Civilinė byla Nr. 2-551-241/2016

Proceso Nr. 2-57-3-00097-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

3.4.3.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. M. gamybinės-komercinės firmos „Stilma“ savininko V. M. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 1d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal V. M. gamybinės-komercinės firmos „Stilma“ savininko V. M. ieškinį atsakovei V. M. gamybinei-komercinei firmai „Stilma“ dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, O. D., V. D., L. Š., A. M., G. L., I. Ž..

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl jo gamybinės-komercinės firmos „Stilma“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo nurodydamas, kad įmonė turi laikinų finansinių sunkumų, negali atsiskaityti su kreditoriais sutartyse nustatytais terminais, turi pradelstų įsiskolinimų, kurių suma 2015 m. kovo 1 d. buvo 144 050 Eur ir sudarė mažiau kaip pusę realios atsakovės turto vertės, t. y. 663 392 Eur, iš kurių 130 000 Eur yra UAB „Ramsun“ debetinė skola. Laikinų finansinių sunkumų priežastimi pareiškėjas nurodo apyvartinių lėšų trūkumą dėl įmonės veiklos pobūdžio – žvejybą Baltijos jūroje giežtai reglamentuoja ES teisės aktai, be to, įmonės turtas specifinis, domina tik tam tikrus kvalifikuotus pirkėjus. Atsakovė nėra nutraukusi ūkinės komercinės veiklos, jai nėra iškelta bankroto byla ir nepradėtas bankroto procesas ne teismo tvarka. Vykdo aktyvias derybas su potencialiais investuotojais, derina užsakymus su klientais ir vykdo turto (laivo) nuomos veiklą. Bendrovė numatė didinti veiklos efektyvumą, iš gautų lėšų ir iš lėšų, gautų už bendrovės ilgalaikį turtą ir žvejybos kvotas, atsiskaityti su kreditoriais. Tikisi atgauti 130 000 Eur debetinę skolą. Teigia, kad per restruktūrizavimo procesą būtų sudarytos galimybės tęsti ir toliau vykdyti pagrindinę įmonės veiklą, grąžinti skolas kreditoriams, uždirbti pelną, kuris leistų toliau vystyti ir plėtoti veiklą, išsaugoti darbo vietas ir išvengti bankroto.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. gruodžio 1d. nutartimi netenkino prašymo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo; panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nustatė, kad įmonė kaip savo nurodo pareiškėjo sutuoktinei G. M. priklausantį 199 838 Eur vertės 1975 m. gamybos laivą, kuris pagal 2014 m. sausio 23 d. panaudos sutartį neatlygintinai neterminuotam laikotarpiui perduotas UAB „Rikneda“; darbo užmokesčio pradelstos skolos sudaro 31 871 Eur, kartu su pradelsta 8 570 Eur skola pagal paskolos sutartį; pradelstos skolos kreditoriams, kurie nepalaiko restruktūrizavimo, sudaro 28 procentus visų pradelstų skolų. Iš restruktūrizavimo plano metmenų teismas nustatė, kad pareiškėjas restruktūrizavimo tikslus žada pasiekti išreikalavęs debetinę skolą, gavęs pajamų iš šeimos įmonės ir jos savininkų turto nuomos, ketina remontuoti turtą ir atnaujinti žvejybinę veiklą, pertvarkyti arba parduoti verslą arba turtą. Teismas nustatė, kad įmonei paskirta žvejybos kvotos Baltijos jūroje dalis 2015 m. gegužės 12 d. perduota UAB „Rikneda“, kuri panaudos sutartimi naudoja laivą, o kita dalis už 65 000 Eur perleista UAB „Melnragės molas“. Kvotos perleistos siekiant gauti lėšų laivo remontui, nes pati įmonė jai skirtų kvotų neišnaudoja. Teismas atsižvelgė į tai, kad restruktūrizavimo proceso metu įmonė ketina kvotas parduoti, o už jas gautas lėšas (apie 150 000 Eur) skirti laivo remontui ir atsiskaitymui su kreditoriais. Teismas nustatė, kad 2014 m. sausio 22 d. su S. V., UAB „Rikneda“ direktoriumi, sudaryta preliminarioji žvejybinio laivo pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią laivo panaudos gavėja UAB „Rikneda“ įsipareigojo sudaryti darbo sutartis su laivo įgulos nariais, o laivo savininkė įsipareigojo dalimis gautą avansą (iki 46 339 eurų) sumokėti asmenims, kurių reikalavimui užtikrinti yra areštuota paveldėjimo teisė.

