Civilinė byla Nr. e2A-1583-794/2018

                                Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00807-2017-4

                                Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.18.2;

                                2.6.39.2.5.5; 3.2.6.1; 3.3.1.8

                                (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Petkuvienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. L. apeliacinį skundą ir trečiojo asmens A. B. pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. L. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo A. B..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas prašė priteisti 3.373, 00 EUR draudimo išmoką ir penkių procentų dydžio metines palūkanas. Ieškinyje ir dublike nurodė, kad šalys 2016 m. balandžio 19 d. sudarė transporto priemonių draudimo sutartį, kurios galiojimo metu (2016 m. rugpjūčio 16 d.) ieškovas, vairuodamas automobilį Audi, atsitrenkė į trečiojo asmens A. B. vairuotą automobilį Seat. Ieškovo teigimu, jis pripažino savo kaltę dėl šio įvykio ir vairuotojai užpildė eismo įvykio deklaraciją, tačiau atsakovas nepagrįstai atsisako išmokėti draudimo išmoką dėl ieškovo patirtos žalos. Ieškovas paaiškino, kad vairuotojų nurodytos įvykio aplinkybės iš tikrųjų ne visai tikslios, tačiau tai pateisinama dėl eismo įvykio kilusiu vairuotojų dideliu stresu ir ilgu (vieno mėnesio) laikotarpiu tarp eismo įvykio ir atsakovui teiktų ieškovo paaiškinimų. Ieškovas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo pareigą įrodyti, tačiau neįrodė aiškius (tyčinius) įvykio aplinkybių suklastojimo faktus.

2.       Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime į ieškinį ir triplike atsakovo teigimu, įvertinus eismo įvykio dalyvių nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad automobilių sugadinimai padaryti ne vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis. Atsakovas pažymėjo, kad nėra ginčo dėl įvykusio kontakto tarp automobilių, tačiau ginčas susijęs su nurodomomis kontakto aplinkybėmis. Kadangi automobilių apgadinimai padaryti vienodame aukštyje, tai, atsakovo nuomone, darytina išvada, kad apgadinimai atsirado automobilių nestabdant, o ieškovas teikė žinomai klaidingą informaciją siekdamas gauti draudimo išmoką.

