Administracinė byla Nr. eA-2460-624/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07762-2023-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Boltensa“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas V. K. (V. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 23S107833 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi neteisėtai ir nepagrįstai priimtas tuo pagrindu, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės ir kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje.

3.       Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas yra nesuderinamas su teisinės valstybės principu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytu įstatymo viršenybės principu, reikalaujančiu, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais, neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje reikalavimo, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Pažymėjo, jog nebuvo tinkamai informuotas apie skunde numatytas aplinkybes ir jam nebuvo suteikta galimybė išsklaidyti kilusias abejones dėl jo turimų lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje pakankamumo, tuo buvo pažeistas gero administravimo principas. Sprendimas nėra pakankamai pagrįstas ir motyvuotas.

4.       Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2022 m. gegužės 9 d. dirba (duomenys neskelbtini) uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Boltensa“ (toliau – ir Bendrovė) pagal sudarytą 2022 m. gegužės 9 d. darbo sutartį Nr. 38 (toliau – ir Darbo sutartis), kuria darbdavys įsipareigojo pareiškėjui mokėti 740 Eur dydžio mėnesinį darbo užmokestį, neatskaičius mokesčių. Darbo sutarties pasirašymo metu buvo taikomas 2021 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 834, kuriame patvirtinta minimali mėnesinė alga – 730 Eur. Pareiškėjui išduotas skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodas, kuris patvirtina oficialaus įdarbinimo pagal darbo sutartį faktą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunkčiu, nustatytas pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – viena minimali mėnesinė alga. Sprendime nepagrįstai remiamasi darbo užmokesčio dydžiu tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas atostogavo. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) išduotą UAB „Boltensa“ apdraustųjų asmenų nedraudiminių laikotarpių (per nurodytą laikotarpį) lentelę matyti, kad pareiškėjas nuo 2023 m. sausio 2 d. iki 2023 m. sausio 16 d., nuo 2023 m. vasario 13 d. iki 2023 m. vasario 28 d., nuo 2023 m. kovo 1 d. iki 2023 m. kovo 22 d. buvo neapmokamose atostogose, todėl atitinkamai kito ir jo darbo užmokesčio dydis. Atsakovas vadovavosi tik formaliais reikalavimais apie lėšas pragyvenimui, neatsižvelgė į apdraustojo asmens nedraudiminį (neapmokamų atostogų) laikotarpį, nesurinko visos reikšmingos informacijos ir neteisingai įvertino pareiškėjo ekonominius ryšius, taigi priėmė VAĮ 8 straipsnio reikalavimų neatitinkantį administracinį aktą.

5.       Pareiškėjas pažymėjo, kad kiekvienas asmuo turi teisę į neapmokamas atostogas, o teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, jog Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio pagrindu Lietuvoje įdarbinti užsieniečiai privalo nepertraukiamai dirbti. Įstatymo V skirsnio nuostatos, reglamentuojančios užsieniečių darbui Lietuvoje keliamus reikalavimus, taip pat neįtvirtina draudimo Lietuvoje dirbantiems užsieniečiams naudotis teise į neapmokamas atostogas. Pareiškėjas gauna užtektinai pajamų, leidžiančių ne tik pragyventi Lietuvoje, bet ir padėti savo šeimai, ką patvirtina skundo priedai.

6.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7.       Atsakovas teigė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teisės normos pritaikytos tinkamai, jis pagrįstas objektyviais atsakovo disponuojamais duomenimis, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, Sprendimas priimtas nešališkai ir objektyviai, todėl atitinka VAĮ ir teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus administraciniam sprendimui. Skundo teiginiai yra deklaratyvūs, nesudaro pagrindo naikinti ginčijamo Sprendimo.

