Baudžiamoji byla Nr. 1A-51-594/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39161-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.7.9;

1.1.8.7.13; 1.1.9.2; 1.2.14.10.2.2; 1.2.25.4.1;

2.4.7

(S)

Kauno apygardos teismas

N u O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 25 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės,

sekretoriaujant Indrei Vitkutei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Čapui,

nuteistajam M. U.,

nuteistojo gynėjai advokatei Kristinai Rutkauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau - Kauno apylinkės teismas) 2020 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - ir BK) 281 straipsnio 1 dalį bei BK 187 straipsnio 2 dalį ir nuteistas

-       pagal BK 281 straipsnio 1 dalį – 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

-       pagal BK 187 straipsnio 2 dalį – 2 metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaitytas M. U. laikino sulaikymo laikas nuo 2019 m. spalio 5 d. 15.35 val. iki 2019 m. spalio 7 d. 13.52 val.

           Remiantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, BK 68 straipsniu M. U. skirta baudžiamojo poveikio priemonė - uždraudimas naudotis specialia teise - teise vairuoti transporto priemones 1 metų 6 mėnesių laikotarpiui.

            Nukentėjusiojo D. G. atstovės pagal įstatymą G. G. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir D. G. priteista 2000 eurų neturtinės žalos atlyginimui iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“. Priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise iki nukentėjusio D. G. pilnametystės nustatyta jo atstovė pagal įstatymą G. G..

             Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš civilinio atsakovo – AB „Lietuvos draudimas“ priteista 158,77 eurų turtinės žalos atlyginimui Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai.

           Nukentėjusios G. G. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir iš nuteistojo M. U. priteista 74,82 eurų nukentėjusios G. G. naudai, o civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš nuteistojo M. U. priteista 800 eurų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusios G. G. naudai.

            Iš nuteistojo M. U. nukentėjusios G. G. naudai priteista 300 eurų proceso išlaidų už advokato pagalbą ir 25,20 eurų pašto išlaidų valstybei.

            Šiuo nuosprendžiu M. U. išteisintas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       M. U. nuteistas už tai, kad 2019 m. rugsėjo 11 d. apie 16.13 val. (duomenys neskelbtini) mieste, ties (duomenys neskelbtini) pastatu, šviesoforu reguliuojamojoje (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „Volvo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvo neatsargus ir neatidus, išvažiuodamas iš (duomenys neskelbtini)  gatvės į (duomenys neskelbtini) gatvę jau mirksint jo atžvilgiu žaliam šviesoforo signalui ir dėl grūsties užtrukęs sankryžoje, nepraleido degant žaliam šviesoforo signalui pėsčiajam, (duomenys neskelbtini) gatvėje į pėsčiųjų perėją įžengusį pėsčiąjį D. G., gim. (duomenys neskelbtini), kurio judėjimo kryptį jis kirto ir automobilio dešinės pusės ratu pervažiavo jam kairę koją, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 27 punkto, numatančio, jog „<...> vairuotojas privalo sustoti ir praleisti pėsčiąjį, kurio judėjimo kryptį jis kerta<...>“, 28 punkto, numatančio, jog „<...>reguliuojamoje sankryžoje ar pėsčiųjų perėjoje, kai šviesoforo ar reguliuotojo signalai leidžia važiuoti, vairuotojas privalo duoti kelią nespėjusiam pereiti važiuojamosios dalies pėsčiajam, kuris įžengė į ją esant leidžiančiam eiti signalui.<...>“, 32 punkto, numatančio jog “<...> vairuotojui draudžiama įvažiuoti į pėsčiųjų perėją, kol pėstieji, kuriuos privaloma praleisti, neišėjo iš jo užimamos eismo juostos, taip pat jeigu už jos yra kliūtis (grūstis ir panašiai), dėl kurios reikėtų sustabdyti transporto priemonę.<...>“ reikalavimus, ir tokiais savo veiksmais dėl kairės pėdos III, IV padikaulių lūžių, padarė D. G. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

2.       Be to M. U. nuteistas už tai, kad 2019 m. spalio 5 d., apie 14.05 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, atėjęs iki G. G. nuomojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), kiemo ir priėjęs prie vonios patalpos lango, ypač degiu skysčiu - benzinu apipylęs vonios lango rėmą, jį padegė, taip visuotinai pavojingu būdu - padegant, dėl ko, galėjo nukentėti žmonės, sugadino svetimą turtą ir dėl sienos aprūkimo, lango rėmo apdegimo ir aprūkimo, stiklų aprūkimo ir suskilimo padarė 74,82 eurų turtinę žalą.

3.       Taip pat M. U. buvo kaltinamas tuo, kad siekdamas paveikti ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) 2019 m. rugsėjo 13 d. apklaustą liudytoją G. G. dėl 2019 m. rugsėjo 11 d. eismo įvykio metu sužaloto jos sūnaus D. G., kad ji neturėtų dėl įvykio jokių pretenzijų, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2019 m. spalio 5 d. apie 14.15 val., A. Č. priklausančiu automobiliu „Audi A4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) atvykęs į kiemą prie G. G. nuomojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), įėjęs į butą, grasinančiu balsu G. G. liepė „neieškoti jokių galų dėl avarijos“, dėl to, ji išsigando.

4.       Apeliaciniame skunde nuteistasis M. U. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. nuosprendį, dalyje dėl jo pripažinimo kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 281 straipsnio 1 dalyje ir BK 187 straipsnio 2 dalyje ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nukentėjusiųjų civilinius ieškinius palikti nenagrinėtais ir nepriteisti nukentėjusiajai M. G. proceso išlaidų.

4.1.                      Nuteistojo vertinimu, apylinkės teismo nuosprendis, dalyje dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį, yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, procesinių teisės normų pažeidimo surašant nuosprendį ir vertinant įrodymus, teismo išdėstytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, todėl turi būti panaikintas ir šioje dalyje priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis. Teismas byloje ištirtus įrodymus vertino šališkai - rėmėsi vien nukentėjusiųjų ir jų artimųjų duotais prieštaringais parodymais, nepašalino parodymuose esančių prieštaravimų, sąmoningai nuosprendyje nevertino nuteistąjį teisinančių liudytojų parodymų, netinkamai aiškino ir taikė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, dėl ko padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Norint asmens veiką kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad buvo padaryta veika, t. y. kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas, padariniai, t. y. eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata ir priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Nagrinėjamu atveju, apeliantas nuo pat pradžių teigė, kad jis nukentėjusiojo nepartrenkė, tai pats D. G. žengęs į gatvę, atsitrenkė į jo automobilį, nulenkė veidrodėlį ir galimai priekinis automobilio ratas pervažiavo vaikui koją. Jeigu būtų matęs, kad pėsčiasis žengia į pėsčiųjų perėją, būtų automobilį sustabdęs, nes važiavo negreitai. Berniukas stovėjo ne ties pačia pėsčiųjų perėja, o šalia jos, jis buvo apsikabinęs stulpą su kelio ženklu, kuris stovi prie pat važiuojamosios dalies.

4.2.                      Skunde nurodoma, kad nors teismas rėmėsi nepilnamečio nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuriuos neva patvirtino liudytojų S. S., Š. G., A. G., policijos pareigūnų E. S. ir J. V. parodymai bei rašytine nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, tačiau nuteistojo vertinimu tarp liudytojų parodymų yra nemažai prieštaravimų, kurių teismas nepašalino. Liudytojo S. S. parodymus apie tai, kokiam šviesoforo signalui degant D. G. žengė į važiuojamąją dalį ir kur stovėjo nukentėjęs prieš įžengiant į važiuojamąją dalį, paneigia policijos pareigūno E. S. parodymai, kad jiems atvykus į įvykio vietą S. sakė, jog D. neapsidairęs išbėgo į važiuojamąją kelio dalį ir atsitrenkė į važiavusio automobilio priekinį sparną, D. skundėsi kairės kojos skausmu. Apie tai, kokios spalvos degė šviesoforo signalas S. nieko nesakė, kadangi pats nebuvo įsitikinęs koks tuo metu degė šviesoforo signalas. Be to, S. S. ir D. G. parodymai dėl nukentėjusiojo patrenkimo vietos neatitinka 2019 m. rugsėjo 11 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų bei iš Kėdainių rajono savivaldybės viešosios tvarkos skyriaus budėtojo paimtame vaizdo įraše užfiksuotos automobilio stovėjimo vietos. Automobilis sustojęs už pėsčiųjų perėjos, ties ženklu „sustoti draudžiama“, už pėsčiųjų perėjos yra ne tik priekiniai automobilio ratai, bet iš pėsčiųjų perėjos išvažiavę ir galiniai automobilio ratai. Jei eismo įvykis būtų kilęs pėsčiųjų perėjoje, kaip nurodo S. S. ir D. G., vaiko kojas būtų pervažiavę ne tik priekiniai, bet ir galiniai ratai, nes automobilis visiškai išvažiavęs iš perėjos. Taip pat ir iš portalo 15min.lt gautame diske su vaizdo įrašu užfiksuota, kad perėja įvykio vietoje yra žymėta ne linijomis bet punktyrais, kas vėlgi kelia abejones nukentėjusiojo D. G. parodymų patikimumu, kad jis ėjo per pėsčiųjų perėjos juostų vidurį. Visi minėti įrodymai patvirtina, kad eismo įvykis įvyko už perėjos, ties kelio ženklu sustoti draudžiama.

