Civilinė byla Nr. e2A-1306-967/2024
Teisminio proceso Nr. 2-53-3-00023-2023-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.1.3.6; 2.6.6.2; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. birželio 18 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tatjanos Žukauskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltavita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. balandžio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Heat Trasfers Company“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltavita“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Heat Transfers Company“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Baltavita“, kurį patikslinusi prašė pripažinti negaliojančiu UAB „Baltavita“ atliktą 2022 m. rugsėjo 14 d. vienašalį tarpusavio reikalavimų įskaitymo aktą, kuriuo buvo įskaitytos UAB „Baltavita“ prievolės kreditorei UAB „Heat Transfers Company”; priteisti ieškovei iš atsakovės 6 786,95 Eur skolą, 156,95 Eur palūkanas už suteiktas paslaugas bei 6 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat priteisti ieškovei iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, dublike) nurodė, kad tarp ieškovės UAB „Heat Transfers Company“ ir atsakovės UAB „Baltavita“ susiklostė paslaugų teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovė suteikė atsakovei reklamos gamybos (spaudos) paslaugas, o atsakovė įsipareigojo šias paslaugas priimti bei tinkamai ir laiku atsiskaityti su ieškove pagal jos pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Tiek pirminiu, tiek ir patikslintu ieškiniu ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 6 786,95 Eur skolos už suteiktas paslaugas, išvardintas PVM sąskaitose faktūrose: 2022 m. liepos 21 d. sąskaita faktūra Nr. HTC20220236 (neapmokėta dalis 542,49 Eur), 2022 m. liepos 21 d. sąskaita faktūra Nr. HTC20220235, 2022 m. rugpjūčio 25 d. sąskaita faktūra Nr. HTC20220255, 2022 m. rugpjūčio 31 d. sąskaita faktūra Nr. HTC20220271. Ieškovės teigimu, aplinkybę, kad atsakovė turi prievolę sumokėti ieškovei prašomą priteisti 6 786,95 Eur sumą, tiesiogiai raštu patvirtina ir pati atsakovė byloje esančiu ginčijamu 2022 m. rugsėjo 14 d. vienašaliu tarpusavio reikalavimų įskaitymo aktu. Kaip matyti iš minėto akto turinio, atsakovė pripažįsta gavusi iš ieškovės paslaugas 6 786,95 Eur sumai, tačiau dėl kitų akte nurodomų priežasčių šią savo skolos sumą mažina (ginčija), teigdama, jog ieškovės paslaugos pagal 2022 m. balandžio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HTC20220109 (suma: 2 063,11 Eur) buvo suteiktos neva nekokybiškai, nors šio teiginio nepagrįsdama jokiais įrodymais. Atsakovė taip pat nepagrįstai teigia, kad pati neva suteikė ieškovei paslaugas, kurių suma viršija ieškovės atsakovei suteiktų paslaugų sumą, dėl ko buvo atliktas byloje ginčijamas priešpriešinių tarpusavio reikalavimų įskaitymas. Šiuo atveju atsakovė, nesutikdama su ieškinio reikalavimu ir teigdama, jog ieškovė suteikė jai nekokybiškas paslaugas pagal 2022 m. balandžio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HTC20220109 (suma: 2 063,11 Eur), privalo šią savo nurodomą aplinkybę pagrįsti. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė savo nurodomą faktą dėl nekokybiškai gautų paslaugų įrodinėja tik savo procesiniuose dokumentuose dėstomais paaiškinimais. Verslo praktikoje yra įprasta gavus nekokybiškas paslaugas dėl jų nedelsiant pranešti paslaugas teikusiam subjektui, prašant arba sumažinti paslaugų kainą, arba suteikti papildomas (kitas) paslaugas, ar bent išsakant kitokio pobūdžio nepasitenkinimą ar pretenziją. Ieškovės manymu, atsakovė niekaip negrindžia deklaratyviai ir lakoniškai nurodytų neva suteiktų paslaugų ieškovei. Tai, kad yra pridėtos dvi vienašališkai sukurtos ir ieškovės nepriimtos sąskaitos faktūros, niekaip nepagrindžia paslaugų suteikimo ir priėmimo fakto, kadangi sąskaitos faktūros tėra įmonės vidinės buhalterinės apskaitos dokumentas, o ne šalių susitarimą ar paslaugų suteikimą bei priėmimą patvirtinantis įrodymas. Šis aktas turėtų būti pripažintas negaliojančiu. Atsakovei pažeidus pareigą atsiskaityti už atliktus darbus, turėtų būti priteistos susikaupusios palūkanos, sudarančios 156,95 Eur.
3. Atsakovė teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose (atsiliepime, triplike) prašė ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė, kad tarp ieškovės UAB „Heat Transfers Company“ ir atsakovės UAB „Baltavita“ buvo sudarytas žodinis susitarimas, kurio pagrindu atsakovė perdavė ieškovei esminę pažangią patirtį (know-how), visą veiklai reikalingą įrangą, o ieškovė tiesiogiai teikė paslaugas atsakovės klientams, kurie atsiskaitydavo su atsakove, o atsakovė, atskaičiusi tarpininkavimo užmokestį, turėjo piniginę prievolę atsiskaityti su ieškove pagal pastarosios išrašytas PVM sąskaitas faktūras: 2022 m. balandžio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HTC20220109, suma 2 063,11 Eur (neapmokėta, nes UAB „Heat Transfers Company“ pagaminti produktai buvo nekokybiški, klientai reikalavo išrašyti kreditinę sąskaitą bei grąžinti pinigus; šias aplinkybes patvirtina UAB „LTP“ 2022 m. rugpjūčio 23 d. siųstas elektroninis laiškas); 2022 m. liepos 21 d. PVM sąskaitą faktūrą HTC20220234, suma 787,71 Eur; 2022 m. liepos 21 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HTC20220235, suma 70,50 Eur (apmokėta bankiniu pavedimu); 2022 m. liepos 21 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HTC20220236, suma 821,59 Eur (apmokėta bankiniu pavedimu); 2022 m. rugpjūčio 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HTC20220255, suma 2 237,83 Eur (apmokėta bankiniu pavedimu); 2022 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HTC20220271, suma 3 936,13 Eur. Atsakovė teikė į bylą mokėjimo nurodymo Nr. 177 patvirtinimą, iš kurio matyti, jog 2022 m. rugsėjo 6 d. atsakovė pervedė ieškovei 3 129,92 Eur sumą. Šis mokėjimas patvirtina atsiskaitymą pagal sąskaitas faktūras Nr. HTC20220235, Nr. HTC20220236 ir Nr. HTC20220255 – atlikto pavedimo suma (3 129,92 Eur) tiksliai atitinka mokėtiną pagal minėtas sąskaitas faktūras sumą (70,50+821,59+2 237,83). Priteisti skolą pagal sąskaitą faktūrą Nr. HTC20220109 (suma 2 063,11 Eur) ieškovė nereikalavo. Tuo ieškovė pati patvirtino ir sutiko, jog darbus atliko nekokybiškai, todėl atsakovei pareiga apmokėti šią sąskaitą neatsirado. Patikslintame ieškinyje ieškovė nepragrįstai teigia, kad visos ieškovės paslaugos buvo suteiktos kokybiškai. Pateikiami teismui įrodymai, kad ieškovės paslaugos pagal 2022 m. balandžio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HTC20220109 (suma: 2 063,11 Eur) buvo suteiktos nekokybiškai. Atsakovė šias faktines aplinkybes grindžia rašytiniais įrodymais. Būtent klientai UAB „LTP“ reikalavo išrašyti kreditinę sąskaitą bei grąžinti pinigus. Šias aplinkybes patvirtina UAB „LTP“ 2022 m. rugpjūčio 23 d. siųstas elektroninis laiškas. Atsižvelgiant į tai, kad bendra UAB „Heat Transfers Company“ išrašytų sąskaitų suma sudarė 9 916,87 Eur, iš kurių neapmokėta suma – 6 786,95 Eur, buvo atskaitoma suma dėl nekokybiškos produkcijos –2 063,11 Eur, todėl atsakovė turėjo prievolę sumokėti ieškovei 4 723,84 Eur. Tačiau ši prievolė pasibaigė, atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Atsakovė pažymėjo, kad ji teikė ieškovei maketavimo, spaudos paruošimo, spaudos ir spaudos atrinkimo, technologijų perdavimo, įrangos derinimo ir remonto paslaugas, už kurias ieškovė turėjo prievolę atsiskaityti su atsakove pagal šias PVM sąskaitas faktūras (bendra suma 18 065,98 Eur): 2022 m. liepos 21 d. PVM sąskaita faktūra Nr. B22-55, suma 1 901,78 Eur; 2022 m. rugsėjo 9 d. PVM sąskaita faktūra Nr. B22-60, suma 16 164,20 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad šalys turėjo priešpriešinių, vienarūšių (piniginių), vykdytinų reikalavimų, atsakovė atliko įskaitymą (18 065,98 Eur – 4 723,84 Eur). Įskaičius tarpusavio reikalavimus, atsakovės, kaip skolininkės, prievolė ieškovei, kaip kreditorei, pasibaigė, o ieškovės, kaip skolininkės, prievolė atsakovei, kaip kreditorei, sumažėjo iki 13 342,14 Eur. Pareiškimas dėl vienašalio tarpusavio reikalavimų įskaitymo ieškovei buvo išsiųstas 2022 m. rugsėjo 16 d., įteiktas 2022 m. rugsėjo 20 d. Kaip matyti iš išdėstytų byloje faktinių aplinkybių bei teikiamų įrodymų, atsakovė su ieškove yra visiškai atsiskaičiusi, tuo tarpu pati ieškovė yra skolinga atsakovei 13 342,14 Eur. Atsakovė ketina reikšti ieškinį atskiroje byloje dėl skolos priteisimo iš ieškovės.
