Civilinė byla Nr. 2A-990-153/2012;
Pirmosios instancijos teismo teisėja Jonas Čirvinskas;
(Proceso Nr. 2-13-3-02499-2011-7);
(S)
Procesinio dokumento kategorijos: 121.1, 121.15, 121.21, 121.22, 30.2.
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 15 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Galinos Blaževič, kolegijos teisėjų Albinos Rimdeikaitės, Egidijaus Tamašausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. O. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-329-179/2012 pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovei A. O. K. dėl įpareigojimo duoti sutikimą statyti bendroje dalinėje nuosavybėje statinį,
n u s t a t ė :
Ieškovė prašė įpareigoti atsakovę A. O. K. duoti sutikimą ieškovei statyti 15,93 kv. m statinį terasą-stoginę, prie plane žymimo 9J1/m pastato – pirties, registre Nr. (duomenys neskelbtini), un. Nr. (duomenys neskelbtini), esančios 1 8600 ha žemės sklype (kadastrinis numeris(duomenys neskelbtini)) Didžiulio (Daugų) ežero apsauginėje zonoje, (duomenys neskelbtini), neperstatant ir nepertvarkant (nekeičiant, nesilpninant, nestiprinant ir pan.) esamo statinio – pirties laikančiųjų konstrukcijų.
Ieškovė nurodė, kad be atsakovės sutikimo pastatė 15,93 kv. m statinį terasą-stoginę prie plane žymimo 9J1/m pastato- pirties, prašė duoti sutikimą šiam pastatui įteisinti, tačiau atsakovė be jokių motyvų su ieškovės prašymu nesutinka.
Alytaus rajono apylinkės teismas 2012-01-19 sprendimu ieškovės reikalavimus patenkino, įpareigojo atsakovę A. O. K. duoti sutikimą ieškovei statyti 15,93 kv. m statinį terasą-stoginę prie plane žymimo 9J1/m pastato – pirties, registre Nr. (duomenys neskelbtini), un. Nr. (duomenys neskelbtini), esančios 1 8600 ha žemės sklype (kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini)) Didžiulio (Daugų) ežero apsauginėje zonoje, (duomenys neskelbtini), neperstatant ir nepertvarkant (nekeičiant, nesilpninant, nestiprinant ir pan.) esamo statinio – pirties laikančiųjų konstrukcijų. Ir priteisė iš atsakovės ieškovei ir valstybei bylinėjimosi išlaidas.
Teismas byloje nustatė, kad, kad teismo 2005-12-05 sprendimu atidalinus iš bendrosios dalinės nuosavybės pirtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini), Salos kaime, teismas paskyrė kiekvienai iš bendraturčių dalį šio pastato ir nustatė, kad ieškovei priklauso pirties pirmasis aukštas, o atsakovei – pirties mansarda, įpareigojo ieškovę leisti atsakovei pastatyti lauko laiptus į pirties mansardą. Taip pat tarp šalių nustatyta 1,8600 ha žemės sklypo naudojimo tvarka, žemės sklypo A1 dalis, kurioje yra pirtis, paskirta naudotis ieškovei, šiame žemės sklype atsakovei nustatytas servitutas – 0,5 m pločio ir 4,34 m ilgio takas priėjimui prie atsakovei dalinės nuosavybės teise priklausančios pirties mansardos.
Teismas nustatė, kad šalių tarpusavio santykiai yra konfliktiški ir priešiški.
Teismas nurodė, kad pagal Statybos įstatymo 23 str. 1 d. 5 p., statybos techninio reglamento „Statybą leidžiantys dokumentai“ 33 p., R. J. atliktiems savavališkos statybos darbams įteisinti formaliai privalomas statybą leidžiantis dokumentas – žemės sklypo bendraturčio sutikimas. Teismo nuomone, atsakovė be teisinio pagrindo nepagrįstai atsisakė ieškovei duoti sutikimą įteisinti pirmos grupės nesudėtingam statiniui, kuriam nereikalingas joks projektas ir leidimas statybai, todėl nenustačius atsakovės teisių pažeidimo teismas ieškinį tenkino.
Apeliaciniu skundu teismo sprendimą skundžia atsakovė A. O. K., kuri prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti, nes teismo sprendimas yra nepagrįstas ir turi būti panaikintas, o ieškovės ieškinys atmestas.
Sklypas, kuriame yra statomas naujas statinys, nėra tarp bendraturčių pasidalintas. Jeigu bendraturtis neduotų sutikimo, svetimoje žemėje bet koks statinių, kurie priklausytų vienam savininkui, statymas yra draudžiamas (turėtų būti sprendžiamas servituto klausimas), todėl ieškovė, vadovaudamasi LR CK 4.80 str., privalo savo dalį atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės arba bent jau nustatyti sklypo aplink pirtį naudojimosi tvarką. Šiuo atveju ieškovė nori pasistatyti naują statinį ant apeliantei priklausančios žemės, o tai prieštarauja nuosavybės neliečiamumo principui.
