Administracinė byla Nr. A-395-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04276-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Solmita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Solmita“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) atliko pareiškėjo UAB „Solmita“ (toliau – ir pareiškėjas) pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. ir 2014 m. vasario 14 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-104, kuriame pareiškėjui apskaičiavo 706 905 Lt PVM.

Vilniaus AVMI 2014 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-189 patvirtino 2014 m. vasario 14 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-104 ir jame papildomai apskaičiuotą 706 905 Lt PVM sumą bei nurodė sumokėti 635 595 Lt PVM delspinigių ir skyrė 70 691 Lt PVM baudos.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2014 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. 69-58 patvirtino Vilniaus AVMI 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-189.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. S-171(7-123/2014) panaikino VMI 2014 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 69-58 ir pareiškėjo skundą centriniam mokesčių administratoriui perdavė nagrinėti iš naujo. Komisija padarė išvadą, kad VMI nevisapusiškai išanalizavo ginčo situaciją, t. y. išsamiai netyrė visų reikšmingų bylai aplinkybių, siekiant nustatyti, ar pareiškėjo iš Italijos įmonės SPA „Golden Lady Company“ įsigytų prekių tiekimas Rusijos įmonėms OOO „Okor“ ir ZAO „Texcomplect“ yra PVM objektas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) prasme, ir priimti sprendimą iš esmės.

Pareiškėjas, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Komisijos 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. S-171(7-123/2014); 2) panaikinti VMI 2014 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 69-58; 3) panaikinti Vilniaus AVMI 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-189; 4) panaikinti VMI 2014 m. spalio 28 d, turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-9455 (toliau – ir Turto arešto aktas).

Paaiškino, kad pagrindinė pareiškėjo veikla yra didmeninė ir mažmeninė prekyba Italijos gamintojų pėdkelnėmis. 2003 m. kovo 18 d. su Italijos įmone SPA „Golden Lady Company“ pareiškėjas sudarė distribucijos sutartį. Atlikęs pareiškėjo PVM mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą, mokesčių administratorius padarė išvadą, kad nepakanka įrodymų, jog iš SPA „Golden Lady Company“ įsigytos pėdkelnės ir kojinės, kurios 2007 m. sausio–birželio mėnesiais buvo parduotos Rusijos Federacijos įmonei OOO „Okor“ pagal keturias PVM sąskaitas faktūras ir Rusijos Federacijos įmonei ZAO „Texcomplect“ pagal dvi PVM sąskaitas faktūras (toliau – ir Prekės), buvo išgabentos iš Europos Bendrijos teritorijos. Mokesčių administratorius konstatavo, kad Bendrovė nepagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą Prekių tiekimams už 3 927 248 Lt, pritaikė standartinį 18 proc. PVM tarifą bei papildomai apskaičiavo 706 905 Lt PVM.

Pareiškėjo vertinimu, Komisija sprendime pagrįstai ir teisingai nurodė, kad prekių tiekimo vieta būtų laikoma Lietuvos Respublikos teritorija, jeigu jos (prekės) iki gabenimo ar gabenimo pradžios etape yra šalies teritorijoje, tačiau Komisijos išvada, kad mokesčių administratorius nenustatė, jog Prekės kuriame nors jų gabenimo etape nuo įsigijimo iki tiekimo būtų buvusios Lietuvos Respublikos teritorijoje, neatitinka tikrovės. Tai, kad mokesčių administratorius administraciniuose aktuose neišdėstė motyvų dėl PVMĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos būtinos sąlygos, netrukdo išspręsti kilusio mokestinio ginčo iš esmės.

Pažymėjo, kad administracinių teismų formuojama Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 155 straipsnio 4 dalies 5 punkto taikymo praktika riboja Komisijos teisę perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Komisijos sprendime nurodomos kaip papildomai nagrinėtinos faktinės aplinkybės mokestiniame ginče jau yra nustatytos. Vietos mokesčių administratorius konstatavo nustatytas Prekių judėjimo Europos Bendrijoje aplinkybes nuo jų įsigijimo iš SPA „Golden Lady Company“ iki tiekimo ZAO „Texcomplect“ ir OOO „Okor“. Nei vietos mokesčių administratorius, nei centrinis mokesčių administratorius sprendimuose nenurodė, kad tiekiamų Prekių buvimą Lietuvos Respublikoje laikytų nereikšmingu klausimu. Net jei mokesčių administratorius būtų nevertinęs minėto Prekių (ne)buvimo Lietuvos Respublikoje, nėra objektyvių priežasčių, trukdančių Komisijai įvertinti šią aplinkybę pagal surinktus įrodymus. Bendrovė yra pateikusi visus turimus rašytinius įrodymus ir paaiškinimus apie jai žinomas Prekių judėjimo aplinkybes nuo jų įsigijimo. Tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus nebuvo ginčo dėl Prekių judėjimo maršruto nuo Italijos per Slovėniją iki Belgijos / Nyderlandų, ginčas kilo tik dėl Prekių išvežimo iš Europos Bendrijos teritorijos.

