Civilinė
byla Nr. 3K-7-259/2009
Procesinio sprendimo
kategorijos: 27.3.1.3; 126.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. birželio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos
Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Baranausko (pranešėjas),
Gražinos Davidonienės, Česlovo Jokūbausko, Zigmo Levickio, Antano Simniškio ir
Juozo Šerkšno,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės
kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 5 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal bankrutavusios Kauno
savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ administratoriaus prašymą dėl
kreditorių reikalavimų tenkinimo iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2004 m. balandžio 16 d. Kauno apygardos teismo nutartimi Kauno
savivaldybės įmonei „Namų priežiūra“ (toliau – įmonė) iškelta bankroto byla,
2007 m. balandžio 19 d. įmonė pripažinta bankrutavusia. Kreditoriaus
susirinkimo įpareigotas įmonės bankroto administratorius, remdamasis CK 2.50
straipsnio 1, 2, 3 dalimis, CPK 668 straipsnio 4 dalimi ir 674 straipsniu, prašė
teismo patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių 2 452 505,72 Lt
reikalavimus iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto lėšų, nes įmonė neturi
turto, iš kurio galima išieškoti, taigi Kauno miesto savivaldybė turėtų
atsakyti pagal įmonės skolas įmonės patikėjimo teise valdomo turto verte. Byloje
kilo ginčas dėl įmonės valdomo turto (butų, kambarių, gyvenamųjų ir
negyvenamųjų patalpų bendrabučiuose) teisinio statuso. Ginčo turtas apskaitomas
įmonės balanse, į kurį jis įtrauktas 1993–1995 metais perdavimo-priėmimo
aktais, vykdant Vyriausybės 1991 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 410 „Dėl įmonių,
įstaigų ir organizacijų bendrabučių“ pagrindu išleistą Kauno miesto mero 1992
m. spalio 20 d. potvarkį Nr. 1906, kuriuo Kauno savivaldybės įmonė „Namų priežiūra“
buvo įpareigota perimti valstybei nuosavybės teise priklausančius bendrabučius,
esančius įmonių, įstaigų, organizacijų balansuose. 1995 m. kovo 16 d.,
1998 m. gruodžio 23 d. bei 2002–2004 metais sudarytais valstybės
nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn,
perdavimo-priėmimo aktais Vyriausybės įgaliotas asmuo perdavė Kauno miesto
savivaldybės nuosavybėn butus, kambarius, gyvenamąsias ir negyvenamąsias
patalpas bendrabučiuose, kurie buvo apskaitomi Kauno savivaldybės įmonės „Namų
priežiūra“ balanse.
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 12 d. nutartimi perdavė bylą nagrinėti iš
naujo pirmosios instancijos teismui, konstatavęs, kad neatskleista bylos esmė –
nenustatyta, koks konkretus turtas įmonės buvo valdomas patikėjimo teise, o
kokia turto dalis perduota tik administruoti.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno apygardos
teismas 2008 m. spalio 16 d. nutartimi prašymą atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas
nepateikė administracinio akto, kuriuo Kauno miesto savivaldybė savo turtą
perdavė įmonei valdyti, naudoti ir juo disponuoti patikėjimo teise, todėl
sprendė, kad Kauno miesto savivaldybės turtas buvo perduotas tik administruoti.
Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. vasario 5 d. nutartimi tenkino Kauno
savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ atskirąjį skundą: pirmosios instancijos
teismo nutartį panaikino ir administratoriaus prašymą tenkino. Apeliacinės
instancijos teismas nutarė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai
vertino byloje esančius įrodymus, sprendžiant dėl savivaldybės įmonės
patikėjimo teise valdomo turto, netinkamai aiškino bei taikė patikėjimo teisės
atsiradimą reglamentuojančias materialines teisės normas, todėl neteisingai
išsprendė bankroto byloje kilusį klausimą (CPK 176, 185 straipsniai, CK 4.108
straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi 1964 m. CK 149 straipsnio 1
dalimi bei 150 straipsnio 1 dalimi, kuriose nustatyta, kad patikėjimo teisės
atsiradimo momentas siejamas su daikto perdavimu turto įgijėjui pagal sutartį,
jeigu ko kita nenumato įstatymas arba sutartis,o daikto perdavimu laikomas
daiktų įteikimas įgijėjui. 1998 – 2002 m. Valstybės ir savivaldybių
turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje buvo
nustatyta, kad su savivaldybės turtą patikėjimo teise valdyti, naudoti ir juo
disponuoti įgaliotais asmenimis savivaldybė pasirašo savivaldybės turto
perdavimo-priėmimo aktus. Nuo 2002 m. birželio 19 d. Valstybės ir savivaldybių
turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo 11
straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad patikėjimo teisė į perduodamą savivaldybės
turtą atsiranda nuo turto perdavimo patikėjimo teisės subjektui (patikėtiniui)
ir turto perdavimo-priėmimo akto pasirašymo. Apibendrinęs savivaldybės įmonės
patikėjimo teisių į savivaldybei priklausantį turtą atsiradimo teisinį
reglamentavimą nuo 1994 m., kai prasidėjo ginčo turto perdavimo Kauno miesto
savivaldybės nuosavybėn procesas, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad
įstatymų leidėjas patikėjimo teisių į savivaldybės turtą atsiradimą siejo su
įmonės, kuriai perduotas turtas, teisiniu statusu ir su savivaldybei
priklausančio turto perdavimo savivaldybės įmonei faktu, todėl savivaldybės
turto perdavimas savivaldybės įmonei ex lege lemia būtent patikėjimo
teisių šiai įmonei atsiradimą. Dėl šitų priežasčių apeliacinės instancijos
teismas sprendė, kad Kauno miesto savivaldybės ir Kauno savivaldybės įmonės
„Namų priežiūra“ ginčo turto perdavimą objektyvizuojančio perdavimo-priėmimo
akto pasirašymas šioje byloje neturi lemiamos reikšmės patikėjimo teisės
atsiradimui, nes iš kitų įrodymų galima nustatyti turto perdavimo momentą ir
konkretų perduotą turtą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus,
sprendė, kad bendrabučių perdavimą Kauno savivaldybės įmonei „Namų priežiūra“
liudija jų apskaitymas šios įmonės balanse tuo metu, kai jie dar priklausė
valstybei, todėl turto pakartotinis perdavimas šiai įmonei nebuvo būtinas tam,
kad atsirastų jos patikėjimo teisės į šį turtą. Teisėjų kolegija taip pat
atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo turto valdymo patikėjimo teise faktas
konstatuotas ir prejudicinę galią šioje byloje turinčia Lietuvos apeliacinio
teismo 2005 m. lapkričio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr.
2A-308/2005, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 14 d.
nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2006. Dėl išdėstytų motyvų
apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo turtą Kauno savivaldybės
įmonė „Namų priežiūra“ valdė patikėjimo teise.
Spręsdamas dėl
įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo iš savivaldybės biudžeto lėšų sąlygų
buvimo, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į faktines bylos
aplinkybes, apibūdinančias bankrutavusios Kauno savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“
debitorinio įsiskolinimo struktūrą, jo išieškojimo galimybes bei kaštus, taip
pat į bankroto proceso tikslus, nusprendė, kad įmonės debitorinis įsiskolinimas
CPK 674 straipsnio prasme negali būti pripažintas realiu įmonės turtu, kuris
užtikrintų bankrutavusios įmonės kreditorių dalies finansinių reikalavimų
patenkinimą, todėl savivaldybės įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimas iš
savivaldybės biudžeto geriausiai užtikrintų kreditorių teisių ir teisėtų
interesų apsaugą, taip pat bankroto proceso operatyvumo ir ekonomiškumo
principų įgyvendinimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad savivaldybės įmonės
kreditorių reikalavimų tenkinimas iš savivaldybės biudžeto, nesant padengto įmonės
debitorinio įsiskolinimo, nepaneigia savivaldybės teisių ir teisėtų interesų, nes,
likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius privalo grąžinti
savivaldybės įmonės steigėjui (savivaldybei) turtą, likusį atsiskaičius su
kreditoriais.
