Baudžiamoji byla Nr. 1A-134-519/2019

Teisminio proceso Nr. 1-06-2-00177-2017-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.20.2.; 2.1.2.5.; 2.1.7.4.1.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.7.

 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 16 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Virginijos Žindulienės,

sekretoriaujant Sonatai Paplauskienei,

dalyvaujant prokurorui Sigitui Dobiliauskui,

gynėjai advokatei Nainai Lanzbergienei,

nuteistajam V. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 232 straipsnį ir jam skirta 30 MGL (1 129,80 Eur) dydžio bauda.

V. J. įpareigotas 1 129,80 Eur baudą sumokėti per 1 (vienerius) metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

1. V. J. nuteistas už tai, kad jis tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau nei 2017 m. liepos 11 d., būdamas nenustatytoje vietoje, savo vardu parašė ir per nenustatytą internetinę prieigą prisijungęs prie Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo, (duomenys neskelbtini) apylinkės teismui, adresu (duomenys neskelbtini), elektroniniu būdu pateikė 2017 m. liepos 11 d. atsiliepimą į netiesioginį ieškinį dėl (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), kuriame nurodė, kad „<... I. B., I. K., S. K., R. Š., N. D. S., A. J., L. S., L. M., E. Č., B. J., B. V., G. D., A. N., J. S., A. S., G. K., D. Š. – tai tie teisėjai, kurie veikė kaip organizuotas nusikalstamas susivienijimas, t. y. nekreipė dėmesio į realią situaciją ir faktines aplinkybes, ko rezultate man ir mano sveikatai padaryta žala (turtinė ir neturtinė - moralinė). Jų tikslas – man priklausantis nekilnojamas turtas...>. <... O antstolis A. B., kaip nusikalstamo susivienijimo vykdytojas, peržengė visas padorumo ribas, tiesiog vagiliavo, nes pasisavino man priteistas lėšas...> <...teisėja B. M. tokius antstolio veiksmus nusikalstamai dangstė...>“, tokiu būdu viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ir teisėjus dėl jų veiklos.

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. J. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 1 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Teigia, kad teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje neįvertino jo pateiktų įrodymų ir be jokių motyvų juos atmetė, vertino tik jį kaltinančius įrodymus. Apelianto nuomone teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, kadangi teisėjas, kuris įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, tuo nesivadovavo. Taip pat apelianto nuomone, teismas pažeidė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes vertino įrodymus atskirai, o ne jų visumą.

2.2. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo pavardes, teigia, kad nei vienas iš jų netenkino jo skundų, t. y. jo atžvilgiu nepriėmė nei vienos jam palankios nutarties. Pažymi, kad teisėjas, kaip bet kuris kitas asmuo, gali būti nusikaltęs ir apie tai negali būti draudžiama pasisakyti, taip apribojant saviraiškos laisvę. Nurodo, jog iš 22 apklaustų asmenų, tik du asmenys pasisakė, jog jaučiasi įžeisti, o buvęs Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininkas G. K., kuris turi didžiulę praktiką, tai vertino kaip niekinę situaciją. Panevėžio apygardos teismo pirmininkas E. Č. pasisakė analogiškai. Apelianto nuomone, jei teismų pirmininkai, turintys ženkliai didesnę patirtį, nei kiti teisėjai, vertina situaciją globaliai, įvairiapusiškai, tai skundžiamas nuosprendis praranda objektyvumą, todėl naikintinas.

2.3. Teigia, kad buvo pažeidžiama liudytojų apklausos tvarka. Nurodo, jog byloje nėra jokio minimo 2017-07-04 D. V. pareiškimo. Pažymi, kad buvo pažeistas lygiateisiškumo principas, jog jam nebuvo leidžiama užduoti klausimus liudytojams, nukentėjusiesiems.

2.4. Apelianto teigimu, jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, nebuvo nustatyta jo tyčia padaryti nusikalstamą veiką, todėl nesant nusikaltimo sudėties ar dėl mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis), jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas. Teigia, jog be pagrindo jam paskirta kardomoji priemonė palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Dėl šios kardomosios priemonės jis negali niekur išvykti.

3. Teismo posėdyje nuteistasis V. J. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.  

Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmestinas

4. Remiantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnio 3 dalies nustatytus reikalavimus, nes įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymų patikimumas nustatomas išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.

5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais ir patikrinusi skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 1 d.  nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos.

6. BK 232 straipsnis numato atsakomybę už nepagarbą teismui tam, kuris viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos. Šiame straipsnyje įtvirtintų nuostatų paskirtis – saugoti teismų ir teisėjų garbę, orumą, ginti juos nuo viešo pažeminimo, niekinimo dėl jų veiklos vykdant teisingumą, taip pat saugoti apskritai visą teisingumo sistemą nuo jos diskreditavimo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-476/2014).