8.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB „Boltensa“ (duomenys neskelbtini), t. y. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu – leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, prašyme ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodant, kad numatomas darbo užmokestis – 740 Eur, taip pat prašyme nurodant, kad pareiškėjo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis (740 Eur). Patikrinus VSDFV informacinės sistemos (toliau – ir IS) duomenis, nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2022 m. liepos 4 d. ir nei vieną mėnesį per visą darbo Bendrovėje laikotarpį po leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 740 Eur, užsieniečiui nuo 2023 m. sausio mėnesio buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA) (353,68 – 420 Eur). Nuo 2023 m. pakilus MMA dydžiui iki 840 Eur, užsieniečio darbo užmokestis nuo 740 Eur taip pat turėjo pakilti iki 840 Eur, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad užsieniečio darbo užmokestis daugiausiai siekė tik 420 Eur.

9.       Atsakovas laikėsi pozicijos, kad vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai priėmė Sprendimą tuo pagrindu, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, t. y. duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

10.       Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikia paaiškinimų dėl 2023 m. balandžio – gegužės mėn., kai buvo mokamas ženkliai mažesnis darbo užmokestis. Taip pat nurodo, jog pareiškėjui leidimas gyventi buvo išduotas būtent darbo tikslu, o pareiškėjas daugiau nei pusę darbo laiko ne dirba, o yra išėjęs nemokamų atostogų, nors teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nebuvo pateikti duomenys, kad užsienietis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte.

11.       Atsakovas nesutiko su skundo teiginiu, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kadangi Įstatyme ir Apraše nėra įtvirtinta pareiga visais atvejais apklausti užsienietį prieš priimant sprendimą panaikinti leidimą gyventi, to nereikalaujama ir pagal teismų praktiką. Sprendimu nepažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata (valdžios įstaigos tarnauja žmonėms), gero administravimo principas. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurios būtų leidusios priimti sprendimą nenaikinti pareiškėjo leidimo gyventi, surinkti duomenys vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami ginčijamam Sprendimui priimti.

12.       Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Boltensa“ atsiliepime į skundą iš esmės palaikė skundo argumentus ir prašė skundo reikalavimus tenkinti visa apimtimi.

13.        Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad skundžiamas Sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, priimtas neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo darbo užmokesčiu, jo ekonominiais ir profesiniais ryšiais su Lietuvos Respublika, jis pažeidžia proporcingumo, teisingumo, sąžiningumo ir gero administravimo principus.

14.       Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad sudarė su pareiškėju Darbo sutartį, nustatant 740 Eur dydžio darbo užmokestį, o Darbo sutarties sudarymo metu buvo nustatyta minimali mėnesinė alga – 730 Eur. Atsižvelgdamas į sunkų darbo pobūdį, pareiškėjo asmenines šeimos aplinkybes, pareiškėjo prašymu teikė jam neapmokamas atostogas. Atsakovas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas gali neatvykti į darbą dėl sveikatos sutrikimų, neapmokamų atostogų ir kitų aplinkybių, dėl ko darbo užmokestis tokiais atvejais skaičiuojamas proporcingai dirbtam laikui. Skirtumas minimalaus darbo užmokesčio ir pareiškėjo gauto darbo užmokesčio buvo neženklus, todėl neturėjo būti pagrindu pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimui. Tai, kad pareiškėjas pasinaudojo teise į atostogas ir nedirbo, atitinkamai gaudamas mažesnį darbo užmokestį, nereiškia, jog yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas pagrindas panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Pareiškėją su Lietuva sieja darbiniai ryšiai. Atsakovas neįvertino visų aplinkybių, neapklausė pareiškėjo, neatsižvelgė į darbo užmokesčio sumažėjimo priežastis, trukmę, todėl pažeidė gero administravimo principą.

II.

15.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

16.       Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad:

16.1.       Pareiškėjas, kuris yra Baltarusijos pilietis, nuo 2022 m. kovo 3 d. iki 2022 m. liepos 4 d. dirbo UAB „Ronasta“ (duomenys neskelbtini).

16.2.       2022 m. gegužės 9 d. pareiškėjas su UAB ,,Boltensa“ sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 38, nustatant 740 Eur dydžio darbo užmokestį, įsigaliojimo datą – 2022 m. gegužės 9 d.

