Administracinė byla Nr. eA-3675-624/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03440-2018-5
Procesinio sprendimo kategorija 8.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. birželio 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ryčio Krasausko, Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Gilsta“) dėl sprendimo panaikinimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. K. (A. K.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/4-2)31-00829 ,,Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos piliečiui A. K.“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. liepos 16 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą (toliau – ir Migracijos valdyba), prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pažymėjo, kad kartu su prašymu pateikė savo asmens dokumentus ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Gilsta“ (toliau – ir bendrovė), kurioje ketino dirbti stogdengiu, tarpininkavimo raštą su visais būtinais priedais. Pabrėžė, kad pagal Lietuvos darbo biržos direktoriaus įsakymą Nr. V-280 „Dėl profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašo pagal ekonomines veiklos rūšis 2018 m. II pusmečiui patvirtinimo“ (toliau – ir Profesijų sąrašas) stogdengio profesija buvo įtraukta į šį sąrašą, todėl nereikėjo atskiro Darbo biržos sprendimo dėl pareiškėjo darbo atitikimo darbo rinkos poreikiams.
3. Pareiškėjo teigimu, tiek Departamentui, tiek su skundu teismui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina UAB ,,Gilsta“ realiai vykdomą veiklą statybos srityje, tinkamai tvarkomą buhalterinę apskaitą ir laiku mokamus mokesčius už bendrovės darbuotojus. Pateiktos statybos rangos sutartys įrodo nuolatinį bendrovės darbuotojų užimtumą tik tuose statybos objektuose, dėl kurių yra sudarytos pačios bendrovės sutartys. Apmokėjimai už atliktus statybos darbus vykdomi pagal užsakovo ir rangovo, t. y. UAB „Deneca“ ir UAB „Gilsta“, pasirašytus darbų atlikimo aktus, apmokėjimus atliekant bankinius pavedimu į UAB „Gilsta“ banko sąskaitą Lietuvoje. Taip pat visi UAB „Gilsta“ darbuotojai yra registruoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje (Sodroje), jiems suteiktas socialinio draudimo numeris. Akcentavo, kad UAB ,,Gilsta“ balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita už laikotarpį, kai bendrovė pradėjo dirbti statybos srityje, rodo sėkmingą realią bendrovės ūkinę veiklą bei uždirbtą grynąjį pelną.
4. Pareiškėjo nuomone, Departamento išvada apie apsimestinę bendrovės veiklą neatitinka tikrovės ir iškraipo tikrąją bendrovės veiklą. Pareiškėjas taip pat nesutiko su atsakovo išvadomis, kad tai, jog bendrovės steigėja yra UAB „US Baltic“, žinoma Departamentui kaip užsiimanti Lietuvos Respublikoje juridinių asmenų steigimu, kurių dalyviai trečiųjų šalių piliečiai ir kurių tikslas įteisinti savo buvimą Šengeno erdvės valstybėje, įrodo bendrovės apsimestinę veiklą. Pažymėjo, jog juridinių asmenų steigimas ar trečiosios šalies piliečio buvimas Lietuvos juridinio asmens dalyviu nėra neteisėta veikla, o bendrovės steigimas adresu, kuriuo jau yra įsteigtų įmonių, taip pat neprieštarauja įstatymams.
5. Pareiškėjas paaiškino, kad UAB „Gilsta“ įstatuose nurodyta, jog bendrovė gali užsiimti bet kokia veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Įstatai, be kita ko, patvirtinti notaro, registruoti valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) Registrų centre, todėl Departamentas nepagrįstai teigė, kad bendrovė nevykdo veiklos, susijusios su statybomis. Pareiškėjas pažymėjo, kad UAB „Gilsta“ ir UAB „Deneca“ yra nuolat bendradarbiaujančios statybos bendrovės, šių bendrovių interesai susiję glaudžiu bendradarbiavimu ir abipuse pagalba.
6. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų gauti leidimą laikinai gyventi.
