Civilinė byla Nr. 2-358-381/2017

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00407-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.3.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 3 d.

Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bankrutavusios A. Č. individualios įmonės bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „VERSLO NOTA“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti bankroto administratorės atskirąjį skundą dėl teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutarties, kuria atmestas jos prašymas skirti buvusiam A. Č. individualios įmonės vadovui baudą.

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-773-212/2014, A. Č. individualiai įmonei (toliau – A. Č. IĮ) iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė „VERSLO NOTA“ (toliau – UAB „VERSLO NOTA“ arba bankroto administratorė), A. Č. IĮ savininkas ir vadovas A. Č. įpareigotas per 15 dienų perduoti bankroto administratorei turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, visus dokumentus.
2. Bankroto administratorė 2015 m. vasario 17 d. pateikė teismui prašymą skirti A. Č. IĮ buvusiam vadovui A. Č. 10 000 Lt baudą už teismo įpareigojimo perduoti bankroto administratorei įmonės turtą ir dokumentus, neįvykdymą. Prašyme nurodė, kad buvusiam įmonės vadovui pranešimas apie bankroto bylos A. Č. IĮ iškėlimą ir įpareigojimą perduoti bankroto administratorei įmonės turtą ir dokumentus, įteiktas 2015 m. sausio 23 d. Bankroto administratorei perduotas tik lizinguojamas automobilis K. S., valstybinis Nr. GHD, kitas įmonės turtas ir dokumentai neperduoti.
3. Panevėžio apygardos teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartimi skyrė A. Č. IĮ buvusiam vadovui A. Č. 200 Eur baudą už teismo įpareigojimo perduoti bankroto administratorei įmonės turtą ir dokumentus neįvykdymą.
4. Bankroto administratorė 2016 m. sausio 21 d. pateikė teismui prašymą išreikalauti iš A. Č. IĮ buvusio vadovo A. Č. turimus įmonės buhalterinius dokumentus, skirti jam baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, bankroto proceso vilkinimą ir teismo sprendimo nevykdymą. Prašyme nurodė, kad buvusio įmonės vadovo žinioje yra įmonės kasos finansiniai dokumentai už 2014 m., kurių jis iki šiol neperdavė bankroto administratorei, kas apsunkina bankroto procedūras.
5. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartimi atmetė bankroto administratorės prašymą išreikalauti iš buvusio įmonės vadovo turimus įmonės buhalterinius dokumentus ir skirti įmonės vadovui baudą. Teismas nustatė, kad 2014 m. gruodžio 5 d. MB „ROVERA LT“ ir 2015 m. balandžio 30 d. Utenos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyrius perdavė bankroto administratorei dalį bankrutavusios A. Č. IĮ dokumentų (21 segtuvą ir kt.). Buvęs įmonės vadovas likusią dalį įmonės dokumentų, kuriuos jam perdavė MB „ROVERA LT“, perdavė bankroto administratorei 2015 m. gruodžio 2 d. Teismas sprendė, kad nesant duomenų kokie dokumentai bankroto administratorei buvo perduoti segtuvuose, nėra pagrindo išvadai, jog bankroto administratorei nebuvo perduoti įmonės kasos finansiniai dokumentai už 2014 m.
6. Bankroto administratorė, nesutikdama su Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui.
7. Lietuvos apeliacinis teismas, 2016 m. birželio 14 d. išnagrinėjęs bankroto administratorės atskirąjį skundą, Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 29 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad bankroto administratorei nebuvo pranešta apie 2016 m. kovo 29 d. įvykusį teismo posėdį žodinio proceso tvarka, kurio metu buvo priimta skundžiama nutartis, kas suvaržė jai galimybę gintis, pažeidė rungimosi ir teisės būti išklausytai principus bei galėjo turėti įtakos neteisingo teismo sprendimo priėmimui.
8. Pirmosios instancijos teismas, naujai nagrinėdamas bankroto administratorės prašymą, papildomai išreikalavo iš Utenos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus ir MB „ROVERA LT“ duomenis apie įmonės kasos finansinių dokumentų, tarp jų ir už 2014 m., perdavimą bankroto administratorei.
9. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. lapkričio 25 d. nutartimi atmetė bankrutavusios A. Č. IĮ bankroto administratorės prašymą skirti buvusiam įmonės vadovui A. Č. baudą ir įpareigoti buvusį įmonės vadovą perduoti bankroto administratorei jo žinioje turimų įmonės dokumentų originalus. Teismas nustatė, kad 2014 m. gruodžio 5 d. MB „ROVERA LT“ ir 2015 m. balandžio 30 d. Utenos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyrius perdavė bankroto administratorei įmonės dokumentus – 21 segtuvą bei kt. Teismas padarė išvadą, kad bankroto administratorė neįrodė aplinkybės, kad buvęs įmonės vadovas neperdavė jai visų turimų įmonės dokumentų. Teismas sprendė, kad net tuo atveju, jeigu buvęs įmonės vadovas ir neperdavė bankroto administratorei visų įmonės dokumentų, tą jis padarė dėl pateisinamų priežasčių, kadangi nurodyti dokumentai perduoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Teismas taip pat nustatė, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. baudžiamuoju įsakymu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-99-958/2015, A. Č. pripažintas kaltu už tai, kad būdamas individualios A. Č. įmonės direktoriumi, privalėdamas pagal Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. B2-773-212/2014 per 15 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo perduoti bankroto administratorei įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, visus dokumentus bei viso turimo turto sąrašą, jų neperdavė bei už šios nusikalstamos veikos padarymą jam paskirta bausmė – 18 MGL (677,88 Eur) dydžio bauda. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad buvusio įmonės vadovo kaltė dėl įmonės turto (dalies automobilių) neperdavimo įrodyta prejudicinę reikšmę turinčiu įrodymu – teismo baudžiamuoju įsakymu ir jis už šį pažeidimą jau yra nubaustas. Teismas sprendė, kad prašymas dar kartą bausti buvusį įmonės vadovą už turto neperdavimą ĮBĮ pagrindu, faktiškai reikštų pakartotinį šio asmens baudimą už tą pačią veiką, nes savo prigimtimi ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies pagrindu skirtina bauda yra sankcija (bausmė).
10. Bankroto administratorė, nesutikdama su Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui, kuriame prašė panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, įpareigoti buvusį įmonės vadovą perduoti bankroto administratorei jo žinioje turimų įmonės dokumentų originalus, pakartotinai skirti buvusiam įmonės vadovui 2 896 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir įmonės dokumentų neperdavimą.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

11. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. gruodžio 8 d. nutartimi atsisakė priimti bankrutavusios A. Č. IĮ bankroto administratorės atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutarties.
12. Teismas nustatė, kad bankroto administratorė atskiruoju skundu skundžia pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, kuriuo atmestas jos prašymas buvusiam įmonės vadovui paskirti baudą už ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytos pareigos bankroto administratoriui perduoti įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, nevykdymą.
13. Teismas konstatavo, kad atskiruoju skundu siekiama teismo nutarties dalies, kuria bauda asmeniui nebuvo paskirta, teisėtumo įvertinimo apeliacine tvarka. CPK X skyriaus nuostatos, reglamentuojančios teismo nuobaudų rūšis bei jų skyrimo tvarką, nenumato galimybės skųsti teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 106 straipsniu, skyrė arba atsisakė skirti proceso dalyviui arba kitam asmeniui baudą. Pagal CPK 107 straipsnio 1 dalį tik asmuo, kuriam yra paskirta bauda, gali prašyti teismą, paskyrusį baudą, ją panaikinti arba sumažinti. Remiantis minėto straipsnio 2 dalimi, atskirasis skundas gali būti paduodamas tik asmens, kuriam bauda paskirta, ir tik dėl teismo nutarties, kuria pareiškimas panaikinti ar sumažinti baudą, paduotas CPK 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, atmetamas.
14. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju atskirasis skundas paduotas dėl teismo procesinio sprendimo atmesti bankroto administratorės prašymą dėl baudos buvusiam įmonės vadovui skyrimo, padarė išvadą, jog toks pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas negali būti skundžiamas atskiruoju skundu, todėl jį priimti atsisakytina.
15. Analogiškai teismas sprendė dėl skundžiamos teismo nutarties dalies, kuria nuspręsta atmesti bankroto administratorės prašymą išreikalauti iš buvusio įmonės vadovo buhalterinius dokumentus. Teismas nustatė, kad atsisakymo įpareigoti buvusi įmonės vadovą perduoti dokumentus apskundimas CPK nenumatytas, toks teismo sprendimas nesustabdė bankroto bylos nagrinėjimo. Nesant procesinio pagrindo skųsti teismo nutartį, atskirąjį skundą dėl šios nutarties dalies teismas taip pat priimti atsisakė.

