pastato neįgaliesiems pritaikymo procesas yra finansavimo stadijoje. Poliklinika neturi tikslo diskriminuoti asmenis, turinčius judėjimo negalią, todėl nesant pažeidimo subjektyviosios pusės, nėra Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo. Poliklinika taip pat nepažeidė Jungtinių tautų neįgaliųjų teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų. Poliklinikos pastatas yra įsikūręs sename pastate, kuris nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei. Nors pastatas nėra pritaikytas neįgaliesiems, jį reikia rekonstruoti, tačiau Poliklinika ne kartą ieškojo finansavimo galimybių pastato remontui. Poliklinikos investicijų projektas buvo pradėtas rengti 2018 m. gavus paramą iš Europos Sąjungos. Pagal projektą yra numatyta Polikliniką pritaikyti neįgaliesiems ir tai planuojama padaryti 2019 m. Kadangi pastato pritaikymo neįgaliesiems darbai jau yra pradėti vykdyti, Poliklinika nesupranta, kaip turėtų įvykdyti Sprendimą. Ginčijamo Sprendimo turinys yra neaiškus, neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų.

3.       Atsakovas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4.       Atsiliepime į skundą nurodė, kad Sprendimas priimtas atsižvelgiant į turimą informaciją, pažeidimui ištirti buvo atliktas išsamus tyrimas, kurio metu nuspręsta, jog dėl Poliklinikos neveikimo asmenims su judėjimo negalia nebuvo sudarytos sąlygos lygiai su visais Poliklinikos pacientais gauti sveikatos priežiūros paslaugas. Pažeidimo tikslas ir motyvas nėra svarbūs, šiuo atveju tik svarbu nustatyti, kad dėl subjekto (šiuo atveju Poliklinikos) pareigų nevykdymo neįgalūs asmenys atsidūrė mažiau palankioje aplinkoje nei kiti asmenys, esantys tokiose pačiose aplinkybėse. Nagrinėjamu atveju į Tarnybą kreipęsis asmuo priklauso įstatymo ginamai asmenų grupei ir šis asmuo į Tarnybą kreipėsi dėl to, kad patyrė sau nepalankų poveikį – jam nebuvo suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos. Taigi būtent Poliklinika turėjo pareigą įrodyti, kad pažeidimo nebuvo. Pareiškėjas pripažino, kad Poliklinikos pastatas nebuvo pritaikytas asmenims su judėjimo negalia. Dėl nustatytų aplinkybių pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas vienas iš Įstatymo 29 straipsnyje nustatytų sprendimų.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Tarnyba, ištyrusi 2018 m. birželio 19 d. gautą asmens skundą dėl apribojimo pasinaudoti Poliklinikos teikiama medicinine pagalba, nes patekimas į Polikliniką nepritaikytas judėjimo negalią turintiems asmenims, Sprendimu konstatavo, jog Poliklinika, teikdama sveikatos priežiūros paslaugas, neužtikrino Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos pareigos visiems vartotojams sudaryti vienodas sąlygas gauti tokias pačias paslaugas ir tokiu būdu sudarė sąlygas sveikatos paslaugų teikimo srityje diskriminuoti asmenis, turinčius judėjimo negalią. Sprendimo pirmu punktu atsakovas nusprendė pasiūlyti Poliklinikai nutraukti lygias galimybes pažeidžiančius veiksmus (neveikimą) ir sudaryti sąlygas asmenims su judėjimo negalia patekti į pastatą, kuriame teikiamos VšĮ Kauno miesto poliklinikos Šilainių padalinio Aleksoto Šeimos sveikatos priežiūros poskyrio paslaugos, bei sudaryti sąlygas visiems asmenims, nepaisant jų negalios, gauti teikiamas paslaugas. Sprendimo antru punktu atsakovas įpareigojo Poliklinikos vadovą išnagrinėti sprendimą ir apie išnagrinėjimo rezultatus bei sprendimo įvykdymą informuoti Lygių galimybių kontrolierę.