8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog UAB „Gilsta“ įregistruota 2017 m. gruodžio 7 d., jos steigėjas UAB „US Baltic“ (Departamentui žinoma kaip užsiimanti juridinių asmenų, kurių dalyviai trečiųjų šalių piliečiai, steigimu). Bendrovė registruota Laisvės pr. 60, Vilniuje. ,Šiuo adresu, kaip jau ne kartą buvo tikrinama, jokia įmonių veikla nevykdoma. Pagal bendrovės įstatus UAB „Gilsta“ veiklos tikslai: didmeninė prekyba už atlygį ar pagal sutartį; mažmeninė prekyba ne parduotuvėse, kioskuose ar prekyvietėse; konsultacinė verslo ar kito valdymo veikla; bendrovė užsiima bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams.
9. Atsakovas nurodė, kad įvertinęs pareiškėjo atvykimo į Lietuvą tikslą (dirbti stogdengiu) ir bendrovės deklaruojamus tikslus, kreipėsi į UAB „Gilsta“, prašydamas pateikti įrodymus apie bendrovės veiklą statybos sektoriuje, nurodyti statybos objektus, kuriuose bendrovė vykdo statybos darbus. Bendrovė atsakymo nepateikė ir tai Departamentui leido daryti išvadą, kad UAB „Gilsta“ veiklos statybos sektoriuje nevykdo, o pareiškėjui yra taikytinas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktis. Teigė, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu neturėjo duomenų apie pareiškėjo atitiktį Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, todėl buvo nuspręsta, jog pareiškėjas neatitiko visų Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų.
10. Atsakovo teigimu, Migracijos valdybos 2018 m. rugpjūčio 14 d. tarnybiniame pranešime nurodyta aplinkybė, kad bendrovės buhalterė darbo užmokesčio pinigus pagal darbo išmokėjimo žiniaraštį perdavė bendrovės paslaugų užsakovui UAB „Deneca“ direktoriui, kuris susitinka su darbuotojais ir jiems išmoka darbo užmokestį, patvirtino, kad UAB „Gilsta“ darbuotojai dirba kitai įmonei. Buhalterė taip pat nurodė, kad bendrovės veikla – statybos darbai ir statybos objektas šiuo metu yra adresu: Vanagų g. 17, Vilnius. Patikrinus objektą minėtu adresu, kuriame turėtų vykti statybos darbai, toks objektas nebuvo rastas. Konkrečios informacijos negalėjo pateikti ir bendrovės direktorius V. K.. Atsakovas pažymėjo, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes buvo padaryta išvada, jog UAB „Gilsta“ įdarbinti užsieniečiai, tarp jų ir pareiškėjas, dirba ne bendrovėje, bet UAB „Deneca“, o bendrovė jokių tiesioginių statybos darbų neatlieka. Atsakovas vertino, kad pareiškėjas atvyko dirbti į laikino įdarbinimo įmonę, vėliau bus siunčiamas dirbti į kitas įmones, o tai neatitinka nustatytos įdarbinimo tvarkos.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Sprendimą ir įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą likinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
12. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Departamento tyrimo metu surikti įrodymai iš esmės nepatvirtina, jog UAB „Gilsta“ neabejotinai veikia statybų sektoriuje, pareiškėjui priešingai neįrodžius (UAB „Gilsta“ į Departamento paklausimus neatsakė), t. y. Departamentui neturint jokių įrodymų apie bendrovės, kurios kvietimu atvyko pareiškėjas, veiklą statybos sektoriuje, taip pat esant nustatytoms kitoms aplinkybėms (bendrovės buveinės adresu darbuotojų nebuvo rasta, nurodytas statybų objektas taip pat nebuvo rastas, darbo užmokestį darbuotojams išmoka kitos įmonės direktorius ir kt.). Todėl Departamentui pagrįstai galėjo kilti abejonių dėl pareiškėjo atvykimo tikslo.