II. Šioje byloje priimtų teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2023 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškovės UAB „Heat Transfers Company“ ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės atsakovei 484 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą, 2023 m. spalio 17 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikino ir bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, formaliai taikydamas teisės aktus, visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių.
6. Iš naujo išnagrinėję šią civilinę bylą, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2024 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškovės UAB „Heat Transfers Company“ ieškinį atsakovei UAB „Baltavita“ tenkino ir pripažino negaliojančiu UAB „Baltavita” atliktą 2022 m. rugsėjo 14 d. vienašalį tarpusavio reikalavimų įskaitymo aktą, kuriuo buvo įskaitytos UAB „Baltavita“ prievolės kreditorei UAB „Heat Transfers Company“, ir priteisė ieškovei iš atsakovės 6 786,95 Eur skolą, 156,95 Eur palūkanų už suteiktas paslaugas bei 6 proc. metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą (6 943,90 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. sausio 4 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat 2 017,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Teismas pažymėjo, kad atsakovės ieškovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros pačios savaime nesudaro pagrindo konstatuoti buvus tarp šalių susitarimui, nes PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Teismo vertinimu, atsakovė jokiais rašytiniais dokumentais nepagrindė išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų teikimo: nebuvo sudarytas joks rašytinis ar žodinis susitarimas (teismui tokie įrodymai nepateikti), šalys svarstė sujungti savo verslus, todėl, kaip matoma iš teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų bei susirašinėjimų, kooperuodamiesi vykdė užsakymus kartu (derino medžiagų užsakymus, aptarinėjo klientų prašymus ir pan.), ieškovė tiesiogiai teikė paslaugas atsakovės klientams, kurie atsiskaitydavo su atsakove, o atsakovė, atskaičiusi tarpininkavimo užmokestį, turėjo piniginę prievolę atsiskaityti su ieškove pagal pastarosios išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Ieškovė atsakovės išrašytų sąskaitų faktūrų nepriėmė, šalys jokio skolų suderinimo akto nepasirašė, kitų duomenų, leidžiančių spręsti apie atsakovės teiktas paslaugas ieškovei, byloje nėra. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, į tai, kad atsakovės atliktas reikalavimų įskaitymas neatitinka tokiam vienašaliam sandoriui keliamų sąlygų, o būtent: prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų; šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, teismas UAB „Baltavita“ atliktą 2022 m. rugsėjo 14 d. vienašalį tarpusavio reikalavimų įskaitymo aktą, kuriuo buvo įskaitytos UAB „Baltavita“ prievolės kreditorei UAB „Heat Transfers Company“, pripažino negaliojančiu.
8. Teismas vertino, kad tarp šalių yra susiklostę rangos teisiniai santykiai (sudaryta žodinė sutartis), kurių pagrindu ieškovė suteikė atsakovei reklamos gamybos (spaudos) paslaugas, o atsakovė įsipareigojo šias paslaugas priimti bei tinkamai ir laiku atsiskaityti pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Teismas pažymėjo, kad nors rašytinė sutartis tarp šalių ir nebuvo sudaryta, tačiau nei ieškovė, nei atsakovė neginčija faktinio tokios sutarties egzistavimo. Už atliktus darbus ieškovė atsakovei išrašė PVM sąskaitas faktūras Nr. HTC20220236, Nr. HTC20220235, Nr. HTC20220255, Nr. HTC20220271, kurios nebuvo apmokėtos arba apmokėtos iš dalies. Mokėjimo nurodymas patvirtina, kad atsakovė UAB „Baltavita“ pervedė ieškovei UAB „Heat Transfers Company“ 3 129,92 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodyta „SF“.
9. Teismas taip pat pažymėjo, kad šalys pripažino, jog žodinė sutartis dėl paslaugų teikimo buvo sudaryta ir galiojanti. Ieškovės UAB „Heat Transfers Company“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų atsakovė neginčijo ir jas pripažino, tačiau nurodė, jog užsakymas pagal sąskaitą faktūrą Nr. HTC20220109 bendrai 2 063,11 Eur sumai buvo atliktas nekokybiškai, todėl šios sąskaitos apmokėti atsakovė neprivalo. Iš atsakovės UAB „Baltavita“ ir užsakovės UAB „LTP“ susirašinėjimo matyti, kad užsakovė reiškė pretenzijas dėl netinkamos prekių spalvos ir klausė, kiek laiko užtruktų transferas pergaminti. Vėlesniuose susirašinėjimuose nurodyta, jog UAB „LTP“ prašė kreditinės sąskaitos visam užsakymui, gaminių pergaminti nereikalavo. UAB „LTP“ elektroniniame laiške ieškovei UAB „Heat Transfers Company“ nurodė, kad jie pateikė ne originalius spalvos pavyzdžius, todėl ne ieškovės kaltė dėl pagamintos netinkamos spalvos užsakymo. Ieškovė atsakovei sąskaitą faktūrą Nr. HTC20220109 išrašė 2022 m. balandžio 20 d., užsakovė pretenzijas dėl gaminių pareiškė tik 2022 m. rugpjūčio mėn., tačiau iki to laiko sąskaita atsakovės nebuvo apmokėta. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovė pretenzijų ieškovei dėl išrašytos sąskaitos faktūros ir pagamintų gaminių nereiškė, kreditinės sąskaitos jai taip pat neišrašė, byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovė kitokiu būdu informavo ieškovę apie netinkamai pagamintas prekes įmonei UAB „LTP“. Atsižvelgdamas į šalių paaiškinimus teismo posėdžio metu bei pridėtus rašytinius įrodymus, teismas vertino, kad ieškovė gamino prekes pagal užsakovų užsakymus, išrašydavo sąskaitas faktūras už atliktus darbus atsakovei, o atsakovė pritaikiusi antkainį išrašydavo sąskaitas tiesiogiai užsakovams. Pavyzdžiui, ieškovės UAB „Heat Transfers Company“ išrašytoje sąskaitoje faktūroje Nr. HTC20220236 įmonei UAB „Baltavita“ nurodomas ir užsakovas (šiuo atveju UAB „RTX Care“) – „Užsakymas 2198 386.04.RTX“, arba sąskaitoje Nr. HTC20220235 nurodomas pavadinimas „LTP Ryzon art. TR74111-C90“ (šiuo atveju užsakovas UAB „LTP“).
10. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovė 2022 m. rugsėjo 6 d. mokėjimo nurodymu pervedė ieškovei 3 129,92 Eur, tačiau mokėjimo paskirtyje nenurodė konkrečių sąskaitų faktūrų numerių, tiesiog nurodė „SF“. Atsižvelgdamas į tai, teismas sutiko su ieškovės argumentu, kad gauti pinigai už atliktus darbus įskaitomi vėliausioms sąskaitoms apmokėti. Kadangi atsakovė mokėjimo nurodymo paskirtyje nenurodė tikslių sąskaitų, už kurias sumoka, buhalterinės apskaitos programos mokėjimus užskaito už anksčiausiai išrašytas sąskaitas faktūras, taip gaunamas galutinis skolos likutis.
11. Teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų, kad atsakovė būtų atsiskaičiusi su ieškove, todėl padarė išvadą, kad atsakovė pažeidė prievolę tinkamai atsiskaityti su ieškove už jos suteiktas paslaugas, ir ieškovei iš atsakovės priteisė 6 786,95 Eur skolos, 156,95 Eur palūkanų bei 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanas už priteistą sumą (6 943,90 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Atsakovė UAB „Baltavita“ (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-475-647/2024, kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Heat Transfers Company“ ieškinį atmesti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas ignoravo byloje esančius įrodymus (tarp jų ir rašytinius – šalių susirašinėjimą) bei šalių paaiškinimus (taip pat ir pačios ieškovės pripažintus faktus), aiškiai rodančius, kad atsakovė buvo suteikusi ieškovei naudotis savo teisėtoje dispozicijoje turėta įranga, atsakovės darbuotojai dirbo ieškovės naudai, konsultavo ieškovės darbuotojus, nors darbo užmokestį gavo iš atsakovės (t. y. buvo teiktos paslaugos ieškovei). Teismas šias aplinkybes visiškai ignoravo ir bylą išsprendė taip, lyg nei susitarimo fakto, jo turinio elementų, nei susitarimo vykdymo įrodymų byloje nebūtų. Teismas tinkamai nekvalifikavo šalis siejusių teisinių santykių ir negebėjo teisingai išspręsti ginčo.
12.2. Teismui tiesiogiai įvardijus, kad neva kitų duomenų, patvirtinančių atsakovės teiktas paslaugas, išskyrus sąskaitas faktūras, byloje nėra, reikia suprasti, kad visi įrodymai, pagrindžiantys šių paslaugų teikimą, buvo teismo atmesti. Jokių argumentų, dėl ko atmetė paslaugų teikimą patvirtinančius įrodymus ir nesivadovavo sprendimo aprašomojoje dalyje nurodytais faktais, teismas nepateikė. Toks sprendimas neatitinka aiškumo ir pagrįstumo reikalavimų. Teismo sprendime fiksuoti ieškovės atstovo D. D. S. paaiškinimai, patvirtinantys, kad ieškovė kurį laiką naudojosi atsakovės jai suteikta įranga, o taip pat kad atsakovės darbuotojai dirbo ieškovės naudai, nors darbo užmokestį jiems mokėjo atsakovė. Sprendime taip pat nurodyti ir aptarti kiti įrodymai, patvirtinantys atsakovės nurodytas aplinkybes dėl atliktų paslaugų ieškovės naudai, pavyzdžiui, susirašinėjimas tarp UAB „Baltavita“ darbuotojos ir UAB „Heat Transfers Company“ bei ieškovės (duomenys neskelbtini) D. D. S.. Aplinkybes, kad atsakovės darbuotojai teikė konsultacijas ieškovei, faktiškai dirbo ieškovės naudai naudojant pačios atsakovės valdomą įrangą, atvežtą į ieškovės patalpas, patvirtina rašytiniai byloje esantys įrodymai. Nekyla abejonių, kad už teiktas paslaugas ir kitokią naudą turi būti teisingai atlyginta.
12.3. Aptaręs įrodymus, rodančius atsakovės darbuotojų darbą ieškovės naudai (t. y., atsakovės paslaugų teikimą ieškovei), teismas toliau nurodė, jog tokių įrodymų byloje nėra. Tokia teismo išvada akivaizdžiai nenuosekli ir nelogiška, prieštaraujanti kitiems sprendimo punktams. Vieninteliai dokumentai, kuriais ieškovė įrodinėjo savo teiktas paslaugas atsakovei, taip pat yra sąskaitos faktūros, tačiau teismas ieškovės reikalavimą tenkino.
12.4. Byloje yra daugiau įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė teikė paslaugas ieškovei, negu įrodymų, patvirtinančių ieškovės teiktas paslaugas atsakovei. Be sąskaitų faktūrų ir kitos šalies faktų pripažinimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 187 straipsnis), atsakovė savo teiginius grindė taip pat ir šalių susirašinėjimu. Teismas taikė dvigubą standartą vertindamas bylos įrodymus išimtinai ieškovės naudai.
12.5. Teismas ignoravo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas dėl atlygintinų paslaugų teikimo sandorio formos. Vien sandorio forma (rašytinė ar žodinė) negali lemti paslaugų teikėjo teisių negynimo. Teismas nepagrįstai teikė reikšmę aplinkybei, jog dėl atsakovės teiktų paslaugų ieškovei nebuvo sudaryta rašytinė sutartis. Rašytinės sutarties nebuvo ir dėl ieškovės atliktų darbų, už kuriuos ji prašė priteisti apmokėjimą iš atsakovės, tačiau tai nesutrukdė teismui konstatuoti, kad faktiškai darbai buvo atlikti ir priteisti iš atsakovės ieškovės naudai darbų kainą.
12.6. Siekiant palengvinti planuojamo įmonių sujungimo sandorio sudarymą, šalys susitarė dėl konkrečių veiksmų atlikimo, t. y. dėl tam tikros teisių ir pareigų apimties, ir šį susitarimą faktiškai vykdė. Kaip paaiškėjo vėliau, ieškovė galimai turėjo ir kitų (neteisėtų) tikslų – pavyzdžiui, perimti atsakovės klientus, nesąžiningai įgyti atsakovės turimą know how, naudotis atsakovės darbuotojų darbu ir pan. Tarp šalių buvo sudaryta sutartis, nes tai visiškai atitinka sutarties sampratą ir sutarties sudarymo konstatavimui būtinas sąlygas. Jokio kito pagrindo atsakovei teikti paslaugas ieškovės naudai, perduoti know how, leisti naudotis įranga, nebuvo. Apeliantės nuomone, sutartis kvalifikuotina kaip paslaugų teikimo sutartis (su nuomos sutarties elementais). Savo esme tai atlygintinė sutartis. Priešingu atveju atsakovės teiktos paslaugos ir leidimasis naudotis įranga konkuruojančiai įmonei ne tik neatitiktų verslo logikos, bet būtų negalimas pagal įmonės įstatus, nes įmonės tikslas – pelno siekimas, o ne neatlygintinis verslo sąlygų gerinimas konkuruojančioms įmonėms.
