Baudžiamoji byla Nr. 2K-487/2013

                                                                                                  Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00962-2011-6

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

                                                                                                  1.2.4.2.3;

                                                                                                  1.2.4.8.2;

2.1.7.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko , Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. T. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 4 d. nuosprendžių.

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu Z. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą septynerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme; 140 straipsnio 1 dalį – šešiasdešimties parų arešto bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, paskiriant galutinę subendrintą laisvės atėmimo septyneriems metams ir šešiems mėnesiams bausmę. Į bausmės laiką įskaitytas Z. T. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2012 m. vasario 24 d. iki 2012 m. vasario 26 d., nuo 2012 m. kovo 27 d. iki 2012 m. gruodžio 7 d. Taip pat, patenkinus civilinį ieškinį, iš Z. T. Valstybinei ligonių kasai priteista 2342,05 Lt išlaidoms, susijusioms su nukentėjusiosios gydymu, o valstybei – 219,60 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nuosprendis pakeistas: patikslinant jo aprašomąją dalį dėl smūgių, kuriais buvo sunkiai sutrikdyta sveikata nukentėjusiajai, skaičiaus, nurodant, kad Z. T. ne mažiau kaip keturis kartus sudavė savo sugyventinei R. B. į pilvą bei kitas kūno vietas; taip pat paskiriant nuteistajam Z. T. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimo penkeriems metams bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalių, 5 dalies 2 punktu, paskirta bausmė pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą subendrinta su šešiasdešimties parų arešto bausme, paskirta Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, paskiriant Z. T. galutinę subendrintą laisvės atėmimo penkeriems metams bausmę, atliekant ją pataisos namuose. Kitos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalys nepakeistos.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

Z. T. nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 4 d., apie 4.45 val., savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), tualete, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia buitinio konflikto metu vieną kartą spyrė į galvą savo sugyventinei nukentėjusiajai R. B. , taip jai padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. padarė muštinę žaizdą kaktos dešinėje pusėje.

Be to, Z. T. nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 4 d., tikslus laikas nenustatytas, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia ne mažiau kaip keturis kartus sudavė savo sugyventinei R. B. į pilvą bei kitas kūno vietas, taip sunkiai sutrikdydamas jos sveikatą, t. y. padarė poodinę kraujosruvą dešiniajame žaste ir odos nubrozdinimus abiejuose kojų keliuose, pilvo sumušimą, šlapimo pūslės plyšimą, ūmų ureminį pilvaplėvės uždegimą bei sužalojimą, dėl kurio atsirado kraujo šlapime.

Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. gruodžio 7 d. nuosprendyje kvalifikavo Z. T. padarytą veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes jis tyčia buitinio konflikto metu vieną kartą spyrė į galvą nukentėjusiajai R. B. , taip jai padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. taip padarė muštinę žaizdą kaktos dešinėje pusėje. Taip pat jo veiksmai kvalifikuoti ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes šis, suduodamas savo sugyventinei R. B., su kuria apie dvejus metus kartu tvarkė bendrą ūkį, ne mažiau kaip penkis kartus į gyvybei pavojingą vietą – pilvą ir kitas kūno vietas, taip sunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą: padarė poodinę kraujosruvą dešiniajame žaste ir odos nubrozdinimus abiejuose kojų keliuose, pilvo sumušimą, šlapimo pūslės plyšimą, ūmų ureminį pilvaplėvės uždegimą bei sužalojimą, dėl kurio šlapime atsirado kraujo. Teismas pažymėjo, kad nors kaltinamasis Z. T. neigia sužalojęs R. B., tačiau tokie jo parodymai prieštarauja nuosekliems nukentėjusiosios, kuri neturi pagrindo apkalbėti kaltinamąjį, parodymams, liudytojų A. bei V. B. parodymams, taip pat teismo medicinos specialistų pateiktiems duomenims. Liudytojo V. A. parodymais nesiremta, nes jis yra kaltintojo kaimynas bei draugas, jie kartu girtauja, t. y. jis suinteresuotas duoti kaltinamąjį teisinančius parodymus, o nukentėjusioji kategoriškai neigia, kad šis liudytojas įvykio dieną buvo kaltinamojo namuose. Teismas pažymėjo, kad netiesiogiai kaltinamojo kaltę patvirtina ir jo elgesys ikiteisminio tyrimo metu, kai kviečiamas atvykti apklausai – jos vengdavo, vėliau slapstėsi ir buvo rastas pasislėpęs namo rūsyje kratos name atlikimo metu. Kaltinamojo Z. T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikaltimus padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šių nusikalstamų veikų padarymui. Teismas, skirdamas kaltinamajam Z. T. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo visuomenei laipsnį bei jų tyčinį pobūdį, į tai, kad padarytas sunkus ir nesunkus nusikaltimai, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę – Z. T. anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka du kartus, todėl jam pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskyrė nedaug didesnę už sankcijos vidurkį terminuoto laisvės atėmimo bausmę, o pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – arešto bausmę. Bausmės kaltinamajam bendrintinos apėmimo būdu, nes padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 4 d. nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl smūgių, kuriais Z. T. sunkiai sutrikdė R. B. sveikatą, skaičiaus neatitinka bylos aplinkybių. Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. G391/11(11) nustatyta, kad R. B. visi sužalojimai: muštinė žaizda kaktos dešinėje pusėje, poodinė kraujosruva dešiniajame žaste ir odos nubrozdinimai abiejuose kojų keliuose, pilvo sumušimas, šlapimo pūslės plyšimas, kraujas šlapime, ūmus ureminis pilvaplėvės uždegimas, padaryti ne mažiau kaip penkių jėgų poveikiu. Taigi, muštinė žaizda kaktoje, kaip pripažino ir pirmosios instancijos teismas, padaryta vienu smūgiu, tačiau klaidingai konstatuota, kad sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai padarytas ne mažiau kaip penkiais smūgiai, t. y. padaryta aritmetinė klaida. Nagrinėjamu atveju, atėmus vieną spyrį nukentėjusiajai į galvos sritį, sunkus sveikatos sutrikdymas R. B. padarytas ne mažiau kaip keturiais smūgiais. Ši nuosprendžio dalis pakeista, nurodant teisingą nustatytų smūgių skaičių. Taip pat nustatyta, kad Z. T. pirmosios instancijos teismas paskyrė per griežtą bausmę pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bausmės paskirtį, atsižvelgdama į tai, kad Z. T. padarė tyčinį nusikaltimą, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jis praeityje nėra teistas, taip pat į tai, kad šiuo metu nukentėjusiajai jokių sunkių padarinių nenustatyta, po atliktos operacijos jokių liekamųjų reiškinių nėra bei į Z. T. elgesį po veikų padarymo (spyręs nukentėjusiajai į galvą ir pamatęs, kad jai bėga kraujas, iškvietė greitąją medicinos pagalbą, o po smūgių sudavimo į pilvo sritį, nukentėjusiajai pradėjus skųstis skausmais, atnešė jai vaistų), nustatė, kad jis nebuvo visiškai abejingas nukentėjusiosios sveikatai. Taigi, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad Z. T. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą skirtina mažesnė bausmė nei sankcijoje numatytas vidurkis, o pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirtos šešiasdešimties parų arešto bausmės švelninti nėra pagrindo.

Kasatorius Z. T. pateiktame kasaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus: išteisinti jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto į 135 straipsnio 1 dalį, pripažinti nesant jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, nes jis anksčiau nebuvo teistas, negyveno nusikalstamo pobūdžio gyvenimo, todėl bausmės tikslai būtų pasiekti ir nepaskyrus jam bausmės, susijusios su laisvės atėmimu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą pripažindami kasatorių kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nes jis šios veikos nepadarė. Kasatorius pažymi, kad byloje nėra surinkta objektyvių, tiesiogiai jo kaltę padarius šį nusikaltimą, patvirtinančių įrodymų, kaltinimas paremtas netikslia specialisto išvada ir jo pateiktomis prielaidomis, tik nukentėjusiosios ir suinteresuotų liudytojų – nukentėjusiosios dukterų – parodymais. Teismai neginčytinais įrodymais pripažino nukentėjusiosios parodymus, kuriuos tariamai patvirtino liudytojų A. ir V. B. parodymai, nors jie nėra tiesioginiai, o liudytojos – šališkos, abi nukentėjusiosios dukterys, susitarusios apkalbėti kasatorių. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojo V. A. parodymus vien tuo pagrindu, kad jis yra kasatoriaus kaimynas ir draugas, nors tais pačiais pagrindais dėl bylos baigties suinteresuotumo turėjo būti atmesti ir liudytojų A. ir V. B. parodymai. Kasatoriaus teigimu, jo parodymus, nepadarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, patvirtina specialisto išvada Nr. G391/11(11), kurioje nurodyta, kad sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas ne mažiau kaip penkių jėgų poveikiu. Anot kasatoriaus, tai rodo, jog specialisto išvada buvo suformuota netikslių ikiteisminio tyrimo pareigūnų užduotų specialistui klausimų pagrindu, todėl šiuo įrodymu remtis negalima. Taip pat, anot kasatoriaus, specialisto išvadoje tėra nurodytos prielaidos, kad, pagal nukentėjusiosios parodymus, sužalojimai galėjo būti padaryti jos nurodomomis aplinkybėmis, t. y. kasatoriaus veiksmais, o prielaidomis grįsti kaltinimo negalima. Tai, kad specialisto išvada netiksli, kasatoriaus manymu, patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo pozicija dėl to, jog ji surašyta iš pateiktų klausimų, kurių netikslumus pašalino teismas. Be to, kasatorius nurodo, kad po R. B. galvos susižalojimo, jis iškvietė medicinos pagalbą ir telefonu paaiškino visas įvykio aplinkybes, tačiau nurodyto pokalbio įrašas ikiteisminio tyrimo pareigūnų nebuvo išreikalautas ir nėra pridėtas prie bylos, nors iš jo turinio būtų akivaizdu, kad kasatoriaus parodymai dėl to, kaip R. B. susižalojo galvą, buvo vienodi ir nuoseklūs. Tai, anot kasatoriaus, patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai, renkami tik jo kaltę patvirtinantys įrodymai.