Tvirtino, kad Komisija prašomame panaikinti spendime nepagrįstai ir neapibrėžtai nurodė, kad centrinis mokesčių administratorius plačiau nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų krovinių transportavimo važtaraščių (toliau – ir CMR) dėl ginčo prekių. Komisijos sprendime nepagrįstai nurodomas tariamas Vilniaus AVMI padarytų išvadų apie Prekių judėjimo maršrutą prieštaringumas. Net jei mokesčių administratorius būtų netinkamai įvertinęs CMR važtaraščius ar kitus įrodymus ginčo prekių judėjimo aspektu, tai nesudarytų kliūčių įrodymus įvertinti Komisijai, kuri gali nuspręsti, ar Prekių tiekimo vietos nustatymui svarbu jų fizinis buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar šiai aplinkybei pakanka įsigyjamų ir gabenamų prekių paskirties vietos nurodymo CMR važtaraštyje.

Komisija sprendime pripažino, kad mokestiniame ginče nėra įrodymų apie Prekių atgabenimą į Lietuvos Respublikos teritoriją, o mokesčių administratorius nepateikė duomenų, jog Prekių tiekimas yra PVM objektas, ir neįvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčių ir su jais susijusias sumas. Komisijos sprendime nenurodyta, kokius konkrečius papildomus duomenis mokesčių administratorius turėtų surinkti. Nurodymas ieškoti įrodymų, kad ginčo prekių tiekimas minėtoms Rusijos įmonėms yra PVM objektas PVMĮ prasme, yra neįvykdomas ir pažeidžia objektyvumo principą: mokesčių administratoriui nustačius Prekių judėjimo maršrutą ir dėl jo nesant ginčo, jis negali būti įpareigojamas ieškoti įrodymų, paneigiančių nustatytas ir šalių neginčijamas aplinkybes.

Nenustačius ginčo prekių fizinio buvimo Lietuvos Respublikoje, nėra šių prekių tiekimo vietos ir, atitinkamai, PVM objekto. Lietuvos Respublikos PVM objektas yra tik Lietuvos Respublikos teritorijoje vykstantis prekių tiekimas. Teritorinis PVM apmokestinimo principas užtikrina sklandų PVM pajamų priskyrimą valstybėms narėms, kuriose vykdomas tiekimas, ir padeda išvengti dvigubo apmokestinimo skirtingose jurisdikcijose. Prekių, iki gabenimo ir jokiame jų gabenimo etape nebuvusių Lietuvos Respublikos teritorijoje, tiekimo vieta negali būti laikoma Lietuvos Respublika.

VMI 2014 m. spalio 28 d. priėmė turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-9455, kuriuo areštavo pareiškėjo turtą. Šis aktas pažeidžia UAB „Solmita“ teises, varžo ūkinę komercinę veiklą bei kenkia reputacijai. Tvirtino, kad Turto arešto aktas nepagristas ir neteisėtas, kadangi dokumentas, kuriuo remiantis nustatyta tariama pareiškėjo mokestinė nepriemoka, taip pat yra nepagristas ir neteisėtas.

Pažymėjo, kad Bendrovė yra sąžininga mokesčių mokėtoja. Jokių mokestinių pažeidimų iki šio mokestinio ginčo, nei po jo, nėra fiksuota, nors buvo tikrinti ir kiti vežimai. Patikrinimo metu nustatytų tariamų pažeidimų pobūdis netyčinis. Tai faktinės aplinkybės, kurios susijusios su įrodymų nepakankamumu. Pareiškėjas nesiėmė veiksmų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad ateityje apsunkins išieškojimą slėpdamas ar kitaip prarasdamas turtą. UAB „Solmita“ sėkmingai vykdo veiklą, didina tiek apyvartą, tiek turto apimtis, todėl nėra pagrindo abejoti šio ūkio subjekto mokumu. 2011 m. duomenimis Bendrovės turtas sudarė 5 041 241 Lt, 2012 m. – 11 783 254 Lt, o 2013 m. – 10 826 374 Lt, t. y. beveik dešimt kartų daugiau, nei deklaruojamas atsakovo siekis priskaičiuoti atitinkamus mokėjimus.