Į stoginę reikėtų žiūrėti atsižvelgiant į jos naudojimo paskirtį. Pastatyta stoginė yra skirta aptarnauti pagrindinį daiktą – pirtį ir negali būti traktuojama kaip atskiras savarankiškas objektas (Statybos techniniu reglamentu STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“), o kaip pirties priklausinys – savarankiškas pagrindiniam statiniui tarnauti skirtas statinys.
Pripažįstant, kad stoginė yra pirties priklausinys, vadovaujantis LR saugomų teritorijų įstatymo 20 str. 6 p. bei LR Vyriausybės 1992-05-12 d. (su pakeitimais) nutarimo Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 127.9.1, toks statinys negali būti statomas saugomoje teritorijoje – paviršinio vandens telkinio apsaugos zonoje, kadangi pirties užstatymo plotas yra 22 m2 , pristačius stoginę, kurios užstatymo plotas yra 15,93 m2, bendras pirties užstatymo plotas padidėja iki 37,93 m2, nors leidžiamos statyti pirties plotas negali viršyti 25 kv. m.
Ieškovė neturi ir niekada nesikreipė į atsakovę nei žodžiu, nei raštu į statinio bendraturtę dėl rašytinio sutikimo pradėti stoginės statybą prie pirties. Ieškovė iš pradžių savavališkai pasistatė stoginę, o dabar siekia ją įteisinti, neturėdama reikalingų dokumentų ir nesilaikydama Lietuvos Respublikos įstatymų.
Kartu su apeliaciniu skundu apeliantė apeliacinės instancijos teismui pateikė 2008-10-01 Žemės ribų paženklinimo-parodymo aktą, 2010-09-22 Žemės sklypo Nr. 41; kad. Nr. 3347/0005:14 pertvarkymo projektą bei 2011-12-16 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymą Nr. 2VĮ-(14.2.2.)-2133 „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto tvirtinimo“. Apeliantė negalėjo pateikti šio dokumento pirmosios instancijos teismui, kadangi juos gavo pasibaigus bylos nagrinėjimui iš esmės, o šių įrodymų buvimas turi reikšmę priimti naują sprendimą.
Atsiliepime į atsakovės A. O. K. skundą ieškovė R. J. prašė apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
Ieškovė prašė atsakovę duoti sutikimą statinio statybai, kadangi šalys gyvena viename kieme, tačiau atsakovė leidimo statybai nedavė ir apskundė ieškovę Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai. Apeliantės pateiktas naujas įrodymas prie apeliacinio skundo nepakeitė naudojimosi tvarkos iš esmės ir nepakeitė 2005-12-05 sprendimo.
Atsakovė žino, kad vieta, kurioje yra terasa-stoginė, tai tik ieškovės naudojama vieta, nes ji yra prie pirties ir ties įėjimu į pirtį. Atidalijus žemę naudojimasis ir tvarkymas būtų paprastas, tačiau tai daryti tik dėl šio ginčo objekto (terasos-stoginės) būtų neprotinga, apeliantė su ieškovės siūlomu atidalijimu, kad ir koks jis būtų geras, nesutiktų, užsitęstų ginčas teisme; pagal teismo sprendimą nusistovėjęs naudojimasis iš esmės netrukdė nei ieškovei, nei atsakovei naudotis šia žeme, atsakovė kitame šio sklypo gale esančiais statiniais naudojasi be kliūčių; prie pirties mansardos, kuria naudotis teismo paskirta atsakovei, gali patekti 50 cm pločio ir 4,34 m ilgio taku.
Viskas būtų paprasčiau, jei atsakovė būtų pakantesnė ieškovės interesams, nes ieškovė yra pakanti jos interesams.
Ieškovė nesutinka su atsakovės teiginiais, kad pagal STR. 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ ir STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ ir STR 1.01.09:2002 „Statinio statybos rūšys“ terasa-stoginė pagal savo savybes nuolat susijusi su pagrindiniu statiniu ir ji negali būti traktuojama kaip atskiras savarankiškas objektas.
Nuo 2010-10-01 įsigaliojo STR1.01.09:2002 „Statinio statybos rūšys“ nauja redakcija, nustatanti, kad naujo statinio statyba yra tada, kai norima pristatyti prie esamo statinio antžeminį ar požeminį priestatą dėl priestato statybos neperstatant ir nepertvarkant (nekeičiant, nesilpninant, nestiprinant ir pan.) esamo statinio laikančiųjų konstrukcijų (8.2. punktas); o šio STR1.01.09:2002 (9.5. punkto) nuostata, kad statinio rekonstravimas yra prie statinio pristatomas (pastatomas tarp gretimų statinių) priestatas, jei dėl šio priestato pristatymo keičiamos, silpninamos, stiprinamos ir pan. esamo statinio laikančiosios konstrukcijos.