Spręsdamas dėl
savivaldybės atsakomybės už savivaldybės įmonės skolas ribų, teismas, remdamasis
CPK 674 straipsnio 1 dalimi, taikė savivaldybei priklausančio ir savivaldybės
įmonės patikėjimo teise valdomo turto rinkos vertės kriterijų ir, nesant ginčo
dėl turto rinkos vertės bei šiai vertei gerokai viršijant patvirtintus
kreditorių finansinius reikalavimus, pripažino pagrįstu administratoriaus
prašymą dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo iš Kauno miesto savivaldybės
biudžeto.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu Kauno miesto savivaldybė prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario
5 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2008 m.
spalio 16 d. nutartį. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:
1. Dėl
patikėjimo teisės atsiradimo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas
neteisingai aiškino ir taikė 1964 m. CK 149 straipsnio 1 dalį bei CK 4.108
straipsnį, nustatančius reikalavimą, kad turto savininkas aiškiai išreikštų
savo valią dėl jam priklausančio turto perdavimo būtent patikėjimo, o ne kokia
nors kita teise. Teigdamas, kad savivaldybės įmonė turtą gali valdyti tik
patikėjimo teise, apeliacinės instancijos teismas prieštaravo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutarčiai šioje byloje, kurioje
nurodyta, kad savivaldybės įmonės turtą gali valdyti ir administravimo, o ne
tik patikėjimo teise. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė
Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo,
Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo normas, konstatavęs, kad savivaldybės
įmonės patikėjimo teisės atsiradimo momentas sietinas su savivaldybės
nuosavybės teisių į ginčo turtą atsiradimu. Kasatorius nurodo, kad dalis ginčo
turto iki perdavimo nuosavybėn buvo jo paties valdoma patikėjimo teise, o
dviguba patikėjimo teisė neegzistuoja. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė
CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes netyrė ir
nevertino Biznio etikos auditorių išvados, kurioje nurodoma, kad ginčo turto
apskaitymas įmonės balanse nepagrįstas jokiais apskaitos duomenimis. Teismas
nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo bei
sprendimo išdėstymo tvarkos, pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalį, nes nevykdė
nurodymo aiškintis, kuris turtas savivaldybės įmonei buvo perduotas tik
administruoti, nutartyje padarė prieštaringas išvadas.
2. Dėl
savivaldybės subsidiariosios atsakomybės taikymo pagrindų. Apeliacinės
instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 674 straipsnį bei
subsidiariąją atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, nustatydamas, kad
įmonė negali būti pripažinta turinčia realaus turto, nes išieškojimo procesas
tebevyksta, kreditorių sprendimo nurašyti turtą kaip neturintį rinkos vertės
(Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 6 dalis) byloje nėra. Teismas pažeidė
CK 6.245 straipsnio 5 dalį ir subsidiarumo principą kaip tokį, nes nenustatė,
kuri kreditorių reikalavimų dalis bus patenkinta iš įmonės turto.
3. Dėl
savivaldybės turto vertės nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas
nepagrįstai nustatė, kad, remiantis CPK 674 straipsnio 1 dalimi, byloje
taikytinas savivaldybei priklausančio ir savivaldybės įmonės patikėjimo teise
valdomo turto rinkos vertės kriterijus, nes ginčo turtas nėra rinkos objektas,
jis privatizuojamas už daug mažesnes, nei rinkos vertė, kainas.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą bankrutavusi Kauno savivaldybės įmonė „Namų priežiūra“ prašo
Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą atmesti, o Lietuvos apeliacinio
teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymima,
kad ginčas dėl Kauno savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ balanse esančio turto
teisinio statuso yra išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. lapkričio
22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-308/2005, bei Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 14 d. nutartimi, priimta civilinėje
byloje Nr. 3K-3-383/2006, ir teismų nustatytas faktas, kad ginčo turtas
valdomas patikėjimo teise, turi prejudicinę galią. Atsiliepime nurodoma, kad
apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes tiek
teoriniu-istoriniu, tiek faktiniu aspektais, tinkamai aiškino ir taikė
materialines ir proceso teisės normas.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl
bankrutuojančios savivaldybės įmonės atsakomybės patikėjimo teise valdomu turtu
Valstybės ir
savivaldybės įmonių įstatymo (toliau VSĮĮ) 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad
savivaldybės įmonė yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo.
Ši įstatymo nuostata reiškia, kad savivaldybė neatsako pagal savivaldybės
įmonės prievoles. Šios taisyklės išimtis gali nustatyti tik įstatymai (pvz., CK
2.50 straipsnio 3 dalis). CK 2.50 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji
taisyklė, kad juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar
patikėjimo teise priklausančiu turtu. Ši norma taikytina ir savivaldybės įmonei,
jai perduotą ir įgytą turtą valdančiai, naudojančiai ir disponuojančiai juo
patikėjimo teise (VSĮĮ 2 straipsnio 2 dalis). Taigi savivaldybės įmonė atsako
pagal savo prievoles jai patikėjimo teise priklausančiu turtu.