Atsakovas VMI prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad patikrinimo metu nustatyta, jog Bendrovė iš Italijos įmonės SPA „Golden Lady Company“ 2007 m. įsigytoms prekėms įformino pardavimus (eksportą) Rusijos įmonėms OOO „Okor“ už 3 314 905,53 Lt ir ZAO „Texcomplect“ už 612 341,99 Lt ir prekių tiekimui pritaikė 0 proc. PVM tarifą, tačiau pateikė ne visus eksportą patvirtinančius dokumentus, pagrindžiančius prekių išvežimą iš Europos Sąjungos teritorijos. Įvertinusi UAB „Solmita“ pateiktus dokumentus, Vilniaus AVMI padarė išvadą, kad tikrinimui pateikti CMR važtaraščiai nepatvirtina prekių realaus išgabenimo iš Europos Bendrijos teritorijos, nes CMR nėra nurodyta, kad prekes gavo minėtos užsienio įmonės. Atsižvelgus į tai, Vilniaus AVMI 2014 m. vasario 14 d. patikrinimo akte Nr. (4.65)-FR0680-104 (toliau – ir Patikrinimo aktas) padaryta išvada, kad nei pareiškėjo patikrinimui pateikti dokumentai, nei patikrinimo metu surinkta informacija neįrodo, jog Prekės realiai buvo išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos. Konstatuota, kad Bendrovė pažeidė PVMĮ 41 ir 56 straipsnių nuostatas ir šiems sandoriams nepagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą. Vadovaujantis PVMĮ 123 straipsnio 2 punktu, Bendrovei apskaičiuota 706 905 Lt pardavimo PVM nuo 3 927 247,52 Lt prekių vertės, taikant standartinį 18 proc. PVM tarifą.

Pagrindinė sąlyga lengvatiniam nulinio PVM tarifo taikymui – realus konkretaus prekių kiekio išgabenimas iš Europos Bendrijos teritorijos. Kai netenkinamos 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlygos, turi būti vertinamas tiekėjo sąžiningumas – jeigu įrodoma, kad tiekėjas buvo sąžiningas ir elgėsi rūpestingai, ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, kad įsitikintų, jog nedalyvauja sukčiavime, papildomas PVM jam neturi būti apskaičiuojamas. Įstatymų nuostatos įpareigoja mokesčių mokėtoją turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš Europos Bendrijos teritorijos, o mokesčių administratoriui suteikia teisę tikrinti kiekvieną konkretų atvejį, jeigu yra pagrindo manyti, kad pateikti neteisingi duomenys ar suklastoti dokumentai.

Ginčo dėl dviejų sąlygų, įtvirtintų PVMĮ 3 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl to, kad pareiškėjas ginčo prekes tiekė Rusijos įmonėms už atlygį, bei kad Bendrovė yra apmokestinamasis asmuo ir ji Prekes Rusijos įmonėms tiekė vykdydama savo ekonominę veiklą, nėra. Ginčas kilo dėl trečios sąlygos (tiekimas vyksta šalies teritorijoje) atitikties UAB „Solmita“ ginčo prekių tiekimą pripažįstant PVM objektu PVMĮ prasme. Prekių tiekimo vietos nustatymo taisyklės grindžiamos prekės buvimo vieta apmokestinančios valstybės teritorijoje. Pagrindinis gabenamų prekių tiekimo vietos nustatymo principas yra – jeigu tiekiamos prekės turi būti gabenamos, laikoma, kad prekių tiekimas įvyko šalies teritorijoje tuo atveju, kai šių prekių gabenimas pirkėjui prasidėjo šalies teritorijoje (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena). Jeigu tiekiamos prekės neturi būti gabenamos, laikoma, kad prekių tiekimas įvyko šalies teritorijoje tuo atveju, jeigu šios prekės buvo šalies teritorijoje tuo momentu, kai įvyko jų tiekimas. Prekių tiekimo vieta būtų laikoma Lietuvos Respublikos teritorija, jeigu jos iki gabenimo ar gabenimo pradžios etape yra šalies teritorijoje.

Patikrinimo akte dėl Prekių tiekimo tiek Rusijos įmonei OOO „Okor“, tiek ZAO „Texcomplect“ nurodoma, kad, visų pirma, pareiškėjas pateikė CMR, pagal kuriuos Prekių siuntėja yra „Golden Lady Company“, gavėja – Bendrovė, krovinio iškrovimo vieta – Vilnius, Lietuva, krovinio pakrovimo vieta ir data – Faenza, Italija, o UAB „Solmita“ akcentuotus prekių gabenimo etapus (iš Italijos įmonės į Slovėniją ir iš Slovėnijos į Belgiją) Vilniaus apskrities VMI analizavo pagal tolimesniam prekių gabenimui pagrįsti pareiškėjo pateiktus dokumentus. Trečiasis suinteresuotas asmuo, viena vertus, nurodė, kad pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus ginčo prekės buvo gabenamos į Lietuvos Respubliką, kita vertus, teigė, kad ginčo prekės, įsigytos iš Italijos įmonės, buvo gabenamos į Slovėniją, po to gabenamos į Belgiją bei per Belgijos ir Nyderlandų Karalystės jūrų uostus turėjo pasiekti Rusijos Federacijos įmones OOO „Okor“ ir ZAO „Texcomplect“. UAB „Solmita“ paaiškinimuose nurodė, kad prekės per Lietuvos Respublikos teritoriją nebuvo gabenamos. Atsižvelgdama į tai, kad iš pateiktų duomenų nėra aišku, ar ginčo prekės buvo atgabentos į Lietuvos Respublikos teritoriją, Komisija padarė išvadą, kad vienareikšmių įrodymų, jog Bendrovė, įsigijusi ginčo prekes Italijoje, prieš gabendama jas Rusijos įmonėms OOO „Okor“ ir ZAO „Texcomplect“, būtų atgabenusi į Lietuvos Respublikos teritoriją, byloje nepateikta. Nagrinėjant Bendrovės skundą iš naujo, būtina surinkti įrodymus, kuriais remiantis būtų galima padaryti vienareikšmišką išvadą, kad ginčo prekių tiekimas minėtoms Rusijos įmonėms yra PVM objektas Lietuvoje PVMĮ prasme, ir tik nustačius šią aplinkybę, pasisakyti dėl šiems sandoriams taikytino PVM tarifo dydžio.