3.       Trečiasis asmuo A. B. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. 

5.       Teismas konstatavo, jog ieškovo automobilis apgadintas kitokiomis negu ieškovo ar abiejų vairuotojų nurodomomis aplinkybėmis. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad šios abiejų vairuotojų nurodomos aplinkybės (automobilių stabdymas) neatitinka kilusių apgadinimų pobūdžio, nes teismo ekspertizės akte aiškiai konstatuota, jog apgadinimai (vienodame aukštyje) atsirado automobilių nestabdant. Tai reiškia, kad jeigu bent vienas automobilis būtų stabdomas, tai apgadinimai būtų skirtinguose aukščiuose. Vertindamas ieškovo posėdžio metu iškeltas abejones, kad jis galbūt ir nestabdė savo vairuoto automobilio (ar nespėjo stabdyti), teismas konstatuoja, kad tokia ieškovo versija, pirma, nepaneigia anksčiau padarytų išvadų, nes netgi ir tokiu atveju apgadinimai turėtų būti skirtinguose aukščiuose dėl A. B. atlikinėto stabdymo veiksmo. Antra, laikantis ieškovo versijos, kad jis automobilio nestabdė (nespėjo stabdyti), būtų akivaizdžiai paneigiama abiejų vairuotojų nurodyta abiejų automobilių sustojimo vieta – akivaizdu, kad po susidūrimo ieškovo (iki susidūrimo nestabdytas) automobilis veikiamas inercijos jėgos neišvengiamai turėjo pajudėti ir sustoti gerokai toliau ir negalėjo likti stovėti toje pačioje susidūrimo vietoje; taip pat ir A. B. vairuotas (prieš pat pėsčiųjų perėję „beveik sustojęs“) automobilis (į jį atsitrenkiant ieškovo nestabdomam automobiliui) turėjo būti pastumiamas gerokai į priekį ir negalėjo likti stovėti prieš pėsčiųjų perėją. Tokiu atveju pakankamai akivaizdu, kad ankstesnę eismo įvykių ir jų deklaracijų pildymo patirtį turintys vairuotojai negalėtų abudu teikti vienodai klaidingų teiginių, jog po susidūrimo nė vienas automobilis nebuvo nublokštas toliau negu pėsčiųjų perėja ir kad abu automobiliai liko stovėti iš esmės toje pačioje kelio juostoje vienas paskui kitą (nors ieškovas posėdžio metu ir iškėlė abejonę, kad galbūt jo automobilis po susidūrino sustojo ant eismo juostas skiriančios linijos, tačiau vis tiek prieš A. B. vairuotą automobilį).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6.       Ieškovas S. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Byloje paskirtas teismo ekspertas konstatavo, kad ieškovo apdraustas automobilis buvo apgadintas iš tikrųjų kontakto su automobiliu Seat Alhambra metu. Priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, teismo ekspertizės akte ekspertas nurodė, kad automobiliai nebuvo intensyviai stabdomi, o ne, kad automobiliai iš viso nebuvo stabdomi, be to ir pats ieškovas nurodė, kad iki priminio kontakto tikėtinai galėjo nespėti sustabdyti automobilio. Teismo ekspertizės metu nebuvo nustatyta, kad eismo dalyviai tyčia nuslėpė įvykio priežastis ar tyčia padarė autoavariją ar kitais neteisėtais būdais siekė gauti draudimo išmoką. Taigi, teismas neteisingai interpretuoja teismo ekspertizės akte pateiktas išvadas.

6.2. Lietuvos teismų praktikoje plačiai pasisakoma, kad stresinėse situacijose vairuotojai tiksliai neprisimena visų eismo įvykio detalių, t. y. važiavimo greičio, stabdymo laiko ir kt., tačiau vien tai, kad tam tikros ieškovo nurodomos aplinkybės nesutampa su faktinėmis aplinkybėms negali lemti neigiamo teismo sprendimo.

6.3. Atsakovas atsisakymą mokėti draudimo išmoką dėl įvykio pripažinimo nedraudiminiu įrodinėjo vieninteliu rašytiniu įrodymu – atsakovo darbuotojo parengta ekspertine pažyma. Ieškovo įsitikinimu, atsakovo darbuotojo parengtas dokumentas, vadinamas ekspertine pažyma, negalėjo būti laikomas tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu atsisakymą išmokėti draudimo išmoką, nes tyrimą atliko atsakovo darbuotojas, kurį su atsakovu sieja tarpusavio pasitikėjimo ir darbuotojo paklusimo darbdavio nustatytai tvarkai santykiai. Dėl šių aplinkybių kyla abejonės dėl nešališkumo bei objektyvumo. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nedraudiminiai įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl nedraudiminiai įvykiai jose turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, o esant abejonėms, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.

7.       Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Eismo įvykio dalyviai klydo ne dėl bet kokių aplinkybių, o dėl paties susidūrimo kaip tokio ir jo priežasčių bei pasekmių, kitaip tariant ne šalutinių, o esminių eismo įvykio aplinkybių. Atsakovo įsitikinimu, teismas įvertino apelianto nurodytus argumentus dėl galimos paklaidos dėl eismo dalyvių susijaudinimo ir skirtingai nei teigia ieškovas, savo išvadas pagrindė bei motyvavo nuosekliai, tiek pagal šalių paaiškinimus, tiek pagal ekspertizės medžiagą.

