Civilinė byla Nr. e2A-157-790/2019
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00933-2017-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.3;
2.1.2.4.1.4
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 25 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Kačinskienės ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. G., S. A. G. ir A. A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės G. G. ieškinį atsakovams A. G., S. A. G. ir A. A. G., tretiesiems asmenims notarėms N. U. ir L. P., Kauno teritorinei muitinei, valstybės įmonei Turto bankui dėl sandorių, akto, įgaliojimo ir nuosavybės nuginčijimo, bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė G. G. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti prieštaraujančiomis viešajai tvarkai ir gerai moralei, negaliojančiomis dėl apsimestinumo atsakovų S. A. G. ir A. A. G. sudarytų 2002 m. kovo 13 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1510 ir 2002 m. gegužės 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2527 dalis, kuriose žemės sklypų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkėjais yra nurodomi S. A. G. ir A. A. G.,; 2) pripažinti apsimestine, prieštaraujančia viešajai tvarkai ir gerai moralei gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), 2008 m. spalio 7 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto dalį, kurioje statytojais yra nurodomi S. A. G. ir A. A. G.; 3) pripažinti, kad gyvenamasis namas ir 0,1808 ha ploto žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ieškovei G. G. ir atsakovui A. G.; 4) pripažinti Sigito A. G. ir Albinos A. G. 2005 m. balandžio 1 d. įgaliojimą Nr. 1528, išduotą A. G., patvirtintą notarės N. U., niekiniu ir negaliojančiu dėl jo tariamumo ir prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei;
5) atnaujinti galimai praleistą ieškinio senaties terminą dėl 2002 m. kovo 13 d. ir 2002 m. gegužės 31 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.
2. Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovas A. G. susituokė (duomenys neskelbtini). 2002 m. kovo 13 d. ir 2002 m. gegužės 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimis sutuoktiniai atsakovų S. A. G. ir A. A. G. vardu įsigijo du žemės sklypus, kurie vėliau buvo sujungti į vieną žemės sklypą. Pirmiau minėtame žemės sklype sutuoktiniai savo jėgomis ir lėšomis pastatė namą, tačiau 2008 m. spalio 7 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu A. G. valia namas buvo įregistruotas jo tėvų – atsakovų S. A. G. ir A. A. G. – vardu. 2005 m. balandžio 1 d. atsakovai S. A. G. ir A. A. G. išdavė atsakovui A. G. įgaliojimą tvarkyti visus ginčo turto įgijimo klausimus: sujungti žemės sklypus, projektuoti ir statyti juose statinius, gauti statybos leidimus, derinti projektus, atlikti teisinę registraciją, parduoti ginčo turtą ir kt. Tariami namo ir žemės sklypo savininkai S. A. G. ir A. A. G. niekada patys nedalyvavo namo statybos procese, neteikė jokių lėšų jo statyboms, negyveno pastatytame name. Gyvenamasis namas yra suprojektuotas ir skirtas tik sutuoktinių (ieškovės ir atsakovo A. G.) šeimos poreikiams tenkinti. S. A. G. ir A. A. G. yra fiktyvūs ginčo namo ir žemės sklypo savininkai, jie neturėjo noro ar lėšų įsigyti šį turtą. Nei vienas iš atsakovų nedavė pagrindo ieškovei manyti, kad ji ir A. G. nėra vieninteliai ginčo turto savininkai iki tol, kol tarp ieškovės ir A. G. nekilo ginčas dėl jų santuokos nutraukimo. Kadangi santuokos nutraukimo byloje sutuoktiniams turto padalijimo klausimų nepavyko išspręsti taikiai, ieškovė prašo jos ir A. G. bendrai pastatytą namą ir įsigytą žemės sklypą pripažinti jų bendrąja jungtine nuosavybe.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 27 d. sprendimu ieškovės G. G. ieškinį patenkino.
4. Teismas vertino, kad pagal turėtas oficialias pajamas nei ieškovė ir jos sutuoktinis A. G., nei atsakovo A. G. tėvai S. A. G. ir A. A. G. nebuvo finansiškai pajėgūs įsigyti ginčo turto, tačiau ieškovės poziciją, kad ji ir atsakovas A. G. įsigijo žemės sklypus ir pastatė namą, pagrindžia byloje apklaustų liudytojų parodymai ir rašytiniai įrodymai. Visi dešimt teisme apklaustų liudytojų iš esmės vieningai nurodė, kad ieškovė su sutuoktiniu A. G. gyveno pasiturinčiai, statė sau namą. Liudytojų žiniomis, lėšos namo statybai buvo gautos iš atsakovo A. G. vykdyto automobilių verslo, taip pat iš ieškovės stomatologijos kabineto pajamų. Aplinkybę, kad ieškovė ir atsakovas A. G. yra tikrieji namo statytojai, patvirtina ir byloje neginčijami rašytiniai įrodymai (sąskaitos, mokėjimo kvitai ir pan.). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovai S. A. G. ir A. A. G. dalyvavo įsigyjant ir statant ginčo turtą, rūpinantis juo, mokant mokesčius. Vadovaudamasis byloje surinktų įrodymų visuma, teismas padarė labiau tikėtiną išvadą, kad ginčijami sandoriai ir aktas yra apsimestiniai, sudaryti per statytinius S. A. G. ir A. A. G., o 2005 m. balandžio 1 d. atsakovų S. A. G. ir A. A. G. įgaliojimas, išduotas A. G., yra tariamas, nes jis buvo išduotas dengiant tikrąjį ginčo turto savininką A. G. ir siekiant užtikrinti jo dalyvavimą žemės sklypų sujungimo ir namo statybos teisiniuose santykiuose.
5. Teismas nenustatė duomenų, kad ieškovė ir atsakovas A. G. būtų sudarę vedybų (ikivedybinę ar povedybinę) sutartį. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad jų atžvilgiu taikomas įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas, pagal kurį turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Ginčo turtas (namas ir žemės sklypas) pripažintas priklausančiu ieškovei ir atsakovui A. G. bendrosios jungtinės nuosavybės teise.
6. Teismo vertinimu, ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimams dėl pirkimo–pardavimo sutarčių dalių pripažinimo negaliojančiomis reikšti. Nors ieškovė apie 2002 m. sudarytus ginčo žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandorius žinojo nuo jų sudarymo momento, tačiau atsakovai savo veiksmais ar neveikimu nedavė jai pagrindo manyti, kad ji ir atsakovas A. G. nėra ginčo turto tikrieji savininkai iki tol, kol kitoje civilinėje byloje nekilo ieškovės ir atsakovo A. G. ginčas dėl jų santuokos nutraukimo ir turto padalijimo. Sužinojusi apie savo teisių pažeidimą, ieškovė kreipėsi į teismą nepraleidusi ieškinio senaties termino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
7. Apeliaciniame skunde atsakovai A. G., S. A. G. ir A. A. G. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovai S. A. G. ir A. A. G. neturėjo pakankamai pajamų turtui įgyti. Teismas neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus apie pastarųjų asmenų nekilnojamąjį turtą, pateiktas pajamų mokesčio deklaracijas, iš kurių matyti, kad per trumpą laikotarpį (2003 m.–2006 m.) jie sugeneravo 170 000 Lt (49 235,40 Eur) pajamų, neatsižvelgė į tai, kad atsakovai visą gyvenimą dirbo, turėjo santaupų, vertėsi lapių auginimu. Be to, teismas nepagrįstai namo statybos kainą nustatė vadovaudamasis statybos užbaigimo akte nurodyta faktiška statybos kaina ir UAB „Marleksa“ turto vertinimo ataskaita. Faktinė turto statybos kaina nebūtinai atitinka ataskaitoje nurodytą vidutinę turto vertę. Namo statyba vyko ūkio būdu; logiška, kad tokiu būdu statomo namo statybos kaina turėjo būti daug mažesnė, nei statant namą rangos būdu. Teismas nepagrįstai nevertino tiesioginio įrodymo, pagrindžiančio namo statybos kainą, t. y. ieškovės pateikto atliktų darbų akto, kuriame yra atliktų darbų sąrašas ir šių darbų kaina – 399 309 Lt (115 647,88 Eur).
7.2. Byloje nėra jokių duomenų, kad pagal sudarytas žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis su pardavėjais atsiskaitė ieškovė ar atsakovas A. G. ir kad atsiskaitymas buvo vykdomas jiems nuosavybės teise priklausančiomis lėšomis. Priešingai, pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygos, kuriose nurodyta, kad pirkėjai atsiskaitė su pardavėjais prieš sudarant sutartis, savo turiniu laikytinos pakvitavimais, patvirtinančiais, kad būtent atsakovai S. A. G. ir A. A. G., o ne ieškovė ir atsakovas A. G., sumokėjo už įgytus žemės sklypus, juo labiau kad žemės sklypų kaina nebuvo didelė.
