Baudžiamoji byla Nr. 1A-36-531/2020
Teisminio proceso Nr. 1-06-2-00149-01018-4
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 17 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Raščiuvienės ir Evaldo Vanago,
sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei,
dalyvaujant prokurorui Andrejui Mirnyj,
gynėjui advokatui Rolandui Tilindžiui,
išteisintajam E. S.,
nukentėjusiajam D. M.,
nukentėjusiojo atstovui advokatui Bogdanui Chranovskij,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus ir D. M. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 str. 1 d., jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. M. pareikštas civilinis ieškinys dėl 5 000 Eur neturtinės žalos ir 1 000 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo paliktas nenagrinėtu.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
1. E. S. buvo kaltinamas tuo, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, o būtent: būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini) – 2018 m. birželio 25 d. apie 15 val., tarnybos metu, pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 str. 1 d. 1, 3, 4, 5 p. reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, taip pat Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 24 str. nuostatas dėl fizinės prievartos panaudojimo, nes (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato darbo kabinete Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) aiškinantis su sulaikytu įtariamuoju D. M. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, ranka sudavė pastarajam vieną smūgį į veidą, dėl ko jis atsitrenkė pakaušiu į sieną, taip padarydamas nukentėjusiajam D. M. odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą nosies srityje, muštinę žaizdą, poodinę kraujosruvą ir minkštųjų audinių patinimą pakaušio srityje, taip nežymiai sutrikdydamas D. M. sveikatą. E. S. šiais veiksmais iškraipė tarnybinės veiklos esmę, sumenkino policijos, kaip valstybės institucijos, įvaizdį bei autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir taip padarė didelę žalą valstybei.
2. Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrius apeliaciniu skundo prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 31 d. nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti E. S. kaltu pagal BK 228 str. 1 d. ir skirti jam 200 MGL dydžio baudą. Vadovaujantis BK 67 str. 1 d., 2 d. 3 p., 3 d. ir 682 str. ir atsižvelgiant į tai, kad E. S. nusikalstamą veiką padarė eidamas valstybės tarnautojo pareigas, jam skirti baudžiamojo poveikio priemonę – atimti teisę dirbti valstybės tarnyboje 3 metų laikotarpiui. D. M. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas E. S. pagal BK 228 str. 1 d., priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, jame neteisingai nurodė byloje nustatytas faktines nusikalstamos veikos aplinkybes, neteisingai jas įvertino ir padarė nepagrįstas, bylos aplinkybių neatitinkančias, išvadas, taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir netinkamai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nes jis yra akivaizdžiai tendencingas ir neobjektyvus. Įžvelgia išankstinį nusistatymą ir nepateisinamą proceso šalių diskriminavimą pagal jų procesinę padėtį ir turimus įgalinimus vienas kito atžvilgiu.
2.1. Atkreipia dėmesį, kad pagal D. M. 2018 m. birželio 26 d. pareiškimą ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik 2018 m. liepos 9 d. Nurodo, kad D. M. apžiūra medicinos įstaigoje vyko jo laikino sulaikymo sąlygomis ir lydint jo sulaikyme dalyvavusiems policijos pareigūnams. Pabrėžia 2018 m. birželio 27 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2018 m. rugsėjo 14 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) prieštaringumus, bei pažymi, jog užduotį, pagal kurią buvo surašyta pirmoji specialisto išvada, surašė (duomenys neskelbtini) skyriaus vyresnioji tyrėja V. J., kuri užduotyje įvykį aprašė kaip paties įtariamojo D. M. tyčinį susižalojimą jam pačiam galva trenkiantis į sieną bei klausimus specialistei suformulavo siekdama gauti atsakymą, ar kūno sužalojimas galėjo atsirasti D. M. trenkiant galva į sieną pačiam, bet ne nuo kito asmens poveikio, o antroji buvo pateikta jau pagal D. M. pareiškimą pradėtame ikiteisminiame tyrime, kurį atliko (duomenys neskelbtini) skyriaus tyrėja. Įvertinus 2018 m. birželio 26 d. atliktą D. M. narkotikų testą, kurio metu jo organizme rasta THC (marihuana), pažymi, kad D. M. neneigė vartojantis marihuaną. Tačiau pats narkotikų testas, kurio metu asmens organizme randamos narkotinės medžiagos, nenustato rastų medžiagų koncentracijos, vartojimo laiko ir savaime nereiškia apsvaigimo. Apsvaigimo faktas nustatomas pagal klinikinius apsvaigimo požymius, tačiau tai su D. M. apskritai nebuvo daroma. Pats testas atliktas ne iš karto po D. M. patirto sužalojimo, kas būtų logiška atsižvelgiant į kaltinamojo ir kartu su juo įvykio metu kabinete buvusių liudytojų parodymus, bet tik kitą dieną ir po D. M. pateikto pareiškimo apie jo atžvilgiu panaudotą smurtą.
2.2. Priešingai nei skundžiamame nuosprendyje, apeliantas neįžvelgia jokių D. M. parodymų prieštaravimų ar nenuoseklumo. Nuosprendyje teismas padarė pastebėjimą, jog savo pareiškime D. M. net nenurodė, nuo vieno ar kelių policijos pareigūnų jis patyrė fizinį smurtą ir kuo buvo suduotas smūgis. Tačiau darydamas tokį pastebėjimą, teismas neatsižvelgė į tai, jog D. M. tuo metu buvo sulaikytas ir laikomas areštinėje, po patirtos traumos jautėsi blogai ir pareiškimą parašė pats be jokios kvalifikuotos teisininko pagalbos. Be to, teismas dokumentui, kurio paskirtis yra pranešti kompetentingoms institucijoms apie pagrindinius padarytos nusikalstamos veikos faktus, kelia nepagrįstus išsamumo reikalavimus. Net pareiškėjui tiksliai nenurodžius nuo kelių policijos pareigūnų buvo patirtas smurtas ir kuo buvo suduotas smūgis, paties fizinio smurto prieš asmenį panaudojimo ir kūno sužalojimo faktas yra pakankamas spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, ko savo pareiškimu ir siekė D. M.. Pareiškimo neišsamumas nėra esminis trūkumas, kurio nebūtų galima ištaisyti prašant patikslinti pareiškime nurodytas aplinkybes iki pradedant ikiteisminį tyrimą arba jį pradėjus ir atlikus tyrimo veiksmus. Svarbu yra tai, kad būtent pareiškime nurodytų aplinkybių patikslinimas ir buvo atliktas 2018 m. liepos 5 d. apklausus D. M. liudytoju. Šios apklausos metu D. M. apibūdino smūgį jam į veidą sudavusį policijos pareigūną ir kad šiuo smūgiu buvo pataikyta labiau į kairę veido pusę. Nesuprantamos pirmos instancijos teismo pretenzijos šių parodymų patikimumui, ypatingai atkreipiant dėmesį į tai, kad pats teismas šiuos parodymus akivaizdžiai iškraipė – nuosprendyje, juos aprašydamas, kategoriškai nurodė, jog smūgis buvo suduotas būtent į kairę veido pusę. Šis faktas yra svarbus, nes taip D. M. abejonės dėl atskirų ir ne pačių reikšmingiausių įvykio aplinkybių buvo paverčiamos kategoriškais teiginiais, kas vėliau dirbtinai padėjo teismui išryškinti skirtumus, kurių tikrovėje nėra. Atkreipia dėmesį, kad tik po 2018 m. liepos 5 d. įvykusios D. M. apklausos buvo priimtas sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą. Todėl akivaizdu, kad šios apklausos metu nebuvo galimybės, greičiausiai ir tikslo, nustatyti visas reikšmingas įvykio aplinkybes, kurios turėjo būti nustatytos tolimesnio, 