4.3.                      Skunde pabrėžiama, kad apylinkės teismo nuosprendyje nurodyti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, kuriuos padarė M. U., neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Kelių eismo taisyklių 27 punktas reglamentuoja eismo dalyvių elgesį nereguliuojamoje perėjoje, 28 punkte nurodyta, kad reguliuojamoje sankryžoje ar pėsčiųjų perėjoje, kai šviesoforo ar reguliuotojo signalai leidžia važiuoti, vairuotojas privalo duoti kelią nespėjusiam pereiti važiuojamosios dalies pėsčiajam, kuris įžengė į ją esant leidžiančiam eiti signalui, (šiuo atveju būtent M. U. išvažinėjo iš sankryžos, o D. G. atsitrenkė į automobilį vos nužengęs nuo šaligatvio). 32 punkte nurodyta, kad vairuotojui draudžiama įvažiuoti į pėsčiųjų perėją, kol pėstieji, kuriuos privaloma praleisti, neišėjo iš jo užimamos eismo juostos, taip pat jeigu už jos yra kliūtis (grūstis ir panašiai), dėl kurios reikėtų sustabdyti transporto priemonę, tuo tarpu D. G. net nebuvo įžengęs į pėsčiųjų perėją, kai M. U. ją pravažiavo. Visi šie duomenys leidžia teigti, jog M. U. važiavo per sankryžą degant leidžiamam šviesoforo signalui, todėl įvažiuodamas į sankryžą, jis Kelių eismo taisyklių reikalavimų nepažeidė. M. U. automobiliui pasiekus pėsčiųjų perėją, joje stovėjęs pėsčiasis S. S. per gatvę nėjo, M. U. važiuojant pro kelio „ženklą sustoti draudžiama“, nukentėjęs D. G. sukosi aplink kelio ženklą ir žengdamas nuo šaligatvio į važiuojamą kelio dalį atsitrenkė į automobilio šoną, ką patvirtina eismo įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota automobilio padėtis (priekinis ratas nutolęs nuo šaligatvio per 0,5 m., užlenktas veidrodėlis). Esant tokioms aplinkybėms, D. G. pažeidė Kelių eismo taisyklių 42 punktą. Šiuo atveju M. U., pravažiavęs sankryžą ir pėsčiųjų perėją, visiškai sustabdyti automobilį turėjo tik tokiu atveju, jei D. G. aiškiai pažymėtos perėjos ribose, būtų žengęs į važiuojamąją kelio dalį priešais automobilį. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. G. atsitrenkė į automobilio dešinę pusę, kai automobilis jau važiavo pro D. G., ir buvo nutolęs nuo šaligatvio 0,5 m., todėl automobilio vairuotojas kelyje atsiradusios kliūties laiku pastebėti ir jos išvengti neturėjo techninės galimybės. Atkreipiamas dėmesys, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog vairuotojo atsakomybė dėl pėsčiųjų sužalojimo net pėsčiųjų perėjoje, nekyla nesant KET pažeidimo arba nesant vairuotojo kaltės dėl padaryto KET pažeidimo ir kilusių padarinių, t. y. kai vairuotojas važiuoja leistinu greičiu, o pėsčiasis staiga išbėga į kelio eismo juostą, kuria juda automobilis, greitai bėga per perėją ir dėl to vairuotojas neturi galimybės laiku sustabdyti automobilio ir išvengti eismo įvykio. Esant šios aplinkybėms apylinkės teismas netinkamai sprendė priežastinio ryšio klausimą. Teismas visiškai nepasisakė dėl nukentėjusiojo veiksmų, jo padarytų KET pažeidimų neįvardino, neįvertino jų įtakos eismo įvykio kilimui, tuo tarpu būtent pėsčiojo staigus žengimas į važiuojamąją kelio dalį, neįsitikinus, kad tai daryti yra saugu, kad nėra artėjančių transporto priemonių, lėmė eismo įvykį.

4.4.                      Apeliantas nesutinka ir su jo nuteisimu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir nurodo, kad teismas jo kaltę grindė abejotinais įrodymais, nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų parodymų ir šiais abejotinais prieštaringais įrodymais grindė kaltę, o įrodymus vertino atsietai. Įvykio dieną jis paskambino A. G. ir bekalbant telefonu su ja, G. G. buvusi su ja kartu, rėkdama paklausė „kada 500 Eur paduosi“, jis tai išgirdo ir su A. Č. bei K. M. nuvažiavo iki nukentėjusios, paklausė kokių ji pinigų norinti, jai atsakius jokių ir paprašius jų išeiti, jie išvažiavo į (duomenys neskelbtini) esantį namą, pas E. Tą dieną tuo automobiliu pas nukentėjusiąją negrįžo, namo nepadegė, o nukentėjusioji jį tik apkalba iš pykčio. Jam žinoma kuris langas buvo padegtas, jis neišeina į viešą vietą, norint patekti prie to lango, reikia pereiti visą kiemą, todėl jei jis būtų ėjęs, pas G. namuose buvę žmonės būtų jį matę.

4.5.                      Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai nukentėjusiosios parodymus laikė patikimais ir neprieštaringais. Įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys ir liudytojų S. S., D. K., Š. G., U. R. parodymai patvirtina, kad ant vonios lango kabo dvejos užuolaidos (dieninės ir naktinės) ir bent jau dieninės užuolaidos tikrai buvo užtrauktos ir jos neabejotinai ribojo matomumą per langą. Be to, vonioje tuo metu kai už lango kilo gaisras, buvo ne tik G. G., bet ir S. S., ir būtent pastarasis buvo arčiau lango, todėl uždengė dalį vaizdo per langą. S. S., kuris buvo arčiau lango nurodė, jog jis matė tik vyrišką siluetą, o G., kiek pamena, matė, kad tas vyras buvo su gobtuvu. Jis negalėjo prisiminti, kad G. būtų įvardijusi asmenį, kuris uždegė langą, jis manė, kad tai galėjo būti M., nes kai prieš tai buvo atvažiavęs pas juos, jis buvo juodai apsirengęs. Kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, ji skirtingai aiškino tas pačias aplinkybes, iš pradžių teigė, kad matė M. U. kaip jis padegė langą, po to teigė, kad matė juodai apsirengusį vyriškį, kaip prieš tai ir buvo apsirengęs atvažiavęs M. U., be to, tarp jos ir M. U. kilo konfliktas, todėl ji pamanė, kad būtent jis ir padegė langą. Liudytoja U. R. parodė, kad po įvykio G. įtarė, jog padegė M., o veido asmens kuris padegė, sakė normaliai nematė. Tai liudytoja patvirtino ir teismo posėdyje, tai girdisi teismo posėdžio garso įraše. Tokius U. R. parodymus patvirtino V. R., kuris nurodė, kad G. G. jam sakė, kad matė žmogų juoda striuke, o kas tas žmogus ji tikrai neįvardijo. Nuteistojo vertinimu, iš visumos teismo posėdžio metu apklaustų asmenų parodymų, yra akivaizdu, jog nei S. S. nei G. G. nematė asmens, kuris pylė degų skystį ant lango ir jį padegė, o M. U. G. G. nurodė tik dėl to, kad prieš tai M. U. buvo atvažiavęs pas ją į namus ir su ja konfliktavo. Tuo tarpu nuteistojo parodymus, jog po apsilankymo pas G. G. visi trys (M. U., A. Č. ir K. M.) nuvažiavo pas E. M., patvirtino teismo posėdžio metu apklausti A. Č., kuris nurodė, kad visi vartojo pas E. M. alkoholį, tą dieną kol atvažiavo policija niekur nebevažiavo, iš dalies K. M. parodymai, E. M. parodymai, kuris nurodė, kad pas jį į namus atėjo M. U., K. M., A. Č., atsinešė butelį, vartojo alkoholį. Nepamena, kad M. U. būtų kur važiavęs. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas tvirtino, kad M. U. niekur nebuvo išėjęs. Netiesiogiai apelianto parodymus patvirtino ir specialistas R. N., kuris apklausiamas teisme nurodė, kad ant žmogaus, kuris pila ant sienos degų skystį, pėdsakų ant jo rūbų, rankų gali ir visiškai nelikti, tačiau tokiu atveju, tas žmogus turi tam ruoštis daryti iš anksto, turi būti speciali apranga, turėti pirštines, kurias gali išmesti. Tuo tarpu iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. 1. 34-37) matyti, kad ant tirti pateiktų M. U. drabužių ir avalynės, degių skysčių pėdsakų nėra. Apžiūrėjus automobilį „Audi A4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuriuo įvykio dieną važinėjo M. U., jame taip pat nerasta nei talpų su benzinu, nei benzino pėdsakų. Tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys taip pat patvirtina, kad policijos pareigūnai bendravo su miesto kameras, esančias prie savivaldybės, miesto centre, prie (duomenys neskelbtini)  parko, (duomenys neskelbtini) prižiūrinčiu darbuotoju, tačiau dominantis automobilis nebuvo užfiksuotas. (duomenys neskelbtini) degalinėje dirbusi operatorė taip pat nieko įtartino nepastebėjo. Minėtos aplinkybės rodo, kad liudytojų parodymų prieštaravimai nebuvo pašalinti.

4.6.                      Skunde nurodoma, kad nors apylinkės teismas kaltinamojo kaltę grindė vaizdo įrašu, kuris buvo apžiūrėtas 2020 m. sausio 30 d. apžiūros protokolu, tačiau iš minėto vaizdo įrašo matyti tik 2019 m. spalio 5 d. laikotarpyje nuo 14.14 val. iki 14.52 val. nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) pravažiuojantis mėlynos spalvos automobilis Audi, negalima įžiūrėti nei šio automobilio valstybinių numerių, nei jame važiuojančių asmenų ar jų skaičiaus, todėl šis vaizdo įrašas niekaip nepatvirtina M. U. kaltės. Nuteistojo vertinimu, teismas nepagrįstai rėmėsi ir mobiliojo ryšio telefonų jungimosi prie bazinių stočių duomenimis, nustatant asmens buvimo vietą, nes neįvertino, jog iš mobilaus ryšio operatoriaus pateiktus duomenis vertino ne specialių žinių turintis operatoriaus darbuotojas, bet policijos pareigūnas. Iš teismų praktikos yra žinoma, kad mobilaus ryšio operatorius, pateikdamas duomenis apie įeinančius ir išeinančius skambučius, visada nurodo, jog telefonas, esantis toje pačioje vietoje, keičiantis bazinių stočių veikimo stiprumui, kokybiškumui, taip pat gamtos reiškiniams, reljefo ypatumams ir pan., gali jungtis prie skirtingų tą teritoriją aptarnaujančių celių. Tai priklauso nuo to, kuri bazinė stotis tuo metu veikia stipriausiai/kokybiškiausiai.

4.7.                      Skunde taip pat keliamas bylą nagrinėjusio teismo šališkumo klausimas, motyvuojant tuo, kad apylinkės teismas buvo šališkas, nes netinkamai, vienpusiškai vertino įrodymus, nesusiejo jų į vieningą loginę visumą, nepagrįstai nenuoseklius ir nelogiškus nukentėjusiosios G. G. parodymus, kurių nepatvirtina nei liudytojų parodymai, nei kiti objektyvūs bylos duomenys, laikė patikimais. M. U. kaltę, dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 187 straipsnio 2 dalies, padarymo grindė nenuosekliais ir prieštaringais, išvestiniais liudytojų (G. G. giminaičių), tiesiogiai suinteresuotų bylos baigtimi parodymais, kurie patys įvykio nematė, o tik perpasakojo, ką jiems sakė G. G., dalies bylos duomenų (specialisto išvados, liudytojų A. Č., K. M., E. M. parodymų) visiškai nevertino, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

4.8.                      Skunde nurodoma, kad išteisinus apeliantą nebelieka pagrindo priteisti iš jo žalos atlyginimą bei nukentėjusiosios patirtas atstovavimo išlaidas, todėl nukentėjusiojo D. G. atstovės G. G., nukentėjusiosios G. G., Kauno teritorinės ligonių kasos ieškiniai turi būti palikti nenagrinėtais.

5.       Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems reikalavimams ir juos pagrindžiantiems argumentams, ir prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.  

