Civilinė byla Nr. e2A-73-910/2025
Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00075-2024-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.1; 3.3.1.19.4
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. kovo 25 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Žilvino Terebeizos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Dirsija“ ieškinį atsakovei D. D. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir LUAB) „Dirsija“, atstovaujama nemokumo administratoriaus Gintaro Žičkaus, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovės D. D. priteisti 101 761,28 Eur žalos, kilusios atsakovei neįvykdžius pareigos inicijuoti bankroto bylą, atlyginimą ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi ieškovei LUAB „Dirsija“ (toliau – ir ieškovė, bendrovė) iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas Gintaras Žičkus (toliau – ir nemokumo administratorius); nutartis įsiteisėjo 2023 m. rugsėjo 9 d. Šiaulių apygardos teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartimi bendrovė pripažinta likviduojama dėl bankroto.
3. Susipažinęs su bendrovės finansiniais dokumentais nemokumo administratorius nustatė, kad bendrovė nemoki buvo jau 2020 metais. Balanso duomenimis, 2020 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo 28 060 Eur vertės turto, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai buvo 44 229 Eur. Bendrovės 2021 metų balansas patvirtina, kad 2021 m. gruodžio 31 d. bendrovės turto vertė buvo 73 681 Eur, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 74 519 Eur. Bendrovės 2022 metų balanso duomenimis, 2022 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo 61 985 Eur vertės turto, mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai buvo 77 984 Eur. 2023 m. rugsėjo 11 d. duomenimis, bendrovės turto vertė – 3 313 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 105 451 Eur. Nemokumo administratorius nurodė, kad bendrovė nemoki tapo vėliausiai 2020 m. gruodžio 31 d.
4. Atsakovė, kaip bendrovės vadovė, neinicijavo bankroto bylos, toks neveikimas reiškia jos neteisėtus veiksmus ir Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 5 straipsnio 1 punkte bei 6 straipsnio 2 dalyje nustatytų pareigų pažeidimą. Atsakovė turėjo būti itin atidi ir sekti bendrovės (ne)mokumo būseną, nes bendrovė neturėjo ilgalaikio turto, kuris galėtų būti skirtas įsipareigojimams įvykdyti. Bendrovė, vykdydama veiklą, naudojo kitiems asmenims priklausančią įrangą. Bendrovėje buvo įdarbinta 30–35 darbuotojai. Toks veiklos modelis buvo rizikingas, net trumpalaikiai bendrovės finansiniai sunkumai galėjo nulemti bendrovės įsipareigojimų nevykdymą.
5. Visi kreditorių finansiniai reikalavimai atsirado po to, kai bendrovė tapo nemoki. Šiaulių apygardos teismo 2024 m. balandžio 15 d. nutartimi patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, kurių bendra suma – 101 761,28 Eur, iš jų – 89 987,23 Eur yra iš darbo teisinių santykių. Ieškovės nuomone, šie kreditorių reikalavimai yra atsakovės, neįvykdžiusios pareigos inicijuoti nemokios bendrovės bankroto bylą, sukelta žala.
6. Ieškovės įsitikinimu, yra visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti jos veiksmai, jais padaryta žala ir priežastinis atsakovės neteisėtų veiksmų bei nurodytos žalos ryšys. Kaltė, kaip atsakovės civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama. Dėl to yra pagrindas bendrovei iš atsakovės priteisti 101 761,28 Eur žalos atlyginimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Šiaulių apygardos teismas 2024 m. spalio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino: iš atsakovės D. D. ieškovei LUAB „Dirsija“ priteisė 101 761,28 Eur žalos atlyginimą, iš atsakovės valstybei – 2 318 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Teismas, įvertinęs pateiktus bendrovės finansinės atskaitomybės duomenis, konstatavo, kad bendrovė nuo 2020 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki – jos įsipareigojimai viršijo turimo turto vertę (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis).
9. Vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės, neįvykdžius pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, klausimas. Priežastys, dėl kurių bendrovė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl atsakovės, kaip bendrovės vadovės, civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą, todėl atsakovės ekonominės veiklos rezultatai nevertintini.
10. Teismas pažymėjo, kad, bendrovės vadovui nevykdant pareigos ar pavėlavus pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiranda įstatyme nustatyta civilinė atsakomybė ir vadovas turi atlyginti dėl to kreditorių patirtą žalą. Vadovo veiksmai, kai bendrovė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Atsakovė buvo tas asmuo, kuris privalėjo pastebėti bendrovės nemokumo būklę, kad negalės atsiskaityti su darbuotojais. Teismo posėdyje atsakovės nurodyta aplinkybė, kad patys darbuotojai sutiko palaukti atlyginimų, nėra pagrindas nevykdyti įstatymo nustatytos pareigos inicijuoti nemokios bendrovės bankroto bylą.
11. Atsakovės bandymas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo patvirtino, kad ji suprato, jog bendrovė yra nemoki, tačiau neatliko būtino veiksmo – neinformavo kreditorių apie ketinimą kreiptis į teismą. Dėl šios priežasties atsakovė tinkamai neįvykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.
12. Teismas nurodė, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju bendrovei ir jos kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs bendrovės skolų dydis, kurio nėra galimybės sumokėti kreditoriams bankroto procese. Nemokumo administratoriaus pateiktas kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas patvirtina, kad didžiąją kreditorių finansinių reikalavimų dalį sudaro darbuotojų reikalavimai. Atsakovė žinojo apie darbuotojams laiku nemokamą darbo užmokestį ir papildomai skaičiuojamus delspinigius bei palūkanas. Byloje nepateikta įrodymų, kad darbuotojai sutiko atsisakyti laiku gauti darbo užmokestį, kaip teigė atsakovė.
13. Atsakovė, žinodama, kad bendrovė negali atsiskaityti su išeinančiais iš darbo darbuotojais, taip pat su kitais kreditoriais, privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o ne didinti žalą. Bendrovė su D. M. individualia įmone (toliau – IĮ) neatsiskaitinėjo nuo 2022 m. rugsėjo mėn.
14. Teismas pripažino, kad atsakovė yra atsakinga dėl kreditoriams atsiradusios žalos, kurios bendra suma – 101 761,28 Eur. Teismas pažymėjo, kad nurodytos sumos atsakovė neginčija, tik neigia savo atsakomybę dėl to, jog nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Apeliaciniu skundu atsakovė D. D. (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – netenkinti ieškovės ieškinio visa apimtimi arba iš dalies; priteisti apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
15.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, apeliantės kaip buvusios bendrovės vadovės veiksmus, todėl nepagrįstai nusprendė, kad bendrovė jau nuo 2020 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki. Sprendime nenustatytas arba nustatytas neteisingas (2020 m. gruodžio 31 d.) momentas, nuo kada bendrovė visiškai nebevykdė įsipareigojimų. Faktiškai visa skola yra susijusi su darbo užmokesčio skola, kuri susikaupė 2023 m. balandžio–gegužės mėnesiais. Tai, kad 2020, 2021, 2022 finansinių metų pabaigoje bendrovės įsipareigojimai buvo didesni už jos turtą, nereiškė, jog bendrovė buvo nemoki ir nepajėgė vykdyti veiklos. Teismas neteisingai nustatė apeliantės pareigos inicijuoti bendrovei bankrotą atsiradimo momentą.
15.2. Apeliantė veikė bendrovės ir jos kreditorių interesais, siekdama gauti pelno. 2020 m. gruodžio 31 d. bendrovės skoliniai įsipareigojimai, lyginant su bendrovės nuosavu kapitalu, buvo didesni 16 169 Eur, tačiau 2021 m. gruodžio 31 d. įsipareigojimų liko tik 838 Eur. Bendrovė sėkmingai dirbo ir apeliantė pagrįstai neinicijavo bendrovės bankroto. Bendrovės pardavimų pajamos 2019–2022 metais augo. Pasibaigus 2021 finansiniams metams, apeliantė neturėjo pareigos inicijuoti bendrovės bankrotą, nurodytus metus bendrovė baigė uždirbusi 14 641 Eur grynojo pelno.