2018 m. liepos 9 d. pradėto ikiteisminio tyrimo metu. Dėl tos pačios priežasties, t. y. dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo ir nepriskyrus šį tyrimą atliksiančios įstaigos bei konkretaus tyrėjo, 2018 m. liepos 5 d. nebuvo apžiūrėta įvykio vieta (duomenys neskelbtini) mieste, ten pat nebuvo atliktas parodymų patikrinimas ir D. M. nebuvo parodytas atpažinti smurtą prieš jį vartojęs pareigūnas. Be to, būtina pažymėti, jog tai, kad D. M. 2018 m. liepos 5 d. pirma kaip liudytojo apklausa galimai nebuvo labai išsami ir tiksli, yra ne jo kaltė, nes klausimus formulavo ir atsakymus į protokolą įrašė apklausą atlikęs ir protokolą surašęs asmuo, kuris ir sprendė dėl įrašomų duomenų išsamumo ir pakankamumo. Visi tyrimui svarbūs veiksmai buvo atlikti su D. M. 2018 m. rugpjūčio 10 d., kai tyrimas jau buvo pradėtas ir pavestas atlikti (duomenys neskelbtini) skyriui. Būtent 2018 m. rugpjūčio 10 d. D. M. apklausa ir kiti su juo atlikti veiksmai yra labiausiai išsamūs ir konkretūs, todėl vėl nesuprantama pirmos instancijos teismo kritika šios dienos D. M. duotų parodymų atžvilgiu, teismo nuosprendyje pažymint, kad D. M. jau konkretizavo, kokia rankos dalimi jam buvo suduotas smūgis bei nurodė, jog jam suduotas smūgis ne į kairę veido pusę, kaip prieš tai sakė, bet suduotas vienas tiesus smūgis jam į nosies sritį, tokius savo parodymus atvaizdavo ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Kaip naują aplinkybę teismas įvertino D. M. apklausos metu nurodytą po smūgio patirtą sąmonės praradimą. Aukščiau jau buvo pažymėtas pirmos instancijos teismo nuosprendyje padarytas D. M. parodymų iškraipymas, vietoje D. M. nurodytos aplinkybės, kad smūgiu jam buvo pataikyta labiau į kairę veido pusę, kategoriškai nurodant jog D. M. ankščiau buvo nurodęs būtent kairę veido pusę. Jeigu teismo atlikto D. M. parodymų vertinimo ir du kartus padaryto parodymų iškraipymo net nelaikyti tendencingu, vis vien lieka nepagrįsta teismo išvada dėl D. M. parodymų nenuoseklumo. Tai, kad skirtinguose parodymuose D. M. nurodė patyręs smūgį į veidą arba į nosies sritį niekaip neprieštarauja tarpusavyje, nes akivaizdu, kad nosis yra veido dalis, o vėlesniuose parodymuose nurodyta tikslesnė smūgio vieta tik patikslina ankščiau nurodytą aplinkybę, bet jokiu būdu neprieštarauja jai. D. M. nuo pirmojo savo pareiškimo tvirtino, kad po patirto smūgio buvo apsvaigęs ir nukritęs ant grindų, todėl vėlesnės jo apklausos metu nurodyta aplinkybė, kad jis buvo praradęs sąmonę taip pat neprieštarauja jo pirminei pozicijai, nes tai iš esmės yra asmens subjektyvus savo apsvaigimo būsenos ir jos sunkumo vertinimas. D. M. teisme duotose parodymuose pirmos instancijos teismas taip pat įžvelgė nenuoseklumą ir prieštaringumą ankstesniems jo parodymams, kuris pasireiškė tuo, jog D. M. teisme nurodė vėl kitą smūgio gavimo vietą – kad smūgis buvo tiesiai, o ne į šoną, daugiau į dešinę pusę. Tuo pačiu metu jis prieštaringai teigė, kad kaltinamasis jam trenkė iš dešinės rankos bei, kad negali pasakyti, iš kurios rankos jam buvo trenkta, nes smūgio sudavimo metu žiūrėjo į apačią ir kas tuo metu vyko, nematė. Atsižvelgiant į tai teismui kilo klausimas, kuo remiantis D. M. nematydamas kas vyksta, nurodo, kuo jam buvo smūgiuota, kuria ranka ar net jos konkrečia dalimi. Susipažinus su 2019 m. rugpjūčio 27 d. teismo posėdžio protokolu ir jame užfiksuotais D. M. parodymais, matyti, kad jo parodymai teismo nuosprendyje nėra cituojami tiksliai – tai, kad jam buvo suduota dešine ranka, jis tik taip mano, bet negali tiksliai atsakyti, nes nematė. Nuosprendyje nurodyta, kad abejones dėl D. M. parodymų patikimumo sustiprino ir jo nenuosekliai nurodytos aplinkybės dėl narkotinių medžiagų vartojimo (kad 2018 m. narkotines medžiagas (kanapes) vartojo įvairiai, tačiau iki sulaikymo vieną ar dvi dienas jų nevartojo), dėl to kam jis buvo pranešęs apie policijos pareigūno pavartotą smurtą, dėl nosies nubrozdinimo, kraujavimo trukmės. Teisme apklausta specialistė S. M. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu pateiktas išvadas ir papildomai nurodė, kad D. M. nosies nugarėlėje nustatytas ir taip nedidelis nubrozdinimas (1 x 3 mm), šašu pasidengė ne iš karto, tam prireikė ilgesnio laiko. Ši aplinkybė svarbi vertinant tai, kad iš karto po įvykio smulkaus nubrozdinimo nosies srityje areštinės sąlygomis galėjo nepastebėti tiek pats D. M., tiek su juo bendravę asmenys, tiek jį apžiūrėję gydytojai. Pirmos instancijos teismas neadekvačiai iškeldamas šių nereikšmingų aplinkybių svarbą, D. M. parodymų nenuoseklumą nepagrįstai tiesiogiai susiejo su kaltinamojo bendradarbių policijos pareigūnų parodymais, kurie akivaizdžiai skiriasi nuo D. M. parodymų. Tačiau skirtingi proceso dalyvių parodymai negali reikšti vieno iš jų nenuoseklumo. D. M. tvirtina, kad apie iš policijos pareigūno patirtą smurtą iš karto po patalpinimo į areštinę sakė areštinės medikei J. K., kuri šią aplinkybę neigia tiek parodymuose, tiek atlikus akistatą su D. M.. Tačiau bylos duomenimis akivaizdžiai patvirtintas faktas, kad areštinės medicinos darbuotoja J. K. pirmą D. M. apžiūrą atliko netrukus po jo patalpinimo į areštinę 2018 m. birželio 25 d. 17 val. 45 min. medicinos kortelės skiltyje apie nusiskundimus nurodydama „Žaizda pakaušyje. Daugiau nusiskundimų sveikata neturi“. Skiltyje apie apžiūros rezultatus ir suteiktą medicininę pagalbą užfiksuota: „Naujai uždarytas į areštinę. Sulaikytas remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 str. Pakaušyje matoma truputį pakraujavusi žaizda. Nuplauta (duomenys neskelbtini) odos tirpalu, patepta (duomenys neskelbtini) odos tirpalu, uždėtas sterilus tvarstis. Stebėti. Areštinėje būti gali“. Nurodytos aplinkybės duoda pagrindą abejoti ne D. M., o būtent J. K. parodymų nuoširdumu ir patikimumu, tačiau pirmos instancijos teismas padarė priešingą ir nepagrįstą išvadą. Analogiškas nepagrįstas išvadas teismas padarė lygindamas nukentėjusio D. M. parodymus su kaltinamojo E. S. bendradarbių, t. y. policijos pareigūnų, liudytojų V. J., T. R., R. J. ir T. G. parodymais. Teismas ignoravo D. M. psichofiziologinio tyrimo rezultatus, patvirtinančius, jog atsakydamas į klausimus dėl savo duotų parodymų jis sakė tiesą. Minėtas tyrimas pats savaime nėra pripažįstamas įrodymu, bet jo rezultatai padeda objektyviau įvertinti tiriamojo asmens duotų parodymų patikimumą. Tačiau teismas kaip patikimus įvertino T. R., R. J. ir E. S. parodymus, kurie nuo psichofiziologinio tyrimo kategoriškai atsisakė. Byloje esantys duomenys apie D. M., jog jis psichikos sveikatos sutrikimų neturėjo ir nuo priklausomybės ligų nesigydė, kas parodo jo stabilumą ir polinkio žalotis nebuvimą, teismo įvertinti taip pat nebuvo. Toks tendencingas ir dvigubais standartais paremtas įrodymų patikimumo vertinimo metodas lėmė ir tai, kad teismas kaip nepatikimus įvardino ir kartu su D. M. vienoje kameroje buvusių sulaikytų S. G. ir G. A. nukentėjusiajam palankius parodymus, nes jie neva susiję su nepatikimo liudytojo D. M. pateikta informacija. Teismo sukurta loginė konstrukcija reiškia ir tai, kad jeigu liudytojai J. K. ir V. J. patvirtintų kad iš D. M. žodžių žinojo apie policijos pareigūno jo atžvilgiu pavartotą smurtą, šių liudytojų parodymai taip pat turėtų būti laikomi nepatikimais, nes tokiu atveju jie taip pat remtųsi iš D. M. gauta informacija.