7.3. Teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovų S. A. G. ir A. A. G. išduotas įgaliojimas – tai tariamas sandoris. Tariamas sandoris – tai fiktyvus sandoris, kuris paprastai nėra vykdomas. Įgaliojimas, kaip vienašalis sandoris, buvo vykdomas, nes atsakovas A. G. savo tėvų, išdavusių jam įgaliojimą, vardu atliko daug veiksmų, sukūrusių teises ir pareigas įgaliotojams. Įvykdytas sandoris negali būti pripažįstamas tariamu.
7.4. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovės pozicija, išdėstyta šioje byloje, neatitiko jos argumentų, išdėstytų kitose jau išnagrinėtose bylose. Šioje byloje ieškovė teigė, kad su sutuoktiniu A. G. vedė bendrą ūkį, jų finansinė padėtis buvo geresnė, nei atsakovų S. A. G. ir A. A. G., o ginčo objektu esantis namas yra ieškovės ir jos sutuoktinio bendroji jungtinė nuosavybė. Tačiau kitose bylose, kuriose buvo sprendžiami klausimai dėl išieškojimo nukreipimo į skolininko sutuoktinio asmeninį turtą, ieškovė nurodė, kad tiek pradedami vykdyti verslą, tiek ir vėliau ieškovė ir atsakovas A. G. neturėjo bendro turto, nesprendė bendrai šeimos išlaikymo problemų, nepadėjo vienas kitam versle, atsakovo A. G. verslo pajamos nebuvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti. Aplinkybę, kad iki santuokos nutraukimo ir šios bylos iškėlimo pati ieškovė nelaikė ginčo turto bendrąja jungtine jos ir A. G. nuosavybe patvirtina ir tai, kad santuokos nutraukimo byloje ieškovė neprašė šį turtą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe, o atsakovui A. G. pateiktame sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių projekte nurodė, kad sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso tik namo apyvokos daiktai, prietaisai, baldai ir buitinė technika, esantys sutuoktinių naudojamame name.
7.5. Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino dėl žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių nuginčijimo. Ieškovė, manydama, kad žemės sklypai jai ir A. G. priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir dar 2002 m. sužinojusi, kad jie buvo įregistruoti atsakovų vardu, suvokė arba turėjo suvokti, kad jos teisės yra pažeidžiamos. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė žinojo apie pirkimo–pardavimo sandorius nuo jų sudarymo momento, todėl ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo jų sudarymo.
7.6. 2018 m. kovo 5 d. buvo užbaigtas bylos nagrinėjimas iš esmės ir padaryta pertrauka, siekiant sudaryti galimybę byloje dalyvaujantiems asmenims pasiruošti baigiamosioms kalboms. Ieškovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių, kad ji patyrė bylinėjimosi išlaidų, todėl 2018 m. kovo 7 d. po pertraukos vykusiame teismo posėdyje teismas, nesant tam jokio teisinio pagrindo, tenkino ieškovės prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir priimti bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus, nors visi į bylą pateikti dokumentai galėjo būti pateikti anksčiau vykusio teismo posėdžio metu. Be to, teismas nepagrįstai netenkino atsakovų prašymo apklausti byloje papildomus liudytojus, be kita ko, atsakovo A. G. brolius, galėjusius paliudyti, kad jie skolino pinigų namo statyboms, nurodydamas, kad toks prašymas galėjo būti pateiktas anksčiau ir neatsižvelgdamas į tai, kad būtinybė kviesti šiuos liudytojus iškilo tik po to, kai kiti byloje apklausti liudytojai nurodė tikrovei prieštaraujančias aplinkybes.
8. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė G. G. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
8.1. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad už abu žemės sklypus atsiskaityta S. A. G. ir A. A. G. lėšomis, nepatvirtina joks kitas byloje esantis įrodymas, išskyrus ginčijamų pirkimo–pardavimo sutarčių tekstą. Tokia skundo argumentacija nėra įtikinama, ginčijamu sandoriu remtis nėra patikima ir teisinga.
8.2. Atsakovai nepagrįstai teigia, kad A. G. naudojosi S. A. G. ir A. A. G. išduotu įgaliojimu, siekdamas sukurti turtą savo tėvams. Iš teismo padarytos ginčo šalių turtinės padėties analizės matyti, kad S. A. G. ir A. A. G. neturėjo pakankamai turto žemės sklypams ir namui įsigyti. Pastarieji asmenys taip pat neturėjo ir poreikio pirkti šį turtą – jie turėjo kur gyventi, niekada negyveno ginčo name, nesinaudojo juo kaip savininkai ir nereiškė jokių teisių į jį. Name visada gyveno tik ieškovės šeima.
8.3. Apeliantai nepagrįstai teigia, esą S. A. G. ir A. A. G. turėjo pakankamai lėšų ar santaupų ginčo turtui įsigyti. Šio teiginio nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai, atsakovai nepagrindžia, iš kokios veiklos ar kokią sumą pastarieji asmenys turėjo susitaupę. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovai 1994 m. pardavė butą Kaune, tačiau ginčo turtas pradėtas įsigyti praėjus net 8 m. nuo minėto sandorio sudarymo ir nėra aišku, ar pardavus butą gautos lėšos buvo panaudotos ginčo turtui įgyti. Atsakovų valdyto ir parduoto buto vidutinė rinkos vertė 2001 m. (praėjus 7 metams po pardavimo) siekė 11 854 Eur ir yra daug mažesnė už ginčo turto vertė (statybos metu patys atsakovai namą įvertino 1 523 000 Lt (441 091,29 Eur) suma), be to, atsakovai S. A. G. ir A. A. G. nebuvo deklaravę jokių santaupų iki 2003 m.
8.4. Nors atsakovai nesutinka nei su ginčo akte nurodyta 1 523 000 Lt (441 091,29 Eur) namo statybos kaina, nei su 2017 m. birželio 2 d. parengta namo ir žemės sklypo vertinimo ataskaita, tačiau šie duomenys nėra paneigti jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis, o nurodytos sumos skiriasi dėl laiko skirtumų ir rinkos svyravimų.
8.5. Byloje nustatyta, kad A. G. iš savo vykdomo verslo (prekyba automobiliais) turėjo daug pajamų ir, tikėtina, pelno. Teismai prieš 10 m. jau nustatė prejudicinius faktus, kad atsakovo A. G. valdoma individuali įmonė turėjo didelį pelną iš automobilių prekybos, nes jos apyvarta vien per Kauno teritorinę muitinę buvo labai didelė, be to, veikiant šiai įmonei, atsakovas A. G. įsteigė dar ir UAB (duomenys neskelbtini), kuri vertėsi tuo pačiu verslu ir gavo ne tik pajamų, bet ir pelną. Visi apklausti liudytojai nurodė, kad ieškovė su sutuoktiniu 2002–2006 m. statė sau namą, gyveno pasiturinčiai, o kiti du atsakovai prie ginčo turto įsigijimo ir statybos neprisidėjo, atsakovas ir ieškovė pirko viską patys.
8.6. Atsakovai teigia, kad ieškovės atstovo 2017 m. gegužės 31 d. pasiūlyme dėl taikaus santuokos nutraukimo nebuvo keliamas klausimas dėl namo ir žemės sklypo padalinimo, tačiau šiame pasiūlyme buvo įrašyta 92 550 Eur suma, kuri buvo nustatyta remiantis viešai 2017 m. skelbiamais ginčo turto vidutinės rinkos vertės duomenimis.
8.7. Ieškovė prašo teismo priimti ir vertinti kartu su kitais byloje surinktais įrodymais 2017 m. gruodžio 27 d. pirmosios instancijos teismui pateiktą garso įrašą su jo daline stenograma, iš kurio matyti, kad ieškovė ir atsakovas A. G. patys pirko žemės sklypus ir statė namą. Garso įraše girdimas ieškovės, atsakovo A. G. ir liudytojo A. Š. pokalbis. Visi šio pokalbio dalyviai patvirtino aplinkybę, kad pokalbis įvyko, o garso įrašas padarytas tuo metu, kai dar nebuvo pradėti jokie teisminiai procesai ir šalys gyveno kartu.
9. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo valstybės įmonė (toliau – VĮ) Turto bankas prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
9.1. Ieškovė ir atsakovas A. G. sudarė apsimestinius sandorius, siekdami išvengti valstybinių kreditorių Kauno teritorinės muitinės ir VĮ Turto banko pretenzijų ir išieškojimo nukreipimo į A. G. prekybos įmonės savininko asmeninį turtą. Bendras nepatenkintas bankrutavusios A. G. prekybos įmonės antros eilės kreditorių reikalavimas siekia 120 693,53 Eur. Kauno teritorinė muitinė dar 1999 m. atliko atsakovo įmonės veiklos patikrinimą ir priėmė sprendimą išieškoti 277 000 Lt (8 022,47 Eur) nepriemoką į valstybės biudžetą, todėl A. G. prekybos įmonės veikla 2000 m. buvo sustabdyta, o 2002 m. žemės sklypai buvo nupirkti ir 2008 m. gyvenamojo namo pripažinimo tinkamu naudoti aktas buvo surašytas A. G. tėvų vardu. Bankrutuojant A. G. įmonei, išieškojimas buvo nukreiptas į ieškovės asmeninės nuosavybės teise valdytą turtą – stomatologijos kabinetą. Jei kreditoriams būtų žinoma, kad dėl apsimestinių sandorių ginčo turtas buvo registruotas skolininko tėvų vardu, išieškojimas taip pat būtų nukreiptas ir į ginčo turtą. Tenkindamas ieškinį, pirmosios instancijos teismas sudarė galimybę VĮ Turto bankui ginti viešąjį interesą, nukreipiant išieškojimą į ginčo turtą. Šio turto vertė yra 311 200 Eur, todėl jo pakaktų visiškai patenkinti A. G. prekybos įmonės kreditorių reikalavimus, kurių suma siekia 120 693,53 Eur.
9.2. Teismas tinkamai atliko įrodymų vertinimą. Teismo išvadą, kad S. A. G. ir A. A. G. yra fiktyviais ginčo turto savininkais patvirtina byloje nustatytos aplinkybės: nurodyti atsakovai negyvena ginčo name; namo statybos pradžioje pastarieji asmenys jau buvo garbaus amžiaus (71 m. ir 65 m.); nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jie turėjo 441 091,29 Eur, kurių prireikė namo statybai; atsakovai išdavė įgaliojimą A. G. tvarkyti visus ginčo turto įgijimo klausimus; dokumentuose dėl namo įrengimo, namo apyvokos daiktų ir baldų įgijimo, statybos dokumentacijoje ir kt. kaip šalis figūruoja A. G.; namas pritaikytas ne 2 asmenų, o 5 asmenų šeimai.
10. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Kauno teritorinė muitinė prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
10.1. Apeliantai nepagrįstai teigia, esą sudarydami ginčo sandorius negalėjo žinoti, kad vėliau atsakovo A. G. prekybos įmonei bus iškelta bankroto byla. Jau 2000 m. A. G. prekybos įmonė turėjo 77 299,62 Eur mokestinę prievolę tuometei Marijampolės teritorinei muitinei (nuo 2002 m. liepos 1 d. Marijampolės teritorinė muitinė reorganizuota, prijungiant ją prie Kauno teritorinės muitinės) ir buvo prasidėjęs šios sumos priverstinio išieškojimo procesas. Teismo nutartyje, kuria minėtai atsakovo įmonei iškelta bankroto byla, nurodyta, kad ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė A. G., nurodydamas, kad nuo 2000 m. įmonė nevykdo veiklos; jos turimi įsiskolinimai sudaro 641 580,14 Lt (185 814,45 Eur); atsiskaitymo terminai jau suėjo; nei įmonė, nei jos savininkas neturi turto, kurį pardavus būtų galima atsiskaityti su kreditoriais. Išdėstytos aplinkybės pagrindžia, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti tuo metu, kai A. G. prekybos įmonė buvo neįvykdžiusi didelės vertės mokestinę prievolę, todėl teismo išvada, kad ginčijami sandoriai buvo apsimestiniai, yra pagrįsta.
10.2. Nustatydamas ginčo turto vertę teismas pagrįstai vadovavosi oficialiame rašytiniame įrodyme – 2008 m. spalio 7 d. pripažinimo tinkamu naudoti akte – nurodyta statybos kaina. Šį aktą pasirašė atsakovai S. A. G. ir A. A. G., tokiu būdu faktiškai patvirtindami statybos kainą. Akte užfiksuotos aplinkybės nėra paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, nebuvo pripažintos negaliojančiomis arba kitaip užginčytos.
10.3. Apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, esą byloje nėra duomenų, ar A. G. prekybos įmonė ir UAB (duomenys neskelbtini) dirbo pelningai ir šių įmonių lėšomis buvo finansuojamos namo statybos, paneigia teismų išnagrinėtose bylose nustatyti prejudiciniai faktai (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-190/20008 nustatyta aplinkybė, kad įmonė įvežė apie 15 000 automobilių ir jos metinė apyvarta siekė šimtus tūkstančių litų) ir kiti byloje esantys įrodymai, be kita ko, Kauno teritorinės muitinės pateikti dokumentai, pavirtinantys, kad ginčui aktualiu laikotarpiu UAB (duomenys neskelbtini), kurioje atsakovas A. G. ėjo direktoriaus pareigas, veikė turėdama dideles metines apyvartas, o per laikotarpį nuo 2000 m. iki 2009 m. importavo 4 280 automobilius.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK 320) straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, liudytojų apklausos, įrodymų priėmimo
12. Dalyvaujantys byloje asmenys turi tinkamai įgyvendinti įrodinėjimo pareigą ir teikti įrodymus nustatytu laiku. Vadovaujantis CPK 181 straipsnio 2 dalimi, teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
13. Atsakovai pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir apklausti kaip liudytojus A. P., K. M. ir G. K., galinčius pagrįsti aplinkybes, kad atsakovas S. A. G. buvo įgijęs už žemės ūkio bendrovės (duomenys neskelbtini) pajus statybinių medžiagų, kurių užtektų keliems namams pastatyti ir kurios buvo naudojamos statant ginčo namą, ir liudytoją T. G., taip pat galintį patvirtinti pirmiau minėtas aplinkybes ir atskleisti aplinkybes, susijusias su atsakovų šeimos tarpusavio santykiais, jų pagalba vienas kitam, siekiu pastatyti namą A. G., šių statybų finansavimą ir pan. Atsakovai teigia, kad kiti byloje apklausti liudytojai išdėstė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, todėl tik po jų apklausos kilo poreikis apklausti atsakovų nurodytus asmenis.
14. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti atsakovų prašymą apklausti teismo posėdyje pirmiau minėtus liudytojus. Atsakovų teiginiai, esą poreikis apklausti naujus liudytojus iškilo tik po kitų byloje šauktų liudytojų apklausos, nėra pagrįsti. Jau pateikdama ieškinį, ieškovė teigė, kad ginčo turtas buvo įgytas ne atsakovų S. A. G. ir A. A. G., bet jos (ieškovės) ir atsakovo A. G. lėšomis, taip pat nurodė, kad S. A. G. ir A. A. G. neturėjo lėšų tokiam namui įrengti. Aplinkybės, kas iš byloje dalyvaujančių asmenų (ieškovė ir atsakovas A. G. ar kiti atsakovai) buvo pajėgūs ir iš tikrųjų pastatė ginčo namą buvo nagrinėjamos viso proceso metu. Todėl atsakovai, manydami, kad aplinkybės, kurias gali patvirtinti prašomi apklausti liudytojai, įrodo, kad būtent jie įgijo ginčo turtą, turėjo galimybę prašyti teismo apklausti minėtus liudytojus kartu su kitais byloje apklaustais liudytojais, bet ne išnagrinėjus bylą iš esmės ar juo labiau apeliacinės instancijos teisme. Kita vertus, atsakovų nurodytos aplinkybės, kurias turėtų paaiškinti liudytojai (be kita ko, aplinkybės, kad atsakovų šeima gyveno draugiškai ir padėjo vieni kitiems ar kad S. A. G. už žemės ūkio bendrovės pajus nupirko nebaigtą statyti pastatą, kurį išardęs, gavo statybinių medžiagų), neturi esminės reikšmės sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą. Šios aplinkybės nėra tiesiogiai susijusios su bylos dalyku, nes pačios savaime neįrodo tikrosios šalių valios dėl ginčo turto įsigijimo ir nepagrindžia, kurie asmenys buvo pajėgūs šį turtą įsigyti. Todėl atsakovų prašymas apklausti liudytojus netenkinamas.
