Baudžiamoji byla Nr. 2K-235-942/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-12964-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos:  

2.1.7.1; 2.1.7.5; 2.4.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

išteisintojo J. Š. gynėjai advokatei Aušrai Saulėnienei,

nukentėjusiosios J. Š. atstovui advokatui Alvydui Kvaščevičiui, 

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Žilvino Šiurnos ir nukentėjusiosios J. Š. bei jos atstovo advokato Alvydo Kvaščevičiaus kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 21 d. išteisinamojo nuosprendžio J. Š. baudžiamojoje byloje.

Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 3 d. nuosprendžiu J. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 6, 8 punktais, J. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, dirbti arba registruotis darbo biržoje, devynis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje. Iš nuteistojo J. Š. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei J. Š. priteista 524,58 Eur turtinei ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, o civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai – 274,86 Eur jos turėtų nukentėjusiosios J. Š. gydymo išlaidų.

        Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 21 d. nuosprendžiu Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 3 d. apkaltinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo J. Š. dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. Š. ir civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

        Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinius skundus tenkinti, nukentėjusiosios atstovo, prašiusio nukentėjusiosios ir jo kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjos, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė 

1.       J. Š. buvo kaltinamas tuo, kad 2017 m. kovo 17 d. apie 12.00 val. bute (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu nesunkiai sutrikdė sutuoktinės J. Š. sveikatą: dešine ranka vieną kartą smogė jai į kairės rankos alkūnkaulį ir taip padarė kairio dilbio sumušimus su minkštųjų audinių patinimu, poodinę kraujosruvą, sulaužė kairį alkūnkaulį.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs J. Š. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad baudžiamojoje byloje nustatyta, kad J. Š. kairys alkūnkaulis lūžo 2017 m. kovo 17 d. apie 12.00 val. bute, kuriame ji gyvena, jos konflikto su J. Š. metu, tačiau nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, jog pirmiau nurodytas sužalojimas J. Š. padarytas lokaliu kieto buko riboto daikto vienu trauminiu poveikiu į kairio dilbio alkūnkaulinį paviršių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai negu nurodė pirmosios instancijos teismas, baudžiamojoje byloje nėra neginčijamų duomenų, patvirtinančių sužalojimo padarymo mechanizmą, t. y. kad sužalojimas padarytas suduodant J. Š. tiesioginį smūgį iš viršaus į kairės rankos alkūnkaulį, taip pat kad J. Š. J. Š. sudavė smūgį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują – išteisinamąjį – nuosprendį, kuriuo J. Š. dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą išteisino.

III. Kasacinių skundų argumentai

3.       Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Ž. Šiurna prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1.                      Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė išanalizavęs visus byloje surinktus įrodymus ir juos sujungęs į loginę grandinę, o apeliacinės instancijos teismas, suabejojęs kaltinančių įrodymų objektyvumu, neanalizavo įrodymų visumos, nepagrįstai kiekvieną iš surinktų įrodymų vertino atskirai ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 4, 5 dalių, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas.

3.2.                      Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teisėjų kolegija nepagrįstai pabrėžtinai svaresniais įrodomąja prasme laikė išteisintojo J. Š. parodymus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, padarydama išvadas dėl J. Š. nekaltumo, akcentavo tik abejones dėl atskirų įrodymų patikimumo, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, neišnaudojo visų galimybių pašalinti nustatytus prieštaravimus ir neatliko baudžiamosios bylos duomenų lyginamosios analizės, įrodymus vertino atsietai, dėl to liko neįvertinti pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirti ir nuosprendyje išanalizuoti įrodymai: teisiamajame posėdyje duoti liudytojų L. S., E. S., I. F. (I. F.), taip pat liudytojų R. B., N. S., R. P. P. parodymai, specialistų išvados, parodymų patikrinimo vietoje, akistatos protokolai, patvirtinę nukentėjusiosios parodymų nuoseklumą. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atmetė šiuos BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka surinktus įrodymus, nepagrįstai konstatuodamas, kad jie tiesiogiai nepatvirtina baudžiamosios bylos aplinkybių, ir taip suteikdamas viršenybę išteisinamojo J. Š. parodymams. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tai reiškia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, gali remtis teisiamajame posėdyje apklaustų kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, specialistų, ekspertų išvadomis ir paaiškinimais, teisme ištirtais daiktiniais įrodymais ir dokumentais, gali remtis ir įtariamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais, ikiteisminio tyrimo metu duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, jei šie parodymai buvo perskaityti teisiamajame posėdyje. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas rėmėsi liudytojų L. S., E. S. ir I. F. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o liudytojų R. B., N. S., R. P. P. parodymus pakeitė išteisinamajam palankia linkme. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje argumentuotai nepasisakė, kodėl nesivadovavo viso baudžiamosios bylos proceso metu duotais nuosekliais liudytojų parodymais, taip pat kodėl kritiškai vertino nukentėjusiosios teisme duotus parodymus, kurie sutapo su ikiteisminio tyrimo metu ir baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme duotais jos parodymais. Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir nenurodė, kad kurie nors baudžiamojoje byloje surinkti duomenys būtų gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą ir todėl negalėtų būti laikomi įrodymais.