6.1. Nepagarba teismui yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad vykdydamas teisingumą teismas ar teisėjas buvo viešai pažemintas, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė žeminantį šios informacijos ar veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti. Pagal kasacinio teismo praktiką užgaulus teismo ar teisėjo pažeminimas dėl jų veiklos laikytinas viešu, kai teismo ar teisėjo pažeminimą matė arba girdėjo ar kitaip suvokė bent vienas trečiasis asmuo. Juo gali būti ne tik aplinkiniai žmonės, pavyzdžiui, teismo posėdyje dalyvaujantys asmenys, teisėjai, bet ir kiti asmenys bei visuomenės ar valstybės institucijų atstovai, suvokę užgaulų teismo ar teisėjo pažeminimą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-385/2006, 2K-468/2010, 2K-476/2014, 2K-573-976/2015).

6.2. Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad apelianto elektroniniu būdu pateiktame 2017 m. liepos 11 d. atsiliepime į netiesioginį ieškinį dėl (duomenys neskelbtini)  civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytos aplinkybės, kad „<... I. B., I. K., S. K., R. Š., N. D. S., A. J., L. S., L. M., E. Č., B. J., B. V., G. D., A. N., J. S., A. S., G. K., D. Š. – tai tie teisėjai, kurie veikė kaip organizuotas nusikalstamas susivienijimas, t. y. nekreipė dėmesio į realią situaciją ir faktines aplinkybes, ko rezultate man ir mano sveikatai padaryta žala (turtinė ir neturtinė - moralinė). Jų tikslas – man priklausantis nekilnojamas turtas...>. <... O antstolis A. B., kaip nusikalstamo susivienijimo vykdytojas, peržengė visas padorumo ribas, tiesiog vagiliavo, nes pasisavino man priteistas lėšas...> <...teisėja B. M. tokius antstolio veiksmus nusikalstamai dangstė...>“, užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ir teisėjus dėl jų veiklos.

6.3. Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant anksčiau paminėtus žodžius tiek tiesiogine prasme, tiek ir nuteistojo surašyto dokumento turinio kontekste, jų prasmė nesikeičia – šie su nusikaltimų darymu siejantys teiginiai apie (duomenys neskelbtini) teismo, (duomenys neskelbtini) teismo, (duomenys neskelbtini) teismo, (duomenys neskelbtini) teismo teisėjus vienareikšmiškai suprantami kiekvienam su šiais teiginiais susipažinusiam asmeniui kaip žeminantys teisėjus, jų reputaciją, garbę, orumą bei diskredituojantys visą teisingumo sistemą. Pažymėtina, kad V. J. užgaulaus turinio atsiliepimo į netiesioginį ieškinį dėl (duomenys neskelbtini) civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo nagrinėjama viešame teismo posėdyje, turinys buvo prieinamas trečiųjų asmenų ratui: proceso dalyviams, bylą nagrinėjusiems teisėjams, raštinės darbuotojams, kurie registruoja gautus dokumentus, teisėjo padėjėjams, teismo posėdžių sekretorėms, kurie dirba konkrečioje byloje. Kaip parodė teisme apklaustas B. J., jog jis matė V. J. atsiliepimą į netiesioginį ieškinį kaip civilinio ieškovo AB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), dokumentą matė ir kiti AB „(duomenys neskelbtini)“ dirbantys asmenys, kurie turi galimybę susipažinti su atitinkamomis bylomis, jog prie tos bylos gali prieiti jų įmonės darbuotojai, atsakingi už skolas. Taigi akivaizdu, jog V. J. atsiliepime išdėstytus teiginius apie teisėjų galimai vykdomas nusikalstamas veikas, nusikalstamumą ir pan., matė ne vienas trečiasis asmuo. Todėl apylinkės teismas, įvertinęs V. J. pasisakymų užgaulų ir žeminantį pobūdį, jų neatitikimą tikrovei bei atsižvelgęs į nukentėjusiųjų N. D. S., S. K., I. K., R. Š., I. B., A. J., liudytojų D. V., R. D., B. M., B. V., L. S., B. J., E. Č., L. M., G. K., J. S., A. S., G. D., A. N., D. Š., A. B., B. J. teisme duotus parodymus bei liudytojais apklaustų kitų teisėjų parodymus, padarė teisingą išvadą, kad apeliantas procesiniu dokumentu viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ir teisėjus dėl jų veiklos. Pažymėtina ir tai, kad pats viešas atlikimas veiksmų, kurie yra užgaulūs, žeminantys teismą ar teisėją dėl jų veiklos, yra vertinamas kaip baigtas nusikaltimas.

