Civilinė byla Nr. e2A-594-241/2017

Proceso Nr. 2-56-3-00525-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.1.6.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 26 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Žvelk plačiau“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1879-230/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skirnuva“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Žvelk plačiau“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė BUAB „Skirnuva“ kreipėsi į teismą prašydama pripažinti niekine ir negaliojančia ab initio 2015 m. vasario 18 d. tarp ieškovės BUAB „Skirnuva“ ir atsakovės UAB „Žvelk plačiau“ sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir taikyti restituciją, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2015 m. vasario 18 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi ji perleido atsakovei Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1241-390/2016 (Nr. 2-579-390/2017) ginčijamą 103 119,35 Eur (356 050,15 Lt) reikalavimą ir papildomas iš jo kylančias teises už 26 117,70 Eur (90 179,20 Lt). Atsakovė 24 617,70 Eur (85 000 Lt) kainos padengė atlikdama priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, o realiai ieškovei sumokėjo tik 1 500 Eur (5 179,20 Lt).
3. Šalių sudaryta sutartis pažeidė ieškovės ir jos kreditorių interesus, nes reikalavimo teisės buvo perleistos už kainą, kuri yra ženkliai mažesnė nei jų vertė. Nemoki ieškovė už perleistas reikalavimo teises gavo tik 1 500 Eur, be to, atlikus įskaitymą, atsakovei buvo suteikta nepagrįsta pirmenybė kitų kreditorių atžvilgiu. Ieškovė neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, o esant priešpriešinių reikalavimų disproporcijai, šalių nesąžiningumas preziumuojamas. Egzistuoja visos sąlygos ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti restituciją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino:
1. pripažino niekine ir negaliojančia ab initio tarp ieškovės ir atsakovės 2015 vasario 18 d. sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį;
2. taikė dvišalę restituciją ir įpareigojo ieškovę grąžinti atsakovei 1 500 Eur, sumokėtus pagal pripažintą negaliojančia sutartį, o atsakovę įpareigojo ieškovei grąžinti perleistą 356 050,15 Lt (103 119,35 Eur) dydžio reikalavimą į skolininkę Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos su visomis atsakovės perimtomis papildomomis teisėmis, susijusiomis su šio reikalavimo perdavimu, taip pat panaikino šio susitarimo pagrindu atliktą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą 85 000 Lt sumai;
3. priteisė iš atsakovės ieškovei 1 145 Eur  atstovavimo išlaidas, o valstybei – 783,53 Eur žyminį mokestį.
5. Teismas sprendė, kad administratorius gali ginčyti bankrutuojančios įmonės iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius visais CK numatytais pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.
6. Teismas konstatavo visas būtinąsias sąlygas taikyti actio Pauliana institutą, ginčo sandorį pripažino negaliojančiu ir taikė restituciją.
7. Teismo vertinimu, faktą, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, patvirtina buhalterinės apskaitos duomenys. Be to, teismų procesiniais sprendimais konstatuotas ieškovės restruktūrizavimo plano ir įsipareigojimų kreditoriams nevykdymas, dėl ko kreditorių susirinkime buvo nutarta kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo. Iškėlus ieškovės bankroto bylą, vadovaujantis 2015 m. vasario 28 d. duomenimis, konstatuota, kad pradelstos skolos kreditoriams sudarė 13 574 869,09 Eur, o į balansą įrašyto turto vertė buvo 5 995 106 Eur. Šie duomenys patvirtina aplinkybę, kad sandorių sudarymo metu ieškovė faktiškai buvo nemoki.
8. Ieškovė ginčijamus sandorius sudarė būdama nemoki, tokiu būdu suteikdama vienai iš kreditorių (atsakovei) pirmenybę ir tuo pačiu apsunkindama bei sumažindama kitų kreditorių galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimą. Kadangi ginčo sandoris buvo sudarytas ieškovei esant nemokiai, o teismo procesiniuose dokumentuose nurodyta, kad ieškovės restruktūrizavimo planas nuo pat pradžių nebuvo vykdomas, teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ginčo sandoris privalėjo būti sudarytas vykdant restruktūrizavimo planą.
9. Ieškovė žinojo, jog nevykdo Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartimi patvirtinto restruktūrizavimo plano, kad jos finansinė padėtis sunki, neatsiskaitoma su kitais kreditoriais ir ginčo sandoriu bus pažeisti jų interesai, todėl pastarosios nesąžiningumas akivaizdus. Atsakovės nesąžiningumas taip pat akivaizdus, nes ji buvo restruktūrizuojamos ieškovės kreditorė, aktyviai dalyvavo kreditorių susirinkimuose, todėl žinojo apie ieškovės sunkią finansinę padėtį bei aplinkybę, kad ginčo sandoriu bus pažeisti kitų kreditorių interesai. Kadangi reali perleistos reikalavimo teisės vertė bus aiški tik Kauno apygardos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir joje įsiteisėjus procesiniam sprendimui, teismas sprendė, kad negalima konstatuoti buvus priešpriešinių reikalavimų disproporciją ir taikyti CK 6.67 straipsnio 4 dalyje nustatytą nesąžiningumo prezumpciją.
10. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės kreditorių reikalavimai yra daug didesni nei ginčijamo sandorio restitucijos apimtis, teismas sprendė, kad ginčo sandorį pripažinus negaliojančiu taikytina dvišalė restitucija.