Pažymėjo, kad Komisija papildomų apmokestinimui reikšmingų faktinių aplinkybių, kaip mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija, nustatyti negali, nes mokestinio ginčo nagrinėjimo metu yra vertinamas mokesčių administratoriaus sprendimo pagrįstumas, remiantis mokestinio ginčo byloje esančiais ir mokestinio ginčo byloje surinktais įrodymais ir duomenimis. Ginčijamu atveju galutiniam sprendimui priimti yra būtinas naujos informacijos, betarpiškai lemiančios pareiškėjo mokestinių prievolių dydį, surinkimas, remiantis kuria gali būti sprendžiamas galutinis Bendrovės apmokestinimo klausimas. Manė, kad Komisija pagrįstai pavedė trečiajam suinteresuotam asmeniui atlikti pakartotinį patikrinimą. Minėtų duomenų surinkimas laikytinas veiksmais, galinčiais iš esmės pakeisti sprendimą dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo. Komisija negali nurodyti, kokius dokumentus mokesčių administratorius privalo surinkti mokestinės kontrolės veiksmų metu, kadangi nėra žinoma, kokie papildomi dokumentai ar kitokie įrodymai realiai egzistuoja. Be to, mokesčių administratorius mokestinės kontrolės veiksmus atlieka savarankiškai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su Bendrovės skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Nurodė, kad palaiko VMI atsiliepime išdėstytus argumentus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-189 paliko nenagrinėta. Kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje vyksta dėl pareiškėjo teisės taikyti 0 proc. PVM prekėms, tiekiamoms Rusijos įmonėms OOO „Okor“ bei ZAO „Texcomplect“, vadovaujantis PVMĮ 41 straipsnio 2 dalimi.

Teismas analizavo 2006 m. lapkričio 28 d, Tarybos direktyvos Nr. 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 146 straipsnio 1 dalį, PVMĮ 3 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 1 dalį, 41 straipsnio 1, 2 ir 6dalis, 56 straipsnio 1 ir 4 dalis, ir darė išvadą, kad pagrindinė sąlyga 0 proc. tarifo taikymui yra realus konkretaus prekių kiekio eksportas, t. y. prekių išgabenimas iš Europos Bendrijos teritorijos. Netenkinus 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlygos, turi būti vertinamas tiekėjo sąžiningumas – jeigu įrodoma, kad tiekėjas buvo sąžiningas ir elgėsi rūpestingai, ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, kad įsitikintų, jog nedalyvauja sukčiavime, papildomas PVM jam neturi būti apskaičiuojamas.

Atsižvelgęs į tai, teismas akcentavo, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra pareiškėjo pateiktų dokumentų, kad prekės buvo išvežtos iš Europos Bendrijos fiskalinės teritorijos, pakankamumas, įsitikinant, kad prekių tiekimas nelemia dalyvavimo PVM sukčiavime.

Išanalizavęs byloje esančius įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo prekes tiekė už atlygį, jis yra apmokestinamasis asmuo ir prekes tiekė vykdydamas savo ekonominę veiklą, tačiau mokesčių administratorius plačiau neanalizavo trečiosios sąlygos – tiekimas vyksta šalies teritorijoje – atitikties Prekių tiekimą pripažįstant PVM objektu PVMĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme.

Teismas sprendė, kad PVMĮ 12 straipsnio 7 dalis suponuoja išvadą, kad tam, jog prekių tiekimo vieta būtų laikoma Lietuvos Respublikos teritorija, prekės iki gabenimo ar jo pradžios etape turi būti šalies teritorijoje. Jeigu prekių tiekimo vieta negali būti laikoma Lietuva, toks prekių tiekimas negali būti laikomas PVM objektu Lietuvoje.