12.7. Tarp šalių susiklosčiusio santykio, kurio pagrindu ieškovė gavo naudą iš atsakovės (paslaugų, konsultacijų, mokymų, įrangos naudojimo forma) teismas niekaip nekvalifikavo, nors šios faktinės aplinkybės buvo atsakovės atsikirtimų pagrindas ir buvo byloje nustatytos.
12.8. Iš šalių susirašinėjimo akivaizdu, kad ieškovė prašė atlikti konkrečius darbus, konsultavosi su atsakovės atstovais, priėmė atsakovės įrangą laikinai naudotis, naudojosi įvairaus pobūdžio paslaugomis, leido atsakovės darbuotojams dirbti (atlikti paslaugas) jos naudai, o atsakovė atitinkamas paslaugas suteikė. Nutraukusi derybas dėl verslo pardavimo, ieškovė privalo sumokėti už faktiškai jai suteiktas paslaugas bei jos veikloje panaudotas atsakovės medžiagas. Ieškovė neginčijo atsakovės nurodytos ieškovei suteiktų paslaugų ir medžiagų kainos, o ginčijo tik savo pareigą šią kainą mokėti. Įstatymas numato bendrąsias sutarties kainos nustatymo taisykles net ir tiems atvejams, jeigu sutartyje tiksli kaina neaptarta ar šiai sutarties sąlygai nustatyti teismui nepakanka įrodymų (CK 6.198 straipsnis). Taigi teismas turėjo visas galimybes nustatyti šalių sudarytos atlygintinų paslaugų sutarties, kurios pagrindu atsakovė teikė paslaugos ieškovei, turinį, ir privalėjo tai padaryti.
12.9. Faktiškai gavus paslaugas, ieškovei kilo pareiga už jas sumokėti. Vadovaujantis CK 6.721 straipsnio 1 dalimi, klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti; šiuo atveju klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Ieškovė pripažino, kad jos sprendimą nutraukti bendradarbiavimą su atsakove lėmė sužinojimas, jog įranga atsakovei nuosavybės teise nepriklauso, ji yra valdoma kitais (panaudos) pagrindais. Tokia priežastis negali būti pateisinama priežastimi nutraukti pažengusias derybas ar vykdomus žodinius šalių susitarimus. Turi būti vertinama, kad būtent ieškovė nesilaikė pareigos bendradarbiauti (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis), vienašališkai atsisakė vykdyti savo prievolę apmokėti už gautas paslaugas (CK 6.59 straipsnis). Taigi teismas apgynė nesąžiningą ir savo pareigas pažeidusią šalį, o sąžiningos šalies interesai liko pažeisti ir neapginti.
12.10. Ieškovė pernelyg sureikšmino aplinkybę, kad įranga nuosavybės teise nepriklausė atsakovei, o teismas visiškai nepagrįstai šiam ieškovės argumentui pritarė. Atsakovė įrangą valdė ir disponavo ja teisėtai – atsakovė turėjo teisę ja naudotis pati, arba perduoti naudotis kitiems asmenims savo nuožiūra.
12.11. Ieškovės gautą naudą sudaro jai atsakovės suteiktų paslaugų vertė. Taigi ieškovė privalo apmokėti už jai suteiktas paslaugas ir tuo atveju, jei šių paslaugų teikimo pagrindu būtų laikomi šalių ikisutartiniai santykiai, ir tuo pagrindu, jei šių paslaugų teikimo pagrindu būtų laikoma žodinė sutartis. Bet kokiu atveju, atsakovės išrašytos sąskaitos ieškovei yra pagrįstos, ieškovė turi pareigą sumokėti už jai atsakovės suteiktas paslaugas. Taigi šalys turėjo priešpriešinių vienarūšių reikalavimų viena kitai, atitinkamai įskaitymas buvo galimas ir buvo padarytas teisėtai.
12.12. Teismas neteisingai nustatė atsakovės skolos ieškovei dydį. Teismas konstatavo, kad tarp šalių yra susiklostę rangos teisiniai santykiai (sudaryta žodinė rangos sutartis), su tokiu teisinių santykių kvalifikavimu atsakovė sutinka. Tačiau teismas nepagrįstai netaikė šalių santykiams rangos sutartį reglamentuojančių teisės normų. Bendra UAB „Heat Transfers Company“ išrašytų sąskaitų suma atsakovei sudarė 9 916,87 Eur, iš kurių neapmokėta suma – 6 786,95 Eur, buvo atskaitoma suma dėl nekokybiškos produkcijos – 2 063,11 Eur, todėl atsakovė turėjo prievolę sumokėti ieškovei 4 723,84 Eur (ši prievolė pasibaigė atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą). Teismas visiškai nepagrįstai iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 6 786,95 Eur dydžio skolą, t. y. į skolos dydį įtraukė nekokybiškai atliktų darbų kainą. Ieškovė nepateikė į bylą ginčo darbų perdavimo priėmimo akto ar kitokio dokumento, kuris patvirtintų, jog ginčo darbai, už kuriuos apmokėti ieškovė reikalauja pagal sąskaitą faktūrą Nr. HTC20220109, buvo atlikti tinkamai bei atsakovės priimti. Priešingai, duodamas paaiškinimus teisme, ieškovės atstovas pripažino, kad pats siūlė darbus perdaryti. Ieškovės atstovas neneigė, kad nekokybiškai atlikti darbai nebuvo perdaryti, tačiau reikalauja apmokėti šių darbų kainą. Toks reikalavimas akivaizdžiai nepagrįstas. Ieškovė gynėsi tuo, jog neva užsakymas nebuvo tinkamai įvykdytas ne dėl jos kaltės, ir pateikė neva tai patvirtinantį susirašinėjimą. Teismas šio įrodymo tinkamai neištyrė.
12.13. Dėl ieškovės netinkamai atliktų darbų pagal atsakovės užsakymą, kreditinę sąskaitą išrašyti privalėjo ne atsakovė, o būtent ieškovė. Kreditinė sąskaita faktūra yra dokumentas, kuris naudojamas koreguoti ankstesnę sąskaitą faktūrą, ją išrašo tas pats subjektas, kuris išrašė nepagrįstą, netikslią ar dėl kitų priežasčių koreguotiną (pavyzdžiui, neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius darbus) sąskaitą faktūrą. Atsakovė, kuri buvo išrašiusi sąskaitą už užsakymą pirminiam užsakovui, išrašė kreditinę sąskaitą jam. Tą ieškovės pateikti elektroniniai laiškai tik patvirtina. Iš susirašinėjimų matyti, kad UAB „LTP“ patvirtino, kad prašė iš UAB „Baltavita“ kreditinių sąskaitų, kadangi net keli užsakymai buvo pagaminti netinkamai. Susirašinėjime nenurodoma, kad būtų kilęs ginčas dėl to, kad UAB „Baltavita“ būtų atsisakiusi išrašyti kreditinę sąskaitą ar reikalavusi sumokėti, ar panašiai. Priešingai, UAB „LTP“ patvirtino, kad buvo pareikalauta išrašyti kreditinę sąskaitą (t. y. atsisakyti reikalauti apmokėjimo) dėl netinkamai atlikto užsakymo. Taigi teismo argumentas, neva aplinkybė, kad atsakovė neišrašė kreditinės sąskaitos, yra visiškai klaidingas ir nelogiškas.
13. Ieškovė UAB „Baltavita“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nuosekliai nesutiko su apeliantės pozicija, kad apeliantė būtų teikusi ieškovei kokias nors paslaugas ir minėtų atsakovės parengtų sąskaitų nepriėmė nuo pat jų gavimo momento. Pirmosios instancijos teismas taikliai apibendrino byloje nustatytas ginčo šalių bendradarbiavimo santykius apibrėžiančias faktines aplinkybes – ieškovė tiesiogiai teikė paslaugas atsakovės klientams, kurie atsiskaitydavo su atsakove, o atsakovė, atskaičiusi tarpininkavimo užmokestį, turėjo piniginę prievolę atsiskaityti su ieškove pagal pastarosios išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Taigi ne atsakovė teikė paslaugas ieškovei, o ieškovė teikė paslaugas atsakovei, t. y. pagal atsakovės užsakymą pagamindavo produkciją, ją parduodavo atsakovei, o ši ją perparduodavo savo klientams.