III. Apeliacinio skundo argumentai

11. Atsakovė BUAB „Žvelk plačiau“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškinys negalėjo būti priimtas, nes paduotas CK 6.66 straipsnio pagrindu, iš kurio dispozicijos akivaizdu, kad actio Pauliana ieškinį gali pareikšti tik kreditoriai, tačiau ne pati sandorį sudariusi skolininkė BUAB „Skirnuva“. Be to, ieškinys paduotas neįgalioto vesti bylą asmens, nes bankroto administratorius negali advokatui perleisti savo, kaip bankroto administratoriaus, pareigų ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Advokatas teisme galėtų atstovauti nebent bankrutuojančios įmonės, tačiau ne jos kreditorių interesus.
2. Kadangi ginčo sandoris sudarytas tuo metu, kai ieškovei buvo iškelta restruktūrizavimo byla, teismas šios bylos nagrinėjimo metu prioritetiškai privalėjo vadovautis ĮRĮ nuostatomis. Sprendžiant dėl pradelstų ieškovės įsipareigojimų turėjo būti vadovaujamasi ne bendrovės balansų duomenimis, o teismo patvirtintame restruktūrizavimo plane nustatytais terminais. Pagal šiuos terminus pradelsti ieškovės įsipareigojimai sudarė tik 4,38 proc. visų įsipareigojimų, todėl ieškovė nebuvo nemoki ir sandoris negalėjo būti pripažintas negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu. Byloje neįrodyta, kad sandorio sudarymo metu ieškovės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę jos turto vertės ir ji buvo nemoki ĮBĮ prasme.
3. Galimybė įsigyti ginčo sutartimi perleistas reikalavimo teises buvo suteikta visiems ieškovės kreditoriams, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo teigti, kad buvo pažeistos kitų kreditorių teisės.
4. Ieškovė privalėjo vykdyti teismo nutartimi patvirtintą restruktūrizavimo planą, t. y. mažinti įsipareigojimus kreditoriams, todėl ji privalėjo pateikti kreditoriams pasiūlymą sudaryti ginčo sandorį.
5. Ieškovės restruktūrizavimo plano nevykdymas ir nuostolinga veikla nėra nesąžiningumo išraiška. Teismas, vertindamas bendrovės nesąžiningumą, neatsižvelgė į tai, jog ji yra restruktūrizuojama, todėl šią aplinkybę nepagrįstai vertino pagal bendrus standartus. Apeliantė nėra nesąžininga, nes vien tik žinojimas apie ieškovės sunkią padėti sandorio sudarymo metu nėra laikomas nesąžiningumo įrodymu.
6. Nors teismas pagrįstai nurodė, kad sandorių negaliojimo padarinių tikslas – grąžinti šalis į pirminę padėtį, tačiau teismas nepasisakė dėl 1 500 Eur, sumokėtų į ieškovės kasą, bei 55 000 Lt įsiskolinimo grąžinimo atsakovei.
12. Ieškovė BUAB „Skirnuva“ atsiliepimo į apeliacinį skundą nustatytu terminu nepateikė.
13. Kauno apygardos teismas 2017 m. gegužės 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2‑2110‑638/2017 iškėlė UAB „Žvelk plačiau“ bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė MB „Renema“. Ši nutartis įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1436-823/2017 nusprendus šią nutartį palikti nepakeistą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
15. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, tinkamai taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas ir patenkindamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