2.3. Atkreipia dėmesį, kad 2018 m. birželio 25 d. nutarimas laikinai sulaikyti D. M. surašytas 16.15 val., nors faktinis jo sulaikymo momentas buvo 11.40 val., sulaikymo protokolas surašytas 16.18 val. Apie išaiškinimą sulaikytam D. M. dėl jo teisės turėti gynėją nuo sulaikymo momento arba atsakymą nuo tokios teisės duomenų ir dokumentų nėra. D. M. 2018 m. birželio 25 d. asmens kratos protokolas ir jos metu rastų objektų apyrašas surašyti ranka, nors T. R. apklausų metu nurodė, kad šį protokolą pildė kompiuteriu. Be to, protokole pažymėta, kad D. M. pats pareiškė, jog striukės kišenėje turi narkotinių medžiagų. Asmens kratos atlikimo laikas nuo 14.30 val. iki 15.30 val. Pažymėtina, kad iki to momento, kai D. M. pareiškė turintis prie savęs narkotines medžiagas, protokole buvo užpildyti tik keli laukai apie veiksmo atlikimo vietą, laiką ir dalyvaujančius asmenis, t. y. atliktas ypatingai mažai laiko pareikalavęs darbas. Analizuojant betarpiškai įvykio vietoje buvusių ir jį mačiusių asmenų, t. y. kaltinamojo E. S. ir liudytojų T. R. bei R. J. parodymus, akivaizdžios yra sekančios išvados: sulaikytojo įtariamojo D. M. procesinės teisės buvo pažeistos, nes po sulaikymo jam nebuvo tinkamai išaiškinta jo teisė turėti gynėją, nėra būtino atsisakymą nuo gynėjo patvirtinančio protokolo. Kas yra svarbu konstatuojant šį faktą – kaltinamasis yra įsitikinęs, kad įstatymas net nereikalauja raštu įforminti atsisakymą nuo gynėjo. D. M. teisių pažeidimą taip pat įrodo, net kaltinamojo neneigiama, darbe taikoma praktika, kai ignoruojamas sulaikyto asmens maitinimo poreikis, asmens kratos protokolas rašomas jau atlikus žmogaus apžiūrą, t. y. protokole fiksuojant jau atlikto veiksmo rezultatus, todėl D. M. asmens kratos protokole nurodytas asmens kratos pradžios laikas 14.30 val. turi atitikti faktinį kratos pradžios laiką, ką tarp kitko patvirtina ir apklausti liudytojai T. R. ir R. J.. Kadangi asmens kratos protokole nurodyta, jog D. M. pats pareiškė turintis prie savęs narkotines medžiagas, daroma išvada, kad tai jis turėjo padaryti tik prasidėjus asmens kratai, t. y. apie 14.30 val. Atsižvelgiant į tai, kad į policijos tarnybines patalpas D. M. buvo pristatytas apie 14.00 val., o kiek vėliau kabinete pasirodžiusiam E. S. apie 30 minučių bendraujant su D. M., visą tą laiką T. R. rašė D. M. asmens kratos protokolą, darytina išvada, kad D. M. asmens krata iki įvykio - 15.00 val., jau buvo atlikta, narkotinės medžiagos ir kiti daiktai jau buvo rasti ir vyko asmens kratos rezultatų fiksavimas. Priešingu atveju, susipažinus su byloje esančiu D. M. asmens kratos protokolu ir nustačius kad jokių kitų procesinių veiksmų su D. M. atliekama nebuvo, nėra jokio logiško paaiškinimo ką T. R. tiek laiko galėjo pildyti aptariamame dokumente. Kad D. M. asmens krata jau buvo atlikta iki byloje nagrinėjamo jo sužalojimo įvykio, patvirtina ir tai, kad jeigu asmens krata vyktų po 15.00 val., būtina įvertinti kraujo nuvalymo, aiškinimosi dėl medicinos pagalbos ir išvedimo pas T. G. laiką. Esant tokioms aplinkybėms, krata negalėjo būti atlikta iki 15.30 val. Atlikus asmens kratą ir pačiam D. M. pareiškus apie jo turimas narkotines medžiagas, paneigiamas galimas D. M. tyčinio susižalojimo motyvas norint nukreipti pareigūnų dėmesį, kad narkotinės medžiagos nebūtų rastos. Atskirai būtina atkreipti dėmesį į nustatytą prieštaravimą – liudytojas T. R. nuosekliai tvirtina, kad asmens kratos protokolą jis rašė kompiuteriu, tačiau iš paties dokumento matyti, kad jis surašytas ranka ant tipinio procesinio veiksmo blanko. E. S. parodymais jam po D. M. susitrenkimo buvo šokas, tačiau jis kaip (duomenys neskelbtini) neorganizavo D. M. pristatymo pas medikus apžiūrai. Tai, kad pats D. M. to nepageidavo, negali būti vertinama pakankama priežastimi, nes siekiant išvengti galimo apkaltinimo neteisėtu smurtu ir įvertinti tariamai save žalojančio D. M. sveikatos būklę, policijos pareigūnai, kurių žinioje tuo metu buvo D. M., turėjo patys nedelsiant inicijuoti jo medicininę apžiūrą. Be to, įvykus nagrinėjamam incidentui, tą pačią dieną nebuvo padarytas narkotikų testas D. M., nors pagal kaltinamojo versiją sulaikytasis elgėsi neadekvačiai, atrodė apsvaigęs. Toks testas buvo padarytas tik kitą dieną ir tik pačiam D. M. pateikus pareiškimą dėl jo atžvilgiu panaudoto smurto. Tokiu būdu, byloje nustatyta per daug keistų ir nei logiškai, nei teisiškai, nepaaiškinamų sutapimų ir prieštaravimų, kad būtų galima tikėti kaltinamojo ir jo bendradarbių policijos pareigūnų pateikta įvykio versija. Pirmos instancijos teismas nustatytus akivaizdžius baudžiamojo proceso pažeidimus įtariamojo D. M. atžvilgiu ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) visiškai nevertino byloje apklaustų policijos pareigūnų - E. S., T. R. ir R. J. parodymų patikimumo, nuoseklumo ir patikimumo kontekste, o tik nurodė, kad teismo vertinimu, tai nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas. Su tokia išvada sutikti negalima, nes nagrinėjamu atveju būtent policijos pareigūnų nustatytų grubių procesinių pažeidimų visuma ir sistemiškumas įrodo, jog atskirų pažeidimų faktai, tame tarpe ir smurto naudojimas, nėra atsitiktiniai ar nesusiję.
2.4. Tuo pačiu būtina pažymėti, kad jeigu teisinga yra teismo išvada, jog E. S. jam inkriminuojamos veikos nepadarė, tuomet pareiškimą dėl E. S. nusikalstamos veikos padarymo pateikęs ir tiesioginius parodymus apie tai davęs D. M. turi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 235 str. ar 236 str. Dėl šios aplinkybės pirmos instancijos teismo nuosprendyje pasisakyta nebuvo.