7.2. Atsakovas pažymi, jog visose apelianto nurodytose teismo nutartyse, eismo įvykio dalyviai iš esmės klydo dėl greičio, tuo tarpu šioje byloje nagrinėjamos esminės aplinkybės: kada ir (ar) iš viso eismo įvykio dalyviai stabdė ir kokius padarinius sukėlė eismo įvykis (įskaitant automobilių padėtis po eismo įvykio). Todėl nėra pagrindo teigti, kad eismo įvykio dalyvių nurodytos aplinkybės galėjo būti su paklaida dėl patirto streso, kai jos abiejų eismo įvykio dalyvių yra įvardijamos identiškai, tačiau kardinaliai skiriasi nuo teismo ekspertizės išvadų ir AB „Lietuvos draudimas“ atlikto techninio tyrimo rezultatų.

7.3. Apeliantas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kurie buvo išdėstyti dublike ir į kuriuos atsakovas išsamiai pateikė savo atsikirtimus triplike.

8.       Trečiasis asmuo A. B. pareiškimu dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti. Pareiškimas grindžiamas šiais argumentais;

8.1. Draudikas turi teisę nemokėti draudimo išmoką ne galimai turint įtarimų, jog draudėjas, apdraustasis arba su draudėju ir apdraustuoju susijęs asmuo, siekdami gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė žinimai klaidingus duomenis apie įvykį ir jo padarinius, tačiau tokius įtarimus patvirtinus neginčijamais įrodymais, atlikto tyrimo metu surinktais duomenimis. Nagrinėjamu atveju, atsakovas tokią išvadą padarė vien tik remdamasis atsakovo darbuotojo parengta ekspertine pažyma. Tačiau byloje atliktos ekspertizės išvadoje nurodytos aplinkybės nesutampa.

8.2. Eksperto išvadoje, priešingai nei nurodė sprendime pirmosios instancijos teismas, nurodyta, jog abu automobiliai nors ir neintensyviai, bet tikėtina, prieš pirminį kontaktą buvo stabdomi. Taigi, nebuvo paneigtos esminės abiejų vairuotojų – ieškovo ir trečiojo asmens – draudikui nurodytos aplinkybės, jog automobiliai prieš pirminį kontaktą visgi buvo stabdomi, kad transporto priemonės prieš susidūrimą galėjo judėti apie 50 km/h greičiu. Tokie vairuotojų paaiškinimai reiškia, kad vienos ar kitos transporto priemonės, ar net abiejų transporto priemonių greičiai prieš pirminį kontaktą galėjo būti ir mažesni nei 50 km/h, nes nė vienas vairuotojas nenurodė, jog vairuoto automobilio greitį nustatė pasižiūrėję į automobilio greičio rodmenis, tuo tarpu jį apibūdino tik remdamiesi savo intuicija, vadinasi, apytiksliai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

10.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

11.       Trečiasis asmuo A. B. kartu su pareiškimu dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo pateikė prašymą prijungti prie bylos 2016 m. rugsėjo 15 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

12.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymai turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015 ir kt.).

13.       Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis ir vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, sprendžia, kad kartu trečiojo asmens pateikti įrodymai galėjo ir turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui (CPK 111 str. 2 d. 5 p., 135 str. 1 d. 3 p., 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, trečiojo asmens nurodomos aplinkybės dėl naujų įrodymų prijungimo prie bylos nepatenka į CPK 314 straipsnyje nurodytus atvejus. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti pateiktus naujus įrodymus, jų nevertina ir dėl jų nepasisako (CPK 314 straipsnis).Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog šie įrodymai neatitinka ir įrodymų sąsajumo reikalavimų, nes jie negali nei patvirtinti, nei paneigti ieškovo reikalavimo dėl draudimo išmokos mokėjimo (CPK 180 straipsnis).