7.       Teismas, atsižvelgdamas į Įstatymo 2, 4 ir 10 straipsnių nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimus, padarė išvadą, kad tam, jog nagrinėjamu atveju būtų konstatuotas Įstatymo nuostatų pažeidimas, būtina nustatyti, ar skundą Tarnybai pateikęs asmuo iš tiesų buvo diskriminuojamas kitų asmenų atžvilgiu būtent dėl jo negalios, dėl ko jis išvis negalėjo pasinaudoti pareiškėjo teikiamomis paslaugomis. Teismas akcentavo, kad pareiga paneigti asmens skunde nurodytą diskriminacijos faktą ir įrodyti, jog lygių galimybių principas nebuvo pažeistas, tenka būtent pareiškėjui (Įstatymo 4 str.).

8.       Kadangi byloje nebuvo ginčo dėl aplinkybės, jog asmens skundo Tarnyboje gavimo metu ir Sprendimo priėmimo metu patekimas į Poliklinikos pastatą nebuvo pritaikytas judėjimo negalią turintiems asmenims, teismas byloje vertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis pareiškėjas siekė pateisinti savo veiksmus (neveikimą). Vertindamas pareiškėjo argumentus ir vadovaudamasis Įstatymo 8 ir 10 straipsnių nuostatomis, teismas pažymėjo, kad Įstatymo nuostatos neįpareigoja, gavus pranešimą apie diskriminavimo faktą, tirti priežastis ir motyvus, turėjusius įtakos pažeidimui kilti. Teismas vertino, kad pasitvirtinus asmens skunde nurodytoms aplinkybėms ir Poliklinikai priešingai neįrodžius, priežastys, dėl kurių patekimas į Polikliniką yra apribotas judėjimo negalią turintiems asmenims, nagrinėjamo ginčo kontekste nėra teisiškai reikšmingos. Teismas sutiko su atsakovo teiginiais, kad nei pareiškėjo argumentai dėl tikslo ir motyvo diskriminuoti asmenis neturėjimo, nei tai, kad Poliklinikos pastatas yra senas ir pan., padaryto pažeidimo nepaneigia ir Poliklinikos veiksmų (neveikimo) nepateisina.

9.       Įvertinęs Sprendimo turinį, teismas nusprendė, kad atsakovas tinkamai argumentavo pažeidimo faktą ir teisinį kvalifikavimą, Sprendime nurodyto siūlymo formuluotė atitinka Įstatymo 29 straipsnio nuostatas, yra aiškiai suprantama, todėl pareiškėjo argumentus dėl Sprendimo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio nuostatoms atmetė kaip nepagrįstus. Konstatavęs atsakovo priimto Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas atmetė pareiškėjo skundą.

III.

10.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

11.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nesuteikė pareiškėjui galimybės įrodyti diskriminacijos fakto nebuvimo, o diskriminacijos faktą tiesiog preziumavo, nepaisydamas byloje esančių įrodymų. Teismas netinkamai aiškino Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų pažeidimą, iš viso nepasisakė dėl Konvencijos 9 straipsnio 1 dalies pažeidimo, Sprendime nurodytų siūlymų formuluotes laikė aiškiomis, nors Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatų.

12.       Pareiškėjas pažymėjo, jog neįgaliesiems negalint patekti į Poliklinikos pastatą yra sudaromos alternatyvios sąlygos: šeimos gydytojai vyksta pas neįgaliuosius į namus arba nukreipia pas gydytojus, pas kuriuos neįgalieji gali patekti. Poliklinikos pastatas nebuvo pritaikytas judėjimo negalią turintiems asmenims ne turint tyčią, o vien dėl tos priežasties, kad Poliklinikos pastatas yra senas, todėl, norint jį pritaikyti neįgaliesiems, reikia atlikti rekonstrukcijos darbus, kuriems atlikti Poliklinika, kaip viešoji ne pelno įstaiga, kurios steigėja yra Kauno miesto savivaldybė, neturi piniginių lėšų. Poliklinika ne kartą ieškojo būdų, kaip gauti finansavimą iš kitų šaltinių. Atsiradus progai gauti paramą iš Europos Sąjungos (toliau – ir ES) struktūrinių fondų lėšų, 2017 m. pabaigoje buvo pradėtas rengti ir 2018 m. liepos mėn. galutinai parengtas Poliklinikos investicijų projektas – „Sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo gerinimas Kaune“ (toliau – ir Projektas). 2018 m. liepos mėn. buvo parengtas galutinis projektinis pasiūlymas dėl regiono projekto įgyvendinimo ir jis buvo įtrauktas į Kauno regiono projektų sąrašą, o 2019 m. Poliklinika gaus finansavimą iš ES struktūrinių fondų lėšų ir kitų šaltinių bei galės įgyvendinti parengtą Projektą.