3. D. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 31 d. nuosprendį ir priimti naują – pripažinti E. S. kaltu pagal BK 228 str. 1 d. ir teisingai nubausti bei tenkinti jo civilinį ieškinį visa apimtimi. Teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra šališkas, neobjektyvus, nepagrįstas ir neteisėtas. Byloje yra surinkta pakankamai patikimų įrodymų E. S. kaltei pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, buvo pažeistas BPK 20 str. 3-5 d., 305 str. 1 d. 2 p., dėl ko buvo suvaržytos jo įstatymų garantuojamos teisės. Pažymi, kad nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, jis priimtas remiantis prielaidomis. Nuosprendyje padarytos išvados dėl įrodymų vertinimo kelia abejonių jų tikrumu ir tikslumu, nes ne visi įrodymai yra įvertinti kaip visuma, sugretinti su kitais bylos duomenimis, nepašalinti prieštaravimai. Apylinkės teismas nuosprendyje pernelyg didelį dėmesį skyrė jo parodymų nenuoseklumui, neesminiams neatitikimams, bandė pateisinti kaltinamojo vaidmenį, neatsižvelgė į jo būseną pirminių parodymų davimo metu, jo sugebėjimą tiksliai pateikti įvykio aplinkybes, nekreipė dėmesio į nustatytus objektyvius duomenis, iškraipydamas kitų liudytojų parodymus, kai kurių įrodymų apskritai netyrė ir net nepaminėjo. Paaiškina, kad jis nebuvo įvykio pašalinis stebėtojas, o betarpiškai patyrė smurtą, fizinį skausmą ir būtent jo atžvilgiu minėtas smurtas buvo naudotas pakankamai trumpą laiką, taigi suvokti visas smulkmenas ir sklandžiai jas atkurti duodant parodymus jis objektyviai negali. Teismo pastebėjimas, kad neva pareiškime jis nenurodė aplinkybės nuo vieno ar kelių policijos pareigūnų jis patyrė fizinį smurtą, kuo buvo suduotas smūgis, o pirmos apklausos metu jis jau nurodė konkretų policijos pareigūną ir tai, kad jis jam ranka sudavė į kairę veido pusę, neturi jokios reikšmės veikos kvalifikavimui, niekaip neparodo jo parodymų nenuoseklumo, ir nesudaro pagrindo jų vertinti kaip nepatikimų. Atkreipia dėmesį, kad teismas kelia labai didelius reikalavimus jo sugebėjimui teisiškai teisingai ir detaliai papasakoti visas aplinkybes, nors jis nėra teisininkas, o pareiškimas surašytas jam dar būnant sulaikyme. Duodamas vėlesnius parodymus, kai jau buvo praėjęs tam tikras laiko tarpas po įvykio, jis galėjo kažką prisiminti ar patikslinti. Dėl apklausos teisme pažymi, kad ji vyko daugiau nei po metų po įvykio, todėl jis galėjo atsiminti ne visas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jis patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei tai, kad duodamas parodymus jis kelis kartus vartojo sąvoką „manau“, taip teikdamas savo manymą ir išvadas. Be to, jis kelis kartus nurodė, kad tiesiog bijojo dėl savo likimo, sveikatos ir net gyvybės, pirmą kartą pateko į teisėsaugos institucijos akiratį, jo atžvilgiu buvo tiesiogiai smurtaujama ir jis nesuprato ko toliau tikėtis ir laukti, bijojo, kad nebūtų dar blogiau, kai kitiems policijos pareigūnams atskleis jo sumušimo aplinkybes. Mano, kad jo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra nuoseklūs ir patikimi. Savo parodymus jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, asmens (kaltinamojo) atpažinimo metu, akistatos, su liudytojais J. K., T. R. ir R. J., metu. Taip pat juos patvirtina ir 2018 m. birželio 27 d. ir 2018 m. rugsėjo 14 d. specialistų išvados. Pabrėžia, jog visiškai nebuvo pasisakyta dėl 2019 m. vasario 14 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, būtina buvo atsižvelgti į tai, kad įvykio vietoje ant grindų, buvo nemažai kraujo, kuris policijos pareigūnų buvo išvalytas. Mažai tikėtina, jog tiek kraujo galėjo būti nuo žaizdos pakaušyje, taigi darytina išvada, jog kraujas galėjo atsirasti iš sužalotos (sumuštos) nosies, kas vėl gi patvirtina jo parodymus dėl smūgio sudavimo. Taip pat jo parodymus patvirtino kartu areštinės kameroje buvę S. G. ir G. A., o liudytoja J. K., juos nei patvirtino, nei paneigė. Be to, teigti, jog tyrėjai V. J. nebuvo pranešta apie jo sumušimą ir tai jai nebuvo žinoma, nelogiška, kadangi jis iš karto po jo paleidimo pateikė pareiškimą. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas iškraipė ligoninės gydytojų, kurie suteikė jam gydymo paslaugas, parodymus. Apylinkės teismas netinkamai įvertino jo sužalojimų ant nosies matomumą bei pažymi, kad šiuo atveju taip pat buvo būtina įvertinti ir jam nustatyta netaisyklingos formos violetinės spalvos poodine kraujosruvą, kuri galėjo susiformuoti tik nuo trauminio poveikio (smūgio). Teigia, kad iškelta versija, jog jis pats susižalojo atsilošęs ir trenkdamas galvą į sieną mažai tikėtina, vertintina tik kaip E. S. gynybos versija ir visiškai paneigiama byloje surinktais įrodymais. Mano, kad liudytojais apklausti pareigūnai tiesiog siekė padėti savo (duomenys neskelbtini) išvengti atsakomybės, taigi jų parodymus reikia vertinti itin kritiškai. Paaiškina, kad jam padaryta didelė žala, iki šio jis nėra psichologiškai atsigavęs nuo patirto sukrėtimo, jaučia didelį stresą ir nerimą dėl savo ateities. Šio įvykio pasekmės smarkiai pažeidė jo dvasinę pusiausvyrą, neigiamai paveikė emocinį stabilumą, psichologinis gydymas tęsiasi iki šiol.
4. Teismo posėdyje prokuroras, nukentėjusysis ir jo atstovas palaikė pateiktuose apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus ir prašė juos tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas – atmesti.
5. Apeliaciniai skundai atmetami.
6. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
7. Pagal BK 228 str. 1 d. atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo.
8. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Taikant BK 228 straipsnį žala suprantama ne tik kaip turtinė, bet ir kitokio pobūdžio žala. Kitokio pobūdžio žala yra fizinė, moralinė, organizacinė ar kitokio neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Pagal susiformavusią teismų praktiką kitokio, t. y. neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–484/2008).
9. Nagrinėjamoje situacijoje E. S. buvo kaltinamas tuo, kad iškraipė tarnybinės veiklos esmę, sumenkino policijos, kaip valstybės institucijos įvaizdį bei autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir taip padarė didelę žalą valstybei, nes 2018 m. birželio 25 d., apie 15 val., kabinete Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) aiškinantis su sulaikytuoju įtariamuoju D. M. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, ranka sudavė pastarajam vieną smūgį į veidą, dėl ko jis atsitrenkė pakaušiu į sieną, taip padarydamas D. M. odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą nosies srityje, taip nežymiai sutrikdydamas D. M. sveikatą.
10. Pateiktais apeliaciniais skundais D. M. ir Šiaulių apygardos prokuratūra nesutinka su E. S. išteisinimu iš kaltinimo pagal BK 228 str. 1 d. Kritikuoja pirmosios instancijos teismo atliktą surinktų įrodymų įvertinimą bei padarytas išvadas.
11. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir pateiktą bylos medžiagą, konstatuoja, kad išteisinamasis nuosprendis E. S. atžvilgiu buvo priimtas pagrįstai. Tiek D. M., tiek prokuratūros apeliacinių skundų argumentai iš esmės grindžiami tik subjektyviai bei vienpusiškai pateikiamomis ir vertinamomis buvusių įvykių aplinkybėmis, o vien tik tai, kad šie proceso dalyviai kitaip vertina susiklosčiusią situaciją ir nesutinka su apylinkės teismo priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu, nesuteikia pagrindo pripažinti jo neteisėtu ir panaikinti. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus duomenis, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir E. S. pagrįstai išteisino iš kaltinimo pagal BK 228 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje pateiktais pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl jų nekartoja, o tik papildo.
12. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju niekas nekelia ginčo dėl D. M. patirtų sužalojimų 2018 m. birželio 25 d. jam būnant (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato, esančio (duomenys neskelbtini), kabinete Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau yra keliamas klausimas, ar minėtus sužalojimus D. M. padarė būtent E. S..
13. E. S. viso proceso metu savo kaltę dėl smurto vartojimo prieš D. M., neigė. 2019 m. balandžio 16 d. apklausos, darytos atliekant ikiteisminį tyrimą, metu E. S. parodė, kad atėjęs į kabinetą Nr. (duomenys neskelbtini) jis ketino pabendrauti su sulaikytuoju, sužinoti jo poziciją dėl gynėjo dalyvavimo, paaiškinti jo sulaikymo aplinkybes ir tolimesnius procesinius veiksmus su juo. Kiek pamena, R. J. sėdėjo savo darbo vietoje, ir su sulaikytuoju beveik nebendravo. T. R. taip pat sėdėjo savo darbo vietoje ir formino būtinus dokumentus, todėl būtent jis bendravo su sulaikytuoju, t. y. paaiškino jam dėl kokios priežasties šis buvo sulaikytas ir kokius tolimesnius veiksmus su juo numatoma atlikti. Kol bendravo su D. M., jis visą laiką sėdėjo prie stalo, ir prie sulaikytojo nebuvo priėjęs. D. M. paaiškino, kad jis bus sulaikytas ir patalpintas į areštinę, jam bus atlikta asmens krata ir bus sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės skyrimo. Tada pamatė, kad D. M., niekam nieko nesakydamas, staigiai pasilenkė ir galva stipriai atsitrenkė į sieną, nuo ko pasigirdo gana stiprus garsas. Tada jis pamatė, kad iš D. M. pakaušio bėga kraujas. Tada jis, priėjęs prie D. M., padavė jam vienkartinių servetėlių, kad šis apsivalytų bėgantį kraują, kurio prilašėjo ir ant grindų. Ir jis, ir kolegos, kurie buvo tame kabinete, ne kartą klausė D. M., ar jam reikalinga medikų pagalba, tačiau pastarasis jos atsisakė, savijauta nesiskundė, jo žaizdos tvarstyti nereikėjo. Apie šį incidentą buvo informuotas T. G., kuris asmeniškai bendravo su D. M. ir domėjosi jo savijauta. Kadangi D. M. dėl sveikatos būklės nesiskundė, su juo toliau buvo atliekami numatyti procesiniai veiksmai. Su D. M. bendravo tik vieną kartą. D. M. jis nesužalojo ir nėra matęs, kad kas iš pareigūnų tai būtų padaręs. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme E. S. parodė, kad 2018 metų birželio 25 d. buvo sulaikytas asmuo, kurį po pietų pristatė į komisariatą, (duomenys neskelbtini), į kabinetą Nr. (duomenys neskelbtini). Apie tai informavo jį. Jis nuėjo sužinoti sulaikytojo pozicijos dėl gynėjo dalyvavimo. Kabinete tuo metu buvo T. R. ir R. J.. D. M. sėdėjo prie T. R. stalo. Jis atsisėdo į trečio pareigūno, kurio nebuvo, laisvą vietą. R. J. tuo metu dirbo savo darbus. T. R. ruošė dokumentus, susijusius su D. M.. Jis kalbėjo su D. M., sakė kuo jis įtariamas, klausė dėl gynėjo, sakė, kad jis bus sulaikomas 2 paroms, kad bus sprendžiamas klausimas dėl suėmimo. D. M. sėdėjo palinkęs į priekį ir trenkė galvą į sieną. Ėmė bėgti kraujas. Jis jam padavė servetėlę ir išėjo pas (duomenys neskelbtini). Tualete sušlapino rankšluostį, kad nusivalytų kraują. D. M. nusivalė kraują ir buvo nuvestas pas T. G.. Ką jie ten kalbėjo, nežino. Po to grįžo į kabinetą Nr. (duomenys neskelbtini), atliko asmens kratą, kurios metu buvo rasti narkotikai. Po to D. M. buvo nuvestas pas O. K. ir patalpintas į areštinę. Papildomai nurodė, kad sulaikytasis su juo bendravo, atsakinėjo į klausimus. Jis kalbėjo ramiai, nešūkavo. Sulaikytasis elgėsi adekvačiai. D. M. buvo labai raudonas, todėl iš pradžių galvojo, kad jis girtas, bet kvapo nesijautė. Viskas įvyko kai kalbėjo dėl narkotikų. Jis T. G. pasakė, kas atsitiko.
14. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiais išteisintojo duotais parodymais, kadangi juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Aplinkybę, jog E. S. jokių smurtinių veiksmų D. M. atžvilgiu neatliko patvirtino kartu įvykio metu kabinete buvę policijos pareigūnai T. R. ir R. J.. Liudytojas T. R., apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, jog E. S., atėjęs į kabinetą Nr. (duomenys neskelbtini), atsisėdo į laisvą darbo vietą ir bendravo su D. M. apie ikiteisminio tyrimo detales. E. S. žino visas bylas, būna, kad ateina. E. S. ir D. M. bendravo ramiai, konfliktinės situacijos nebuvo, keiksmažodžiai vartojami nebuvo, smurto taip pat nebuvo. D. M. bendrauti nenorėjo, sėdėjo ir viskas. Ką E. S. kalbėjo su D. M. nesigilino, buvo užsiėmęs. Kiek laiko bendravo, nepamena, bet neilgai, gal 30 min., gal mažiau. Dirbant kompiuteriu vienu momentu pastebėjo kaip D. M. lenkiasi atgal, pasigirdo duslus garsas ir jis trenkė galvą į sieną, tada jis (liudytojas) atsistojo ir pamatė, kad D. M. iš pakaušio bėga kraujas. Kolegos sėdėjo ten pat, kur iki tol, padėties pakeitę nebuvo. E. S. priėjo prie D. M.. Žino, kad E. S. išėjo ir atnešė D. M. popieriaus, bet ar ką klausė, neatsimena. Sužalojimas buvo pakaušyje, o veide sužalojimų nematė. Kai D. M. pasilenkė, jam ties ausimi bėgo kraujas, o iš veido nebėgo, D. M. buvo tik pasilenkęs, sąmonės praradęs nebuvo. Ko E. S. klausė D. M., nepamena. E. S. atnešė kažką nusivalyti, bet neatsimena su kuo pasivalė. Iš ten, kur sėdėjo E. S., ranka pasiekti D. M. buvo neįmanoma. E. S. visada sėdėjo, nuo kėdės pakilęs nebuvo. Analogiškas D. M. susižalojimo aplinkybes T. R. nurodė 2018 m. rugpjūčio 16 d. ir 2018 m. lapkričio 23 d. ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu. Taip pat šias aplinkybes nurodė ir savo 2018 m. liepos 5 d. surašytame tarnybiniame pranešime. Liudytojas R. J., apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad su D. M. daugiausia bendravo E. S.. Jis D. M. prisistatė, klausė ar žino dėl ko yra sulaikytas, ar išaiškintos teisės ir pareigos. Bendravimas su D. M. vyko dalykiškai, balso niekas nekėlė, E. S. yra skardžiabalsis. D. M. atrodė labai įraudęs, tylus, jokio nepasitenkinimo nereiškė. Jie visą laiką sėdėjo, niekas niekur nevaikščiojo. Išgirdo duslų garsą, pasisuko, ir pamatė, kad D. M. sėdi už galvos susiėmęs, bėga kraujas. Suprato, kad susitrenkė galvą. Pas juos kėdės tokios įdomios, ne pirmas kartas čia. Tarp D. M. ir E. S. buvo kokie 3 m. Jei E. S. būtų pakilęs, jis būtų pastebėjęs. Jis judesio nematė, tik išgirdo garsą. D. M. medicininės pagalbos atsisakė. E. S. išėjo, tada grįžo, ir D. M. padavė popieriaus, o po to atnešė rankšluostį. Pro šalį ėjo T. G., paklausė kas atsitiko, paklausė dėl medicinos pagalbos, o D. M. atsisakė. D. M. nebuvo nugriuvęs, sąmonės netekęs, kraujas jam bėgo nuo pakaušio, veide jokio sužalojimo nebuvo, pristatymo metu jo veidas buvo visas raudonas, jis visą laiką buvo toks pat. D. M. niekuo nesiskundė, jokio nepasitenkinimo nereiškė, atsisakė pagalbos. T. G. D. M. išsivedė į savo kabinetą. Po to, D. M. vėl grįžo pas juos. Jam matant niekas smurto nevartojo. Toje vietoje kur sėdėjo D. M., siena nebūna toli, kėdės su išlinkimu, atlošas eina atgal, jei laisvai lošiesi, visko gali būti. Tokias pačias aplinkybes R. J. nurodė 2018 m. rugpjūčio 17 d. ir 2018 m. lapkričio 23 d. vykusių apklausų metu bei savo surašytame 2018 m. liepos 5 d. tarnybiniame pranešime. Aplinkybę, jog iš karto po įvykusio incidento E. S. informavo T. G., patvirtino ir pats T. G. tiek duodamas parodymus ikiteisminiame tyrime, tiek ir pirmosios instancijos teisme. Be to, T. G. nurodė E. S. surašyti tarnybinį pranešimą, ką pastarasis ir padarė. E. S. įvykio dieną, t. y. 2018 m. birželio 25 d. surašytame tarnybiniame pranešime nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, t. y., jog vedant pokalbį, D. M. staiga trenkė galvą į sieną, buvusią jam už nugaros. Pamatė, kad jam iš galvos užpakalinės dalies (pakaušio) bei nosies ėmė tekėti kraujas. D. M. padavė servetėles, kad sustabdytų kraujavimą ir nusivalytų kraują. Taip pat atnešė sudrėkintą rankšluostuką, kad atvėsintų prakirstą galvą. Paklausus D. M., ar jam viskas gerai, ar reikalinga medikų pagalba, šis atsakė, jog viskas gerai ir pagalbos nereikia.
15. Nagrinėjamu atveju, sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad nors T. G., R. J. ir T. R. sieja tarnybos ir pavaldumo santykiai, nėra pagrindo abejoti jų duotų parodymų patikimumu, kadangi jų parodymai buvo nuoseklūs visame procese ir vieni kitiems neprieštarauja. Jais abejoti priežasčių neturi ir apeliacinės instancijos teismas.
16. Pažymėtina, kad nors viso proceso metu D. M. neigė pats trenkęs galvą į sieną ir teigė, jog būtent E. S. prieš jį panaudojo smurtinius veiksmus, tačiau byloje nebuvo surinkta duomenų, kurie tai vienareikšmiškai patvirtintų. Visų pirma pažymėtina, kad, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, D. M. viso proceso metu duotų parodymų negalima laikyti nuosekliais ir patikimais. Palyginus D. M. 2018 m. birželio 26 d. parašytame pareiškime nurodytas aplinkybes, su aplinkybėmis, kurias jis vėliau pateikė ikiteisminiame tyrime vykusių apklausų metu, o taip pat ir teisme, galima pamatyti akivaizdžių nesutapimų ir netikslumų.
