Administracinė byla Nr. eA-462-556/2017

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03676-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 12.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų    Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. rugpjūčio 1 d. elektroninių ryšių priemonėmis išsiuntė teismui skundą (I t., b. l. 9–16), prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-18917 išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad VMI prie FM ginčijamą sprendimą priėmė pagal Vokietijos Federacinės Respublikos (toliau – ir Vokietija) Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prie Hanoverio centrinės muitinės prašymą išieškoti 169 163, 03 Lt akcizo skolą. Tuo metu 1997 m. liepos 22 d. Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo 3 punkte tarp įvardytų mokesčių, kuriems ši sutartis taikoma, tokio mokesčio nėra. Nurodė, kad prašančios institucijos prašyme nuoroda yra DE_LT_63052013_20131192G1_20130905_c_RN, tačiau skundžiamame sprendime ji yra kita – DE_LT_7240213_20131192G2_20131107_c_RR. Pareiškėjo manymu, skundžiamas sprendimas yra priimtas ne pagal tą prašančios institucijos prašymą – suvienodintą dokumentą. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas sprendimas yra lakoniškas, įvardijamos bendros teisės normos, kurios netaikomos šio sprendimo priėmimui, pateikto prašančios institucijos suvienodinto dokumento numeris nesutampa su sprendime nurodytu numeriu. Tokiu būdu skundžiamas aktas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų. Atkreipė dėmesį, kad ginčijamas sprendimas nebuvo įteiktas. Apie jį sužinojo tik gavęs antstolės patvarkymą. Tokie VMI prie FM, kaip viešojo administravimo subjekto veiksmai, neatitinka VAĮ įtvirtintų principų bei VAĮ 8 straipsnio 4 dalies. Pareiškėjo teigimu, teismas turėtų spręsti dėl non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principo pažeidimo taikymo, kadangi Vokietijos Kiel pirmosios instancijos teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 44 Ds 592 Js 52742/08 (327/08) jau buvo nuteistas dėl mokesčių slėpimo. Pareiškėjo manymu, paskirta bauda už mokesčių teisės pažeidimus prilygo jo nubaudimui kriminalinio pobūdžio sankcija Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies prasme. Pareiškėjas savo poziciją grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimais, Konvencija, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 46–49) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad 2013 m. rugpjūčio 29 d. gavo Vokietijos Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prie Hanoverio centrinės muitinės 2013 m. rugsėjo 29 d. pateiktą prašymą Nr. DE_LT_63052012_20131192G1_20130902_c_RN, 1 xml rinkmena, pranešti pareiškėjui ir įteikti mokėjimo nurodymą Nr. RK-0000-149930-12-2008-6200-G40, patvirtinantį jo prievolę sumokėti 48 075 Eur mokesčius Vokietijos Federacinei Respublikai. Pareiškėjo gyvenamosios vietos adresu 2013 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-34937 registruotu paštu išsiųstas kvietimas atvykti į VMI prie FM atsiimti dokumentus ir susipažinti su byla. Siunta nebuvo grąžinta VMI prie FM kaip neįteikta. Pažymėjo, kad pareiškėjas apie Vokietijos Federacinės Respublikos Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prie Hanoverio centrinės muitinės 2013 m. rugpjūčio 29 d. pateiktą prašymą Nr. DE_LT_63052012_20131192G1_20130902_c_RN, 1 xml rinkmena, pranešti ir įteikti prašymą vykdyti reikalavimą Nr. RK-0000-149930-12-2008-6200-G40, patvirtinantį jo prievolę sumokėti 48 075 Eur mokesčius Vokietijos Federacinei Respublikai, buvo informuotas 2013 m. rugsėjo 20 d. asmeniškai ir tai patvirtino savo parašu. Būtent šių dokumentų gavimas ir buvo pagrindas vykdyti išieškojimą iš pareiškėjo. Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad sprendime nėra atskleistas faktinis jo pagrindas, nepateikta individuali argumentacija, todėl sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje nurodytų individualaus administracinio akto turinio bendrųjų reikalavimų. Pažymėjo, kad sprendime yra nurodyta, kokiu pagrindu vykdomas išieškojimas. Sprendime yra nurodytas sprendimo teisinis pagrindas bei apskundimo tvarka. Pareiškėjui buvo pateikta ir prašymo vykdyti reikalavimą Nr. RK-0000-149930-12-2008-6200-G40, patvirtinančio jo prievolę sumokėti 48 075 Eur mokesčius Vokietijos Federacinei Respublikai, kopija. Mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punkte, todėl VMI prie FM viršininkas turėjo teisę priimti šioje byloje ginčijamą sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą. Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t. y. pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, jame aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, jis pasirašytas tinkamai įgalioto asmens. Pažymėjo, kad pareiškėjui 2013 m. rugsėjo 20 d. pokalbio metu buvo įteikti jam adresuoti dokumentai, išaiškinta apskundimo tvarka, todėl nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog Lietuvos Respublikos teismai turi nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl non bis in idem principo pažeidimo taikymo dėl jo nubaudimo Vokietijos Kiel pirmosios instancijos 2008 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 44 Ds 592 Js 52742/08 (327/08).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu (II t., b. l. 39–44) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl VMI prie FM 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.25-08)-328-18917 teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad VMI prie FM gavo iš Vokietijos Federacinės Respublikos Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prie Hanoverio centrinės muitinės 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymą Nr. DE_LT_63052013_20131192G1_20130905_c_RN pranešti pareiškėjui ir įteikti mokėjimo nurodymą Nr. RK-0000-149930-12-2008-6200-G40, patvirtinantį jo prievolę sumokėti 48 075 Eur mokesčius Vokietijos Federacinei Respublikai. VMI prie FM 2013 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-34937 registruotu paštu išsiuntė pareiškėjui jo registruotos gyvenamosios vietos adresu kvietimą atvykti į VMI prie FM atsiimti dokumentus ir susipažinti su byla. Pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 20 d. atvyko į VMI prie FM ir atsiėmė dokumentus, tai patvirtino savo parašu.