13.       Teismas nepagrįstai sprendė, kad aplinkybė, jog nėra subjektyviosios Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo pusės, nėra teisiškai reikšminga. Iš byloje esančių įrodymų ir paaiškinimų matyti, jog Poliklinika ėmėsi aktyvių veiksmų, t. y. ieškojo finansavimo šaltinių, jog būtų galima pastatą pritaikyti ir negalią turintiems asmenims, o kol Poliklinikos paslaugomis negali naudotis negalią turintys asmenys, šiems asmenims pasiūlyti alternatyvias galimybes.

14.       Tiek Lygių galimybių kontrolierė priimdama Sprendimą, tiek teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi formaliu diskriminacijos nustatymu, visiškai neatsižvelgdami į faktą, kad pastato pritaikymas asmenims, turintiems judėjimo negalią, jau yra vykdomas. Konvencijos 9 straipsnyje įtvirtintą prieinamumo pareigą Poliklinika įgyvendino, todėl nepagrįsta ir nesuprantama Lygių galimybių kontrolierės Sprendime padaryta išvada, jog Poliklinika pažeidė Konvencijos 9 straipsnio nuostatas. Teismas skundžiamame spendime iš viso nepasisakė dėl Sprendime nurodyto Konvencijos 9 straipsnio pažeidimo.

15.       Teismas pažeidė rungimosi principą, nes preziumavo negalią turinčių asmenų diskriminavimo faktą, o pareiškėjui nesuteikė galimybės paneigti diskriminavimo fakto nebuvimą, kadangi jo pateikti paaiškinimai ir įrodymai teismo nebuvo išsamiai ištirti ir įvertinti. Teismas visus byloje esančius įrodymus palankiai vertino tik atsakovo naudai, o pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip teisiškai nereikšmingus.

16.       Lygių galimybių kontrolierės priimtas Sprendimas yra neaiškus ir šiuo konkrečiu atveju neįgyvendinamas, neatitinkantis VAĮ 8 straipsnio nuostatų, kadangi: Poliklinikai yra siūloma nutraukti lygias galimybes pažeidžiančius veiksmus (neveikimą), nors ji tokių veiksmų neatlieka, nes vyksta Poliklinikos pastato pritaikymo negalią turintiems asmenims procesas; Poliklinikai yra siūloma sudaryti sąlygas asmenims su judėjimo negalia patekti į Poliklinikos pastatą, nors tokios sąlygos dar iki Sprendimo ir šiuo metu yra įgyvendinamos, tačiau tam reikia laiko; Poliklinikai siūloma sudaryti sąlygas visiems asmenims, nepaisant jų negalios, gauti Poliklinikos teikiamas paslaugas, nors negalią turintys asmenys šias paslaugas gali gauti namuose ar kituose Pareiškėjo padaliniuose, kol bus galimybė pasinaudoti jiems pritaikytu Poliklinikos pastatu. Teismas skundžiamame sprendime plačiau nepasisakė dėl tokio Lygių galimybių kontrolierės siūlymo praktinio įgyvendinimo galimybių.

17.       Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18.       Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, teismas skundžiamame sprendime aptarė pareiškėjo argumentus dėl Poliklinikos neveikimo, nenustatytų pažeidimo tikslo, motyvo, kaltės, konstatuodamas, jog minėti pareiškėjo argumentai nepaneigia padaryto pažeidimo ir nepateisina Poliklinikos veiksmų (neveikimo). Teismas taip pat įvertino aplinkybę, kad atsakovas tinkamai argumentavo pažeidimo faktą ir teisinį kvalifikavimą, o pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kuriais jis pateisina savo neveikimą (nesudarytos sąlygas judėjimo negalią turinčiam asmeniui patekti į pastatą), vertintini kaip teisiškai nereikšmingi.