13.2. Apeliantės 2022 m. liepos 21 d. ir 2022 m. rugsėjo 9 d. sąskaitose faktūrose, kuriomis grindžiamas apeliantės priešpriešinis vienarūšis reikalavimas ieškovei, yra nurodytos konkrečios ir materialinę išraišką turinčios (taigi lengvai įrodomos) paslaugos: maketavimas, spaudos paruošimo darbai, spaudos ir atrinkimo paslaugos, plėvelės transporto išlaidos, įrangos remonto paslaugos ir kt. Apeliantei realiai suteiktas įrodinėjamas paslaugas, būtų lengva įrodyti, nes jos susijusios su materialaus produkto sukūrimu ar perdavimu ieškovei.
13.3. 2024 m. kovo 21 d. teismo posėdžio metu apeliantės atstovas net žodžiu negalėjo atsakyti į ieškovės vadovo klausimus dėl to, kokias spaudos, kokias know how paslaugas ar kokią apeliantei priklausiusią įrangą suteikė ar perdavė apeliantė ieškovei. Taigi teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nustatė, kad atsakovė nepateikė į bylą absoliučiai jokių įrodymų, grindžiančių savo tariamai suteiktas paslaugas ieškovei, nurodytas 2022 m. liepos 21 d. ir 2022 m. rugsėjo 9 d. vienašališkai sukurtose PVM sąskaitose faktūrose. Buhalterinės apskaitos dokumentų sukūrimas (esant ginčui) neįrodo prekių ar paslaugų suteikimo.
13.4. Įrodinėdama priešpriešinį reikalavimą pagal įrodinėjamą tariamą žodinį susitarimą, atsakovė neteikė jokių įrodymų, galinčių pagrįsti savo įrodinėjamų prekių ir paslaugų kainą. Logiška, jog apeliantei realiai suteikus prekes ar paslaugas, kurias ieškovė ginčija, yra privalu įrodyti ne tik jų suteikimo faktą, bet ir pagrįsti vertę (t. y. priešpriešiniu reikalavimu ginčijamą ieškinio sumą) – kad bylą nagrinėjantis teismas turėtų pagrindą spręsti dėl priešpriešinio reikalavimo dydžio pagrįstumo. Šiuo atveju apeliantė neteikė jokių įrodymų nei dėl savo PVM sąskaitose faktūrose nurodytų įrodinėjamų prekių ir paslaugų suteikimo fakto, nei dėl vertės (pavyzdžiui, vidutinės rinkos kainos ar vertės). Teismas pagrįstai konstatavo, kad duomenų, leidžiančių spręsti apie atsakovės suteiktas paslaugas, byloje nėra.
13.5. Patenkinus apeliacinį skundą, būtų sukurtas precedentas, leidžiantis vienašališkai išvengti savo mokestinės prievolės vien pareiškus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą bei sukūrus išgalvotų ir įrodymais nepagrįstų PVM sąskaitų faktūrų.
13.6. Byloje esantys įrodymai (susirašinėjimas elektroniniu paštu) pagrindžia, kad ne atsakovė, o būtent ieškovė teikė paslaugas atsakovės naudai, t. y. gamino produkciją pagal jos užsakymą. Ieškovė išsiuntė produkciją pagal atsakovės darbuotojos parengtą užsakymą. Kitas byloje esantis susirašinėjimas yra tarp šalių ir užsakovo UAB „LTP“ dėl produktų kokybės. Šis susirašinėjimas gali pagrįsti nebent skundžiamo teismo sprendimo 15 punkte suformuotą išvadą, jog ieškovė gamino produkciją atsakovės klientams, kurie atsiskaitydavo su atsakove. Byloje esantys šalių susirašinėjimo įrodymai niekaip negali pagrįsti apeliaciniame skunde išgalvotų aplinkybių, jog byloje esantys įrodymai (tarp jų ir šalių susirašinėjimas) pagrindžia apeliantę neva suteikus savo 2022 m. liepos 21 d. ir 2022 m. rugsėjo 9 d. PVM sąskaitose faktūrose nurodytas paslaugas ieškovei.
13.7. Apeliaciniame skunde klaidinančiai nurodoma, kad apeliantės suteiktas paslaugas ieškovei neva pripažino ieškovės vadovas teismo posėdžio metu. Šie teiginiai klaidinantys, kadangi ieškovės vadovas nėra nieko panašaus paaiškinęs. Priešingai, jis 2024 m. kovo 21 d. vykusio žodinio bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad paslaugas atsakovei teikė būtent ieškovė, gamindama jai produkciją, kurią atsakovė perpardavinėdavo savo klientams. Ieškovė derėjosi dėl spaudos įrangos įsigijimo, o derybas nutraukė sužinojusi, kad atsakovės pardavinėta įranga priklausė ne atsakovei, o trečiajam asmeniui (RFX Care Lithuania UAB), net nenorėjusiam savo įrangos parduoti. Ieškovės vadovas paaiškino, kad tik sužlugus neteisėtam atsakovės ketinimui parduoti svetimą įrangą, atsakovė nesąžiningai ir nepagrįstai parengė byloje pateiktas dvi PVM sąskaitas faktūras, nurodydama išgalvotas neva suteiktas paslaugas – taip neteisėtai siekdama išvengti atsiskaitymo su ieškove už šios iki tol pagamintą produkciją. Atsakydamas į apeliantės klausimą, ieškovės vadovas nurodė, kad jokių paslaugų ieškovė iš atsakovės niekada nėra gavusi.
13.8. Klaidinantys ir nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad apeliantės darbuotojai neva dirbo ieškovės naudai. Šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Ieškovės vadovas, teikdamas paaiškinimus ir atsakinėdamas į klausimus 2024 m. kovo 21 d. vykusio posėdžio metu, paaiškino, kad ieškovė apeliantės prašymu priėmė į darbą keletą buvusių apeliantės darbuotojų – kad apeliantei stabdant savo veiklą, jos darbuotojai „neliktų gatvėje“. Šių ieškovės vadovo nurodytų faktinių aplinkybių apeliantė neginčijo ir priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą neteikė. Todėl akivaizdu, jog apeliaciniame skunde apeliantė klaidingai nurodė ir aplinkybes dėl jos buvusių darbuotojų įsidarbinimo pas ieškovę. Asmenų darbo vietos pakeitimas nereiškia buvusio darbdavio paslaugų teikimo naujajam darbdaviui.
13.9. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovės suteiktų paslaugų apeliantei pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras apeliantė neginčijo ir jas pripažino gavusi. Nesant ginčo dėl apeliantės įsiskolinimo ieškovei, nėra pagrindo ir apeliaciniame skunde dėstomiems teiginiams apie teismo taikytus neva dvigubus standartus byloje esantiems įrodymams ir jų vertinimui. Atsakovei ginčijus tik vieno ieškovei pateikto užsakymo atlikimo kokybę (pagal PVM sąskaitą fakrtūrą Nr. HTC20220109 2 063,11 Eur sumai), ieškovė 2024 m. vasario 28 d. prašymu dėl įrodymų prijungimo prie bylos pateikė rašytinius įrodymus, grindžiančius tinkamą ieškovės paslaugų suteikimą atsakovei pagal minėtą atsakovės sąskaitą faktūrą: tariamai brokuotos produkcijos užsakovo UAB „LTP“ rašytinį patvirtinimą, kad ieškovės kaltės dėl produkcijos spalvos nėra. Įrodinėjant apeliantei suteiktų paslaugų tinkamumą, pažymėtina, kad apeliantė nereiškė ieškovei jokių pretenzijų dėl suteiktų paslaugų pagal paminėtą sąskaitą faktūrą kokybės po šių paslaugų suteikimo, vadinasi, jos užsakovų buvo priimtos kaip tinkamos.