15.3. Pirmosios instancijos teismas nenustatė apeliantės neteisėtų veiksmų ir žalos kreditoriams atsiradimo laiko bei priežastinio ryšio, kaltės dėl žalos atsiradimo. 2020, 2021, 2022 metų bendrovės veikla nepadarė žalos kreditoriams, išskyrus D. M. IĮ, kuriai įsipareigojimai pradėjo formuotis nuo 2022 m. rugsėjo mėn. ir iki bendrovės bankroto paskelbimo pasiekė 2 476,06 Eur. Tačiau ši skola vertintina kaip nežymi. Apeliantė veikė sąžiningai, protingai, nepažeisdama savo pareigų, tačiau jai nepavyko pasiekti suplanuotų bendrovės pajamų rodiklių, tai nulėmė skolų atsiradimą 2023 metų pavasarį. Skolos susidarė faktiškai per du mėnesius iki bendrovės bankroto paskelbimo.
15.4. Byloje nepateikta įrodymų, kad apeliantė veikė priešingai kreditorių interesams. 2020–2022 metais apeliantė veikė neviršydama pateisinamos ir protingos rizikos, bandė minimalizuoti nuostolius ir bendrovę padaryti pelningą. Nė viena valstybės institucija 2020–2022 metais nepareiškė pretenzijų bendrovei dėl nesumokėtų mokesčių, su valstybe ir verslo partneriais bei darbuotojais nurodytu veiklos laikotarpiu buvo atskaitoma laiku.
15.5. Bankroto byla bendrovei iškelta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Klaipėdos skyriaus, kuriam skola – 7 151,23 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 2 Eur delspinigių, pareiškimo pagrindu. Ankstesniais finansiniais metais tokių skolų nebuvo, todėl nebuvo pagrindo skelbti bendrovės bankrotą.
15.6. Apeliantės nuomone, jos kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo 2023 m. birželio mėn. akivaizdžiai parodo, kad ji suprato, jog šiame veikos etape būtina skelbti bankrotą (bendrovės skolos kreditoriams pradėjo augti 2023 m. balandžio, gegužės mėnesiais). Dėl to apeliantė iš karto sureagavo ir 2023 m. birželio 12 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau 2023 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-376-569/2023 jos pareiškimą teismas atsisakė priimti, nes nebuvo pridėti įrodymai, kad bendrovės kreditoriams yra pranešta apie ketinimą inicijuoti bendrovės nemokumo procesą.
15.7. Įstatymas nenumato juridinio asmens vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kai yra tik juridinio asmens nemokumo tikimybė. Momentas, kada juridinio asmens vadovo teisė inicijuoti nemokumo procesą virsta pareiga, kiekvienoje situacijoje nustatomas individualiai.
15.8. Garantinis fondas yra valstybės išteklių fondas, skirtas užtikrinti garantijas darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam. Bendrovė į Garantinį fondą mokėjo įmokas nuo darbuotojams apskaičiuotų pajamų. Šios įmokos buvo panaudotos atsiskaityti su darbuotojais, iškėlus bendrovei bankroto bylą. VSDFV, administruojanti Garantinį fondą, pareiškė 73 009,25 Eur finansinį reikalavimą, kuris, apeliantės įsitikinimu, neturi būti vertinamas kaip žala, pavėlavus kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Bendrovės įmokos į Garantinį fondą buvo draudimo įmokos, sumokėtos siekiant apsaugoti darbuotojų interesus bendrovės bankroto atveju. Garantinis fondas išmokas bendrovės darbuotojams turi įvertinti kaip savo veiklos nuostolius, o ne kaip žalą dėl bendrovės bankroto. Dėl to ieškinio dalis dėl 73 009,25 Eur neturėjo būti patenkinta.
16. Ieškovė LUAB „Dirsija“, atstovaujama nemokumo administratoriaus Gintaro Žičkaus, atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2024 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Apeliacinio skundo argumentai dėl skolų kreditoriams susidarymo priežasčių nėra teisiškai reikšmingi. Kasacinio teismo ne kartą išaiškinta, kad priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą. Be to, ne visos bendrovės skolos yra dėl darbo užmokesčio. Tarp bendrovės kreditorių yra AB „Swedbank“ (3 194,30 Eur), UAB „Tele 2“ (352,54 Eur), Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) (5 751,15 Eur), D. M. IĮ (2 476,06 Eur).
16.2. Apeliantė neginčija to, kad bendrovės įsipareigojimai viršijo turimo turto vertę jau nuo 2020 metų. Vadovaujantis JANĮ 2 straipsnio 7 dalimi, bendrovė vėliausiai nuo 2020 m. gruodžio 31 d. turi būti laikoma nemokia, nes bendrovės balansas jau buvo su neigiamu nuosavu kapitalu (–16 169 Eur). Bendrovei tapus nemokia dar 2020 m. gruodžio 31 d. (vėliausiai), apeliantė neturėjo diskrecijos teisės vertinti, bendrovė yra pajėgi vykdyti veiklą ar ne. Jai kilo neatidėliotina pareiga inicijuoti bendrovės nemokumo procesą (JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
16.3. 2020–2023 metų laikotarpiu bendrovės veikla buvo pelninga buvo tik vienerius metus, t. y. 2021 metais. Apeliantė neatsižvelgia į jokius kitus bendrovės finansinius rodiklius. Tai yra neteisėta ir neatspindi tikrosios bendrovės padėties. Bendrovės pajamos augo nedaug, keletą procentų. Bendrovės turtinė padėtis blogėjo. Atsakovė nepagrindė, kad buvo realus pagrindas atkurti bendrovės mokumą. Nors 2021 metai buvo pelningi, 2022 metais bendrovės veikla vėl buvo nuostolinga, bendrovės skoliniai įsipareigojimai jos turtą viršijo 15 999 Eur. Atsakovės nepagrįstas ir kartu neteisėtas lūkestis atkurti bendrovės mokumą per 2022 metus turėjo išnykti pasibaigus 2022 metams, nes šie buvo akivaizdžiai nuostolingi.
16.4. Byloje nėra duomenų apie apeliantės veiksmus nuo 2020 m. gruodžio 31 d. tam, kad būtų apsaugoti bendrovės kreditorių interesai. Bendrovei tapus nemokia, atsakovė nesikreipė į bendrovės kreditorius, prašydama sudaryti susitarimus dėl pagalbos (JANĮ 6, 7, 10 straipsniai). Aplinkybė, kad kreditoriai nereiškė pretenzijų bendrovei dėl įsipareigojimų vykdymo, nešalino apeliantės pareigos inicijuoti bendrovės nemokumo procesą. Aplinkybės, kad bendrovei nemokumą inicijavo kreditorius, o kiti kreditoriai kreipėsi į darbo ginčų komisiją, patvirtina, jog jie siekė patenkinti savo reikalavimus.
16.5. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą juridinio asmens nemokumas suprantamas kaip didesnė juridinio asmens įsipareigojimų apimtis nei jo turtas. Nemokumas nėra susietas su skola konkrečiam kreditoriui. Apeliantės civilinei atsakomybei kilti reikšminga išsiaiškinti tik bendrovės nemokumo momentą, kuris nėra nustatomas tik pagal visiško įsipareigojimų nevykdymo momentą. Apeliantės civilinės atsakomybės prielaidos yra tai, kad, bendrovei tapus nemokia, ji nevykdė JANĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyto imperatyvo. Taigi, apeliantės neteisėti veiksmai neabejotinai yra nustatyti.