19.       Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad nebuvo pažeidimo subjektyviosios pusės. Lygių galimybių kontrolierės Sprendime nustatytam pažeidimui konstatuoti nereikia nustatinėti pažeidimo motyvo ir tikslo. Nustatant lygių galimybių pažeidimo faktą, užtenka konstatuoti Įstatyme įtvirtintų pareigų nesilaikymą (Įstatymo 8 str. 1 d.), nagrinėjamu atveju – Poliklinikos neveikimą, dėl kurio atsirado sąlygos diskriminuoti asmenis, turinčius judėjimo negalią.

20.       Atsakovas sutiko su teismo sprendime nurodytais argumentais, kad ginčo dėl pastato nepritaikymo asmenims su negalia nebuvo, šį faktą pripažino ir pats pareiškėjas, todėl tikslas ir motyvas, konstatuojant pažeidimo faktą, šiuo atveju nėra svarbūs. Aplinkybės, kad jau pradėtas Poliklinikos pritaikymo neįgaliesiems procesas, nepaneigė paties pažeidimo fakto, t. y. jog pastatas Sprendimo priėmimo metu nebuvo pritaikytas asmenims turintiems judėjimo negalią. Ketinimas pašalinti pažeidimą ateityje, rengimasis jo pašalinimui savaime šio pažeidimo nepanaikina.

21.       Pirminių sveikatos priežiūros paslaugų gavimas savo gyvenamojoje vietovėje (miesto mikrorajone) yra svarbus visiems asmenims, ypač asmenims, turintiems judėjimo negalią, todėl Poliklinikos argumentas, jog esant nepritaikytam pastatui yra galimybė gauti sveikatos priežiūros paslaugas, nuvykus į kitus Poliklinikos poskyrius, nepaneigia pažeidimo fakto.

22.       Lygių galimybių institucijų priimami sprendimai neturi būti suformuluoti griežta forma, įsakmiai nurodantys, kokius detalius veiksmus turi atlikti lygias galimybes pažeidęs asmuo. Lygių galimybių kontrolierius, sprendimu pateikdamas rekomendaciją, neturėtų suformuluoti itin konkrečių pasiūlymų asmenims, kuriems jie adresuoti, patiems subjektams paliekant teisę pasirinkti tinkamiausią bei jų veiklos sričiai optimalų veikimo būdą.

IV.

23.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą. Pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. (18)SN-115)SP-75 „Dėl galimos diskriminacijos negalios pagrindu teikiant paslaugas VšĮ Kauno miesto poliklinikos Šilainių padalinio Aleksoto Šeimos sveikatos priežiūros poskyryje“ ir įpareigojo Lygių galimybių kontrolierių iš naujo nagrinėti skundą dėl galimos diskriminacijos negalios pagrindu teikiant paslaugas VšĮ Kauno miesto poliklinikos Šilainių padalinio Aleksoto Šeimos sveikatos priežiūros poskyryje. Pareiškėjui priteisė iš atsakovo 900 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginti ir 420 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

24.       Teismas nustatė, kad ginčijamo akto pirmu punktu Lygių galimybių kontrolierė nusprendė pasiūlyti Poliklinikai nutraukti lygias galimybes pažeidžiančius veiksmus (neveikimą) ir sudaryti sąlygas asmenims su judėjimo negalia patekti į pastatą, kuriame teikiamos VšĮ Kauno miesto poliklinikos Šilainių padalinio Aleksoto Šeimos sveikatos priežiūros poskyrio paslaugos, bei sudaryti sąlygas visiems asmenims, nepaisant jų negalios, gauti teikiamas paslaugas. Sprendimo antru punktu atsakovas įpareigojo Poliklinikos vadovą išnagrinėti sprendimą ir apie išnagrinėjimo rezultatus bei sprendimo įvykdymą informuoti Lygių galimybių kontrolierę.

25.       Iš atsakovo ginčijamo Sprendimo visumos teismas nustatė, kad pareiškėjo neveikimą Kontrolierė sieja su Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 317 patvirtintu „Dėl STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ patvirtinimo“ , išdėstyto nauja redakcija Aplinkos ministro 2018 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. D1-313, Reglamento 59 ir 64 punktų pažeidimu.