13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas su skundu pateikė Statybos rangos sutartį, PVM sąskaitą faktūrą, Atliktų darbų aktus, iš kurių matyti, jog Statybos rangos sutartyse UAB „Gilsta“ yra nurodyta kaip rangovė, kuri įsipareigoja atlikti įvairius statybos darbus. Teismas akcentavo, kad Statybos rangos sutartyse aiškiai nurodyti įsipareigojimai atlikti tam tikrus konkrečius darbus, nurodytos jų apimtys, statybos objektų adresai. Statybos rangos sutartys patvirtintos UAB „Deneca“ (užsakovas) ir UAB „Gilsta“ (rangovas) direktorių parašais ir antspaudais. PVM sąskaitos faktūros patvirtina apie darbų atsiskaitymą (darbai priimti užsakovo), Atliktų darbų aktai – apie atliktų darbų perdavimą. Minėtuose įrodymuose UAB „Gilsta“, kurios kvietimu atvyko pareiškėjas, įvardinta kaip tiesioginė statybos darbų atlikėja, t. y. rangovė, o ne subrangovė.
14. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nors pagal surinktus įrodymus Departamentas vertino, jog UAB „Gilsta“, kuri neveikia statybos sektoriuje, užsieniečius tik įdarbina, o vėliau juos siunčia dirbti į kitas įmones, pareiškėjui su skundu pateikus įrodymus, kurie nebuvo pateikti ginčijamo sprendimo priėmimo metu, siekiant objektyvaus ginčo situacijos ištyrimo, būtina papildomai ištirti pareiškėjo su skundu pateiktus rašytinius įrodymus kitų, jau nustatytų, aplinkybių kontekste. Atsižvelgdamas į tai, teismas panaikino ginčijamą sprendimą ir įpareigojo atsakovą pareiškėjo 2018 m. liepos 16 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.
III.
15. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
16. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad UAB „Gilsta“ ne kartą buvo prašoma pateikti statybos veiklos įrodymus, vykdomų statybų adresus, tačiau bendrovė tokių įrodymų nepateikė. Nuo prašymo pateikti dokumentus iki ginčijamo sprendimo priėmimo praėjo daugiau kaip du mėnesiai – šis terminas, atsakovo nuomone, vertintinas kaip protingas dokumentams pateikti. Pažymi, kad atsižvelgdamas į patikrinimo vietoje rezultatus, bendrovės darbuotojų apklausos duomenimis, Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro duomenimis, padarė išvadą, kad bendrovė statybinės veiklos nevykdo.
17. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3048-822/2016 ir akcentuoja, kad ginčijamas sprendimas priimtas įvertinus tuos dokumentus, kuriuos pateikė pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, ir tuos duomenis, kurie buvo gauti, surinkti iki ginčijamo sprendimo priėmimo. Nauji su pareiškėjo skundu pateikiami dokumentai šiuo atveju negali būti vertinami bylos nagrinėjimo kontekste. Atsakovo nuomone, duomenys, kurie buvo gauti po Sprendimo priėmimo, neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pareiškėjas savo skunde nenurodė svarbių / objektyvių priežasčių, kodėl naujai (po Sprendimo priėmimo) pateikiami dokumentai negalėjo būti pateikti Departamentui iki ginčijamo sprendimo priėmimo, o teisės aktai nenumato Departamentui pareigos tirti dokumentus, pateiktus po Sprendimo priėmimo.
18. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė Departamento Sprendimo panaikinimo teisinių pagrindų: sprendimo neteisėtumo, nepagrįstumo, teisės normų netinkamo taikymo ar procesinių teisės normų pažeidimų, todėl atsakovas mano, kad ginčijamas sprendimas buvo objektyvus, teisėtas ir pagrįstas, nebuvo pažeistos procedūrinės taisyklės.
