sCivilinė byla Nr. 2-636-178/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02866-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 110.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 7 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-1698-392/2015 pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovei J. L. dėl sutarties kainos sumažinimo, pinigų priteisimo ir preliminarios sutarties pripažinimo daikto pirkimo-pardavimo sutartimi ir piniginių lėšų priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumo.

Ieškovas R. P. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovei J. L., prašydamas: 1) sumažinti 2014 m. sausio 13 d. preliminarioje sutartyje, sudarytoje tarp ieškovo ir atsakovės numatytą 340 000 Lt žemės sklypo ir pastato - sodo namo, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo kainą iki 158 735,79 Lt; 2) pripažinti 2014 m. sausio 13 d. preliminariąją sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovės pirkimo - pardavimo sutartimi, pripažįstant ieškovui nuosavybės teisę į šia sutartimi parduodamą nekilnojamą turtą; 3) priteisti ieškovui iš atsakovės permokėtus 61 264,21 Lt; 4) priteisti ieškovui iš atsakovės 5 procentus dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas pareikštų reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovei priklausantį ketinamą įsigyti nekilnojamą turtą - žemės sklypą ir sodo namą, esančius (duomenys neskelbtini); areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis 61 264,21 Lt sumai. Nurodė, kad atsakovė ieškovui perdavė netinkamą eksploatuoti pagal savo tikslinę paskirtį sodo namą, šios aplinkybės atsakovei buvo žinomos. Atsakovė gera valia atsisako sumažinti ginčo nekilnojamo turto kainą, todėl ji laikytina nesąžininga. Atsakovė gali ginčo nekilnojamąjį turtą perleisti tretiesiems asmenims, todėl teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Atsižvelgiant į tai, kad reiškiamas reikalavimas priteisti iš atsakovės ir pinigines lėšas, todėl tikslinga areštuoti atsakovei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 7 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovas savo reikalavimą grindžia netinkama ketinamo įsigyti daikto kokybe. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas ir atsakovė 2014 m. sausio 13 d. sudarė ir patvirtino notarų biure preliminarią sutartį, kuria ieškovas ir atsakovė ne vėliau kaip iki 2014 m. gruodžio 31 d. įsipareigojo sudaryti pagrindinę žemės sklypo bei sodo namo pirkimo-pardavimo sutartį už 340 000 Lt kainą. Ieškovas atsakovei už žemės sklypą ir sodo namą iš viso sumokėjo 220 000 Lt. CK 6.165 straipsnyje nurodyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Nagrinėjamu atveju sutartis turėjo būti sudaryta iki 2014 m. gruodžio 31 d., todėl prievolė sudaryti pagrindinę sutartį yra pasibaigusi. Vadovaujantis sutarčių laisvės principu, pirkimo – pardavimo sutartis negali būti sudaryta priverstinai. CK 6.165 straipsnio 4 dalyje sakoma, kad jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Tai reiškia, kad ir pagrįstai atsisakiusi sudaryti sutartį šalis taip pat gali reikalauti grąžinti jos sumokėtas sumas bei atlyginti pagrįstus nuostolius. Teismo vertinimu, ieškinio patenkinimo galimybė yra menkai tikėtina, todėl ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Ieškovas R. P. (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantas nereikalauja priverstinai sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį, tuo pažeidžiant sutarčių laisvės principą, bet pripažinti preliminarią sutartį pirkimo – pardavimo sutartimi, pripažįstant apeliantui nuosavybės teisę į šia sutartimi ketinamą parduoti/įsigyti nekilnojamąjį turtą (CK 1.93 str. 4 d., 6.309 str.).
2. Apeliantas į teismą kreipėsi tuo metu, kai preliminari sutartis dar nebuvo pasibaigusi. Todėl ieškinio patenkinimo galimybė, apeliantui įrodžius ieškinyje išdėstytus teiginius ir argumentus, nėra „menkai tikėtina“, kaip skundžiamojoje nutartyje, net nepradėjęs nagrinėti ginčo iš esmės, pasisakė teismas.
3. Byloje taikytinos laikinosios apsaugos priemonės, nes atsakovė, nesutikdama sudaryti nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties sumažinta kaina, gali jį perleisti tretiesiems asmenims. Todėl ieškinį patenkintus, teismo sprendimą būtų sunku įgyvendinti.
4. 61 264,21 Lt suma fiziniam asmeniui yra didelė, yra tikimybė, kad bus sunku ją išieškoti, todėl areštuotinas atsakovei priklausantis kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas bei piniginės lėšos.
5. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertintinas ir atsakovės elgesys – ji nuslėpė svarbias aplinkybes apie namo būklę, kurios jai buvo (ar turėjo būti) gerai žinomos.