Teismas pripažino, kad įmonės veikla specifinė, priklauso nuo ES reglamentuojamos žvejybos tvarkos, šiai veiklai būtinas registre įrašytas laivas ir žvejybinės teises. Atsižvelgęs į tai, kad Baltijos jūroje atskirų veislių žuvų kiekis sumažėjo, sunku išgaudyti net žuvų kiekį pagal kvotas, teismas sutiko, jog kvotų pardavimas yra įmonei naudingas. Teismas pabrėžė, kad restruktūrizavimo metu kraštutiniu atveju įmonę ketinama pertvarkyti į uždarąją akcinę bendrovę ir taip pritraukti investuotojų arba parduoti žvejybinį laivą už 250 000 Eur; įmonė sustabdė nuostolingą žvejybos veiklą, atleido darbuotojus ir šiuo metu vykdo turto nuomos veiklą ir kitos veiklos restruktūrizavimo metu neplanuoja. Teismas sprendė, kad įmonė nesiekia atkurti savo veiklos, o turto pardavimas ir atsiskaitymas su kreditoriais įmanomas kitų procesų metu.

Teismas nurodė, kad laivo, kuris net nepriklauso įmonei, pardavimas deklaruojamas kaip pesimistinė prognozė, tačiau šį laivą jau nuo 2014 m. sausio 22 d. siekiama parduoti UAB „Rikneda“ direktoriui S. V., į pajamas pardavus šį turtą vykdymo procese pretenduoja kreditoriai. Teismas nurodė, kad iki 2016 m. gruodžio 31 d. įmonė į laivą ir žvejybinės įrangos atnaujinimą planuoja investuoti 150 000 Eur, tačiau pati būdama tik laivo naudotoja pagal 1995 m. spalio 7 d. laivo panaudos sutartį, 2014 m. sausio 23 d. perdavė šį laivą neatlygintinai neterminuotai naudotis UAB „Rikneda“, kuri įsipareigojo rūpintis laivo technine būkle.

Teismas nustatė, kad įmonė nevykdo turto nuomos veiklos. Pareiškėjas painioja įmonės, kaip juridinio asmens, turtą su įmonės savininko ir jo sutuoktinės turtu.  Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas ir (arba) jo sutuoktinė savo nuosavybės teise valdomą turtą įstatymo nustatyta tvarka perdavė individualios įmonės nuosavybėn, todėl nėra pagrindo teigti, jog visas restruktūrizavimo metmenyse nurodytas turtas yra individualios įmonės.

Teismas sprendė, kad įmonei šiuo metu priklauso 31 858 Eur vertės žvejybinė įranga ir 70 000 Eur vertės teisės į kW ir GT, o deklaruojama 130 000 Eur UAB „Ramsun“ debetinė skola buvo sumokėta. Teismas pabrėžė, kad yra duomenų, leidžiančių manyti, jog įmonės turimo turto nepakanka 144 050 Eur skoloms apmokėti. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad įmonės finansiniai sunkumai nėra laikini, ji nesiekia restruktūrizavimo, be to, yra nutraukusi savo pagrindinę veiklą, neturi darbuotojų, ilgą laiką nemoka darbo užmokesčio skolų, todėl kelti restruktūrizavimo bylą nėra pagrindo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti pareiškimą dėl V. M. gamybinės-komercinės firmos „Stilma“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normas, lėmusias neteisingų išvadų padarymą, nukrypo nuo teismų praktikos, kurioje yra atskleista restruktūrizavimo bylos kėlimo sąlygų – finansinių sunkumų laikinumo bei įmonės veiklos nenutraukimo – reikšmė, taip pat kreditorių pozicijos svarba.

2. Nepagrįsta teismo išvada, kad esą apelianto, jo sutuoktinės ir atsakovės turtas buvo painiojamas. Apeliantas pagrįstai nurodė visą savo, savo sutuoktinės ir atsakovės turtą, iš kurio gali būti tenkinami atsakovės kreditorių reikalavimai. Restruktūrizavimo plano metmenyse buvo aiškiai pažymėta, jog turtą sudaro atsakovo ir jo savininkų turtas, o bendra turto masė nurodyta atsižvelgiant į teisės normas ir teismų praktiką. Iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007).

