Baudžiamoji byla Nr. 2K-351/2014

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01130-2011-2

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                       1.2.28.4;

                                                                                                       2.1.7.2;

                                                                                                       2.1.7.3;

                                                                                                       2.1.7.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Gintaro Godos ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. kasacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 294 straipsnio 2 dalį šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, A. N. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams įpareigojant jį per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atsiprašyti nukentėjusio D. G. ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Iš A. N. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui D. G. priteista 4000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis, kuria nuteistojo A. N. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

              n u s t a t ė :

A. N. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. rugpjūčio 2 d., apie 12.00 val., Kėdainių r., Pavermenio k., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdydamas ginčijamą teisę dėl D. G. padarytos žalos UAB „Grindingas“, tyčia tris kartus kumščiu sudavė nukentėjusiajam į veidą, o šiam nugriuvus, tris kartus įspyrė į galvą ir vieną kartą į kairį petį – taip nežymiai sutrikdė jo sveikatą; grasino susidoroti su nukentėjusiuoju bei jo šeima, reikalavo grąžinti 13 000 Lt skolą, nešiojamą kompiuterį ir iš nukentėjusiojo automobilio ,,Ford Mondeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinės paėmė 1 Lt vertės kompiuterį „Toshiba     Nr. PSLCOE-007004DU“, priklausantį UAB „Grindingas“. Taip A. N. nukentėjusiajam D. G. padarė didelę moralinę ir fizinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. N. prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, analizuodami byloje esančius įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, nepagrįstai suabsoliutino nukentėjusiojo D. G., liudytojų V. B., R. K., J. K., R. Č., D. G., S. G. parodymus. Kasatorius, išdėstęs išvardytų liudytojų parodymus, teigia, kad iš jų matyti, jog nė vienas iš šių liudytojų nematė, kad būtent jis sužalojo nukentėjusįjį ir jam grasino; visų šių liudytojų parodymų šaltinis yra nukentėjusiojo D. G. pasakojimai. Dėl to, kasatoriaus nuomone, negalima teigti, kad šių liudytojų parodymai patvirtina jo kaltę. Kasatoriaus tvirtinimu, šios aplinkybės ir liudytojų S. K. bei R. N. parodymai pirmosios instancijos teisme patvirtina jo parodymus apie tai, kad jis su R. N. buvo atvykęs į įvykio vietą ir reikalavo iš D. G. grąžinti tai, ką yra paėmęs – dokumentus, kompiuterį, pinigus; tą padaryti nukentėjusysis sutiko, todėl nebuvo tikslo naudoti nei fizinės, nei psichinės prievartos prieš jį. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ir byloje esančios specialistų išvados nepatvirtina jam inkriminuotų aplinkybių, nes jos taip pat surašytos iš nukentėjusiojo žodžių ir iš jų neaišku, po kokio konflikto nukentėjusysis neteko danties. Kartu kasatorius pažymi, kad, vertinant nukentėjusiojo parodymų objektyvumą, taip pat jo siekį melagingai apkalbėti jį (kasatorių), būtina atkreipti dėmesį į tai, kad nukentėjusysis į policiją dėl prieš jį atliktų neteisėtų veiksmų kreipėsi tik 2011 m. spalio 6 d., t. y. praėjus daugiau nei dvejiems mėnesiams po to, kai jis neva buvo sumuštas, ir tik tada, kai UAB „Grindingas“ pradėjo teisines procedūras prieš jį dėl skolos išieškojimo. Tai, kad nukentėjusysis į policiją kreipėsi ne todėl, kad jam neva buvo grasinama, o dėl to, kad buvo pradėta teisinė jo turėtos skolos išieškojimo procedūra, anot kasatoriaus, patvirtino ir nukentėjusiojo žmona D. G. pirmosios instancijos teisme. Tai, kasatoriaus tvirtinimu, jau ir yra motyvas bei tikslas jį melagingai apkalbėti.