14.       Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad ieškovas S. L. ir atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ sudarė transporto priemonių (Kasko) draudimo sutartį, kurį galiojo laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. gegužės 4 d.. Šia sutartimi buvo apdraustas automobilis Audi S6 Avant 4.2 Quattro, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Ieškovas 2016 m. rugpjūčio 17 d. pranešime atsakovui nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 16 d. 19.00 val. (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo automobilis Audi S6 Avant 4.2 Quattro ir Seat Alhambra. Įvykio kaltininku pripažintas ieškovas S. L.. Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ 2016 m. spalio 6 d. pranešimu atsisakė išmokėti draudimo išmoką nurodydamas, kad automobiliai sugadinti kitomis, negu ieškovo nurodytomis aplinkybėmis.

15.       Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas ar pagrįstai draudikas AB „Lietuvos draudimas“ atsisakė išmokėti draudimo išmoką draudėjui pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 8.1.17 p. punkte numatytą sąlygą - eismo įvykio dalyviai nurodė žinomai klaidingą ir esminę informaciją apie įvykį.

16.       Draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudiminio įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 straipsnis). Remiantis Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalimi, draudikas  neturi teisės išmokėti draudimo išmokos ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs draudiminio įvykio buvimu. Jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudiminis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai pagal Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009).

17.       Iš bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. rugpjūčio 16 d. apie 19.00 val. (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo automobilis Audi S6 Avant 4.2 Quattro valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Seat Alhambra valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai. Kaltę dėl autoįvykio prisiėmė ieškovas S. L.. Tiek S. L., tiek kito automobilio vairuotojas A. B. nurodė, jog abu automobiliai prieš pat susidūrimą buvo stabdomi. S. L. papildomai nurodė, jog važiavo apie 50 km/h greičiu, prieš pat susidūrimą automobilį stabdė ir bandė sukti į kairę, taip pat nurodė, jog paspaudė stabdžio pedalą, tačiau greitis sumažėjo nežymiai. Kadangi atsakovui dėl aplinkybių, kuriomis įvyko eismo įvykis, kilo įtarimų, atsakovo žalų procesų ir kontrolės valdymo skyriaus ekspertas M. S. ėmėsi tirti įvykį, kad būtų nustatyta ar įvykis įvyko eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis. 2016 m. rugsėjo 28 d. surašyta ekspertinė pažyma, kurioje apibendrinti atlikto tyrimo rezultatai, išdėstyti techniniai parametrai, įvertinti eismo įvykio dalyvių pateikti duomenys ir priimta išvada, kad automobilių Audi S6 Avant 4.2 Quattro ir Seat Alhambra sugadinimai buvo padaryti ne 2016 m. rugpjūčio 16 d. eismo įvykio metu vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, bet kitomis aplinkybėmis. Ekspertas taip pat nurodė, kad automobilį stabdant, jo priekinė dalis, veikdama pakabos standumu ir sukibimo su kelio danga, nusileidžia žemyn apie 5-8 cm, o galinė dalis panašiu atstumu pakyla į viršų. Taigi, dėl stabdymo tarp automobilių kontaktinių zonų turėjo susiformuoti apie 10-15 cm aukščio skirtumas, nuo aukščio automobiliams esant statinėje būsenoje. Tai leidžia teigti, kad automobiliai susidūrimo metu nebuvo stabdomi, kaip nurodė abu eismo įvykio dalyviai. O tai iš esmės priešinga eismo įvykio aplinkybė, nei nurodo įvykio dalyviai, kuri leidžia abejoti viso įvykio aplinkybėmis ir tikrumu.