16.6. Už įstatyme nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui. Civilinė atsakomybė apeliantei pritaikyta pagrįstai, jos taikymas neturėjo būti susietas su tyčia ar dideliu neatsargumu, nevykdant JANĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatų.
16.7. Neabejotinai yra padaryta žala. 2023 m. rugsėjo 11 d. bendrovės balanso duomenimis, bendrovės turto vertė – 3 313 Eur, o įsipareigojimai – 105 451 Eur. Po momento, kai bendrovės įsipareigojimai viršijo jos turtą, atsirado papildomų kreditorių reikalavimų, kurie ir yra apeliantės padaryta žala. Tai, kad tarp bendrovės kreditorių beveik nėra tokių, kurių reikalavimai būtų susiformavę anksčiau nei 2023 metais, reiškia tik tai, jog bendrovė 2020–2022 metais tenkino vienų kreditorių reikalavimus, tačiau atsirasdavo kitų, kurių galiausiai patenkinto nesugebėjo. Pasibaigus 2022 metams, bendrovės nemokumas grįžo į 2020 metų lygį.
16.8. Bendrovei tapus nemokia, apeliantė neinicijavo nemokumo proceso, o tęsė bendrovės veiklą. Bendrovės veiklai tęsiantis, atsirado naujų kreditorių reikalavimų ir (ar) didėjo esami, dėl to susiklostė situacija, kad, bendrovėje iš esmės nesant turto, kreditorių reikalavimai viršijo 100 000 Eur. Apeliantės neveikimas priežastiniu ryšiu susijęs su nurodytomis pasekmėmis.
16.9. Aplinkybė, kad apeliantė nesėkmingai mėgino inicijuoti bendrovei nemokumo procesą, nepaneigia jos pareigos, numatytos JANĮ 6 straipsnio 2 dalyje, nes šios pareiga nėra nustatyta tik tokiam juridinio asmens vadovui, kuris yra teisininkas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad už JANĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos tinkamą įvykdymą yra išimtinai atsakingas de jure juridinio asmens vadovas.
16.10. Bendrovė įmokas į Garantinį fondą mokėjo įstatymo, o ne draudimo sutarties pagrindu. Tarp bendrovės ir Garantinio fondo nesusiklostė draudimo teisiniai santykiai. Bendrovės nemokumas nebuvo draudžiamasis įvykis. Bendrovės darbuotojams Garantinio fondo išmokos sumokėtos ne kaip draudimo išmoka, ne bendrovės ir Garantinio fondo draudimo teisinių santykių pagrindu, o pagal įstatymą. Dėl to Garantinio fondo išmokėtos lėšos pagrįstai įvertintos kaip bendrovės įsipareigojimas atlyginti šias išmokas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų rašytinių įrodymų priėmimo į bylą
17. Po to, kai byla buvo perduota apeliacinės instancijos teismui, apeliantė pateikė prašymą priimti į bylą papildomus rašytinius įrodymus: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2023 m. liepos 11 d. pareiškimą dėl nemokumo bylos iškėlimo; 2) skolų bendrovės darbuotojams 2023 m. liepos 10 d. sąrašą; 3) Šiaulių apygardos teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-143-650/2024; 4) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinę ataskaitą F4 pagal 2023 m. rugsėjo 30 d. duomenis; 5) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2024 m. lapkričio mėn. raštą „Dėl UAB „Dirsija“ įsipareigojimų įvykdymo“; 6) Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2024 m. lapkričio 15 d. raštą „Dėl informacijos pateikimo“; 7) UAB „Dirsija“ suvestinę pagal kontrahentus 2020 m. gruodžio 31 d.–2023 m. gruodžio 31 d., skolos tiekėjams; 8) debitorių sąrašą; 9) 2023 m. birželio mėnesio ir 2023 m. spalio mėnesio UAB „Dirsija“ priskaitymų–išskaitymų žiniaraščius; 10) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2023 m. gruodžio 1 d. pažymą (suvestinę) apie apskaičiuotas (išmokėtas) Garantinio fondo lėšas.
18. Prašymą priimti į bylą naujus rašytinius įrodymus apeliantė (atsakovė) grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nesurinko visų įrodymų, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovė yra atsakinga už 101 761,28 Eur žalos ieškovei padarymą.
19. Prašyme priimti papildomus rašytinius įrodymus apeliantė taip pat nurodo, kad ieškovės 2020 m. gruodžio 31 d. balanse įrašytą 44 229 Eur mokėtinų sumų ir įsipareigojimų sumą sudarė ne tik susikaupusios skolos, bet ir bendrovės nebaigti darbai, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenustatė, kokie įsipareigojimai ir kokiems kreditoriams sudaro nurodytą sumą. Po 2020 metų balanso sudarymo ieškovė vykdė įprastą veiklą, sudarinėjo sutartis ir atsiskaitinėjo su kreditoriais.
20. Apeliantė taip pat pažymi, kad 2020–2021 metų laikotarpiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais dėl COVID-19 pandemijos buvo įvesti apribojimai, apsunkinę ieškovės ūkinę veiklą, taigi, ieškovė patyrė nuostolių ir dėl tuo metu buvusios neeilinės situacijos, tačiau, nepaisant to, 2021 metais ieškovė dirbo pelningai.
21. Sudarius balansą 2022 m. gruodžio 31 d. duomenimis, apeliantei tapo žinoma apie ieškovės 2022 metais patirtą nuostolį, tačiau šio balanso sudarymo metu ieškovė vykdė įprastą ūkinę veiką ir atsiskaitinėjo pagal sutartis. Apeliantė akcentuoja, kad ieškovė nuo įsteigimo 2017 metais dirbo su AB „Utenos trikotažas“, kuri nuo 2023 m. vasario mėnesio labai sumažino ieškovei teikiamų užsakymų skaičių, o nuo 2023 m. kovo mėnesio užsakymų iš viso nebeteikė. Dėl to itin sumažėjo ieškovės pajamos, ji pradėjo vėluoti mokėti įmokas VSDFV, neturėjo pajamų atsiskaityti su darbuotojais. Ieškovė rado naujų užsakovų, tačiau nepajėgė padengti skolų, kurios ėmė didėti; 2023 m. birželio mėnesį darbuotojai parašė prašymus atleisti juos iš darbo. Apeliantė kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, tačiau teismas jos prašymą atsisakė priimti dėl neįvykdyto JANĮ 8 straipsnyje nustatyto įpareigojimo pranešti kreditoriams apie nemokumo procedūros inicijavimą. Apeliantės teigimu, ji nespėjo tinkamai pasinaudoti išankstine nemokumo inicijavimo procedūra dėl to, kad nemokumo bylą ieškovei inicijavo kreditorius VSDFV Klaipėdos skyrius. Apeliantės teigimu, ieškovė tapo nemoki tik 2023 metais.
22. Apeliantė taip pat pažymi, kad tuo atveju, jeigu ji pareiškimą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo būtų pateikusi po 2020 m. gruodžio 31 d. balanso sudarymo, ieškovė būtų turėjusi 44 229 Eur įsipareigojimą kreditoriams. Dėl to skundžiamu sprendimu ieškovei iš apeliantės priteistos 101 761,28 Eur žalos atlyginimo sumos turėjo būti atimta 44 229 Eur suma – ieškovės 2020 m. gruodžio 31 d. turėtų įsipareigojimų suma; tokiu atveju apeliantė galėtų būti atsakinga už 57 532,28 Eur įsipareigojimų atsiradimą. Be to, po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo Šiaulių apygardos teismas 2024 m. lapkričio 6 d. nutartimi ieškovės bankroto byloje iš kreditorių sąrašo pašalino D. M. ir jos 2 476,06 Eur sumos finansinį reikalavimą, taigi, ieškovės įsipareigojimų suma – 55 056,22 Eur. Be to, iš priteistos atlyginti ieškovei žalos sumos turėjo būti atimta 3 316,154 Eur ieškovės debitorinių reikalavimų suma (55 056,22 – 3 316,15 = 51 740,07 Eur).