3. Nepagrįsta teismo išvada, kad kreditorių reikalavimų patenkinimui neužtenka turimo turto. Teismas neatsižvelgė į tai, jog 144 050 Eur įsiskolinimus sudaro tiek atsakovės, tiek apelianto, kaip atsakovės savininko, įsipareigojimai, todėl nėra aišku, kodėl skaičiuojant tenkintinų įsipareigojimų visumą nutartyje nurodoma bendra atsakovės ir apelianto įsipareigojimų suma, tačiau apelianto turtas yra išbraukiamas iš viso turto apimties.

4. Neteisinga teismo išvada, kad 28 procentai kreditorių nepritaria atsakovo restruktūrizavimui. Pagal ĮRĮ nuostatas kreditoriais laikytini ir tie asmenys, kuriems mokėjimo terminai dar nėra suėję, todėl bendra restruktūrizavimui prieštaraujančių kreditorių reikalavimų suma sudaro ne 28, tačiau tik 15 procentų. Tokios dalies kreditorių nepritarimas negali reikšti, kad atsakovės restruktūrizavimo procesas bus nerezultatyvus.

5. Teismas nepagrįstai nusprendė, jog atsakovė nesiekia restruktūrizavimo. Nors atsakovės turto pardavimas yra įmanomas kitų procesų metu, siekis išsaugoti atsakovę suteikiant galimybę patenkinti kreditorių reikalavimus restruktūrizavimo proceso metu yra socialiai reikšmingesnis nei atsakovės likvidavimas bankroto procesu metu. Atsakovė siekia restruktūrizavimo tikslo – išsaugoti ir plėtoti veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, ĮRĮ įtvirtintomis priemonėmis – nuostolingos veiklos atsisakymas, dalies turto pardavimas, gautas lėšas panaudojant atsiskaitymui su kreditoriais, nenaudingų sutarčių nutraukimas. Teismas sutiko, jog kvotų pardavimas yra atsakovei naudingesnis, nei žvejyba, todėl nesuprantama, kodėl nuostolingos veiklos atsisakymas kvalifikuotas restruktūrizavimo nesiekimu.

6. Teismas nepagrįstai atsakovės sunkumus nepripažino laikinais. Teismas nemotyvavo ir nepaneigė atsakovės galimybės padengti visus kreditorių reikalavimus restruktūrizavimo proceso metu, nepaneigė ir finansinių sunkumų laikino pobūdžio.

Tretieji asmenys prašo apelianto atskirąjį skundą atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismų procesiniais sprendimais iš atsakovės yra priteistos skolos dėl neišmokėto darbo užmokesčio. Restruktūrizavimo būdu skolininkai bando išvengti susidariusių skolų grąžinimo kreditoriams. Apeliantas ir atsakovė piktybiškai neatsiskaito su kreditoriais, nors lėšų turi.

2. Byloje esantys įrodymai buvo įvertinti visapusiškai ir objektyviai, o apeliantas supainiojo savo ir sutuoktinės turtą su atsakovės turtu.

3. Teismas nustatė, jog įmonė praktiškai yra nutraukusi savo veiklą, kaip savo nurodo apelianto sutuoktinei G. M. priklausantį 1975 m. gamybos laivą LBB-1026, ir apeliantui ir jo sutuoktinei priklausantį gyvenamąjį namą ir dalį žemės sklypo. Nors apeliantas teigia, jog nesupainiojo savo ir sutuoktinės turto su atsakovės turtu, tačiau įrodymų, kad apeliantas ir jo sutuoktinė savo nuosavybės teise valdomą turtą įstatymo nustatyta tvarka perdavė individualios įmonės nuosavybėn, nėra pateikta iki šiol.

4. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog yra atsiskaitęs su kai kuriais iš kreditorių, tačiau nėra aišku, kodėl apeliantas neatsiskaitė proporcingai su visais kreditoriais (kreditoriai gali šiuo atveju reikšti actio pauliana ieškinį). Be to, antstolis yra areštavęs visą apelianto ir atsakovės turtą, todėl apeliantas negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, kadangi, visus apelianto finansinius veiksmus kontroliuoja antstolis. Kreditoriai pritaria, jog įmonės turimo turto nepakanka 144 050 Eur skoloms apmokėti.