18.       Kadangi ginčo išsprendimui buvo būtinos specialios žinios, byloje buvo paskirta Eismo įvykių ekspertizė. 2017 m. lapkričio 2 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro teismo ekspertai. atliko tyrimą, pagrįstą mokslo žiniomis ir davė išvadą, kad: 1. automobilių  Audi S6 Avant 4 ir Seat Alhambra sugadinimai padaryti jų tarpusavio kontakto metu, kurio metu automobilio Seat užpakalinio bamperio kairės pusės pažeidimai buvo padaryti kontaktuojant su automobilio Audi A6 Avant bamperio dešine puse ir šio sąlyčio metu ant automobilio AU A6 Avant priekinio bamperio apdailos padaryti įtrūkimai, dešinės pusės viršuje esantys įbrėžimai, automobilio Audi A6 Avant priekinio bamperio sijos dešinės pusės tvirtinimo kronšteinas atidalino Seat galinio bamperio apdailą ties kairės pusės žibintu. Šio sąlyčio metu buvo sudaužytas automobilio Audi A6 Avant dešinės pusės žibintas, deformuotas priekinis dešinės pusės sparnas, kurio priekinė dalis padarė kiaurymę automobilio variklio dangčio dešinės pusės priekinė dalis deformavosi kontaktuodama su automobilio Seat vieta ties užpakaliniu kairės pusės žibintu. 2. Transporto priemenių sugadinimai buvo padaryti automobiliui Audi A6 Avant priekinės dalies dešine puse atsitrenkus į priekyje buvusio automobilio Seat užpakalinės dalies kairę pusę. 3. Nėra pagrindo teigti, kad pirminio kontakto metu automobiliai buvo intensyviai stabdomi.

19.       Teisėjų kolegija išnagrinėjusi byloje esančią šalių pateiktą medžiagą ir ekspertų išvadą  konstatuoja, kad abu eismo įvykio dalyviai nors ir ne visiškai tiksliai, tačiau nenurodo klaidinančią ir realybės neatitinkančią informaciją apie esmines įvykio aplinkybes. Skirtingai nei nurodo atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, eismo įvykio dalyvių nurodomų faktinių aplinkybių skirtumai nuo ekspertų išvadų yra ne esminiai. Draudikas, atsisakydamas mokėti draudimo išmoką ir pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį iš esmės motyvavo tuo, automobilių apgadinimai atsirado automobilių nestabdant. Tačiau, kaip minėta, ekspertizės išvadoje nėra nurodyta, kad automobiliai nebuvo stabdomi, tik nurodoma, jog automobiliai nebuvo intensyviai stabdomi, kas visiškai atitinka ir S. L. paaiškinimus, kuriuose jis,  be kita ko, nurodė, kad prieš pat susidūrimą automobilį stabdė ir bandė sukti į kairę, paspaudė stabdžio pedalą, tačiau greitis sumažėjo nežymiai. Vien tai, kad atsakovo darbuotojas M. S. išreiškė abejones dėl įvykio aplinkybių, nesudaro pagrindo išvadai, jog eismo įvykio dalyviai nurodė klaidinančią ir realybės neatitinkančią informaciją apie esmines įvykio aplinkybes. Priešingai, vairuotojų paaiškinimuose pateikta informacija sutampa su eksperto išvadoje nurodytoms aplinkybėmis, o būtent, kad automobilių Audi S6 Avant 4 ir Seat Alhambra sugadinimai padaryti jų tarpusavio kontakto metu, automobiliui Audi A6 Avant priekinės dalies dešine puse atsitrenkus į priekyje buvusio automobilio Seat užpakalinės dalies kairę pusę. Nei eksperto išvada, nei kiti byloje esantys duomenys nepatvirtina atsakovo argumentų, kad automobiliai iš vis nebuvo stabdomi, nes ekspertai nepaneigė stabdymo fakto, o tik aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, jog automobiliai nebuvo intensyviai stabdomi. Tačiau nei vienas iš vairuotojų ir netvirtina, jog automobilius stabdė intensyviai, todėl atsakovo argumentai, susiję su minėtomis automobilių stabdymo aplinkybėmis yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

20.       Draudimo Polise (transporto priemonių draudimo liudijimas) nurodyta, jog Polisas sudarytas pagal AB :Lietuvos draudimas“ Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021. Draudimo taisyklės Nr. 021 yra sudedamoji Poliso dalis. Taisyklių 8.1.17 p. nurodoma, jog draudimo išmoka gali būti mažinama arba nemoka jei draudėjas, apdraustasis arba su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti suklastojo arba pateikė klaidingus duomenis apie įvykį ir jo padarinius.