3.3.                      Baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas E. S. parodė, kad negali atsakyti, kas konfliktų iniciatorius, greičiausiai abu (J. Š. ir J. Š.) kalti dėl konfliktų, o liudytoja L. S. nurodė, kad tarp jos tėvų (J. Š. ir J. Š.) vyksta abipusiai konfliktai, vienas kitam nenusileidžia, kad mama atvažiavo ir šaukė, kad tėvas jai sulaužė ranką. Teismo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas I. F. parodė, kad tarp kaimynų (J. Š. ir J. Š.) kilusių muštynių niekada nematė, kelis kartus girdėjo, kad šaukė, barėsi bute, iš balsų įtaria, kad tai pirmiau nurodyti kaimynai. Šie liudytojų parodymai grindžiami prielaidomis, pasakojimais, samprotavimais, nepagrįstais teiginiais, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendimo dalies dėl nukentėjusiosios siekio apkalbėti J. Š. negalėjo jais grįsti.

3.4.                      Pažymėtina, kad J. Š. viso baudžiamojo proceso metu keitė parodymus ir buvo nenuoseklus. Ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą apklausiamas J. Š. nurodė, kad tarp jo ir J. Š. įvyko konfliktas, jo metu abu susistumdė, ji pirma jį kelis kartus pastūmė ranka, jis ją nestipriai stūmė atgal, taip pat kad jis ją vieną kartą stūmė sugniaužęs kumščius, tačiau jai netrenkė – po jo stūmimo nukentėjusioji jam pasakė, kad jai lūžo ranka. Ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklausiamas J. Š. nurodė, kad jis J. Š. smūgių nesudavė, pirmą kartą apklausiamas prisipažino tai padaręs, nes nesuprato pranešimo apie įtarimą esmės. Be to, jis nurodė, kad kai jis atėjo į virtuvę, nukentėjusioji sėdėjo prie virtuvinio stalo, jis atsistojo šalia jos iš kairės pusės ir paklausė: „Ko nori iš manęs?“, po šių žodžių ji sėdėdama jį pastūmė kaire ranka, kaip konkrečiai jį pastūmė, negali įvardyti, po pastūmimo ji dešine ranka paėmė už kairės rankos alkūnės ir pasakė: „Nejaugi lūžo.“ Papildomai apklausiamas J. Š. negalėjo nurodyti priežasties, kodėl apklausiamas pirmą kartą pasakė, kad jis su nukentėjusiąja susistumdė ir ją nestipriai pastūmė. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu J. Š. paaiškino, kad nukentėjusioji sėdėjo virtuvėje prie stalo, atsistojo ir jį stūmė, ji pati jį ta ranka stūmė, pataikė į krūtinę ir po to pradėjo šaukti, kad lūžo ranka, susiėmė už jos. Taigi, akivaizdu, kad J. Š. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, todėl turėjo būti vertinami kritiškai. Tuo tarpu nukentėjusioji J. Š. viso baudžiamojo proceso metu davė iš esmės nuoseklius parodymus, kad sužalojimą padarė J. Š., suduodamas jai į ranką kumščiu, jai sėdint prie stalo ir rankas laikant ant stalo.

3.5.                      Apeliacinės instancijos teismas kaip nukentėjusiosios parodymų nepatikimumą įrodantį veiksmą nurodė 2017 m. rugsėjo 1 d. atliktą parodymų patikrinimą vietoje, kurio metu nuotraukose buvo užfiksuota nukentėjusiosios rankos padėtis tuo metu, kai jai buvo suduotas smūgis į ranką, t. y. užfiksuota, kad jos kairė ranka lūžio vietoje kontaktavo ne su stalo kraštu, o su visa stalo plokštuma. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad parodymų patikrinimo vietoje veiksmas buvo atliktas praėjus šešiems mėnesiams nuo įvykio, be to, vadovaujantis protingumo principu, logiška būtų manyti, kad asmuo, patyręs smurto išpuolį, esant dideliam stresui ir susijaudinimui, negali centimetrų tikslumu prisiminti, ar visa rankos plokštuma buvo padėta ant stalo, ar ji šiek tiek buvo išsikišusi, tai tiesiog prieštarautų natūraliai žmogaus anatomijos koncepcijai ir psichologinėms galimybėms. Tai būtų galima vertinti kaip sąžiningą nukentėjusiosios klydimą, smulkios detalės neužfiksavimą, užmiršimą, bet tikrai ne kaip faktą, liudijantį, kad nukentėjusiosios parodymai yra nepatikimi.

3.6.                      Nesutiktina ir su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad, be nukentėjusiosios parodymų, baudžiamojoje byloje nėra kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių jos versiją, kad J. Š. jai sudavė, ir nenustatytas konkretus nukentėjusiosios su(si)žalojimo mechanizmas, t. y. nepašalintos abejonės dėl nukentėjusiosios susižalojimo, pvz., kaire ranka atsitrenkiant į stalo briauną arba smūgiuojant dilbiu kitam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl nustatyto nukentėjusiosios su(si)žalojimo mechanizmo, nepagrįstai atmetė liudytojų R. B., N. S., R. P. P. parodymus ir specialistų išvadas. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje esančios specialistų išvados ne paneigia nukentėjusiosios parodymus, o, priešingai, juos patvirtina, nes nukentėjusiajai padarytas sužalojimas yra užfiksuotas medicininiuose dokumentuose. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiosios nurodytas jos sužalojimo mechanizmas visiškai atitinka vieną iš ekspertų išvadų, kad alkūnkaulis galėjo lūžti nuo smūgio kumščiu iš viršaus į horizontaliai ant stalo laikomą dilbį su sąlyga, jeigu dilbio alkūnkaulinis paviršius kontaktavo su stalo kraštu daugmaž lūžio vietoje, bet ne su stalo visa plokštuma.

