Baudžiamoji byla Nr. 2K-428/2011

                            (Proceso Nr. 1-89-1-00736-2009-6)

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                  1.2.14.1.2.1;

1.1.8.6.2. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                             2011 m. spalio 11 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Utenos rajono  apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d.  nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį trejiems metams ir trims mėnesiams laisvės atėmimo.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 16 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo A. K. apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą,

n u s t a t ė :

A. K. nuteistas už tai, kad  2009 m. spalio 26 d., apie 10.00 val., Utenos r., (duomenys neskelbtini) esančiame bute, priklausančiame B. M., jai matant, nuo stalo atvirai pagrobė mobiliojo ryšio telefoną “NOKIA 2310” , priklausantį P. P. su jame buvusia SIM kortele, bendros 145 Lt vertės,  taip nukentėjusiajam P. P. padarė 145 Lt turtinę žalą.

Nuteistasis A. K. kasaciniu skundu prašo teisingai išnagrinėti jo skundą. Kasatorius išdėsto padarytos veikos faktines aplinkybes, prisipažįsta padaręs nusikaltimą ir dėl to gailisi bei nurodo, kad jis neteisingai nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Nuteistojo manymu, kadangi pagrobtas turtas yra nedidelės vertės (BK 190 straipsnis), jo padaryta veika vertintina kaip baudžiamasis nusižengimas ir kvalifikuotina pagal BK 178 straipsnio 4 dalį.

              Atsiliepimu į nuteistojo A. K. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad nuteistojo padaryta nusikalstamas veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nes byloje nustatyta, kad A. K. mobiliojo ryšio telefoną pagrobė atvirai. Šiuo atveju pagrobto turto vertė nelemia veikos kvalifikacijos.

              Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir bausmės skyrimo

A. K. nuteistas už tai, kad B. M. bute, jai matant nuo stalo pagrobė P. P. priklausantį 145 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele. Nuteistasis teisus teigdamas, kad jo pagrobto turto vertė neviršija 3 MGL dydžio sumos, t. y. jis pagrobė nedidelės vertės turtą (BK 190 straipsnis), tačiau šioje byloje pagrobto turto vertė nėra lemianti aplinkybė, leidžianti A. K. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 4 dalį kaip baudžiamąjį nusižengimą.

BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyti vagystę kvalifikuojantys požymiai – svetimo turto pagrobimas atvirai arba įsibrovus į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio, arba automobilio pagrobimas – daro veiką pavojingesnę, todėl, esant bent vienam iš jų, net ir pagrobus mažesnės nei 1 MGL bei nedidelės vertės turtą, veika kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė faktines bylos aplinkybes bei nustatė, kad A. K. pasisavino telefoną nukentėjusiosios akivaizdoje žinodamas, kad ši suvokia jo veiksmų nusikalstamą pobūdį, ir tai ignoruodamas, todėl, kolegijos nuomone, teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistojo veiką teisingai kvalifikavo kaip atvirą vagystę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Nuteistojo veiką perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 4 dalį nėra teisinio pagrindo.

              Konstatavus, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, nėra pagrindo išvadai, kad A. K. paskirta neteisinga bausmė ir kad ją reikia švelninti (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Kasaciniame skunde nurodytos naujos faktinės aplinkybės, į kurias prašoma atsižvelgti ir švelninti paskirtą bausmę, tačiau kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), neturi teisinio pagrindo šias aplinkybes nustatinėti ir vertinti. Įrodytomis pripažintos faktinės aplinkybės išanalizuotos ir įvertintos tiek nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, o apeliacinės instancijos teismas patikrino įrodymų vertinimą pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

Kasatorius taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad jis pilnai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to gailisi. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padeda išaiškinti šią veiką ir joje dalyvavusius asmenis. Teismui pripažįstant šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę būtina nustatyti, pirma, kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir, antra, jo nuoširdų gailėjimąsi. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, pripažįsta esmines jam inkriminuotos veikos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme, nes būtent teismas pripažįsta atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (pavyzdžiui, atsiprašo nukentėjusiojo asmens, atlygina jam padarytą žalą ir pan.). Šioje byloje A. K. prisipažinimas ir atgaila deklaratyviai išsakyta tik kasaciniame skunde. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir pateikė savas įvykio versijas, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Esant tokioms aplinkybėms, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti taikoma.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, teisingai kvalifikavo A. K. veiką, bausmę paskyrė sankcijos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, ribose, vadovaudamiesi BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apkaltinamojo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant skundo ribų, pripažintini teisėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

              Nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                      Vytautas Greičius

                            Antanas Klimavičius

              Armanas Abramavičius