Kasatoriaus teigimu, jam buvo nepagrįstai inkriminuotas kvalifikuojantis nusikalstamą veiką požymis – artimojo giminaičio ar šeimos nario sunkus sveikatos sutrikdymas, nes nukentėjusioji R. B. nėra jo šeimos narys ar artimasis giminaitis. Nustatydami tokias aplinkybes teismai rėmėsi tik nukentėjusiosios parodymais, dėl to kad kasatorius ir ji apie dvejus metus bendrai gyveno ir kartu tvarkė bendrą ūkį. Kasatorius, nurodydamas BK 248 straipsnio 2 dalyje pateiktą šeimos nario sąvokos išaiškinimą, teigia, kad R. B. jo namuose būdavo, tačiau tik kaip sugėrovė, sugulovė ir jo namų ūkio tvarkytoja, kuri iš to gaudavo naudos, ji nėra jo partnerė, taip pat nėra deklaravusi savo gyvenamosios vietos jo namuose, be to, yra nedirbanti, negaunanti pajamų, todėl konstatuoti, kad buvo tvarkomas jų bendras ūkis, nėra teisinio pagrindo. Ji nesirūpino namų ūkio reikalais, nemokėjo mokesčių, neįnešė į namų ūkį savo lėšų. Kasatorius prašo išreikalauti duomenis apie nukentėjusiosios deklaruotą gyvenamąją vietą bei jos registraciją Tauragės darbo biržoje. Kasatoriaus teigimu, nukentėjusioji jo namuose buvo „tarnaitė“, už tai gaudavusi nakvynę, maisto ir kitos naudos. Terminas „sugyventinė“, anot kasatoriaus, yra išorinis teiginys socialinėje aplinkoje, o tai, kad nukentėjusioji save suvokė kaip jo sugyventinę, nepatvirtina, kad ji tokia ir buvo, nes kasatorius jos nesuvokia kaip šeimos narės, gyvenimo partnerės, o samdė kaip darbininkę. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, anot kasatoriaus, akivaizdu, kad jo padarytoje veikoje nėra sunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojančio požymio, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, todėl jo veika turi būti perkvalifikuota į 135 straipsnio 1 dalį.

Taip pat, kasatoriaus manymu, buvo nepagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikaltimus jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo neteisėtam elgesiui, nes jis išgėrė tik kelis stikliukus degtinės ryte, o naktį nebuvo girtaujama. Nukentėjusiosios teiginių, kad jie išgėrė du butelius sidro, nepatvirtina jokie kiti duomenys, daiktinių rodymų – sidro butelių nebuvo rasta. Tai, kasatoriaus nuomone, vėlgi rodo šališką ikiteisminio tyrimo atlikimą, nes byloje nėra netgi įvykio vietos apžiūros protokolo, kuris paneigtų R. B. teiginius apie sidro gėrimo faktą.  Byloje nesant duomenų, kad kasatorius veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nedidelis išgerto alkoholio kiekis ryte neturėjo įtakos jo apsvaigimui ir elgesiui, todėl jam negali būti nustatyta sunkinanti atsakomybę aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte bei turi būti paskirta švelnesnė bausmė.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė prašo nuteistojo Z. T. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė, nurodydama kasacinio teismo įgaliojimų ribas tikrinant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus sprendimus pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį bei kasacijos pagrindus (BPK 369 straipsnis), atsižvelgdama į pagrindines įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnyje, teigia, kad bylą nagrinėjusių teismų priimtuose nuosprendžiuose padarytos išvados buvo pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kurie išdėstyti ir įvertinti pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, todėl esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudytų teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei priimti teisingą sprendimą, nenustatyta.