5. Įmonės finansiniai sunkumai nėra laikini, ji nesiekia restruktūrizavimo, be to, yra nutraukusi savo pagrindinę veiklą, neturi darbuotojų, ilgą laiką nemoka darbo užmokesčio skolų, todėl nėra pagrindo kelti restruktūrizavimo bylą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Įmonės restruktūrizavimas – visuma šio įstatymo nustatytų procedūrų, kuriomis siekiama išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, gaunant įmonės kreditorių pagalbą, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones (ĮRĮ 2 str. 3 d.). Tam, kad įmonė turėtų teisę pasinaudoti restruktūrizavimo procesu, ji turi atitikti ĮRĮ nustatytas sąlygas. ĮRĮ 4 straipsnyje yra įtvirtintos restruktūrizavimo taikymo sąlygos: įmonė turi finansinių sunkumų arba yra reali tikimybė, kad jų turės per artimiausius 3 mėnesius; nėra nutraukusi veiklos; nėra bankrutuojanti ar bankrutavusi; įsteigta ne mažiau kaip prieš 3 metus iki pareiškimo teismui dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikimo dienos; nuo teismo sprendimo baigti įmonės restruktūrizavimo bylą arba nutarties nutraukti bylą šio įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais įsiteisėjimo dienos praėjo ne mažiau kaip 5 metai. Teismas atsisakė iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą, konstatavęs, kad įmonės finansiniai sunkumai nėra laikini, ji nesiekia restruktūrizavimo, yra nutraukusi savo pagrindinę veiklą, neturi darbuotojų, ilgą laiką nemoka darbo užmokesčio skolų. Taigi pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė neatitinka ĮRĮ 4 straipsnio 2 punkte įtvirtintos sąlygos, kadangi yra nutraukusi savo pagrindinę veiklą. Apeliantas su šiomis teismo išvadomis nesutinka, teigia, kad perleisdamas žuvų kvotas nenustojo vykdyti ūkinės komercinės veiklos, kadangi tai reiškia atsakovei priklausančio turto realizavimą ir pajamų gavimą. Atsakovė, realizuodama jai kiekvienais kalendoriniais metais skirtas žvejybos kvotas, vykdo veiklą; be to, atsisakė nuostolingos veiklos, užtikrino minimalios turto techninės būklės palaikymą, pasirūpino laivo įgulos išsaugojimu ir įdarbinimu.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovės veiklos nutraukimo. Juridinių asmenų registre įregistruoti įmonės veiklos tikslai ir rūšys yra susiję su žvejyba, didmenine ir mažmenine prekyba, krovinių vežimu keliais. Byloje esantys įrodymai ir pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė pati žvejybos veikla neužsiima. 2014 m. spalio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė už 130 000 Eur perleido UAB „Ramsun“ žvejybos teises ir 2014 metais skirtas žvejybos kvotas (1 t., 10-11 b. l.); 2015 metams skirta žvejybos kvotos dalis perduota UAB „Rikneda“ (1 t., 102 b. l.), o kita dalis už 65 000 Eur parduota „Melnragės molas“. Panaudos pagrindu valdomą žvejybinį laivą 2014 m. sausio 23 d. panaudos sutartimi atsakovė yra perdavusi neterminuotam laikotarpiui neatlygintinai naudotis UAB „Rinkeda“ (2 t., 67-68 b. l.). Pagal viešus Sodros duomenis, atsakovės bendrovėje dirba vos du asmenys. Žvejybinio laivo neatlygintinas perleidimas, žvejybos kvotų pardavimas, darbuotojų atleidimas, priešingai nei teigia apeliantas, patvirtina atsakovės vykdomos veiklos atsisakymą. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė žvejybinės veiklos nevykdo ir vienintelis jos pajamų šaltinis yra iš žvejybos kvotų pardavimo gaunamos pajamos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė yra nutraukusi veiklą. Turimų žvejybos kvotų pardavimo negalima prilyginti ūkinės komercinės veiklos vykdymui, kadangi įmonė jokių aktyvių veiksmų, susijusių su įmonės finansinės padėties gerinimu, veikos vystymu ar plėtra, nesiekia. Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad veiklos pobūdis buvo perorientuotas į turto nuomos veiklą. Atsakovės turimo turto sąrašas patvirtina, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso žvejybinė įranga bei teisės į kW ir GT. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė užsiima nuomos veikla, be to, atsakovė neturi kito nei nurodytas nuomojamo turto, o panaudos pagrindais valdomą žvejybinį laivą yra perleidusi naudotis neterminuotam laikui neatlygintinai, todėl teigti, kad atsakovė yra perorientavusi žvejybos veiklą į nuomos veiklą, nėra faktinio pagrindo. Apelianto argumentai, kad bendrovė gaus pajamų iš atsakovės savininkų turto nuomos, nėra pagrįsti, kadangi tokios pajamos būtų laikomos savininkų, o ne atsakovės pajamomis. Taigi apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė nevykdo veiklos, todėl darytina išvada, kad neatitinka ĮRĮ 4 straipsnio 2 punkte įtvirtintos restruktūrizavimo taikymo sąlygos.