Teismas pažymėjo, kad prekių laikymas PVM objektu mokesčių administratoriaus buvo vertintas tik Prekių išgabenimo iš Europos Bendrijų teritorijos fakto nustatymo aspektu, tačiau jis nepateikė vienareikšmių duomenų, jog ginčo prekės buvo atgabentos į Lietuvos Respublikos teritoriją, todėl darė išvadą, kad Komisija negalėjo nuspręsti, ar ginčo prekių tiekimas Rusijos įmonėms OOO „Okor“ ir ZAO „Texcomplect“ yra PVM objektas PVMĮ prasme ir priimti sprendimo iš esmės, todėl pagrįstai pareiškėjo skundą perdavė iš naujo nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui. Akcentavo, kad Komisija mokestinio ginčo metu vertina mokesčių administratoriaus sprendimo pagrįstumą, remdamasi surinktais rašytiniais įrodymais ir negali nustatyti jokių papildomų apmokestinimui reikšmingų faktinių aplinkybių. Komisijos nustatyti trūkumai yra esminiai, ir jų nepašalinus, Komisija negali išnagrinėti mokestinio ginčo. Teismas sutiko su Komisijos vertinimu, kad galutiniam sprendimui priimti būtina surinkti papildomą informaciją. Kadangi nėra aiškios faktinės aplinkybės, Komisija pavedė VMI jas išsiaiškinti. Ši ikiteisminė ginčų nagrinėjimo institucija negali tiksliai nurodyti, kokius dokumentus privalo surinkti mokesčių administratorius, kadangi nėra aišku, kokie papildomi rašytiniai įrodymai egzistuoja, be to, mokesčių administratorius mokestinės kontrolės veiksmus atlieka savarankiškai, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo bei poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Komisija 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. S-171(7-123/2014) pagrįstai panaikino 2014 m. birželio 5 d, sprendimą Nr. 69-58 ir pareiškėjo skundą perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Dėl pareiškėjo prašymo panaikinti Vilniaus apskrities VMI 2014 m. balandžio 7 d, sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-189 teismas, vadovaudamasis MAĮ 145 straipsnio 1 dalimi ir 150 straipsniu, nurodė, kad teismui gali būti skundžiami tik tie vietos administratorius sprendimai, kuriuos išnagrinėja centrinis mokesčių administratorius – VMI. Kadangi centrinio mokesčių administratorius priimtą sprendimą Komisija panaikino ir nėra privalomo sprendimo ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, tiesiogiai teismui reikalavimas dėl Vilniaus apskrities VMI 2014 m. balandžio 7 d, sprendimo Nr. (4.65)-FR0682-189 panaikinimo negali būti reiškiamas. Bylos, kuriose nėra laikytasi privalomos ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, administraciniuose teismuose nėra nagrinėjamos, o paduotas skundas ar jo dalis paliekami nenagrinėti Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Dėl pareiškėjo prašymo panaikinti VMI 2014 m. spalio 28 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-9455 teismas, vadovaudamasis MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalimi, 101 straipsnio 1 ir 4 dalimis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-850/2008, nurodė, kad įstatymų leidėjas suteikė mokesčių administratoriui teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, ir būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu. Mokesčių administratorius areštuoti pareikėjo turtą nusprendė po to, kai Komisija 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. S-171(7-123/2014) Bendrovės skundą perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Turto areštas pareiškėjui pritaikytas konstatavus, kad jis nepagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą Prekių pardavimams Rusijos įmonėms OOO „Okor“ ir ZAO „Texcomplect“ bei apskaičiavus 706 905 Lt PVM bei su juo susijusių mokėjimų, iš viso 1 413 191 Lt. Taigi, teismo vertinimu, minėtos papildomos mokesčių sumos paskaičiavimas yra susijęs su pareiškėjo galbūt padarytais mokesčių įstatymo pažeidimais, o mokesčių administratorius galėjo taikyti turto areštą būsimai mokestinei prievolei, kaip jos užtikrinimo būdą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui priskaičiuota didelė –beveik milijono litų mokestinės prievolės suma. Esant tokio masto galimo įsiskolinimo sumai, pavojus, kad mokesčių mokėtojas gali paslėpti jam priklausantį turtą, jį perduoti ar kitokiu būdu netekti, savaime suponuojama rizika, gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Teismo nuomone, nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai apie galimą riziką, kad Bendrovė gali nesumokėti priskaičiuotų sumų.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Turto arešto apimtis neperžengia MAĮ 101 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų, t. y. turto areštuota ne daugiau, negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu susijusias išlaidas. Teismo vertinimu, prašomas panaikinti VMI 2014 m. spalio 28 d. turto arešto aktas Nr. (23.31-08)-319-9455 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo panaikinti.

III.