Atsiliepime nurodoma, kad teismai apkaltinamąjį nuosprendį grindė įrodymais, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 3, 4 dalyse įrodymams keliamus leistinumo ir liečiamumo reikalavimus, patvirtina vieni kitus ir sudaro Z. T. kaltės įrodymų visetą. Teismas išvadas dėl Z. T. kaltės, padarius nežymų sveikatos sutrikdymą R. B. , grindė ne tik nukentėjusiosios, jos dukterų parodymais, kaip teigiama kasaciniame skunde, bet ir kitais bylos duomenimis, iš kurių nustatyta, kad 2011 m. gruodžio 4 d., 5.10 val., R. B. buvo pristatyta į Tauragės apskrities ligoninės priėmimo skyrių sumušta galva, žaizda ligoninėje susiųsta; specialisto išvada Nr. G391/11(11), kurioje konstatuota esant muštą žaizdą nukentėjusiosios kaktos dešinėje pusėje; specialisto A. G. paaiškinimu teisme apie nurodytos žaizdos atsiradimo mechanizmą. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą apklausęs liudytoją V. A. , jo parodymus atmetė ne tik dėl to, kad jis yra nuteistojo draugas ir kaimynas, bet ir dėl to, kad jie prieštaravo kitiems byloje surinktiems įrodymams.

Prokurorė nurodo, kad kasatoriaus Z. T. nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai teigė, jog Z. T. yra jos sugyventinis, su kuriuo iki įvykio kartu gyveno apie vienerius metus ir aštuonis mėnesius, vedė bendrą ūkį jo namuose; liudytojos A. ir V. B. tai patvirtino, o kasatorius, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, taip pat parodė, kad R. B. yra jo sugyventinė, su kuria kartu gyvena apie dvejus metus, tai patvirtino ir akistatos metu. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis taip pat pripažino, kad jie gyveno iš jo ir nukentėjusiosios pašalpų, kol ši jas dar gaudavo. Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad šių asmenų santykiai pagal BPK 248 straipsnyje pateiktą sąvokų išaiškinimą ir faktiškai susiklosčiusias aplinkybes vertinti kaip šeimos narių, neįregistravusių santuokos (partnerytės), juos siejo tarpusavio atsakomybė, teisės ir pareigos, bendras ūkis.

Be to, anot prokurorės, pagrįstai nustatyta ir Z. T. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, nes jis pats pripažino nusikalstamos veikos įvykdymo dieną vartojęs alkoholį, nukentėjusioji viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai teigė, kad su Z. T. tą dieną išgėrė apie du 1,5 litro talpos sidro butelius, ir nurodė, jog neblaivus jis tampa agresyvus. Z. T. pagrįstai pripažintas padariusiu nusikalstamą veiką apsvaigęs nuo alkoholio, nes tai turėjo įtakos veikos padarymui.

Taip pat prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą skirdamas kasatoriui penkerių metų laisvės atėmimo bausmę (mažesnę nei nurodyto straipsnio sankcijoje numatytų bausmių vidurkis), tinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio nuostatomis, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, veikos stadiją, kaltės formą, rūšį: kad jis padarė du tyčinius baigtus, vieną iš jų – labai sunkų, nusikaltimus, į tai, kad yra viena sunkinanti atsakomybę aplinkybė, o lengvinančių nenustatyta, įvertinęs Z. T. asmenybę apibūdinančius duomenis.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl šeimos nario sampratos ir BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymo

Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą baudžiamoji atsakomybė kyla už sunkų savo artimojo giminaičio ar šeimos nario sužalojimą ar susargdinimą. Šeimos nario sąvoka pateikta BK 248 straipsnyje. BK 248 straipsnis yra BK XXXIV skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai teisingumui“, tačiau teismų praktikoje BK 248 straipsnyje pateikta šeimos nario sąvoka remiamasi ir bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-381/2013). BK 248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „artimieji giminaičiai“ yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, o 2 šio straipsnio dalyje numatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens „šeimos nariai“ yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