6.       Nuteistojo M. U. apeliacinis skundas atmetamas.

7.       Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis M. U. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl jo kaltės padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje ir BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus.

7.1.                      Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtina, kad teismo nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kuriais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Įrodymų vertinimas įstatymo leidėjo yra siejamas su teismo (teisėjo) vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu bei sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.

8.       Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą apylinkės teismo nuosprendį ir skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų, įvertinęs nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas ir pagrįstas išvadas dėl M. U. kaltės ir nusikalstamas veikas tinkamai kvalifikavo. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, remiantis nuteistojo apeliacinio skundo motyvais, teisinio pagrindo nėra.

Dėl BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos

9.       Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas konstatavo, kad M. U., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 27, 28 ir 32 punktų reikalavimus, būdamas eismo dalyviu ir privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „Volvo“, buvo neatsargus ir neatidus, išvažiuodamas iš (duomenys neskelbtini) gatvės į (duomenys neskelbtini) gatvę, jau mirksint žaliam šviesoforo signalui ir dėl grūsties užtrukęs sankryžoje, nepraleido degant žaliam šviesoforo signalui į pėsčiųjų perėją (duomenys neskelbtini) gatvėje įžengusio pėsčiojo D. G., kurio judėjimo kryptį jis kirto ir automobilio dešinės pusės ratu pervažiavo jam kairę koją ir tokiu būdu nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Nesutikdamas su tokiomis apylinkės teismo išvadomis, M. U. teigia, kad Kelių eismo taisyklių reikalavimus nagrinėjamu atveju pažeidė ne jis, o pėsčiasis D. G., kuris staigiai žengdamas į kelio važiuojamąją dalį, neįsitikino, kad tai daryti saugu, kad nėra artėjančių transporto priemonių, o tai ir buvo pagrindinė sąlyga nagrinėjamo eismo įvykio kilimui. Nuteistasis neturėjo techninių galimybių laiku pastebėti staiga važiuojamojoje kelio dalyje atsiradusią kliūtį, nes D. G. atsitrenkė į dešinę automobilio pusę, kai automobilis jau buvo pravažiavęs pėsčiųjų perėją ir buvo nutolęs nuo šaligatvio 0,5 metro. Tuo tarpu D. G. sukosi ant stulpo ir žengė į važiuojamąją kelio dalį neapsidairęs, atsitrenkė į jo automobilį, nulenkė veidrodėlį ir galimai priekinis automobilio ratas pervažiavo vaikui koją. Taigi, apylinkės teismas netinkamai sprendė priežastinio ryšio klausimą. Tačiau tokia nuteistojo versija, vertinant ją kaip pasirinktą gynybos poziciją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, atmestina kaip nepagrįsta. Aukštesniojo teismo vertinimu, sprendžiant M. U. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. M. U. kaltė grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį dalyje, dėl M. U. pripažinimo kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

10.       Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Aptariamo nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (eismo įvykį ir nesunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tokiais atvejais daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir, ar šie kiekvieno eismo dalyvio padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, autoįvykio priežastimi pripažįstama tokiais atvejais, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų. Būtina nustatyti ir tai, ar kilę padariniai yra dėsningi, ar atsitiktiniai.

11.       Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad savo kaltės padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką M. U. nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Remiantis M. U. parodymų visuma, vertinamo eismo įvykio dieną jis važiavo nuo (duomenys neskelbtini) gatvės kalno link (duomenys neskelbtini) gatvės. Reguliuojamojoje gatvių sankryžoje degė raudonas šviesoforo signalas, jis stovėjo eilėje trečias, laukė kol užsidegs žalias šviesoforo signalas. Jam užsidegus, pravažiavo pirmas automobilis, antras, jis važiavo per žalią šviesoforo signalą tiesiai. Prieš pėsčiųjų perėją jis pristabdė automobilį, nes toje vietoje yra nelygus kelias. Jis matė prie kelio, ties perėjos viduriu, stovintį žmogų, t. y. G. G. brolį, o berniukas stovėjo šalia perėjos apsikabinęs kelio ženklo stulpą. Jam pro jį pravažiuojant, berniukas sukdamasis ant stulpo, trenkėsi į jo vairuojamo automobilio šoną. Jis berniuko nenumušė. Kai jis įvažiavo į sankryžą, D. turėjo degti raudonas šviesoforo signalas, nes kai jis įvažiavo į sankryžą, jam degė žalias šviesoforo signalas. Kai berniukas trenkėsi į jo automobilį, turbūt pakišo koją. Po įvykio, kai berniukas atsitrenkė į jo automobilio šoną, automobilį iš karto sustabdė.

12.       Tos pačios pozicijos apeliantas laikosi ir apeliaciniame skunde, nurodydamas, kad vertinamo įvykio metu jis važiavo degant žaliam šviesoforo signalui ir buvo pravažiavęs pėsčiųjų perėją kai nukentėjusysis staiga žengė į važiuojamąją kelio dalį ir atsitrenkė į jo automobilio dešinį sparną, nulenkė veidrodėlį ir galimai priekinis automobilio ratas pervažiavo vaikui koją. Vaikas stovėjo ne prie pėsčiųjų perėjos, o šalia jos ir suposi ant kelio ženklo „Sustoti draudžiama“ stulpo. Būtent važiuojant pro šį kelio ženklą, kuris yra jau už pėsčiųjų perėjos, vaikas staiga žengė į kelią ir atsitrenkė į automobilį, todėl vairuotojas neturėjo galimybės jo pastebėti ir laiku sustabdyti automobilį. Tai patvirtina eismo įvykio vietos apžiūros protokolas. Tačiau, vis tik pažymėtina, kad vien tik nuteistojo parodymų, neigiančių jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių egzistavimą jo veiksmuose visuma, nelaikytina pakankamu pagrindu jo nekaltumo konstatavimui. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja tiek kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, tiek ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų.

13.       Sutinkant su pirmosios instancijos teismo atliktu M. U. parodymų vertinimu, t. y. vertinant juos kaip pasirinktą apelianto gynybinę versiją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, visų pirma pažymėtina, kad jo teiginiai, jog nukentėjusysis į važiuojamąją kelio dalį žengė degant raudonam šviesoforo signalui, nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nepasitvirtino. Priešingai, tokia nuteistojo versija buvo paneigta tiek nukentėjusiojo, tiek ir liudytojo S. S. (nukentėjusiojo dėdės, kuris įvykio metu buvo šalia vaiko) parodymais. Kaip matyti iš mažamečio nukentėjusiojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, jis parodė, kad įvykio dieną su dėde S. S. ėjo į varžybas, sustojo prie „(duomenys neskelbtini)“, prie šviesoforo. Jis stovėjo šiek tiek toliau nuo stulpo, 2-3 žingsniai, buvo atsitraukęs nuo gatvės. Kai užsidegė žalia šviesa, jis žengė į pėsčiųjų perėją, ėjo per patį baltų juostų vidurį. Jam degė žalios spalvos šviesoforas, be to, jis girdėjo šviesoforo pypsėjimą. Jam įžengus į perėją, atvažiavo automobilis ir pervažiavo jam kairę koją, automobilis jo nepartrenkė. Automobilis atvažiavo iš kairės pusės, jis buvo mėlynos ar juodos spalvos, nepamena. Jis pirmas žengė į pėsčiųjų perėją, dėdė ėjo iš paskos. Kai jam pervažiavo koją, jis atsisėdo ant šaligatvio, nusiėmė batą ir apžiūrinėjo koją. Jis į automobilį neatsitrenkė (t. 1, b. l. 113-116). Analogiškas aplinkybes dėl žalio šviesoforo signalo patvirtino ir liudytojas S. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiamas apylinkės teisme. Jis eismo įvykio metu buvo su mažamečiu nukentėjusiuoju, ir parodė, kad jie laukė prie perėjos kol užsidegė žalias signalas, buvo išgirstas net garsas. D. pasakė, kad einame ir šis įžengė pirmas, tada iš kažkurios pusės, iš kurios nepastebėjo, atvažiavo automobilis kurį vairavo M. U. ir pervažiavo sūnėnui koją. Sūnėnas atsitrenkė į automobilio dešinio šono bamperį ir automobilis pervažiavo jam koją. Koks buvo automobilio greitis, negali pasakyti. Į perėją jie įėjo, neįbėgo. Matė, jog jiems degė žalias šviesoforo signalas, taip pat girdėjosi ir garsinis šviesoforo signalas. D. pasakė – einame, jis stovėjo jam iš dešinės, jie stovėjo metras prie perėjos. D. nuo jo stovėjo maždaug per metrą atstumu. Stovėjo abu apylygiai, D. gal 15 cm truputį arčiau stovėjo. D. ant kelio ženklo nesisupo, jis tik bandė atsistoti po avarijos, bandė priminti koją, todėl buvo įsikibęs į stulpą, t. y. į kelio ženklą. Liudytojas tiek ikiteisminio tyrimo metu tiek teisme nurodė ir tai, kad įvykus eismo įvykiui kaltinamasis siūlė sumokėti 50 eurų, kad nebūtų kviečiama policija (t. 1, b. l. 147-151, t. 5, b. l. 64-65).