13.10. Tarp šalių kilus ginčui dėl ieškovės suteiktų paslaugų apmokėjimo ir atsakovei išreiškus poziciją dėl dalies paslaugų netinkamumo, ieškovės vadovas paprašė atsakovės grąžinti tą produkciją, kurią atsakovė laiko pagamintą brokuotai, kad galėtų ją pergaminti, tačiau atsakovė jokios brokuotos produkcijos ieškovei negrąžino ir į bylą nepateikė įrodymų, grindžiančių ieškovės kaltę dėl įrodinėjamų tariamai nekokybiškų paslaugų suteikimo.
13.11. Byloje nesant ginčo dėl atsakovės įsiskolinimo ieškovei, taip pat nesant įrodymų apie netinkamai ieškovės suteiktas paslaugas atsakovei ir atsakovei nepateikus įrodymų apie savo suteiktas paslaugas ieškovei, teismas pagrįstai pripažino atsakovės vienašališkai atliktą 2022 m. rugsėjo 14 d. tarpusavio reikalavimų įskaitymo aktą negaliojančiu.
13.12. Siekdama išvengti savo pareigos sumokėti už priimtas iš ieškovės spaudos gamybos paslaugas, atsakovė įrodinėja neva vykdytą savo verslo perleidimą ieškovei, už ką neva ieškovė privalo apmokėti atsakovės sukurtas PVM sąskaitas faktūras. Tarp apeliantės sąskaitų faktūrų ir verslo perleidimo nėra ryšio, sąskaitose nenurodyta, kad jos išrašytos už verslo perleidimą. Keli apeliantės buvę darbuotojai buvo priimti į darbą pas ieškovę tik pirma apeliantei nutraukus su jais darbo sutartis. Jokių pagrįstų įrodymų apie verslo perleidimą, už kurį ieškovė privalėtų įvykdyti priešpriešinį apeliantės reikštą reikalavimą, byloje nėra.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
V. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
15. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
16. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. balandžio 10 d. sprendimo, kuriuo ieškinys buvo patenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
17. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad tarp ieškovės UAB „Heat Transfers Company“ ir atsakovės UAB „Baltavita“ buvo sudaryta žodinė rangos sutartis, kurios pagrindu ieškovė suteikė atsakovei reklamos gamybos (spaudos) paslaugas, o atsakovė įsipareigojo šias paslaugas priimti bei tinkamai ir laiku atsiskaityti pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Šią aplinkybę skundžiamame sprendime nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad su tokia teismo išvada sutinka.
18. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir abiejų ginčo šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių nustatyta, kad ieškovė UAB „Heat Transfers Company“ išrašė atsakovei UAB „Baltavita“ šias PVM sąskaitas faktūras už atliktus darbus: 2022 m. balandžio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HTC20220109 (mokėtina suma 2 063,11 Eur); 2022 m. liepos 21 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HTC20220234 (mokėtina suma 787,71 Eur); 2022 m. liepos 21 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HTC20220235 (mokėtina suma 70,50 Eur); 2022 m. liepos 21 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HTC20220236 (mokėtina suma 821,59 Eur); 2022 m. rugpjūčio 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HTC20220255 (mokėtina suma 2 237,83 Eur); 2022 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HTC20220271 (mokėtina suma 3 936,13 Eur). Bendra mokėtina suma pagal ieškovės atsakovei pateiktas PVM sąskaitas faktūras siekė 9 916,87 Eur.
19. 2022 m. rugsėjo 6 d. atliktu pavedimu (mokėjimo nurodymo Nr. 177) atsakovė pervedė ieškovei 3 129,92 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydama „SF”. Ieškovės teigimu, taip ieškovės apskaičiuota pagal PVM sąskaitas faktūras mokėtina suma buvo sumažinta iki 6 786,95 Eur.
20. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovės mokėjimo nurodyme tiksliai nebuvo nurodyta mokėjimo paskirtis, ieškovė atsakovės mokėjimu padengė seniausiai atsakovei pateiktas ir neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras, todėl vertino, kad atsakovė ieškovei neatsiskaitė pagal šias sąskaitas faktūras: 2022 m. liepos 21 d. Nr. HTC20220236 (neapmokėta dalis 542,49 Eur); 2022 m. liepos 21 d. Nr. FITC20220235 (70,50 Eur); 2022 m. rugpjūčio 25 d. Nr. HTC20220255 (2 237,83 Eur); 2022 m. rugpjūčio 31 d. Nr. 11TC20220271 (3 936,13 Eur).
21. Atsakovė UAB „Baltavita“ ieškovei „Heat Transfers Company“ išrašė šias PVM sąskaitas faktūras: 2022 m. liepos 21 d. sąskaitą faktūrą Nr. B22-55 1 901,78 Eur sumai už maketavimo, spaudos paruošimo darbus; 2022 m. rugsėjo 9 d. sąskaitą faktūrą Nr. B22-60 16 164,20 Eur sumai už spaudos ir atrinkimo paslaugas, transporto išlaidas, technologijų perdavimo, įrangos derinimo ir remonto paslaugas. Bendra atsakovės PVM sąskaitose faktūrose nurodyta mokėtina suma yra 18 065,98 Eur.
22. Atsakovė UAB „Baltavita“ 2022 m. rugsėjo 14 d. pranešimu informavo ieškovę UAB „Heat Transfers Company“ apie vienašalį tarpusavio reikalavimų įskaitymą, t. y. nurodė, kad bendra ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų atsakovei suma yra 9 916,87 Eur, iš kurių neapmokėta suma – 6 786,95 Eur, atskaitoma suma dėl nekokybiškos produkcijos – 2 063,11 Eur, todėl atsakovė ieškovei turi sumokėti 4 723,84 Eur. Atsižvelgdama į tai, kad bendra UAB „Baltavita“ išrašytų sąskaitų suma sudaro 18 065,98 Eur, taip pat kad šalys, atsakovės teigimu, turi priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, atsakovė pareiškė, jog šiuos reikalavimus iš dalies įskaitanti (18 065,98 Eur – 4 723,84 Eur), ir, atlikus nurodytą įskaitymą, ieškovės mokėtina suma atsakovei sudaro 13 342,14 Eur.
23. Ieškovė 2022 m. spalio 13 d. pranešė atsakovei, jog nesutinka su vienašaliu reikalavimų įskaitymu ir pareikalavo sumokėti skolą, t. y. 6 786,95 Eur, kadangi, ieškovės teigimu, ji iš atsakovės nėra įsigijusi jokių prekių ir (ar) paslaugų.
24. Taigi tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės apmokėjimo pagal ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras – ieškovė laikėsi pozicijos, kad, vykdydama šalių susitarimą, suteikė atsakovei gamybos paslaugas, už kurias atsakovė neatsiskaitė, o atsakovė laikėsi pozicijos, kad, atlikusi priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, taip pat ieškovei nekokybiškai atlikus dalį darbų, prievolės apmokėti ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras atsakovė neturi. Ieškovė, nesutikdama su atsakovės argumentais, kreipėsi į teismą ir, patikslinusi ieškinį, prašė teismo pripažinti negaliojančiu UAB „Baltavita“ atliktą 2022 m. rugsėjo 14 d. vienašalį tarpusavio reikalavimų įskaitymo aktą, kuriuo buvo įskaitytos UAB „Baltavita“ prievolės kreditorei UAB „Heat Transfers Company”, ir priteisti ieškovei iš atsakovės 6 786,95 Eur skolą, 156,95 Eur palūkanas bei 6 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino. Atsakovė, nesutikdama su šiuo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
25. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino byloje esančių įrodymų apie jos suteiktas paslaugas ieškovei, todėl nepagrįstai pripažino atsakovės atliktą reikalavimų įskaitymo aktą negaliojančiu. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino išimtinai ieškovės naudai: ieškovės atliktus darbus pripažino atliktais pagal žodinę rangos sutartį net ir nesant darbų perdavimo – priėmimo aktų, ir darbų kainą iš atsakovės priteisė (net ir nesant įrodymų apie atsakovės nepriimtų dabų kokybę), o atsakovės teiktas paslaugas ieškovei teismas visiškai ignoravo.
26. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai; pranešimas laikomas negaliojančiu, jeigu įskaitymas daromas su tam tikra sąlyga ar nurodant jo terminą (CK 6.131 straipsnio 1 ir 2 dalys).
27. Kasacinis teismas, aiškindamas įskaitymo teisinius santykius (CK 6.130, 6.131 straipsniai), yra nurodęs tokias įskaitymo sąlygas: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdytini; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-469/2016; 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2010).
28. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, aplinkybę apie sudarytą žodinę rangos sutartį tarp ieškovės ir atsakovės patvirtino abi ginčo šalys. Ginčo byloje iš esmės nėra dėl aplinkybės, kad ieškovė, vykdydama šalių susitarimą ir suteikusi atsakovei sutartas paslaugas, pateikė atsakovei apmokėti PVM sąskaitas faktūras, kurias atsakovė apmokėjo iš dalies, likusioje dalyje atsisakė apmokėti dėl, atsakovės teigimu, nekokybiškai atliktų darbų (2 063,11 Eur), o 4 723,84 Eur dalyje 2022 m. rugsėjo 14 d. vienašaliu tarpusavio reikalavimų įskaitymo aktu atliko priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Šie atsakovės veiksmai (argumentai dėl nekokybiškai suteiktų paslaugų bei įskaitymo atlikimas) patys savaime pagrindžia, kad ieškovės reikalavimas apmokėti nurodytas PVM sąskaitas faktūras iš esmės buvo pagrįstas ir atsakovė jo neginčijo, o tik iš dalies nesutiko su ieškovei mokėtinos sumos dydžiu dėl ieškovės suteiktų paslaugų kokybės pagal vieną iš sąskaitų. Nurodytos aplinkybės neleidžia sutikti su apeliacinio skundo argumentais apie tai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas abiejų ginčo šalių pateiktas PVM sąskaitas faktūras, taikė skirtingą standartą – dėl ieškovės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų pagrįstumo ginčo tarp šalių nekilo, todėl šių aplinkybių atskirai įrodinėti nereikėjo (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis), jų pagrįstumą pripažino abi ginčo šalys, o dėl atsakovės atsikirtimų pagrindą sudarančių aplinkybių, t. y. jos pateiktų PVM sąskaitų faktūrų ir ieškovės suteiktų paslaugų kokybės, ieškovei nesutinkant su atsakovės argumentais, kilo ginčas, todėl atsakovė savo atsikirtimuose nurodytas aplinkybes turėjo pareigą įrodyti (CPK 178 straipsnis), o teismas, atitinkamai, turėjo šiuos įrodymus įvertinti CPK nustatyta tvarka (CPK 185 straipsnis).
29. Šiame kontekste pažymėtina, kad įrodinėjimo pareigą nustato CPK 178 straipsnis. Civilinių bylų procese dispozityviose bylose be išimčių yra taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis apibrėžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes. Jeigu jis neįrodo tų aplinkybių, tai sudaro pagrindą teismui atmesti jo ieškinį kaip nepagrįstą, t. y. neturintį faktinio pagrindo (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Civiliniame procese taikomas rungimosi principas, įtvirtintas CPK 12 straipsnyje, nustatantis tokią pat bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę. Atsakovas turi pareigą įrodyti savo atsikirtimus. Ar ieškovas įvykdė pareigą įrodyti reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes, yra sprendžiama pagal jo pateiktus įrodymus dėl konkrečių bylos aplinkybių ir pagal atsakovo pateiktus atsikirtimus bei juos įrodančius duomenis. Jeigu atsakovas prieštarauja ieškovo reikalavimui, bet neįrodo savo atsikirtimų, tai savaime (per se) nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovo nurodytos aplinkybės yra įrodytos. Ta aplinkybė, kad atsakovas neįrodė atsikirtimą sudarančių aplinkybių, yra vienas iš duomenų, kurių pagrindu teismas sprendžia, ar yra įrodytas faktinis pagrindas ieškovo reikalavimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009).
30. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino, kad sąlygų atsakovei atlikti įskaitymą nebuvo: atsakovė jokiais rašytiniais įrodymais nepagrindė atsakovės išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodyto paslaugų teikimo ieškovei fakto. Teisėjų kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, atsakovė 2022 m. liepos 21 d. sąskaitoje faktūroje Nr. B22-55 1 901,78 Eur sumai už maketavimo, spaudos paruošimo darbus bei 2022 m. rugsėjo 9 d. sąskaitoje faktūroje Nr. B22-60 16 164,20 Eur sumai už spaudos ir atrinkimo paslaugas nurodytų paslaugų suteikimo ieškovei faktą grindė aplinkybėmis, kad atsakovė, jos teigimu, buvo suteikusi ieškovei naudotis turimą įrangą, atsakovės darbuotojai dirbo ieškovės naudai, konsultavo ieškovės darbuotojus, t. y. atsakovės darbuotojai teikė konsultacijas ieškovei, faktiškai dirbo ieškovės naudai naudojant pačios atsakovės valdomą įrangą, visos šios paslaugos buvo atlygintinės. Siekdama pagrįsti šias aplinkybes, atsakovė į bylą pateikė susirašinėjimo medžiagą tarp ieškovės ir atsakovės darbuotojų, kurioje užfiksuoti pokalbiai apie užsakymų vykdymą, taip pat įrangos pirkimą, su darbuotojais susijusių klausimų derinimą, taip pat 2022 m. birželio 1 d. ieškovės direktoriaus elektroninį laišką, pavadintą „Susijungimas”, kuriame aptariamos verslo vystymo su atsakove sąlygos. Atsakovė, siekdama pagrįsti savo poziciją, apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad aplinkybes apie atsakovės įrangos naudojimą ir atsakovės darbuotojų darbą ieškovės įmonėje teismo posėdžio metu patvirtino ir ieškovės direktorius. Vis dėlto, įvertinus atsakovės nurodytų aplinkybių visumą, negalima daryti pagrįstos išvados, kad jos pagrindžia paminėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų suteikimą. Nors, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ginčo šalys derino tam tikrus užsakymų vykdymo klausimus, aptarinėjo įmonių susijungimo sąlygas, šios atsakovės nurodytos aplinkybės tiesiogiai net ir nepatvirtina, kad atsakovė teikė konkrečias atlygintines paslaugas ieškovei. Byloje nėra jokių duomenų, kurie konkrečiai pagrįstų, kada ir kaip faktiškai ieškovei buvo suteiktos atsakovės parengtose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos – spaudos paruošimo darbai, maketavimas, transporto paslauga, plėvelės transporto išlaidos, technologijų perdavimo, įrangos derinimo ir remonto paslaugos ir kt., t. y. nėra duomenų, kaip konkrečiai ir kada šios paslaugos buvo suteiktos, kas šias paslaugas priėmė, kas ir kur buvo transportuota, kokia konkreti įranga ir kada buvo perduota, ir pan. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie ginčo šalių susitarimą dėl nurodytų paslaugų apmokėjimo (tarp šalių rašytinis susitarimas nebuvo sudarytas). Taigi šiuo atveju byloje esančių įrodymų visuma neleidžia pagrįstai tvirtinti, kad atsakovės pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos buvo faktiškai suteiktos ieškovei.