Teismas konstatavo, kad ginčo santykius nagrinėjamoje byloje reglamentuoja 2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyva Nr. 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (toliau – ir Direktyva), MAĮ ir Įstatymas. Teismas vadovavosi MAĮ 29 straipsnio 1, 3 dalimis, 33 straipsnio 8 punktu, Direktyvos 10 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi. Teismas nurodė, kad suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, išskyrus atvejus, jeigu: 1) akivaizdu, kad prašančiosios institucijos valstybėje narėje nėra turto mokesčių išieškojimui įvykdyti arba kad taikant tokias procedūras nebus galima atgauti visos reikalaujamos sumos, ir prašančioji institucija turi konkrečios informacijos, įrodančios, kad Lietuvos Respublikoje atitinkamas asmuo turi turto; 2) taikant išieškojimo vykdymo procedūras, prašančiosios institucijos valstybėje narėje atsirastų neproporcingai didelių sąnaudų (Įstatymo 10 str. 4 d.). Įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad suvienodintas dokumentas, kurį pateikia prašančioji institucija, negali būti kokiu nors būdu pildomas, keičiamas ar pripažįstamas Lietuvos Respublikos institucijoje. Lietuvos Respublikos institucija, vykdydama prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą, atlieka jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, kurias taiko tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti (Įstatymo 11 str. 1 d.). Prašančioji institucija Vokietijos Federalinė muitų išieškojimo vykdymo tarnyba prie Hanoverio centrinės muitinės pateikė VMI prie FM prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo remiantis leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Iš bylos medžiagos matyti, kad prašyme vykdyti reikalavimą nurodyta, jog dėl reikalavimo yra išduotas dokumentas, leidžiantis vykdymą prašančioje valstybėje, reikalavimas neužginčytas ir akivaizdu, kad prašančiojoje valstybėje nėra turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą, arba, kad taikant reikalavimo vykdymo procedūras, visa suma nebus išieškota, o prašančioji institucija turi informacijos, jog asmuo turi turto valstybėje, į kurią kreipiamasi. Taigi matyti, kad šiuo atveju Vokietijos prašančioji institucija patvirtino, jog egzistuoja Įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytos taisyklės, kad Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informaciją, jog prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, išimtis. Todėl nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad tai, jog VMI prie FM nėra pateikusi jam jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad prašančioji Vokietijos institucija, prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą, atliko kokias nors išieškojimo vykdymo procedūras, yra esminis pažeidimas ir todėl Vokietijos prašymas neturėjo būti vykdomas.