16.1. Pirminiame savo pareiškime D. M. nurodė, kad apklausos metu gavo smūgį į veido sritį, gavęs smūgį nugriuvo ant žemės. Jam buvo liepta keltis ir sėstis. Pagulėjęs ant žemės, atsisėdo. Jam buvo prakirsta nosis, iš jos bėgo kraujas, juto skausmą galvos gale. Palietus galvą pajuto, kad jos galinėje dalyje yra kirstinė žaizda, kuri kraujavo. Skausmą taip pat juto ir žandikaulio srityje. Ant grindų prilašėjusį kraują pareigūnai išvalė, nuvalė jo kraujuojančią galvą, atnešė tualetinio popieriaus nusivalyti kraujuojančią nosį.
16.2. 2018 m. liepos 5 d. apklausos metu D. M. paaiškino, kad pokalbio metu, pareigūnas sėdėjęs jam iš dešinės, t. y. buvęs be barzdos, atsistojo ir ranka trenkė jam į veidą. Jam buvo pataikyta labiau į kairę veido pusę, tačiau tuo pat metu buvo nubrozdinta bei prakirsta nosis. Po pirmo smūgio į veidą jis griuvo ant grindų. Patikslino, kad sėdėjo nugara į sieną, todėl po smūgio į veidą, trenkė galvą į sieną ir nugriuvo ant grindų. Tada, tas pats pareigūnas jam liepė keltis. Atsikėlęs pajuto, kad iš nosies ir galvos jam bėga kraujas. Po to, tas pats pareigūnas iš kažkur jam atnešė tualetinio popieriaus ir liepė valytis kraują. Po to, tas pats pareigūnas atsinešė šlapią skudurą ir juo jam valė galvą. Po to nuvalė kraują nuo grindų. Tada kiti du pareigūnai išėjo iš kabineto, o tas pareigūnas, smogęs jam į veidą, atsiprašė.
16.3. 2018 m. rugpjūčio 10 d. apklausoje D. M. parodė, kad pokalbio metu policijos pareigūnas keikėsi, kai jam neįtikdavo jo atsakymai, matė, kad supykdavo. Galbūt apie 15 val. jis jo klausinėjo apie jo pažįstamą V., klausė dėl kokios priežasties jis su V. buvo susitikęs ir jis pasakė, kad susitikimo metu siūlė V. pirkti savo vandens motociklą. Tada stambaus kūno sudėjimo pareigūnas atsistojo, priėjo prie jo ir savo rankos delno apatine dalimi sudavė vieną tiesų smūgį jam į nosies sritį, dėl ko jis pakaušiu atsitrenkė į sieną. Tuo momentu, kuomet jam buvo suduotas smūgis, jis sėdėjo truputi palinkęs į priekį, o nuo smūgio staigiai atsitrenkė pakaušiu į sieną. Mano, kad nuo patirtų sužalojimų buvo praradęs sąmonę. Po to išgirdo jam sudavusio pareigūno balsą, kuris liepė jam keltis. Atsitokėjęs suprato, kad guli sukniubęs ant kairio šono ant grindų. Pajuto, kad jam iš nosies ir pakaušio teka kraujas. Skaudėjo pakaušį ir visą veidą, svaigo galva. Jis atsisėdo ant kėdės bei sėdėjo nulenkęs žemyn galvą, o ant grindų lašėjo jo kraujas. Jam sudavęs pareigūnas paklausė, ar nereikia popieriaus. Jis popieriumi valėsi galvą ir nosį. Tiksliai neprisimena, bet jam atrodo, kad tą patį vakarą jį apžiūrėjo areštinės felčerė ir užklijavo jo sužalotą pakaušį. Ji klausė kas jam nutiko, o jis pasakė, kad jį sumušė policijos pareigūnas. Vienas iš kameroje buvusių vyrų su juo nebendravo, o kitas buvo bendraujantis. Vyras matė, kad jis blogai jaučiasi, yra sužalotas. Jis klausė kas jam nutiko, o jis pasakė, kad jį per apklausą sumušė pareigūnas. Sekančią dieną pasijuto dar blogiau, jį vėl apžiūrėjo felčerė, davė vaistų nuo skausmo. Vėliau tyrėja V. J. atliko jo apklausą. Apklausos pradžioje paklausė kas jam nutiko, jis pasakė, kad ji sumušė pareigūnai. Po apklausos jautėsi labai blogai, svaigo galva, pareigūnai jį nuvedė pas tą pačią felčerę, po to buvo grąžintas į kamerą. Netrukus pareigūnai jį nuvežė į ligoninę, kur jį apžiūrėjo gydytojas. Gydytojas klausė kas nutiko, jis pasakė, kad jį sumušė pareigūnai.
16.4. Apklausos, vykusios pirmosios instancijos teisme metu, D. M. parodė, kad kažkuriuo metu, kai atsakinėjo į kaltinamojo klausimą, kur ir kaip susipažino su V. R., jis, sėdėdamas galvą nuleidęs į žemę, išgirdo, kad kaltinamasis atsistojo ir pajautė smūgį ranka. Atsilošdamas dėjosi į sieną, tuo momentu viskas buvo juoda akyse, buvo praradęs sąmonę, nes atsipeikėjo ant žemės kniūbsčiomis, girdėdamas kaip ant jo kaltinamasis rėkia ir liepia keltis. Pats pakilti negalėjo, jį kaltinamasis vienas paėmė už rankų ir pasodino, iš galvos ir iš nosies bėgo kraujas. E. S. nuėjo, atsinešė skudurą, nuvalė kraują nuo žemės, po to galvą pavalė, po to dar kartą išėjo, išsiplovė tą skudurą ir vėl valė su tuo skuduru galvą. Viso pokalbio metu, kai jį tas pareigūnas apklausinėjo, jautė įtampą, buvo naudojami necenzūriniai žodžiai ir pareigūnas buvo piktas ir netvardo pykčio priepuolių. Po smūgio, kai jį pasodino, buvo užėjęs į kabinetą jų (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) jo paklausė, kas čia buvo, bet jis tylėjo, nes bijojo dėl savo saugumo, nežinojo kas bus toliau. Paaiškino, kad kai atsakydavo į klausimus, kaltinamasis pradėdavo visokius necenzūrinius žodžius naudoti, rėkti ant jo. Jautėsi blogai, buvo išsigandęs, blaivus, apsvaigęs nebuvo. Narkotines medžiagas vartojo seniau, bet sulaikymo laikotarpiu nebuvo vartojęs. Atstumas nuo jo ir kaltinamojo buvo 2-3 metrai. Laiko tarpas, kiek viskas vyko, negali pasakyti. Bendravimas vyko sėdomis, kaltinamasis kėlė balsą, visiškai nuo pat sulaikymo jis pats buvo ramus ir atsakinėjo į klausimus kuriuos užduodavo, daugiau tylėjo. Nurodė, kad jam trenkė iš dešinės rankos, taip mano, nes kaip ir smūgis buvo tiesiai, ne į šoną. Tiesiai, po ta puse stovėjo spinta, tiksliai nematė, kuria ranka, o smūgį daugiau į dešinę pusę gavo. Smūgis buvo vienas. Tuo metu buvo pasilenkęs žemyn, nuo sienos atstumas buvo, bet kai gavo smūgį, lošėsi ir griuvo ant žemės. Juto skausmą, iš nosies ir iš galvos bėgo kraujas, ant grindų pribėgo kraujo. Kai pasodino, skaudėjo abi vietas, varvėjo kraujas. Be kaltinamojo buvę du pareigūnai nepriėjo ir nieko nedarė, niekas nesiteiravo ir nesiūlė medicininės pagalbos. Niekas nieko nesiūlė, jis pats neprašė pagalbos, bijojo dėl savo saugumo. Pirmiausia areštinės medikei, kuri apžiūrėjo, pasakė, kad pareigūnai viršuje sumušė. Nes akivaizdžiai matėsi kirstinės žaizdos. Vėliau sakė, kai vyko tardymas, kai buvo atėjusi jo laikina advokatė, tai tyrėjai V. J., sakė, kad buvo mušamas pareigūnų viršuje, pats pasisakė. Pasakė tik felčerei ir tyrėjai. Areštinėje praleido dvi paras. Kartu sėdėjo gal trys ar keturi piliečiai. Tam pirmam minėjo. Buvo vežamas į ligoninę, ten jam švietė galvą. Ligoninėje klausė kas buvo, pasakė, kad gavo smūgį į galvą. Matėsi akivaizdžios vietos, kur buvo sužeistas.
