Administracinė byla Nr. eA-5197-415/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02440-2020-7
Procesinio sprendimo kategorija 8.6.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. sausio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. (G. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas G. K. 2020 m. liepos 17 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. (15/6-5)1u-8 „Dėl Gruzijos piliečio G. K. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Gruziją“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas paaiškino, jog jis sąžiningai siekė įvykdyti Departamento 2020 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. (15/6-5)41PR-5, kuriuo buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos per 10 dienų nuo susipažinimo su šiuo sprendimu dienos. 2020 m. kovo 11 d. apie 11–12 val. Baltarusijos pasienio punkte pareiškėjas buvo informuotas, jog, išvykęs į Baltarusiją, jis negalės grįžti ne mažiau nei tris mėnesius, todėl jis nusprendė grįžti į Vilnių, norėdamas gauti daugiau informacijos. 2020 m. kovo
11 d. Pasaulinė sveikatos organizacija paskelbė pasaulinę pandemiją, 2020 m. kovo 16 d. Lietuva paskelbė karantiną. Gruzija panašiu laikotarpiu paskelbė nepaprastąją padėtį (skrydžiai vykdomi tik specialiu Sakartvelo Vyriausybės leidimu) ir tik 2020 m. liepos 8 d. atvėrė sienas penkioms Europos Sąjungos valstybėms, tarp jų – Lietuvai. Taigi, pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių negalėjo įvykdyti ankstesniojo Departamento sprendimo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į pranešimą atsakovo interneto svetainėje, kad: „Užsieniečiams, kurių teisėto buvimo Lietuvoje laikotarpis baigėsi tuomet, kai Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas ir kurie ne dėl savo kaltės negalėjo ar negali laiku išvykti iš Lietuvos, 2 mėnesius nuo karantino pabaigos nebus priimami sprendimai dėl grąžinimo ir nebus taikoma administracinė atsakomybė už neteisėtą buvimą. Užsieniečiai, taip pat tie, dėl kurių buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo, bet laikotarpis savanoriškai išvykti baigėsi karantino metu, privalo išvykti iš Lietuvos iki 2020 m. rugpjūčio 17 d. 24:00 val.“ Ginčo atveju susidarė situacija, kad asmenims, kuriems grąžinimo terminas baigėsi 2020 m. kovo 16 d., t. y. 2 dienoms vėliau nei pareiškėjui, jokios sankcijos netaikomos ir terminas išvykti pratęsiamas iki 2020 m. rugpjūčio 17 d. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo paklausimą elektroniniu paštu, nurodė, jog asmenims, neišvykusiems karantino laikotarpiu iš Lietuvos Respublikos, 2 mėnesius nuo karantino pabaigos nebus priimami sprendimai dėl grąžinimo ir nebus taikoma administracinė atsakomybė už neteisėtą buvimą. Pareiškėjas pabrėžė, jog jam buvo suteiktas tik 10 kalendorinių dienų terminas savanoriškai palikti Lietuvos Respubliką (nors gali būti suteikiama iki 30 d.), kuris baigėsi 2020 m. kovo 14 d., po dviejų dienų buvo paskelbta pasaulinė pandemija ir karantinas Lietuvoje. Šalims uždarinėjant sienas, pandemijos pradžioje nesant pakankamai informacijos apie taikomus apribojimus, ribojamus skrydžius bei oro linijų skelbiamą informaciją apie atšaukiamus skrydžius, įskaitant ir Gruzijoje paskelbtą nepaprastąją padėtį, pareiškėjas susidūrė su objektyviomis kliūtimis įvykdyti 2020 m. kovo 2 d. sprendimą. Pareiškėjui, priešingai nei kitiems asmenims, nebuvo suteikta galimybė išvykti iki 2020 m. rugpjūčio 17 d. ir Sprendimu jam sukeliamos palyginti sunkios ir neproporcingos pasekmes – skirtas draudimas atvykti į Lietuvą vienerius metus nuo išsiuntimo dienos, įvedant į centrinę Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 1 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjos nuomone, Sprendimas nemotyvuotas, jame nurodytos tik teisės normos (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p. įtvirtinto įstatymo viršenybės principo ir
8 str. pažeidimas). Be to, Sprendime nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neturi nei socialinių, nei kitų ryšių su Lietuvos Respublika, kadangi dar priimant 2020 m. kovo 2 d. sprendimą pareiškėjas informavo atsakovą apie ruošimąsi vesti. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, nepaprašė pareiškėjo papildomos informacijos, neatsižvelgė į pareiškėjo sudarytą santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, su kuria šeiminiai santykiai truko apie trejus metus, dėl ko draudimo atvykti laikotarpis nulems jam realių, ilgalaikių ir neigiamų pasekmių atsiradimą, tokiu būdu neįvertindamas individualios pareiškėjo situacijos, nepaisydamas gero administravimo principo imperatyvų.