16.3.       2022 m. rugpjūčio 22 d. Bendrovė pareiškėjo vardu pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2208-LLG-7518, pareiškėjui ketinant dirbti Bendrovėje (duomenys neskelbtini) (tarpininkavimo rašto Nr. 20220920-140280), t. y. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Prašyme nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 740 Eur. Pareiškėjas prašyme taip pat nurodė, jog jo pragyvenimo šaltinis – Bendrovėje gautas darbo užmokestis. Nurodė, jog Bendrovėje dirba nuo 2022 m. liepos 4 d., gauna mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1 MMA.

16.4.       Tarpininkavimo rašte Nr. 20220920-140280 nurodoma, jog UAB „Boltensa“ įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui (duomenys neskelbtini), ekonominės veiklos rūšies sritis, pagal Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, pagal kurią užsienietį ketinantis įdarbinti (įdarbinęs) darbdavys vykdo veiklą – statyba, numatant mokėti mėnesinį darbo užmokestį – 740 Eur. Įsipareigojama, kad užsieniečio darbo užmokestis nebus mažesnis už tokį patį darbą dirbančio Lietuvos Respublikos gyventojo, o jeigu tokio darbuotojo nėra, – jo darbo užmokestis nebus mažesnis už Lietuvos statistikos departamento paskutinį paskelbtą kalendorinių metų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) pagal atitinkamą ekonominę veiklos rūšį. Taip pat įsipareigojama, jog už užsienietį bus mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos.

16.5.       2023 m. sausio 20 d. pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760219728 iki 2025 m. sausio 5 d.

16.6.       Pareiškėjas nuo 2023 m. sausio 2 d. iki 2023 m. sausio 16 d., nuo 2023 m. vasario 13 d. iki 2023 m. vasario 28 d., nuo 2023 m. kovo 1 d. iki 2023 m. kovo 22 d. buvo neapmokamose atostogose.

16.7.       Sodros duomenimis, pareiškėjui laikotarpiais nuo 2022 m. liepos 4 d. iki 2022 m. liepos 16 d., nuo 2022 m. liepos 27 d. iki 2022 m. liepos 31 d., nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 16 d., nuo 2022 m. rugpjūčio 27 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2022 m. rugsėjo 16 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d., nuo 2022 m. spalio 17 d. iki 2022 m. spalio 31 d., nuo 2022 m. lapkričio 2 d. iki 2022 m. lapkričio 16 d., nuo 2022 m. gruodžio 7 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., nuo 2023 m. sausio 2 d. iki 2023 m. sausio 16 d., nuo 2023 m. vasario 13 d. iki 2023 m. vasario 28 d., nuo 2023 m. kovo 1 d. iki 2023 m. kovo 22 d. nebuvo mokamos draudėjo išmokos.

16.8.       Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki 2023 m. liepos 21 d. iš UAB „Boltensa“ iš viso gavo 1 447 Eur, pareiškėjo sąskaitoje 2023 m. liepos 19 d. likutis – 16,52 Eur.

16.9.       2023 m. liepos 13 d. Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas tuo pagrindu, jog duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat tuo pagrindu, jog asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktais.

17.       Teismas apžvelgė ginčijamo Sprendimo turinį, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus pareiškėjas turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. sausio 5 d. Išimtys įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.

18.       Teismas vadovavosi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 8.3 papunkčiu. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA.

19.       Teismas pažymėjo, kad nėra ginčo, jog pareiškėjo patikrinimo metu MMA buvo 840 Eur (840 Eur MMA nustatytas nuo 2023 m. sausio 1 d.). Taigi, ginčo laikotarpiu (nuo 2023 m. sausio 1 d.) aktualus darbo užmokestis, kuris atitinka nurodytą prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte, turėjo būti 840 Eur, o iki tol galiojo 740 Eur dydis.