Teismų praktikoje (nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-6/2012) sprendžiant klausimą, ar nukentėjusysis laikytinas traukiamo baudžiamojoj atsakomybėn šeimos nariu, vadovaujamasi ir  Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo išaiškinimais. 2012 m. birželio 4 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, nustatant griežtesnę baudžiamąją atsakomybę už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą ar sunkų sveikatos sutrikdymą nei nustatytoji atitinkamai BK 129 straipsnio  1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija), 135 straipsnio 1 dalyje, siekta apsaugoti ne vien tokias konstitucines vertybes kaip žmogaus gyvybė, jo asmens neliečiamumas, bet ir tokias kaip artimos giminystės santykiai, šeima, motinystė, tėvystė, vaikystė, o nurodytomis nusikalstamomis veikomis tokiais atvejais kėsinamasi ne vien į žmogaus gyvybę ar sveikatą, bet ir į kitas konstitucines vertybes. Šeimos sampratos išaiškinimą Konstitucinis Teismas pateikė 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodydamas, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Konstitucinis Teismas išskyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam, o vien tik faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių santykiai. Tokiais atvejais reikia atidžiai vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vienas į kitą, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant šeimos būdingų santykių turinį atitinkančius santykius.

Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusioji R. B. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai teigė, jog su kasatoriumi apie vienerius metus ir aštuonis mėnesius gyveno kartu, jo bute. Tokius nukentėjusiosios parodymus, kaip nustatė bylą nagrinėję teismai, patvirtino ir jos dukterų – A. ir V. B. parodymai bei paties kasatoriaus parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (2012 m. vasario 24 d. įtariamojo apklausos protokolas, 2012 m. vasario 29 d. akistatos protokolas), taip pat jo kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusioji buvo jo sugulovė, pas jį nakvodavo. Kasatoriaus teiginiai, nurodyti ir apeliaciniame skunde, kad ji buvo jo „tarnaitė“, jie tik bendrai vartodavo alkoholį, bendro ūkio nevedė dėl to, kad nukentėjusioji tuo metu nedirbo, pagrįstai dar apeliacinės instancijos teismo įvertinti kaip siekis sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę, norint perkvalifikuoti padarytą nusikalstamą veiką į lengvesnę. Be to, faktas, kad nukentėjusioji nedirbo ar negavo pajamų, niekaip nepagrindžia to, kad jai neįnešant savo finansinio indėlio į bendrą biudžetą, ji ir kasatorius nėra sugyventiniai, kurių santykiai prilyginami šeimos nariams, nes bendro namų ūkio tvarkymas savaime nėra konstatuojamas tik esant abiejų asmenų finansiniam indėliui į bendro namų ūkio išlaikymą, prisidėti prie namų ūkio tvarkymo galima ir kitais veiksmais, pavyzdžiui, namų ūkio ruošos darbais ir pan. Kasatoriaus prašymai išreikalauti atitinkamus duomenis apie R. B. deklaruotą gyvenamąją vietą ir registraciją darbo biržoje, įvertinus pirmiau nurodytus teiginius, o kasaciniame teisme (BPK 376 straipsnio 1 dalis) sprendžiant teisės, o ne fakto klausimus, netenkintini. Atitinkamus prašymus dėl tam tikrų, Z. T. nuomone, reikšmingų gynybai duomenų, pagal kuriuos būtų nustatytos tam tikros faktinės bylos aplinkybės, pateikimo į bylą, kasatorius turėjo teisę ir galimybę pateikti nagrinėjant bylą tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose. Kasatorius nurodytomis teisėmis, nors jį gynė ir teisinę pagalbą jam teikė ir advokatas, nepasinaudojo. Įvertinus nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad nukentėjusiąją R. B. ir kasatorių Z. T. siejo sugyventinių santykiai, kurių turinys iš esmės atitinka šeimos teisinius santykius, nepaisant to, kad jie nebuvo sudarę santuokos (įregistravę partnerystės), todėl kasatoriaus veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo

Bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis 1 dalis). Tai reiškia, kad nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme faktinės bylos aplinkybės iš naujo nenustatinėjamos, įrodymai iš naujo netiriami ir nevertinami, o remiantis žemesnių instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis sprendžiami tik teisės taikymo klausimai (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad baudžiamojo proceso metu renkant, tiriant, vertinant įrodymus galėjo būti padaryti esminiai BPK pažeidimai. Kasatorius pripažintas kaltu, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, visų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų pagrindu, laikantis BPK 20 straipsnio reikalavimų dėl duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo. Kasatoriaus kaltė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pagrįsta šiais byloje esančiais teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais: specialisto išvadoje Nr. G391/11(11) pateiktais specialisto išaiškinimais dėl nukentėjusiajai R. B. padarytų sužalojimų ir jų padarymo mechanizmo, nukentėjusiosios nuosekliais ir tapačiais parodymais viso ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, kad Z. T. , jai sėdint tualete ant klozeto, vieną kartą spyrė koja į veidą ir padarė sužalojimą kaktoje, įvertinus ir tai, kad nukentėjusioji ne kartą teigė, jog Z. T. už nežymų sveikatos sutrikdymą atleidžia, todėl pagrindo jo apkalbėti neturėjo; taip pat liudytojų Aušros ir V. B. parodymais apie joms žinomus, matytus nukentėjusiajai padarytus sužalojimus bei žinomas jų padarymo aplinkybes. Nurodytų įrodymų pagrindu abiejų instancijų teismai padarė vienodas išvadas, kad galvos sužalojimas nukentėjusiajai buvo padarytas Z. T. spiriant jai į galvą, o ne nukritus ir susitrenkus į radiatorių, kaip teigia kasatorius. Nors apeliacinės instancijos teismas klaidingai nurodo, kad specialistas A. G. buvo apklaustas teisme, tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, galėjusiu lemti neteisingo ar neteisėto teismo sprendimo priėmimą.

Tai, kad byloje nebuvo išreikalautas garso įrašas su jo pokalbiu skambinant į greitąją medicinos pagalbą, kuriame tariamai nurodytos nukentėjusiosios R. B. galvos sužalojimo aplinkybės, nelaikytina esminiu BPK pažeidimu. Bylos nagrinėjimo pirmojoje bei apeliacinėje instancijoje metu nebuvo prašoma išreikalauti nurodytų duomenų, toks prašymas pateiktas tik kasaciniame skunde. Pažymėtina, kad proceso metu kasatoriui buvo teikiama kvalifikuota gynėjo teisinė pagalba ir teikti prašymus, susijusius su įrodymu tyrimu, kasatorius galėjo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme bei apeliacinio proceso metu.

BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo

BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.  Apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena nustatoma pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje asmens apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-613/2011). Pripažindami BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nuteistojo Z. T. atsakomybę sunkinančią aplinkybę teismai neapsiribojo jo apsvaigimo nuo alkoholio fakto konstatavimu pagal nukentėjusiosios R. B., paties kasatoriaus parodymus apie alkoholio vartojimą nusikalstamos veikos padarymo naktį ir ryte, bet papildomai motyvavo, kad apsvaigimas paskatino kasatoriaus nusikalstamą elgesį, kai jis visiškai be pagrindo, dėl asmeninio išgertuvių su nukentėjusiąja metu kilusio pykčio, spyrė nukentėjusiajai koja į veidą, o vėliau, grįžus jiems abiem iš ligoninės, kurioje nukentėjusiajai buvo susiūta žaizda, varė ją iš namų, tačiau, neišleidęs, ėmė spardyti į įvairias kūno vietas, nukentėjusiajai padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje nustatyta, jog kasatoriaus nusikalstami veiksmai kilo dėl menkavertės priežasties, buvo nulemti jo nepaaiškinamo pykčio, o apsvaigimas nuo alkoholio aiškiai susilpnino savikontrolę ir suteikė nuteistajam nevaldomos agresijos, taigi turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Dauguma kasacinio skundo teiginių yra ginčijamos nustatytos bylos faktinės aplinkybės. Kasacinių skundų teiginiai, kuriais nesutinkama su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kai nesutikimas nėra grindžiamas konkrečiais teisiniais argumentais, jog nustatant tas aplinkybes buvo padarytai esminiai BPK pažeidimai, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Teismų nustatytų faktinių aplinkybių kvestionavimas ir teismų padarytų išvadų neigimas, nenustačius BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų, negali būti pagrindas tenkinti kasacinį skundą ir keisti ar naikinti kasacine tvarka apskųstus teismų sprendimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo Z. T. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Vytautas Masiokas

                                                                                                                                            Aurelijus Gutauskas

                                                                                                                                            Gintaras Goda