19. Pareiškėjas A. K. atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
20. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad, priešingai nei atsakovo nurodytoje administracinėje byloje Nr. eA-3048-822/2016, šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia gauti leidimą Įstatymo 44 straipsnio pagrindu, kai leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje. Į leidimo gavimo procedūrą šiuo pagrindu įtraukiamas trečiasis suinteresuotas asmuo – pretendento gauti leidimą būsimas darbdavys, kuriam keliami savarankiški reikalavimai dėl jo teikiamo Tarpininkavimo rašto pareiškėjui gauti leidimą. Šiuo atveju pareiškėjas prašymą pagrindžia tik jam tenkančia apimtimi, t. y. būtinos specialybės ir kvalifikacijos įrodymais bei nustatytos formos anketos užpildymu. Iš jo nereikalaujama įrodinėti darbdavio atitikimą tiems Lietuvos nacionalinės teisės reikalavimams, kurie tokioje situacijoje keliami Lietuvos ūkio subjektams tarpininkams. Pareiškėjo teigimu, būtent dėl to Departamentas, prašydamas pateikti informaciją, kreipėsi į UAB „Gilsta“, o ne į pareiškėją.
21. Pareiškėjo nuomone, administraciniai teismai skundų nagrinėjime nėra apriboti tik tų įrodymų vertinimu, kuriuos turėjo ir vertino Departamentas. Teismų teisė tirti visus pateiktus ir priimtus į bylą įrodymus dėl ginčo, kylanti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, yra teisingumo vykdymo būdas. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, jog atsakovo argumentas dėl teismo sprendimo įpareigojimo atlikti iš naujo pareiškėjo prašymo tyrimo neteisėtumą, taikytinas tik Departamento savarankiškai kompetencijai jo vykdomų administracinių procedūrų procesui, tačiau toks Departamento veiklos teisinis reglamentavimas nesaisto teismo, priimančio sprendimus, įpareigojant viešojo administravimo subjektą atlikti pakartotiną viešojo administravimo procedūrą, atsižvelgiant į teismo nustatytas aplinkybes.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
22. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. (15/4-2)31-00829 ,,Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos piliečiui A. K.“ teisėtumo ir pagrįstumo.
23. Šiuo klausimu byloje nustatyta, kad:
23.1. 2018 m. liepos 16 d. pareiškėjas Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Prašyme nurodė, kad ketina dirbti stogdengiu UAB „Gilsta“.
23.2. Kadangi UAB „Gilsta“ veiklos tikslai pagal juridinių asmenų registre buvusius duomenis (didmeninė prekyba už atlygį ar pagal sutartį; mažmeninė prekyba ne parduotuvėse, kioskuose ar prekyvietėse; konsultacinė verslo ar kito valdymo veikla; bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams) neatitiko pareiškėjo nurodytos, Departamento Imigracijos skyrius 2018 m. liepos 17 d. el. paštu išsiuntė šios bendrovės direktoriui raštą Nr. (15/4‑20) 10K-29038 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“, kuriame nurodė iki 2018 m. liepos 31 d. pateikti veiklą statybų srityje patvirtinančius dokumentus bei nurodyti statybos objektų pavadinimus ir adresus, kur UAB „Gilsta“ vykdo statybos darbus.
23.3. Iki 2018 m. rugsėjo 26 d. UAB „Gilsta“ informacijos nepateikė, todėl Departamentas darė išvadą, kad ši bendrovė veiklos statybų srityje nevykdė, todėl 2018 m. rugsėjo 27 d. ginčijamu sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą konstatavęs, kad pareiškėjas neatitinka visų Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sąlygų.
23.4. Nesutikdamas su tokiu atsakovo sprendimu pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti ginčijamą sprendimą ir įpareigoti Departamentą tenkinti jo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Kartu su skundu pareiškėjas pateikė dokumentus (rangos sutartis, PVM sąskaitas faktūras ir kt.), kurie, jo nuomone, patvirtina, kad UAB „Gilsta“ vykdo veiklą statybų srityje.