20.       Teismas nurodė, kad atsakovas VSDFV IS atlikęs duomenų apie pareiškėją patikrinimą nustatė, kad pareiškėjui, kuris Bendrovėje buvo įdarbintas pagal 2022 m. gegužės 9 d. darbo sutartį, laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gegužės 31 d. nei vieną mėnesį nebuvo mokamas įstatymu nustatytas ne mažesnis kaip 840 Eur (iki 2023 m. sausio 1 d. – 740 Eur) darbo užmokestis. VSDFV duomenimis pareiškėjui jo darbdavys UAB „Boltensa“ laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gegužės 31 d. išmokėdavo nuo 353,68 Eur iki 420 Eur per kalendorinį mėnesį (iki tol vieną mėnesį buvo išmokėtas 740 Eur atlygis). Pareiškėjas su skundu pateikė banko sąskaitos išrašą, kuriuo įrodinėja, kad pakako įmonės teikiamų lėšų pragyvenimui Lietuvoje, tačiau pareiškėjo pateiktas banko sąskaitos išrašas nepaneigia Sprendimu nustatytos aplinkybės, jog ginčo laikotarpiu (nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gegužės 31 d.) pareiškėjas iš Bendrovės negavo darbo užmokesčio, kuris būtų ne mažesnis nei 840 Eur. Teismas pažymėjo, kad neturi teisinio pagrindo nesivadovauti valstybės institucijoje (VSDFV) kaupiamais oficialiais duomenimis, sudarytais remiantis ir Bendrovės teikiama informacija, kuriuos, be kita ko, patvirtina ir raštu pateiktais pareiškėjo paaiškinimas ir jo sąskaitos duomenys. Dėl to pritartina Migracijos departamento išvadoms, kad Sodros duomenys patvirtina apie užsieniečiui realiai mokėtą atlyginimą. Teismas sprendė, jog Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mokamas mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA ir nereguliarus, o tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto reikalavimo (pareiškėjui mokėtas darbo užmokestis neatitiko Darbo sutartyje nurodyto mokėtino darbo užmokesčio).

21.       Teismas akcentavo, kad pareiškėjo pateikta Bendrovės apdraustųjų asmenų nedraudiminių laikotarpių lentelė (už laikotarpį nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. liepos 25 d.) patvirtina, jog pareiškėjas nebuvo draustas ginčo laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 2 d. iki 2023 m. sausio 16 d., nuo 2023 m. vasario 13 d. iki 2023 m. vasario 28 d., nuo 2023 m. kovo 1 d. iki 2023 m. kovo 22 d. Ši aplinkybė patvirtina skundžiamame Sprendime padarytą išvadą dėl pragyvenimui Lietuvoje reguliarių lėšų neturėjimo ir prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodytas neteisingas aplinkybes dėl tikrųjų migracijos į Lietuvą tikslų. Teismas pabrėžė, kad nėra teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjo skundo argumentais, kad pareiškėjas turėjo teisę į atostogas, taigi atitinkamai turėjo būti mažinamas jo atlyginimas, kadangi Įstatymas numato minimalią pajamų sumą ir gaunamų pajamų Lietuvoje reguliarumą, kuris, be kita ko, buvo nurodytas pareiškėjo siekiant leidimo laikinai gyventi Lietuvoje ir darbdavio tarpininkavimo rašte, o apie įdarbinimo sąlygų pasikeitimus Migracijos departamentas nebuvo informuotas.

22.       Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad jo vienintelis pragyvenimo šaltinis – Bendrovėje gautas darbo užmokestis. Užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje – 1 MMA. Bylos duomenimis, pareiškėjo patikrinimo metu nuo 2023 m. sausio 1 d. MMA buvo 840 Eur. Į bylą pateikti VSDFV duomenys patvirtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo mokamas nereguliarus ir du kartus mažesnis nei MMA darbo užmokestis. Be to, nei prašyme dėl leidimo išdavimo, nei tarpininkavimo rašte nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas dirbs nepilną darbo laiką bei negaus pragyvenimui reikalingų minimalių Lietuvoje pajamų. Darbinės pajamos nurodytos kaip vienintelis pajamų šaltinis Lietuvoje. Pareiškėjui duomenų apie kitas gaunamas pajamas nepateikus (tokių duomenų nepateikta ir su skundu), Migracijos departamentas pagrįstai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktai), kadangi ne mažą laiko tarpą pareiškėjas nedirba pagal profesiją.

