Civilinė byla Nr. 2-4925-1008/2020

Teisminio proceso Nr. 2-29-3-01770-2020-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 2.6.2.1; 2.6.18.1; 3.2.6.1 (S)

TELŠIŲ APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 30 d.

Mažeikiai

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teisėja Daiva Maneikienė,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Vilijai Rukšėnienei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Ertona“ įgaliotai atstovei advokatei Ingai Mekienei,

atsakovės UAB „Expogalvijai“ įgaliotam atstovui advokatui Algimantui Ruginiui,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Ertona“ ieškinį atsakovei UAB „Expogalvijai“ dėl skolos priteisimo.

Teismas

nustatė:

pagal kreditorės (toliau – ir ieškovės) UAB „Ertona“ pareiškimo reikalavimą iškėlus bylą skolininkei (toliau – ir atsakovei) UAB „Expogalvijai“, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXIII skyriaus tvarka 2020 m. rugpjūčio 3 d. buvo priimtas teismo įsakymas dėl prašomos priteisti sumos išieškojimo iš skolininkės. Skolininkė UAB „Expogalvijai“ per įstatymo nustatytą terminą pateikė teismui prieštaravimus dėl priimto teismo įsakymo, todėl teismas 2020 m. rugpjūčio 13 d. priėmęs skolininkės prieštaravimus, nustatė kreditorei 14 dienų terminą nuo teismo pranešimo įteikimo dienos ieškiniui pateikti.

Ieškovė UAB „Ertona“ 2020 m. rugsėjo 2 d. kreipėsi į Telšių apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovės UAB „Expogalvijai“ priteisti 640,01 Eur skolą už atliktus automobilio remonto darbus pagal 2015 m. gruodžio 10 d. ir 2016 m. balandžio 5 d. išrašytas PVM sąskaitas – faktūras, 23,04 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje ieškovė nurodo, kad atsakovės „Expogalvijai“ vadovas B. V. D. B. ir ieškovė UAB „Ertona“ bendradarbiauja ne vienerius metus. Ieškovė atsakovės vadovo vadovaujamoms bendrovėms Lietuvoje teikia įvairias autoserviso paslaugas ir parduoda prekes, tarp šalių yra susiklostę ilgalaikiai pasitikėjimo santykiai. Atsakovė ir ieškovė dėl numatomų atlikti darbų įprastai tariasi tik žodžiu, o dėl remonto eigos, dalių keitimo ir darbų apimties, atsakovė ieškovei niekada nėra reiškusi jokių pretenzijų. Ieškovei 2015 m. gruodžio 10 d. buvo pristatytas automobilis BMW, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini). Po automobilio diagnostikos nustatyta, kad automobiliui būtinas priekio dešinio rato guolio keitimas. Darbai atlikti, už darbą ir detales užsakovei UAB „Expogalvojai“ buvo išrašyta sąskaita 109 Eur sumai. Sąskaitą pasirašė automobilį remontui pateikęs asmuo. Ieškovei 2016 m. balandžio 5 d. buvo pristatytas apžiūrai automobilis BMW. Po automobilio diagnostikos nustatyta, kad automobiliui būtini remonto darbai ir detalių keitimas. Darbai atlikti, už darbą ir detales užsakovei buvo išrašyta sąskaita 531,01 Eur sumai ir pateikta apmokėjimui. Ieškovė atsakovei ne kartą raštu priminė apie vėluojamas apmokėti sąskaitas, siuntė tarpusavio suderinimo aktą, kurį atsakovė priėmė, priėmimo faktą atsakovės direktorius patvirtino parašu ir spaudu, siuntė priminimą – pretenziją net du kartus per antstolį, tačiau atsakovė iki šiol apmokėti jai pateiktas sąskaitas delsia, nors apmokėjimo terminas seniai yra suėjęs. Atsakovė pripažįsta ir neginčija, kad ieškovės siųstas PVM sąskaitas – faktūras gavo, jas apskaitė, sąskaitose nurodytas sumas nurašė į bendrovės patirtas išlaidas, tačiau ieškovei už suteiktas paslaugas ir atliktus darbus neapmokėjo. Kadangi atsakovė pagal išrašytas PVM sąskaitas – faktūras privalėjo sumokėti paslaugų atlikimo dieną, tačiau to nepadarė, todėl ieškovė iš atsakovės prašo priteisti 0,02 procentus delspinigių, paskaičiuotų už 6 mėnesius nuo neapmokėtos sumos 640,01 Eur, t. y. prašo priteisti 23,04 Eur delspinigių.

Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodo, jog su ieškovės ieškiniu nesutinka. Nurodo, kad sąskaitos buhalterei buvo pateiktos elektroniniu paštu ir įtrauktos į apskaitą. Atsakovės direktoriaus parašų joje nėra. Sąskaitoje nurodytas automobilis neregistruotas UAB „Expogalvijai“ nuosavybės vardu. Sutarties ar kokio kito dokumento ieškovei nerašė ir nepasirašė. Žodžiu ar telefonu taip pat neprašė, kad ieškovė remontuotų įmonei nepriklausantį automobilį BMW X3, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini).

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė advokatė Inga Mekienė papildomai paaiškino, kad automobilis BMW buvo remontuotas pas ieškovę, išrašytos sąskaitos 2015 m. gruodžio 10 d. ir 2016 m. balandžio 5 d., tačiau jos nebuvo apmokėtos. Šios sąskaitos buvo pateiktos atsakovei, atsakovė nepateikė pretenzijų, kad jos nepagrįstai išrašytos, ji jas apskaitė savo buhalterinėje apskaitoje. Tai, kad atsakovė turi apmokėti už atliktus darbus įrodo tai, kad 2016 m. rugsėjo 26 d. buvo pasirašytas skolų suderinimo aktas, kurį pasirašė tiek atsakovės buhalterė, tiek direktorius. Taip pat 2019 m. rugpjūčio 26 d. surašytas skolų suderinimo aktas, kurį pasirašė buhalterė. Be to buvo siunčiami įspėjimai dėl nesumokėtų skolų 2016 m. birželio 16 d., 2017 m. vasario 10 d., 2018 m. sausio 30 d. bei 2020 m. liepos 20 d., tačiau atsakovė nesureagavo ir skolų neapmokėjo. Tai rodo, kad ieškovė atliko darbus, automobilį pristatė įmonės darbuotojai, jiems buvo išrašytos sąskaitos už atliktus darbus, pretenzijų dėl atliktų darbų nebuvo pareikšta, todėl mano, kad skolą prašoma priteisti pagrįstai. Paaiškino, kad nors įmonė nesudarė rašytinės sutarties dėl konkrečių darbų konkretiems automobiliams, bet tokia praktika dirbant su atsakove buvo visada, tam įrodyti pateikė ankstesnes sąskaitas, iš kurių viena pasirašyta vadovo, kita nepasirašyta visiškai, tačiau apmokėta, kita pasirašyta buhalterės ir apmokėta. Dėl pačių darbų abi šalys šiuos susitarimus vykdė žodinių susitarimų pagrindu ką leidžia ir numato įstatymas. Ankstesnė praktika rodo, kad visada sąskaitos būdavo apmokamos, todėl nekilo abejonių, kad atsakovė jas apmokės. Ieškovė neturi pareigos tikrinti, kurios transporto priemonės yra įtrauktos į atsakovės apskaitą. Transporto priemonė galėjo būti panaudos sutartimi naudojama, susitarimu, todėl tai ne ieškovės reikalas yra aiškintis šiuos dalykus, kokios transporto priemonės yra atsakovės apskaitoje. Dėl teismui pateikto 2020 m. liepos 20 d. pranešimo apie pradelstą mokėjimą ir priskaičiuotus delspinigius, kuriame ranka užrašyta: „Need call N. B. Nr. (duomenys neskelbtini)“, paaiškino, jog tas užrašas padarytas atsakovės direktoriaus, kuris prieš pat kreipiantis į teismą, neva pateikė, kad skambinti tam asmeniui telefonu, tačiau pabandžius susisiekti, buvo pasakyta, kad visos sąskaitos yra įtrauktos į apskaitą ir tai atsakovės reikalai, kad šis asmuo nieko bendro neturi. Tas asmuo lyg yra atsakovės buvusi buhalterė. Ieškovė daug kartų nuo 2016 m. kalbėjo su atsakovės direktoriumi telefonu ir jis žadėjo šią skolą apmokėti. Niekada nesakė, kad tos skolos neapmokės, vis sakydavo rytoj, tai kitą mėnesį, kai bus pinigų, tačiau skolos neapmokėjo. Į autoservisą būdavo pristatomas automobilis, nurodomi duomenys kas apmokės už tą remontą, atliekami remonto darbai, išrašomos sąskaitos ir jos buvo apmokomos, taip buvo ne vieną kartą. Žodžiu buvo pasakoma kokie darbai turi būti atliekami, sutinkant jie atliekami ir išrašomos sąskaitos faktūros. Atsakovė priėmusi darbus, priėmusi sąskaitas turi už šiuos darbus atsiskaityti. Pateikus įspėjimus taip pat nebuvo jokių pretenzijų, kad nebuvo užsakyta tokių darbų, todėl prašo priteisti ieškinyje nurodytas sumas ieškovei, taip pat atstovavimo išlaidas.