23.5. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino ginčijamą sprendimą ir įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. liepos 16 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, konstatavęs, kad pareiškėjo su skundu teismui pateikti įrodymai nebuvo pateikti Departamentui ginčijamo sprendimo priėmimo metu, todėl siekiant objektyviai ištirti ginčo aplinkybes, būtina papildomai ištirti pateiktus rašytinius įrodymus kitų, jau nustatytų, aplinkybių kontekste. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
V.
24. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad jam būtų išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) numatytu pagrindu.
25. Ši įstatymo nuostata įtvirtina, kad „leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis <...> atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus <...>; c) Lietuvos darbo birža <...> priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.“
26. Pastaroji (3 punkto c papunktyje nurodyta) sąlyga netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (Įstatymo 44 str. 2 d. (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija). Jeigu leidimas laikinai gyventi išduotas pagal aptariamą Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 44 str. 7 d. (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija).
27. Proceso šalių teikiamų argumentų kontekste akcentuotina, jog, kiek tai yra susiję su nagrinėjamais ginčo teisiniais santykiais, įstatymų leidėjas nėra nustatęs kokių nors papildomų sąlygų ir ribojimų, susijusių su pačia Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto a papunktyje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) minimo darbdavio (toliau – ir darbdavys) veikla. Kitaip tariant, nėra reikalaujama, kad pats darbdavys tiesiogiai veiktų (veiklą vykdytų) atitinkamos ekonominės veiklos sektoriuje (srityje), betarpiškai susijusioje su minėta profesija.
28. Šiuo aspektu vienintelis formalus reikalavimas yra darbdavio įsipareigojimas ne trumpesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui sudaryti darbo sutartį su užsieniečiu, kuris, kaip darbo sutarties šalis, įsipareigotų atlikti darbo funkcijas (pvz., Darbo kodekso 21 str. 2 ir 3 d. (2017 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. XIII-413 redakcija), kurių (funkcijų) turinys atitiktų Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) nurodytą profesiją. Išskyrus kai kuriuos siaurus ir atskirus aspektus, Įstatymas nenustato jokių papildomų sąlygų ir reikalavimų tarp darbdavio ir užsieniečio susiklostančių individualių darbo santykių formai ir turiniui, šių santykių dalyvių teisės ir pareigos įgyvendinamos Darbo kodekso ir kitų darbo įstatymų bei darbo sutarties nustatyta tvarka. Tai, be kita ko, reiškia, kad tokia darbo santykių forma, kaip, pavyzdžiui, numatyta Darbo kodekso 72 straipsnyje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2603 redakcija), t. y. darbas pagal laikinojo darbo sutartį, savaime nėra nesuderinama su aptariamomis Įstatymo nuostatomis, jei yra paisoma visų privalomų darbo įstatymuose nustatytų reikalavimų.
29. Pabrėžtina ir tai, kad minėtoje Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustatytas ribojimas reiškia tik tai, kad laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo metu užsienietis negali sukurti (individualių) darbo santykių su kitais asmenimis; ji, kaip minėta, neapsprendžia ir darbo organizavimo formos. Ši Įstatymo nuostata negali būti aiškinama ir kaip nustatanti konkrečią užsieniečio darbo vietą (vietą, kurioje užsienietis atlieka darbo funkcijas) – darbo funkcijų atlikimo vieta gali nesutapti su darbovietės vieta, darbuotojas gali neturėti pagrindinės darbo funkcijų atlikimo vietos, ji gali būti nenuolatinė (pvz., Darbo kodekso 34 str. 4 d. (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII‑2603 redakcija). Tokį vertinimą patvirtina ir sisteminė Įstatymo nuostatų analizė, ypač 26 straipsnio 32 dalis (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija). Todėl aptariamų reikalavimų nepažeidžia aplinkybė, kad užsienietis savo darbo funkcijas atlieka kitam asmeniui priklausančioje patalpoje ir (ar) teritorijoje (pvz., pagal užsieniečio darbdavio (paslaugų teikėjo) ir kito asmens (paslaugų gavėjo) sudarytą paslaugų teikimo sutartį), su sąlyga, kad dėl to nėra sukuriami nauji (individualūs) darbo santykiai su kitais asmenimis (kitas asmuo nėra laikytinas darbdaviu darbo įstatymų prasme).