23. Apeliantė teigia, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog buvusiems darbuotojams iš Garantinio fondo sumokėta išeitinė išmoka priežastiniu ryšiu nėra susijusi su buvusių vadovų neteisėtais veiksmais kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nes ši išmoka būtų tokio paties dydžio, nepriklausomai nuo vėlavimo iškelti bankroto bylą. Tačiau skundžiamu sprendimu nebuvo nustatyta ir iš atlygintinos sumos nebuvo atimta buvusiems darbuotojams iš Garantinio fondo sumokėta 8 226,66 Eur išeitinių išmokų suma. Apeliantės įsitikinimu, vadovaujantis teismų praktika, iš jos priteisto žalos atlyginimo turėtų būti atimta ir buvusiems ieškovės darbuotojams iš Garantinio fondo sumokėta 8 226,66 Eur išeitinių išmokų suma, t. y. 51 740,07 – 8 2226,66 = 43 513,41 Eur.
24. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
25. Aiškindamas šią proceso teisės normą kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – patikrinti, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, jeigu įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019 19–20 punktai).
26. Be to, kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti sprendžiant, ar yra pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas).
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad dalis su apeliantės 2024 m. gruodžio 6 d. prašymu pateiktų papildomų rašytinių įrodymų yra UAB „Dirsija“ bankroto byloje Nr. eB2-71-650/2025, nagrinėjamoje Šiaulių apygardos teisme: 1) VSDFV Klaipėdos skyriaus 2023 m. liepos 11 d. pareiškimas dėl nemokumo bylos iškėlimo; 2) 2023 m. liepos 10 d. skolų darbuotojams sąrašas (atsiliepimo į pareiškimą priedas); 3) Šiaulių apygardos teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-143-650/2024; 4) VSDFV Klaipėdos skyriaus 2023 m. liepos 10 d. Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinė ataskaita F4 pagal 2023 m. rugsėjo 30 d. duomenis (pareiškimo iškelti bankroto bylą priedas); 5) debitorių sąrašas (bankroto bylos dokumento DOK-6002 priedas); 6) UAB „Dirsija“ 2023 m. birželio mėn. ir 2023 m. spalio mėn. priskaitymų–išskaitymų žiniaraščiai (bankroto bylos dokumento DOK-9120 priedai).
28. CPK 179 straipsnio 3 dalis numato, kad teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Vadovaudamasis nurodyta proceso teisės norma, teismas turi teisę naudotis UAB „Dirsija“ bankroto byloje esančiais duomenimis, turinčiais reikšmės nagrinėjamai bylai. Dėl to pakartotinis rašytinių įrodymų, esančių bendrovės bankroto byloje, priėmimas į nagrinėjamą bylą nėra tikslingas.
29. Su apeliantės prašymu pateikta 2023 m. gruodžio 1 d. VSDFV Kauno skyriaus pažyma (suvestinė) apie apskaičiuotas (išmokėtas) iš? Garantinio fondo lėšas teismui buvo pateikta su ieškiniu nagrinėjamoje byloje (1 t., b. l. 25–26, 27). Dėl to nėra pagrindo šį rašytinį įrodymą priimti pakartotinai.
30. Pagrindinis įrodinėjimo procesas, t. y. įrodymų rinkimas, jų teikimas į bylą ir jų vertinimas, vyksta pirmosios instancijos teisme. Naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas yra nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą ribotos apeliacijos modelį. Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai duomenų savo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas tinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, ar nepadarė kitų įrodinėjimo taisyklių klaidų (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-237-464/2022).
31. Teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą prašomi priimti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2024 m. lapkričio mėnesio raštas „Dėl UAB „Dirsija“ įsipareigojimų įvykdymo“ ir Klaipėdos apskrities VMI 2024 m. lapkričio 15 d. raštas „Dėl informacijos pateikimo“ parengti atsakant į užklausas, pateiktas šioms institucijoms 2024 m. spalio 28 d., t. y. jau po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Apeliantė prašyme priimti į bylą naujus įrodymus neargumentavo, kokios aplinkybės šiuos duomenis sukliudė pateikti pirmosios instancijos teisme.
32. UAB „Dirsija“ suvestinėje pagal kontrahentus nuo 2020 m. gruodžio 31 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. (įsiskolinimas tiekėjams) pateikta apibendrinta informacija dėl skolų tiekėjams susidarymo, nėra nurodyta skolos konkrečiam tiekėjui susidarymo data. Be to, apeliantė nepagrindė, kodėl šis rašytinis įrodymas negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme.
33. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija atsisako priimti į bylą VSDFV Klaipėdos skyriaus 2024 m. lapkričio raštą „Dėl UAB „Dirsija“ įsipareigojimų įvykdymo“, Klaipėdos apskrities VMI 2024 m. lapkričio 15 d. raštą „Dėl informacijos pateikimo“ ir UAB „Dirsija“ suvestinę pagal kontrahentus 2020 m. gruodžio 31 d.–2023 m. gruodžio 31 d. (įsiskolinimas tiekėjams).
34. Teisėjų kolegija nenustatė objektyvių kliūčių šios nutarties 32 punkte aptartus rašytinius įrodymus pateikti į bylą tada, kai ji buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. Tai, kad, apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nėra pagrindas nukrypti nuo CPK 314 straipsnyje įtvirtinto draudimo apeliacinės instancijos teisme teikti naujus rašytinius įrodymus, kuriais nebuvo grindžiami atsikirtimai pirmosios instancijos teisme.
35. Teisėjų kolegija nurodo ir tai, kad prašyme priimti į bylą papildomus rašytinius įrodymus apeliantė, be kita ko, nurodė naujų nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų, kuriais nesiremta apeliaciniame skunde. Tokie argumentai vertintini kaip apeliacinio skundo papildymas naujais aspektais.
36. CPK 323 straipsnis numato, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama.
37. CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šalių teisė duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais. Šią teisę, kaip ir teisę pateikti papildomus rašytinius įrodymus, šalys gali įgyvendinti ir tuo metu, kai byla yra nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme. Vis dėlto tokiu atveju teikiamų paaiškinimų turinys turi atitikti apeliacinio proceso esmę ir jo teisinį reglamentavimą, be kita ko, nepažeisti CPK 323 straipsnyje nustatyto draudimo pasibaigus skundo padavimo terminui keisti ar pildyti apeliacinį skundą. Paprastai rašytinių paaiškinimų, pateikiamų apeliacinės instancijos teisme, paskirtis – reaguoti į pasikeitusią situaciją po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Rašytiniai paaiškinimai turi atspindėti ginčui išnagrinėti reikšmingas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-430-912/2024 42 punktas).
38. CPK 323 straipsnio nuostatos suponuoja išvadą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai arba papildomi atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti; apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus apeliacinį skundą bei atsiliepimą į jį (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-237-464/2022 26 punktas).
39. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės prašyme priimti papildomus įrodymus pateiktų rašytinių paaiškinimų turinį, konstatuoja, kad juose apeliantė pateikė argumentus, papildančius jos apeliaciniame skunde nurodytą poziciją, nors tokios galimybės, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, civilinio proceso normos nenumato. Atsižvelgiant į tai, kad rašytiniai paaiškinimai pateikti pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, jų priėmimas pažeistų CPK 323 straipsnio nuostatas.
40. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, atsisako priimti apeliantės pateiktus naujus įrodymus ir nenagrinėja prašyme dėl papildomų įrodymų priėmimo nurodytų naujų nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų.
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų
41. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
42. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė pagrindo peržengti apeliacinio skundo ar atsiliepimo į jį ribas.
43. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas likviduojamos dėl bankroto bendrovės ieškinys ir iš buvusios bendrovės vadovės priteistas žalos, grindžiamos pareigos inicijuoti nemokios bendrovės bankroto procesą, nevykdymu, atlyginimas. Taigi, apeliacijos nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ginčo situacijos faktines aplinkybes, ar nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę už pareigos inicijuoti nemokaus juridinio asmens bankroto bylą neįvykdymą, taip pat proceso teisės normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.
Dėl esminių faktinių aplinkybių ir šalių ginčo esmės
44. LUAB „Dirsija“ bankroto bylos Nr. eB2-71-650/2025 duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad bendrovė Juridinių asmenų registre įregistruota 2017 m. balandžio 28 d. Bendrovės vadove nuo jos įregistravimo buvo D. D., kuri nuo 2018 m. sausio 24 d. yra ir bendrovės akcininkė.
45. UAB „Dirsija“ vienintelės akcininkės D. D. 2023 m. gegužės 29 d. sprendimu nuspręsta inicijuoti bendrovės bankroto procesą 2023 m. gegužės 31 d. finansinės atskaitomybės duomenimis (2 t., b. l. 13). Apeliantė (atsakovė) 2023 m. birželio 12 d. pareiškimu kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą dėl bankroto bylos UAB „Dirsija“ iškėlimo (2 t., b. l. 14–15). Šiaulių apygardos teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartimi apeliantės pareiškimą atsisakyta priimti, konstatavus, kad nesilaikyta nemokumo bylos inicijavimo tvarkos, numatytos JANĮ 8 straipsnyje (2 t., b. l. 16–18).
46. VSDFV Klaipėdos skyrius 2023 m. liepos 11 d. pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Dirsija“ iškėlimo. Šiaulių apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi LUAB „Dirsija“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas Gintaras Žičkus. Ši nutartis įsiteisėjo 2023 m. rugsėjo 9 d. Šiaulių apygardos teismo 2024 m. balandžio 15 d. nutartimi patvirtintas patikslintas bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų, kurių bendra suma – 101 761,28 Eur, sąrašas (1 t., b. l. 22–23).
47. Ieškovės LUAB „Dirsija“ nemokumo administratorius kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovės, kaip buvusios bendrovės vadovės, priteisti žalos atlyginimą, remdamasis tuo, kad, bendrovei tapus nemokia, atsakovė neinicijavo bankroto bylos ir taip sukėlė žalą, kurią sudaro teismo bankroto byloje patvirtintų ir nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų suma. Pasak nemokumo administratoriaus, įvertinus bendrovės finansinės atskaitomybės duomenis, UAB „Dirsija“ jau 2020 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki ir jau tuo metu atsakovė turėjo pareigą inicijuoti UAB „Dirsija“ nemokumo bylą.
48. Įvertinęs į bylą pateiktus bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2020 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo iš viso 28 060 Eur vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai buvo 44 229 Eur (1 t., b. l. 9–10); bendrovė patyrė 44 363 Eur nuostolį (1 t., b. l. 11). Bendrovės ilgalaikio materialiojo turto vertė – 3 679 Eur, trumpalaikis turtas – 24 381 Eur, iš jo: 2 124 Eur – atsargos, 14 566 Eur – per vienerius metus gautinos sumos ir 7 691 Eur – pinigai ir pinigų ekvivalentai.
49. Iš bendrovės 2021 metų balanso (1 t., b. l. 14–15) teismas nustatė, kad 2021 m. gruodžio 31 d. bendrovės turto vertė – 73 681 Eur, iš jo: ilgalaikio materialiojo turto – 38 221 Eur, trumpalaikio turto – 35 460 Eur, kurį sudarė 2 140 Eur atsargos, 25 772 Eur per vienerius metus gautinos sumos ir 7 548 Eur pinigai bei pinigų ekvivalentai. Mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai 2021 m. gruodžio 31 d. buvo 74 519 Eur, iš jų: 17 247 Eur – po vienerių metų mokėtinos sumos, 57 272 Eur – per vienerius metus mokėtinos sumos. 2021 metais bendrovė gavo 14 641 Eur grynojo pelno (1 t., b. l. 16).
50. Iš bendrovės 2022 metų balanso (1 t., b. l. 18–19) teismas nustatė, kad 2022 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo 61 985 Eur vertės turto, kurį sudarė: 30 797 Eur vertės ilgalaikis materialusis turtas, 31 188 Eur vertės trumpalaikis turtas (2 140 Eur vertės atsargos, 21 272 Eur per vienerius metus gautinos sumos, 7 776 Eur pinigai ir pinigų ekvivalentai). Mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai 2021 m. gruodžio 31 d. buvo 77 984 Eur, visa ši suma – per vienerius metus mokėtinos sumos. 2022 metais bendrovė patyrė 14 472 Eur nuostolį (1 t., b. l. 20).
51. Bendrovės 2023 metų balanse, parengtame 2023 m. rugsėjo 11 d. (1 t., b. l. 21), nurodyta, kad bendrovės turimo turto vertė – 3 313 Eur: per vienerius metus gautinos sumos – 2 536 Eur, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 777 Eur. Bendrovės įsipareigojimai – 105 451 Eur, visa ši suma – per vienerius metus mokėtinos sumos.
52. Remdamasis nurodytais bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad LUAB „Dirsija“ nemoki buvo vėliausiai 2020 m. gruodžio 31 d. ir nuo šio momento atsirado atsakovės pareiga inicijuoti bendrovės nemokumo procesą. Nustatęs, kad apeliantė laiku neinicijavo nemokumo proceso, teismas konstatavo, kad yra visos būtinos sąlygos taikyti atsakovei civilinę atsakomybę už įstatyme įtvirtintos pareigos inicijuoti bendrovės bankroto bylą nevykdymą, ir ieškovei LUAB „Dirsija“ iš atsakovės priteisė žalos atlyginimą, apskaičiuotą pagal bendrovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumą.
53. Apeliantė (atsakovė) apeliaciniame skunde teigia, kad bendrovė iki bankroto bylos jai iškėlimo vykdė ūkinę veiklą, iš kurios gavo pajamas ir atsiskaitinėjo su kreditoriais, todėl nebuvo pagrindo inicijuoti bendrovės bankroto. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė arba neteisingai nustatė bedrovės nemokumo momentą, be to, nenustatė apeliantės neteisėtų veiksmų ir žalos kreditoriams atsiradimo laiko bei priežastinio ryšio.
Dėl LUAB „Dirsija“ faktinio nemokumo momento nustatymo
54. Nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui dėl buvusios bendrovės vadovės civilinės atsakomybės, kildinamos iš įstatyme nustatytos pareigos inicijuoti nemokios bendrovės bankroto bylą nevykdymo, teisingai išspręsti yra ypač svarbus bendrovės faktinio nemokumo momento nustatymas. Tik tinkamai nustačius šį teisiškai reikšmingą faktą, galima analizuoti buvusios bendrovės vadovės veiksmus ir spręsti dėl jos civilinės atsakomybės ieškovės nurodytu pagrindu sąlygų.
55. Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį juridinio asmens nemokumas – tai juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę.