14.       Netikėti šių asmenų parodymais ir nesivadovauti jais, sprendžiant M. U. kaltės klausimą, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai teigia nuteistasis, teisinio pagrindo nėra. Tiek nukentėjusysis, tiek ir liudytojas S. S. iki analizuojamo įvykio nuteistojo nepažinojo, todėl suinteresuotumo jį apkalbėti neturėjo. Be to, liudytojas S. S. apklausiamas apylinkės teisme buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Jo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš esmės nekito, buvo detalūs, nuoseklūs ir neprieštaringi. Siekiant patikrinti jo teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų patikimumą, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, bylos nagrinėjimo metu buvo perskaityti ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos jis patvirtino (t. 5, b. l. 64). Abejoti liudytojo S. S. parodymų patikimumu ir objektyvumu aukštesniajam teismui neleidžia ir M. U. apeliacinio skundo teiginiai dėl minėto liudytojo parodymų prieštaringumo. Nors apeliantas nurodo, kad liudytojas S. S. atvykusiems į eismo įvykio vietą policijos pareigūnams, negalėjo nurodyto koks šviesoforo signalas degė, nes pats nebuvo tikras, tai patvirtino ir liudytoju apklaustas policijos pareigūnas E. S., tačiau nesant pagrindo abejoti esminėmis S. S. išdėstytomis vertinamo eismo įvykio faktinėmis aplinkybėmis (jas patvirtina ir kiti nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenys), tam tikri mažareikšmiai neatitikimai jo parodymuose (atvykusiems policijos pareigūnams į eismo įvykio vietą negalėjo iš karto nurodyti koks šviesoforo signalas degė, tačiau nurodė, jog buvo sustoję prie pėsčiųjų perėjos ir laukė, kol užsidegs žalios spalvos signalas (liudytojo E. S. parodymai t. 5, b. l.62, t. 1, b. l. 175-176), o apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jau nurodė, kad degė žalia šviesa) apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neabejotinai galėjo būti sąlygoti įvykio metu liudytojo patirto streso ir sukrėtimo (pažymėtina, kad eismo įvykio metu liudytojas pats buvo nepilnametis (17 metų) ir buvo atsakingas už savo sūnėną, kurį lydėjo), todėl tam tikri neatitikimai minėto asmens, tiesiogiai buvusio įvykio vietoje, parodymuose šiuo atveju nelaikytini pakankamu pagrindu juos pripažinti nepatikimais ir nesiremti jais sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą. Iš esmės analogiškais motyvais atmestini ir apelianto teiginiai dėl tam tikrų netikslumų mažamečio nukentėjusiojo parodymuose, kuris dėl savo amžiaus, socialinės brandos bei eismo įvykio metu patirto išgąsčio, tam tikras aplinkybes apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją galėjo nurodyti ir netiksliai. Juolab, kad esmines nukentėjusiojo ir liudytojo S. S. nurodytas įvykio aplinkybes iš esmės patvirtina ir nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą G. G. parodymai, kad S. S. apie eismo įvykį jai paaiškino telefonu ir pasakė, kad jie su D. stovėjo prie pėsčiųjų perėjos ir kai užsidegė žalia šviesa D. žengė ir M. U. pervažiavo jam koją. Vaikas atšoko nuo automobilio ir pasirėmė prie stulpo. Grįžęs iš (duomenys neskelbtini) klinikų sūnus taip pat jai nurodė, kad jis žengė į perėją degant žaliam šviesoforo signalui, matė priešais save stovintį šviesoforą (t. 5, b. l. 32-33). Aplinkybes dėl žalio šviesoforo signalo nurodė ir liudytojas Š. G., kuris parodė, kad būnant (duomenys neskelbtini) klinikose sūnaus klausė ar jis tikrai ėjo degant žaliam šviesoforo signalui. Sūnus užtikrino, kad jis tikrai ėjo per gatvę degant žaliam šviesoforo signalui. Sūnus sakė, kad jis tik žengė į sankryžą ir jam ant kojos užvažiavo ir tada jis atsitraukė atgal. Pasiteiravus S. S. apie įvykį, pastarasis taip pat patvirtino, kad D. ėjo per gatvę tikrai degant žaliam šviesoforo signalui. Sakė, kad D. žengė ir jis norėjo žengti ir tuo momentu automobilis įsuko (t. 5, b. l. 47-48). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad duodamas parodymus pirmos instancijos teisme M. U. nebuvo tikras ar jam kertant sankryžą vis dar degė žalia šviesoforo spalva, nes jis nurodė, jog „gal ir galėjo mirksėti geltonos spalvos signalas“ (t. 5, b. l. 31), kas taip pat neleidžia abejoti nukentėjusiojo ir liudytojo S. S. parodymais, kad jiems žengiant į pėsčiųjų perėją jau degė žalia šviesa, juolab, kad jie girdėjo ir tai patvirtinantį garsinį šviesoforo signalą. 

15.       Aplinkybių, kad nukentėjusysis ar paminėti liudytojai būtų suinteresuoti apkalbėti nuteistąjį byloje taip pat nėra. Šių asmenų nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti teisme ištirti įrodymai - pranešimas  į BPC asmens (t. 1, b. l.  23-24, 40, 41-43), kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 27-36 ), specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nukentėjusio patirtų sužalojimų (t. 1, b. l. 128-129), 2019 m. rugsėjo 12 d. ir 2019 m. rugsėjo 27 d. Savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolais (t. 1, b. l. 58-60, 61, 65-67, 68), iš (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės viešosios tvarkos skyriaus budėtojo paimti vaizdo įrašai, 2019 m. rugsėjo 27 d. ir 2019 m. gruodžio 11 d. kitų objektų apžiūros protokolai (t. 1, b. l. 62-64, 69-71).

16.       Nors apeliantas skunde pabrėžia, kad nukentėjusysis suposi ant kelio ženklo stulpo ir nuo jo staiga žengė į pėsčiųjų perėją bei atsitrenkė į jo automobilį, tačiau tokių aplinkybių nepatvirtina jokie byloje ištirti duomenys. Aplinkybės, kad D. G. sukosi ant kelio ženklo stulpo nenurodė nei nukentėjusysis, nei įvykio vietoje kartu su juo buvęs liudytojas S. S. Priešingai, nukentėjusysis nuosekliai aiškino, kad prieš įeidamas į pėsčiųjų perėją stovėjo prie kelio ženklo, buvo atsitraukęs nuo gatvės, kelio ženklo stulpas yra prie pėsčiųjų perėjos, gal 30 cm nuo jos, o prie stulpo atsisėdo tik kai jau buvo pervažiuota koja (t. 1,  b. l. 114-115). Įvykio vietoje kartu su nukentėjusiuoju buvęs S. S. taip pat patvirtino, kad D. G. stovėjo šalia jo prie pėsčiųjų perėjos ir laukė žalios šviesos, jis stovėjo iš dešinės, jie abu buvo apie metrą prie perėjos. Jis stovėjo arčiau sankryžos, o D. gal 15 cm arčiau važiuojamosios kelio dalies. Ant stulpo D. nesisupo, o po avarijos tik bandė atsistoti pasilaikydamas už stulpo (t. 5, b. l. 64-65). Nuteistasis M. U. iš karto į eismo įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams taip pat nenurodė, kad jam įvažiuojant į pėsčiųjų perėją, berniukas suposi ant kelio ženklo stulpo. Pažymėtina, jog kaip matyti iš 2019 m. rugsėjo 11 d. M. U. paaiškinimo, jis netrukus po eismo įvykio nurodė, jog į sankryžą jis įvažiavo jau mirksint žaliam/geltonam šviesoforo signalui, apie tai, kad nukentėjusysis būtų supęsis ant kelio ženklo „Sustoti draudžiama“ ar staiga išbėgęs į gatvę, nenurodė (t. 4, b. l. 4-5), todėl apelianto versija, kad mažametis D. G. suposi ant kelio ženklo stulpo ir staigiai išbėgo į gatvę, atmestina kaip nepagrįsta. Tiek liudytojas S. S., tiek nukentėjusysis D. G. nuosekliai tvirtino, jog jie buvo sustoję prie pėsčiųjų perėjos, laukė kol užsidegs žalias šviesoforo signalas, todėl teiginys, kad nukentėjusysis, kuris laukė leidžiamo šviesoforo signalo būtų staiga išbėgęs į gatvę, neatitinka net tik nustatytų faktinių aplinkybių, bet ir protingumo kriterijų.

17.       Apelianto nurodoma aplinkybė, kad pėsčiųjų perėja eismo įvykio vietoje žymima punktyrinėmis linijomis, o ne baltomis juostomis, ką patvirtina kartu su apeliaciniu skundu pateiktas vaizdo įrašas iš internetinio portalo www.15min.lt, teisėjų kolegijos vertinimu nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais, kadangi nagrinėjamu atveju svarbu ne kaip pėsčiųjų perėja buvo tikslai pažymėta, bet ar nukentėjusysis ėjo per perėją jam degant žaliam šviesoforo signalui. Įvertinus nukentėjusiojo amžių ir socialinę brandą bei jo patirtą stresą įvykio metu, apklausiamas jis galėjo ir netiksliai įvardinti pėsčiųjų perėjos žymėjimą. Vien tai, kad mažametis nukentėjusysis nurodė, jog jis žengė per pėsčiųjų perėją žyminčių baltų juostų vidurį, nors byloje esantis Eismo įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, kad įvykio vietoje pėsčiųjų perėjos ribas iš abiejų pusių žymi punktyrinės linijos (t. 1, b. l. 27-33), nesudaro pagrindo vertinti šiuos mažamečio D. G. parodymus kaip prieštaringus, juolab, kad pėsčiųjų perėją iš tiesų žymi ir baltos juostos. Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojo S. S. parodymai.

18.        Nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo apeliacinio skundo motyvais, kad apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo ir liudytojo S. S. parodymais dėl nuteistojo vairuojamo automobilio kontakto su nukentėjusiuoju vietos, kadangi minėtų asmenų parodymai   neatitinka 2019 m. rugsėjo 11 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų bei iš Kėdainių rajono savivaldybės viešosios tvarkos skyriaus budėtojo paimtame vaizdo įraše užfiksuotos automobilio stovėjimo vietos: automobilis sustojęs už pėsčiųjų perėjos, ties ženklu „Sustoti draudžiama“, už pėsčiųjų perėjos yra ne tik priekiniai automobilio ratai, bet iš pėsčiųjų perėjos išvažiavę ir galiniai automobilio ratai. Apelianto teigimu, jei eismo įvykis būtų kilęs pėsčiųjų perėjoje, kaip nurodo S. S. ir D. G., vaiko kojas būtų pervažiavę ne tik priekiniai, bet ir galiniai ratai, nes automobilis visiškai išvažiavęs iš perėjos. Tokį M. U. apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija vertina kaip teisminio bylos nagrinėjimo metu suformuotą gynybinę poziciją, kurią paneigia objektyvūs bylos faktiniai duomenys.

18.1.                      Teisminio nagrinėjimo metu apklausiamas M. U. nurodė, kad berniukas stovėjo ne ties pėsčiųjų perėja, o šalia jos, jis buvo apsikabinęs kelio ženklo stulpą. Filmuotoje medžiagoje matyti kur sustojo jo automobilis, kuris vos nebaigė kirsti pėsčiųjų perėjos. Jo važiavimo kryptimi pirmas stovėjo berniuko dėdė, prie gatvės ties pėsčiųjų perėjos viduriu, o po to berniukas. Jo kontaktas su berniuku buvo už pėsčiųjų perėjos, nes berniukas stovėjo už pėsčiųjų perėjos (t. 5, b. l. 31-32). Taigi, M. U. teigimu, tuo momentu, kai jo vairuojamas automobilis galėjo kontaktuoti su gatvę kertančiu nukentėjusiuoju, transporto priemonės priekinė dalis jau buvo už pėsčiųjų perėjos, kas, apelianto manymu, patvirtina, kad D. G. į gatvę įžengė, nesilaikydamas Kelių eismo taisyklių reikalavimų, gatvę kirto ne pėsčiųjų perėjoje ir neįsitikino, kad tai daryti saugu.