Kasatoriaus nuomone, net ir tuo atveju, jei kasacinės instancijos teismas vis tik nuspręstų, kad baudžiamojoje byloje esančių duomenų pakanka išvadai dėl jo kaltės nežymiai sutrikdžius nukentėjusiojo sveikatą, jo veikoje nėra būtino BK 294 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymio – didelės žalos. Pasak kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai didelės žalos požymį jo baudžiamojoje byloje „grindė nukentėjusiojo patirtu psichiniu ir fiziniu smurtu, pasireiškusiu nukentėjusio asmens akivaizdžiai paties ir kitų asmenų matomu sužalojimu, nuolatinio danties išmušimu, fiziniu skausmu, kuris tęsėsi pakankamai ilgą laiką, jo pažeminimu, įbauginimu grasinant susidoroti, tai yra pakenkti sveikatai, ne tik su pačiu nukentėjusiuoju bet ir jo šeima, dėl to visą laiką nukentėjusysis jautėsi nesaugus, akivaizdžiai patyrė stiprius neigiamus išgyvenimus“. Kasatoriaus tvirtinimu, ši teismų išvada nepagrįsta, nes nukentėjusiojo parodymų dėl patirtos neturtinės žalos, išskyrus jo žmonos ir sesers parodymus, nepagrindžia jokie kiti objektyvūs įrodymai, turtinė žala jam nepadaryta, o neturtinė žala įvertinta 4000 Lt, t. y. pinigų suma, kuri teismų praktikoje nepripažįstama didele žala. Kasatorius pabrėžia, kad vien reikalavimas atlyginti padarytą žalą teismų praktikoje nepripažįstamas pakankamu požymiu tam, kad veika būtų kvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad po neva išsakytų grasinimų nukentėjusiajam nei prieš jį, nei prieš jo šeimą realiai nebuvo atlikti kokie nors veiksmai. Be to, kasatoriaus teigimu, iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad pirmą kartą jis (kasatorius) iš jo (nukentėjusiojo) nieko nereikalavo – tik sumušė. Vadinasi, „smurto panaudojimas buvo nukreiptas ne į savavaldžiavimą, o į tarpusavio santykių aiškinimąsi, už ką yra numatyta atsakomybė BK 140 straipsnio 1 dalyje“.

              Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. N. kasacinį skundą atmesti.

              Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą teigia, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktų duomenų visumą, remdamasis vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje motyvuotai nurodė, kad nors kaltinimas daugiausia pagrįstas nukentėjusiojo D. G. parodymais, tačiau jo parodymus teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir netiesioginių liudytojų V. B., R. K., J. K., R. Č., D. G., S. G. parodymai, kurių turinys išsamiai aprašytas nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Šie liudytojai savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino teisiamojo posėdžio metu. Pasak prokuroro, teismas pagrįstai pažymėjo, kad įspėtų dėl melagingų parodymų davimo liudytojų, kaip ir nukentėjusiojo, parodymais teismas neturi pagrindo netikėti, nes nėra duomenų, kad jie dėl kokių nors priežasčių tyčia siekė duoti parodymus, kurie neigiamai paveiktų A. N. teisinę padėtį. Prokuroro nuomone, teismas teisėtai vadovavosi šių netiesioginių liudytojų parodymais, nes jie kaltinimo kontekste sutampa su nukentėjusiojo parodymais, taip pat juos patvirtina ir byloje ištirti kiti – rašytiniai – įrodymai. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nuosprendyje aptarė paties A. N. bei jo liudytojų R. N., S. K. parodymus ir atliko jų vertinimą bylos ištirtų įrodymų visumos kontekste. Prokuroro tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, atliko įrodymų tyrimą ir savo nutartyje išsamiai aptarė visus byloje ištirtus įrodymus, kuriuos A. N. ginčijo savo apeliaciniame skunde.

              Prokuroras nurodo, kad nuteistasis A. N. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog žemesnės instancijos teismai nenustatė būtinojo BK 294 straipsnio 2 dalies sudėties požymio – didelės žalos. Pasak prokuroro, psichinis ir fizinis smurtas visuotinai pripažįstamas neteisėtu, todėl nekelia abejonių, kad „A. N. pasirinktas smurtinis agresyvus veikimo būdas pažeidė teisių įgyvendinimo tvarkos reikalavimus“. Be to, prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis, būtent būdamas įbaugintas prieš jį panaudotų nuteistojo veiksmų, 2011 m. rugpjūčio 2 d. vakare atvyko į UAB „Grindingas“ patalpas ir pasirašė dokumentus, kuriuose prisiėmė atsakomybę už skolas, su kuriomis jis nesutiko. Prokuroro teigimu, tai rodo, kad dėl visų šių aplinkybių nukentėjusysis jautėsi esąs nesaugus, įbaugintas, bijojo kreiptis į teisėsaugos įstaigas, patyrė neigiamų išgyvenimų, todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad buvo padaryta didelė neturtinės žala nukentėjusiojo neturtiniams interesams.