23.       Teismas pažymėjo, kad kiekvienas iš nustatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju pareiškėjui leidimas pagrįstai panaikintas dviem savarankiškais pagrindais.

24.       Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo nurodoma aplinkybė dėl galimybės pateikti paaiškinimus administracinės procedūros metu ir jo išankstinio informavimo apie planuojamą jo atžvilgiu priimti administracinį sprendimą nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą administracinį sprendimą, kadangi užsienietis, teikdamas prašymą Migracijos departamentui, privalo nurodyti teisingą informaciją ir atitikti kitus keliamus reikalavimus teisėtam gyvenimui Lietuvos Respublikoje tiek prašymo pateikimo metu, tiek visą teisėto pagrindo (pvz., leidimo) galiojimo laikotarpį, o pasikeitus leidimo išdavimo metu egzistavusioms aplinkybėms – privalo informuoti migracijos priežiūrą vykdančią instituciją. Šiuo atveju yra aktualios Aprašo 130 punkto nuostatos. Be to, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus teismui, kartu su papildomais rašytiniais duomenimis, kurie teismo įvertinti.

25.       Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui aktualias teisės aktų nuostatas, įvertino faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl skundžiamo Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo skundo abstraktūs ir nekonkretizuoti teiginiai apie neteisingą jo ryšių nustatymą nesudaro pagrindo skundą tenkinti taip pat.

III.

26.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos Departamento Sprendimą, priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

27.       Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas priimtas nesilaikant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio reikalavimų. Teismas vadovavosi išskirtinai formaliais iš VSDFV IS gautais duomenimis, nevertino pareiškėjo asmenį charakterizuojančius duomenis – nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, teisėtas pajamas, šeimynines aplinkybes, nurodytų nedraudiminių laikotarpių priežastis ir kt.

28.       Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas kaip kompetentinga viešojo administravimo institucija privalo sistemiškai bei kompleksiškai įvertinti visus esančius įrodymus, jei reikia išsireikalauti įrodymus, kurie pagrįstų ar paneigtų aplinkybes, reikšmingas leidimo panaikinimui. Teismas nevertino, kad atsakovas vadovavosi tik formaliais reikalavimais apie lėšas pragyvenimui, neatsižvelgė į apdraustojo asmens nedraudiminį (neapmokamų atostogų) laikotarpį, nesurinko visos reikšmingos informacijos ir neteisingai įvertino pareiškėjo ekonominius ryšius.

29.       Pareiškėjas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos kontekste, pabrėždamas diskriminacijos draudimą pagal Europos žmogaus teisių konvenciją, Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) įtvirtintą teisę į neapmokamas atostogas, laikosi pozicijos, kad teismo aiškinimas yra ydingas, paneigiantis užsienio teisę į neapmokamas atostogas ir pažeidžiantis darbo teisės subjektų lygybės ir nediskriminavimo principus. Šiuo atveju įžvelgtina teisės aktų konkurencija tarp DK, įtvirtinančio asmens teisę į neapmokamas atostogas ir Įstatymo, kuris pagal teismo išaiškinimą nenumato išimčių, kada gaunamas mėnesinis darbo užmokestis gali neatitikti prašyme išduoti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodyto darbo užmokesčio dydžio. Esant dviejų tos pačios galios teisės aktų konkurencijai, pirmenybė turi būti teikiama atsižvelgiant į teisės akto reguliavimo sritį bei įvertinus juo ginamų vertybių svarbą.