Teismas pažymėjo, kad, pareiškėjui skundžiant sprendimą dėl mokestinės nepriemokos iš jo išieškojimo, ginčo dalykas yra ne mokesčio apskaičiavimo pagrįstumas ir teisėtumas, o tai, ar VMI prie FM priimdama sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo tinkamai taikė mokestinės nepriemokos išieškojimą reglamentuojančias teisės normas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) savo praktikoje yra pažymėjęs, jog valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, teismai iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas (ESTT 2010 m. sausio 14 d. sprendimas M. K. byloje, C-233/08, 44 p.). Ši pozicija atsispindi ir LVAT praktikoje, kurioje teismas yra nurodęs, kad Įstatymo nuostatos suponuoja, jog, išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis pagal Europos Sąjungos valstybės narės prašymą, pagrindas pradėti išieškojimo procedūrą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra prašančiosios šalies kompetentingos institucijos sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje. Toks sprendimas pripažįstamas, t. y. sutinkama, jog jis yra galiojantis Lietuvos Respublikoje. Pastaroji norma reiškia, kad kompetentinga Lietuvos institucija nebevertina kompetentingos valstybės, Europos Sąjungos narės, institucijos pateikto sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo ir, nesant teisės aktais nustatytų išimčių, jį vykdo (LVAT 2007 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-398/2007). LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad kompetentingos Lietuvos administravimo institucijos ir Lietuvos administraciniai teismai, esant tinkamai užpildytam prašymui ir deklaracijai dėl aptariamų priemonių išnaudojimo, šioje byloje apskritai negali vertinti, ar minėtos priemonės buvo tinkamai išnaudotos institucijos pareiškėjo valstybėje narėje (LVAT 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010). Vadovaudamasis minėtų teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgęs į teismų praktiką, teismas priėjo išvadą, kad VMI prie FM, gavusi iš Vokietijos kompetentingos institucijos prašymą vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, įgijo teisinį pagrindą pradėti išieškojimo iš pareiškėjo teisinę procedūrą Lietuvos Respublikoje, todėl pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą. Atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos Respublikos teismas negali vertinti vykdymą leidžiančio dokumento teisėtumo, o vykdymą leidžiančiame dokumente pateikta pakankama esminė informacija, teismas konstatavo, jog vykdymą leidžiantis dokumentas yra tinkamai parengtas, todėl jis tiesiogiai pripažįstamas ir, nesant Įstatymo 16 straipsnyje nustatytų pagalbos neteikimo ar viešosios tvarkos išlygos taikymo pagrindų, privalo būti vykdomas, t. y. Lietuvos kompetentinga institucija teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis turi pareigą suteikti pagalbą kitai Europos Sąjungos valstybės kompetentingai institucijai. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nesuteikia teisės vertinti nei dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančioje valstybėje narėje, nei suvienodintame dokumente nurodytų duomenų teisėtumo ir pagrįstumo, teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl non bis in idem principo pažeidimo. Ginčijamas VMI prie FM sprendimas buvo priimtas, be kita ko, vadovaujantis Vokietijos Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prie Hanoverio centrinės muitinės pateiktu 2013 m. lapkričio 4 d. prašymu vykdyti reikalavimą Nr. Z4608B-LT-A-B-7240-2013 pateiktu remiantis Direktyvos Nr. 2010/24/ES 10 straipsniu ir 2013 m. lapkričio 4 d. suvienodintu dokumentu Nr. DE_LT_72402013_20131192G2_20131107_c_RR, leidžiančiu vykdyti reikalavimus, vadovaujantis Tarybos direktyva Nr. 2010/24/ES. Taigi, nors ginčijamame VMI prie FM sprendime nurodyta, kad jis priimtas, inter alia (be kita ko), remiantis Lietuvos ir Vokietijos sutartimi dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo, akivaizdu, kad šiuo atveju mokestinė nepriemoka išieškotina pagal Įstatymą, kuriuo įgyvendinama 2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyva Nr. 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (OLL 84, p. 1) (Įstatymo 1 str.).