Dėl įrodymų išreikalavimo

16. Apeliantė teismo prašė išreikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. vasario mėn. siųstą raštą dėl atsisakymo dalyvauti siūlymuose pagal 2015 m. vasario 13 d. RUAB „Skirnuva“ pasiūlymą Nr. 46, iš BUAB „Skirnuva“ bankroto administratorės išreikalauti gaunamų raštų registracijos žurnalo išrašų kopijas nuo 2015 m. vasario 18 d. iki 2015 m. vasario 28 d.
17. Rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami dalyvaujančių byloje asmenų arba CPK nustatyta tvarka išreikalaujami teismo (CPK 198 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad šalys pačios turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Vadovaudamasi įrodinėjimo pareigos civilinėse bylose paskirstymu, atsižvelgdama į aplinkybę, kad apeliantė nenurodė priežasčių, dėl kurių ji negali pateikti teismui prašomų išreikalauti įrodymų (CPK 199 straipsnis), teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio ir faktinio pagrindo tenkinti apeliantės prašymą dėl papildomų įrodymų išreikalavimo, todėl byla apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėtina remiantis joje esančiais įrodymais.

Dėl bylos esmės

18. Nagrinėjamoje byloje keliami 2015 m. vasario 18 d. tarp ieškovės ir atsakovės sudarytos reikalavimo teisių perleidimo sutarties galiojimo klausimai. Šį sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu ginčija BUAB „Skirnuva“ bankroto administratorė. Ginčo sutartimi ieškovė perleido atsakovei teisme ginčijamą 103 119,35 Eur (356 050,15 Lt) reikalavimo teisę į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos už 26 117,70 Eur (90 179,20 Lt). Pagal ginčo sutarties 2 punktą šalys sulygo, kad pagal sutartį atsiskaitoma priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo būdu, t. y. 24 617,70 Eur (85 000 Eur) suma buvo sumažintas ieškovės įsiskolinimas, susidedantis iš 8 688,60 Eur (30 000 Lt) ieškovės skolos atsakovei pagal teismo patvirtintą restruktūrizavimo planą ir 15 929,10 Eur (55 000 Lt) einamųjų mokėjimų. Pagal minėtą sutarties punktą papildomai už perleistą reikalavimo teisę atsakovė ieškovei sumokėjo 1 500 Eur (5 179,20 Lt).
19. Vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-460-173/2014 ieškovei iškelta restruktūrizavimo byla, 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi restruktūrizavimo byla nutraukta konstatavus, kad restruktūrizavimo planas nevykdomas. Pastaroji nutartis įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2015 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-480-180/2015 nusprendus šią nutartį palikti nepakeistą. 2015 m. kovo 16 d. Kauno apygardos teisme inicijuotas ieškovės bankroto bylos iškėlimas. Teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-351-390/2017 iškelta ieškovės bankroto byla, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1600-943/2015 minėta nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo palikta nepakeista.
20. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (šios sąlygos, kai ginčijamas bankrutuojančios įmonės sandoris, taikymas turi ypatumų – pritaikius restituciją visas bankrutuojančiai įmonei tenkantis turtas ar lėšos naudojamos visų kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti ĮBĮ nustatyta tvarka) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-105/2009).
21. Apeliantė su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo nustatytos visos būtinosios actio Pauliana taikymo sąlygos ir ginčo sandoris pripažintas negaliojančiu, nesutinka. Apeliantės teigimu, ieškovės bankroto administratorė neturėjo teisės paduoti ieškinį CK 6.66 straipsnio pagrindu, juolab įgalioti ieškinį paduoti advokatą, be to, teismas netinkamai vertino actio Pauliana sąlygas, susijusias su ieškovės nemokumu, kreditorių teisių pažeidimu, sandorių sudarymo privalomumu, jo šalių sąžiningumu bei netinkamai taikė restituciją. Būtent šiais ginčijamais aspektais bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, ir pasisako.