30.       Pareiškėjas pažymi, kad jo nedraudiminis laikotarpis dėl tam tikrų asmeninių / šeimyninių aplinkybių susidarė ganėtinai ilgas, už kurį jis negavo darbo užmokesčio, nes tenkindamas savo ir artimųjų poreikius, naudojosi įstatymo suteikta galimybe pasinaudoti tikslinėmis (nemokamomis) atostogomis. Teismas nepagrįstai nevertino šių aplinkybių. Tai, kad pareiškėjas pasinaudojo DK 127 ir 137 straipsniuose nustatyta bei jam garantuojama teise į neapmokamas atostogas ir tuo laikotarpiu negavo darbo sutartyje nurodyto mėnesinio darbo užmokesčio, negali būti laikoma pareiškėjo pragyvenimo lėšų turėjimą paneigiančia aplinkybe. Įstatymas ir Aprašas nereglamentuoja dirbančio užsieniečio teisės gauti neapmokamas atostogas, todėl, vadovaujantis Įstatymo 4 straipsniu, šį klausimą būtina spręsti remiantis DK normomis.

31.       Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

32.       Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, vertina, kad jie yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Nurodo, kad įvertinus pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikos trukmę pagal Įstatymo nuostatas, pareiškėjas nėra laikomas nuolat gyvenančiu Lietuvos Respublikoje. Jei pareiškėjas turėjo kitų teisėtų pajamų, nei nurodė savo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, tai tik patvirtina, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

33.       Atsakovas pažymi, kad Sprendime įvertino, kad pareiškėjui anksčiau leidimai laikinai gyventi išduoti nebuvo, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirba nuo 2022 m. kovo 3 d., todėl padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi (pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno trumpiau kaip 5 metus). Taip pat užsieniečio neapmokamos atostogos neatleidžia užsieniečio, siekiančio išsaugoti turimą leidimą laikinai gyventi, nuo pareigos atitikti Įstatymo reikalavimus. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumatė Migracijos departamento pareigos priimant ginčijamą Sprendimą vertinti pareiškėjo neapmokamų atostogų laikotarpį.

34.       Atsakovas akcentuoja, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną iš šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose.

35.       Atsakovas nurodo, kad nuo sprendimo pareiškėjui išduoti leidimą lakinai gyventi priėmimo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes (dėl pareiškėjui nemokamo 740 Eur mėnesinio atlyginimo, nepakankamų pragyvenimo lėšų) Migracijos departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, todėl pareiškėjas nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos. Atitinkamai pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Sprendimu buvo panaikintas imperatyviais Įstatymo numatytais pagrindais.

36.       Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad Sprendimas pažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ir nediskriminavimo principus. Akcentuoja, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus, todėl užsieniečio leidimo laikinai gyventi panaikinimas imperatyviais Įstatymo numatytais pagrindais nepažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ar nediskriminavimo principų. Įstatymo nuostatos neužkirto kelio pareiškėjui išeiti neapmokamų atostogų, tačiau pareiškėjas negalėjo turėti teisėto lūkesčio išsaugoti turimo leidimo laikinai gyventi, kai yra imperatyvūs pagrindai jo leidimą laikinai gyventi panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

37.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 23S107833, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

38.       Apeliaciniu skundu pareiškėjas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo jo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

39.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 ir kt.). Nagrinėjamo ginčo atveju duomenų, kad būtų pažeistos ABTĮ taisyklės, reglamentuojančios įrodymus ir įrodinėjimo procesą, nėra.

40.        Byloje ginčijamu Migracijos departamento 2023 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 23S107833 pareiškėjui 2023 m. sausio 20 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris ketina dirbti), panaikintas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, dėl to, kad jis (pareiškėjas) neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, t. y. užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (2019 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 1V-615 redakcija) 8.3 papunktyje, be kita ko, nustatyta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prie prašymo išduoti arba pakeisti leidimą turi pridėti dokumentus, patvirtinančius, kad užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, ketinančiam dirbti, yra lygus vienai minimaliai mėnesinei algai (Įstatymo 27 straipsnis, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatymo“ 1.3 papunktis).

41.       Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė įvertinęs VSDFV informacinės sistemos duomenis, iš kurių matyti, kad pareiškėjui, kuris prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nebuvo nurodęs, jog be numatomo gauti darbo užmokesčio UAB „Boltensa“ (740 Eur), turi kitų lėšų pragyvenimui Lietuvoje, 2023 m. sausio – gegužės mėn. paskaičiuotas darbo užmokestis (353,68-420 Eur) už dirbtą laiką buvo mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga, kuri 2023 m. sudarė 840 Eur.