Nuteistojo A. N. kasacinis skundas atmestinas.

              Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo A. N. kasacinis skundas iš esmės paduotas dėl, kasatoriaus nuomone, netinkamo BK 294 straipsnio 2 dalies pritaikymo, BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų pažeidimo, padarytų nagrinėjant jo bylą. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kita vertus, kasatorius, grįsdamas savo teiginius dėl šių baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, padarytų, jo nuomone, nagrinėjant baudžiamąją bylą, dėsto liudytojų V. B., R. K., J. K., R. Č., D. G., S. G., S. K., R. N. parodymus ir teigia, kad: liudytojų S. K., R. N. parodymai pirmosios instancijos teisme patvirtina jo parodymus apie tai, kad jis su R. N. buvo atvykęs į įvykio vietą ir reikalavo iš D. G. grąžinti tai, ką yra paėmęs – dokumentus, kompiuterį, pinigus; tą padaryti nukentėjusysis sutiko, todėl nebuvo tikslo naudoti nei fizinės, nei psichinės prievartos prieš nukentėjusįjį; vertinant nukentėjusiojo parodymų objektyvumą, taip pat jo siekį melagingai apkalbėti jį (kasatorių), būtina atkreipti dėmesį į tai, kad nukentėjusysis į policiją dėl prieš jį atliktų neteisėtų veiksmų kreipėsi tik 2011 m. spalio 6 d., t. y. praėjus daugiau nei dviem mėnesiams po to, kai jis neva buvo sumuštas, ir tik tada, kai UAB „Grindingas“ pradėjo teisines procedūras prieš jį dėl skolos išieškojimo; teismų išvada dėl nukentėjusiojo patirtos didelės neturtinės žalos yra nepagrįsta, nes nukentėjusiojo parodymų apie tai, išskyrus jo žmonos ir sesers parodymus, nepagrindžia jokie kiti objektyvūs įrodymai ir pan. Taigi šiais ir panašiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų laikymusi.

              Dėl BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų laikymosi

Kasatorius nurodo, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, analizuodami byloje esančius įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, nepagrįstai suabsoliutino nukentėjusiojo D. G., liudytojų V. B., R. K., J. K., R. Č., D. G., S. G. parodymus. Kasatoriaus teigimu, nė vienas iš šių liudytojų nematė, kad būtent jis sužalojo nukentėjusįjį ir jam grasino – visų jų parodymų šaltinis yra nukentėjusiojo D. G. pasakojimai. Dėl to, kasatoriaus nuomone, negalima teigti, kad šių liudytojų parodymai patvirtina jo kaltę. Taigi kasatorius, nors tiesiogiai skunde ir nenurodo, iš esmės teigia, kad nagrinėjant jo baudžiamąją bylą buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimai.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad įrodinėjimo procese gali būti remiamasi tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais ir jie neturi pranašumo vieni prieš kitus. Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. jo aprašomojoje dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu.

Kartu nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). Vadinasi, liudytojas baudžiamajame procese yra asmuo, kuris matė ar kitaip suvokė su tiriamu įvykiu susijusius faktus, įvykius, reiškinius ir gali tai patvirtinti duodamas parodymus. Klausimą, ar liudytojo parodymai, kaip ir kiti duomenys, laikytini įrodymais, kaip minėta, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis).

              Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė patį nuteistąjį A. N., nukentėjusįjį D. G., liudytojus S. K., R. N., V. B., R. K., D. G., R. Č., S. G., J. K., V. P., balsu perskaitė liudytojų R. K., R. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pat išvardijo bylai nagrinėti reikšmės turinčius dokumentus. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir A. N. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl jo padarytos veikos įrodytumo, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – A. N. teisinančius – įrodymus. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, jog nors liudytojai V. B., R. K., J. K., R. Č., D. G., S. G. tiesiogiai nematė, kad A. N. būtų sudavęs ar grasinęs susidorojimu nukentėjusiajam, tačiau jų parodymai apie iš karto po įvykio matytas aplinkybes, susijusias su nukentėjusiuoju, kartu vertinant su nukentėjusiojo parodymais ir rašytiniais įrodymais, sudaro nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos vertino kaip patikimus ir patvirtinančius kaltinime A. N. inkriminuotas aplinkybes.

              Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir 2013 m. gruodžio 18 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistojo A. N. apeliacinio skundo argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2013 m. gegužės 16 d. nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.             

              Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. N. baudžiamojoje byloje BPK 20 straipsnio 3, 5 dalies nuostatos nepažeistos.