18.2.                      Tuo tarpu nukentėjusysis apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad važiuojamąją kelio dalį kirto per pėsčiųjų perėjos vidurį, per pačių baltų juostų vidurį. Jis stovėjo prie kelio ženklo, tačiau atėjo į dryžių vidurį. Jis stovėjo 2-3 žingsnių atstumu nuo kelio ženklo (t. 1, b. l. 114-115). Minėtas aplinkybes dėl nukentėjusiojo stovėjimo vietos prieš įžengiant į pėsčiųjų perėją patvirtino ir liudytojas S. S., kuris nurodė, kad D. G. stovėjo šalia jo prie pėsčiųjų perėjos ir laukė žalios šviesos, jis stovėjo iš dešinės, jis abu buvo apie metrą prie perėjos. Jis stovėjo arčiau sankryžos, o D. gal 15 cm arčiau važiuojamosios kelio dalies (t. 5, b. l. 64-65). Liudytojas S. S. ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, kad įvažiavus į pėsčiųjų perėją automobiliui, pamatė kaip D. trenkėsi kairės kojos keliu į automobilio priekinį dešinės pusės bamperį, po smūgio automobilis su priekiniu ratu užvažiavo ant D. kairės kojos pėdos, D. ją ištraukė. Po įvykio automobilis staiga sustojo važiuojamojoje kelio dalyje (t 1, b. l. 147-147). 

18.3.                      Aplinkybei, kad nukentėjusysis gatvę kirto įžengęs į perėją ir buvo patrenktas jos ribose, neprieštarauja ir byloje esantis Tarnybinis pranešimas, kuriame į eismo įvykio vietą atvykusi pareigūnė J. V. nurodė, kad reguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje M. U. vairuojamos automobilis dešinės pusės priekiniu šonu kliudė staiga į pėsčiųjų perėją žengusį mažametį (t. 1, b. l. 25), taip pat liudytojo E. S. parodymams, kad atvykus į eismo įvykio vietą apklaustas M. U. nurodė, kad įvažiavus į pėsčiųjų perėją staiga į važiuojamąją kelio dalį išbėgo berniukas, kuris atsitrenkė į jo automobilio priekinį dešinės pusės spalvą (t 1, b. l. 175-176). Taigi, iš karto po eismo įvykio nuteistasis policijos pareigūnams nurodė, kad kontaktas su mažamečiu įvyko pėsčiųjų perėjoje. Iš Eismo įvykio vietos plano (t. 1, b. l. 35) bei automobilio padėties po įvykio, užfiksuotos prie Kelių eismo įvykio vietos apžiūros plano foto lentelėje (t. 1, b. l. 30-33) matyti, jog automobiliui „Volvo“ įvykio vietoje jau po kontakto su nukentėjusiuoju sustojus, transporto priemonės galiniai ratai buvo prie pat pėsčiųjų perėją žyminčios baltos linijos, o priekinė automobilio dalis už pėsčiųjų perėjos ribų. Nors automobilio, sustojusio po kontakto su nukentėjusiuoju, galiniai ratai, kaip tai savo skunde akcentuoja ir nuteistasis yra už pėsčiųjų perėjos ribos, tačiau įvertinus tai, kad kontakto metu M. U. automobilis judėjo ir sustojo tik po kontakto su nukentėjusiuoju bei atsižvelgus, kad stabdant transporto priemonę ji iš karto nesustoja, darytina išvada, kad eismo įvykio metu nuteistojo vairuojamos transporto priemonės priekinė dalis buvo pėsčiųjų perėjoje, kas iš esmės paneigia nuteistojo teiginius, kad nukentėjusysis į gatvę išėjo nuo ženklo „Sustoti draudžiama“ stulpo vietos, kuris kaip matyti iš eismo įvykio vietos schemos bei įvykio vietos apžiūros metu darytų nuotraukų, vis tik nėra prie pat pėsčiųjų perėjos. Pažymėtina, kad byloje esančiuose vaizdo įrašuose nėra užfiksuotas pats eismo įvykio momentas, todėl vadovautis tik vaizdo įrašuose užfiksuotomis aplinkybėmis, negretinant jų su liudytojų parodymais ir kita bylos medžiaga, nėra pagrindo.

19.       Visų išdėstytų duomenų visumoje, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog nuteistojo vairuojama transporto priemonė kontaktavo su nukentėjusiuoju D. G. pėsčiųjų perėjos ribose, kurioje M. U., būdamas atidus ir atsargus, turėjo tikėtis ir numatyti, kad nukentėjusysis, nepažeisdamas Kelių eismo taisyklių, kirs gatvę būtent toje vietoje, kur ir įvyko eismo įvykis, t. y. pėsčiųjų perėjos ribose, todėl artėdamas prie reguliuojamos pėsčiųjų perėjos, privalėjo duoti kelią pėsčiajam, kuris įžengė į ją esant leidžiančiam eiti signalui. 

20.       Dėl anksčiau konstatuotų aplinkybių, kaip nepagrįsti atmestini ir apelianto teiginiai dėl jam netinkamai inkriminuotų Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimų, numatytų Kelių eismo taisyklių 27, 28, 32 punktuose. Kelių eismo taisyklių 27 punkte nurodyta, kad „Įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų, išvažiuodamas iš kelio į šalia jo esančias teritorijas, vairuotojas privalo praleisti pėsčiąjį, kurio judėjimo kryptį jis kerta, o sukdamas į dešinę ar į kairę sankryžose – į jo važiavimo krypties bet kurią eismo juostą įžengusį, žengiantį arba prieš pat eismo juostą (važiuojamosios dalies kraštą) stovintį ir laukiantį galimybės įžengti pėsčiąjį. Kai sukama į kelią su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, vairuotojas privalo praleisti į bet kurią eismo juostą įžengusį, žengiantį arba prieš pat eismo juostą (važiuojamosios dalies kraštą) stovintį ir laukiantį galimybės įžengti pėsčiąjį. Vairuotojas visais atvejais privalo duoti kelią pėsčiajam važiuodamas atbulas“, taigi šiame punkte įtvirtinta vairuotojų pareiga elgtis itin atidžiai pėsčiųjų atžvilgiu. Kelių eismo taisyklių 28 punkte nurodyta, kad reguliuojamoje sankryžoje ar pėsčiųjų perėjoje, kai šviesoforo ar reguliuotojo signalai leidžia važiuoti, vairuotojas privalo duoti kelią nespėjusiam pereiti važiuojamosios dalies pėsčiajam, kuris įžengė į ją esant leidžiančiam eiti signalui. Nagrinėjamu atveju būtent M. U. išvažinėjo iš sankryžos, kai nukentėjusiajam jau degė leidžiamas šviesoforo signalas, todėl nors Kelių eismo taisyklių 162 punkte numatyta, kad „Vairuotojui, įvažiavusiam į važiuojamųjų dalių sankirtą pagal leidžiamąjį šviesoforo signalą, leidžiama važiuoti numatyta kryptimi, kad ir koks būtų šviesoforo signalas išvažiuojant iš sankryžos“, tačiau tai nesuteikia jam pirmumo teisės važiuoti per pėsčiųjų perėją (užbaigti manevrą) tuo atveju, kai išvažiuojant iš sankryžos į pėsčiųjų perėją jau yra įžengę pėstieji, kadangi Kelių eismo taisyklių 32 punkte nurodyta, kad vairuotojui draudžiama įvažiuoti į pėsčiųjų perėją, kol pėstieji, kuriuos privaloma praleisti, neišėjo iš jo užimamos eismo juostos, taip pat jeigu už jos yra kliūtis (grūstis ir panašiai), dėl kurios reikėtų sustabdyti transporto priemonę. Iš aukščiau aptartų teisinių ir faktinių nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių nustatyta, kad M. U. užtrukęs sankryžoje, nepraleido degant žaliam šviesoforo signalui pėsčiajam į pėsčiųjų perėją (duomenys neskelbtini) gatvėje įžengusio pėsčiojo D. G., kurio judėjimo kryptį jis kirto ir automobilio dešinės pusės ratu pervažiavo jam kairę koją, kas iš esmės atitinka Kelių eismo taisyklių 27, 28 ir 32 punktuose vairuotojams keliamų pareigų pažeidimą.

21.       Nors apeliaciniu skundu nuteistasis nurodo, kad apylinkės teismas netinkamai šioje baudžiamojoje byloje sprendė priežastinio ryšio klausimą, neįvertino ir nepasisakė, kad būtent pėsčiojo staigus žengimas į važiuojamąją kelio dalį, neįsitikinus, kad tai daryti yra saugu, kad nėra artėjančių transporto priemonių, lėmė eismo įvykį, tačiau pagrindo sutikti su tokiais argumentais nėra. Byloje neabejotinai nustatyta, kad D. G. įžengė į reguliuojamą pėsčiųjų perėją, degant leidžiamam šviesoforo signalui, pėsčiųjų perėjos ribose, įžengė normaliu tempu, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nukentėjusysis nepadarė jokių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, galėjusių tapti kilusio eismo įvykio priežastimi. Priešingai, įvertinus byloje esančią specialisto išvadą ir joje konstatuotus nukentėjusiajam padarytus sužalojimus bei nukentėjusiojo ir liudytojų nurodomas aplinkybes dėl kontakto su nuteistojo vairuojama transporto priemone, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju aptarti objektyvūs bylos faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, kad D. G. nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas dėl M. U. veiksmų. Kaip matyti iš paties nuteistojo parodymų į (duomenys neskelbtini) gatvę jis įvažiavo jau galimai degant geltonos šviesos signalui, laukiant žalio šviesoforo signalo prieš jį stovėjo dar du automobiliai. Šios nurodytos aplinkybės patvirtina, kad dėl susidariusios automobilių grūsties sankryžoje, nuteistasis į pėsčiųjų perėją įvažiavo jau pėstiesiems degant žaliam šviesoforo signalui, tačiau nuteistasis šios aplinkybės tinkamai neįvertino, nedavė kelio pėsčiajam, kurio judėjimo kryptį jis kirto ir nesielgdamas pakankamai rūpestingai bei atidžiai (nors važiuodamas per sankryžą ir matė stovėjusius prie pėsčiųjų perėjos pėsčiuosius) toliau atliko manevrą ir važiavo per pėsčiųjų perėją, nenumatydamas, kad jo padarytas kelių eismo taisyklių pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, nors pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Būtent tokie neatsargūs nuteistojo veiksmai ir lėmė kilusį eismo įvykį bei jo metu nukentėjusiojo patirtus sužalojimus, todėl esant įrodytam apelianto M. U. kaltės faktui ir nesant kitų aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti, kad D. G. į gatvę įžengė ne pėsčiųjų perėjoje ar degant draudžiamam šviesoforo signalui, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad eismo įvykis kilo dėl M. U. neatsargių veiksmų, pažeidžiant Kelių eismo taisykles, ir tai buvo pagrindinė sąlyga dėl kurios kilo eismo įvykis, todėl M. U. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 187 straipsnio 2 dalies

22.       Apeliaciniu skundu nuteistasis M. U. taip pat nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, motyvuodamas tuo, kad byloje nėra jokių jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, o apylinkės teismo padaryta išvada dėl jo kaltės yra pagrįsta vien tik suinteresuotų bylos baigtimi nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, kurie yra prieštaringi ir nepagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis. Su tokia apelianto pozicija teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

23.       Nagrinėjamu atveju skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu M. U. nuteistas ir dėl svetimo turto sugadinimo visuotinai pavojingu būdu, nustačius, kad jis apsvaigęs nuo alkoholio apipylė G. G. nuomojamo buto vonios patalpos lango rėmą degiu skysčiu - benzinu ir jį padegė, taip visuotinai pavojingu būdu - padegant, dėl ko, galėjo nukentėti žmonės, sugadino svetimą turtą ir dėl sienos aprūkimo, lango rėmo apdegimo ir aprūkimo, stiklų aprūkimo ir suskilimo padarė 74,82 eurų turtinę žalą, kas iš esmės atitinka BK 187 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nors M. U. savo kaltės nepripažįsta, teigdamas, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra jokių jo kaltę tiesiogiai patvirtinančių įrodymų, o teismo išvados yra padarytos remiantis vien prieštaringais liudytojų parodymais, tačiau šie apelianto teiginiai, įvertinus byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visumą, laikytini deklaratyviais, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. U. kaltu, ištirtus įrodymus išdėstė, išanalizavo, sugretino tarpusavyje, vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek visumą, argumentuotai aptarė, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami.