6.4. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartų įrodymų visumą, neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvada, kad V. J. padarytoje veikoje yra BK 232 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis.

7. Šiuo atveju svarbia aplinkybe laikytina tai, kad apeliantas pripažintas kaltu ne todėl, kad pasinaudojo jam įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis ir pateikė (duomenys neskelbtini) apylinkės teismui atsiliepimą į netiesioginį ieškinį dėl leidimo įregistruoti daiktines teises civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), bet todėl, jog jo pateiktame procesiniame dokumente išdėstyti teiginiai apie (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo, (duomenys neskelbtini) teismo, (duomenys neskelbtini) teismo, (duomenys neskelbtini) teismo teisėjus buvo pripažinti kaip užgauliai žeminantys teisėjų garbę ir orumą, keliantis nepasitikėjimą jais bei diskredituojantys visą teisingumo sistemą. Priešingai nei teigia apeliantas, atsiliepime į netiesioginį ieškinį dėl leidimo įregistruoti daiktines teises jis nesiekė tik pateikti savo pozicijos į pareikštą netiesioginį ieškinį, o surašė nepagrįstus, žeminančius, užgaulius, (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo, (duomenys neskelbtini) teismo, (duomenys neskelbtini) teismo, (duomenys neskelbtini) teismo teisėjus su nusikaltimų darymu siejančius teiginius. Apeliacinį skundą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nekelia jokių abejonių, kad pateikdamas tokio turinio atsiliepimą teismui, V. J. aiškiai suprato, jog viešai raštu išdėstė žeminančius ir užgaulius teiginius apie teisėjus ir būtent to siekė, ir tai reiškia, kad šią veiką jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Nėra pagrindo abejoti, kad V. J. atsiliepime raštu išdėstydamas kaltinime nurodytus teiginius, suvokė žeminantį, įžeidžiantį, menkinantį jų pobūdį ir sąmoningai siekė viešai raštu užgauliai pažeminti teisingumą vykdančius teismą ir teisėjus dėl jų veiklos, t. y. V. J. veikė tiesiogine tyčia.

8. Apeliantas skunde be pagrindo apeliuoja į asmens saviraiškos laisvę, nes bet kuri laisvė yra susijusi su ribomis ir pareigomis. Naudojantis saviraiškos teise negalima ja piktnaudžiauti, pažeisti įstatymų saugomų kitų vertybių, priešingu atveju, asmuo turi atsakyti už tokius savo veiksmus. Pažymėtina, kad svarbią reikšmę aiškinant saviraiškos laisvės ribas turi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis bei jo taikymo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose praktika. Šis teismas laikosi pozicijos, kad, nors jo praktikoje įtvirtintas prioritetinis ir esminis saviraiškos laisvės pobūdis demokratinėje visuomenėje, joje taip pat nustatytos šios laisvės ribos. Būtent kalba, kuri nesuderinama su Konvencijoje skelbiamomis ir garantuojamomis vertybėmis, pašalinama iš Konvencijos 10 straipsnio apsaugos ribų vadovaujantis Konvencijos 17 straipsniu (piktnaudžiavimo teisėmis uždraudimas) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-476/2014). Nagrinėjamu atveju matyti, kad V. J. pateiktame procesiniame dokumente yra nurodyti teisėjų vardai ir pavardės, kurie veikė kaip organizuotas nusikalstamas susivienijimas, t. y. nekreipė dėmesio į realią situaciją ir faktines aplinkybes, ko rezultate jam ir jo sveikatai padaryta žala, jog jų tikslas – jam priklausantis nekilnojamas turtas. Taip pat nurodyta, kad teisėja B. M. nusikalstamai dangstė antstolio A. B. veiksmus. Nors nuteistasis V. J. teigia, kad atsiliepime yra pateikta tik jo nuomonė, kuri yra pagrįsta tikrais ir neišgalvotais faktais apie neteisėtus ir nusikalstamus minėtų asmenų veiksmus, tačiau šie nuteistojo teiginiai prieštarauja surinktiems ir teisme ištirtiems įrodymams. Iš bylos duomenų matyti, jog nors V. J. ir pateikė teismui rašytinius įrodymus, kad jis kreipėsi į tam tikras institucijas dėl galimai padarytų atsiliepime į netiesioginį ieškinį nurodytų nusikalstamų veikų, tačiau nenurodė nė vieno apkaltinamojo nuosprendžio, kuris patvirtintų jo teiginių teisingumą. Taigi, apeliacinio skundo argumentai, jog buvo pažeista jo saviraiškos teisė, nes atsiliepime buvo išsakyta tik jo nuomonė, kad nei vienas iš jo nurodytų teisėjų netenkino jo skundų, t. y. nepriėmė jo atžvilgiu nei vienos jam palankios nutarties, neturi jokios teisinės reikšmės kvalifikuojant jo veiką pagal BK 232 straipsnį. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, šiuo atveju su nepagarba teismui, teisėjui dėl jų veiklos vykdant teisingumą.