Pareiškėjas UAB „Solmita“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo panašius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštaringas, daromos tarpusavyje nedarančios išvados.
2. Komisijos sprendime nurodomos kaip papildomai nagrinėtinos faktinės aplinkybės mokestiniame ginče jau yra nustatytos ir dėl šių Bendrovės skundo motyvų (mokesčio administratoriaus nustatytų prekių judėjimo maršruto) pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė nei vienu sakiniu.
3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu neišnagrinėjo pareiškėjo skundo motyvų, sudarančių skundo pagrindą, dėl jų nepasisakė. Skundžiamo sprendimo 10 psl. (2 pastraipa) išdėstyti motyvai dėl Komisijos sprendimo pagrįstumo yra nepagrįsti bylos duomenimis, nekonkretūs, prieštaringi ir nesuprantami. Skundžiamame sprendime nenagrinėjama, kokius duomenis apie prekių judėjimą rinko ginčo šalys patikrinimo ir mokestinio ginčo metu. Mokesčių administratorius tyrė ir vertino pareiškėjo pateiktus įrodymus ir jo atstovų paaiškinimus apie Prekių judėjimą pradedant prekių įsigijimu iš S.p.A. „Golden Lady Company“ ir baigiant jų deklaravimu eksportui (gavėjams ir pirkėjams ZAO „Texcomplect“, OOO „Okor“), tačiau, ištirtų įrodymų pagrindu darydamas išvadas apie prekių judėjimą Europos Bendrijoje, nenustatė Prekių buvimo Lietuvos Respublikoje fakto. Dėl šios priežasties visiškai nesuprantami pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai apie būtinus surinkti konkrečiai neįvardijamus papildomus duomenis. Dėl aukščiau minėtų priežasčių pirmosios instancijos teismo išvada, kad „prekių laikymas PVM objektu mokesčių administratoriaus buvo vertintas tik Prekių išgabenimo iš Europos Bendrijų teritorijos fakto nustatymo aspektu“ prieštarauja bylos duomenims (įrodymams). Kita vertus, jei tokia išvada reikštų tai, kad mokesčių administratorius tiesiog netinkamai taikė teisės aktą (PVMĮ), nėra jokių priežasčių, kodėl Komisija/ teismas negali jo pritaikyti ir tuo pagrindu panaikinti neteisėtą administracinį aktą. Dar daugiau, tai reiškia, kad keldamas išimtinius reikalavimus pareiškėjui dėl žinojimo apie 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrindimą (įrodymų apie trečiųjų asmenų įvykdytą prekių išgabenimą surinkimą), bausdamas delspinigiais, baudomis ir dar taikydamas turto areštą, pats mokesčių administratorius yra nekompetentingas (jei laiko minėtas prekių gabenimo aplinkybes nereikšmingomis) arba elgiasi šališkai ir tyčia piktnaudžiauja.
4. Pirmosios instancijos teismo išvada, pateisinanti Komisijos sprendimą dėl poreikio pateikti vienareikšmius duomenis, jog ginčo prekės buvo atgabentos į Lietuvos Respublikos teritoriją (nepaisant to, kad jų nepavyko rasti ir nustatyti patikrinimo metu), suponuoja numanomą prielaidą, kad tokio pobūdžio duomenys egzistuoja, o tai yra objektyviais duomenimis nepagrįsta prielaida. Teismo sprendime negali būti nutylėtų motyvų ir prielaidų.
5. Vien mokesčių administratoriaus neginčijamas Komisijos sprendimas ir mokestinio ginčo duomenys, patvirtinantys ginčo prekių judėjimą Europos Bendrijoje, yra pakankamas pagrindas panaikinti neteisėtą Turto arešto aktą. Nepaisant to, pareiškėjas teismui pateikė papildomų motyvų dėl savo finansinės situacijos (pajėgumo įvykdyti prievolę) ir sąžiningumo, kurie pirmosios instancijos teismo sprendime neįvertinti.

Atsakovas VMI atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo tas pačia teisines ir faktines aplinkybes kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas Turto arešto aktą ginčija pakartotinai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI sutinka su atsakovo išdėstytais motyvais ir prašo apeliacinio skundo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Byloje sprendžiamas ginčas dėl Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. S-171(7-123/2014), kuriuo buvo panaikintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2014 m. birželio 5 d. sprendimas Nr. 69-58, perduodant centriniam mokesčių administratoriui mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo.

Šį sprendimą Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės grindė tuo, kad mokesčių administratorius nevisapusiškai išanalizavo ginčo situaciją, nes išsamiai neištyrė visų reikšmingų bylai aplinkybių, siekiant nustatyti, ar pareiškėjo iš Italijos įmonės SPA „Golden Lady Company“ įsigytų prekių tiekimas Rusijos įmonėms OOO „Okor“ ir ZAO „Texcomplect“ yra PVM objektas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo  prasme.