3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė šio skundo netenkinti.
4. Atsakovas pabrėžė, kad terminas pareiškėjui savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos baigėsi 2020 m. kovo 14 d., t. y. iki karantino Lietuvoje paskelbimo dėl COVID-19 pandemijos
(2020 m. kovo 16 d.), todėl pandemija ir karantinas negali būti laikomi grąžinimo sprendimo neįvykdymą pateisinančia priežastimi. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, įrodymų, galinčių patvirtinti jo siekį išvykti (pvz., įsigyto lėktuvo ar traukinio bilieto, užklausų dėl bilietų įsigijimo) ar logiškų paaiškinimų, kodėl neturėjo galimybės išvykti. Remiantis viešai prieinamais duomenimis, skrydžiai į Gruziją pareiškėjui nustatytu savanoriško išvykimo laikotarpiu nebuvo nei atšaukti, nei ribojami. Iš Lietuvos pasiekti Gruziją galima skrendant iš Vilniaus tarptautinio oro uosto (VNO) per Varšuvos Šopeno oro uostą (WAW). Tarp minėtų oro uostų kovo 4–14 dienomis, po du kartus per dieną buvo vykdomi komerciniai skrydžiai. Nė vienas iš šių skrydžių nebuvo atšauktas ar atidėtas. Tarp Varšuvos Šopeno oro uosto (WAW) ir Tbilisio tarptautinio oro uosto (TBS) yra vykdomi tiesioginiai komerciniai skrydžiai, kurie kovo 4–14 dienomis vyko pagal nustatytą grafiką, vieną kartą per dieną, nė vienas šių skrydžių nebuvo atšauktas. Be to, pareiškėjas nei iki jam nustatyto savanoriško išvykimo į Gruziją termino pabaigos, nei vėliau nesikreipė į Departamentą dėl nustatyto savanoriško išvykimo termino pratęsimo, nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl negali per nustatytą terminą savanoriškai išvykti. Atsakovas, atsižvelgdamas į karantino metu įvestus kelionių apribojimus, toleravo pareiškėjo neteisėtą buvimą Lietuvoje ir Sprendimą priėmė tik išnykus aplinkybėms, kurios apsunkintų jo išvykimą iš Lietuvos. Dėl skundo argumentų, kad, priimant Sprendimą, nebuvo atsižvelgta į 2020 m. gegužės 15 d. sudarytą santuoką tarp pareiškėjo ir Lietuvos Respublikos pilietės, atsakovas akcentavo, jog egzistuojantys faktiniai ryšiai tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės nėra kliūtis išsiųsti jį į Gruziją, juolab kad santuokos sudarymo metu pareiškėjui ir jo sutuoktinei buvo žinoma pareiškėjo teisinė padėtis Lietuvoje. Užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia. Santuokos sudarymo metu asmenys žinojo, kad vieno iš jų teisinė padėtis tokia, kad šeimos gyvenimo tęsimas valstybėje nuo pradžių bus rizikingas, pareiškėjas nenurodė jokių nagrinėjamam klausimui reikšmę turinčių išimtinių faktinių aplinkybių. Pareiškėjo kontaktas su sutuoktine gali būti išlaikomas pasitelkiant elektroninio ryšio priemones ar pareiškėjo sutuoktinei vykstant kartu su pareiškėju į jo kilmės šalį. Atsakovas tvirtino, jog priimant Sprendimą, buvo įvertintas pareiškėjo lengvabūdiškas elgesys nesilaikant jam kaip užsieniečiui kylančių pareigų, taip pat jo socialiniai, ekonominiai, šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos yra proporcinga, motyvuota ir pagrįsta priemonė siekiamiems tikslams užtikrinti – užkirsti kelią užsieniečiams piktnaudžiauti savo teisine padėtimi Lietuvos Respublikoje. Visuomenės ir valstybės interesas, kad Lietuvos Respublika suteiktų teisę atvykti į Lietuvos Respubliką tik tiems užsieniečiams, kurie nekelia nelegalios migracijos grėsmės, yra svarbesnis už pareiškėjo galbūt patirsiamus nepatogumus. Atsakovo vertinimu, Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos (motyvai išdėstyti pačiame Sprendime), atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 27 d. sprendimu atmetė pareiškėjo G. K. skundą.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo išduota viza, galiojusi nuo 2017 m. sausio 11 d. iki 2018 m. sausio 14 d.
7. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 16 d. buvo perduotas iš Švedijos Karalystės. Tą pačią dieną jis Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Departamentas 2019 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr.(15/6-5) 12PR-58 atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
8. Departamentas 2020 m. kovo 2 d. priėmė sprendimą Nr.(15/6-5) 41 PR-5 dėl pareiškėjo grąžinimo į Gruziją. Minėtu sprendimu jis įpareigotas išvykti iš Lietuvos per 10 kalendorinių dienų nuo susipažinimo su sprendimu dienos (susipažinimo diena – 2020 m. kovo 4 d.). Pareiškėjas privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 2020 m. kovo 14 d., t. y. iki karantino Lietuvoje paskelbimo dėl COVID-19 pandemijos (2020 m. kovo 16 d.).
9. Departamentas 2020 m. birželio 11 d. nustatė, kad pareiškėjas vis dar yra Lietuvos Respublikos teritorijoje ir neišvyko į Gruziją. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nuo 2020 m. vasario 21 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, bei į tai, kad jis neįvykdė įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos iki 2020 m. kovo 14 d., Departamentas priėmė ginčijamą 2020 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. (15/6-5)1u-8, kuriuo nusprendė išsiųsti pareiškėją į Gruziją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
10. Teismas pritarė atsakovo pastebėjimui, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo argumentus, kad jis siekė išvykti iš Lietuvos (lėktuvo ar traukinio bilietų ar pan.), o iš atsakovo nurodytų aplinkybių matyti, jog pareiškėjas savanoriško išvykimo laikotarpiu galėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas iki nustatyto savanoriško išvykimo termino pabaigos ar vėliau nesikreipė į atsakovą, neteikė paaiškinimų apie kliūtis įvykdyti įpareigojimą savanoriškai išvykti, pasinaudodamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu
Nr. 1V-429 patvirtinto Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 46 punkte įtvirtinta galimybe pratęsti šį nustatytą terminą.
11. Teismas atkreipė dėmesį į Sprendime nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ir neturi socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika. Asmens byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2020 m. gegužės 15 d., neteisėtai būdamas Lietuvos Respublikoje, sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete S. K.. Santuokos sudarymo metu pareiškėjui ir jo sutuoktinei buvo žinoma pareiškėjo teisinė padėtis Lietuvoje, kadangi jis santuoką sudarė jau po Departamento 2020 m. kovo 2 d. sprendimo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra absoliuti (tokia teisė tėra išvestinė, kildinama iš bendros Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintos valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą), teismo vertinimu, egzistuojantys faktiniai ryšiai tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės nėra kliūtis išsiųsti jį į Gruziją. Be to, pareiškėjo kontaktas su sutuoktine gali būti palaikomas, pasitelkiant elektroninio ryšio priemones ar jai vykstant su pareiškėju į Gruziją.