3. Atskirojo skundo argumentai

16. Bankroto administratorė atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti nagrinėti bankroto administratorės atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutarties.
17. Bankroto administratorės atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 107 straipsnio nuostatas, numatančias, kad skundą dėl baudos skyrimo turi teisę teikti baudą gavęs asmuo. CPK nenumato draudimo asmeniui, kurio interesais prašyta taikyti baudą, teikti atskirąjį skundą dėl baudos neskyrimo. Pagrindinė nuostata, apsprendžianti, ar konkretus asmuo turi teisę pateikti atskirąjį skundą, yra numatyta CPK 334 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad atskirasis skundas negali būti teikiamas tais atvejais, kuomet teismo nutartis neužkerta kelio tolesnei bylos eigai. Taigi, ne visuomet, o tik tais atvejais, kuomet baudos neskyrimas neužkerta kelio tolimesnei bylos eigai, atskirasis skundas negali būti teikiamas. Priešingas CPK 107 straipsnio nuostatos aiškinimas prieštarautų teisės normų aiškinimo principams, kurie numato, jog teisės normos neturi būti vertinamos izoliuotai nuo kitų teisės normų bei tų faktinių aplinkybių, kurioms sureguliuoti šios normos yra skirtos.
2. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti bankroto administratorės atskirąjį skundą, neįvertino, ar nepaskyrus buvusiam įmonės vadovui baudos bankroto administratorė galės toliau tinkamai vykdyti bankroto procedūrą, ar toks sprendimas nepagrįstai nesuvaržys bankroto administratorės galimybių tikrinti įmonės sandorius, parduoti įmonės turtą ir pan. Vien aplinkybė, kad bankroto administratorei yra suteikiama teisė pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu dėl baudos buvusiam įmonės vadovui paskyrimo neužtikrina bankroto administratorės interesų, kadangi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tokius prašymus, visiškai ignoruoja bankroto administratorės nurodytas svarbias aplinkybes bei formaliais pagrindais priima bankroto administratorei nepalankius sprendimus. Taigi, pakartotinai kreipiantis į teismą su tokiu prašymu susidariusi problema liktų neišspręsta.
3. Teismo nutarties dėl baudos buvusiam įmonės vadovui neskyrimo apskundimas turėtų būtų aiškinamas atsižvelgiant į bankroto procese vyraujantį viešąjį interesą bei teismo papildomas pareigas bankroto procese. Kadangi dokumentų ir turto perdavimas yra būtinoji prielaida bankroto administratorei vykdyti savo funkcijas, turi būti užtikrinama atskirojo skundo teikimo sistema, kuomet Lietuvos apeliacinis teismas, formuojantis praktiką bankroto bylose, galėtų įvertinti, ar pagrįstai, atsižvelgiant į bankroto proceso tikslus bei viešąjį interesą, pirmosios instancijos teismas neskyrė baudos ir (ar) pastarosios aplinkybės neužkirto kelio bankroto administratorei veikti ĮBĮ tikslais.
4. Pats Panevėžio apygardos teismas, aiškindamas CPK 107 straipsnio nuostatas, taiko dvigubus standartus. Nagrinėjamoje byloje bankroto administratorei pateikus atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 29 d. nutarties, kuria pirmą kartą buvo atmestas bankroto administratorės prašymas skirti baudą buvusiam įmonės vadovui, pirmosios instancijos teismas jį priėmė bei perdavė nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas proceso nenutraukė, o išnagrinėjo atskirąjį skundą iš esmės. Todėl visiškai nesuprantamas to paties teismo priešingas sprendimas atsisakyti priimti atskirąjį skundą. Atsisakymas priimti atskirąjį skundą neatitinka proceso ekonomiškumo principo bei sudaro pagrindą abejoti skundžiamą teismo nutartį priėmusios teisėjos šališkumu.

      IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
19. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti bankrutavusios A. Č. IĮ bankroto administratorės atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutarties, kuria atmestas jos prašymas skirti buvusiam A. Č. individualios įmonės vadovui baudą už ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytos pareigos neįvykdymą ir įpareigoti buvusį įmonės vadovą perduoti bankroto administratorei jo žinioje turimų įmonės dokumentų originalus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bankroto administratorės teisės skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria teismas atsisakė paskirti buvusiam įmonės vadovui baudą už ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytos pareigos neįvykdymą

20. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bankroto administratorės atskirojo skundo dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutarties, kuria atmestas jos prašymas skirti buvusiam A. Č. individualios įmonės vadovui baudą už ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytos pareigos neįvykdymą, priėmimo klausimą, padarė išvadą, kad skundžiama teismo nutartis negali būti apeliacinio apskundimo objektu. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas grindė CPK X skyriaus nuostatomis, kurios nenumato galimybės skųsti teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 106 straipsniu, skyrė arba atsisakė skirti proceso dalyviui arba kitam asmeniui baudą.
21. Apeliantė, kvestionuodama tokią pirmosios instancijos teismo išvadą, laikosi pozicijos, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK X skyriaus nuostatas. Apeliantės teigimu, atmetus jos prašymą skirti buvusiam A. Č. individualios įmonės vadovui baudą už ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytos pareigos neįvykdymą, jai buvo užkirstas kelias toliau vykdyti savo funkcijas ir veikti ĮBĮ tikslais, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis ne CPK X skyriaus nuostatomis, bet CPK XV skyriaus 334 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, numatančia, kad atskirasis skundas gali būti teikiamas tais atvejais, kuomet teismo nutartis užkerta kelią tolesnei bylos eigai.
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su apeliantės atskirajame skunde pateiktu proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo nutarčių, susijusių su teismo baudomis, apskundimą apeliacine tvarka, aiškinimu ir taikymu nesutinka, nes jis neatitinka nuosekliai formuojamos šiuo klausimu Lietuvos apeliacinio teismo praktikos (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-2100-798/2016; 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1943-330/2016; 2016 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1745-823/2016; 2016 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-794-330/2016 ir kt.).
23. Bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus ĮBĮ nustatytas išimtis (ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalis). ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas numato, kad jeigu asmuo, kurį teismas įpareigojo per jo nustatytą terminą perduoti administratoriui turtą ir visus dokumentus, turto ir dokumentų neperduoda arba perduoda ne visą turtą ir (ar) ne visus dokumentus, teismas arba teisėjas gali skirti jam iki 2 896 eurų baudą. ĮBĮ nereglamentuoja teismo paskirtų baudų panaikinimo ar sumažinimo procesinės tvarkos, todėl šis klausimas sprendžiamas pagal CPK nuostatas.
24. Pagal CPK 334 straipsnio 1 dalį atskirai nuo teismo sprendimo galima skųsti pirmosios instancijos teismo nutartis tik CPK numatytais atvejais arba tuomet, kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Tačiau jeigu teismo priimtu tarpiniu procesiniu sprendimu nėra užkertama galimybė tolesnei bylos eigai ir tokio procesinio sprendimo apskundimo apeliacine tvarka galimybės nenumato nei konkreti CPK, nei specialaus įstatymo norma, apeliacinis procesas negali prasidėti, o pradėtas procesas turi būti nutrauktas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas ir 5 dalis, 338 straipsnis).
25. Aptariamu atveju bankrutavusios A. Č. IĮ bankroto administratorė pirmosios instancijos teismui pateiktu atskiruoju skundu skundžia pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, kuriuo atmestas jos prašymas buvusiam įmonės vadovui paskirti baudą už ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytos pareigos bankroto administratoriui perduoti įmonės turtą, sudarytą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus nevykdymą. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atskiruoju skundu siekiama teismo nutarties, kuria bauda asmeniui nebuvo paskirta, teisėtumo įvertinimo apeliacine tvarka. CPK X skyriaus nuostatos, reglamentuojančios teismo nuobaudų rūšis bei jų skyrimo tvarką, nenumato galimybės skųsti teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 106 straipsniu, skyrė arba atsisakė skirti proceso dalyviui arba kitam asmeniui baudą. Pagal CPK 107 straipsnio 1 dalį tik asmuo, kuriam yra paskirta bauda, gali prašyti teismą, paskyrusį baudą, ją panaikinti arba sumažinti. Remiantis minėto straipsnio 2 dalimi, atskirasis skundas gali būti paduodamas tik asmens, kuriam bauda paskirta, ir tik dėl teismo nutarties, kuria pareiškimas panaikinti ar sumažinti baudą, paduotas CPK 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, atmetamas. Taigi CPK nenumato galimybės skųsti teismo nutartį (jos dalį), kuria pirmosios instancijos teismas skyrė arba atsisakė skirti proceso dalyviui arba kitam asmeniui baudą. Tokia teismo nutartis, priešingai nei teigia apeliantė, neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, neapriboja bankroto administratorei galimybės vykdyti ĮBĮ pavestas jai funkcijas.