26.       Atkreiptas dėmesys į tai, kad minėtas 2018 m. balandžio 19 d. įsakymas Nr. D1-313 buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 6 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 įgyvendinimo“ 1.30 papunkčiu. Iš nurodyto įstatyminio reguliavimo teismas nustatė, kad besąlygiškas reikalavimas pritaikyti specialiesiems neįgaliųjų poreikiams turi būti vykdomas, kai šie pastatai yra statomi, rekonstruojami, remontuojami arba keičiama statinių paskirtis. Tokiais atvejais privalu vadovautis normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimais. Vienas iš tokių reikalavimų pagal Įsakymo 64 punktą – pagrindinis įėjimas į pastatą ir prieigos prie jo turi būti įrengtos taip, kad žmonėms su negalia nebūtų kliūčių savarankiškai patekti į pastato vidų; jei prie pagrindinio įėjimo yra laiptai, greta jų turi būti įrengtas nustatytų dydžių pandusas.

27.       Nagrinėjamoje byloje Poliklinikos padalinio poskyrio pastatas, kaip numato Statybos įstatymo 6 straipsnio 3 dalis, ginčo metu 2018 metais nebuvo statomas, rekonstruojamas, remontuojamas, taip pat nebuvo keičiama Poliklinikos padalinio poskyrio pastato paskirtis. Tuo metu pakitimai buvo tik numatyti priemonėje Nr. 08.1.3-CPVA-R-609. Šiame projektiniame pasiūlyme dėl regiono projekto įgyvendinimo, nurodyta, kad įgyvendintos priemonės padidins asmenų su negalia gebėjimą savarankiškai nuvykti į gydymo įstaigą ir tik 2019 m. balandžio 8 d. buvo pasirašyta Techninio darbo projekto parengimo paslaugų sutartis ST-19-91), kurioje nurodytas Aleksoto poskyrio pritaikymas neįgaliųjų poreikiams (atitinkantis įėjimas). Todėl Atsakovas, 2018 m. liepos 8 d. priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepagrįstai vadovavosi Aplinkos ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 317 patvirtinto Reglamento „Dėl STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ patvirtinimo“ (išdėstyto nauja redakcija Aplinkos ministro 2018 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. D1-313), 59 ir 64 punktais, kurie taikomi tais atvejais, kai vykdomi pastatų statybos, rekonstravimo, pastato atnaujinimo (modernizavimo), kapitalinio remonto, darbai arba keičiama statinių paskirtis.

28.       Kartu pažymėta, jog tai, kad asmens, turinčio judėjimo negalią ir negalinčio savarankiškai patekti į seniau pastatytą sveikatos priežiūros įstaigos padalinio poskyrio pastatą, kuris nėra remontuojamas, rekonstruojamas, santykių nereglamentuoja minėtas Reglamentas, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją tokiam asmeniui, kaip ir pagal Konvenciją, turi būti suteiktas alternatyvus tokios paslaugos prieinamumas. Teisėjų kolegija akcentavo, jog nepaisant to, kad minėtas Reglamentas ir Lietuvos higienos norma HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (galiojanti nuo 2013 m. kovo 30 d.), nenustato reikalavimo sudaryti sąlygas kiekvienam asmeniui, turinčiam judėjimo negalią, savarankiškai patekti į sveikatos priežiūros įstaigą, tokiam asmeniui susirgus turi būti užtikrintas medicininių paslaugų prieinamumas.