Pareiškėjas su tokiu Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu nesutinka. Jo teigimu ši institucija turėjo ginčą išspręsti iš esmės, nes mokestinį ginčą perdavė  iš naujo nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui, nesant tam teisinių prielaidų bei sąlygų.

Teisė Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo yra nustatyta Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 4 dalies 5 punkte.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant šios teisės normos nuostatas yra konstatuota, kad Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 4 dalies 5 punkte, nustatyta elgesio taisyklė, leidžianti Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, yra tinkamai pritaikoma tik tuomet, kai tokiam sprendimui priimti egzistuoja teisinis pagrindas. Paprastai toks pagrindas atsiranda, kai yra nustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio ginčo. Tokia situacija gali susidaryti dėl padarytų esminių procesinių teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras, arba nepilnai ištyrus visas reikšmingas bylai aplinkybes, be kurių yra negalimas pagrįsto sprendimo priėmimas ir kt.. Šios teisės normos paskirtis - pašalinti aplinkybes, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo. Šios kliūtys, kaip taisyklė, turi būti padarytos ginčą nagrinėjant mokesčių administratoriaus institucijoje, arba turi būti sudarytos sąlygos joms atsirasti tolesnėse ginčo stadijose, kaip antai, nevisapusiškas, nepilnas visų aplinkybių ištyrimas, dėl ko yra negalimas teisėto ir pagrįsto sprendimo priėmimas, neatlikus papildomų veiksmų, susijusių su visų aplinkybių ištyrimu, nustatymu ir pan.. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-563/2009; A-438-1146/2010; A-344-438/2016).

Kaip minėta, Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimą perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, grindė tuo, kad mokesčių administratorius neištyrė bei nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių.

Savo ruožtu aplinkybių, kurios turi būti nustatytos, pobūdį ir apimtį apsprendžia konkrečios materialinės teisės normos (ų) sudėtis, kuri turi būti  taikoma konkrečiam ginčui išspręsti.

Byloje nagrinėjamu atveju aktualios yra Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir 12 straipsnio nuostatos, kiek tai susiję su prekių tiekimo vietos nustatymu, t. y., ar prekių tiekimo vieta yra Lietuvos teritorija, ar ne, o tuo pačiu, ar  byloje aptariamas  prekių tiekimas  gali būti priskirtas pridėtinės vertės mokesčio Lietuvoje objektui, ar ne.

Iš byloje priimtų mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais buvo nuspręsta pareiškėjui priskaičiuoti sumokėti į biudžetą 706 905 Lt PVM, 635 595 Lt PVM delspinigius ir 70 691 Lt PVM baudą, matyti, kad mokesčių administratorius šiuo aspektu bylos aplinkybių netyrė, o apsiribojo tik nustatytumu fakto, jog pareiškėjas galimai iš Europos Bendrijos teritorijos neišgabeno prekių.

Toks mokesčių administratoriaus atlikto tyrimo pobūdis reiškia, kad nebuvo tiriamos tos aplinkybės, kurios atitinka Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir 12 straipsnio sudėties požymius, o tuo pačiu sudaro šios bylos nagrinėjimo dalyką.

Iš bylos taip pat matyti, kad joje yra duomenų apie tai, jog aptariamos prekės galėjo būti atgabentos į Lietuvą (prekių gabenimo dokumentai –CMR), bei kad šių prekių galimai negavo pareiškėjo nurodomi šių prekių gavėjai - Rusijos įmonės OOO „Okor“ ir ZAO „Texcomplect (Rusijos federacijos valstybinės mokesčių administracijos 2011 m. raštai).

Iš to kas pasakyta matyti, kad byloje yra pakankamai duomenų leidžiančių pagrįstai manyti, jog prekės galėjo būti atgabentos į Lietuvą ir tapti PVM objektu. Šiuo atveju pareiškėjo argumentai, kuriais teigiama, kad byloje nėra galimybės surinkti papildomų įrodymų, nes jis yra pateikęs visus įrodymus, patvirtinančius prekių maršrutą ir pan., negali būti pripažinti pagrįstais, nes nėra  paneigta galimybė, jog egzistuoja ir kiti įrodymai, kurie patvirtintų atsakovo teiginius dėl prekių tiekimo vietos. Be to, tokioje situacijoje kokia yra šioje byloje, kai nebuvo tiriamos tos aplinkybės, kurios ir sudaro bylos nagrinėjimo dalyką, nesuteikus galimybės atsakovui rinkti papildomus įrodymus, kurie yra būtini teisingam bylos išsprendimui, būtų pažeistos ir šalių lygiateisiškumo principo nuostatos, kiek tai susiję su proceso dalyvių teise rinkti ir teikti įrodymus teismui (ABTĮ 57 str. 4 d.).

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad tiek  Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tiek pirmosios instancijos teismo priimti  sprendimai dėl mokestinio ginčo perdavimo iš naujo nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui, yra atitinkantys Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 4 dalies 5 punkto reikalavimus. Dėl ko priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra atmetami.