56. JANĮ 2 straipsnio 7 dalies formuluotė rodo, kad, sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, būtina įvertinti dvi alternatyvias sąlygas: pirma, ar juridinis asmuo negali laiku vykdyti turtinių prievolių (likvidumo testas); antra, ar juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (balanso testas). Iš JANĮ projekto aiškinamojo rašto (Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. spalio 23 d. aiškinamasis raštas Nr. XIIIP-2777 dėl įstatymų projektų reg. Nr. XIIIP-2777- XIIIP-2789) matyti, kad, remiantis tarptautinėmis rekomendacijomis, buvo siekiama taikyti balanso testą kartu su likvidumo testu. Aiškinamajame rašte pažymėta, kad balanso testas gali būti naudingas, nustatant nemokumą, vertinant tai, ar turto (kaip jis bebūtų vertinamas) pakaktų padengti skolininko įsipareigojimams, įskaitant ir tuos, kurių terminai dar nėra suėję, o likvidumo testas skirtas patikrinti, ar skolininkas laiku vykdo savo prievoles (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-124-407/2022).
57. Juridinio asmens nemokumas yra nustatomas išanalizavus juridinio asmens finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įsipareigojimai, jų santykis su juridinio asmens turto realia verte ir ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys juridinio asmens galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais šis klausimas turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant JANĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.
58. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis į bylą pateiktais bendrovės 2020–2023 metų finansinės atskaitomybės duomenimis, skundžiamame sprendime bendrovės faktinio nemokumo momentą nustatė vertindamas bendrovės mokumą tik balanso testo aspektu ir visiškai neanalizavo bei nevertino bendrovės gebėjimo laiku vykdyti prievoles kreditoriams, jos gyvybingumo.
59. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančių duomenų visumą, pažymi, kad, nepaisant to, jog UAB „Dirsija“ turtinė padėtis pagal balanso testą 2020 m. gruodžio 31 d. formaliai atitiko JANĮ 2 straipsnio 7 punkte įtvirtintą nemokaus juridinio asmens apibrėžtį, šiuo konkrečiu atveju būtų neteisinga ir nesąžininga neatsižvelgti į bendrovės po 2020 m. gruodžio 31 d. vykdytos veiklos, sugeneruotų pajamų ir gauto pelno rodiklius bei neįvertinti bendrovės mokumo likvidumo testo aspektu.
60. Pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus bendrovė 2020 metais gavo 247 537 Eur pajamų, tačiau patyrė 44 363 Eur nuostolį (1 t., b. l. 11). 2021 metais bendrovė gavo 262 522 Eur pajamų ir uždirbo 14 641 Eur grynojo pelno (1 t., b. l. 16). 2022 metais bendrovė gavo 268 150 Eur pajamų, tačiau patyrė 14 472 Eur nuostolį (1 t., b. l. 20). 2023 m. rugsėjo 11 d. parengtos pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, UAB „Dirsija“ 2023 metais gavo 93 171 Eur pajamų ir patyrė 86 139 Eur nuostolį (2 t., b. l. 56).
61. Nurodyti duomenys leidžia teigti, kad po 2020 m. gruodžio 31 d. (kai, pasak nemokumo administratoriaus, bendrovė tapo faktiškai nemoki, nes jos įsipareigojimai viršijo turimo turto vertę) bendrovė vykdė veiklą, uždirbamos pajamos didėjo, 2021 metais net uždirbta 14 641 Eur grynojo pelno, byloje nėra duomenų apie prievolių nevykdymą laiku. Taigi, bendrovė 2021–2022 metais generavo pajamas, galėjo atsiskaityti su kreditoriais, todėl atsakovė, kaip bendrovės vadovė, turėjo pagrindą tikėti, kad pavyks išlaikyti bendrovės veiklą, uždirbti pajamų ir laiku vykdyti atsiskaitymus su kreditoriais. Esant tokiems bylos duomenims, tiek bendrovės nemokumo administratoriaus pozicija, tiek pirmosios instancijos teismo išvada, kad jau 2020 m. gruodžio 31 d. bendrovė buvo faktiškai nemoki ir atsakovė turėjo pareigą nedelsdama inicijuoti bankroto procesą, stokoja pagrįstumo.
62. Be kita ko, pažymėtina tai, kad 2020 m. balandžio 21 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos naujojo koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio JANĮ taikymui įstatymas Nr. XIII-2861 (toliau – Įstatymas Nr. XIII-2861), kuris taikomas juridiniams asmenims, susidūrusiems su finansiniais sunkumais ir (ar) tapusiems nemokiems dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo pasaulyje po 2020 m. kovo 16 d. Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 paskelbto karantino. Įstatymo Nr. XIII-2861 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, juridinio asmens vadovui inicijavus nemokumo procesą, susitarimo dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti sudarymo termino, nustatyto JANĮ 8 straipsnio 3 dalyje, skaičiavimas sustabdomas ir juridinio asmens vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo ar bankroto bylos iškėlimo arba inicijuoti bankroto procesą ne teismo tvarka netaikoma karantino laikotarpiu ir 3 mėnesius nuo jo atšaukimo. Karantino režimo trukmė nustatyta nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. birželio 16 d. Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 karantino režimo trukmė nustatyta nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2021 m. birželio 30 d.
63. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog nagrinėjamu atveju bendrovės vadovės pareiga inicijuoti bankroto bylą atsirado 2020 m. gruodžio 31 d. ir ji šią pareigą pažeidė, neatsižvelgė į nurodyto įstatymo nuostatas, nors dėl įstatymų ir kitų konkrečiam ginčui išspręsti reikšmingų teisės aktų taikymo, vadovaujantis principu iura novit curia (teismas žino teisę), teismas turi spręsti nepaisant to, remiasi jais ginčo šalys ar ne. Ir dėl nurodytos priežasties pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovės pareigos inicijuoti bendrovės bankroto bylą pažeidimo momento (2020 m. gruodžio 31 d.), negali būti pripažinta teisėta bei pagrįsta.
64. Nemokumo administratorius teigia, kad apeliantė (atsakovė), laiku neinicijuodama bankroto proceso, sukėlė bendrovei žalą, kurią sudaro bendrovės bankroto byloje teismo patvirtintų ir nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų suma.
65. Pagal byloje pateiktus duomenis Šiaulių apygardos teismo 2024 m. balandžio 15 d. nutartimi patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai atsirado ne anksčiau kaip 2023 metais, išskyrus bendrovės 2 476,06 Eur skolą D. M. IĮ, kuri susiformavo nuo 2022 m. rugsėjo 29 d. iki 2022 m. gruodžio 8 d. išrašytų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu (1 t., b. l. 155–158).
66. Kreditorei UAB „TELE 2“ 352,54 Eur skola atsirado už 2023 m. birželio mėn. suteiktas paslaugas (1 t., b. l. 159–162). Kreditorei VMI 5 751,15 Eur skola susidarė nuo 2023 m. gegužės 3 d. (seniausios prievolės atsiradimo data) (1 t., b. l. 163–166). Kreditorės AB Swedbank 3 194,30 Eur finansinį reikalavimą sudaro nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo metu (2023 m. rugsėjo 11 d.) likę neįvykdyti bendrovės įsipareigojimai pagal 2020 m. lapkričio 19 d. pasirašytą Kredito kortelės sutartį Nr. 20-048164-RK (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kuria bendrovei buvo suteiktas 3 000 Eur sumos kredito limitas (1 t., b. l. 167–172). Bylos duomenimis, bendrovė 2021 m. spalio 25 d. įsigijo keleivinį mikroautobusą Ford Transit (2 t., b. l. 79), UAB „Orion Leasing“ 2023 m. birželio 22 d. nutraukė su bendrove sudarytą lizingo sutartį (2 t., b. l. 80–81), bendrovė 2023 m. birželio 30 d. perdavė automobilį jo pardavėjai (2 t., b. l. 82). UAB „Orion Leasing“ finansinio reikalavimo bendrovės bankroto byloje nepareiškė.