Dėl BK 294 straipsnio 2 dalies sudėties požymio – didelės žalos

Kasatorius skunde nurodo, kad jo veikoje nėra būtino BK 294 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymio – didelės žalos.

              Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Vadinasi, būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Pažymėtina, kad įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinė byla Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-177/2014). Atsižvelgiant į tai, kad savavaldžiavimas aprašytas materialiąja sudėtimi (sudėties būtinas požymis yra ir padariniai), bei remiantis tyčinės kaltės samprata veikose, aprašytose materialiosiomis sudėtimis (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Kartu pabrėžtina, kad savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą bei atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Suprantama, kad panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis nulemia ir atsiradusių padarinių rūšį – fizinė ar psichinė žala. Savavaldžiavimo padariniai, tokie kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir kt. Atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktūrą, pažymėtina, kad didele žala laikytina ne tai, jog nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl kaltininko veiksmų, bet, pavyzdžiui, tai, kad jis praranda saugumo jausmą, kad kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija. Vadinasi, nukentėjusysis turi ne tik išgirsti grasinimus, bet ir suprasti jų realų pavojingumą, didelę tikimybę, kad kaltininkas juos įgyvendins. Taip pat turi būti konstatuota, kad kaltininko elgesys yra neteisėtas, agresyvus, baustinas ir pan. Suprantama, kad turi būti motyvuotai pagrindžiamas ir kitų savavaldžiavimo sudėties požymių, tarp jų ir subjektyviųjų, buvimas kaltininko elgesyje.

              Atsižvelgiant į nusikalstamo savavaldžiavimo esmę, į teismų praktiką bylose dėl nusikalstamų veikų, kuriose psichinė prievarta nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui yra tokių veikų padarymo būdas, taip pat, įvertinus sankcijos už kvalifikuotą savavaldžiavimą griežtumą, darytina išvada, kad psichine prievarta baudžiamąja teisine prasme laikytini pasikartojantys ar nuolatinio pobūdžio tyčiniai kaltininko veiksmai, pasižymintys aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Gali būti gąsdinama susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo šeimai. Tai gali būti ir grasinimai panaudoti fizinę jėgą, nuo kurios nukentėjusysis neapsigins, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Kaltininkas, siekdamas savo tikslų, nukentėjusįjį gali įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti, persekioti pats ar į tokią veiką įtraukti ir kitus asmenis. Toks psichinis spaudimas (agresija) jau savaime yra neteisėtas ir baustinas. Tai gali sukelti nukentėjusiajam bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortą, depresiją ar kitokią liguistą būseną, sveikatos pablogėjimą ar net psichikos sutrikimą. Tokius padarinius (didelę žalą) nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2A-7-2/2010, 2K-P-183/2012, 2K-177/2014).

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistasis A. N. prieš nukentėjusįjį naudojo psichinę ir fizinę prievartą, dėl kurios jis buvo pažemintas, įbaugintas, grasinant susidoroti su nukentėjusiuoju bei jo šeima, kurioje augo mažametė duktė, taip pat nežymiai sutrikdyta jo sveikata (buvo akivaizdžiai sužalotas, išmuštas priekinis dantis) ir sukeltas fizinis skausmas, kuris tęsėsi gana ilgą laiką. Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai instancijos teismai, teisingai nurodę, kad visa tai įtikinamai leido manyti, jog kaltinamojo grasinimai gali būti realiai įgyvendinti, minėtais neteisėtais veiksmais įbaugintą nukentėjusįjį priverčiant pasirašyti dokumentus, kuriuose jis prisiėmė atsakomybę už skolas, kurių nepripažino, neteisėtais veiksmais įbauginant nukentėjusįjį kreiptis į teisėsaugos institucijas nedelsiant po nusikalstamos veikos prieš jį padarymo, motyvuotai konstatavo, kad visą tą laiką nukentėjusysis jautėsi nesaugus, patyrė stiprių neigiamų išgyvenimų, emocijų, jį kankino nemiga.

Taigi, kolegijos nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagal baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes pagrįstai bei motyvuotai pripažino, kad dėl nuteistojo A. N. neteisėtų veiksmų nukentėjusysis D. G. patyrė didelę neturtinę žalą ir jo nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

              n u t a r i a :

              Nuteistojo A. N. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                                            Viktoras Aidukas

                                                                                                                                                          Gintaras Goda

                                                                                                                                                          Jonas Prapiestis