Dėl bankroto administratoriaus teisės ginčyti sandorius actio Pauliana pagrindu

22. Ieškinį dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais teismui pateikė BUAB „Skirnuva“ bankroto administratorės UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ įgaliotas atstovas advokatas D. B.. Vienu iš apeliacinio skundo argumentų atsakovė ginčija bankroto administratorės teisę reikšti ieškinius CK 6.66 straipsnio pagrindu, taip pat perduoti šią teisę advokatui.
23. Atmestini kaip teisiškai nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad ieškinį actio Pauliana pagrindu gali pareikšti tik bankrutuojančios įmonės kreditoriai, tačiau ne pati sandorį sudariusi skolininkė. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjant CK 6.66 straipsnio tvarka ir pagrindu pareikštus ieškinius, kuomet yra ginčijami bankrutavusios įmonės sudaryti sandoriai, be CK taikytinos ir įmonių bankroto procesą reglamentuojančios ĮBĮ nuostatos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003; 2012 gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Taigi, įmonės bankroto atveju sandorių ginčijimas – bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė ir pareiga. Tuo atveju, kai įmonei iškėlus bankroto bylą ieškinį CK 6.66 straipsnio tvarka pareiškia jos bankroto administratorius, nelaikytina, jog sandorius ginčija pati juos sudariusi įmonė ir todėl prarandama teisė reikšti ieškinius actio Pauliana pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-966/2013).
24. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 9 punkte (įstatymo redakcija, galiojusi ieškinio padavimo teismui metu) expressis verbis (liet. tiesiogiai) įtvirtinta bankroto administratoriaus teisė atstovauti arba įgalioti kitą asmenį atstovauti bankrutuojančiai įmonei teisme. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad bankrutuojančios įmonės administratorė turėjo teisę pareikšti ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu, atsižvelgiant į įstatyminį reglamentavimą, kad bankroto administratorius gali įgalioti kitus asmenis teisme atstovauti bankrutuojančios įmonės interesams, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškinys CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punktu pagrindu, kaip paduotas neįgalioto vesti bylą asmens, negalėjo būti priimtas ir išnagrinėtas pirmosios instancijos teisme.

Dėl ieškovės nemokumo ir kreditorių teisių pažeidimo, kaip actio Pauliana taikymo sąlygos