15. Kadangi atsakovai nenurodė jokių kitų aplinkybių, pagrindžiančių būtinumą nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, atmetus atsakovų prašymą apklausti liudytojus, netenkinamas ir jų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.
16. Teismas taip pat netenkina šios nutarties 8.7 punkte nurodyto ieškovės prašymo priimti jos teikiamus įrodymus – garso įrašą ir jo dalinę stenogramą. Minėta, šie įrodymai buvo pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad teikiamas garso įrašas yra padarytas pažeidžiant teisės aktų nuostatas – pokalbis yra įrašytas slaptai, o tokio garso įrašo darymas yra prilyginamas operatyvinei veiklai, kurią gali vykdyti tik valstybės įgalioti asmenys – todėl nėra laikomas leistina įrodinėjimo priemone CPK
177 straipsnio 3 dalies prasme. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia pirmosios instancijos teismo pozicija. Nors, kaip teisingai nurodo ieškovė, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad slaptai padarytas garso įrašas tam tikrais atvejais gali būti vertinamas kaip leistina įrodinėjimo priemonė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio
19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2006, kurioje kaip leistina įrodinėjimo priemonė buvo įvertintas parduotuvės patalpose įvykusių derybų dėl taikos sutarties sąlygų garso įrašas), ir teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi tirti garso įrašo padarymo aplinkybes, aiškintis, kuriam tikslui, kur, koks įrašas buvo daromas ir kaip jis naudojamas, vis dėlto ieškovė nepateikė teismui duomenų, kokiam tikslui šis įrašas buvo daromas, o iš jos paaiškinimų matyti, kad ieškovė slapta įrašė privačiai vykusį pokalbį, kuriame dalyvavo ne tik šios bylos šalys (ieškovė ir atsakovas A. G.), bet ir teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi neturintis pašalinis asmuo A. Š.. Todėl teismas neturi pagrindo spręsti, kad garso įrašas buvo padarytas nepažeidžiant šių asmenų teisių ir yra leistina įrodinėjimo priemonė.
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais
17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių, gyvenamojo namo pripažinimo tinkamu naudoti akto dalių pripažinimo negaliojančiais dėl jų apsimestinumo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnis). Byloje nustatyta, kad 2002 m. kovo 13 d. ir 2002 m. gegužės 31 d. pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu atsakovai S. A. G. ir A. A. G. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo du neužstatytus žemės sklypus, kurių bendra vertė siekė 11 000 Lt (3 185,82 Eur). 2005 m. balandžio 1 d. pastarieji atsakovai įgaliojo savo sūnų A. G., be kita ko, pertvarkyti pirmiau minėtus žemės sklypus sujungimo būdu į vieną žemės sklypą, projektuoti ir statyti statinius pertvarkytame žemės sklype. Marijampolės apskrities viršininko 2005 m. lapkričio 4 d. įsakymu atsakovų S. A. G. ir A. A. G. įgyti žemės sklypai buvo sujungti į vieną kitos paskirties žemės sklypą. Šiame žemės sklype buvo pastatytas gyvenamasis namas, kuris Marijampolės apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008 m. spalio 7 d. aktu buvo pripažintas tinkamu naudoti. Pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas gyvenamasis namas ir atsakovų S. A. G. ir A. A. G. nuosavybės teisės į jį.
18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad tikraisiais žemės sklypo ir gyvenamojo namo savininkais yra ieškovė ir atsakovas A. G., savo ruožtu atsakovai S. A. G. ir A. A. G. – tai statytiniai, kurių vardu buvo sudaromi sandoriai, siekiant išvengti išieškojimo atsakovo A. G. valdytos bendrovės kreditorių naudai. Teismas vertino, kad ieškovė ir atsakovas A. G. yra tikraisiais ginčo nekilnojamo turto savininkais, nes jie galėjo turėti turtui įgyti reikalingų pajamų, atliko visus su žemės sklypų pertvarkymu ir gyvenamojo namo statyba susijusius veiksmus, gyveno ginčo name ir juo rūpinosi, be to, gyvenamasis namas buvo pritaikytas būtent jų šeimos poreikiams, tuo tarpu atsakovai S. A. G. ir A. A. G., būdami garbaus amžiaus, teismo vertinimu, neturėjo nei poreikio (atsakovai jau turėjo namą), nei finansinių pajėgumų įgyti žemės sklypus ir statyti juose gyvenamąjį namą. Atsakovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigia, kad teismas netinkamai įvertino atsakovų šeimos tarpusavio santykius, netinkamai nustatė ginčo nekilnojamo turto vertę ir šalių finansinę padėtį, buvusią ginčui aktualiu laikotarpiu, nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė ir atsakovas A. G., o ne atsakovai S. A. G. ir A. A. G. turėjo finansinių galimybių įgyti turtą. Taigi, apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar pirkimo–pardavimo sutartyse ir pripažinimo tinkamu naudoti akte nurodyti turto savininkai S. A. G. ir A. A. G. yra tikrosiomis šių sandorių šalimis, ar jie veikė kaip ieškovės ir atsakovo A. G. statytiniai.
19. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, sprendžiant dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011; kt.). Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009).
20. Taigi, sandoris laikomas sudarytu per statytinį, kai nustatoma, kad nepaisant formalaus šio asmens (statytinio) dalyvavimo sandoryje (sutarties pasirašymo ir pan.), tikrąja jo šalimi yra kitas asmuo, kuris rūpinosi sutarties sudarymu, savo lėšomis sumokėjo už įgyjamą turtą ir vėliau, jį įgijęs, vykdė turto savininko teises ir pareigas (prižiūrėjo turtą, mokėjo mokesčius). Todėl nagrinėjamoje byloje siekiant nustatyti, ar turto įgijimo sandoriai nėra apsimestiniai, turi būti nustatyta, kas – ieškovė ir atsakovas A. G. ar atsakovai S. A. G. ir A. A. G. – sumokėjo už turto įgijimą, rūpinosi, kad turtas būtų įgytas (ieškojo tinkamų žemės sklypų, derėjosi su pardavėjais, vykdė namo statybos, įrengimo darbus, kontroliavo šių darbų atlikimą ir pan.) ir valdė įgytą turtą kaip nuosavą. Kartu, teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje turi būti nustatyta, ar egzistavo aplinkybės, pateisinusios sandorio sudarymą per statytinius, t. y. ar ieškovė ir atsakovas A. G. turėjo pagrįstų motyvų įgyti žemės sklypus ir įregistruoti gyvenamąjį namą ne savo, o atsakovų S. A. G. ir A. A. G. vardu.
21. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje esančiais netiesioginiais įrodymais, laikė buvus labiau tikėtina, kad finansiškai pajėgiais įgyti didelės vertės ginčo turtą (statybos užbaigimo akte nurodyta faktinė statybos kaina siekia 1 523 000 Lt (441 091 Eur), o ieškovės pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje – 282 000 Eur), buvo ieškovė ir atsakovas A. G.. Atsakovai teigia, kad faktinė gyvenamojo namo statybos kaina sudarė apie 400 000–500 000 Lt (115 848–144 810 Eur), taip pat teigia, kad S. A. G. ir A. A. G. per sąlyginai trumpą laikotarpį buvo gavę apie 170 000 Lt (49 234,40 Eur) pajamų, gavo senatvės pensijas, turėjo santaupų, vertėsi lapių auginimu, kai savo ruožtu ieškovė ir atsakovas gavo tik minimalias su darbu susijusias pajamas. Atsakovų vertinimu, esant tokioms aplinkybėms yra labiau tikėtina, kad būtent S. A. G. ir A. A. G., kurie rašytiniais įrodymais pagrindė turėję beveik pusę (170 000 Lt) namo statyboms reikalingos sumos, turėjo galimybę įgyti ginčo turtą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovų pozicija.