Teismas akcentavo, kad Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, jog šis Įstatymas taikomas, kai Lietuvos Respublikos institucijos teikia arba naudojasi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų pagalba, reikalavimams, susijusiems su administracinėmis baudomis, nuobaudomis, papildomomis įmokomis ir rinkliavomis, kurios susijusios su šios dalies 1, 2, 3 punktuose išvardytais reikalavimais ir kurias nustato administracinės institucijos, kompetentingos taikyti atitinkamus mokesčius ar muitus arba vykdyti su jais susijusius administracinius tyrimus, arba kurias patvirtina administracinės ar teisminės institucijos tų administracinių institucijų prašymu. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad Lietuvos ir Vokietijos sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo 3 punkte tarp įvardytų mokesčių, kuriems ši sutartis taikoma, nenurodytos administracinės baudos ar nuobaudos, nagrinėjamu atveju jokios esminės teisinės reikšmės neturi, todėl šis pareiškėjo teiginys atmestinas.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad ginčijamas VMI prie FM sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, rėmėsi LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-336/2011. Teismas pabrėžė, jog ginčijamas VMI prie FM sprendimas atitinka bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus ir laikytinas pakankamai motyvuotu, kadangi jame aiškiai nurodytas jo priėmimo teisinis ir faktinis pagrindas, jis priimtas tam įgalioto subjekto, pasirašytas. Teismo vertinimu, suvienodinto dokumento nepateikimas su sprendimu nagrinėjamu atveju nelaikytinas esminiu pažeidimu, nes pareiškėjas buvo informuotas apie Vokietijoje priimtą sprendimą, tai patvirtino savo parašu, todėl pareiškėjas suprato, kokiu pagrindu vyksta išieškojimas. Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos. Lietuvos Respublikos institucija turi informuoti suinteresuotą asmenį, kuris Lietuvos Respublikos institucijai vykdant išieškojimą ginčija prašančiosios institucijos veiksmus ar dokumentus, kad ginčijimą jis turi teikti prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigai pagal toje valstybėje narėje galiojančius teisės aktus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo galimybę ginčyti Vokietijos Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos dokumentus, kuriais remiantis atsakovui buvo pateiktas prašymas vykdyti išieškojimą bei suvienodintas dokumentas, kompetentingose Vokietijos institucijose. Vokietijos Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos dokumentai pareiškėjui buvo įteikti, su jais pareiškėjas susipažino, atvykęs į VMI prie FM buvo supažindintas su ginčijimo tvarka. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas nebūtų turėjęs galimybės ginčyti Vokietijos Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos dokumentus kompetentingose Vokietijos institucijose, o tai, jog pareiškėjas nepasinaudojo savo teise juos ginčyti, nėra šiam ginčui reikšminga aplinkybė.

Dėl suvienodinto dokumento numerio nesutapimo su sprendime nurodytu numeriu teismas paaiškino, kad VMI prie FM gavo Vokietijos Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prie Hanoverio centrinės muitinės 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymą Nr. DE_LT_72402013_20131192G2_20131107_c_RR vykdyti reikalavimą ir/ar imtis prevencinių priemonių ir 2013 m. lapkričio 7 d. suvienodintą dokumentą Nr. DE_72402013_20131107_UIPE_1. Šie dokumentai gauti CCN paštu ir pateikti xml rinkmenomis. Prašymo vykdyti reikalavimą ir/arba imtis prevencinių priemonių bei suvienodinto dokumento numeriai yra nurodyti kiekvieno puslapio apatiniame kairiajame kampe. Prašymo vykdyti reikalavimą ir/ar imtis prevencinių priemonių viršutiniame kairiajame kampe nurodyta nuoroda, kurioje atsispindi paskutinė dokumento spausdinimo data. Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir teisės aktų analize, teismas priėjo išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti VMI prie FM 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.25-08)-328-18917, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas. Netenkinus pareiškėjo skundo, priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str. 1 d.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 47–52) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir išnagrinėti bylą iš esmės, priimant naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, dalį pareiškėjo skundo argumentų visiškai neįvertino. Teismas visiškai nevertino pareiškėjo argumentų dėl sprendimo neatitikimo individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.

2. Skundo ginčo dalykas yra priimto atsakovo dokumento – sprendimo, teisėtumas ir pagrįstumas. Atsakovui priimant sprendimą pareiškėjo atžvilgiu ginčo santykius reguliavo ne tik nacionaliniai teisės aktai, bet ir Europos Sąjungos teisės normos. LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, jog viešojo administravimo subjektai vykdydami savo veiklą nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. LVAT 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009). Tačiau šiuo atveju priimtas atsakovo sprendimas yra lakoniškas, įvardijamos tik bendros teisės normos, kurios net netaikomos šio sprendimo priėmimui. Tokiu būdu teismas nagrinėjęs šią bylą privalėjo konstatuoti, kad skundžiamas aktas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