16.5. Išanalizavus D. M. pateiktą pareiškimą ir vėliau duotus parodymus, matyti, kad kiekvienos apklausos metu jis nurodo vis daugiau buvusio įvykio aplinkybių. Atkreiptinas dėmesys, kad tik 2018 m. rugpjūčio 10 d. apklausoje D. M. nurodė, kad nuo suduoto smūgio jis galimai buvo praradęs sąmonę. Be to, tik šioje apklausoje jis ėmė teigti, jog apie tai, kad buvo sumuštas policijos pareigūnų, jis pasakė tyrėjai V. J., felčerei, gydytojui ir kartu areštinės kameroje su juo buvusiam asmeniui. Taip pat D. M. skirtingai nurodė smūgio sudavimo vietą, t. y. 2018 m. liepos 5 d. apklausos metu teigė, kad smūgis buvo labiau į kairę veido pusę, 2018 m. rugpjūčio 10 d. vykusioje apklausoje nurodė, kad gavo tiesų smūgį į veido sritį, ne į šoną, o apklaustas teisme metu teigė, kad smūgį gavo daugiau į dešinę pusę. Pažymėtina, kad D. M. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad jį nuo grindų pakėlė būtent E. S., nors visose kitose apklausose to neminėjo bei teigė, kad ant kėdės atsisėdo pats. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visos šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių D. M. duotų įrodymų patikimumu, todėl jais negali būti remiamasi, sprendžiant klausimą dėl E. S. kaltės.
16.6. Be to, D. M. duotų parodymų nepatvirtino nei liudytojai - tyrėja V. J., nei felčerė J. K., nei ligoninėje jo apžiūrą atlikęs gydytojas G. M.. Liudytoja V. J. apklausta apylinkės teisme parodė, kad su D. M. atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus, yra surašiusi nutarimą sulaikyti, teisių išaiškinimą, kitus procesinius dokumentus, įteikė pranešimą apie įtarimą. D. M. apie smurto vartojimą prieš jį nebuvo užsiminęs. Jos atliekamų veiksmų metu jis nesiskundė sveikata, kiekvieną kartą klausė, ar gali duoti parodymus. Apklausa, dalyvaujant advokatui, vyko normaliai, jis pats pastabų neturėjo. Tokias pat aplinkybes V. J. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu. Liudytoja J. K. teisme parodė, kad D. M. apžiūros metu jai nieko nesakė, buvo labai susinervinęs, tokioje būsenoje, kad nieko nenorėjo kalbėti. Tokius pat parodymus liudytoja davė ir apklausta ikiteisminiame tyrime. Be to, iš 2018 m. lapkričio 26 d. akistatos protokolo matyti, kad D. M. akistatoje su J. K. parodė, kad ši jo apžiūros, vykusios 2018 m. birželio 25 d., metu klausė kas jam nutiko, o jis pasakė, kad jį sumušė pareigūnai. Daugiau ji nieko jo neklausė. J. K. gi parodė, kad D. M. neklausė, iš kur pas jį atsirado sužalojimai, nes niekuomet to nedaro. Pats D. M. to irgi nesakė. Liudytojas G. M. apklausos ikiteisminiame tyrime metu parodė, kad nepamena, ar pacientas sakė, kad jį sumušė ar ne. Mano, kad šių aplinkybių pacientas nenurodė, nes tokiu atveju tai būtų įrašęs į kortelę.
16.7. D. M. nustatytą savo parodymų nenuoseklumą apeliaciniame skunde bando paaiškinti tuo, jog nėra teisininkas ir dėl to negali visko teisiškai ir detaliai papasakoti. Smurtas jo atžvilgiu buvo naudotas pakankamai trumpą laiką, taigi suvokti visas smulkmenas ir sklandžiai jas atkurti duodant parodymus, jis objektyviai negali. Be to, jis tiesiog bijojo dėl savo likimo, sveikatos ir net gyvybės. Šie apelianto argumentai vertintini kritiškai. Pažymėtina, kad teikiant pareiškimą ar duodant parodymus nėra reikalaujama, jog asmuo įvykio aplinkybes dėstytų vartojant įstatymuose įtvirtintą terminologiją, tačiau stengtųsi jas pateikti kuo išsamiau, jog būtų lengviau nustatyti tiesą. Asmuo, siekiantis apginti savo teises ir teisėtus interesus, turi būti pats suinteresuotas pateikti kuo daugiau jam žinomų aplinkybių, tam, kad būtų įvykdytas teisingumas. Jei apeliantas iš tikrųjų būtų bijojęs dėl savo saugumo, mažai tikėtina, kad jis jau kitą dieną po įvykio būtų teikęs pareiškimą dėl jo atžvilgiu panaudoto smurto. Šiuo atveju sutiktina su tuo, jog pareiškime, dėl specifinės savo padėties ar galimai patirto išgasčio, jis gal ir negalėjo išsamiai išdėstyti visų įvykio aplinkybių, tačiau jis to nepadarė ir pirmosios jo apklausos metu – 2018 m. liepos 5 d., kuomet po įvykio jau buvo praėjusi daugiau nei savaitė.
16.8. Teismo išvados dėl D. M. parodymų nenuoseklumo nekeičia ir tokie Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinio skundo argumentai, jog 2018 m. liepos 5 d. vykusios apklausos metu nebuvo tikslo aiškintis visų aplinkybių, kadangi ikiteisminis tyrimas dar nebuvo pradėtas. Pažymėtina, kad vien tik tai, kad dar nebuvo priimti jokie procesiniai sprendimai dėl D. M. pareiškimo, nereiškia, jog jam nebuvo reikalo detaliai aiškinti visų įvykio aplinkybių.
16.9. Šiuo atveju atmetami ir tokie Šiaulių apygardos prokuratūros teiginiai, kad dėl 2018 m. liepos 5 d. apklausos protokolo neišsamumo yra kaltas jį surašęs pareigūnas. Iš byloje esančio 2018 m. liepos 5 d. D. M. apklausos protokolo matyti, kad jame esančius duomenis D. M. patvirtino savo parašu, jokių prašymų dėl jo papildymo jis neteikė.
16.10. Atkreiptinas dėmesys, kad vieninteliai liudytojai, kurie patvirtino, jog D. M. jiems sakėsi, kad buvo sumuštas policijos pareigūnų, yra S. G. bei G. A.. S. G. apklaustas apylinkės teisme parodė, jog kartu su juo areštinės kameroje buvęs D. M. sakė, kad jam skauda sprandą, kad policininkai uždavė. G. A. teisiamajame posėdyje parodė, kad areštinėje bendravo su D. M., kuris pasakė, kad jį primušė policininkai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien šių liudytojų parodymai nėra pakankami E. S. kaltei pagrįsti. Be to, akivaizdu, kad šie liudytojai, duodami parodymus, tik atpasakojo jiems D. M. pateiktą buvusio įvykio versiją, kas kelia abejonių tokios informacijos patikimumu. Kaip minėta, paties D. M. duoti parodymai proceso eigoje buvo nenuoseklūs, todėl teismo pripažinti nepatikimais. Jokių kitų įrodymų, kurie pagristų E. S. kaltę jam inkriminuoto nusikaltimo padarymu, byloje surinkta nebuvo.
17. Šiaulių apygardos prokuratūros apeliaciniame skunde teisingai pastebėta jog nagrinėjamu atveju pagal D. M. 2018 m. birželio 26 d. pateiktą pareiškimą ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik 2018 m. liepos 9 d. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad gavus D. M. pareiškimą, pirmiausia buvo atliekami jo patikslinimo veiksmai, apklaustas D. M., gauti buvusių tame kabinete pareigūnų T. R. ir R. J. tarnybiniai pranešimai, gauta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), D. M. atliktas narkotinių medžiagų testas, ir tik tuomet, išanalizavus gautus duomenis, priimtas sprendimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Akivaizdu, jog šių veiksmų atlikimui reikėjo laiko, todėl ir sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą buvo priimtas beveik po 2 savaičių nuo D. M. pareiškimo pateikimo. Esant šioms aplinkybėms, pagrindo konstatuoti netinkamus ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro veiksmus, nėra.
18. Be kita ko, Šiaulių apygardos prokuratūra, ginčydama apylinkės teismo nuosprendį, apeliaciniame skunde akcentuoja byloje esančių 2018 m. birželio 27 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2018 m. rugsėjo 14 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) prieštaringumus. Pažymėtina, kad, kaip teisingai pastebima ir apeliaciniame skunde, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) buvo parengta pagal (duomenys neskelbtini) tyrėjos užduotį, kurioje buvo pateiktos aplinkybės apie paties D. M. susižalojimą, o specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) buvo parengta pagal (duomenys neskelbtini) vyriausiosios tyrėjos užduotį, kurioje buvo nurodyta paties D. M. pateikta įvykio versija ir aplinkybės.
