Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2019-07-11][nuasmenintas sprendimas byloje][I-2583-484-2019].docx
Bylos nr.: I-2583-484/2019
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės 302561280 atsakovas
Kategorijos:
Teismo sprendimas
Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
Civilinės atsakomybės sąlygos
Neturtinė žala
Žala
Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
Bausmių vykdymo ir suėmimo sąlygos
Teismo procesiniai dokumentai

?

Administracinė byla Nr. I-2583-484/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00813-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2;

 (S)

55.1.1

 

img1 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. liepos 10 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė 

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

 

Teismas

 

n u s t a t ė:

 

Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL ar Ligoninė), 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde nurodo, kad nuo 2015 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. lapkričio 23 d. ir nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. buvo gydomas LAVL. Paaiškina, kad kartu su 4-5 asmenimis buvo laikomas apie 6 kv. m ploto kamerų tipo patalpose, tuo pažeidžiant minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui nurodyto tipo patalpose, reikalavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte.  Teigia, kad dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo socialiniai įgūdžiai, tapo irzlus, nepasitikintis savimi  (b. l. 1-2, 7).

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti LAVL su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime į skundą  nurodo, kad LAVL pareiškėjas buvo gydomas šiais laikotarpiais: nuo 2015 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. lapkričio 23 d. Vidaus (Bendrojo) ligų skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 20 (7,19 kv. m; dvi dviejų aukštų lovos); nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. Vidaus (Bendrojo) ligų skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 27 (21,25 kv. m; trys vieno aukšto lovos ir dvi dviejų aukštų lovos). Pažymi, kad statistikos, kiek konkrečioje patalpoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų, Ligoninė neveda ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju jo gydymosi laikotarpiu buvo patalpose, pateikti negali.

Paaiškina, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytas priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas: tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pabrėžė, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis nuteistųjų ir (arba) suimtųjų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems. Teigia, kad neturi duomenų, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją ar medicinos darbuotojus dėl netinkamų laikymo sąlygų.

Pažymi, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį, atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad LAVL darbuotojai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, jis apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma.

Nurodė ir tai, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 (trejų) metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Pareiškėjas teise į ieškinį pasinaudojo tik 2019 m. vasario 26 d., t. y. praėjus trejiems metams nuo atsiradusios ir (ar) patirtos žalos (skaičiuojant nuo ginčui aktualaus laikotarpio, primos hospitalizacijos dienos), todėl Ligoninė prašo taikyti ieškinio senaties terminą ( b. l. 16-18). 

 

Teismas

 

konstatuoja:

 

Byloje kilo ginčas dėl atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiais nuo 2015 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. lapkričio 23 d. ir nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2016 m. gegužės 1 d., kai buvo gydomas LAVL.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).  

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

 

Dėl ieškinio senaties termino

 

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos.

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš to, kad LAVL buvo laikomas perpildytose kamerose.

Atsakovės atstovas į bylą pateikė įrodymus, kad LAVL pareiškėjas buvo gydomas šiais laikotarpiais: nuo 2015 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. lapkričio 23 d. ir nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2016 m. gegužės 2 d.  Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovo atsiliepime nurodyti pareiškėjo gydymosi LAVL periodai laikytini ginčui aktualiu laikotarpiu. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas kiekvieną laikymo LAVL periodą negalėjo tuo metu nežinoti ir nesuvokti, kokiomis sąlygomis (perpildytos kameros) jis kiekvieną kartą buvo laikomas, t. y. pareiškėjas savo teisių galimus pažeidimus laikymo LAVL sąlygų prasme turėjo suvokti tuo metu, kai šie galimi pažeidimai jį veikė. Atsižvelgdamas į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo sąlygų LAVL, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas konstatuoja, jog šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

Skundą teismui dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas paštu išsiuntė tik 2019 m. vasario 26 d. (b. l. 3), t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimams priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. lapkričio 23 d. Kaip jau minėta, pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Šiuo atveju atsakovės Lietuvos valstybės atstovė LAVL prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. lapkričio 23 d. imtinai.

Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei susipažinęs su atsiliepimu, kuriame buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, nenurodė objektyvių senaties termino praleidimo priežasčių. Kaip jau minėta, galimai netinkamų laikymo sąlygų poveikis pareiškėjo stipriausiai buvo juntamas buvimo LAVL laikotarpiu, todėl būtent tuo laikotarpiu pareiškėjas turėjo suvokti apie galimą savo teisių pažeidimą. Kitų objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo byloje nenustatyta. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. lapkričio 23 d. imtinai.

Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Taigi, teismui konstatavus, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. lapkričio 23 d. teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą ir nėra teisinio pagrindo jį atnaujinti, pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas.

 

Dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2016 m. gegužės 1 d.

 

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punktą (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija; toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (111.1 punktas); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (111.2 punktas); 4,1 kv. m – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų gyvenamosiose patalpose (111.3 punktas) bei 5,1 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose (111.4 punktas).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, kad sergančio asmens laikymas nepriimtinomis sąlygomis iš esmės gali prilygti elgesiui, kurį draudžia Konvencijos 3 straipsnis, kadangi nuo įvairių sveikatos sutrikimų kenčiantys nuteistieji stipriau išgyvena sunkumus, kuriuos sukelia nepriimtinos kalinimo sąlygos ir į šią aplinkybę svarbu atsižvelgti sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Price prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 33394/96), 2004 m. vasario 10 d. sprendimą byloje Naumenko prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 42023/98). 

Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis tokio pobūdžio bylose, jei atsakovo atstovas (LAVL) nepaneigia pareiškėjo pateiktų duomenų apie ligoninės kameros plotą ir joje buvusių asmenų skaičių, tai vertinama pareiškėjo naudai ir vadovaujamasi pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis, pripažįstant, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu LAVL teko mažiau ploto nei numatyta teisės aktuose, t. y. atsakovo atstovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigotas veikti (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-959-858/2018). Kadangi LAVL duomenys apie gydytų asmenų skaičių tam tikru laikotarpiu konkrečioje patalpoje nėra kaupiami, teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tokiu atveju vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos (patalpos), kurioje buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Šiuo atveju atsakovo atstovas pateikė duomenis apie lovų skaičių palatose. Nustatyta, kad nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. pareiškėjas buvo gydomas LAVL Vidaus (Bendrojo) ligų skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 27, kurios plotas 21,25 kv. m, joje įrengtos trys vieno aukšto lovos ir dvi dviejų aukštų lovos (iš viso 7 miegamosios vietos). Įvertinus šiuos duomenis, matyti, kad pareiškėjui nurodytoje kamerų tipo patalpoje teko 3,04 kv. m ploto, t. y. mažiau, nei nustatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte. Atsakovo atstovui įrodymais nepaneigus šių išvadų, darytina išvada, kad atsakovo atstovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigotas veikti, o pareiškėjo skundo teiginiai dėl laikymo perpildytose patalpose yra pagrįsti.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Šios pozicijos laikomasi ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2016 m. gegužės 1 d., t. y. 6 paras, pareiškėjas LAVL buvo gydomas neužtikrinus jam teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio kameros tipo patalpos ploto yra pakankamas pagrindas išvadai, jog jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, taigi LAVL darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. 

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, teisės aktuose nėra įtvirtintas baigtinis kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, sąrašas. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Teismas, vadovaudamasis pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnio 1 dalyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tai, kad pareiškėjas turėjo sveikatos problemų, dėl ko jis galėjo jautriau reaguoti į dėl netinkamų kalinimo sąlygų kilusius nepatogumus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 60 Eur, kuri priteistina pareiškėjui iš atsakovės. Nors pareiškėjas skunde prašė priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau jame nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Pareiškėjo A. G. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjo A. G. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės priteisti 60 (šešiasdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

 

 

Teisėja                                                         Ina Kirkutienė


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK1 1.127 str. Ieškinio senaties termino pradžia
  • CK6 6.271 str. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
  • CK6 6.246 str. Neteisėti veiksmai
  • CK6 6.247 str. Priežastinis ryšys
  • CK6 6.249 str. Žala ir nuostoliai
  • CK1 1.125 str. Ieškinio senaties terminai
  • CK1 1.126 str. Ieškinio senaties taikymas
  • CK1 1.131 str. Ieškinio senaties termino pabaigos teisinės pasekmės