22. Visų pirma, atsakovai byloje nepateikė jokių įrodymų, kad faktinė namo statybos kaina sudarė jų nurodomą 400 000–500 000 Lt (115 848–144 810 Eur) sumą. Atsakovai remiasi tik pačios ieškovės byloje pateiktais atliktų darbų aktais, kuriuose nurodyta, kad namo statyba kainavo 399 309 Lt (115 647,88 Eur). Šiuose aktuose nėra nurodyta, kas juos parengė, be to, juose yra nurodytos netikslios tam tikrų darbų (pvz., elektros, šildymo ir santechnikos sistemų įrengimo) atlikimo kainos, yra neaptartų taisymų. Jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių, kad namo statybos kaina sudarė jų nurodytą sumą byloje nėra pateikta. Savo ruožtu iš byloje pateikto gyvenamojo namo statybos užbaigimo akto matyti, kad faktiška jo statybos kaina (pagal statytojo pažymą) sudarė 1 523 000 Lt (441 091 Eur). Nekilnojamojo turto registre nurodyta, kad gyvenamojo namo vidutinė rinkos vertė, nustatyta 2008 m. liepos 1 d. masinio vertinimo būdu, siekė 256 024 Eur, o atkuriamoji vertė – 441 091 Eur. Analogiškos atkuriamoji ir vidutinė rinkos vertės nurodytos gyvenamojo namo kadastrinių matavimo byloje. Taigi, nors, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje pateikti duomenys apie gyvenamojo namo statybos kainą nėra visiškai konkretūs, tačiau iš jų matyti, kad namo statybos vertė buvo didesnė, nei nurodo atsakovai.
23. Kita vertus, net ir laikant, kad gyvenamojo namo statybos darbų vertė sudarė 400 000–
500 000 Lt (115 848–144 810 Eur), teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad atsakovai S. A. G. ir A. A. G. buvo pajėgūs investuoti tokią sumą į namo statybas.
24. Byloje pateiktos atsakovų S. A. G. ir A. A. G. metinių pajamų deklaracijos patvirtina, kad 2002–2006 metais šie atsakovai iš tikrųjų sugeneravo 167 585,50 Lt
(48 536,12 Eur) pajamų. Iš pateiktų pajamų deklaracijų matyti, kad atsakovo S. A. G. pajamos buvo gautos iš veiklos, vykdytos pagal verslo liudijimą, atsakovės S. A. G. – iš veiklos, vykdytos pagal verslo liudijimą ir iš ūkininko ūkyje vykdomos veiklos. Pažymėtina, kad atsakovai nedetalizavo nurodytų pajamų šaltinio, tačiau nagrinėjamoje byloje yra duomenų (be kita ko, pačių atsakovų paaiškinimai), kad jie turėjo lapių auginimo verslą, kurį vykdant, neabejotinai buvo patiriama ir tam tikrų sąnaudų (pvz., gyvūnų maitinimui, priežiūrai ir pan.). Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovų nurodytos pajamos negali būti vertinamos kaip jų grynasis pelnas, kurį jie galėjo panaudoti ginčo namo statyboms, ir atmeta kaip nepagrįstus atsakovų deklaratyvius argumentus, esą jie gavo pajamų nepatyrę jokių išlaidų.
25. Atsakovai, įrodinėdami, kad S. A. G. ir A. A. G. turėjo finansinių galimybių įgyti žemės sklypus ir pastatyti namą, remiasi aplinkybe, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jie turėjo nekilnojamojo turto. Iš byloje pateiktų Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad atsakovė A. A. G. nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą ir pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), kurie buvo perduoti atsakovei 1988 m. sausio 27 d. vykdomojo komiteto sprendimu; žemės sklypus (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), įgytus valdybos potvarkio ir sprendimo pagrindu, kurie 2007 m. vasario 15 d. dovanojimo sutartimi buvo perleisti R. G., ir žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), įgytą 2004 m. birželio 16 d. mainų sutartimi ir 2007 m. vasario 15 d. dovanojimo sutartimi perleistą R. G.. Atsakovas S. A. G. nuosavybės teise valdė du žemės sklypus, kurių kadastro
Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), įgytus apskrities viršininko sprendimo ir įsakymo pagrindu, kurie 2014 m. balandžio 8 d. dovanojimo sutartimi buvo padovanoti atsakovui A. G.. Taip pat abu šie atsakovai bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį įgijo sudarydami valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį.
26. Iš pirmiau išdėstytų aplinkybių matyti, kad iš esmės visas atsakovų valdytas nekilnojamasis turtas (išskyrus žemės sklypą, kurį atsakovė A. A. G. įgijo mainų sutartimi) buvo suteiktas valdybos potvarkiais, vykdomojo komiteto ir apskrities viršininko sprendimais arba įgytas realizuojant teisės aktuose įtvirtintą teisę įgyti iš valstybės lengvatine tvarka nuosavybės teise priklausančiais statiniais užstatytus žemės sklypus. Tai reiškia, kad atsakovai, įgydami šį turtą, nemokėjo jo rinkos vertę atitinkančios kainos. Byloje nėra duomenų, kad turėdami minėtą turtą, atsakovai gavo iš jo kokios nors finansinės naudos, pavyzdžiui, gavo nuomos mokestį ar kitų pajamų, be to, atsakovai dalį ginčui aktualiu laikotarpiu valdyto turto realizavo negaudami už jį jokio finansinio atlygio (padovanojo). Todėl atsakovų nurodyta aplinkybė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jie nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, pati savaime nepagrindžia jų geros finansinės padėties ir nepatvirtina, kad jie buvo pajėgūs įgyti nagrinėjamos bylos objektu esančio didelės vertės turto.
27. Atsakovų finansinių pajėgumų įgyti ginčo turtą, teismo vertinimu, nepagrindžia ir tai, kad S. A. G. ir A. A. G. buvo pardavę butą. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registre esančiais duomenimis, atsakovė A. A. G. įgijo šį butą 1994 m. rugpjūčio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, pardavė – 1996 m. balandžio 11 d. pirkimo pardavimo sutartimi. Byloje nėra duomenų, kokia suma buvo gauta pardavus šį nekilnojamąjį turtą, tačiau iš Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų matyti, kad jo vidutinė rinkos vertė 2001 m. gruodžio 4 d. sudarė 11 854 Eur ir buvo daug mažesnė nei pačių statytojų nurodyta gyvenamojo namo atkuriamoji vertė ar Nekilnojamojo turto registre nurodyta jo vidutinė rinkos vertė. Be to, ginčo nekilnojamasis turtas buvo įgytas žymiai vėliau, nei buvo įvykdytas minėtas buvo pardavimas – žemės sklypai buvo įgyti 2002 m., 2005 m. jie buvo sujungti į vieną žemės sklypą, 2006 m. buvo išduotas statybos leidimas, 2008 m. – baigtas statyti gyvenamasis namas. Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad už buto pardavimą gautos pajamos nebuvo panaudotos ginčo nekilnojamam turtui įgyti.
28. Tokiu būdu nustatyta, kad S. A. G. ir A. A. G. metinėse pajamų deklaracijose nurodytos 167 585,50 Lt (48 536,12 Eur) pajamos negali būti laikomos atsakovų grynu pelnu, kuris galėjo būti panaudotas ginčo namo statyboms, nes siekdami gauti šias pajamas, atsakovai neabejotinai turėjo patirti sąnaudų, o atsakovų turėtas nekilnojamasis turtas pats savaime nepatvirtina, kad atsakovų finansinė padėtis buvo gera, nepadėjo jiems sugeneruoti jokių papildomų pajamų (nuomos mokesčio ir pan.) ir buvo realizuotas neatlygintinai (padovanotas). Tai reiškia, kad nei atsakovų nurodytos pajamos, nei jų turimas nekilnojamas turtas nepatvirtina, kad atsakovai buvo pajėgūs atsiskaityti už ginčo nekilnojamąjį turtą. Nors atsakovai nurodo turėję santaupų, tačiau byloje nėra jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, o patys atsakovai nenurodė, kokią konkrečią sumą turėjo sutaupę, nepagrindė šių santaupų kilmės. Dėl šios priežasties nėra pagrindo vertinti, kad įgydami ginčo turtą, atsakovai atsiskaitė savo sutaupytomis lėšomis. Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad atsakovai S. A. G. ir A. A. G. ginčui aktualiu laikotarpiu nedisponavo ginčo turto įgijimui reikalingomis pinigų sumomis, net jei būtų vertinama, kad pastato statybos vertė sudaro jų nurodytą 115 848–144 810 Eur sumą.
29. Vadovaujantis byloje pateikta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pažyma, laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. ieškovė dirbo VšĮ (duomenys neskelbtini), G. G. stomatologijos kabinete, UAB (duomenys neskelbtini), o jos sutuoktinis, atsakovas A. G., šiuo laikotarpiu dirbo bankrutavusiose A. G. prekybos įmonėje ir UAB (duomenys neskelbtini). Byloje yra nustatyta ir neginčijama aplinkybė, kad ieškovė ir atsakovas A. G. iš darbinės veiklos gaudavo tik minimalias oficialias pajamas, kurių negalėjo užtekti ginčo turtui įgyti, juo labiau kad šeimoje augo trys nepilnamečiai vaikai. Tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovo A. G. valdytos bendrovės (A. G. prekybos įmonė ir UAB (duomenys neskelbtini)) gaudavo dideles pajamas ir sutuoktiniai (ieškovė ir atsakovas A. G.), įgydami ginčo turtą, galėjo jas panaudoti.
30. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų, Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. gegužės 8 d. nutartyje, priimtoje A. G. prekybos įmonės bankroto byloje (civilinė byla Nr. 2-190/2008), nustatė, kad šios įmonės verslas buvo labai intensyvus, jos metinė apyvarta sudarė šimtus tūkstančių litų. Teismas minėtoje byloje atsižvelgė inter alia (be kita ko) į suinteresuotų asmenų VĮ Turto banko ir Kauno teritorinės muitinės atstovų paaiškinimus, kad, jų nuomone, įmonė nedeklaravo visų įvežamų automobilių, taip siekdama nuslėpti pajamas, ir vertino, kad iš šio verslo buvo gaunamos ne tik pajamos, bet ir pelnas. Byloje yra pateikti Kauno teritorinės muitinės duomenys apie UAB (duomenys neskelbtini), kurios direktoriumi buvo atsakovas A. G., ginčui aktualiu laikotarpiu vykdytas importo muitinės procedūras, kurie patvirtina, kad ginčo pastato statybos metu bendrovės metinė apyvarta buvo itin didelė, 2000–2009 metais bendrovė importavo 4 280 automobilius, tokiu būdu neabejotinai gaudama ne tik pajamas, bet ir pelną. Šios aplinkybės patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu minėtos bendrovės, kurių turtu galėjo disponuoti atsakovas A. G., veikė sėkmingai. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (sutartys, kuriomis UAB „Daitaka“ susitarė su UAB (duomenys neskelbtini) pateikti ir sumontuoti baseino įrangą, o UAB „Aidora“ – pateikti ir sumontuoti dulkių siurbimo sistemą, ir kt.), ir liudytojų (be kita ko, E. M., K. G.) paaiškinimai patvirtina, kad ieškovė ir atsakovas A. G. galėjo įgyti namo statyboms reikiamas prekes ir paslaugas sudarydami sandorius per minėtas bendroves.
31. Aplinkybes, kad ieškovė ir atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno pasiturinčiai ir turėjo galimybę įgyti žemės sklypus ir vykdyti juose gyvenamojo namo statybas, patvirtino ir byloje apklausti liudytojai (T. S., J. J., V. J. S., V. S., K. G.). Nors atsakovai teigia, kad liudytojai, kalbėdami apie gerą ieškovės ir atsakovo finansinę padėtį, remiasi tik prielaidomis ir negalėjo žinoti, kurios sutuoktinių poros lėšos buvo panaudotos turtui įgyti, pažymėtina, kad liudytojų pozicija yra nuosekli ir atitinka kitų byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytas aplinkybes apie A. G. vykdyto verslo pelningumą, todėl teismas neturi pagrindo nesiremti šiais įrodymais.
32. Atmestini kaip nepagrįsti atsakovų argumentai, esą blogą ieškovės ir A. G. finansinę būklę patvirtino pati ieškovė, teikdama atsiliepimą A. G. prekybos įmonės bankroto byloje ir, be kita ko, nurodydama, kad šeima nevedė bendro ūkio, nesprendė bendrai šeimos išlaikymo klausimų, o iš A. G. verslo gaunamos pajamos nebuvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti. Kaip pagrįstai vertino pirmosios instancijos teismas, ieškovė minėtoje byloje nebuvo visiškai objektyvi, kadangi, kaip ir sudarydama ginčo sandorius per statytinius, siekė išvengti išieškojimo iš savo asmeninio (ar, kaip šiuo atveju, savo šeimos) turto. Be to, kaip matyti iš pirmiau minėtos Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutarties, teismas pripažino šiuos ieškovės teiginius nepagrįstais ir vertino, kad ieškovės ir atsakovo šeima galėjo gauti pajamų iš bankrutavusios A. G. prekybos įmonės veiklos. Atsakovų nurodyta aplinkybė, kad ieškovės blogą finansinę padėtį patvirtina jos negalėjimas sumokėti visą reikiamą žyminio mokesčio sumą, neturi reikšmės šios bylos kontekste – ši aplinkybė galėtų būti reikšminga įrodinėjant esamą ieškovės finansinę situaciją, o ne jos padėtį ginčui aktualiu laikotarpiu.
33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė ir atsakovas A. G., o ne atsakovai S. A. G. ir A. A. G., turėjo finansinių galimybių įgyti ginčo nekilnojamą turtą. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad būtent pastarieji asmenys (ieškovė ir atsakovas A. G.) rūpinosi turto įgijimu, aktyviai dalyvavo pertvarkant žemės sklypus, statant ir įrengiant gyvenamąjį namą, atliko mokėjimus už teikiamas paslaugas ir įgijo reikalingas prekes, o vėliau naudojosi ginčo turtu kaip savu.
34. Nors žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis ir statybos užbaigimo aktą pasirašė atsakovai S. A. G. ir A. A. G., byloje iš esmės nėra kitų duomenų, pagrindžiančių, kad šie asmenys atliko kokius nors aktyvius veiksmus tam, kad įgytų ginčo turtą ir valdytų jį kaip nuosavą. Byloje apklausti liudytojai T. S., J. J., V. J. S. nurodė, kad ieškovė ir atsakovas A. G. surado ir nupirko du gretimus žemės sklypus. Rašytiniai įrodymai pagrindžia, kad būtent atsakovas A. G. dalyvavo pertvarkant šiuos žemės sklypus sujungimo būdu ir rengiant gyvenamojo namo statybai reikalingus dokumentus, pvz., jis pasirašė žemės sklypo ribų paženklinimo parodymo akte, sudarė detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perleidimo sutartį, pasirašė statybos techninės priežiūros sutartį, gavo projektavimo sąlygų sąvadą, dalyvavo Marijampolės savivaldybės nuolatinės statybos komisijos posėdyje. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad faktiškai ne atsakovai S. A. G. ir A. A. G., bet atsakovas A. G. pasirašė G. S. projektavimo įmonės ir užsakovų S. A. G. ir A. A. G. sudarytą 2002 m. gegužės 10 d. projektavimo darbų sutartį, 2002 m. liepos 22 d. atliktų darbų aktą, 2005 m. liepos 1 d. kasos pajamų orderį, o atsakovai nepateikė jokių pagrįstų argumentų, paneigiančių šią išvadą. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė ir atsakovas A. G. siekė, kad būtų įgyti ir pertvarkyti ginčo žemės sklypai ir juose būtų pastatytas namas, o atsakovai S. A. G. ir A. A. G., nors formaliai ir buvo nurodyti tam tikruose dokumentuose kaip ginčo turto savininkai, iš esmės nedalyvavo turto įgijimo procese.
35. Ieškovė ir A. G. taip pat įrengė gyvenamąjį namą ir tvarkė jo aplinką. Šias aplinkybes patvirtino byloje apklausta liudytoja K. G., projektavusi ir gaminusi baldus, A. L., padėjusi tvarkyti namo aplinką, S. J., atlikęs name vidaus apdailos darbus. Byloje yra pateikti užsakymų blankai, iš kurių matyti, kad būtent A. G. užsakė namo apstatymui reikalingus baldus, o ieškovės elektroniniai laiškai interjero ir baldų dizaino bendrovei pagrindžia, kad namas buvo apstatomas atsižvelgiant į ieškovės ir A. G. poreikius. Aplinkybę, kad ieškovė ir atsakovas A. G. įrengė ginčo namą, patvirtina ir pirmiau minėta UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB „Aidora“ sudaryta sutartis, kurios pagrindu UAB „Aidora“ įsipareigojo sumontuoti ir pateikti dulkių siurbimo sistemą, bei UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB „Daitaka“ sutartis, pagal kurią UAB (duomenys neskelbtini) turėjo būti pateikta ir sumontuota baseino įranga. Atsakovai kvestionuoja aplinkybę, kad sutartyse nurodyti darbai buvo atlikti ginčo pastate, tačiau apeliaciniame skunde jie nenurodė, kokiame kitame objekte, jei ne ginčo name, buvo įrengti šiose sutartyse nurodyti objektai, be to, pats atsakovas A. G. 2017 m. gruodžio 13 d. vykusiame teismo posėdyje yra patvirtinęs, kad gyvenamajame name yra įrengtas tiek baseinas, tiek ir dulkių siurbimo sistema. Šios aplinkybės patvirtina buvus labiau tikėtina, kad minėti UAB (duomenys neskelbtini) užsakyti darbai buvo atlikti ginčo name.
36. Byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad atsakovai S. A. G. ir A. A. G. niekada negyveno ginčo name, jame gyveno ieškovė, atsakovas A. G. ir jų nepilnamečiai vaikai. Gyvenamasis namas pritaikytas ne 2 asmenų (atsakovų S. A. G. ir A. A. G.), bet 5 asmenų (ieškovės, A. G. ir jų vaikų) šeimos poreikiams (namas yra 2 aukštų, 561,23 kv. m ploto). Ieškovės šeima rūpinosi gyvenamojo namo priežiūra, mokėjo už jį mokesčius (byloje pateikti banko sąskaitų išrašai, patvirtinantys, kad ieškovė mokėjo AB Rytų skirstomiesiems tinklams už elektros energijos tiekimą į ginčo pastatą). Byloje nėra duomenų, kad atsakovai per visą laikotarpį nuo turto įgijimo kokiu nors būdu įgyvendintų savo, kaip nekilnojamojo turto savininkų, teises, rūpintųsi juo, prižiūrėtų, tvarkytų namą ir aplinką, mokėtų mokesčius ir pan.
37. Šiame kontekste pažymėtina, kad sandorių sudarymas per statytinius nagrinėjamu atveju nebuvo savitikslis. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, A. G. prekybos įmonės įsiskolinimas Kauno teritorinei muitinei sudarė 266 899,87 Lt (77 299,55 Eur). Tuometės Marijampolės teritorinės muitinės (nuo 2002 m. liepos 1 d. Marijampolės teritorinė muitinė reorganizuota, prijungiant ją prie Kauno teritorinės muitinės) 2000 m. vasario 3 d. ir 2000 m. balandžio 6 d. sprendimais A. G. prekybos įmonės mokestinės nepriemokos išieškojimas buvo perduotas vykdyti antstolių kontorai. Paminėta įmonė taip pat turėjo 178 190,75 Lt (51 607,60 Eur) siekiantį įsiskolinimą VĮ Turto bankui. Pats atsakovas A. G., 2006 m. gruodžio 22 d. kreipdamasis dėl bankroto bylos A. G. prekybos įmonei iškėlimo, nurodė turįs įsipareigojimų pirmiau minėtoms kreditorėms, atsiskaitymo su kuriomis terminai yra pradelsti. Atsakovas taip pat nurodė, kad nuo 2000 m. sausio 1 d. bendrovės veikla dėl apyvartinių lėšų trūkumo buvo visiškai nutraukta. Vadinasi, ginčui aktualiu laikotarpiu A. G. prekybos įmonė turėjo kreditorių, kurių reikalavimų patenkinimo terminai buvo pradelsti ir kurių naudai jau buvo vykdomas priverstinis skolos išieškojimas. Tuo atveju, jei atsakovas būtų įgijęs nuosavybės teise ginčo turtą, šis turtas galėtų būti panaudotas tenkinant minėtų kreditorių reikalavimus. Ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad ieškovė ir atsakovas S. A. G. turėjo aiškų motyvą ginčo turto įgijimą vykdyti per statytinius.
38. Pirmiau minėta (žr. šios nutarties 19, 20 punktus), sandorio šalis gali būti pripažįstama statytiniu, jei yra konstatuojama, kad iš tikrųjų kitas asmuo (tikroji sandorio šalis) rūpinosi sutarties sudarymu, savo lėšomis atsiskaitė su pardavėju, po sandorio sudarymo įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė ir atsakovas A. G. ketino įgyti ginčo turtą savo šeimos poreikiams ir kryptingai siekė šio tikslo, investavo savo lėšas, gyveno ginčo name ir laikė jį savo nuosavybe. Kartu byloje nustatyta, kad atsakovo įsteigta individuali įmonė turėjo įsiskolinimų, kurių įvykdymo terminas buvo pradelstas ir kurie buvo išieškomi priverstinai, todėl ieškovė ir atsakovas, siekdami išvengti išieškojimo iš ginčo turto, vengė įregistruoti jį savo vardu. Išdėstytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tikraisiais ginčo turto įgijėjais yra ieškovė ir atsakovas A. G., sudarę turto įgijimo sandorius per statytinius – A. G. tėvus S. A. G. ir A. A. G.. Aplinkybė, kad atsakovai kitaip interpretuoja tam tikrus byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu daro kitokias išvadas, nepaneigia šios teismo išvados pagrįstumo.
39. Atsakovų vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ginčo sandoriai yra apsimestiniai, netinkamai įvertino atsakovų šeimos tarpusavio santykius ir neatsižvelgė į tai, kad S. A. G. ir A. A. G. jau ne pirmą kartą padeda savo sūnums, dovanodami jiems turtą. Iš byloje esančių duomenų (žr. šis nutarties 25 punktą) matyti, kad atsakovai S. A. G. ir A. A. G. iš tikrųjų dovanojo savo sūnums, inter alia ir atsakovui A. G., nekilnojamą turtą (žemės sklypus), todėl teismas laiko iš dalies pagrįstu atsakovų argumentą apie S. A. G. ir A. A. G. siekį paremti savo suaugusius sūnus. Tačiau nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste (be kita ko, aplinkybių, kad ieškovės ir atsakovo A. G. finansinė padėtis leido jiems įgyti ginčo turtą, kai tuo tarpu atsakovai S. A. G. ir A. A. G. neturėjo tam reikiamų pinigų sumų), teismas laiko nepagrįstu atsakovų teiginį, esą ir ginčo turtą įgijo ir leido atsakovui A. G. naudoti jo tėvai, siekdami pagerinti jo ir jo šeimos buitį, juo labiau kad byloje nėra jokių įrodymų, kad S. A. G. ir A. A. G. iš tikrųjų finansavo vykusias statybas. Atsakovų teiginys, kad liudytojas A. Š. teismo posėdyje nurodė žinojęs, kad ginčo turtas priklausė S. A. G. ir A. A. G., ir jie lankydavosi ginčo name, taip pat pats savaime neįrodo, kad šie asmenys buvo tikraisiais turto savininkais. Byloje nėra ginčo, kad formaliai turtas priklausė S. A. G. ir A. A. G., todėl liudytojui galėjo būti žinoma ši aplinkybė, savo ruožtu aplinkybė, kad atsakovai lankydavosi name, nereiškia, kad jie įgyvendino savininkų teises, o ne pavyzdžiui, lankė savo sūnų ir jo šeimą.
40. Nustačius, kad ginčo turtas buvo įgytas per statytinius, atmestinas kaip nepagrįstas atsakovų argumentas, kad ginčijamas įgaliojimas, kurio pagrindu A. G. atliko veiksmus, susijusius su ginčo turtu, atspindi tikrąją jį išdavusių asmenų (S. A. G. ir A. A. G.) valią, kad atsakovas A. G. jų vardu tvarkytų turtą, ir yra įvykdytas (A. G. veikė šio įgaliojimo pagrindu). Byloje nustatytos aplinkybės pagrindžia, kad S. A. G. ir A. A. G. buvo tik formaliais ginčo turto savininkais, o įgaliojimas buvo išduotas siekiant sudaryti galimybę tikrajam bendraturčiu, atsakovui A. G., tvarkyti turtą – pertvarkyti žemės sklypą ir statyti gyvenamąjį namą. Tai, kad šio įgaliojimo pagrindu buvo atlikti tam tikri veiksmai, nepaneigia, kad jis buvo apsimestinis.
Dėl ieškinio senaties termino (ne)praleidimo
41. Minėta, ieškovė, be kita ko, reiškia reikalavimus dėl 2002 m. kovo 13 d. ir 2002 m. gegužės
31 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių dalių pripažinimo negaliojančiomis dėl jų apsimestinumo. Byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad ieškovė nuo šių sandorių sudarymo momento žinojo, kad jie sudaryti su netikrosiomis šalimis (statytiniais), todėl atsižvelgiant į tai, kad šiems sandoriams ginčyti yra taikomas bendrasis CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 m. ieškinio senaties terminas, darytina išvada, kad ieškovė galėjo kreiptis į teismą dėl sandorių panaikinimo atitinkamai iki 2012 m. kovo 13 d. ir 2012 m. gegužės 31 d. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė pateikė teismui ieškinį 2017 m. rugpjūčio 11 d., praleidusi ieškinio senaties terminą šiems sandoriams ginčyti. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, kadangi iki tol, kol ieškovės ir A. G. skyrybų byloje kilo ginčas dėl sutuoktinių turto padalinimo, atsakovai savo elgesiu nedavė ieškovei pagrindo manyti, kad ji ir atsakovas A. G. nėra tikraisiais ginčo turto savininkais. Kitaip tariant, teismas vertino, kad ieškovės teisės buvo pažeistos ne sudarius apsimestinius sandorius, bet vėliau, kilus nesutarimams dėl sutuoktinių bendro turto pasidalinimo.
42. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrįsta. Ieškovė siekia įrodyti, kad ji yra tikroji ginčo turto savininkė (bendraturtė), taigi, ji siekia apginti savo nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą ir pastatą. Ši ieškovės teisė buvo pažeista tuo metu, kai buvo sudaryti sandoriai (taip pat ir ginčijamos pirkimo–pardavimo sutartys), kurių pagrindu ieškovės ir jos sutuoktinio A. G. lėšomis ir pastangomis įgyto turto savininkais (bendraturčiais) tapo ne ieškovė ir atsakovas A. G., o atsakovai S. A. G. ir A. A. G.. Santuokos nutraukimo byla ir joje kilę konfliktai dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo, su kurių atsiradimu pirmosios instancijos teismas siejo ieškovės teisių pažeidimo momentą, nesąlygojo ieškovės teisių, susijusių su ginčo turtu, pažeidimo, nes ieškovė formaliai nuo pat ginčo sandorių sudarymo momento neturėjo jokių teisių į šį turtą. Dėl šios priežasties ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama ne nuo santuokos nutraukimo byloje iškilusių konfliktų dėl turto atsiradimo datos, o nuo ginčijamų sandorių sudarymo momento. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su atsakovų pozicija, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių dalių pripažinimo negaliojančiomis pareikšti.
43. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio (pagal pareigas, savo iniciatyva) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012 ir kt.). Teismui pripažinus, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).
44. Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis priežastimis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis termino praleidimo priežastimis, todėl teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012).
45. Ieškovė prašė teismo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nurodydama, kad iki pat santuokos nutraukimo bylos nei vienas iš atsakovų nesudarė jai pagrindo manyti, kad ji ir A. G. nėra faktiniais ginčo turto savininkais. Teismo vertinimu, šios ieškovės nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip objektyvios, nuo ieškovės valios nepriklausiusios aplinkybės, sukliudžiusios jai per visą senaties termino laikotarpį kreiptis į teismą dėl sandorių nuginčijimo. Antra vertus, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti per statytinius, kurie tik formaliai įgyvendino ginčo turto savininkų teises. Tariami ginčo turto savininkai nedalyvavo įgyjant šį turtą, neprisidėjo prie jo išlaikymo, neatliko turto savininko pareigų ir nesiekė jais tapti. Todėl teisingumo prasme nebūtų pateisinama situacija, kai asmenys, faktiškai nesiekę tapti turto savininkais ir nedėję tam jokių pastangų, bet tik formaliai pasirašę ginčijamus sandorius, įgytų (išsaugotų) tokių sandorių pagrindu nuosavybės teisę į turtą, kai savo ruožtu asmenys, kurių pastangomis ir lėšomis turtas buvo įgytas, netektų teisės į jį.
46. Kartu nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į sandorių sudarymo per statytinius tikslą. Kaip minėta, ginčijamo turto savininkais yra nurodyti ne ieškovė ir atsakovas A. G., o atsakovai S. A. G. ir A. A. G., nes šalys siekė išvengti pareigos atsiskaityti su A. G. prekybos įmonės kreditoriais ir norėjo nuslėpti turtą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 1 d. nutartimi likvidavus A. G. prekybos įmonę dėl bankroto, liko nepatenkinti kreditorių VĮ Turto banko ir Kauno teritorinės muitinės reikalavimai, kurių bendra suma siekia 416 732,62 Lt (120 694,11 Eur). Kaip jau minėta šios nutarties 37 punkte, tuo atveju, jei ieškovė ir atsakovas A. G. nebūtų įgiję ginčo turto per statytinius S. A. G. ir A. A. G., į šį turtą galėtų būti nukreiptas išieškojimas A. G. prekybos įmonės kreditorių VĮ Turto banko ir Kauno teritorinės muitinės naudai. Tai reiškia, kad ginčo sandorių sudarymas pažeidė ne tik ieškovės, žinojusios apie sandorių sudarymą ir delsusios ginti savo teises, bet ir valstybės, kurios naudai pirmiau minėtos sąžiningos kreditorės siekė išieškoti įsiskolinimus, teises.
47. Taigi, nors ieškovės prašyme atnaujinti galimai jos praleistą ieškinio senaties terminą nurodytos aplinkybės nelaikytinos svarbiomis aplinkybėmis, sąlygojančiomis būtinybę atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tačiau atsižvelgiant į nagrinėjamu atveju susiklosčiusių santykių ypatybes, be kita ko, į tai, kad tariami ginčo turto savininkai niekada neįgyvendino savininko teisių, todėl panaikinus ginčijamus sandorius, faktiškai bus įteisinta esama situacija, taip pat į tai, kad ginčijamais sandoriais buvo siekiama sudaryti prielaidas išvengti prievolių valstybei įvykdymo, egzistuoja pagrindas atnaujinti ieškovės praleistą senaties terminą žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartims ginčyti. Priešingas šios situacijos vertinimas neatitiktų protingumo ir teisingumo principų, suteiktų nepagrįstą prioritetą asmenų, nesąžiningai siekusių išvengti prievolės valstybei vykdymo ir nuslėpusių savo turtą, teisėms, paneigiant jų sąžiningų kreditorių teises.
Dėl procesinės bylos baigties, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
48. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją ir pritaikė teisės aktų nuostatas, o atsakovų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK
326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
49. Atsakovai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 98 ir 256 straipsnių nuostatas, nes nesant CPK 256 straipsnyje nurodytų pagrindų, atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir priėmė ieškovės pateiktus bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus. Su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. 2018 m. kovo 5 d. išnagrinėjus bylą iš esmės buvo padaryta posėdžio pertrauka iki 2018 m. kovo 7 d., siekiant sudaryti galimybę šalims pasiruošti baigiamosioms kalboms. Po pertraukos bylos nagrinėjimas iš esmės buvo atnaujintas siekiant išspręsti iki posėdžio pradžios gautų ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų prijungimo prie bylos klausimą ir tokie dokumentai buvo prijungti būtent CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu. Negalima spręsti, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės. CPK 256 straipsnis teismui suteikia įgaliojimus atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, kai reikia nustatyti naujas aplinkybes, ištirti naujus įrodymus. Pastebėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju padarius posėdžio pertrauką proceso dalyviai turėjo ruoštis baigiamosioms kalboms, atvykti į po pertraukos vyksiantį posėdį, taigi objektyviai galėjo patirti papildomų išlaidų. Kaip matyti iš ieškovės pateiktų bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų, dalį šių išlaidų ieškovė patyrė būtent dėl to, kad 2018 m. kovo 5 d. išnagrinėjus bylą iš esmės buvo padaryta posėdžio pertrauka, siekiant sudaryti galimybę šalims pasiruošti baigiamosioms kalboms (byloje yra pateikta 2018 m. kovo 5 d. sąskaita už atstovavimą 2018 m. kovo 7 d. numatytame teismo posėdyje ir tos pačios dienos pinigų priėmimo kvitas), todėl ieškovė objektyviai negalėjo šių dokumentų pateikti iki pertraukos paskelbimo 2018 m. kovo 5 d. teismo posėdyje. Ieškovė iš tikrųjų patyrė nurodytas atstovavimo išlaidas ir, būdama teisiąja bylos šalimi, įgijo teisę, kad jos būtų atlygintos.
50. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nurodo, kad patyrė 500 Eur atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų. Šias išlaidas ieškovė grindžia 2018 m. gegužės 8 d. sąskaita, taip pat 2018 m. gegužės 28 d. ir 2018 m. birželio 6 d. mokėjimą patvirtinančiais dokumentais. Ieškovės prašomos priteisti atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, pagrindu apskaičiuotų maksimalių priteistinų atstovavimo išlaidų dydžių, yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl jos lygiomis dalimis (po 166,67 Eur) priteistinos iš atsakovų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei G. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) S. A. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. A. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 166,67 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Marius Bajoras
Dalia Kačinskienė
Jūratė Varanauskaitė