Netenkintinas ir pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2014 m. spalio 28 d, turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-9455, kuriuo buvo areštuota pareiškėjo turto už 1408763, 30Lt.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 15 punkte  numatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Užtikrinimo būdų sąrašas pateiktas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnio 1 dalyje, kurioje kitų tarpe minimas ir turto areštas, kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas.

Turto arešto sąvoka pateikiama Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 1 dalyje, kur turto areštas apibrėžiamas, kaip šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą.

Byloje nagrinėjamu atveju aktualios yra Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 dalyje (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) nustatytos sąlygos, kurioms esant gali būti areštuojamas mokesčių mokėtojo turtas: „Mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, <...> jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.“

Iš šios teisės normos matyti, kad joje iš esmės yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant gali atsirasti mokesčių administratoriaus teisė taikyti šioje teisės normoje numatytą poveikio priemonę: 1. kai yra priimamas sprendimas dėl papildomų mokesčių priskaičiavimo; 2. kai yra pagrįsta rizika (pavojus), kad dėl atitinkamų mokesčio mokėtojų veiksmų ar kitų veiksnių poveikio gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

              Iš Lietuvos Respublikos mokesčių  administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 dalies taip pat matyti, kad joje yra pateiktas neužbaigtas sąrašas galimų mokesčio mokėtojo veiksmų ar kitų veiksnių, dėl kurių galėtų  būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju yra pateiktas tik pavyzdinis sąrašas tokių atvejų – „mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti“.

              Todėl, aiškinant antrąją sąlygą – kad gali atsirasti pavojus (pagrįsta rizika), jog bus sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinės nepriemokos, reikia atsižvelgti į visus mokesčio mokėtojo veiksmus bei kitus veiksnius, kurie buvo padaryti (įvyko) praeityje iki priimant sprendimą dėl papildomų mokesčių priskaičiavimo, bei į tuos, kurie yra daromi (vyksta)  ir šiuo metu. Be to, šiai sąlygai konstatuoti pakanka nustatyti tik tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios sudarytų prielaidas išvadai dėl galimo pavojaus, kad „gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.“

              Iš bylos matyti, kad ginčas tarp šalių vyksta ilgą laiką, bylos nagrinėjimo dalykas yra susijęs su pakankamai didelės apimties piniginių sumų  išieškojimu, kurių atsiradimą galimai iššaukė neteisėti pareiškėjo veiksmai.

              Kolegijos vertinimu šios aplinkybės yra pakankamos pagrįstai manyti,kad yra pagrįsta rizika (pavojus), jog dėl atitinkamų pareiškėjų veiksmų ar kitų veiksnių gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

              Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjo turtas buvo areštuotas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad areštuoto turto mastas iš esmės atitiko ir galimos mokestinės nepriemokos mastą, kas atitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Kolegija sutinka su tais apeliacinio skundo argumentais, kuriais teigiama, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime dėl ginčo esmės padarė dvi skirtingas išvadas. Viena išvada pripažino, kad Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisingas bei kad mokestinis ginčas turi būti perduotas iš naujo nagrinėti mokesčių administratoriui. Kita išvada nusprendė priešingai, kad Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimas turi būti naikinamas, paliekant galioti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2014 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 69-58, kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus AVMI 2014 m. balandžio 7 d. sprendimas Nr. (4.65)-FR0682-189 bei pareiškėjui priskaičiuoti į biudžetą mokėtini mokesčiai.

Toks išvadų dėl ginčo esmės prieštaringumas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Tačiau sutinkamai su Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ne kiekvienas procesinės teisės normos pažeidimas sudaro pagrindą naikinti teismo sprendimą, o tik toks dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Iš teismo sprendimo matyti, kad „antroji“ teismo išvada iš esmės yra tik konstatavimas fakto kaip turi būti išspręsta byla, tačiau ši išvada, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalis,  nėra paremta byloje ištirtų įrodymų analize bei visiškai neargumentuota. Todėl ši išvada (antroji) negali būti pripažinta pagrįsta bei teisinga.

Ir priešingai, pirmajai išvadai pagrįsti teismas skyrė visą sprendimo motyvuojamąją dalį, kurioje aptarė įrodymus bei išdėstė argumentus įrodančius šios išvados teisingumą. Sprendimo rezoliucinė dalis taip pat atitinka šios išvados turinį.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimą jo pagrįstumo ir teisingumo aspektais turi būti vadovaujamasi „pirmąja“ teismo išvada, o „antroji“ išvada yra šalintina iš teismo sprendimo motyvų bei kad šis aptartas pažeidimas neįtakojo teisingo sprendimo byloje priėmimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Solmita“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Irmantas Jarukaitis

                                                                      Romanas Klišauskas

                                                                      Skirgailė Žalimienė