4.       Kasaciniu skundu nukentėjusioji J. Š. ir jos atstovas advokatas A. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Kasatoriai skunde nurodo: 

4.1.                      Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, vadovavosi tik prielaidomis ir spėjimais, kurių nepatvirtina ištirti įrodymai, neišsiaiškino visų baudžiamosios bylos aplinkybių. 

4.2.                      Apeliacinės instancijos teismui kilo abejonių dėl J. Š. veiksmų sužalojant nukentėjusiosios kairę ranką mechanizmo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus, konstatavo, kad jie neatitinka baudžiamojoje byloje esančių rašytinių įrodymų ir ekspertų išvadų. Pažymėtina, kad nukentėjusioji ir ikiteisminio tyrimo metu, ir baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme nurodė, kad ji buvo sužalota 2017 m. kovo 17 d. apie 12.00 val. bute, kuriame gyveno, žodinio konflikto su vyru J. Š. metu, kai ji sėdėjo virtuvėje prie stalo ir valgė, rankas laikydama ant stalo krašto. Priėjęs J. Š. kumščiu trenkė nukentėjusiajai per kairę ranką. 

4.3.                      Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, iš esmės vadovavosi Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2018 m. vasario 20 d. ekspertizės akto Nr. PEKG 38(138)/2018 (01) išvada, kuri neva paneigia nukentėjusiosios parodymus dėl sužalojimo mechanizmo. Apeliacinės instancijos teismas neneigia to, kad nurodytą dieną kairio alkūnkaulio lūžis buvo padarytas paveikus dilbį kietu buku daiktu, tačiau teismui kilo abejonių dėl to, kokioje padėtyje buvo nukentėjusiosios ranka tuo metu, kai J. Š. kumščiu trenkė jai į ranką, t. y. ar jos buvo padėtos ant stalo krašto, ar ant stalo plokštumos. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje remiasi parodymų patikrinimo protokolo priedų fotolentelėmis Nr. 5 ir 6, kuriose užfiksuota, kaip ji parodo vietą, į kurią buvo suduotas smūgis, ir dešine ranka imituoja J. Š. suduotą smūgį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji, tyrėjos nurodymu imituodama J. Š. suduotą smūgį, galėjo trumpam patraukti ranką nuo stalo krašto ant stalo plokštumos ir būtent tuo metu galėjo būti užfiksuotas šis judesys. J. Š. trenkė jai į ranką tuo metu, kai abi rankos valgant buvo ant stalo krašto. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas ignoravo parodymų patikrinimo vietos protokolo fotolentelę Nr. 3, iš kurios matyti, kad nukentėjusiosios rankos smūgio metu buvo padėtos ant stalo krašto.

4.4.                      Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad negalima kategoriškai atmesti nukentėjusiosios su(si)žalojimo jai pačiai atstumiant J. Š. kaire ranka (galbūt dilbiu) arba nukentėjusiosios ir nuteistojo susistumdymo metu nukentėjusiosios kairės rankos atsitrenkimo į stalo briauną, tuo labiau kad nukentėjusioji nurodo, jog konflikto metu ji sėdėjo prie stalo ir atstūmė nuteistąjį kaire ranka, t. y. nukentėjusiosios kairė ranka buvo labai arti stalo briaunos ir vykstant konfliktui bei stumdymuisi galbūt galėjo kliudyti stalo briauną. Pažymėtina, kad šią išvadą paneigia ir paties J. Š. parodymai, kad nukentėjusioji jį pastumdama į krūtinę susilaužė ranką, nebuvo nukritusi, ranka į kietą pagrindą netrenkė. Be to, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2017 m. birželio 26 d. papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG 917/2017 (03), kurią patvirtino teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas R. P. P., nurodyta, kad rankos sužalojimas padarytas paveikus dilbį kietu buku daiktu; neįtikima, kad nustatytą dilbio sužalojimą nukentėjusioji galėjo patirti susižalodama pati; nei anksčiau patirta rankos trauma, nei 2017 m. vasario 2 d. atlikta operacija (metalo konstrukcijos pašalinimas) įtakos 2017 m. kovo 17 d. traumai neturėjo; labiausiai tikėtina, kad nukentėjusiosios alkūnkaulis lūžo dėl tiesioginio smūgio kietu buku daiktu į ranką; neįtikima, kad šį sužalojimą nukentėjusioji būtų patyrusi virsdama, kai ją pastūmė kitas asmuo; neįtikima, kad alkūnkaulio kūnas būtų lūžęs atliekant stūmimo veiksmą. Taigi ši išvada paneigia apeliacinio teismo nuosprendyje išdėstytas išvadas, kad nukentėjusioji galbūt ranką susilaužė pastumdama į krūtinę J. Š. arba pati ranka atsitrenkusi į stalo kraštą. Apie tai, kad J. Š. smurtavo prieš nukentėjusiąją, ji iškart po įvykio pasakė liudytojams L. ir E. S. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojoje byloje yra dokumentai, patvirtinantys, kad J. Š. ir anksčiau smurtavo prieš nukentėjusiąją.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.       Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Ž. Šiurnos ir nukentėjusiosios J. Š. bei jos atstovo advokato A. Kvaščevičiaus kasaciniai skundai atmestini.