30. Svarbu akcentuoti, jog pateiktas aiškinimas niekaip nepaneigia reikalavimo, kad Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) nurodyti darbdavio ir užsieniečio įsipareigojimai (ketinimai) sukurti individualius darbo santykius darbo sutarties pagrindu būtų realūs. Jei sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nustatomos aplinkybės, kurios objektyviai patvirtina, kad Įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nurodytą prašymą užsienietis arba darbdavys pateikė siekdami kitų nei Įstatyme numatytų tikslų, toks prašymas negali būti tenkinamas ir leidimas neišduodamas. Jei kompetentingai institucijai kyla abejonių dėl tikrųjų minėtą prašymą pateikusių asmenų tikslų, ši institucija (be kita ko, užtikrindama suinteresuotų asmenų dalyvavimą administracinėje procedūroje) turi imtis visų reikiamų veiksmų, kad būtų nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, galinčios objektyviai identifikuoti užsieniečio ir (ar) darbdavio ketinimus, susijusius su prašymu išduoti aptariamą leidimą.
VI.
31. Pareiškėjo profesija – stogdengys – buvo įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis 2018 m. II pusmečiui, patvirtintą Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2018 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-280; atsakovo sprendimas neišduoti aptariamo leidimo nėra grindžiamas pareiškėjo atitinkamos kvalifikacijos ir (ar) minimalios darbo patirties neturėjimu. Tačiau išsiskiria proceso šalių pozicija dėl to, ar UAB „Gilsta“ prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje padavimo metu (2018 m. liepos 16 d.) turėjo galimybę pareiškėjui suteikti darbą pagal jo turimą stogdengio profesiją statybos srityje, t. y. ar įsipareigojimas sudaryti darbo sutartį buvo realus.
32. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais panaikinti ginčijamą sprendimą tuo pagrindu, kad pareiškėjo su skundu pateiktus naujus įrodymus, galimai patvirtinančius UAB „Gilsta“ veiklą statybų srityje, būtina ištirti kitų įrodymų ir nustatytų aplinkybių kontekste. Atsakovo teigimu, duomenys, kurie buvo gauti po Sprendimo priėmimo, neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
33. Šiuo klausimu išplėstinė teisėjų kolegija sutinka, kad pagal bendrą taisyklę, pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumą, tenka šį prašymą pateikusiam asmeniui jo (prašymo) nagrinėjimo Departamente metu (Įstatymo 33 str. 4 d. (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija). Be to, paprastai įrodymai, pateikti teismui kartu su skundu, kurie nebuvo, nors galėjo ir turėjo būti pateikti Departamentui prašymo nagrinėjimo metu, negali būti priimami ir vertinami sprendžiant Departamento sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nes toks įrodymų vertinimas (priklausomai nuo jų turinio), be kita ko, galėtų suponuoti naują prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi tyrimą, kas Įstatymo nustatyta tvarka priskirta Departamento kompetencijai.
34. Tačiau nagrinėjamu atveju tikrinamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti (nauji) dokumentai (įrodymai) apie UAB „Gilsta“ veiklą administracinės procedūros Departamente metu nebuvo pateikti ne dėl pareiškėjo kaltės, bet dėl bendrovės nepagrįsto delsimo juos pateikti (viešojo administravimo subjektas ginčo administracinės procedūros metu dėl duomenų pateikimo el. paštu kreipėsi ne į pareiškėją, bet į UAB „Gilsta“ vadovą).