25. Dėl skolininko nemokumo pažymėtina, kad CK 6.66 straipsnyje nenurodyta nemokumo kriterijų ar sampratos. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar yra pajėgi atsiskaityti. Kasacinio teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad jai būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Taigi, kasacinio teismo praktikoje vienareikšmiškai suformuota šios normos aiškinimo ir taikymo taisyklė, kad siekiant nuginčyti sandorį actio Pauliana pagrindu, pakanka nustatyti faktinį įmonės nemokumą, buvusį sandorio sudarymo metu. Nurodyti išaiškinimai paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė ieškovės nemokumo ĮBĮ prasme, todėl nepagrįstai aptariamą actio Pauliana sąlygą laikė įrodyta.
26. Sprendžiant dėl BUAB „Skirnuva“ faktinio nemokumo ginčijamo sandorio sudarymo metu svarbus byloje esančių įrodymų dėl įmonės finansinės padėties, prievolių masto ir jų (ne)vykdymo ginčijamo sandorio sudarymo laikotarpiu analizavimas ir vertinimas. Minėta, laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 21 d. iki 2015 m. vasario 19 d. ieškovė buvo įgijusi restruktūrizuojamos įmonės statusą. Nurodyta aplinkybė patvirtina faktą, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais. Šios bylos kontekste svarbu pabrėžti aplinkybę, kad iki ginčo sandorio sudarymo dienos, t. y. 2015 m. vasario 18 d., Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi restruktūrizavimo byla buvo nutraukta konstatavus, kad restruktūrizavimo planas nevykdomas (nutartis įsiteisėjo po Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 19 d. nutarties priėmimo ir paskelbimo). Minėtoje nutartyje konstatuota, kad įmonės restruktūrizavimo planas nevykdomas nuo 2013 m., taip pat nustatyta, kad bendrovė nepasiekė planuotų ūkinės–finansinės veiklos rezultatų, neįvykdė prisiimtų finansinių įsipareigojimų, įmonės veiklos rezultatai nepatenkinami, o jos veiklos tęstinumas –abejotinas. Nutraukus restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, byloje dalyvaujantiems asmenims buvo išaiškinta pareiga per 14 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „Skirnuva“ iškėlimo. Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė faktiškai buvo nemoki, negalinti įvykdyti net ir restruktūrizuotų finansinių įsipareigojimų kreditoriams, kurie pagal teismo patvirtintą restruktūrizavimo planą sudarė 11 038 302,94 Eur (38 113 052,38 Lt). Be to, sprendžiant dėl ieškovės bankroto bylos iškėlimo analizuojant ir vertinant jos finansinės atskaitomybės dokumentus nustatyta, kad balanso sudarymo dieną (2015 m. vasario 28 d.) ieškovės turto vertė sudarė 11 990 212 Eur, o bendros įmonės skolos – 12 789 743 Eur sumą, tuo tarpu pradelstos ieškovės skolos buvo ne mažesnės kaip 6 013 842,58 Eur: 1 768 869,46 Eur darbo užmokesčio įsiskolinimas ir 4 233 926,49 Eur įsipareigojimai kitiems kreditoriams. 2015 m. birželio 23 d. ieškovė buvo pradelsusi sumokėti kreditoriams 13 574 896,09 Eur sumą. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje pakanka įrodymų konstatuoti, jog ginčo sandorio sudarymo metu ieškovės finansinė padėtis buvo itin sunki, t. y. ji akivaizdžiai buvo faktiškai nemoki, o iškeliant ieškovės bankroto bylą šios aplinkybės buvo teisiškai įvertintos ir kvalifikuotos. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde pateikti apeliantės skaičiavimai, jog ginčo sandorio sudarymo metu ieškovės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudarė tik 4,38 proc. visų mokėjimų, yra nepagrįsti.
27. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad skolininko sudarytas sandoris gali pažeisti kreditoriaus teises, jei skolininkas, turėdamas kelis kreditorius ir būdamas nemokus, elgiasi nesąžiningai ir suteikia pirmenybę kitam bent vienam kreditoriui. Jeigu be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas išvadai, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai nemokus skolininkas vienu ar kitu būdu atsiskaito su vienu kreditoriumi, pastarasis yra privilegijuojamas kitų kreditorių atžvilgiu ir tokiu būdu pažeidžiami kreditorių visumos interesai, nes atsiskaitymui panaudotos lėšos galėjo būti skirtos visų kreditorių reikalavimams tenkinti.
28. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad ieškovė ginčo sandorio sudarymo metu turėjo ir daugiau kreditorių, tačiau apeliantės teigimu, kreditorių lygiateisiškumo principas, sudarant ginčo sandorį, buvo užtikrintas, nes ieškovė 2015 m. vasario 13 d. visiems kreditoriams išsiuntė pasiūlymą Nr. 46, kuriuo suteikė galimybę visiems kreditoriams įsigyti reikalavimo teises pagal ieškovės pareikštus ieškinius teismuose, tokiu būdu sumažinant bendrovės kreditorinius įsiskolinimus. Šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija vertina kritiškai ir atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Pirma, ginčo sutartyje šalys sulygo, kad didžioji kainos už perleidžiamas reikalavimo teises dalis (t. y. net 94,26 proc.) bus sumokėta atliekant priešpriešinių tarpusavio reikalavimų įskaitymą. Taigi, atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą kitų ieškovės kreditorių teisės ir interesai buvo pažeisti, nes ieškovė užuot visą sandorio kainą gavusi pinigais ir tokiu būdu padidinusi turimo turto vertę, įskaitymo būdu atsiskaitė tik su atsakove UAB „Žvelk plačiau“ jai suteikdama prioritetą kitų kreditorių atžvilgiu. Antra, atsižvelgiant į tai, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė formaliai vis dar buvo įgijusi restruktūrizuojamos įmonės statusą, atsiskaitant su kreditoriais privalėjo būti vadovaujamasi ĮRĮ 13 straipsnyje nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo eile ir tvarka. Pažymėtina, kad pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, kreditorių reikalavimai tenkinami vadovaujantis proporcingumo principu pagal kiekvienam kreditoriui priklausančią sumą (ĮRĮ 13 straipsnio 7 dalis). Trečia, iš pačios apeliantės kartu su 2016 m. lapkričio 2 d. rašytiniais paaiškinimais pateikto ieškovės kreditorės UAB „Jungtinė auditorių kontora“ 2015 m. vasario 17 d. reikalavimo pateikti paaiškinimus dėl 2015 m. vasario 13 d. pasiūlymo įsigyti reikalavimo teises, akivaizdu, kad ieškovės kreditoriai pateiktą pasiūlymą kvestionavo kreditorių lygybės principo užtikrinimo aspektu, atkreipė ieškovės dėmesį, kad pagal pasiūlymą sudaryti sandoriai gali būti ginčijami CK 6.66 straipsnio pagrindu.
29. Teisėjų kolegija apibendrindama aukščiau nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovė ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo faktiškai nemoki, turėjo daugiau kreditorių ir neturėjo pakankamai pinigų visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu, ginčo sandoriu suteikė vienai iš kreditorių – UAB „Žvelk plačiau“ – nepagrįstą pranašumą kitų kreditorių atžvilgiu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčo sandoriu buvo pažeistos kitų BUAB „Skirnuva“ kreditorių teisės.