Išplėstinė teisėjų
kolegija atmeta kasatoriaus argumentus dėl to, kad apeliacinės instancijos
teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, susijusias su
įmonės valdomo turto teisiniu statusu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m.
birželio 14 d. nutartimi buvo pripažintas Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m.
lapkričio 22 d. nutartimi nustatytas faktas, kad Kauno savivaldybės įmonės
„Namų priežiūra“ kapitalas buvo suformuotas iš nekilnojamojo turto, kurį įmonė
valdė patikėjimo teise. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti
aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje,
kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Šią prejudicinę Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2006 m. birželio 14 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. lapkričio
22 d. nutarčių reikšmę pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje
nutartyje. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus
argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų teisės taikymo pažeidimų
nustatant turto valdymo patikėjimo teise faktą. Išplėstinė teisėjų kolegija
taip pat nesaistoma šioje byloje priimtos kasacinės instancijos teismo 2008 m.
kovo 12 d. nutarties, nes joje buvo nagrinėtas CPK 674 straipsnio aiškinimo ir
taikymo, bet ne teisės klausimai, reikšmingi nustatant Kauno savivaldybės
įmonės „Namų priežiūra“ turto valdymo patikėjimo teise faktą. Atsižvelgdama į tai,
kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios
instancijos teismo išvada, jog Kauno miesto savivaldybės turtas buvo perduotas
įmonei tik administruoti, yra nepagrįsta. Minėta, savivaldybės įmonė atsako
pagal savo prievoles jai patikėjimo teise priklausančiu turtu (CK 2.50
straipsnio 1 dalis, VSĮĮ 2 straipsnio 2 dalis).
Dėl
savivaldybės atsakomybės pagal savivaldybės įmonės prievoles bankroto procese
Apeliacinės
instancijos teismas tenkino bankrutavusios Kauno savivaldybės įmonės „Namų
priežiūra“ administratoriaus prašymą tenkinti įmonės kreditorių 2 452 505,72 Lt
finansinius reikalavimus iš Kauno savivaldybės biudžeto remdamasis Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 674 straipsnio 1 dalimi. Išplėstinė
teisėjų kolegija su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nesutinka.
CPK 674
straipsnis yra vykdymo procesą reglamentuojančioje CPK VI dalyje. Pagal šioje
dalyje nustatytas taisykles vykdomi teismo ir arbitražo sprendimai, nutarimai
ir įsakymai civilinėse bylose, taip pat kiti CPK 584 straipsnyje nurodyti
vykdomieji dokumentai. Vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas valstybė suteikė
antstoliui (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). CPK reglamentuotas
vykdymo procesas yra savarankiškas nuo bankroto proceso. Įmonių bankroto
procesą reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ, 1 straipsnio 1
dalis), kurio 2 straipsnio 2 dalyje bankroto procesas apibrėžiamas kaip teismo
arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma. Bankroto
proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės
turto, tuo pačiu metu įmonei–skolininkei likviduojant skolų naštą, taip
apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų
uždelsimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje AB ,,Turto
bankas” v. AB ,,Oruva“, bylos Nr. 3K-3-653/2005; 2007 m. spalio 17 d.