29.       Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžta, kad paslaugų prieinamumą asmenims, kurie turi judėjimo negalią, kaip ir kitiems asmenims, kurie turi kitokią negalią, galima užtikrinti įvairiomis formomis ir būdais. Todėl Lygių galimybių kontrolierius, konstatuodamas konkrečios valstybinės institucijos ar kito juridinio asmens neveikimą, veiksmus, pažeidžiantį (pažeidžiančius) lygias galimybes, turi ištirti, ar institucija (kitas juridinis asmuo, inter alia (be kita ko, įskaitant) jos steigėjas), ar Poliklinika, veikdama kartu su savivaldybe, sudarė realią kitą (alternatyvią) galimybę asmenims, turintiems judėjimo negalią ir negalintiems savarankiškai patekti į Poliklinikos Šilainių padalinio Aleksoto poskyrį. Pažymėta, kad pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą rūpinimasis neįgaliaisiais, sąlygų jų integravimui į bendruomenę sudarymas yra savivaldybių savarankiškoji funkcija (6 str. 14 p., 34 str. 2 d. 2 p.; redakcija, galiojusi ginčo metu). Atkreiptas dėmesys į tai, kad pagalbos priemonės gali būti įvairios, kaip antai – tikslios informacijos suteikimas tokiam asmeniui, kuris turi judėjimo ar kitą negalią ir negali pats savarankiškai patekti į sveikatos priežiūros įstaigą, apie socialinį taksi (kuris ne tik atveža asmenį, bet turi specialius keltuvus, kitas priemones, palydi asmenį iki gydytojo kabineto), ir / arba sutarties su tokiu paslaugos vežėju sudarymu; sudarymas galimybės, atvykus į Polikliniką, jos darbuotojui pasitikti neįgalų asmenį, jam apie tai iš anksto informavus; prireikus gauti sveikatos priežiūros paslaugas namuose, išsikviečiant gydytoją, sudarymas sutarčių su kitais pagalbininkais ir tarpininkais, kurie padėtų užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą neįgaliam asmeniui.

30.       Teismas pažymėjo, kad nors Lygių galimybių kontrolierius nurodo Konvencijos 9 straipsnio 2 dalies nuostatas, tačiau nevertino, ar buvo sudarytos kitos sąlygos pareiškėjui, kai jis pats savarankiškai negali patekti į Poliklinikos padalinio poskyrį, gauti sveikatos priežiūros paslaugas, be kita ko, ir pareiškėjo nurodytą kaip alternatyvų vieną iš būdų – paslaugos teikimą namuose. Šiame kontekste pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai nurodęs, jog tam, kad nagrinėjamu atveju būtų konstatuotas Įstatymo nuostatų pažeidimas, būtina nustatyti, jog skundą Tarnybai pateikęs asmuo iš tiesų buvo diskriminuojamas kitų asmenų atžvilgiu būtent dėl jo negalios, dėl ko jis išvis negalėjo pasinaudoti pareiškėjo teikiamomis paslaugomis, visiškai nevertino pareiškėjo skundo argumento, kad neįgaliesiems negalint patekti į Poliklinikos Pastatą, šeimos gydytojai vyksta pas neįgaliuosius į namus ir ten jiems teikia paslaugas.

31.       Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo ištirtos svarbios pirmiau nurodytos aplinkybės, ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Aplinkos ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 317 patvirtinto Reglamento „Dėl STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ patvirtinimo“ (išdėstyto nauja redakcija Aplinkos ministro 2018 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. D1-313), 59 ir 64 punktais, kurie nagrinėjamu atveju netaikomi, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei vertino aplinkybes, dėl ko priimtas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Todėl teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Sprendimą panaikino ir įpareigojo nagrinėti tirtą skundą iš naujo.

32.       Atsižvelgiant į tai, kad teismo galutinis procesinis sprendimas yra iš dalies palankus pareiškėjui, pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjama byla nėra itin sudėtinga ar didelės apimties, dalis apeliacinio skundo argumentų yra pakartoti iš skundo, pareiškėjo prašomos priteisti sumos neviršija pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) apskaičiuotų maksimalių dydžių, bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nusprendė, kad pareiškėjui priteistina suma bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atlyginti yra 420 Eur, o patirtoms bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme – 900 Eur.

V.

33.       Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo priimtas nagrinėti atsakovo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2124-1062/2020, o atnaujinus procesą sustabdyti sprendimo vykdymą, iki bus iš naujo išnagrinėta byla.