24.       Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 187 straipsnio 2 dalį kyla tam, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu arba <...>. Visuotinai pavojingu svetimo turto sunaikinimo būdu laikoma tokia veika, kai jos įvykdymui panaudojama didelė griaunamojo jėga, galinti sukelti visuotinę nelaimę, pavojų daugelio žmonių gyvybei ar sveikatai. Šis būdas neabejotinai padidina veikos pavojingumą, kadangi vienu metu sukeliamas pavojus daugeliui įstatymo saugomų gėrių – nuosavybei, žmonių gyvybei ir sveikatai, gamtai ir pan. Komentuojama nusikalstama veika yra tyčinis, nusikaltimas, padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Šiuo atveju tyčia gali būti tiek išankstinė, gerai apgalvota, tiek kilusi staiga ir tuoj pat realizuota.

25.       Nuteistasis M. U. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme savo kaltės nepripažino, tačiau jo įvykio versija yra paneigta nukentėjusiosios, liudytojų parodymais bei kitais byloje surinktais įrodymais. Netikėti nukentėjusiosios G. G. duotais parodymais, jos nurodyta įvykio versija, priešingai nei tai savo skunde pabrėžia nuteistasis, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nukentėjusioji nuosekliai viso proceso metu aiškino faktines įvykio aplinkybes ir nurodė, kad pro vonios kambario langą matė, jog tai M. U. užpylė degų skystį ant lango rėmo ir jį padegė. Nors matė pusę žmogaus veido, nes jis buvo užsidėjęs gobtuvą, tačiau tai buvo M. U. (t. 2 , b. l. 99-101, t. 5, b. l. 33-34). Šias aplinkybes ji nurodė ir netrukus į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams paaiškindama, kad vonioje pamatė, kaip M. U. lieja skystį ant lango ir jį žiebtuvėliu padegęs pasišalina. Nukentėjusiosios 2019 m. spalio 5 d. protokole pareiškime (t. 2, b. l. 9-10) taip pat nurodytos analogiškos aplinkybės, kad įvykio metu ji buvo vonioje ir matė, kaip M. U. lieja skystį ant lango, priėjęs prie lango kaire ranką uždega žiebtuvėlį ir jį padega bei po visko pasišalina išbėgdamas pro vartelius. Iš karto po padegimo skambindama į Bendrąjį pagalbos centrą nukentėjusioji taip pat patvirtino, kad įtariamuosius padegimu ji turi (t. 2, b. l. 1-5). Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir liudytojo Š. G. parodymai, kad sutuoktinė po įvykio jam sakė, jog tuo metu kai buvo padegtas langas, ji su broliu buvo vonios kambaryje, plovė vonioje indus, o brolis rūkė. Žmona sakė, kad asmuo, padegęs langą buvo su kapišonu ir ji matė pusę jo veido, tačiau atpažino, kad tai buvo M. U. (t. 5, b. l. 48). Liudytoja U. R. taip pat patvirtino, kad įvykio metu buvo G. G. namuose, buvo virtuvėje, o G. nuėjo į vonią ir išbėgo šaukdama, kad dega vonios langas, liepė išvesti skubiai vaikus į lauką. Ji iš karto su vaikais išbėgo į kiemą ir pamatė degantį langą, jos vyras ir pati G. tuo metu skambino Nr. 112. G. įtarė, kad padegė M. U. (t. 5, b. l. 49-50). Liudytojas V. R. taip pat nurodė, kad išvykus M. U. su draugais iš G. G. namų po įvykusio konflikto, netrukus G. G. su S. S. nuėjo į vonios kambarį ir staiga atbėgo šaukdama, kad dega vonios langas. Jis išbėgo į kiemą ir pamatė degantį vonios kambario langą ir tuomet parbėgęs į namo vidų skambino trumpuoju pagalbos telefonu Nr. 112, iškvietė priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą, o moterys su vaikais išbėgo į lauką. Jis pats asmeniškai nematė kas padegė vonios kambario langą. G. sakė, kad matė žmogų su juoda striuke (t. 5, b. l. 50). Liudytoja A. G. patvirtino, kad prieš gaisrą M. U. lankėsi pas G. G. namuose, kai ji su U. R. grįžo iš parduotuvės, sutiko iš nukentėjusios namų kiemo išvažiuojant M. U. su draugais. Valandos bėgyje G. G. nuėjo į vonią su S. S. ir netrukus atbėgusi liepė susirinkti vaikus, pasakė, kad degame. Jie visi išbėgo į lauką, pamatė degantį langą. G. iš karto pasakė, kad padegė M. U., sakė, kad jis užpylė ant vonios lango čiurkšlę kažkokio skysčio ir uždegė žiebtuvėliu (t. 5, b. l. 63-64). Liudytojas S. S. nurodė, kad išvažiavus M. U. iš sesers namų, maždaug po pusvalandžio ar vėliau jis nuėjo pas vonioje buvusią G., jie kartu rūkė. Nusisukusi į langą sesuo jam pasakė „Žiūrėk, čiurkšlė“, tada kažkas žybtelėjo ir vonios langas užsidegė. Už lango buvo juodas vyro siluetas, apie 160–170 cm ūgio, tikrai lieknas. Jis pats matė tik vyro siluetą, kuris pagal rūbus ir siluetą buvo panašus į M. U.. G. jam sakė, kad jis buvo su gobtuvu. Nepamena ar sesuo įvardijo asmenį, kuris padegė. Jis kartu su vaikais išėjo į lauką. Jis suprato, kad padegė M. U., nes kai jis pirmą kartą buvo atvažiavęs, buvo juodai apsirengęs, nėra labai stambus, nėra labai aukštas, iki 170 cm ūgio, tikrai liekno sudėjimo ir buvo apsirengęs juodu džemperiu su gobtuvu. Nurodė, kad tuo metu kai prasidėjo gaisras, jie visi buvo išsigandę, pasimetę (t. 5, b. l. 65). Liudytoja D. K. nurodė, kad buvo padengtas jos nukentėjusiajai išnuomoto būsto vonios langas, nuo gaisro buvo aprūkęs langas, namo siena, apdegęs medinis lango rėmas, suskilęs nuo karščio lango stiklas. Nuomininkė sakė, kad padegė juos lyg dėl vaiko (t. 5, b. l. 47). Netikėti šių asmenų parodymais, priešingai nei teigia M. U., teisinio pagrindo nėra. Viso proceso metu jie buvo nuoseklūs, detalūs, jų išdėstytos aplinkybės sutapo tarpusavyje, o apklausiami pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jie buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Ir nors apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su tokiu nukentėjusiosios G. G. ir paminėtų liudytojų parodymų vertinimu, nurodant, kad nukentėjusioji jį iš pykčio apkalba, nes prieš tai tarp jų įvyko konfliktas dėl iš nuteistojo reikalaujamų pinigų, o liudytojai tiesiogiai paties padegimo nematė, jie tik perpasakojo nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, dėl ko minėtų asmenų išdėstytos aplinkybės nelaikytinos patikimomis ir objektyviomis, tačiau sutikti su šiais nuteistojo samprotavimais bei jų pagrindu atmesti G. G. ir aukščiau nurodytų liudytojų parodymus kaip nepatikimus, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, kad byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, patvirtinančių minėtų asmenų suinteresuotumą nepagrįstai apkalbėti nuteistąjį arba nurodyti neteisingas aplinkybes, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad apylinkės teismo išvados dėl M. U. kaltės pagal BK 187 straipsnio 2 dalį tėra pagrįstos vien suinteresuotų asmenų liudijimais, vertintini kaip niekuo nepagrįstos prielaidos ir atmestini.