Dėl kasacinių skundų turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

6.       Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnis). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato.

7.       Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Ž. Šiurnos kasacinis skundas iš esmės yra paduotas dėl BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 331 straipsnio 2 dalies, o nukentėjusiosios J. Š. ir jos atstovo advokato A. Kvaščevičiaus kasacinis skundas – dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

8.       Kita vertus, kasatoriai skunduose dėsto įrodymų turinį ir atitinkamai teigia, kad: liudytojų E. S. ir I. F. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai grindžiami prielaidomis, pasakojimais, samprotavimais, nepagrįstais teiginiais; J. Š. viso baudžiamojo proceso metu keitė parodymus ir buvo nenuoseklus, todėl jo parodymai turėjo būti vertinami kritiškai; nukentėjusioji J. Š. viso baudžiamojo proceso metu davė iš esmės nuoseklius parodymus, kad sužalojimą padarė J. Š., suduodamas jai į ranką kumščiu, jai sėdint prie stalo ir rankas laikant ant stalo; parodymų patikrinimo vietoje veiksmas buvo atliktas praėjus šešiems mėnesiams nuo įvykio, be to, vadovaujantis protingumo principu, logiška būtų manyti, kad asmuo, patyręs smurtinį išpuolį, esant dideliam stresui ir susijaudinimui, negali centimetrų tikslumu prisiminti, ar visa rankos plokštuma buvo padėta ant stalo, ar ji šiek tiek buvo išsikišusi, tai tiesiog prieštarautų natūraliai žmogaus anatomijos koncepcijai ir psichologinėms galimybėms; nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad, be nukentėjusiosios parodymų, baudžiamojoje byloje nėra kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių jos versiją, kad J. Š. jai sudavė, ir nenustatytas konkretus nukentėjusiosios su(si)žalojimo mechanizmas, t. y. nepašalintos abejonės dėl nukentėjusiosios susižalojimo, pvz., kaire ranka atsitrenkiant į stalo briauną arba smūgiuojant dilbiu kitam asmeniui; apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojų R. B., N. S., R. P. P. parodymus ir specialistų išvadas; baudžiamojoje byloje esančios specialistų išvados ne paneigia nukentėjusiosios parodymus, o, priešingai, juos patvirtina, nes nukentėjusiajai padarytas sužalojimas yra užfiksuotas medicininiuose dokumentuose; pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiosios nurodytas jos sužalojimo mechanizmas visiškai atitinka vieną iš ekspertų išvadų, kad alkūnkaulis galėjo lūžti nuo smūgio kumščiu iš viršaus į horizontaliai ant stalo laikomą dilbį su sąlyga, jeigu dilbio alkūnkaulinis paviršius kontaktavo su stalo kraštu daugmaž lūžio vietoje, bet ne su stalo visa plokštuma; nukentėjusioji ir ikiteisminio tyrimo metu, ir baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme nurodė, kad ji buvo sužalota 2017 m. kovo 17 d. apie 12.00 val. bute, kuriame gyveno, žodinio konflikto su vyru J. Š. metu, kai ji sėdėjo virtuvėje prie stalo ir valgė, rankas laikydama ant stalo krašto; priėjęs J. Š. kumščiu trenkė nukentėjusiajai per kairę ranką; nukentėjusioji, tyrėjos nurodymu imituodama J. Š. suduotą smūgį, galėjo trumpam patraukti ranką nuo stalo krašto ant stalo plokštumos ir būtent tuo metu galėjo būti užfiksuotas šis judesys; J. Š. trenkė į ranką tuo metu, kai abi rankos valgant buvo ant stalo krašto; apeliacinės instancijos teismas ignoravo parodymų patikrinimo vietos protokolo fotolentelę Nr. 3, iš kurios matyti, kad nukentėjusiosios rankos smūgio metu buvo padėtos ant stalo krašto; apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad negalima kategoriškai atmesti nukentėjusiosios su(si)žalojimo jai pačiai atstumiant J. Š. kaire ranka (galbūt dilbiu) arba nukentėjusiosios ir nuteistojo susistumdymo metu nukentėjusiosios kairės rankos atsitrenkimo į stalo briauną, tuo labiau kad nukentėjusioji nurodo, jog konflikto metu ji sėdėjo prie stalo ir atstūmė nuteistąjį kaire ranka, t. y. nukentėjusiosios kairė ranka buvo labai arti stalo briaunos ir vykstant konfliktui bei stumdymuisi galbūt galėjo kliudyti stalo briauną; šią išvadą paneigia ir paties J. Š. parodymai, kad nukentėjusioji jį pastumdama į krūtinę susilaužė ranką, nebuvo nukritusi, ranka į kietą pagrindą netrenkė; Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2017 m. birželio 26 d. papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG 917/20179(03), kurią patvirtino teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas R. P. P., nurodyta, kad rankos sužalojimas padarytas paveikus dilbį kietu buku daiktu; neįtikima, kad nustatytą dilbio sužalojimą nukentėjusioji galėjo patirti susižalodama pati; nei anksčiau patirta rankos trauma, nei 2017 m. vasario 2 d. atlikta operacija (metalo konstrukcijos pašalinimas) įtakos 2017 m. kovo 17 d. traumai neturėjo; labiausiai tikėtina, kad nukentėjusiosios alkūnkaulis lūžo dėl tiesioginio smūgio kietu buku daiktu į ranką; neįtikima, kad šį sužalojimą nukentėjusioji būtų patyrusi virsdama, kai ją pastūmė kitas asmuo; neįtikima, kad alkūnkaulio kūnas būtų lūžęs atliekant stūmimo veiksmą; tai paneigia apeliacinio teismo nuosprendyje išdėstytas išvadas, kad nukentėjusioji galbūt ranką susilaužė pastumdama į krūtinę J. Š. arba pati ranka atsitrenkusi į stalo kraštą, ir pan.