12. Teismo vertinimu, Sprendimas yra proporcingas, išsamus ir motyvuotas. Priėmus sprendimą išsiųsti užsienietį, buvo privaloma uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 str. 2 d.). Atsakovas pagrįstai laikė, jog visuomenės ir valstybės interesas, kad Lietuvos Respublika suteiktų teisę atvykti į Lietuvos Respubliką tik tiems užsieniečiams, kurie nekelia nelegalios migracijos grėsmės, yra svarbesnis už pareiškėjo galbūt patiriamus nepatogumus. Sprendimu pasiekiamas tikslas užkirsti kelią nesąžiningam, nepatikimam ir piktnaudžiaujančiam imigracijos taisyklėmis užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsakovas pagrįstai nustatė 1 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį (maksimalus terminas – 5 metai). Kadangi pareiškėjui taikomas atsisakymas leisti atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus, atsižvelgiant į tai, kad jis gali siekti pakartotinai atvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę narę ar kitaip kelti nelegalios migracijos grėsmę, jo duomenys, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu ir SIS II reglamento
24 straipsnio 3 dalimi, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai pateikti C.SIS II.
13. Teismas padarė išvadą, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.
III.
14. Pareiškėjas G. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundo reikalavimus, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
15. Pareiškėjas mano, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Priešingai nei konstatavo teismas, pareiškėjas buvo pateikęs rašytinius įrodymus, patvirtinančius jo nurodytas aplinkybes apie siekį įvykdyti įpareigojimą savanoriškai išvykti iš Lietuvos, t. y. Lavoriškių pasienio kontrolės punkte pareiškėjas buvo informuotas, jog, išvykęs, jis negalės atvykti į Lietuvos Respubliką 3 mėnesius (programėlės Google Maps duomenys). Pareiškėjui nebuvo žinoma Aprašo
46–47 punktuose numatyta tvarka, kadangi šis teisės aktas skelbiamas tik lietuvių kalba, todėl jis į atsakovą kreipėsi tik 2020 m. birželio 16 d. elektroniniu paštu. Pareiškėjui buvo nurodyta (analogiška informacija skelbiama ir Departamento interneto svetainėje), jog 2 mėnesius nuo karantino pabaigos nebus priimami sprendimai dėl grąžinimo ir taikoma administracinė atsakomybė už neteisėtą buvimą šalyje. Kaip nurodyta teismo posėdyje, Sprendimas priimtas kitą dieną po to, kai pareiškėjas ir jo žmona apsilankė Departamente, siekdami pateikti dokumentus leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti. Pareiškėjas su Sprendimu supažindintas tik po 3 savaičių (2020 m. liepos 1 d.). Be to, pareiškėjas tvirtina, kad teismas nepasisakė dėl jo argumentų, susijusių su Sprendimo neproporcingumu (šiuo aspektu pareiškėjas pakartoja, jog asmenys, kuriems savanoriško išvykimo terminas pasibaigė pora dienų vėliau, t. y. 2020 m. kovo 16 d. Lietuvoje paskelbus karantiną, yra kitokioje padėtyje; pabrėžia, kad informacijos stoka dėl pasaulinės pandemijos atsirado prieš karantino paskelbimą). Pareiškėjas nepritaria teismo išvadai, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, ir pakartoja, kad sprendime tik nurodyti atitinkami Įstatymo straipsniai, formaliai nurodytos faktinės aplinkybės. Be to, teismas nepagrįstai sutiko su atsakovo pozicija dėl pareiškėjo santuokos reikšmės, nepaisant to, kad priimant Sprendimą išvis nebuvo įvertintos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo šeimine padėtimi, jam nesuteikta galimybė teikti papildomus paaiškinimus / įrodymus, be kita ko, apie tikėtinas realias, ilgalaikes neigiamas pasekmes jo šeiminiams ryšiams (gero administravimo principo pažeidimas).