         Dėl sandorių privalomumo

30. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad privaloma aplinkybė sudaryti sandorį gali būti konstatuota tik tuomet, kai pareiga sudaryti sandorį kyla iš privalomų teismo ar kitų institucijų sprendimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat apibrėžta, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010).
31. Ginčo sandorio sudarymo privalomumą apeliantė grindžia vienintele aplinkybe – restruktūrizavimo plano vykdymu ir įsipareigojimų kreditoriams mažinimu. Nors vienas iš restruktūrizavimo proceso tikslų yra sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto (ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalis), tačiau vien aplinkybė, kad įmonei iškelta restruktūrizavimo byla ir vykdomas restruktūrizavimo planas savaime nenulemia restruktūrizavimo laikotarpiu sudarytų sandorių privalomumo. Jokio įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs šalis sudaryti ginčo sandorį, juolab sulygti, kad didžioji kainos dalis būtų įskaityta taikant tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, nebuvo. Dėl to negalima pripažinti, kad BUAB „Skirnuva“ turėjo pareigą sudaryti ginčijamą sandorį. Aplinkybės, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu BUAB „Skirnuva“ buvo restruktūrizuojama, turėjo prievolę atsiskaityti su atsakove UAB „Žvelk plačiau“ pagal teismo patvirtintą restruktūrizavimo planą, taip pat mokėti einamuosius mokėjimus, nelaikytinos tuo imperatyvu, sukėlusiu jai neišvengiamą teisinę pareigą sudaryti ginčo sandorį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tą aplinkybę, kad pagal ginčo sutartį ieškovė realiai gavo tik 1 500 Eur, kuriuos galėjo panaudoti atsiskaityti su kreditoriais ĮRĮ 13 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl negalima pripažinti, kad ginčo sandoris privalėjo būti sudarytas dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių stengiantis sumažinti įsipareigojimus visiems kreditoriams. Dėl nurodytų priežasčių atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad BUAB „Skirnuva“ privalėjo sudaryti šioje byloje ginčijamą sandorį. Papildomai teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi ieškovės restruktūrizavimo byla buvo nutraukta teismui konstatavus, kad restruktūrizavimo planas nevykdomas, nors ginčo sandorio sudarymo metu formaliai ši nutartis nebuvo įsiteisėjusi, tačiau ieškovei šios aplinkybės neabejotinai buvo žinomos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo sandoris šalims nebuvo privalomas ir jo sudarymas negali būti pateisinamas prisidengiant restruktūrizavimo plano vykdymu.