67. Aptarti bylos duomenys leidžia teigti, kad bendrovės 2020–2022 metų laikotarpiu generuotos pajamos sudarė sąlygas bendrovei tinkamai vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Tai suponuoja išvadą, kad, nepaisant to, jog bendrovės padėtis 2020 m. gruodžio 31 d. formaliai atitiko JANĮ 2 straipsnio 7 punkte įtvirtintą nemokaus juridinio asmens apibrėžtį (pagal balanso testą), bendrovė buvo gyvybinga, vykdė prievoles kreditoriams ir nebuvo faktiškai nemoki (pagal likvidumo testą).
68. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad juridinio asmens gyvybingumą paneigia negebėjimas vykdyti mokestinių ir su darbo santykiais susijusių įsipareigojimų.
69. Priskaitymų–išskaitymų žurnalo duomenimis, UAB „Dirsija“ iki 2023 m. kovo mėnesio su darbuotojais buvo visiškai atsiskaičiusi. Už 2023 m. kovo mėnesį bendrovė su darbuotojais atsiskaitė tik iš dalies: išmokėjo 11 161,62 Eur, liko skolinga 5 468,42 Eur (1 t., b. l. 142–143). Bendrovė 2023 m. balandžio mėnesį darbuotojams išmokėjo 1 332,46 Eur darbo užmokesčio, liko skolinga 8 511,69 Eur (1 t., b. l. 144–145). Bendrovė 2023 m. gegužės mėnesį darbuotojams apskaičiavo išmokėti 14 789,54 Eur darbo užmokestį, tačiau neišmokėjo nė dalies (1 t., b. l. 146–147); 2023 m. birželio mėnesį apskaičiavo 19 289,47 Eur darbo užmokestį, tačiau jo neišmokėjo (1 t., b. l. 148–149); 2023 m. liepos mėnesį apskaičiavo išmokėti 1 878,989 Eur darbo užmokestį, tačiau jo neišmokėjo (1 t., b. l. 150); 2023 m. rugpjūčio mėnesį apskaičiavo 1 057,18 Eur darbo užmokestį, tačiau jo neišmokėjo (1 t., b. l. 151); 2023 m. rugsėjo mėnesį apskaičiavo išmokėti 1 286,42 Eur darbo užmokestį, tačiau jo neišmokėjo (1 t., b. l. 152); 2023 m. spalio mėnesį apskaičiavo išmokėti 8 127,33 Eur darbo užmokestį, tačiau jo neišmokėjo (1 t., b. l. 153).
70. Byloje pateiktais darbo ginčų komisijos sprendimais konstatuota, kad UAB „Dirsija“ su darbuotojais neatsiskaitė (atsiskaitė iš dalies) už 2023 m. kovo – birželio mėnesiais dirbtą laiką ir nepanaudotas kasmetines atostogas (1 t., b. l. 34–141). Taigi, bendrovės atsiskaitymas su darbuotojais faktiškai sutriko 2023 m. kovo mėnesį.
71. Apeliantė procesiniuose dokumentuose pažymėjo, kad nuo bendrovės įsteigimo pagrindinė jos užsakovė buvo AB „Utenos trikotažas“. Byloje pateiktais duomenimis, AB „Utenos trikotažas“ 2023 m. vasario 22 d. elektroniniu laišku informavo, kad vasario – kovo mėnesį bendrovei užsakymų nebepateiks; užsakymų augimą planuoja antram pusmečiui, tačiau siuvimo pramonėje stebimas užsakymų trūkumas; įmonė, pradėjusi teikti pasiūlymus, atsižvelgs į tai, kad UAB „Dirsija“ darbus vykdė laiku ir kokybiškai (2 t., b. l. 37–38).
72. Byloje pateikti elektroniniai laiškai patvirtina, kad bendrovė iki 2023 m. liepos 26 d. iš kitų užsakovų gavo užsakymų suteikti siuvimo paslaugą (2 t., b. l. 19–53). Tačiau byloje nustatytos aplinkybės apie UAB „Dirsija“ finansinės padėties dinamiką leidžia nuspręsti, kad po to, kai AB „Utenos trikotažas“ nustojo teikti bendrovei užsakymus, jos finansinė padėtis tapo kritinė. Apie apyvartinių lėšų stygių 2023 m. vasario mėnesį patvirtina apeliantės 2023 m. vasario 15 d. elektroninis laiškas AB „Utenos trikotažas“, kuriame ji teiraujasi apie piniginių lėšų pervedimą (2 t., b. l. 32).
73. Jau nurodyta, kad apeliantė 2023 m. vasario 22 d. elektroniniu laišku buvo informuota, jog pagrindinė užsakovė AB „Utenos trikotažas“ artimiausiu metu neteiks bendrovei užsakymų. Vadinasi, apeliantė žinojo apie tai, kad jos generuojamų pajamų srautas neabejotinai sutriks po to, kai AB „Utenos trikotažas“ su ja atsiskaitys už atliktus paskutinius užsakymus. Aplinkybė, kad UAB „Dirsija“ su darbuotojais už 2023 m. kovo mėnesį atsiskaitė tik iš dalies, sudaro pagrindą daryti išvadą, jog po 2023 m. vasario mėnesio bendrovė generavo nepakankamus piniginius srautus.
74. Teisėjų kolegija, apibendrindama aptartus bylos duomenis, prieina prie išvados, kad UAB „Dirsija“ faktiškai nemoki tapo 2023 m. kovo 31 d., kai, pagrindinei užsakovei AB „Utenos trikotažas“ sustabdžius užsakymų teikimą, ėmė iš dalies neatsiskaityti su darbuotojais, pradėjo kauptis skolos kitiems kreditoriams (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Nuo šio momento apeliantei (atsakovei) atsirado pareiga spręsti dėl bendrovės mokumo atkūrimo (akcininko pareiga) arba inicijuoti bendrovei nemokumo bylą (vadovo pareiga) (JANĮ 6 straipsnio 2 dalis).
Dėl atsakovės, kaip bendrovės vadovės, civilinės atsakomybės sąlygų
75. JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad juridinio asmens vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti juridinio asmens nemokumo bylą, kai juridinis asmuo tampa nemokus. JANĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta juridinio asmens vadovo prievolė atlyginti žalą, kuri atsirado dėl šiame įstatyme nustatytų pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Pagal šią teisės normą vadovui deliktinė civilinė atsakomybė taikoma ir už pareigos laiku inicijuoti juridinio asmens nemokumo procesą neįvykdymą.
76. JANĮ 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta atsakomybė iš esmės atitinka anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalyje nustatytą juridinio asmens vadovo atsakomybę dėl bankroto bylos neinicijavimo ar pavėlavimo tai padaryti, todėl, teisėjų kolegijos įvertinimu, teismų praktika, suformuota aiškinant ir taikant atitinkamas ĮBĮ teisės normas, išlieka aktuali ir taikant analogiškas JANĮ nuostatas.
77. Juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė savo teisine prigimtimi yra deliktinė. Civilinės atsakomybės prievolei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), žala (nuostoliai), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (nuostolių), vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017 41 punktas).
78. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad už fiduciarinių pareigų pažeidimą ir bylose, kuriose dėl vadovo veiksmų teisėtumo sprendžiama taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę, valdymo organų narių (vadovo) atsakomybė kyla ir taikoma tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai. Tačiau už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą (pvz., nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies (galiojančio JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkto) nuostatų nevykdymą) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017 45 punktas; 2022 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-469/2022 33 punktas).
79. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tai, kad reikalavimas iš atsakovės priteisti 101 761,28 Eur žalos atlyginimą grindžiamas įstatymo imperatyvios nuostatos, įpareigojančios laiku inicijuoti nemokaus juridinio asmens bankroto bylą (JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas), nevykdymu, apeliantės civilinei atsakomybei kilti pakanka jos kaltės paprasto neatsargumo forma.
80. Teismų praktikoje pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas pripažįstamas neteisėtu neveikimu, galinčiu sukelti žalą, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020). Taigi, bendrovės vadovui nevykdant pareigos ar pavėlavus pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiranda įstatymu nustatyta civilinė atsakomybė: vadovas turi atlyginti dėl to kreditorių patirtą žalą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2020 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020 20 punktas).
81. Pagal civilinės atsakomybės taisykles atlyginama tik ta žala, kuri yra neteisėtų veiksmų padarinys. Priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-611/2015; 2022 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-469/2022).
82. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas formaliai konstatavo apeliantės pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos pažeidimą ir neanalizavo apeliantės veiksmų neteisėtumo bei priežastinio ryšio su galbūt jos neteisėtais veiksmais sukelta žala, tinkamai nenustatė žalos apimties.
83. Nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrovė pagal balanso testą nemokumo apibrėžtį atitiko 2020 m. gruodžio 31 d., tačiau, apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs bylos duomenų visumą, priėjo prie išvados, jog po 2020 m. gruodžio 31 d. apeliantės priimti verslo sprendimai leido bendrovei 2021–2022 metais vykdyti veiklą, generuoti pajamas, atsiskaityti su kreditoriais. Byloje nustatytos aplinkybės, kad bendrovės bankroto byloje teismo patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai yra atsiradę ne anksčiau kaip 2023 metais, suteikia pagrindą daryti išvadą, jog apeliantės priimti verslo valdymo sprendimai atitiko protingos rizikos standartą.
84. Šioje nutartyje prieita prie išvados, kad bendrovė nemoki tapo 2023 m. kovo 31 d. ir nuo šio momento atsirado apeliantės pareiga inicijuoti bendrovei nemokumo procesą (JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
85. Kasacinio teismo yra pažymėta, kad, atsižvelgiant į civilinės atsakomybės instituto esmę, įmonės vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienu atveju gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
86. Kreditoriams padaryta žala pagal kasacinio teismo praktiką laikoma išvestine iš įmonės patirtos žalos, nes ji pasireiškia tuo, kad dėl išaugusių įmonės skolų ar sumažėjusio turto atitinkamai sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). Atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-313/2021).
87. Tais atvejais, kai ieškinio reikalavimas grindžiamas finansinių reikalavimų padidėjimu laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, sprendžiant dėl priteistinos žalos dydžio yra reikšmingi tik tie kreditorių finansiniai reikalavimai, kurie yra patvirtinti bankroto byloje. Išaugęs įmonės skolų dydis nustatomas pagal bankroto byloje patvirtintą kreditorių finansinių reikalavimų sumą. Tik patvirtinęs kreditoriaus finansinį reikalavimą teismas konstatuoja, kad teisiniai santykiai tarp šalių iš tiesų susiklostė, nustato finansinio reikalavimo dydį. Kreditorius visas įstatyme nustatytas teises įgyja tik nuo jo reikalavimo patvirtinimo (JANĮ 43 straipsnio 1 dalis), taigi ir teisę į žalos atlyginimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-433-407/2024).
88. Šia nutartimi patikslinus LUAB „Dirsija“ nemokumo momentą, reikia nustatyti bendrovės įsipareigojimų kreditoriams dydį bendrovės faktinio nemokumo momentu – 2023 m. kovo 31 d. Būtent po nurodytos datos atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar iki 2023 m. kovo 31 d. buvusių finansinių reikalavimų padidėjimas po 2023 m. kovo 31 d. gali būti susiję priežastiniu ryšiu su neteisėtais bendrovės vadovės veiksmais, delsiant inicijuoti nemokumo bylą.
89. Pažymėtina ir tai, kad iš byloje esančių elektroninių laiškų matyti, jog bendrovė iki 2023 m. liepos 26 d. gavo užsakymų teikti siuvimo paslaugas (2 t., b. l. 19–53). Priskaitymų–išskaitymų žurnalo duomenys patvirtina, kad darbo užmokestis darbuotojams buvo skaičiuojamas iki 2023 m. spalio mėn. (šios nutarties 69 punktas). Dėl to yra pagrindas manyti, kad bendrovė po 2023 m. kovo 31 d. turėjo įsipareigojimų atlikti darbus.
90. Aptartos aplinkybės reikalauja papildomo ištyrimo tam, kad būtų objektyviai nustatyta, kokio dydžio žala kilo dėl apeliantės vėlavimo inicijuoti nuo 2023 m. kovo 31 d. faktiškai nemokia buvusios bendrovės bankroto procesą. Reikėtų nustatyti, kokias sutartis bendrovė buvo sudariusi ir vykdė, ar dėl siekio užbaigti prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą buvo pagrindas nespręsti dėl darbuotojų atleidimo iš karto, kai ėmė stigti lėšų daliai darbo užmokesčio sumokėti. Teisingam žalos dydžiui nustatyti taip pat turi būti ištirta, ar po 2023 m. kovo 31 d. su darbo santykiais susiję kaštai nebūtų patirti net ir tuo atveju, jeigu bankroto byla būtų iškelta nedelsiant, tačiau bendrovei būtų leista užbaigti įvykdyti turimus užsakymus.
Dėl procesinės bylos baigties
91. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškinį dėl žalos, kildinamos iš juridinio asmens vadovo nevykdytos pareigos inicijuoti nemokios bendrovės bankroto bylą, atlyginimo, išsamiai neanalizavo šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios situacijos faktinių aplinkybių, dėl to neteisingai nustatė bendrovės vadovės pareigos inicijuoti bankroto procesą atsiradimo momentą, nenustatinėjo ir nevertino kreditorių finansinių reikalavimų, patvirtintų bendrovės bankroto byloje, kuriais grindžiamas žalos dydis, susiformavimo momento, nenustatė reikalaujamos priteisti žalos ir atsakovės delsimo inicijuoti bendrovės bankroto bylą priežastinio ryšio, dėl to neatskleidė byloje kilusio ginčo esmės. Apskųstas teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu.
92. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, jog byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų pagrindą konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).
93. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, nulemtą to, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, netyrė ir nevertino esminių aplinkybių, kurios yra reikšmingos, sprendžiant dėl atsakovės neteisėtu delsimu inicijuoti nemokios bendrovės bankroto bylą padarytos žalos fakto ir jos konkretaus dydžio, be to, tiek faktinio, tiek teisinio priežastinio ryšio, konstatuoja, jog bylos dalis nurodytais aspektais apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjama iš esmės pirmą kartą, t. y. apeinant nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme. Tokia situacija pažeistų ginčo šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, būtinų civilinės atsakomybės sąlygų (ne)konstatavimu, teisę į apeliaciją. Dėl to, panaikinus apskųstą teismo sprendimą civilinė byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).
94. Apeliaciniame skunde iškeltas klausimas dėl VSDFV, administruojančio Garantinį fondą, pareikšto 73 009,25 Eur finansinio reikalavimo vertinimo byloje pareikšto reikalavimo atlyginti žalą aspektu. Apskųstame sprendime pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu nepasisakė. CPK 312 straipsnis numato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Perdavus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teismas turės galimybę įvertinti šiuos argumentus.
95. Perdavus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo klausimas paliktinas išspręsti pirmosios instancijos teismui, atsižvelgiant į galutinį bylos rezultatą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2024 m. spalio 2 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Laima Ribokaitė
Žilvinas Terebeiza