26.       Sprendžiant M. U. kaltės, o tuo pačiu ir G. G. bei aukščiau minėtų liudytojų parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, įvertintini ir kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai. Kaip matyti iš Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie vidaus reikalų ministerijos Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (duomenys neskelbtini)  priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos duomenų (t. 2, b. l. 24-29), atlikus neatidėliotiną informacijos patikrinimą dėl gaisro, nustatyta gaisro kilimo priežastis - įneštas atviras pašalinis ugnies šaltinis. Abejoti šiuose dokumentuose užfiksuotomis aplinkybėmis, o būtent tuo, kad G. G. vonios kambario langas užsidegė dėl neteisėtų trečiųjų asmenų veiksmų, ką skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, teisinio pagrindo nėra. Byloje esančios Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. lapkričio 8 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis nustatyta, kad ant tirti pateikto apdegusio medinio pagaliuko ir tirti pateiktame grunto pavyzdyje yra ypač degaus skysčio - benzino - pėdsakų (t. 2, b. l. 34-37 ). Ir nors specialisto išvada, be viso ko nustatyta, kad ant tirti pateiktų (M. U. sulaikymo metu vilkėtų) drabužių – kelnių, džemperio, marškinėlių ir avalynės, degių skysčių pėdsakų nerasta, tačiau, sutinkamai su specialisto R. N. duotais parodymais apylinkės teisme, pėdsakų gali ir nelikti, nes benzinas yra stipriai garuojantis skystis, ir užsidega ne pats benzinas, bet jo garai. Tai priklauso iš kokio indo pila, kaip pila, kokiu kampu pila, turi įtakos ir apranga, pirštines gali numesti nusiėmęs (t. 5, b. l. 62-63). Vertinant šių specialisto teiginių reikšmę analizuojamos baudžiamosios bylos kontekste, atkreiptinas dėmesys, kad gaisras G. G. namuose kilo 2020 m. spalio 5 d. apie 14.05 val., M. U. asmens krata, kurios metu buvo paimti aptartoje specialisto išvadoje nurodyti drabužiai ir avalynė, buvo atlikta 2020 m. spalio 5 d., laikotarpiu nuo 16.00 val. iki 16.10 val. (t. 4, b. l. 127-30), o Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto tyrimas buvo pradėtas 2019 m. lapkričio 4 d., baigtas – 2019 m. lapkričio 8 d. (t. 2, b. l. 34-37). Atsižvelgiant į išdėstytų duomenų visumą (M. U. drabužių ir batų paėmimo tyrimui, jų perdavimo specialistui ir specialisto tyrimo atlikimo laiką), vien tai, kad ant M. U. pateiktų asmeninių daiktų (drabužių ir batų) degių skysčių pėdsakų rasta nebuvo, nesudaro pakankamo pagrindo spręsti apie apelianto nekaltumą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme. Iš esmės tais pačiais motyvais atmestini ir apelianto teiginiai, kad apžiūrėjus automobilį „Audi A4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuriuo įvykio dieną važinėjo M. U., jame taip pat nerasta nei talpų su benzinu, nei benzino pėdsakų. Vien tai, kad minėtame automobilyje nebuvo rastos benzino talpos ar minėto skysčio pėdsakai nepaneigia apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Juolab, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo iki M. U. sulaikymo praėjo tam tikras laiko tarpas, kurio būtų pakakę talpoms su benzinu atsikratyti, o įvertinus tai, kad automobilio apžiūra taip pat buvo atlikta ne iš karto po gaisro, sutinkamai su jau minėtais specialisto teiginiais, benzino pėdsakų galėjo automobilyje ir nelikti.

27.       Apeliantas taip pat nurodo, kad apylinkės teismas jo kaltę nepagrįstai grindė vaizdo įrašu (apžiūrėtas 2020 m. sausio 30 d. apžiūros protokolu), nes jame užfiksuoto 2019 m. spalio 5 d. laikotarpyje nuo 14.14 val. iki 14.52 val. nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) pravažiuojančio mėlynos spalvos automobilio „Audi“ negalima įžiūrėti nei valstybinių numerių, nei jame važiuojančių asmenų ar jų skaičiaus. Nors sutiktina su nuteistuoju, kad iš minėto vaizdo įrašo negalima įžiūrėti minėto automobilio valstybinio numerio ženklų, tačiau iš atliktos minėto vaizdo įrašo apžiūros ir analizės, ką pagrįstai pažymėjo ir apylinkės teismas, matyti, kad automobilis mėlynos spalvos, „Audi“, jo galiniai stiklai tamsinti, ant automobilio galinio kairiojo kampo yra priklijuota etiketė panaši į ženklą - „Klevo lapas“, automobilio ratlankiai iš lengvojo metalo lydinio, forma panaši į penkių spindulių žvaigždę. Taigi, pagal išorinius požymius minėtas automobilis panašus į tą, kuriuo įvykio dieną naudojosi nuteistasis. Nukentėjusioji G. G. nurodė, kad pirmą kartą M. U. į jos namus atvažiavo mėlynos spalvos „Audi“ automobiliu. Tai patvirtino ir liudytojai U. R., V. R., K. M., S. S. nurodę, kad M. U. įvykio dieną buvo atvažiavęs tamsiai mėlynos spalvos „Audi“ automobiliu. Liudytojas Š. G. taip pat, nurodė, kad žmona sakė, jog iki padegimo M. U. buvo atvažiavęs automobiliu „Audi“, tamsios spalvos. Liudytojas A. Č. patvirtino, kad turi automobilį „Audi A4“, tamsiai mėlynos spalvos, ratai su lietomis žvaigždėmis, tamsintais langais automobilio gale, kuriuo buvo leidęs naudotis M. U. nuo 2020 m. rugpjūčio 10 d. Vykdamas į darbą M. U. gale užsidėdavo ženklą „Klevo lapas“. Įvykio dieną būtent su minėtu automobiliu ir buvo nuvykę pas G. G.. 2019 m. spalio 5 d. ir 2019 m. spalio 15 d. apžiūros protokoluose užfiksuota, kad apžiūrėtas automobilis „Audi A4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sedanas, tamsiai mėlynos spalvos, lengvojo metalo lydinio ratlankių, ant galinio bagažo dangčio užklijuotu „Klevo lapu“, galiniais tamsintais stiklais (t. 2, b. l. 130-136, 137-143 ). Visų šių duomenų visumoje apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad automobilis, kuriuo įvykio dieną naudojosi nuteistasis, pagal savo išorinius požymius atitinka vaizdo įraše užfiksuoto automobilio, važiavusio netoli įvykio vietos laikotarpiu 2019 m. spalio 5 d. nuo 14:14:10 val. iki 14:52:31 val., požymius. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo ir jo gynėjo akcentuojamos aplinkybės, kad panašių tamsiai mėlynos spalvos Audi automobilių, su pradedančio vairuotojo ženklu (duomenys neskelbtini)  mieste yra ne vienas. Minėtos aplinkybės teisėjų kolegijos vertinimu nepaneigia apelianto kaltės dėl BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto teiginiais, kad jo kaltė nepagrįstai buvo grindžiama mobiliojo ryšio telefonų jungimosi prie bazinių stočių duomenimis, nes minėtus duomenis vertino ne specialių žinių turintis operatoriaus darbuotojas, bet policijos pareigūnas. Tokie apelianto teiginiai laikytini deklaratyviais. Kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, apylinkės teismas analizavo byloje esančias mobilaus ryšio operatoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojasi M. U. skambučių išklotines ir nustatė, kad įvykio metu M. U. naudojamas telefono Nr. (duomenys neskelbtini)  veikė nuo 14:22:01 val. iki 14:43:21 val., (duomenys neskelbtini), ir 14:54:45 val. (duomenys neskelbtini), prieigose, t. t. netoli nukentėjusiosios namų (t. 2, b. l. 68-79). Duomenų, kurie leistų abejoti šiomis nustatytomis aplinkybėmis byloje nėra. Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju M. U. kaltė dėl BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo yra grindžiama ne tik apelianto ginčijamais įrodymais (vaizdo įrašu ar mobilaus ryšio operatoriaus pateiktų duomenų analize), tačiau ir tiesiogiai įvykį mačiusios nukentėjusiosios parodymais, kai ji nuosekliai viso proceso metu nurodė M. U., kaip asmenį, padegusį vonios lango rėmą, kuriuos taip pat patvirtino ir kiti byloje apklausti liudytojai bei rašytinė bylos medžiaga. Minėti duomenys buvo betarpiškai ištirti apylinkės teismo posėdyje ir jais nustatytos aplinkybės buvo sujungtos į vientisą loginę grandinę, patvirtinančią M. U. kaltę padarius BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. 

28.       Pritariant skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio motyvams, nėra pagrindo sutikti ir su apelianto teiginiais, kad apylinkės teismas nesirėmė liudytojo A. Č., K. M. ir E. M. parodymais, kurie patvirtino nuteistojo versiją, kad įvykio dieną į nukentėjusiosios namus jis negrįžo ir namo nepadegė. Priešingai nei nurodo apeliantas, liudytojai K. M. ir A. Č. negalėjo tiksliai pasakyti ar jiems visiems kartu vartojant alkoholį M. U. niekur nebuvo išvykęs. Liudytojas E. M. taip pat negalėjo patvirtinti, kad M. U. nebuvo niekur išvažiavęs jiems vartojant alkoholį, nurodė, kad „šlubuoja“ jo atmintis. Taigi, minėti parodymai, priešingai nei tai akcentuoja apeliantas, nepatvirtina nuteistojo versijos, kad jis įvykio metu buvo su draugais ir nebuvo išvažiavęs pas nukentėjusiąją padengti vonios lango. Be to, vertinant liudytojų A. Č. ir K. M. parodymų patikimumą, atsižvelgtina ir į tai, kad procese jie buvo įtariamieji, todėl neabejotina, jog buvo suinteresuoti duoti sau palankius parodymus.

29.       Aukščiau išdėstytų duomenų visumoje įvertinus apylinkės teismo ištirtus duomenis, apylinkės teismas pagrįstai padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad M. U. 2019 m. spalio 5 d., apie 14.50 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, atėjęs iki G. G. nuomojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), kiemo ir priėjęs prie vonios patalpos lango, ypač degiu skysčių - benzinu apipylęs vonios lango rėmą, jį padegė ir šiais savo veiksmais visuotinai pavojingu būdu – padegant, sugadino svetimą turtą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje. Byloje esantys duomenys neginčytinai patvirtina, kad turtas buvo sugadintas visuotinai pavojingu būdu, nes buvo padengtas nukentėjusiosios gyvenamasis būstas ir kaip matyti iš liudytojų parodymų, tuo metu namuose buvo mažamečių vaikų ir suaugusių asmenų, tame tarpe ir besilaukianti moteris, jie visi labai išsigando. Remiantis specialisto paaiškinimais, jeigu ugnis nebūtų buvusi pastebėta laiku, tai buvo didelė tikimybė gaisrui išplisti tiek medinio pastato konstrukcijomis, tiek į stogą, tiek į pastato vidų. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, apylinkės teismas pagrįstai nustatė M. U. veiką kvalifikuojantį požymį – turto sugadinimą visuotinai pavojingu būdu.

30.       Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi M. U., savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas buvo šališkas, neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad M. U. veiksmuose yra visi būtini tiek BK 281 straipsnio 1 dalyje, tiek ir BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymiai. Nuteistojo skundo motyvai, kad šių nusikaltimų jis nepadarė, yra argumentuotai paneigti jau minėtais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais bei apylinkės teismo nuosprendyje išvardintais kitais įrodymais. Pripažindamas M. U. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl M. U. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį.

Dėl bausmės, civilinių ieškinių ir baudžiamojo poveikio priemonės

31.       Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies bei civilinio ieškinio ar paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės pagrįstumo klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės, teisės vairuoti transporto priemones atėmimo individualizavimu ar priteisto civilinio ieškinio dydžio nustatymu nenurodyti, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja ginčijo ir M. U. paskirtos bausmės bei priteisto civilinio ieškinio dydžio pagrįstumą, taip pat kėlė klausimą ir dėl baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniame skunde buvo prašoma nuteistąjį išteisinti, pasisako ir šiais klausimais.

32.       Sprendžiant skundžiamu nuosprendžiu M. U. paskirtos bausmės individualizavimo klausimą, matyti, kad apylinkės teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį įvertino, kad buvo padaryti du baigti nusikaltimai, vienas kurių priskiriamas neatsargiems nusikaltimams (BK 281 straipsnio 1 dalis), o kitas - apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 187 straipsnio 2 dalis). Teismas nenustatė M. U. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau buvo nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas, o dėl BK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo ir dar viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką M. U. padarė būdamas neblaivus.