Atsakovė J. L. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas turi siekį teismo keliu tapti „perkamo“ turto savininku, atsakovė iš esmės neprieštarauja, kad iki ginčo išsprendimo būtų areštuotas ginčo objektas – atsakovei priklausantis žemės sklypas ir sodo namas Vilniaus m. sav. Karačiūnų Sodų 8-oji g. 7.
2. Ginčo turto rinkos vertė šalių sutarta 340 000 Lt, ieškovo argumentais – 158 735 Lt, o pagal preliminariojoje sutartyje esamus duomenis iš VĮ Registro centro – vien namo vertė 279 000 Lt. Taigi, ieškovo „ketinamo“ įsigyti turto vertė žymiai viršija jo piniginį reikalavimą atsakovei, todėl nėra pagrindo papildomai areštuoti kokį nors kitą atsakovės turtą ar pinigines lėšas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas iš dalies tenkintinas.

Nustatyta, kad apeliantas ieškiniu siekia sumažinti su atsakove 2014 m. sausio 13 d. sudarytoje preliminarioje sutartyje nustatytą žemės sklypo ir pastato – sodo namo esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo kainą nuo 340 000 Lt (98 470, 81 Eur) iki 158 735, 79 Lt (45 973, 06 Eur); pripažinti minėtą preliminarią sutartį pirkimo – pardavimo sutartimi, pripažįstant ieškovui nuosavybės teisę į šia sutartimi parduodamą nekilnojamąjį turtą, priteisti iš atsakovės 61 264, 21 Lt sumą (17 743, 34 Eur) (b. l. 1-6). Ieškinyje apeliantas nurodo, kad po preliminarios sutarties sudarymo ginčo nekilnojamasis turtas buvo perduotas jo valdymui, tuomet buvo nustatyti esminiai minėto sodo namo trūkumai, dėl kurių namas yra netinkamas eksploatuoti pagal savo tikslinę paskirtį; šių trūkumų šalinimo darbų kaina pagal apelianto užsakytą lokalinę sąmatą – 181 264, 21 Lt (52 497, 74 Eur). Todėl teigia, jog pastarąja suma atitinkamai mažintina ginčo turto kaina iki 158 735, 79 Lt (45 973, 06 Eur). Kadangi pagal preliminarią sutartį atsakovei iš viso yra sumokėjęs 220 000 Lt (63 716, 40 Eur) sumą, apeliantas taip pat prašo iš atsakovės priteisti 61 264, 21 Lt (17 743, 34 Eur) permoką, o reikalavimų užtikrinimui prašo areštuoti minėtą nekilnojamąjį turtą bei atsakovei nuosavybės teise priklausantį kitą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis 61 264, 21 Lt (17 743, 34 Eur) sumai.

Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus ir tik tuo atveju, jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, pavyzdžiui, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė (CPK 144 str. 1 d.). Tai reiškia, kad teismui atlikus ieškovo pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas ir tokiu atveju iš esmės neturi teisinės reikšmės, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Tokia nuostata plėtojama Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-882/2012, 2014 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-222/2014).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį argumentavo tuo, kad ginčo sutartyje buvo nustatytas jos galiojimo terminas – 2014 m. gruodžio 31 d., kuriuo šalys nustatė datą, iki kurios turėjo būti sudaryta pagrindinė nurodyto nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis. Atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu šalių prievolė sudaryti pagrindinę sutartį buvo pasibaigusi, tuo tarpu sutarčių laisvės principas draudžia priverstinai sudaryti sutartis, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškinio patenkinimo galimybė yra menkai tikėtina (CPK 144 str. 1 d.).

Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas šią apygardos teismo išvadą laiko iš dalies nepagrįsta, sutikdamas su atskirojo skundo argumentu, kad teismas netinkamai įvertino teisines pasekmes, kurių pareikštu ieškiniu siekia ieškovas. Kaip minėta, vienas iš ieškovo reikalavimų yra šalių jau sudarytos preliminarios sutarties pripažinimas (pagrindine) nekilnojamųjų daiktų pirkimo – pardavimo sutartimi, t. y. ieškovas tik siekia atitinkamų jo ir atsakovės susiklosčiusių teisinių santykių perkvalifikavimo - nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamąjį turtą pripažinimo jau egzistuojančios preliminarios sutarties pagrindu. Tokį savo reikalavimą grindžia CK 1. 93 straipsnio 6 dalies, 6. 309 straipsnio nuostatomis. Ši teisinė pasekmė (ginčo objekto nuosavybės teisės ieškovui pripažinimas), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, lemia būtinybę minėto nekilnojamojo turto atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimo, jeigu nėra duomenų, kad paduotas ieškinys akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir areštuoti ginčo objektą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-441/2012; 2012 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-512/2012). Pažymėtina ir tai, kad vien aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovui sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, yra pas atsakovą, turintį teisę disponuoti ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1205/2011; 2011 m. spalio mėn. 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2056/2011). Netaikius arešto ginčo turtui, atsakovas turėtų galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims ar jį kitaip apsunkinti. Dėl šios priežasties galėtų užsitęsti bylos nagrinėjimas, dar labiau pasunkėti ir taip sudėtinga teisinė situacija bei teismo sprendimo įvykdymas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl apelianto reikalavimų pripažinti preliminarią sutartį nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartimi, ginčo nekilnojamąjį turtą ieškovo nuosavybe tikėtino pagrįstumo. Tuo tarpu aukščiau aptartas ieškinio faktinis pagrindas, jam pagrįsti pateikti dokumentai (preliminarioji sutartis, bankinių mokėjimų nurodymų kopijos, 2014 m. gruodžio 13 d. gyvenamojo namo apžiūros dokumentas, 2014 m. gruodžio 16 d. lokalinė sąmata, 2014 m. kovo 12 d. išvada dėl esminių statinio reikalavimų) jau šiuo metu (pradinėje bylos stadijoje) nesudaro akivaizdaus pagrindo spręsti dėl visų apelianto materialinių reikalavimų neperspektyvumo (CPK 185 str.). Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teismų praktiką, daro išvadą, kad tam tikra grėsmė, jog ginčo turtas gali būti atsakovės perleistas tretiesiems asmenims bylos nagrinėjimo eigoje, vis tik  egzistuoja. Todėl minėtų ieškinio reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymas yra tikslingas, juo labiau, kai ir pati atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą iš esmės neprieštarauja dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodyto nekilnojamojo turto atžvilgiu (b. l. 92-93). Dėl to ginčo turto areštas atitiks laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtį bei nepažeis ekonomiškumo ir proporcingumo principų (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d. 1 p. ir 2 d.).