34.       Atsakovo teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas prieštarauja suformuotai teismų praktikai vertinant faktines bylos aplinkybes dėl viešųjų paslaugų teikimo vietų prieinamumo sąlygų. Sprendime nepagrįstai konstatuojama, kad Kontrolierius nevertino, ar pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos sveikatos priežiūros paslaugas gauti namuose. Atsakovas nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-113-492/2020. Atsakovo teigimu, teismas, priimdamas sprendimą, neteisingai aiškino Kontrolieriaus pareigą išsiaiškinti alternatyvius paslaugų teikimo būdus, pažeisdamas įrodinėjimo pareigos paskirstymo principą, nukrypdamas nuo administracinių teismų formuojamos praktikos. Atsakovas vadovaujasi Įstatymo 4 straipsniu ir teigia, kad šiuo atveju Poliklinika turėjo pareigą įrodyti, jog visapusiškai užtikrina alternatyvių paslaugų teikimą asmenims, fiziškai negalintiems patekti į Poliklinikos pastatą, tačiau to nepadarė. Priešingai, Poliklinika pripažino, kad Poliklinikos pastatas nepritaikytas asmenims su judėjimo negalia ir yra rengiamasi šį pažeidimą ateityje pašalinti.

35.       Atsakovas pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-113-492/2020 patvirtinta, jog pareiga dėl visuomenės paskirties statinių, patalpų pritaikymo žmonių su negalia reikmėms pagal Statybos techninio reglamento reikalavimus yra taikytina nepriklausomai nuo to, ar minėti statiniai ir patalpos buvo (yra) remontuojamos, rekonstruojamos.

36.       Atsakovas pažymi, kad Kontrolierius Sprendime visų pirma vadovavosi Įstatymo 8 straipsnio, Konvencijos nuostatomis. Statybų techninių reglamentų nuostatos Sprendime cituotos tik tiek ir tokiu būdu, kiek tai buvo reikalinga papildomai pagrįsti argumentus, nustatyti orientacinius standartus.

37.       Atsakovas taip pat teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas prieštarauja teismų suformuotai ABTĮ 144 straipsnio taikymo praktikai. Atsakovo teigimu, priimdamas sprendimą teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 2 punkto, kadangi kilus abejonėms dėl Kontrolieriaus sprendimo pagrįstumo, tačiau nenustačius visų būtinų aplinkybių, vadovaujantis ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatomis byla turėjo būti perduota pirmosios instancijos teismui ją nagrinėti iš naujo. Atsakovas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylomis Nr. A444-619/2008, A502-2277/2011, A502-1668/2012).

38.       Atsakovas pažymi, kad teismo sprendimu tenkinamas išimtinai tik privatus (Poliklinikos) interesas, bet neužtikrinamas viešasis, t. y. visų žmonių su negalia teisė į Poliklinikos Šilainių padalinio Aleksoto Šeimos sveikatos priežiūros poskyryje teikiamų paslaugų prieinamumą.

39.       Atsakovas nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime teisės normų aiškinimas nukrypo nuo Konvencijoje ir Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto priimtuose dokumentuose plačiai pateikiamo aiškinimo, jog tinkamų sąlygų nepritaikymas, įskaitant ir patekimą į visuomeninės paskirties pastatus, yra laikomas diskriminacija. Sprendimu nukrypta ne tik nuo teismų teisės normų aiškinimo bei taikymo praktikos, bet ir nuo Kontrolieriaus išvystytos praktikos, paremtos Konvencijos nuostatomis bei gerąja kitų Europos valstybių teismine ir ombudsmeninių institucijų praktika, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto Konvencijos aiškinimo praktika.

40.       Pareiškėjas atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

41.       Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia tik ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, kitų pagrindų nenurodo. Todėl atsakovo motyvai dėl teismo sprendimo prieštaravimo tarptautinės teisės normoms bei Konstitucijos nuostatoms ar viešojo intereso neužtikrinimo yra tik teismo priimto ir įsiteisėjusio sprendimo vertinimas nesutinkant su jo motyvais, o ne proceso atnaujinimo pagrindo įrodinėjimas.

42.       Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. eA-113-492/2020 ir šios bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, todėl tai negali būti laikoma precedento galią turinčiu teismo sprendimu, kuriuo teismas turėjo vadovautis priimdamas sprendimą.

43.       Pareiškėjas taip pat pažymi, kad skirtingas įrodymų vertinimas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui.

44.       Pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir nustatęs, jog tam tikros aplinkybės net nebuvo tirtos ir įrodinėjamos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, įpareigojo atsakovą nagrinėti tirtą skundą iš naujo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI.