Taigi iš šių reglamento punktų aišku, kad terasa-stoginė yra naujas statinys, nekeičiantis pirties konstrukcijų, todėl ir nėra pirties rekonstrukcija. Pirtis, registre Nr. 60/62930, unikalus Nr. 3398-0007-2097, yra visiškai savarankiškas pastatas, turintis savo kadastrinius duomenis.
Tai naujas statinys, statytas apie 1996 metais, kaip pastogė malkoms sandėliuoti. Sutvarkyta tokia, kokia yra dabar buvo 2010 m.
Dėl atsakovės keliamo „terasos-stoginės“ pavadinimo ginčas beprasmis.
Atsakovė nori kenkti ieškovei, todėl kelia įvairius reikalavimus ir teiginius.
Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai neatrodo, kad statinys darkytų kraštovaizdį ar darytų kokią kitą žalą aplinkai. Tokio teiginio neišsakė ir atsakovė.
Atsakovei ieškovė nekenkia taip pat. Atsakovė tiesiog piktnaudžiauja savo teisėmis, norėdama panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2012-01-19 sprendimą pateikia naujus dokumentus, kurie, jos nuomone, reikšmingi bylai. Tačiau nepateikia įrodymų, kad juos gavo po sprendimo priėmimo. Apie tokių parengtų dokumentų buvimą neinformavo teismo bylos nagrinėjimo metu.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Sprendžiant dėl ieškovės reikalavimo pripažinti jai teisę atlikti stoginės statybą be atsakovės sutikimo, nustatyta, kad atsakovė laiko ieškovės veiksmus neteisėtais, nes ieškovė, atlikusi statybos darbus padidindama pirties plotą, negavo atsakovės sutikimo statybos darbams atlikti iki statybos darbų pradžios. Šis atsakovės motyvas yra įrodytas ieškovės paaiškinimu, kuri patvirtino, kad atsakovės sutikimo negavo, nes šalių santykiai yra įtempti, praktiškai nebendrauja, tačiau ieškovė žodžiu kreipėsi į atsakovę dėl leidimo statyti pastatą – stoginę, tačiau atsakovė nesutiko, tad ieškovė ginčo pastatą pastatė be atsakovės leidimo. Bylos duomenimis, ieškovė, statydama 1,8600 ha žemės sklype (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) stoginę, panaudojo statybai bendro naudojimo žemės sklypo 15,93 kv. m plotą, t. y. užstatė šalims bendrosios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalį. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės motyvu, kad ieškovė privalėjo gauti atsakovės sutikimą statybos darbams atlikti, bet atsakovės sutikimo negavo, dėl to ieškovės statybos darbai kvalifikuoti kaip savavališki (Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 2 punkto, STR 1.01.07:2002 12.2.1.3 papunkčio nuostatos).
Atsakovė nesutikimą su įvykdyta statyba motyvuoja ne tik savo asmeninio intereso pažeidimu, susijusiu su naudojimusi bendrosios nuosavybės teise priklausančio ginčo šalims žemės sklypu, kurio dalį ieškovė panaudojo savo interesams tenkinti padidindama pirties pastato (21,62 kv. m) užstatymo plotą – pastatydama priestatą – stoginę, bet ir su tuo, jog ieškovė pažeidė įstatymo LR saugomų teritorijų įstatymo 20 str. 6 p. bei LR Vyriausybės 1992-05-12 (su pakeitimais) nutarimo Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 127.9.1. nuostatas, kuriame nustatyti apribojimai dėl paviršinio vandens telkinio apsaugos zonoje pastatyto pastato, nes ginčo pastato pirties ir stoginės plotas tapo didesnis negu 25 kv. m ir kartu su naujai pastatyta 15,93 kv. m stogine, sudaro 37,93 kv., o ne, kaip numato įstatymas, ne daugiau kaip 25 kv. m. Tačiau, kaip matyti iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovo paaiškinimo (b. l. 142) ir bylos medžiagos, pirties pastatas ir ginčo priestatas yra Daugų seniūnijoje, Salos kaime, todėl negalima sutikti su apeliacinio skundo motyvu, kad ieškovė pažeidė LR Vyriausybės 1992-05-12 (su pakeitimais) nutarimo Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 127.9.1 punkto reikalavimus. Paminėto nutarimo 127., 127.9. punktuose nustatyta, kad Vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų – nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais – potvynio metu neužliejamoje teritorijoje). Šiuo atveju nutarimo 127.9.1 p. numatytas apribojimas ginčo statytiniui netaikomas, nes pastatai randasi Salų kaime. Tad konstatuojama, kad statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, atsižvelgus į savavališka statyba sukeltus padarinius aplinkai. Ginčo pastato statyba pripažintina nesudėtingu statiniu, todėl statybos darbams atlikti buvo būtinas bendraturtės sutikimas, kurio ieškovė neturi, tuo pagrindu ieškovei 2010-07-20 surašytas savavališkos statybos aktas (b. l. 69). Todėl nėra teisiškai reikšmingas ginčo statinio pavadinimas (terasa, stoginė, malkinė ir pan.), nes vien šiuo pagrindu ginčo pastatas nėra kvalifikuojamas kaip savavališka statyba, priežastis, dėl kurios ginčo pastato statyba pripažinta savavališka, yra atsakovės atsisakymas duoti sutikimą šiai statybai įteisinti. Atsakovės atsisakymas duoti sutikimą teisėjų kolegijos vertintinas kaip ieškovės teisės į statybą ginčijimas, todėl atsisakymas turi būti protingai motyvuotas. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai bendraturtis siekia įgyvendinti įstatymo suteiktą teisę, susijusią su bendru daiktu, kiti bendraturčiai gali ginčyti ne teisę, bet jos įgyvendinimo būdą, ir įrodyti, jog pasirinktas būdas ar jo įgyvendinimo sąlygos pažeidžia jų teises į bendrą daiktą ar teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-58/2008). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės atlikti statybos darbai neriboja atsakovės teisės naudoti jai priklausančia pirties pastato – mansardos dalį (antras aukštas), o bendro naudojimo žemės sklypo dalis, ieškovės panaudota stoginės statybai, nėra neprotingai didelė, tad atitinka statinio panaudojimo paskirtį, dėl to nepablogina atsakovės turtinės situacijos, neriboja jos teisės laisvai prieiti prie bendrosios nuosavybės teise valdomo pirties pastato, nevaržo atsakovės teisių, taip pat neprieštarauja įstatymo laikymosi, bendrojo gyvenimo taisyklių ir geros moralės normų gerbimo, įgyvendinant savo teises, principams (CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalys). Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimą pripažinti jai teisę atlikti ginčo statinio statybą be atsakovės sutikimo, tinkamai aiškino ir taikė CK 4.77 straipsnio nuostatas, nepažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Vien tas faktas, kad ginčo priestato statyba jau pabaigta, nesudaro pagrindo atmesti ieškovės reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovę duoti sutikimą ginčo statybai.
Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė rašytinius įrodymus: 208-10-01 žemės ribų paženklinimo parodymo aktą, NŽTPŽŪM Alytaus žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymą 2011-12-16 ir žemės sklypo pertvarkymo projektą (b. l. 154–156), ir nurodo, kad paminėti įrodymai yra reikšmingi priimant naują sprendimą, taigi teisėjų kolegija šiuos rašytinius įrodymus priėmė į bylą, kadangi dalis dokumentų jau pateikta byloje (žemės sklypo pertvarkymo projektas, b. l. 65), tačiau nepatvirtinta šalių ir institucijų darbuotojų parašais. Vertinant paminėtus įrodymus (CPK 314, 185 str.), nustatyta kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad žemės sklypo dalimi, kurioje yra ginčo statinys, ir statiniu naudojimosi tvarka 2005-12-05 buvo nustatyta teismo sprendimu, tai atsakovė taip pat patvirtino savo atsiliepime į ieškinį (b. l. 18–22, 81–82). Esant nenuginčytai aplinkybei, kad pirtis buvo pastatyta iki 2005 m., laikoma, kad duomenys naujai pateiktuose dokumentuose dėl pirties pastato ir ginčo pastato neprieštarauja teismo sprendime nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuosavybės teise valdomo 1 8600 ha ploto žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) esančio (duomenys neskelbtini), tad priešingai nei teigia atsakovė, tiek teismo sprendime, tiek pateiktuose rašytiniuose įrodymuose pažymėta, kad sklype (paženklintas Nr. 41) nustatytas kelio servitutas, todėl apeliantės motyvai, kad atsakovė pastatė pirtį ant atsakovei priklausančios žemės sklypo dalies atmestini kaip neįrodyti. Atsakovės motyvai, kad ieškovė privalo atidalinti jai tenkančio turto (žemės sklypo) dalį iš bendrosios nuosavybės, nėra teisiškai reikšmingi šioje byloje, nes tokio reikalavimo pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo.
Dėl išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovės reikalavimą pripažinti jai teisę atlikti pirties pastato stoginės statybą be atsakovės sutikimo, tinkamai aiškino ir taikė CK 4.77 straipsnio nuostatas, nepažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl šis skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir paliktinas galioti, o atsakovės skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 328 str.).
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326–333 str.,
n u t a r i a :
Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimo nekeisti.
Kolegijos pirmininkė Galina Blaževič
Kolegijos teisėjai Albina Rimdeikaitė
Egidijus Tamašauskas