26. Apeliantė savo poziciją dėl bankroto administratorės teisės atskiruoju skundu skųsti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, kuriuo atmestas jos prašymas buvusiam įmonės vadovui paskirti baudą už ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytos pareigos neįvykdymą, inter alia, grindžia nagrinėjamoje byloje Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 14 d. priimta nutartimi, kuria apeliacinės instancijos teismas proceso nenutraukė ir išnagrinėjo bankroto administratorės atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pirmą kartą buvo atmestas bankroto administratorės prašymas skirti baudą buvusiam įmonės vadovui.
27. Kadangi atskirajame skunde apeliantė kelia klausimą dėl nagrinėjamoje byloje skirtingai formuojamos praktikos aiškinant ir taikant proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo nutarčių, susijusių su teismo baudomis, skundimą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija plačiau pasisako dėl precedentų taikymo teismų praktikoje.
28. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Kasacinio teismo praktikoje ne sykį yra pažymėta, kad precedentais reikia remtis itin apdairiai, jų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas.
29. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad precedentų konkurencijos atveju, t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai, turi būti vadovaujamasi aukštesniosios instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu, taip pat atsižvelgtina ir į kitas reikšmingas aplinkybes, tarp jų – į precedento sukūrimo laiką, į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis, į teismo precedento argumentacijos įtikinamumą, į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis), į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių, į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016; 2015 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-313/2015).
30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į 30 punkte nurodytus vertinimo kriterijus, nagrinėjamoje byloje 2016 m. birželio 14 d. priimta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis nelaikytina sektinu precedentu vėlesnėje teismų praktikoje, nes neatitinka nurodytų konstitucinės teismo precedento doktrinos kriterijų. Pirma, apeliacinės instancijos teismas vėlesnėse, t. y. priimtose po Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutarties priėmimo, nutartyse ne kartą išaiškino ir nuosekliai laikosi vieningos praktikos, kad CPK nuostatos nenumato galimybės skųsti teismo nutartį (jos dalį), kuria pirmosios instancijos teismas skyrė arba atsisakė skirti proceso dalyviui arba kitam asmeniui baudą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-2100-798/2016; 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1943-330/2016; 2016 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1745-823/2016; ir kt.). Antra, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartis tuo aspektu, kad apeliacinis procesas nebuvo nutrauktas nesant apeliacijos objekto, neatitinka ne tik vėlesnės (po Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutarties priėmimo) formuojamos teismų praktikos, bet ir iki šios teismo nutarties buvusios nuoseklios teismų praktikos aptariamu klausimu, kas patvirtina, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartis yra pavienis atvejis, kuris negali būti laikomas sektinu precedentu nagrinėjamoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-794-330/2016; 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-220-823/2016; 2015 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.2-584-370/2015 ir kt.). Trečia, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartyje iš esmės nebuvo keliamas ir nagrinėjamas klausimas dėl apeliacinio apskundimo objekto. Nurodytoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje iš esmės buvo sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė skirti buvusiam įmonės vadovui baudą, teisėtumo ir pagrįstumo. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartyje nėra pateikta jokios įtikinamos argumentacijos dėl teismo nutarčių, kuriomis pirmosios instancijos teismas skyrė arba atsisakė skirti proceso dalyviui arba kitam asmeniui baudą, apskundimo galimybės, todėl nurodytoje nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos teisinės išvados yra skirtingos nei nagrinėjamoje byloje. Ketvirta, apeliantės minima Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartis priimta teisėjo vienasmeniškai. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, siekiant suvienodinti Lietuvos apeliacinio teismo praktiką aiškinant proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo nutarčių, susijusių su teismo baudomis, apskundimą, sudaryta trijų teisėjų kolegija.
31. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje būtina vadovautis tiek iki Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutarties priėmimo suformuota, tiek ir po šios nutarties priėmimo toliau vieningai formuojama praktika, pagal kurią teismo nutartis, kuria atmetamas prašymas skirti buvusiam bankrutuojančios įmonės vadovui baudą už ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytos pareigos neįvykdymą, negali būti skundžiama apeliacine tvarka.
32. Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad teismo procesinis sprendimas (jo dalis) atmesti bankroto administratorės prašymą dėl baudos skyrimo buvusiam A. Č. individualios įmonės vadovui negali būti apeliacinio apskundimo objektas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti bankroto administratorės atskirąjį skundą dėl šios teismo nutarties dalies (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Dėl bankroto administratorės teisės skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria teismas atmetė bankroto administratorės prašymą išreikalauti iš buvusio įmonės vadovo dokumentų originalus