9.       Taigi tokiais teiginiais kasatoriai iš esmės neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl šių aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius kasatorių teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų laikymusi.

Dėl BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių ir 331 straipsnio 2 dalies nuostatų laikymosi apeliacinės instancijos teisme

10.       Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas neanalizavo įrodymų visumos ir įrodymus vertino atskirai, nemotyvuotai atmetė BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka surinktus įrodymus – liudytojų L. S., E. S., I. F., R. B., N. S., R. P. P. parodymus, nepagrįstai konstatuodamas, kad jie tiesiogiai nepatvirtina baudžiamosios bylos aplinkybių, ir taip suteikė viršenybę išteisinamojo J. Š. parodymams. O nukentėjusioji J. Š. ir jos atstovas advokatas A. K. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes priimdamas išteisinamąjį nuosprendį vadovavosi tik prielaidomis ir spėjimais, kurių nepatvirtina ištirti įrodymai, neišsiaiškino visų baudžiamosios bylos aplinkybių.

11.       Minėta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami šią baudžiamąją bylą, priėmė skirtingus sprendimus: pirmosios instancijos teismas J. Š. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad jis 2017 m. kovo 17 d. apie 12.00 val. bute (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu nesunkiai sutrikdė sutuoktinės J. Š. sveikatą: dešine ranka vieną kartą smogė jai į kairės rankos alkūnkaulį ir taip padarė kairio dilbio sumušimus su minkštųjų audinių patinimu, poodinę kraujosruvą, sulaužė kairį alkūnkaulį, o apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad baudžiamojoje byloje, jo vertinimu, nėra neginčijamai nustatyta, jog pirmiau nurodytas sužalojimas nukentėjusiajai padarytas lokaliu kieto buko riboto daikto vienu trauminiu poveikiu į kairio dilbio alkūnkaulinį paviršių, J. Š. išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. 

12.       Taigi nagrinėjamu atveju, esant skirtingoms pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadoms dėl nusikalstamos veikos padarymo, kasacinės instancijos teismas teisės taikymo aspektu turi nustatyti, kurio teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

13.       Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas nuosprendį surašo laikydamasis BPK XXIII skyriaus („Nuosprendžio priėmimas“) pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių taisyklių bei reikalavimų, nustatytų BPK 305, 307 straipsniuose, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują, išteisinamąjį, nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis).

14.       Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Teismas išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymų įvertinimo motyvus ir išvadas dėl kaltinamojo išteisinimo (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktai). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų juos vertinant. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

15.       Be to, nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Vadinasi, apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 0590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/9620, ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-5-895/2016, 2K-281-746/2016,                     2K-291-942/2018, 2K-317-719/2018). Taigi duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

16.       Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai, nešališkai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, nutarė atlikti įrodymų tyrimą ir kaip liudytoją apklausti Š. sūnų R. Š., taip pat prie baudžiamosios bylos pridėti nukentėjusiosios pateiktus kompaktinius diskus su kompiuterinės tomografijos tyrimo duomenimis ir rentgeno nuotraukomis. Apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus, turinčius esminę reikšmę išsiaiškinant faktines bylos aplinkybes, įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir juos sujungė į vientisą loginę grandinę, nė vieniems iš jų nesuteikdamas išskirtinės reikšmės, o išteisinamajame nuosprendyje, kaip to ir reikalaujama BPK 331 straipsnio 2 dalyje, pateikė bylos faktinių aplinkybių įvertinimą ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė ar kitaip įvertino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį pagrindžiančius įrodymus.