Apeliantas nurodo, jog teismas netinkamai nustatė kreditorių, kurie nepritaria restruktūrizavimo procesui, kiekį. Teismas nustatė, kad kreditorių, kurie nepritaria atsakovės restruktūrizavimo procesui, reikalavimų suma sudaro dvidešimt aštuonis procentus visų pradelstų reikalavimų sumos. Apelianto teigimu, kreditorių, kurie nepritaria atsakovės restruktūrizavimo procesui, reikalavimų suma sudaro tik 15 procentų visų pradelstų reikalavimų sumos. Apeliacinės instancijos teismo skaičiavimais, kreditorių pradelstų reikalavimų suma, kurie nepritaria restruktūrizavimo procesui sudaro 31 870,95 Eur, todėl tai sudaro 24 procentus visų atsakovės pradelstų skolų. Pažymėtina, kad pagal ĮRĮ restruktūrizavimo bylos inicijavimui kreditorių pritarimas nėra reikalingas. ĮRĮ 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga informuoti kreditorius apie inicijuojamą restruktūrizavimo procesą ir pateikti dokumentaciją, todėl kreditorių nuomonė dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo nėra aplinkybė lemianti restruktūrizavimo bylos iškėlimą ar atsisakymą ją iškelti, o teismo padarytas skaičiavimo netikslumas neturi įtakos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas supainiojo savo, sutuoktinės ir atsakovės turtą. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007, pateiktu išaiškinimu, apeliantas teigia, kad iš individualios įmonės turto bei jo ir jo sutuoktinės turto gali būti tenkinami kreditorių reikalavimai, todėl visą savo šeimos ir atsakovės turtą nurodė pagrįstai. Dėl šių priežasčių, apelianto manymu, teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovės turto nepakanka 144 050 Eur skoloms apmokėti. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka. Pagal Individualių įmonių įstatymo (toliau – ĮIĮ) 2 straipsnio 1 dalį individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise, o šio turto sudėtį sudaro individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas ir perduotas individualios įmonės nuosavybėn, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu (IĮĮ 8 str. 2 d.) bei individualios įmonės savininkui ir jo sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas perduodamas individualiai įmonei patikėjimo teise, jeigu sutuoktiniai nesusitaria kitaip (IĮĮ 8 str. 4 d.). Aptartas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad individualios įmonės turtas yra jai nuosavybės teise priklausantis turtas, todėl teismas padarė teisingą išvadą, kad apeliantas supainiojo savo, sutuoktinės ir atsakovės turtą. Aplinkybė, kad juridinio asmens dalyvis atsako už neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens prievoles, jeigu joms įvykdyti neužtenka šio asmens turto, nesudaro pagrindo vertinant atsakovės finansinę padėtį į šios bendrovės turto balansą įtraukti savininko ar jos sutuoktinės turtą. Byloje nėra duomenų, kad į atsakovės turto sąrašą įtrauktas įmonės savininko ir jos sutuoktinei nuosavybės teise priklausantis turtas buvo perduotas atsakovės nuosavybėn. Taigi apeliantas nepagrįstai į atsakovės turto sudėtį įtraukė atsakovei nepriklausantį žvejybinį laivą ir apeliantui bei jo sutuoktinei priklausantį gyvenamąjį namą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės nurodoma kaip debitorinė 130 000 Eur UAB „Ramsun“ skola atsakovei yra sumokėta dalimis nuo 2014 m. sausio 6 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d. Šių aplinkybių apeliantas neginčija, todėl darytina išvada, kad debitorinių skolų atsakovė neturi. Taigi teismo išvada, kad atsakovės turtą sudaro tik 31 858 Eur žvejybinė įranga ir 70 000 Eur vertės teisės į kW ir GT, yra teisinga. Atkreiptinas dėmesys, kad apelianto nurodyta žvejybinės įrangos vertė nėra pagrįsta objektyviais įrodymais, todėl negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad atsakovės turto vertė siekia 101 858 Eur. Išdėstyti argumentai patvirtina teismo išvados, kad byloje yra duomenų, leidžiančių manyti, jog įmonės turimo turto nepakanka 144 050 Eur skoloms padengti, teisingumą.

ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą pagrindai. Vienas iš jų – buvo pažeisti šio įstatymo 5 straipsnyje ir 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti reikalavimai. ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai įmonės restruktūrizavimo plano metmenims, o šio straipsnio 7 punkte nurodyta, kad turi būti pateiktas preliminarus įmonės verslo planas, kuriame turi būti numatytos šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nurodytos priemonės.  ĮRĮ 12 straipsnyje įtvirtinti restruktūrizavimo planui keliami reikalavimai. Nors atsisakydamas iškelti restruktūrizavimo bylą teismas nenurodė, kad atsakovės restruktūrizavimo plano metmenys neatitinka ĮRĮ 5 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, tačiau tokią išvadą galima daryti iš to, jog teismas konstatavo, kad atsakovė nesiekia restruktūrizavimo. Šią teismo išvadą patvirtina aplinkybė, kad atsakovė atsisakė savo vykdomos veiklos, o veiklos perkvalifikavimo nenumatė. Pagal ĮRĮ 2 straipsnio 3 dalį  įmonės restruktūrizavimas – visuma šio įstatymo nustatytų procedūrų, kuriomis siekiama išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, gaunant įmonės kreditorių pagalbą, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones. Atsakovė restruktūrizavimo plano metmenyse nenumatė ekonominių, techninių, organizacinių ar kitų priemonių įmonės veiklos mokumui ir veiklai atkurti. Pati atsakovė metmenyse pabrėžia, kad ypatingi vykdomos veiklos pokyčiai neplanuojami. Atsakovė planuoja parduoti žvejybos kvotas, susigrąžinti debitorių skolas ir parduoti žvejybinį laivą, tačiau tokiems tikslams pasiekti restruktūrizavimo procesas nėra būtinas. Įvertinęs atsakovės restruktūrizavimo plano metmenis, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė neketina plėtoti esamos veiklos ar užsiimti kokia nors nauja veikla, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė restruktūrizavimo tikslų nesiekia.

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad atsakovės finansiniai sunkumai nėra laikino pobūdžio. Apelianto įsitikinimu, teismas nepaneigė finansinių sunkumų laikino pobūdžio. Apeliacinis teismas pabrėžia, kad ĮRĮ nėra įtvirtina restruktūrizavimo bylos iškėlimo sąlyga, susijusi su  įmonės finansinių sunkumų vertinimu laiko atžvilgiu. Finansiniai sunkumai vertinami veiklos tęstinumo ir įmonės mokumo kontekste. Jeigu įmonė turi finansinių sunkumų, tačiau nėra nutraukusi veiklos bei nėra nemoki ir atitinka kitas ĮRĮ nustatytas sąlygas, jai gali būti iškelta restruktūrizavimo byla, todėl sprendžiant restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą, vertinimas, ar įmonės sunkumai yra laikino, ar ilgalaikio pobūdžio, nėra tikslingas.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismo išvados dėl atsakovės veiklos nutraukimo, ilgalaikių finansinių sunkumų, turto nepakankamumo skoloms padengti bei restruktūrizavimo tikslų nesiekimo pagrįstos byloje ištirtų įrodymų visuma ir yra teisingos.

Apelianto argumentai, kad restruktūrizavimui yra teikiamas prioritetas prieš bankroto procesą, nereiškia, kad restruktūrizavimo byla gali būti iškelta įmonei, neatitinkančiai ĮRĮ 4 straipsnyje nustatytų sąlygų, ar nustačius ĮRĮ įtvirtintus pagrindus, kuomet restruktūrizavimo byla nekeliama.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie neturi įtakos teisiniam bylos rezultatui.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė bendrovės turimo turto vertę, pagrįstai sprendė, jog įmonė yra nutraukusi veiklą, todėl pagrįstai atsisakė iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties  (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

palikti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį nepakeistą.

Teisėja                                                                                 Danutė Gasiūnienė