42.       Taigi atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, turėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas negavo reguliarių pajamų, pakankamų pragyventi Lietuvos Respublikoje, kurias nurodė ketinąs gauti, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi šalyje išdavimo, todėl teiginiai, kad Sprendimas buvo priimtas neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, nėra pagrįsti. Šiuo aspektu pareiškėjo teikti įrodymai (UAB „Paysera“ sąskaitos išrašas) nesudaro pagrindo manyti kitaip, o teiginiai, kad pareiškėjui gautas darbo užmokestis ir turimos lėšos yra pakankami jo poreikiams tenkinti, kad neapmokamose atostogose buvo dėl šeimyninių aplinkybių ir pan., aptaro teisinio reguliavimo kontekste nėra reikšmingi: leidimas pareiškėjui išduotas konkrečiu pagrindu (leidimas laikinai gyventi šalyje užsieniečiui, kuris ketina dirbti) ir aiškiai nurodytomis sąlygomis.

43.       Pažymėtina, jog aplinkybė, kad Sprendime iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių kitą pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, t. y. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės) ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nėra pagrindas pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu, kadangi, kaip minėta, pareiškėjui išduotas leidimas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu panaikintas teisėtai ir pagrįstai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo duomenys apie ketinamą gauti darbo užmokestį (740 Eur), kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės: bylos duomenimis pareiškėjui UAB „Boltensa“ paskaičiuoto darbo užmokesčio sumos susidarė ne dėl to, kad toks darbo užmokestis neturėjo būti mokamas, bet dėl to, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu daug laiko buvo neapmokamose atostogose. 

44.       Dėl pareiškėjo akcentuojamos jo pažeistos teisės būti išklausytam iki priimant ginčijamą Sprendimą, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 išaiškinta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

45.       Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija), apibrėžiant gero administravimo principo turinį, taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 str. 2 d. a p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Nr. C-395/00). Gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014). Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019).

46.        Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjo teisės būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjas turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1667-520/2023).

47.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, iš esmės nenurodęs, kokie duomenys nebuvo pateikti atsakovui, nepranešusiam apie pradėtą administracinę procedūrą ir neužtikrinusiam teisės būti išklausytam iki ginčijamo Sprendimo priėmimo, bylą pirmosios instancijos teisme taip pat prašęs nagrinėti rašytinio proceso tvarka, turėjo galimybę nurodyti ir pateikti visus duomenis, susijusius su sąlygų panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nebuvimu, ginčo nagrinėjimo metu abiejų instancijų teismuose. 

48.       Apeliacinio skundo argumentai dėl darbo teisės subjektų lygybės ir nediskriminavimo principų pažeidimo nėra pagrįsti: ginčui spręsti taikytinos Įstatymo nuostatos reglamentuoja ne individualiuosius darbo santykius, kurie atsiranda sudarius darbo sutartį DK nustatyta tvarka ir kurie reglamentuojami vadovaujantis, be kita ko, darbo teisės subjektų lygybės principu (DK 2 str. 1 d.), o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygas, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus jame (Įstatyme) nustatytais pagrindais. Kaip ne kartą yra akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; kt.), tokią teisę jis gali įgyti Įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais, todėl aplinkybė, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi šalyje, skirtingai nei Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis, turintis leidimą nuolat gyventi, turi ir pareigų, dėl kurių jis, skirtingai nei kiti darbo teisės subjektai, objektyviai negali pasinaudoti dalimi neesminių teisių, kaip ir nagrinėjamo ginčo atveju (darbdavio sutikimu būti neapmokamose atostogose neapibrėžtą laiko tarpą ir negauti nustatyto dydžio pajamų, būtinų gyventi šalyje), savaime nesuponuoja darbo teisės subjektų lygybės ir nediskriminavimo principų pažeidimo.

49.       Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

50.       Netenkinus apeliacinio skundo, nepriteistinos pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Arūnas Dirvonas

                                                                        Ričardas Piličiauskas

                                                                        Veslava Ruskan