9. Apeliantas skunde teigia, jog jo padaryta veika turėtų būti pripažinta mažareikšme. Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Taigi pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo, teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154/2013). Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos padarymo ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas.

9.1. Be to, pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

9.2. Byloje neginčijamai nustatyta, kad V. J. viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ir teisėjus dėl jų veiklos. Pažymėtina, kad V. J. atsiliepime į netiesioginį ieškinį apie teisėjų daromas nusikalstamas veikas, nurodyta grupė teisėjų įvardijant veikusią kaip organizuotas nusikalstamas susivienijimas, nepateikiant jokių objektyvių duomenų apie tokią neteisėtą teisėjų veiklą. Tokie V. J. procesiniame dokumente išdėstyti teiginiai, kurie užgauliai pažemino ne vieną teisingumą vykdantį teisėją dėl jų veiklos, kai šį teisėjų pažeminimą procesiniame dokumente matė ne tik proceso šalys, teismo darbuotojai, bet ir tretieji asmenys, negali būti laikomi nepavojingais, mažareikšmiais, nepadarę žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams.  Sprendžiant dėl veikos mažareikšmiškumo svarbu ir tai, kad BK 232 straipsnyje yra įtvirtintas absoliutus draudimas reikšti nepagarbą teismui ar teisėjui dėl jų veiklos vykdant teisingumą. Teismo ar teisėjo pažeminimas nepateisinamas ir tais atvejais, kai teismas ar teisėjas netinkamai vykdė savo pareigas (pavyzdžiui, aukštesnių teisminių institucijų panaikinti teismo ar teisėjo sprendimai). Apelianto V. J. nurodyti argumentai, kad civilinio proceso metu netinkamai sprendžiami byloje keliami klausimai bei priimami jam nepalankūs sprendimai, nesuteikia jam teisės į teismo veiksmus ar sprendimus reaguoti tokia forma, nes kaip matyti iš bylos duomenų, V. J. gina savo galimai pažeistas teises aktyviai dalyvaudamas įvairiuose teisminiuose procesuose.

9.3. Teisėjų kolegija įvertinusi aptartas aplinkybes sprendžia, jog nėra pagrindo V. J. padarytą nusikalstamą veiką pripažinti mažareikšme ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas.

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, V. J. teisė į teisingą ir nešališką teismą nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista. Nors apeliaciniame skunde V. J. teigia, kad buvo pažeistas lygiateisiškumo principas, nes jam nebuvo leidžiama užduoti klausimus liudytojams, nukentėjusiesiems, tačiau kaip matyti iš teismo posėdžių, vykusių apylinkės teisme, protokolų, šios nuteistojo nurodytos aplinkybės yra nepagrįstos. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistasis V. J. gana aktyviai naudojosi savo teise nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus tiek nukentėjusiesiems, tiek ir liudytojams. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog šioje nagrinėjamoje byloje buvo pažeisti lygiateisiškumo ir tuo pačiu rungtyniškumo principai.

11. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad būtų buvusi pažeista liudytojų apklausos tvarka. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, atvykę liudytojai buvo pašalinti iš teismo posėdžių salės ir apklausiami po vieną. Liudytojai buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, taip pat prisiekė. Šie liudytojai paaiškino visas jiems žinomas su byla susijusias aplinkybes, atsakinėjo į proceso dalyvių užduodamus klausimus. Pažymėtina ir tai, kad pats nuteistasis ar jo gynėjas pastabų dėl protokolų nereiškė, todėl spręstina, kad protokoluose užfiksuoti faktai yra teisingi.

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, jog apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodytas sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio pirmosios instancijos teismas pripažino V. J. kaltu, paskyrė jam bausmę ir jam paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliko nepakeistą. Ši kardomoji priemonė nuteistajam V. J. taikoma nuo 2017 m. rugpjūčio 24 d. (2 t., b. l. 103–104). Keisti, ar naikinti paliktą nepakeistą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, atsižvelgiant į apelianto nurodytas aplinkybes, jog dėl šios kardomosios priemonės jis negali niekur išvykti, nėra teisinio pagrindo. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas nuosprendis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos ir nuo tos dienos kardomoji priemonė nuteistajam baigiama taikyti.

 13. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. vasario 1 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, keisti šį nuosprendį ar jį naikinti apelianto skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

atmesti nuteistojo V. J. apeliacinį skundą.

Teisėjai Nijolė Matuzevičienė

   Gražvydas Poškus

                                                                                                                   Virginija Žindulienė