17.       Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2017 m. kovo 20 d. specialisto išvada Nr. G 552/2017 (03), kuria nustatyta, jog J. Š. buvo padarytas kairio dilbio sumušimas su minkštųjų audinių patinimu, poodinė kraujosruva, kairio alkūnkaulio kūno lūžis; sužalojimas padarytas kietu buku daiktu vienu traumuojančiu poveikiu. Šią išvadą iš esmės patvirtino ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2017 m. birželio 26 d. papildoma specialisto išvada Nr. pG 917/2017 (03). Baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismas, siekdamas išsiaiškinti visas nukentėjusiosios sužalojimo aplinkybes, 2017 m. lapkričio 7 d. nutartimi paskyrė teismo medicininę ekspertizę. Šios ekspertizės 2018 m. vasario 20 d. akte Nr. PEKG 38(138)/2018 (01) nurodyti trys tikėtini nukentėjusiosios sužalojimo mechanizmai: alkūnkaulis lūžti galėjo nuo smūgio kumščiu iš viršaus į horizontaliai ant stalo laikomą dilbį su sąlyga, jeigu dilbio alkūnkaulinis paviršius kontaktavo su stalo kraštu daugmaž lūžio vietoje, bet ne su visa stalo plokštuma; neatmetama galimybė, kad alkūnkaulis lūžti galėjo dilbio alkūnkauliniu paviršiumi suduodant smūgį kitam asmeniui; nustatytas alkūnkaulio lūžis nebūdingas griuvimui, tačiau kategoriškai tokia galimybė neatmetama, jeigu griuvimo ar atsitrenkimo metu kairio dilbio alkūnkaulinis paviršius kontaktavo su atsikišusiu (ne plokštuma) daiktu (paviršiumi).

18.       Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad J. Š., prie 2017 m. rugsėjo 1 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo pridėtose fotolentelėse Nr. 5 ir 6 rodydama, į kurią vietą J. Š. sudavė smūgį, kairę ranką laikė taip, kaip tuo metu, kai buvo suduotas smūgis, teisingai pažymėjo, kad iš šių fotolentelių matyti, jog ji kairę ranką yra padėjusi ant stalo, t. y. jos kairė ranka lūžio vietoje kontaktavo ne su stalo kraštu, o su visa stalo plokštuma. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad ir iš fotolentelių Nr. 4, 7 matyti, jog nukentėjusioji parodė iš esmės tokią pačią kairės rankos padėtį. Tik fotolentelėje Nr. 3, kurioje nukentėjusioji nurodė padėtį, kurioje buvo, kai J. Š. jai sudavė smūgį, užfiksuota, kad jos kairė alkūnė nebuvo ant stalo plokštumos. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai ir įvertinusi pirmiau nurodytą 2018 m. vasario 20 d. ekspertizės akto Nr. PEKG 38(138)/2018 (01) išvadą, jog alkūnkaulis galėjo lūžti nuo smūgio kumščiu iš viršaus į horizontaliai ant stalo laikomą dilbį su sąlyga, jei dilbio alkūnkaulinis paviršius kontaktavo su stalo kraštu daugmaž lūžio vietoje, bet ne su stalo visa plokštuma, pagrįstai konstatavo, kad nėra ekspertų nurodytos būtinosios sąlygos (rankos kontakto lūžio vietoje su stalo briauna), kad įvyktų alkūnkaulio lūžis (t. y. neįrodytas šios sąlygos buvimas), o tai eliminuoja galimybę sulaužyti tokioje padėtyje esantį alkūnkaulį. Kartu apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusioji rankos padėtį, užfiksuotą fotolentelėse Nr. 4 ir 5, nurodė sąžiningai klysdama. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, neatmestina, kad nukentėjusioji, parodydama, kad J. Š. jai smūgiavo, siekia jį apkalbėti, nes iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad J. Š. ir J. Š. konfliktuoja jau daug metų, – to neginčija nei pati nukentėjusioji, nei J. Š. Be to, tai pirmosios instancijos teisme patvirtino ir kaip liudytojai apklausti L. S., E. S., I. F. 