35. Šios aplinkybės kontekste svarbu atkreipti dėmesį ir į Įstatymo 35 straipsnio 2 dalį (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija), įtvirtinančią, kad „užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi.“ Toks ribojimas, ypač įvertinus jį (ribojimą) numatančios nuostatos taikymą administracinėje ir administracinių teismų praktikoje (šiuo klausimu, pvz., žr. 2017 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2920-858/2017; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5453-822/2018), taip pat atsižvelgiant į aplinkybę, kad dėl galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų į administracinį teismą kreipėsi būtent užsienietis, o ne UAB „Gilsta“, pareiškėjo kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pateikti nauji įrodymai gali ir turi būti priimti bei į juos atsižvelgiama šioje administracinėje byloje. Priešingas vertinimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, reikštų, kad pareiškėjo galimybė tinkamai teisme apginti galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus priklausytų nuo trečiųjų asmenų neveikimo ar netinkamo veikimo administracinės procedūros metu, o tai akivaizdžiai nebūtų suderinama su asmens teise į efektyvią šių teisių ir interesų gynybą teisme.
36. Susipažinusi su pareiškėjo kartu su skundu Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktais rašytiniais įrodymais, juos kitų byloje nustatytų duomenų kontekste vertindama pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalies taisykles, išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad neįvertinus ir neištyrus (nepatikrinus) aptariamų įrodymų (juose nurodytų aplinkybių), ginčijamas atsakovo sprendimas negali būti vienareikšmiškai pripažintas pagrįstu (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.). Be to, pareiškėjo kartu su skundu pateiktų (naujų) įrodymų turinys nagrinėjamu atveju implikuoja būtinybę patikrinti jais (įrodymais) grindžiamų faktinių aplinkybių realumą, šiuo tikslu, be kita ko, surenkant priešpriešinius įrodymus, įvertinus kitus atsakovo bei kitų institucijų (mokesčių administratorių, socialinio draudimo įstaigų ir pan.) turimus reikšmingus duomenis. Toks naujų įrodymų vertinimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, negali būti atliekamas paties administracinio teismo, nes tai reikštų (naujos) administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą, o ne skundžiamo individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą.
37. Taigi, vien duomenys (aplinkybės), kuriais remiantis buvo priimtas ginčijamas sprendimas, neįvertinus pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pateiktų įrodymų ir kitų reikšmingų aplinkybių, negali būti pripažinti pakankamais siekiant nagrinėjamu atveju konstatuoti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nurodyto pagrindo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvimą. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose paaiškėjo ir kitos naujos faktinės aplinkybės, susijusios su UAB „Gilsta“ sudaromų darbo sutarčių su užsieniečiais vykdymo ypatumais, kurios nebuvo žinomos ir (ar) vertintos administracinės procedūros Departamente metu, ir kurios, inter alia atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte pareikta Įstatymo nuostatų aiškinimą, gali būti reikšmingos nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl aptariamo leidimo išdavimo ar neišdavimo (vertinant įsipareigojimų sudaryti darbo sutartį realumą).
38. Todėl tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. liepos 16 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pripažintinas teisėtu ir pagrįstu, jis paliktinas galioti, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).
39. Nors šioje nutartyje pateiktas ginčo teisiniams santykiams aktualių Įstatymo nuostatų aiškinimas ir taikymas skiriasi nuo pateikto kai kuriose ankstesniuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose (pvz., 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5515-438/2018. 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5401-415/2018, 2019 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3743-629/2019, 2019 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3744-552/2019, 2019 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3775-438/2019 ir kt.) pastebėtina, jog teismų praktika nėra statiškas dalykas – ji gali būti koreguojama, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, šį būtinumą tinkamai motyvuojant (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, užsieniečių teisių apsauga, teisėtumo bei teisinio aiškumo principų ginčo teisiniuose santykiuose užtikrinimas pagrindžia objektyviai būtiną ir šioje nutartyje pateikiamą administracinių teismų praktikos plėtojimą.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Rytis Krasauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius
Skirgailė Žalimienė