16. Pareiškėjas 2020 m. lapkričio 30 d. pateiktuose papildomuose paaiškinimuose tvirtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kuria remiasi atsakovas, teigdamas, jog pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos yra suderinamas su Konvencijos 8 straipsniu, nėra aktuali nagrinėjamoje byloje, kadangi ginčas kilo ne dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėjas kilusiame ginče siekia įrodyti, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, disponuodamas informacija apie pareiškėjo sudarytą santuoką, nesuteikė jam galimybės būti išklausytam bei pateikti paaiškinimus apie tokiu sprendimu sukeliamas ilgalaikes neigiamas pasekmes jo šeiminiams ryšiams (šiame kontekste pareiškėjas akcentuoja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką dėl, be kita ko, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatų taikymo; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. sprendimą administracinėje byloje
Nr. eA-2392-492/2020). Sprendime klaidingai nurodoma, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, toks sprendimas nemotyvuotas ir neobjektyvus, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Atsakovas neįvertino individualios pareiškėjos situacijos, vadovaudamasis Įstatymo 128 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsnio 8 dalimi, Apraše nurodytais kriterijais.
17. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą atmesti.
18. Atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, be kita ko, jog, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, vien santuokos sudarymo su Lietuvos Respublikos piliete faktas nereiškia, kad sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos yra neteisėtas. Mano, kad teismas visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisingai pritaikė įstatymus. Pabrėžia, kad pareiškėjas nei Sprendimo priėmimo dieną, nei šiuo metu neturi teisinio pagrindo būti Lietuvos Respublikoje.
19. Atsakovas 2020 m. gruodžio 21 d. teismui pateiktuose paaiškinimuose nurodo, kad
2020 m. kovo 2 d. sprendimas Nr. (15/6-5)41PR-5 buvo 2020 m. kovo 4 d. pareiškėjui perskaitytas, išaiškintas ir pasirašytinai įteiktas, įspėjant, kad jei pareiškėjas per nustatytą laikotarpį neišvyks iš Lietuvos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo. Pareiškėjas per nustatytą terminą, kuris baigėsi dar iki Lietuvoje įvesto karantino pradžios, neįvykdė minėto sprendimo. Pareiškėjas nei iki nustatyto termino savanoriškai išvykti pabaigos, nei vėliau nesikreipė į Departamentą, informuodamas apie kliūtis savanoriškai išvykti, kaip tai numatyta Aprašo 46 punkte, arba dėl kilusių neaiškumų, susijusių su teisės aktais ir jų įgyvendinimu, taip pat nepateikė teismui skunde nurodomas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Dėl šių priežasčių atsakovas pareiškėjo argumentus dėl nesuteiktos galimybės būti išklausytam laiko subjektyvaus pobūdžio, gynybine pozicija. Atsakovas pažymi, jog tai, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo ne dėl leidimo gyventi išdavimo, nepaneigia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje akcentuojamos valstybių narių teisės kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją, užsieniečių pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų (žr., pvz., 2014 m. spalio 3 d. sprendimą Jeunesse prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 12738/10)). Pabrėžia, kad pareiškėjas santuoką sudarė neteisėtai būdamas Lietuvos Respublikoje, kai jau buvo priimtas sprendimas dėl jo grąžinimo, kurio jis neįvykdė. Pareiškėjas, tokiomis aplinkybėmis sudarydamas santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, žinojo, kad jo šeimos gyvenimo tęsimas Lietuvoje nuo pat pradžių bus rizikingas. Be to, atsakovas nesutinka su pareiškėjo prašymu priteisti jam 374 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, kadangi, atsakovo nuomone, byloje nebuvo sprendžiami sudėtingi teisės taikymo ir aiškinimo klausimai (priteistina suma turėtų būti sumažinta), o pateikta sąskaita už teisines paslaugas neinformatyvi (neaišku, už kokias teisines paslaugas kokioje konkrečioje byloje ši sąskaita išrašyta).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
20. Sprendimų dėl užsieniečių grąžinimo ir išsiuntimo į užsienio valstybes priėmimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429. Vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui.
21. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduota viza, galiojusi nuo 2017 m. sausio 11 d. iki 2018 m. sausio 14 d. 2017 m. gegužės 16 d. pareiškėjas buvo perduotas iš Švedijos Karalystės ir tą pačią dieną Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento 2019 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr.(15/6-5) 12PR-58 pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Šiam sprendimui įsiteisėjus, Departamentas 2020 m. kovo 2 d. priėmė sprendimą Nr.(15/6-5) 41 PR-5 dėl pareiškėjo grąžinimo į Gruziją (Sakartvelą). Sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos per 10 kalendorinių dienų nuo susipažinimo su sprendimu dienos (2020 m. kovo 4 d.). Pareiškėjas privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 2020 m. kovo 14 d, t. y. iki karantino Lietuvoje paskelbimo dėl Covid-19 pandemijos (karantinas paskelbtas nuo 2020 m. kovo 16 d.). Departamentui vykdant užsieniečių kontrolę nustatyta, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos teritorijoje ir neišvyko į Gruziją (Sakartvelą). Departamentas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nuo 2020 m. vasario 21 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, neįvykdė įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 2020 m. kovo 14 d., priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė išsiųsti pareiškėją į Gruziją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
22. Dėl įrodymų vertinimo.
22.1. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio
1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.
22.2. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių.
22.3. Tai, kad pareiškėjas neįvykdė įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos, yra akivaizdu, o byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis neįvykdė šio įpareigojimo dėl nuo jo nepriklausiusių objektyvių priežasčių. Priežastys, kurias nurodo pareiškėjas, nėra reikšmingos vertinant Sprendimo teisėtumą.
22.4. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas iki nustatyto savanoriško išvykimo termino pabaigos ar vėliau nesikreipė į atsakovą, neteikė paaiškinimų apie kliūtis įvykdyti įpareigojimą savanoriškai išvykti, pasinaudodamas Aprašo 46 punkte įtvirtinta galimybe pratęsti terminą įvykdyti įpareigojimą savanoriškai išvykti.
22.5. Tai, kad pareiškėjas nežinojo, kaip jis teigia, apie galimybę kreiptis dėl termino pratęsimo įvykdyti įpareigojimą savanoriškai išvykti, neturi esminės reikšmės vertinant Sprendimo teisėtumą, nes ir bylą nagrinėjant teisme nepateikta įrodymų, kurie galėtų būti pripažinti įpareigojimo neįvykdymą objektyviai pateisinančiais duomenimis.
23. Dėl proporcingumo principo taikymo.
23.1. Pareiškėjas be svarbių priežasčių neįvykdė įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos iki karantino paskelbimo, todėl konstatuotina, kad prievolės išvykti gera valia neįvykdymas yra pakankamas pagrindas priimti ginčiją sprendimą, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją į Gruziją (Sakartvelą) bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Toks sprendimas nepažeidžia proporcingumo principo.
23.2. Vertinti iš esmės skirtingas teisines situacijas, t. y. atvejus, kai asmenys negalėjo įvykdyti įsipareigojimo savanoriškai išvykti įsigaliojus dėl pandemijos įvestiems ribojimams, ir situaciją, konstatuotą ginčo atveju, kai įsipareigojimas neįvykdytas, nors išvykimo į Gruziją (Sakartvelą) galimybės nebuvo ribotos, proporcingumo aspektu nėra teisinių pagrindų jau vien dėl to, kad iš esmės skiriasi pareiškėjo teisinė situacija nuo tos, kuri kilo įvedus judėjimo ribojimus.
24. Dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, disponuodamas informacija apie pareiškėjo sudarytą santuoką, nesuteikė jam galimybės būti išklausytam bei pateikti paaiškinimus apie tokiu sprendimu sukeliamas ilgalaikes neigiamas pasekmes jo šeiminiams ryšiams.
24.1. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, teisės į gynybą užtikrinimo principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, o teisė būti išklausytam per bet kokią procedūrą yra jo sudedamoji dalis (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo Sopropé, C-349/07, EU:C:2008:746, 33 ir 36 p.; 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo M., C-277/11, EU:C:2012:744, 81 ir 82 p.; 2014 m. liepos 3 d. sprendimo Kamino International Logistics, C-129/13, EU:C:2014:2041, 28 p.).
24.2. Teisė būti išklausytam užtikrina kiekvienam asmeniui galimybę deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą ir iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo (žr. sprendimo M. 87 p. ir jame nurodytą teismo praktiką).
24.3. Tai, ar padarytas teisės į gynybą pažeidimas, turi būti vertinama atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno nagrinėjamo atvejo aplinkybes (žr. 2011 m. spalio 25 d. sprendimo Solvay SA prieš Komisiją, C‑110/10 P, EU:C:2011:687, 63 p.), visų pirma į nagrinėjamo akto pobūdį, jo priėmimo aplinkybes ir atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas (žr. 2013 m. liepos 18 d. sprendimo Komisija ir kt. prieš Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 102 p. ir jame nurodytą teismo praktiką; 2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimo G. ir R., C-383/13 PPU, EU:C:2013:533, 34 p.).
24.4. Nutraukdamos neteisėtą trečiųjų šalių piliečių buvimą šalyje, valstybės narės turi laikytis teisingos ir skaidrios procedūros (žr. 2014 m. birželio 5 d. sprendimo Mahdi, C-146/14 PPU, EU:C:2014:1320, 40 p.).
24.5. Vadovaujantis Įstatymo 128 straipsnio 1 dalimi, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, inter alia (be kita ko, įskaitant) atsižvelgiama į jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
24.6. Ginčijamame Sprendime nurodoma, kad išsiunčiant pareiškėją iš Lietuvos Respublikos atsižvelgta į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas aplinkybes. Taip pat nurodoma, kad, Migracijos departamento turimais duomenimis, pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
24.7. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. gegužės 15 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete S. K..
24.8. Tai suponuoja, kad teisinė aplinkybė, nurodyta šio Sprendimo 24.5 punkte, buvo atsakovo netirta ir nevertinta, nors tai turėjo būti daroma, vadovaujantis Įstatymo 128 straipsnio
1 dalimi.
24.9. Sprendimo 24.1–24.4 papunkčiuose nurodytos Teisingumo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos kontekste teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, pažeidė Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies nuostatas, o šis pažeidimas konkrečioje situacijoje kildintinas inter alia ir dėl to, kad neužtikrinta asmens teisė būti išklausytam.
25. Dėl nurodytų pažeidimų ginčijamas atsakovo sprendimas panaikinamas ir klausimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos perduodamas Departamentui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 2 p., 144 str. 2 p.).
26. Priimtas teismo sprendimas yra iš dalies palankus pareiškėjui, taigi jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio įtvirtintus kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdama į anksčiau padarytas išvadas dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nutaria sumažinti pareiškėjo prašomos priteisti sumos (374 Eur) dydį iki 150 Eur.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo G. K. (G. K.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 27 d. sprendimą.
Priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo G. K. (G. K.) skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. (15/6-5)1u-8 „Dėl Gruzijos piliečio G. K. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Gruziją“ ir klausimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos perduoti Migracijos departamentui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjo G. K. (G. K.) prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 150 Eur (150 eurų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Gintaras Kryževičius
Dainius Raižys