Dėl sandorio šalių (ne)sąžiningumo

32. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, taip pat kad sandorį sudariusių šalių sąžiningumo klausimas yra saistomas kitų actio Pauliana sąlygų. Actio Pauliana instituto taikymui taip pat turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinas sandoris, o kai neatlygintinas – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis), kuris be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip, tačiau sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). Actio Pauliana taikymo prasme ginčijamų sandorių šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų skolininko kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015).
33. Įvertinusi byloje esančių įrodymų visetą teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neabejotinai žinojo apie savo nemokumą ginčijamo sandorio sudarymo metu. Tai liudija byloje esantys duomenys, kurie įrodo, kad dar prieš sudarant ginčijamą sandorį, t. y. 2014 m. gruodžio 4 d., BUAB „Skirnuva“ restruktūrizavimo byla buvo nutraukta teismui konstatavus, kad restruktūrizavimo planas nevykdomas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartimi patvirtintas ieškovės restruktūrizavimo planas nebuvo vykdomas, o jos veikla buvo nuostolinga. Taigi, ieškovė neabejotinai žinojo neturinti finansinių galimybių atsiskaityti su visais kreditoriais, net jiems ir restruktūrizavus savo finansinius reikalavimus. BUAB „Skirnuva“ nesąžiningumą liudija ir tai, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas įmonės restruktūrizavimo laikotarpiu, nesilaikant ĮRĮ 13 straipsnyje nustatytos atsiskaitymo su kreditoriais eilės ir tvarkos, o pirmenybę patenkinti savo reikalavimus už įgyjamas reikalavimo teises beveik visa suma atsiskaitant priešpriešinių reikalavimų įskaitymo būdu suteikiant vienintelei kreditorei UAB „Žvelk plačiau“. Be to, faktas, kad beveik iš karto po ginčo sandorio sudarymo buvo inicijuotas ieškovės bankroto bylos iškėlimas, teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad kiti įsiskolinimai kreditoriams nebuvo dengiami. Nurodytos faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad ieškovė negalėjo nesuvokti, jog sudaromu ginčo sandoriu pažeidžiami kitų kreditorių interesai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ją nesąžininga sandorio šalimi.
34. Vertinant kitos sandorio šalies – apeliantės, sąžiningumą, teismų praktikoje pripažįstama, kad sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko, kaip subjekto, nuolat sudarančio jo veiklai užtikrinti būtinus sandorius, statusas sustiprina reikalavimą domėtis kita sandorio šalimi, jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti nepažeidžiant įstatymų, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir interesai, kad sandoris užtikrintų stabilius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010).
35. Kadangi ieškovės BUAB „Skirnuva“ restruktūrizavimo plane atsakovė UAB „Žvelk plačiau“ buvo patvirtinta tarp kitų kreditorių, jai negalėjo būti nežinomos analizuotos aplinkybės, susijusios su ieškovės nemokumu bei kitų kreditorių egzistavimu. Be to, apeliantė aktyviai dalyvavo BUAB „Skirnuva“ kreditorių susirinkimuose, teismui skundė 2014 m. spalio 10 d. nutarimą, kuriuo BUAB „Skirnuva“ administracijos vadovas buvo įpareigotas kreiptis į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, tačiau ginčo sandorį sudarydama po to, kai 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi buvo nutraukta ieškovės restruktūrizavimo byla, neabejotinai žinojo, kad ieškovė nevykdo ir yra nepajėgi toliau vykdyti restruktūrizavimo planą, jos finansinė padėtis itin sunki, jai gresia bankroto bylos iškėlimas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčo sandoris sudarytas atsakovei elgiantis nesąžiningai.

Dėl restitucijos taikymo

36. Kitos pirmosios instancijos teismo konstatuotos būtinosios sąlygos taikyti actio Pauliana apeliaciniu skundu nekvestionuojamos, todėl teisėjų kolegija jų pakartotinai nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.
37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl nustatytų CK 6.66 straipsnio sąlygų viseto buvo pagrindas pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu ir taikyti restituciją. Apeliantės teigimu, nors pirmosios instancijos teismas ir pagrįstai nurodė, kad sandorio negaliojimo padarinių tikslas – grąžinti šalis į pirminę padėtį, tačiau, apeliantės nuomone, teismas nepasisakė dėl 1 500 Eur, sumokėtų į ieškovės kasą, bei 55 000 Lt įsiskolinimo grąžinimo atsakovei. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu neturi pagrindo sutikti.
38. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu taikė dvišalę restituciją ir įpareigojo ieškovę grąžinti atsakovei 1 500 Eur, sumokėtus pagal pripažintą negaliojančia sutartį, o atsakovę įpareigojo ieškovei grąžinti perleistą 356 050,15 Lt (103 119,35 Eur) dydžio reikalavimą į skolininkę Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos su visomis atsakovės perimtomis papildomomis teisėmis, susijusiomis su šio reikalavimo perdavimu, taip pat panaikino šio susitarimo pagrindu atliktą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą 85 000 Lt sumai. Minėta, kad 85 000 Lt dydžio priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo suma susideda iš 30 000 Lt ieškovės skolos atsakovei pagal teismo patvirtintą restruktūrizavimo planą ir 55 000 Lt einamųjų mokėjimų. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl 1 500 Eur, sumokėtų į ieškovės kasą, bei 55 000 Lt įsiskolinimo grąžinimo atsakovei.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

39. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės klausimo dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjimui, bylos galutiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

40. Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

41. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos                                                                                                                Danutė Gasiūnienė

Dalia Kačinskienė

Nijolė Piškinaitė