33. Kaip jau buvo minėta nutarties 24 punkte, CPK 334 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, kai pirmosios instancijos teismo nutartį galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo: 1) CPK numatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Dėl kitų pirmosios instancijos teismo tarpinių procesinių sprendimų apeliacinis procesas negali prasidėti, o pradėtas procesas turi būti nutrauktas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas ir 5 dalis, 338 straipsnis).
34. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamoje teismo nutartyje padaryta išvada, kad CPK tiesiogiai nenumato galimybės atskiruoju skundu skųsti teismo nutartį, kuria atsisakyta išreikalauti iš buvusio įmonės vadovo buhalterinius dokumentus, jų originalus ar kopijas. Teismo nutartis atsisakyti išreikalauti iš buvusio įmonės vadovo dokumentus neužkerta galimybės tolesnei bankroto bylos eigai ir bankroto administratorės ĮBĮ nustatytų funkcijų atlikimui (mutatis mutandis Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.2-317-823/2016; 2013 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1710/2013).
35. Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo procesinis sprendimas (jo dalis) atmesti bankroto administratorės prašymą išreikalauti dokumentus iš buvusio A. Č. individualios įmonės vadovo negali būti apeliacinio apskundimo objektas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti bankroto administratorės atskirąjį skundą dėl šios teismo nutarties dalies (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
36. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.
37. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto administratorės atskirojo skundo priėmimo, nepažeidė CPK 4 straipsnio reikalavimų, atsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo suformuojamą proceso teisės normų taikymo praktiką analogiškose bylose, todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                          Artūras Driukas

                                                                              Romualda Janovičienė

                                                                              Alvydo Poškaus