31. Pažymėtina, kad teismo atliekamas įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Apie įrodymų pakankamumą teismas sprendžia pagal įrodymų, kaip faktinių duomenų, ryšį su įrodinėjama aplinkybe (tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai), pagal informacijos tikslumą, detalumą ir kitas aplinkybes. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, skiria nevienodą tiesioginių ir netiesioginių įrodymų reikšmę. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Netiesioginiai įrodymai turi silpnesnę įrodomąją vertę. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti. Šiuo atveju, pastebėtina, kad atsakovė jokių tiesioginių įrodymų apie ieškovei suteiktas atsakovės PVM sąskaitose faktūrose nurodytas konkrečias paslaugas apskritai nepateikė, o atsakovės pateikti netiesioginiai įrodymai (šalių susirašinėjimas, verslo sujungimo derinimas ir kt.), kaip jau minėta, nėra pakankami paslaugų suteikimo faktui pagrįsti.
32. Taigi, atsakovei neįrodžius, kad ginčo šalys turėjo viena kitai abipusių teisių ir pareigų ir kad šalių reikalavimai buvo priešpriešiniai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovės 2022 m. rugsėjo 14 d. vienašalį tarpusavio reikalavimų įskaitymo aktą negaliojančiu.
33. Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė atsakovės skolos ieškovei dydį, kadangi į skolos dydį įtraukė ieškovės nekokybiškai atliktų darbų kainą.
34. Kaip minėta, tarp ginčo šalių buvo sudaryta žodinė rangos sutartis. CK 6.644 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti.
35. Rangos teisiniuose santykiuose užsakovo pareiga sumokėti už atliktus rangos darbus ir teisė reikšti rangovui reikalavimus dėl atliktų darbų trūkumų siejama su atliktų rangos darbų priėmimu. Pagal CK 6.662, 6.694 straipsniuose įtvirtintą reguliavimą apžiūrėti ir priimti atliktą darbą yra užsakovo pareiga. Užsakovas, pastebėjęs nukrypimus nuo sutarties sąlygų, bloginančius darbų rezultato kokybę, ar kitus trūkumus, privalo nedelsdamas apie tai pranešti rangovui (CK 6.662 straipsnio 1 dalis). Paprastai (jeigu ko kita nenumatyta šalių susitarimu) užsakovas, priėmęs darbą jo nepatikrinęs ar nenurodęs priėmimo akte akivaizdžių darbų (rezultato) trūkumų, netenka teisės remtis trūkumų faktu (CK 6.662 straipsnio 2, 3 dalys).
36. CK 6.665 straipsnio, reglamentuojančio rangovo atsakomybę už netinkamos kokybės darbą, 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, jeigu darbai atlikti nukrypstant nuo sutarties sąlygų, dėl kurių darbų rezultatas negali būti naudojamas pagal sutartyje nurodytą paskirtį arba pablogėja jo naudojimo pagal sutartyje nurodytą paskirtį galimybės (sąlygos), o jeigu paskirtis sutartyje nenurodyta, – pagal normalią paskirtį, tai užsakovas savo pasirinkimu turi teisę, jei įstatymas ar sutartis nenustato ko kita, reikalauti iš rangovo: 1) neatlygintinai pašalinti trūkumus per protingą terminą; 2) atitinkamai sumažinti darbų kainą; 3) atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu užsakovo teisė pašalinti trūkumus buvo numatyta rangos sutartyje. Rangovas vietoj trūkumų pašalinimo turi teisę neatlygintinai atlikti darbą iš naujo ir atlyginti užsakovui dėl sutarties įvykdymo termino praleidimo padarytus nuostolius. Šiuo atveju užsakovas privalo grąžinti perduotąjį darbų rezultatą rangovui, jeigu jį grąžinti, atsižvelgiant į darbų pobūdį, yra įmanoma (CK 6.665 straipsnio 2 dalis). Jeigu rangovas sutarties pažeidimų ar kitokių trūkumų per protingą terminą nepašalina arba trūkumai yra esminiai ir nepašalinami, užsakovas turi teisę nutraukti sutartį ir reikalauti atlyginti nuostolius (CK 6.665 straipsnio 3 dalis).
37. Kaip matyti iš ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų aplinkybių, tarp ieškovės ir atsakovės sudarytos žodinės rangos sutarties pagrindu ieškovė gamino prekes pagal atsakovės klientų užsakymus ir išrašydavo PVM sąskaitas faktūras už atliktus darbus atsakovei, kuri pagal šias sąskaitas atsiskaitydavo su ieškove (t. y. atsakovė teisiniame santykyje su ieškove veikė kaip ieškovės darbų užsakovė), o atsakovė, pritaikiusi tarpininkavimo mokestį, išrašydavo sąskaitas tiesiogiai savo klientams. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl ieškovės 2022 m. balandžio 20 d. išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje Nr. HTC20220109 bendrai 2 063,11 Eur sumai nurodytų darbų kokybės. Atsakovė laikosi pozicijos, kad darbai buvo atlikti nekokybiškai, todėl šios sąskaitos apmokėti atsakovė neprivalo, o ieškovė teigia, kad atsakovė jokių pretenzijų ieškovei nepareiškė ir priėmė darbus kaip tinkamus. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ginčijamoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti darbai buvo atlikti atsakovės klientei UAB „LTP“. Atsakovės UAB „Baltavita“ ir UAB „LTP“ susirašinėjimas patvirtina, kad UAB „LTP“ iš tiesų pareiškė pretenzijas atsakovei dėl netinkamos prekių spalvos ir klausė, kiek laiko užtruktų pergaminti transferas (2022 m. rugpjūčio 22 d. UAB „LTP“ elektroninis laiškas atsakovei). Vis dėlto šis susirašinėjimas nepatvirtina ieškovės nekokybiškai atliktų darbų fakto ir pretenzijos pareiškimo ieškovei. Iš 2022 m. rugsėjo 16 d. UAB „LTP“ elektroninio laiško ieškovei matyti, kad ieškovei buvo pateikti neoriginalūs spalvos pavyzdžiai, todėl UAB „LTP“ elektroniniame laiške ieškovei nurodė, kad ieškovės kaltės dėl pagaminto netinkamos spalvos užsakymo nėra. Be to, byloje nėra duomenų, išskyrus pačios atsakovės paaiškinimus, kad atsakovė, su kuria UAB „LTP“ turėjo atsiskaityti, būtų pati pareiškusi ieškovei pretenzijas dėl nekokybiškai atliktų darbų, kaip numatyta CK 6.665 straipsnyje, t. y. prašiusi pašalinti trūkumus, sumažinti kainą ir pan. Taigi nustatytų bylos aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad atsakovė iš esmės priėmė ieškovės atliktus darbus, todėl, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, jai atsirado pareiga už šiuos darbus atsiskaityti (CK 6.38, 6.662 straipsnio 2, 3 dalys).
Dėl procesinės bylos baigties
38. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
39. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
40. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, spręstinas ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Ieškovė pateikė įrodymus apie patirtas 750 Eur atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimo išlaidas. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių ir yra pagrįstos. Atsižvelgiant į tai, nurodytos išlaidos priteistinos ieškovei iš atsakovės.
41. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrus, jų priteisimo klausimas nesprendžiamas (CPK 92 straipsnis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltavita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. balandžio 10 d. sprendimo atmesti.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Heat Trasfers Company“, juridinio asmens kodas 305664677, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltavita“, juridinio asmens kodas 305930619, 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Virginijus Kairevičius
Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė
Tatjana Žukauskienė