Kita vertus, aptarta pirmosios instancijos teismo išvada dėl menkos ieškinio reikalavimų patenkinimo perspektyvos dalyje dėl apelianto siūlomos nustatyti kainos, apeliacinės instancijos teismo manymu, nėra nepagrįsta visiškai. Minėta, kad reikalavimą atsakovei dėl 61 264, 21 Lt (17 743, 34 Eur) permokos apeliantas grindžia tuo, jog iš jo sumokėtos pagal preliminarią sutartį sumos už ketinamą įsigyti nekilnojamąją turtą – 220 000 Lt (63 716, 40 Eur) atimtina suma, reikalinga sodo namo trūkumams pašalinti, kad jis būtų tinkamas eksploatuoti – 158 735, 79 Lt (Eur), t. y. ieškovo teigimu, tikroji ginčo sodo namo ir žemės sklypo kaina – 158 735, 79 Lt (45 973, 06 Eur), t.y. daugiau kaip dvigubai mažesnė nei numatyta preliminarioje sutartyje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptarto apelianto reikalavimo dalies preliminarų nepagrįstumą šiuo atveju lemia tai, kad tiek ieškinyje paties apelianto, tiek minėtuose dokumentuose nurodomi nustatyti sodo namo trūkumai tiesiogiai įvardinami kaip akivaizdūs (aiškiai matomi) defektai, tokie kaip kreiva stogo konstrukcija, neišlaikyta stogo geometrija, pūvanti mediena, neįrengtos nuogrindos, šlapios ir supelijusios sienos ir pan. (b. l. 3; 31-32; 37-58), kurie, tikėtina, apeliantui taip pat galėjo ir turėjo būti matomi bei žinomi prieš sudarant preliminarią sutartį su atsakove. Šiame kontekste pažymėtina, kad jau ir po to, kai apeliantas apsigyveno pastate ir turėjo visas galimybes įvertinti bent jau esminę jo būklę, 2014 m. rugpjūčio 29 d. prašyme jis siūlė kainą sumažinti tik iki 295 000 Lt (85 438 Eur), t.y. pats daiktą vertino suma, kuri ne tik padengia visą jo jau sumokėtą sumą, bet ją dar trečdaliu ir viršija. Kitaip tariant, net ir netenkinus ieškinio iš esmės, pagal šią jo paties nurodytą turto vertę būtų pakankamai realios galimybės susigrąžinti ir visą jau sumokėtą sumą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nors ir kitais motyvais, aptariamo ieškinio reikalavimo apimtyje sutinka su apygardos teismo prielaida dėl menkai tikėtino ieškinio patenkinimo (CPK 185 str., 328 str.). Šių motyvų kontekste apeliacinės instancijos teismas kartu pažymi, kad nagrinėjamu atveju atliktas preliminarus ieškinio reikalavimo vertinimas nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas iš esmės, kadangi tai tiriama bylos nagrinėjimo eigoje ir nustatoma galutiniu sprendimu. Preliminarus ieškinio (atskirų jo reikalavimų) pagrįstumo vertinimas neturi jokios prejudicinės galios bylą nagrinėjant iš esmės ir jos rezultatui, kadangi iš esmės išnagrinėjus bylą ieškinys ir aptartoje dalyje gali būti (iš dalies) patenkintas arba ieškovas bylos nagrinėjimo metu gali pasinaudoti savo teise pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, padidinti/sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti naujus įrodymus ir t.t. 

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dalyje dėl atsakovės turto ir piniginių lėšų arešto 61 264, 21 Lt (17 743, 34 Eur) sumos apimtyje pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai ir teisėtai (CPK 328 str.), todėl skundžiama teismo nutartis keistina tik pirmiau paminėtoje dalyje dėl ginčo nekilnojamojo turto arešto.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartį pakeisti – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti iš dalies.

Ieškovo R. P. (duomenys neskelbtini) reikalavimų užtikrinimui  areštuoti atsakovei J. L. (duomenys neskelbtini) priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), ir pastatą – sodo namą, (duomenys neskelbtini).

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registrui.

Teisėjas                                                                      Alvydas Poškus