19.       Be to, iš baudžiamosios bylos matyti, kad: J. Š. pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad J. Š. pirmas rankos lūžis įvyko, kai sūnus grįžo atostogų, sūnus užkišo ranką ir ji susilaužė ranką. Dabartinis atvejis įvyko, kai jis apsipirkęs grįžo iš parduotuvės, galvojo pasidarys pietus. Ruošėsi važiuoti pas dukrą į ligoninę. Ji kažką kepė, sakė praverti langą, pradėjo ant jo šaukti visokiais necenzūriniais žodžiais. Galvojo, tegul nusiramina, ir išėjo į kitą kambarį, ji nenusiramino, vis tiek šaukė ant jo visokiais necenzūriniais žodžiais, keikė jį. Jis grįžo iš kito kambario į virtuvę, paklausė: „ko tu iš manęs nori“, „kodėl tu šitaip ant manęs rėki“, nes kaimynai viską girdi. Ji sėdėjo prie stalo, atsistojo ir jį stūmė, ji pati jį su ta ranka stūmė, pataikė į krūtinę. Paskui pradėjo šaukti, kad lūžo ranka, susiėmė už jos. Jis sakė „parodyk tą ranką“, „parodyk, kas buvo“. Nukentėjusiosios akyse matė skausmą. Sakė, kad jeigu yra lūžis, jis nuveš į ligoninę, ji sakė, kad „aš pati nuvažiuosiu“. Po smūgio jis atsitraukė, ir viskas. Po įvykio už kokių 10 min. ji su žentu išvažiavo į ligoninę. Kol atvažiavo žentas, nukentėjusioji buvo jo akiratyje, ji negriuvinėjo, rankomis nieko netrankė. Negali pasakyti, ar ji galėjo susižaloti ranką mašinoje važiuodama su žentu. Jie nuolat barasi, ji keikia jį ant viso namo. Prieštaringų parodymų jis nedavė. Ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios apklausos metu nurodė, kad jie abu susistumdė, nes pareigūnas sakė, jog kitaip negali rašyti. Jis pareigūnui sakė, kad jos nemušė. Jis visada yra ramus. Visada save ramina, kad nereikia pyktis. Jam 60 metų, kartu su žmona gyvena 36 metus. Tai ne pirmas susipykimo atvejis, kasdien pykstasi. Anksčiau fizinio kontakto nėra buvę. Konfliktų iniciatorė visada yra žmona, jis neturi dėl ko konfliktuoti. Santuokinio gyvenimo negyvena apie 20 metų, neveda bendro ūkio, bute gyvena kaip kaimynai; J. Š. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad pats konfliktas buvo 17 d. ryte. Kai ji atsikėlė, vyro namuose nebuvo. Vyras pasirodė, kai ji jau pasidarė balandėlius, apkepė ir juos troškino, pradėjo virti bulves. Iškart pradėjo: „Ką tu čia dirbi?“ Vieną kartą pripuolęs jai tampė už megztinio, antrą kartą vėl pripuolęs prie jos čiupo, vertė megztinį virš galvos. Jie pradėjo bartis, ji sakė jam: „Dink, ko tu prie manęs pristojai?“ Galiausiai ištroškino balandėlius, pradėjo valgyti, valgydama pajuto smūgį į kairę ranką, iš to skausmo pradėjo klykti, šaukti. Prieš smūgį jis stovėjo prie savo elektrinės viryklės, jie turi dvi elektrines virykles. Jo spintelė ir jo viryklė yra iš dešinės pusės įėjus į virtuvę, o ji valgė prie kairės pusės prie stalo. Jis priėjo nuo kriauklės. Prieš smūgį vyras prie jos priėjo iš kairės pusės, neatsimena, kuria ranka trenkė. Ji tik pajuto smūgį, nesitikėjo tokį smūgį gauti. O jis paskui nubėgęs prie kriauklės juokėsi. Trenkė su kumščiu, pagalvėle, iš viršaus į apačią, pataikė į tą vietą, kur varžtas jau buvo išimtas, viskas jau buvo sugiję. Ji su žentu iškart nuvažiavo į ligoninę, nes duktė išvakarėse pagimdė. Užėjo pas dukterį, ligoninėje pasakė dukteriai, kad jos tėvas jai sulaužė ranką, ir dar pasakė, kad jeigu bus lūžis – šį kartą nebeatleis. Ligoninėje išbuvo labai ilgai. Ligoninės priimamajame ilgai švietė ranką, ilgai nerado lūžio, bet paskui suėjo trys daktarai ir pagaliau atrado. Sudėjo longetę ir ji išėjo išsiimti abdukcijos. Parėjo namo, labai skaudėjo ranką, niekas vaistų neleido, tik vis švietė, paskui tikrai pamatė, kad yra lūžis. Atvažiavo policininkai, išsivežė ją į Kauno gatvę, surašė parodymus, paskui ji grįžo namo. Ligoninės išraše buvo nurodyta, kad 11 d. reikia peršviesti ranką iš naujo. 11 d. ji atėjo į polikliniką, peršvietė ranką ir rado dar vieną lūžį, kitoje vietoje. Klausė daktarės, kodėl jai taip skauda tą ranką, peršvietė ir rado dar vieną lūžį. Pradėjo vartoti įvairius vaistus nuo skausmo, nes nebuvo įmanoma kentėti. Prieš ją smurtas panaudotas daug kartų. Ji beveik kasdien patiria smurtą, konfliktai kyla dėl meilužės. Paprašo J. Š. ką nors padaryti, jis nereaguoja į jos prašymus. Jis nepadeda, nesitvarko. Konflikto metu kitų asmenų bute nebuvo. Iš pradžių vedė bendrą ūkį, bet jau 14–15 metų neveda bendro ūkio. Jų santuoka yra formali. J. Š. šeimos nariu negali laikyti, nes jis 20 metų turi meilužę. Dėl kairės rankos traumos nuolat patiria nepatogumų ir skausmus, ranka nuolat sutinsta, labai skauda, nuolat vartoja vaistus nuo skausmo; nukentėjusiosios kairės rankos alkūnkaulis jau buvo lūžęs 2014 metais, jai galbūt susistumdžius su sūnumi ar sūnui smogiant, t. y. buvo silpnesnis; pirmosios instancijos teisme kaip liudytoja apklausta gydytoja traumatologė-ortopedė N. S. parodė, jog alkūnkaulis galėjo lūžti ir nuo smūgio, ir griūnant. Kadangi ranka buvo operuota ir silpna, ji galėjo lūžti griūnant; pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas ortopedas-traumatologas R. B. parodė, kad, pasitaręs su kitu gydytoju, nustatė alkūnkaulio lūžį per seną vietą, kur buvo įsuktas sraigtas. Esant senam lūžiui galėjo lūžti ir smūgio metu iš viršaus, kadangi alkūnkaulis jau buvo lūžęs, kaulas tapo visai kitokios struktūros, trapus, tai galėjo lūžti esant ir vienam smūgiui. Alkūnkaulis jau buvo pažeistas, buvo senas lūžis, todėl galėjo lengviau lūžti. Galėjo lūžti ir nuo smūgio į sieną. Dėl pacientės amžiaus smūgis galėjo būti ir nelabai stiprus, vyresnio amžiaus moterims dažnai būna osteoporozė, todėl stiprus smūgis nebūtinas. Galėjo lūžti ir atsitrenkiant į kito žmogaus kūną, į labai kietą kūno vietą, į galvą; pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas ekspertas R. P. P. parodė dėl sužalojimo mechanizmų – buvo tiesioginiai smūgiai ar ranka prisidengiant kitas kūno vietas, buvo stiprus smūgis į alkūnkaulį. Rankai būnant ant stalo negalėjo lūžti – ranka turėjo būti padėta ant briaunos, arba ties ta vieta turėjo būti rankos pakyla. Padėjus ranką ant lygaus stalo lūžti negalėjo, turėjo būti padėta ant briaunos. Turėjo būti smūgis iš viršaus. Galėjo būti dėl ankstesnės traumos, nes toje vietoje kaulas buvo silpnesnis. Pašalinus sraigtą, ta vieta buvo silpnesnė ir toje vietoje lūžo. Dėl minkštųjų audinių patinimo ir poodinės kraujosruvos – kraujosruva gali atsirasti dėl alkūnkaulio lūžio, o patinimas yra tiesioginio smūgio pasekmė. Dėl lūžio gali atsirasti poodinė hematoma, gali atsirasti patinimas, dažniausiai atsiranda. Hematoma dažniausiai atsiranda, kai yra lūžis, nebūtinai dėl sumušimo; pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas gydytojas ortopedas-traumatologas R. B. parodė, kad poodinė kraujosruva galėjo atsirasti nuo paties alkūnkaulio lūžio; nei gydytojas ortopedas-traumatologas R. B., apžiūrėjęs nukentėjusiąją 2017 m. kovo 17 d. priėmimo skyriuje, nei gydytoja traumatologė-ortopedė N. S., apžiūrėjusi nukentėjusiąją 2017 m. kovo 27 d., negalėjo patvirtinti, jog nukentėjusiajai kairės rankos alkūnkaulis lūžo būtent smūgiuojant.