21.       Remiantis Draudimo įstatymo 98 straipsnio nuostatomis draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į tai, kad yra aiškios įvykio aplinkybės, o draudikas rėmėsi išimtinai tik savo darbuotojo atliktu tyrimo išvadomis, draudikas neįrodė (Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalis), kad įvykis įvyko kitomis, nei nurodo vairuotojai aplinkybėmis, vadinasi nėra pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nes tai prieštarautų Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalies 1 punkto bei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo, teisingumo principams. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pirmosios instancijos sprendimas, kuriuo ieškinys atmestas, naikinamas ir priimamas priešingas sprendimas ieškinį tenkinti visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat tenkintinas ir reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

22.       Aplinkybės, kad vairuotojų atžvilgiu anksčiau buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, ar jiems ne kartą buvo išmokėtos draudimo išmokos ar kitos panašios aplinkybės, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos, nes visos bylai svarbios aplinkybės gali ir yra nustatomos civiliniame procese konkrečioje byloje. Byloje nėra jokių įrodymų, jog vairuotojų atžvilgių būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriame būtų nustatytos šiai konkrečiai bylai reikšmingos aplinkybės. Taip pat atsakovas nepateikė jokių duomenų, jog ieškovas ir trečiasis asmuo būtų tarpusavyje susiję, sąmoningai bandę nuslėpti eismo įvykio aplinkybes.

23.       Kiti teismo neaptarti šalių argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, ginčo baigties neįtakoja, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

24.       Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikydamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, draudiko teisės atsisakyti mokėti draudimo išmoką reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai nusprendė, jog egzistuoja visos sąlygos atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Atsižvelgdama į tai bei remdamasi išdėstytais argumentais kolegija sprendžia, jog yra teisinis pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų parskirstymo

25.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

26.       Apeliantas pirmosios instancijos teismui yra pateikęs prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtų pirmosios instancijos teisme, kurias sudaro 76,00 EUR žyminis mokestis ir 925,65 EUR bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Pateikė SPC Legal advokatų profesinės bendrijos atstovės advokatės pateiktą pažymą, kurioje nurodytos suteiktos teisinės paslaugos (ieškinio rengimas, rašytiniai paaiškinimai, pasirengimas posėdžiui ir kt.) ir patvirtintas jų apmokėjimas. Apeliacinės instancijos teismui apeliantas taip pat pateikė prašymą priteisti apeliacinės instancijos eisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurais sudaro  363,00 EUR išlaidos advokato pagalbai apmokėti ir 76,00 EUR žyminis mokestis už apeliacinį skundą. Kartu pateiktoje SPC Legal advokatų profesinės bendrijos pažymoje nurodyta, kad už suteiktas teisines paslaugas yra apmokėta.

27.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (2015 m. kovo 20 d. redakcija) maksimalius dydžius, apelianto atstovo šioje byloje rengtų procesinių dokumentų kiekį ir turinį, į bylos pobūdį ir sudėtingumą, sprendžia, kad išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių už procesinių dokumentų paruošimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose dydžių, todėl atsižvelgiant ir į bylos apimtį bei sudėtingumą, šių išlaidų mažinti pagrindo nėra, taigi bendra priteistina suma – 1.440,65 EUR (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1, 5 dalis, 98 straipsnis, Rekomendacijų 8.2, 8,3, 8.9 papunkčiai).

        Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo S. L. ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškovui S. L. 3.373,00 EUR (trys tūkstančiai trys šimtai septyniasdešimt trys eurai 00 ct) draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (3.373,00 EUR), nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. sausio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškovui S. L. 1.440,65 EUR (vienas tūkstantis keturi šimtai keturiasdešimt eurų 65 ct) bylinėjimosi išlaidų. patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Teisėjai                                                    Alvydas Barkauskas

                                                      Vaclovas Paulikas

                                                       Rūta Petkuvienė