45.       Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

46.       Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (anglų kalba – appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. EŽTT sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04); Ryabykh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 52854/99); kt.).

47.       Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. EŽTT sprendimą byloje Kot prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 20887/03)). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04)). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40713/04)).

48.       Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

49.       Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

50.       Nagrinėjamu atveju atsakovas nurodo, kad prašo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, kadangi, atsakovo manymu, teismo sprendimu yra neužtikrinamas vienodas administracinių teismų praktikos formavimas taikant ABTĮ bei kitų teisės aktų nuostatas. Atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-113-492/2020, taip pat mini administracines bylas Nr. A444-619/2008; Nr. A502-2277/2011; Nr. A502-1668/2012. 

51.       Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015; 2018 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-17-1062/2018). Vadovaujantis ABTĮ 160 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010; 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016).

52.       Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo prašyme dėl proceso atnaujinimo minimoje administracinėje byloje Nr. eA-113-492/2020 ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjams, kuriems dėl neįgalumo nebuvo užtikrinta visaverčiai dalyvauti rinkimuose, jie patyrė atskirtį ir diskriminaciją, kadangi nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos balsuoti neįgaliesiems asmenims – nebuvo infrastruktūros, užtikrinančios asmenų, turinčių judėjimo negalią, galimybę patekti į balsavimui skirtas patalpas, nebuvo pritaikytos balsavimo kabinos. O nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2018 m. rugpjūčio 8 d. Sprendimo Nr. (18)SN-115)SP-75, kuriuo Lygių galimybių kontrolierė nusprendė pasiūlyti Poliklinikai nutraukti lygias galimybes pažeidžiančius veiksmus (neveikimą) ir sudaryti sąlygas asmenims su judėjimo negalia patekti į pastatą, kuriame teikiamos VšĮ Kauno miesto poliklinikos Šilainių padalinio Aleksoto Šeimos sveikatos priežiūros poskyrio paslaugos, bei sudaryti sąlygas visiems asmenims, nepaisant jų negalios, gauti teikiamas paslaugas, bei įpareigojo Poliklinikos vadovą išnagrinėti sprendimą ir apie išnagrinėjimo rezultatus bei sprendimo įvykdymą informuoti Lygių galimybių kontrolierę, teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog nagrinėjamos bylos ir administracinės bylos Nr. eA-113-492/2020 faktinės aplinkybės nėra tapačios, bylų pobūdis yra skirtingas.

53.       Atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo taip pat nurodo administracines bylas Nr. A444-619/2008; Nr. A502-2277/2011; Nr. A502-1668/2012. Tačiau šių bylų faktinės aplinkybės taip pat nesutampa su šios administracinės bylos aplinkybėmis. Atsakovas minėtomis administracinėmis bylomis remiasi iš esmės nesutikdamas su tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje priėmė naują sprendimą, o ne perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Pažymėtina, kad teismas nusprendžia, ar perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ar priimti naują sprendimą, konkrečiu atveju nustačius ABTĮ įtvirtintus pagrindus, pagal individualias konkrečios bylos aplinkybes, t. y. kiekvienoje byloje sprendžiama individualiai. Tai, kad atsakovas nesutinka su šioje byloje atliktu pagrindų priimti naują sprendimą vertinimu, nereiškia, jog buvo nukrypta nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

54.       Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi atsakovas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014; 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje
Nr.eP-4-415/2020).

55.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-2124-1062/2020 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

56.       Atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo prašo sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 10 d. sprendimo vykdymą. ABTĮ 166 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priėmęs nagrinėti prašymą atnaujinti procesą, teismas turi teisę sustabdyti skundžiamo sprendimo ar nutarties vykdymą, iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo. Atnaujinus procesą byloje, skundžiamo sprendimo ar nutarties vykdymas taip pat gali būti sustabdytas, iki bus iš naujo išnagrinėta byla. Nagrinėjamu atveju netenkinus atsakovo prašymo dėl proceso atnaujinimo, netenkinamas ir prašymas sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 10 d. sprendimo vykdymą.

57.       Pareiškėjas atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašė priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl jos pareiškėjui nepriteisiamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-2124-1062/2020 atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2124-1062/2020.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Ramūnas Gadliauskas

                    Arūnas Sutkevičius