32.1.                      Šiame kontekste sutiktina su gynėjos apeliacinės instancijos teisme išsakytu teiginiu, kad apylinkės teismas nepagrįstai pripažino M. U. atsakomybę sunkinančia aplinkybe (dėl BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo) tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas. Pažymėtina, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų (BK 27 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju M. U. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, šis nusikaltimas priskiriamas neatsargių nusikaltimų kategorijai, todėl teisėjų kolegijos vertinimu apylinkės teismas nepagrįstai pripažino M. U. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), todėl ši aplinkybė iš skundžiamo nuosprendžio šalintina, pakeičiant skundžiamą nuosprendį BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu. 

32.2.                      Tačiau nėra pagrindo sutikti su apelianto gynėjos argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ir kitą M. U. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kadangi neblaivumo laipsnis M. U. nebuvo nustatytas. Byloje esančių duomenų visumos visiškai pakanka pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad M. U. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apylinkės teismas, nustatydamas minėtą atsakomybę sunkinančią aplinkybę pagrįstai vadovavosi liudytojo A. Č. parodymais, kai jis nurodė, jog kartu su M. U. ir K. M. vartojo alkoholį. Aplinkybę dėl M. U. neblaivumo patvirtino ir nukentėjusioji G. G., nurodžiusi, kad jau pirmą kartą atvykus į jos namus M. U. su dviem draugais, jie visi buvo apgirtę, nes nuo jų sklido stiprus alkoholio kvapas, jie svirduliavo ir ramstėsi vienas į kitą. Liudytojas Š. G. taip pat nurodė, jog paskambinusi sutuoktinė pasakė, kad į namus įsiveržė neblaivus M. U.. Liudytoja U. R. taip pat nurodė, kad M. U. galimai buvo neblaivus, tai suprato iš jo elgesio, su savo drauge A. G. jis bendravo piktai. Liudytojas V. R. taip pat patvirtino, kad atvykęs pirmą kartą pas G. G. į namus, M. U. buvo akivaizdžiai neblaivus, išvažiuodamas automobiliu iš kiemo jis vos neatsitrenkė į kitą namą, esantį priešais, iš to taip pat suprato, kad automobilį vairavęs M. U. buvo neblaivus. Be to, netrukus po nusikalstamos veikos įvykdymo, 2019 m. spalio 5 d. 16.04 val. M. U. buvo nustatytas 2 promilių girtumas (t. 3, b. l. 33-35). Paminėti duomenys, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje yra pakankami pripažinti, kad M. U. nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl šalinti šios pagrįstai apylinkės teismo nustatytos nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nėra pagrindo.

33.       Apylinkės teismas, parinkdamas už atskiras nusikalstamas veikas bausmės rūšis ir jų dydžius įvertino ir M. U. charakterizuojančias aplinkybes – praeityje teistas 6 kartus, bausmę atlikęs, tačiau teistumas neišnykęs ( t. 4, b. l. 119-146), ne kartą baustas administracine tvarka (t. 4, b. l. 148-153), šiuo metu nedirba (t. 4, b. l. 156), Užimtumo tarnyboje neregistruotas (t. 4, b. l.  155), pagal SODROS duomenis dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2018 m. sausio 30 d. iki 2020 m. birželio 8 d. (t. 5, b. l. 60). Šios aplinkybės neabejotinai neigiamai charakterizuoja M. U. ir leidžia daryti išvadą, kad ankstesni teistumai ir taikytos bausmės neturėjo tinkamo poveikio jo elgesiui, jis nesistengia keisti savo gyvenimo būdo, o jo daromos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinio pobūdžio. Aptartų nuteistąjį charakterizuojančių duomenų kontekste, sutiktina su apylinkės teismo už abi nusikalstamas veikas parinkta bausmės rūšimi – laisvės atėmimu, kuri nagrinėjamu atveju yra teisinga ir nelaikytina per griežta ar prieštaraujanti teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 47 straipsnis ir 54 straipsnis). Švelninti nuteistajam paskirtą bausmę už neatsargaus nusikaltimo padarymą, atsižvelgus į tai, kad, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos nepagrįstai nustatė M. U. vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nėra pagrindo. Įvertinus aukščiau nurodytus M. U. charakterizuojančius duomenis (praeityje ne kartą teistas, nors bausmes atlikęs, tačiau iš teistumų išvadų nedaro, savo elgesio nekeičia ir toliau nusikalsta, taip pat yra baustas administracine tvarka, šiuo metu nedirba), jam už nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, paskirtą artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmę vertinti kaip per griežtą ir neteisingą, nėra jokio pagrindo.

34.       Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynėja nurodė, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į nusikaltimo, numatyto BK 187 straipsnio 2 dalyje, pavojingumą, kai realiai tebuvo padaryta 74,82 eurų žala, todėl nepagrįstai paskyrė už šį nusikaltimą tokią griežtą bausmę, tačiau sutikti su tokiu argumentu nėra jokio pagrindo. Kaip matyti iš apylinkės teismo skundžiamo nuosprendžio motyvų, teismas, skirdamas apeliantui bausmę už nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgė į tai, kad šia veika nebuvo sukeltos sunkios pasekmės, tačiau teismas taip pat įvertino ir kitas tiek nusikalstamą veiką (baigtas, tyčinis apysunkis nusikaltimas), tiek ir apeliantą charakterizuojančias ir jau anksčiau aptartas aplinkybes (daug kartų teistas, baustas administracinėmis nuobaudomis, nusikaltimą padarė esant neišnykusiam teistumui ir būdamas neblaivus, kaltės nepripažino, nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių) ir pagrįstai už nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje paskyrė sankcijos vidurkiui artimą bausmę, kuri nelaikytina aiškiai per griežta. Tai, kad nusikalstama veika nesukėlė sunkių pasekmių lėmė ne nuteistojo, o nukentėjusiųjų ir liudytojų veiksmai užgesinant gaisro šaltinį, todėl viena tai, kad buvo padaryta nedidelė žala turtui, nesudaro pagrindo nuteistojo veiksmus vertinti kaip mažiau pavojingus ir švelninti paskirtą bausmę.

35.       Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, sutinka ir su apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistajam M. U. paskirta baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 1 metų ir 6 mėnesių laikotarpiui. Sutiktina su gynėjos apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytu argumentu, kad administracine tvarka už vairavimą esant neblaiviam M. U. buvo baustas jau po nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje padarymo (Administracinių nusižengimų registro išrašo duomenimis pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį M. U. nubaustas 2019 m. lapkričio 30 d., tuo tarpu nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarė 2019 m. rugsėjo 11 d.), tačiau tai nepaneigia jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti atėmimo tikslingumo. Įvertinus visus byloje esančius duomenis, tai, kad minėtą nusikalstamą veiką M. U. padarė vairuodamas transporto priemonę, kaltės nepripažino, yra baustas administracine tvarka už vairavimą neturint teisės vairuoti ir prieš minėtos nusikalstamos veikos padarymą (2018 m. gegužės 24 d. (t. 4, b. l. 152)), taip ir po nusikaltimo padarymo baustas už vairavimą esant neblaiviam (t. 4, b. l. 148), kas neabejotinai neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir rodo, kad naudodamasis jam suteikta specialia teise jis yra linkęs pažeidinėti Kelių eismo taisykles, spręstina, kad apylinkės teismas pagrįstai jam skyrė baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti atėmimą nurodytam terminui. Sutiktina ir su apylinkės teismo sprendimu netaikyti apeliantui BK 75 straipsnio nuostatų ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo neatidėti, kadangi nėra pagrįsto pagrindo manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti bausmės vykdymą atidėjus. Jokių aplinkybių, paneigiančių tokio pirmos instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisingumą nei apeliantas, nei jo gynėja nenurodė. Tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija.

36.        Pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ir civilinių ieškinių dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Teismo išvados dėl žalos atlyginimo priteisimo pagrįstos objektyviais bylos duomenimis. Nors nuteistojo gynėja nurodė, kad apylinkės teismas nepagrįstai iš M. U. priteisė nukentėjusiajai G. G. 800 eurų neturtinės žalos, nors minėta žala nėra pagrįsta jokiais duomenimis, t. y. kad nukentėjusioji gydėsi, turėjo nedarbingumą ar jai buvo sukeltos ilgalaikės pasekmės, tačiau su tokiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad apylinkės teismas, nustatydamas 800 eurų neturtinės žalos dydį nukentėjusiajai, atsižvelgė į  nusikalstamos veikos, numatytos  BK 187 straipsnio 2 dalį pavojingumą, tyčinę nuteistojo kaltės formą, realiai kilusias pasekmes (padaryta 74,82 eurų žala), taip pat, kad veika buvo padaryta pasirenkant padegimo būdą, kuris realiai sukėlė pavojų ne tik turtui, gamtai, tačiau ir grėsmę žmonių sveikatai bei gyvybei, kas padidina padarytos veikos pavojingumą, taip pat įvertino ir tai, kad nukentėjusioji neabejotinai dėl neteisėtų M. U. veiksmų patyrė išgąstį ir baimę ne tik dėl savo, bet ir įvykio metu namuose buvusių mažamečių, ir nepilnamečių vaikų bei kitų suaugusiųjų gyvybės ir sveikatos, patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus, turėjo nepatogumų. Apylinkės teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, priešingai nei tai apeliacinės instancijos teismo posėdyje pabrėžė nuteistojo gynėja, atsižvelgė ir į tai, kad nors nukentėjusioji nurodė, kad dėl patirto streso ir išgąsčio kreipėsi į psichologą, jai buvo išrašyti raminamieji vaistai, tačiau tai patvirtinančių duomenų teismui nepateikė. Įvertinęs visas šias aplinkybes ir atsižvelgęs į nuteistojo turtinę padėtį, apylinkės teismas pagrįstai priteisė 800 eurų neturtinei žalai atlyginti. Jokių duomenų, kurie nebūtų buvę įvertinti apylinkės teismo ir kuriuos reikėtų vertinti iš naujo sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą nei apeliantas, nei jo gynėja nenurodė. Įvertinus tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismo nuosprendis ir dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajai G. G. yra teisėtas ir pagrįstas, ir keisti jį šioje dalyje nėra jokio pagrindo.

      Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

       Nuteistojo M. U. apeliacinį skundą atmesti.

       Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2020 m. spalio 5 d. nuosprendį pakeisti: iš nuosprendžio pašalinti teismo nustatytą M. U. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, jis įvykdė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

      Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

      Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Albinas Antanaitis

                                                                                                                               Evaldas Gražys

                                                                                                                               Daiva Jankauskienė