20.       Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, argumentuotai atmetęs 2018 m. vasario 20 d. ekspertizės akte Nr. PEKG 38(138)/2018 (01) nurodytą pirmąjį lūžio padarymo mechanizmo variantą, įvertinęs tai, kad nukentėjusiosios kairės rankos alkūnkaulis buvo silpnesnis, nes buvo prieš tai lūžęs, kad ranka lūžo tarp jos ir J. Š. vykstant konfliktui, teisingai nurodė, kad kategoriškai negali būti atmesti kiti eksperto išvadoje nurodyti J. Š. su(si)žalojimo mechanizmai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiosios ir J. Š. santykiai yra konfliktiški, taip pat į tai, kad baudžiamojoje byloje, be nukentėjusiosios parodymų, nėra kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių jos versiją, jog J. Š. jai sudavė, kad nenustatytas konkretus nukentėjusiosios sužalojimo mechanizmas, t. y. nepašalintos abejonės dėl nukentėjusiosios susižalojimo, pvz., kaire ranka atsitrenkiant į stalo briauną arba smūgiuojant dilbiu kitam asmeniui, be to, nepašalintos abejonės dėl to, ar nukentėjusiajai kairiajame dilbyje hematoma ir tinimas susidarė ne nuo suduoto smūgio, o dėl alkūnkaulio lūžio, pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nepakanka duomenų pagrįsti J. Š. kaltei dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo. 

21.       Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų. Kartu prokuroro kasacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje neištirtais liudytojų L. S., E. S. ir I. F. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tačiau šiuo atveju tai nepripažintina esminiu BPK 20 straipsnio 4 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimu, dėl kurio reikėtų keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, nes iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio š matyti, kad šiuos parodymus teismas iš esmės panaudojo siekdamas sustiprinti išvadas dėl J. Š. ir J. Š. ilgalaikių konfliktinių santykių, su tuo susijusio galimo nukentėjusiosios siekio apkalbėti J. Š., t. y. aplinkybių, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio ir pirmiau šioje nutartyje išdėstytų argumentų, nustatytų ir kitais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir nuosprendyje išdėstytais bei įvertintais įrodymais, be kita ko, pačių J. Š. ir J. Š. parodymais, duotais nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. 

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Žilvino Šiurnos ir nukentėjusiosios J. Š. bei jos atstovo advokato Alvydo Kvaščevičiaus kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                Artūras Pažarskis 

                                                                        Daiva Pranytė-Zalieckienė

                                                                        Aurelijus Gutauskas