3. Teismas buvo įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Tačiau teismas priimdamas skundžiamą sprendimą šių aplinkybių visiškai nevertino, nurodydamas, kad atsakovas, gavęs iš Vokietijos kompetentingos institucijos prašymą vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, įgijo teisinį pagrindą pradėti išieškojimo iš pareiškėjo teisinę procedūrą Lietuvos Respublikoje, todėl pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą pagrįstumą, pirmiausia reikėjo įvertinti skundžiamo sprendimo atitiktį VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat buvo būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

4. Bylos nagrinėjimo metu VMI prie FM atstovas savo kalboje pažymėjo, kad suvienodintas dokumentas, kurio pagrindu buvo priimtas skundžiamas sprendimas, nebuvo pateiktas pareiškėjui, o apie tokio dokumento egzistavimą buvo sužinota tik administracinės bylos baigimo nagrinėjimo etape. Net teismui pateiktame atsiliepime atsakovas neužsiminė, kad toks suvienodintas dokumentas egzistuoja. VMI prie FM atstovas, dalyvavęs baigiamosiose bylos kalbose, darė prielaidą, kad priimtas atsakovo skundžiamas sprendimas galbūt yra priimtas per klaidą. Ginčijamame sprendime nurodoma apie sprendimą dėl 169 163,03 Lt sumos išieškojimo, tačiau sprendime nėra nurodyta, kokios rūšies mokesčiams priskirtina ši suma, kas trukdo patikrinti, ar šios rūšies mokesčiui taikytas tarptautinis susitarimas. Toks individualaus administracinio akto teisinis pagrindimas laikytinas ydingu, kliudančiu patikrinti individualaus administracinio akto teisėtumą. Ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas, t. y. jam nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios sprendime išvardytų teisės normų taikymą. Nesant nurodytų aiškių priimto sprendimo motyvų, neįmanoma spręsti, ar teisės normoje įtvirtinta dispozicija ir (ar) sankcija yra taikytos tinkamai.

5. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai nusprendė nevertinti pareiškėjo argumentų dėl non bis in idem principo pažeidimo. Šis konstitucinis principas privalėjo teismo būti patikrintas ir įvertintas. Dvigubo baudimo draudimo principas nėra tik Lietuvos nacionalinės teisės konstitucinis principas. Draudimas bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą yra įtvirtintas inter alia ir Konvencijoje. Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad niekas negali būti persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Kadangi Konvencija yra sudėtinė nacionalinės teisės dalis, kuria asmuo gali tiesiogiai remtis gindamas savo teises (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-164/2008), teismas privalėjo ištirti, ar nėra pažeidžiama minėta Konvencijos nuostata.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjas (apeliantas), kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti VMI prie FM 2013 m. lapkričio 27d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-18917 išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą.

2010 m. kovo 16 d. buvo priimta nauja Tarybos direktyva 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis. Vadovaujantis Direktyvos 28 straipsnio 1 dalies 1 pastraipa, valstybės narės turėjo ne vėliau kaip 2011 m. gruodžio 31 d. priimti ir paskelbti įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus šiai direktyvai įgyvendinti.

Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymas neteko galios nuo 2011 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2012 m. sausio 1 d., įgyvendinant Direktyvos nuostatas, įsigaliojo Įstatymas. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas taikomas, kai Lietuvos Respublikos institucijos teikia arba naudojasi kitų Europos Sąjungos valstybių narių (toliau – kita valstybė narė) institucijų pagalba, reikalavimams, susijusiems su:

1) visais bet kokio pobūdžio mokesčiais ir muitais, kuriuos taiko valstybė narė arba jos teritoriniai ar administraciniai padaliniai, įskaitant vietos valdžios institucijas, arba kurie taikomi valstybės narės arba jos padalinių ar Europos Sąjungos vardu;

2) grąžinamosiomis išmokomis, intervencijomis ir kitomis priemonėmis, sudarančiomis Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) visiško ar dalinio finansavimo sistemos dalį, įskaitant su jų vykdymu susijusias sumas;

3) rinkliavomis ir kitomis įmokomis, numatytomis atsižvelgiant į bendro cukraus sektoriaus rinkos organizavimo principus;

4) administracinėmis baudomis, nuobaudomis, papildomomis įmokomis ir rinkliavomis, kurios susijusios su šios dalies 1, 2, 3 punktuose išvardytais reikalavimais ir kurias nustato administracinės institucijos, kompetentingos taikyti atitinkamus mokesčius ar muitus arba vykdyti su jais susijusius administracinius tyrimus, arba kurias patvirtina administracinės ar teisminės institucijos tų administracinių institucijų prašymu;

5) rinkliavomis už sertifikatus ir panašius dokumentus, išduodamus vykdant administracines procedūras, susijusias su mokesčiais ir muitais;

6) delspinigiais ir išlaidomis, susijusiais su šią dalį apimančiais reikalavimais.