18.1. Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad D. M. buvo nustatytas odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva nosies srityje, muštinė žaizda, poodinė kraujosruva ir minkštųjų audinių patinimas pakaušio srityje. Sužalojimai padaryti kietais bukais (bukabriauniais) daiktais ar paviršiumi. Negalima atmesti galimybės, kad D. M. nustatyta muštinė žaizda, poodinė kraujosruva ir minkštųjų audinių patinimas pakaušio srityje galėjo būti padaryti trenkiant galvą į sieną - tam sužalojimų pobūdis ir lokalizacija neprieštarauja. Tikimybė, kad odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva nosies srityje galėjo būti padaryti trenkiant galvą į sieną, atmestina, nes tam sužalojimų pobūdis ir lokalizacija prieštarauja. Sužalojimai susiformavo 1 - 2 parų laikotarpyje iki apžiūros, į ką rodo tamsiai rusvos spalvos aplinkinės odos lygyje šašai odos nubrozdinimo, muštinės žaizdos srityje, bei violetinė poodinių kraujosruvų spalva. Tiek dėl sužalojimų visumos, tiek dėl kiekvieno sužalojimo atskirai D. M. sveikata sutrikdyta nežymiai.
18.2. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad D. M. nustatyti odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva nosies srityje susiformavo mažiausiai 1 trauminio poveikio pasekoje. Muštinė žaizda, poodinė kraujosruva ir minkštųjų audinių patinimas pakaušio srityje susiformavo mažiausiai 1 trauminio poveikio pasekoje. Negalima atmesti galimybės, kad D. M. nustatytas odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva nosies srityje galėjo būti padaryti suduodant vieną kartą ranka į veido sritį ir negalima atmesti galimybės, kad D. M. nustatyta muštinė žaizda, poodinė kraujosruva ir minkštųjų audinių patinimas pakaušio srityje ir odos nubrozdinimas, bei poodinė kraujosruva nosies srityje galėjo būti padaryti suduodant ranka į veido (nosies) sritį ir nuo smūgio atsitrenkiant į sieną, tam sužalojimų pobūdis ir lokalizacija neprieštarauja.
18.3. Atkreiptinas dėmesys, kad abi nurodytas specialisto išvadas parengė ta pati specialistė – S. M.. Ji bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patvirtino surašytas išvadas ir paaiškino, kad atliekant tyrimą, bylos medžiaga jai pateikta nebuvo. Kiek aplinkybių nurodė pareigūnai ir kiek nukentėjusysis, tiek ir surašyta.
18.4. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs abi nurodytas specialisto išvadas, pažymi, jog tiek vienoje, tiek kitoje D. M. nustatyti tokio paties pobūdžio sužalojimai, tačiau nurodyti skirtingi jų atsiradimo mechanizmai. Nagrinėjamu atveju išvadų skirtumą lėmė būtent tai, kad užduotyse atlikti tyrimus, buvo pateiktos skirtingos įvykio aplinkybės. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šiuo atveju D. M. duotus parodymus buvo nuspręsta laikyti nepatikimais ir jokių kitų, patikimų įrodymų, pagrindžiančių jo nurodomą įvykio versiją, byloje surinkta nebuvo, konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje teismas turi vadovautis labiau tikėtinu specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), t.y. pirmiau nurodytu sužalojimų atsiradimo mechanizmu. Be to, ši išvada atitinka ir kitus byloje surinktus, E. S. pateikiamą versiją, patvirtinančius įrodymus.
19. Taip pat, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, pagrindo išvadai, jog specialisto išvadose užfiksuotas D. M. odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva nosies srityje, kuriuos D. M. apklausos metu pastebėjo tiek V. J. tiek T. R., kai vežė D. M. pas teismo medicinos ekspertus, praėjus dviem dienoms po aptariamo įvykio, yra smurtinio veiksmo pasekmė, nėra. Pažymėtina, kad po incidento, t. y. 2018 m. birželio 25 d., jį matę asmenys - liudytojai T. R., R. J., T. G., J. K., A. R. G., R. S., O. K., jokių sužalojimų ant jo veido nematė. Jie neužfiksuoti ir tą dieną darytose D. M. nuotraukose, kur jis buvo fotografuojamas neužilgo po aptariamo įvykio.
20. Šiaulių apygardos prokuratūros apeliaciniame skunde teigiama, kad šiuo atveju D. M. turėjo būti atliktas ne tik narkotikų, bet ir apsvaigimo testas. Be to, narkotikų testas nebuvo darytas iš karto po patirto sužalojimo. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad nei vienam iš D. M. įvykio dieną mačiusių pareigūnų nekilo abejonių dėl jo būsenos, nei vienas iš jų nepastebėjo jokių požymių, liudijančių, jog D. M. galėtų būti apsvaigęs. Net ir po to, kai D. M. susižalojo, pareigūnams nekilo jokių abejonių, jog jis tą padarė būtent dėl apsvaigimo. Dėl šių priežasčių atlikti D. M. apsvaigimo testą nekilo būtinybės. Iš 2019 m. birželio 3 d. Policijos departamento rašto matyti, kad D. M. narkotikų testas buvo padarytas 2018 m. birželio 27 d., t. y. vos tik gavus jo pareiškimą. Šiuo atveju, tai, kad minėtas testas nebuvo atliktas iškarto po įvykusio incidento, neturi reikšmės. Pažymėtina, kad 2019 m. birželio 5 d. Respublikinio priklausomybės ligų centro rašte nurodoma, kad po vartojimo, šlapime gali būti randama marihuanos (THC) nuo 3 iki 30 d. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šie Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinio skundo argumentai atmetami.
21. Šiaulių apygardos prokuratūra ir D. M. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo D. M. psichofiziologinio tyrimo rezultatus, patvirtinančius, jog atsakydamas į klausimus dėl savo duotų parodymų, jis sakė tiesą. Bei atkreipia dėmesį, kad T. R., R. J. ir E. S. šį tyrimą atlikti atsisakė. Šie apeliantų argumentai taip pat atmetami. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, tyrimas poligrafu gali būti priemone surinkti bylos duomenis, siekiant išsiaiškinti tyrimo kryptis, strategiją – pagalbine priemone sėkmingam ikiteisminiam tyrimui, tačiau ne veiksniu, lemiančiu ar darančiu įtaką teismo sprendimui, nes poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-697/2017). Taigi, tyrimo atlikto poligrafu rezultatais negali būti remiamasi sprendžiant dėl duotų parodymų patikimumo ir nuoseklumo. Ši aplinkybė gali būti nustatoma tik išsamiai išanalizavus visus asmens duotus parodymus, kas šiuo atveju ir buvo daroma. Vien tik tai, kad E. S., T. R. ir R. J. nesutiko būti tikrinami poligrafu, nesudaro pagrindo netikėti jų duotais parodymais.
22. Taip pat Šiaulių apygardos prokuratūra atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino to, jog D. M. nėra turėjęs psichikos sveikatos sutrikimų ir nuo priklausomybės ligų nesigydė, kas parodo jo stabilumą ir polinkio žalotis nebuvimą. Apeliacinės instancijos vertinimu, vien tik ši aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, kad D. M. negalėjo susižaloti pats ir jis buvo sužalotas E. S.. Taigi ir šis apelianto skundo teiginys atmetamas.
23. Dėl kitų Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinio skundo argumentų, susijusių su galimai vykdant ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) padarytais procesiniais pažeidimais atliekant kratą, sulaikant D. M. bei išaiškinant jam jo procesines teises, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo atveju pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šių klausimų nagrinėjimas nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas ir į kaltinimą nepatenka. Be kita ko, kolegija sprendžia, jog būtent ikiteisminis tyrimas, pradėtas prieš D. M., galėjo būti priežastimi jam imtis veiksmų, t.y. apkaltinti pareigūnus smurtavus, tam, kad jis pats galėtų tikėtis procesinių nuolaidų savo byloje. Tai gali paaiškinti ir vis didėjęs naujų aplinkybių, susijusių su įvykiu, pateikimas, apie ką jau buvo minėta aukščiau.
24. Šiaulių apygardos prokuratūros apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pripažinus, jog E. S. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, D. M. turi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 235 str. ar 236 str. Šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina dar neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Prokuratūros keliamas klausimas dėl galimai D. M. padarytų veikų visiškai nesusijęs su byloje sprendžiamu E. S. kaltės klausimu, todėl dėl jo priimamoje nutartyje ir nepasisakoma.
25. Tiek D. M., tiek Šiaulių apygardos prokuratūros apeliaciniuose skunduose yra keliamas klausimas dėl nuosprendį priėmusios teisėjos šališkumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo veiksmus, konstatuoja, kad apeliantų skundų teiginiai ir bylos duomenys nepagrindžia fakto, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas. Pažymėtina, kad šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl E. S. nekaltumo, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio nepalankumu, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais.
26. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 31 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar keisti apeliacinių skundų motyvais nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus ir D. M. apeliacinius skundus atmesti.
Teisėjai Valdas Ciesiūnas
Jolanta Raščiuvienė
Evaldas Vanagas