nutartis civilinėje byloje VSDFV Vilniaus m. skyrius v. UAB ,,Revi“, bylos
Nr. 3K-7-326/2007). Įmonei bankroto byla iškelta 2004 m. balandžio 16 d. Kauno
apygardos teismo nutartimi, 2007 m. balandžio 19 d. nutartimi įmonė pripažinta
bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto bei patvirtinti bankrutuojančios
įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai. Valstybės ir savivaldybės įmonių
įstatymo 24 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu įmonės likvidavimo
pagrindas yra teismo sprendimas likviduoti bankrutavusią įmonę, ji likviduojama
Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Likviduojamos įmonės kreditorių
reikalavimai tenkinami įstatymų nustatyta tvarka (6, 9 dalys). 2007 m. balandžio
19 d. nutartimi įmonę pripažinus bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įmonės
administratorius vykdo likvidatoriaus funkcijas (ĮBĮ 30 straipsnio 4 dalis), įtvirtintas
ĮBĮ 31–35 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje I. Kriščiūno
firma „IGIS” v. UAB ,,Minonas“, bylos Nr. 3K-3-41/2005). Likviduojant
bankrutavusią įmonę, administratorius organizuoja turto pardavimą ir jį
parduoda ar perduoda kreditoriams ĮBĮ nustatyta tvarka (ĮBĮ 31 straipsnio 1
dalies 2 punktas). Įmonės turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo
tvarka bankroto proceso metu reglamentuota ĮBĮ aštuntajame skirsnyje. Šios
bylos kontekste reikšmingi yra ĮBĮ 33 straipsnio, taikytino ir ribotos
civilinės atsakomybės įmonėms, 1 dalies 2 ir 3 punktai. Bankrutuojančios ir
bankrutavusios įmonės nekilnojamasis turtas parduodamas iš varžytynių
Vyriausybės nustatyta tvarka (2 punktas), kito ir neparduoto dvejose
varžytynėse nekilnojamojo turto pardavimo tvarką nustato kreditorių
susirinkimas. Kreditorių susirinkimo sprendimu šis turtas gali būti parduodamas
1 dalies 2 punkte nurodyta tvarka (3 punktas). Turto pardavimo iš varžytynių
tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu
Nr.831 patvirtintame Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo
iš varžytynių tvarkos apraše. Minėta, ĮBĮ aštuntajame skirsnyje reglamentuota
ir kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka (34–36 straipsniai). Išplėstinė teisėjų
kolegija konstatuoja, kad ĮBĮ nustato išbaigtą, funkcionuojančią savarankiškai
nuo CPK reglamentuoto vykdymo proceso, bankrutuojančios ir bankrutavusios
įmonės turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo sistemą, kurioje šio
įstatymo priskiriamas funkcijas atlieka įmonės administratorius.
Atsižvelgdama
į išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad CPK 674
straipsnis netaikomas tenkinant bankrutavusios savivaldybės įmonės kreditorių
reikalavimus. Tokiu atveju bankrutavusios įmonės turtas parduodamas ir
kreditorių reikalavimai tenkinami ĮBĮ aštuntajame skirsnyje (33–36 straipsniai)
reglamentuota tvarka. Tokia teismo išvada iš esmės atitinka ir Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bylose dėl bankroto procesą ir vykdymo
procesą reglamentuojančių normų santykio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 10 d. nutartis
civilinėje byloje AB „Klaipėdos smeltė“ v. Lietuvos Respublika, bylos
Nr. 3K-7-826/2002; 2005 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje I. Kriščiūno
firma „IGIS” v. UAB ,,Minonas“, bylos Nr. 3K-3-41/2005).
Pripažinus,
kad tenkinant bankrutuojančios savivaldybės įmonės kreditorių reikalavimus
netaikomas CPK 674 straipsnis, teisiškai nereikšmingas tampa kasatoriaus
argumentas dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų pažeidimų taikant teisės
normas, reglamentuojančias turto vertės nustatymą nukreipiant išieškojimą į
savivaldybės biudžetą, todėl teisėjų kolegija dėl šio argumento nepasisako. Kaip
jau buvo pažymėta šioje nutartyje, įmonės administratorius organizuoja įmonės
valdomo patikėjimo teise turto, įskaitant ir debitorinius įsiskolinimus,
pardavimą (perdavimą) ĮBĮ nustatyta tvarka.
Kadangi
apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės bei
proceso teisės normas, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina
(CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Kasaciniam
teismui nustačius, kad nėra bankrutavusios Kauno savivaldybės įmonės „Namų
priežiūra“ administratoriaus prašymo tenkinimo pagrindų, ir panaikinus
apeliacinės instancijos teismo nutartį, byloje priimta pirmosios instancijos
teismo nutartis paliktina galioti, bet kitais – šioje nutartyje nurodytais –
motyvais.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio
teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Kauno
apygardos teismo 2008 m. spalio 16 d. nutartį.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Janina
Stripeikienė
Egidijus
Baranauskas
Gražina
Davidonienė
Česlovas
Jokūbauskas
Zigmas
Levickis
Antanas
Simniškis
Juozas
Šerkšnas