Iš administracinėje byloje esančių faktinių duomenų matyti, kad užsienio valstybė (Vokietijos Federacija) kreipėsi į Lietuvos Respublikos vykdančiąją instituciją dėl akcizo bei su juo susijusių sumų išieškojimo, kas akivaizdžiai patenka į Įstatymo taikymo sritį.

Tuo tarpu 1997 m. liepos 22 d. Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos sutartis dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo priimant 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą nurodyta nepagrįstai, t. y. teisinė kvalifikacija neturėjo būti grindžiama šiuo teisės aktu. Pastarojo teisės akto objektas - pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimas ir niekaip nėra siejamas su savitarpio pagalba išieškant mokesčius, todėl apeliacija dėl trukdžių patikrinti, ar užsienio valstybė (Vokietijos Federacija) turėjo teisinį pagrindą kreiptis į Lietuvos Respubliką dėl pagalbos išieškant akcizo mokestį ir su juo susijusias sumas, atmestina.

V.

Vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas, redakcija, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalavo ir reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad iš pareiškėjui pateiktų ir jo gautų dokumentų pastarasis galėjo ir turėjo suprasti dalyko esmę bei aktyviai ginti savo teises.

Sutiktina, jog apskųstame mokesčių administratoriaus sprendime išieškoti mokestinę nepriemoką nėra išsamių jo priėmimo motyvų, tačiau tokia informacija pareiškėjui buvo pateikta jam atvykus 2013 m. rugsėjo 20 d. į mokesčių inspekciją. Be to, pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis sprendimas (bendrine prasme). Taigi pareiškėjas turėjo bei gavo pakankamai informacijos, kad siekdamas apginti savo teises, galėtų būti aktyvus ir tuoj pat kreiptis į kompetentingas Vokietijos teisės aktuose nustatytas institucijas, taip realizuodamas Direktyvoje jam suteiktą teisę. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam nebuvo suteikta galimybė suprasti perduotų dokumentų dalyko ir pagrindo bei ginti savo teises, taip pat – kad pareiškėjas nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nesuprato savo teisių, todėl, šiuo konkrečiu atveju, nėra pagrindo teiginiui dėl VAĮ 8 straipsnio reikalavimų nepaisymo, suponuojančio apskųsto sprendimo panaikinimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011 yra pažymėjęs, kad „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nenustatyta jokių esminių trūkumų, sukliudžiusių teisės akto adresatui suprati ginčijamo teisės akto esmę, turinį, faktines aplinkybes bei jų teisinį įvertinimą, kuris buvo pakankamas.

VI.

Draudžiant dvigubą baudimą, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, nei Lietuvos įstatymai nedraudžia dvigubos teisinės atsakomybės.

Mokesčių teisė – tai finansų teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, atsirandančius nustatant ir surenkant mokesčius į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei pinigų fondus, visuma. Viena iš mokesčių teisės paskirčių užtikrinti pajamų gavimą, tam pasitelkiant ir atitinkamas užtikrinimo priemones inter alia baudas, delspinigius už neteisingą mokesčių apskaičiavimą (neapskaičiavimą), sumokėjimą (nesumokėjimą). Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, mokesčių teisės pagrindinė paskirtis nėra baudimas.

Konstatavus, jog pareiškėjui priskaičiavus akcizo mokestį ir kitas su juo susijusias sumas, nebuvo siekta pastarojo nubausti, nepaisant tos aplinkybės, kad jis buvo nuteistas užsienio valstybės, nėra pagrindo teigti dėl non bis in idem principo pažeidimo.

Be kita ko, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A6-238/2007 (procesinio sprendimo kategorija 9.4) 2007 m. gegužės 28 d. priimtoje nutartyje yra pažymėjęs, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, nenustačius pagrindų pagalbos neteikimui pagal Įstatymą, konstatuotina, kad buvo priimtas teisėtas bei pagrįstas procesinis sprendimas, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistu, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Ričardas Piličiauskas

                                                                      Veslava Ruskan

                                                                      Arūnas Sutkevičius