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas advokatas Algimantas Ruginis papildomai paaiškino, jog labai įdomu, kad konstatuojamas tas faktas, kad ieškovė neturi pareigos pasigilinti kas atvyksta pas ją ir reikalauja ar prašo atlikti paslaugas. Visų pirma nereikia pamiršti, kad čia kalba eina ne apie fizinius, o apie juridinius asmenis, kurie atitinkamai tvarko apskaitą, skaičiuoja išlaidas ir pelną, moka mokesčius valstybei. Mano, kad visa esmė čia ir atsiskleidžia. Buhalterine prasme atsakovės sąskaitos yra tvarkingos, visi įmonės rekvizitai, sumos ir pan., išskyrus tai, kad pati sąskaita nėra patvirtinta atsakovės, ar jos atstovų. Galima suprasti, kad bet kas atvykęs į ieškovės remonto patalpas, žinodamas atitinkamus įmonės rekvizitus, gali pateikti savo transporto priemonę, motyvuodamas tuo, kad už darbus apmokės įmonė su tokiais rekvizitais. Visais atvejais, nors ir buvo pasitikėjimo kažkokie ryšiai, suderinimas vykdavo atvarius mašina, visada būdavo ar tai skambutis ar kitoks bendravimas, pasakoma kas tai transporto priemonei yra ir kažkoks minimalus susitarimas tikrai įvykdavo, atitinkamas konsensusas būdavo ir pasižadėdavo už atliktus darbus apmokėti. Tuo tarpu šiuo atveju pagal atsakovės atstovų pasakymą jokio derinimo dėl konkrečių transporto priemonių remonto tikrai nebuvo nei telefonu, nei kažkokiomis kitokiomis ryšio priemonės. Šitos transporto priemonės nėra atsakovės apskaitoje ir tie asmenys, kurie atvyko prašyti, kad būtų atlikti transporto priemonės remonto darbai, taip pat nėra atsakovės darbuotojai, jie neatsinešė įgaliojimo, kad turėtų teisę teikti ir reikalauti atsakovės apmokėti. Valios išraiškos būtent dėl darbų iš atsakovės tikrai nebuvo išreikšta, todėl įsipareigojimo apmokėti šitą sąskaitą atsakovė kaip ir neturi. Kas liečia pačią buhalterinę apskaitą, aišku buhalterė gavusi šitas sąskaitas, ji dirbo kaip buhalterė. Ji ir anksčiau nedalyvaudavo tuose remonto sandoriuose, todėl ji automatiškai užpajamavo ir įtraukė į savo apskaitą, kiek čia reaguodavo pats direktorius negali pasakyti, jo paskutiniais žodžiais tos sąskaitos jam buvo naujiena, jis kai pasirašydavo ant buhalterinių dokumentų, pasitikėdavo buhaltere ir nežiūrėdavo į tas sumas ar panašiai. Jeigu teismas nutartų teisiniu keliu eiti, tai reikėtų atkreipti dėmesį į datas, kuriomis išrašytos sąskaitos, būtent 2015 m. gruodžio 10 d. jau net pagal senaties terminą toks reikalavimas yra nebegalimas, kadangi yra suėjęs senaties terminas. Kita sąskaita dar kaip ir įtelpa. Kas liečia raginimus, pasiūlymus, tai kaip minėjo, visa tai tvarkė buhalterė. Buhalterė kaip ir pasirašo tą faktą, bet ji žiūrėjo į tai, kad sąskaitos išrašytos tvarkingai ir matyt nekėlė klausimo dėl pačio apmokėjimo fakto ir kai jis tik iškilo, ji tik tada kreipėsi, kad išaiškintų kodėl vadovas neapmokėjo, o vadovas nuolat Lietuvoje nebūna, jis visų galbūt tų sąskaitų neseka, todėl galimai tas terminas taip ir prasitęsė. Paminėta buhalterė N. B. lyg nebedirba jau, mano, kad šioje dalyje yra kažkoks nesusipratimas. Koks automobilis buvo remontuojamas pas ieškovę, atsakovei žinoma pagal sąskaitą, pagal skolų suderinimo aktą, bet ji nėra apskaitoje. Reiškia žinomas tik automobilis ir valstybiniai numeriai, bet pats automobilis nėra įmonės apskaitoje. Mano, kad tos sąskaitos yra išrašytos neteisėtai ir jos atsakovei kažkokio įpareigojimo nesuteikia.

Teismas

konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė 2015 m. gruodžio 10 d. remontavo automobilį BMW X3, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam pakeitė priekinio dešinio rato guolį ir 2015 m. gruodžio 10 d. atsakovei išrašė PVM sąskaitą – faktūrą Serija ERT Nr. 0041902 bendrai 109 Eur sumai. Minėtą sąskaitą priėmė N. J.. 2016 m. balandžio 5 d. remontavo automobilį BMW ir už atliktus darbus bei detales atsakovei 2016 m. balandžio 5 d. išrašė PVM sąskaitą – faktūrą Serija ERT Nr. 0042932 bendrai 531,01 Eur sumai. Nesulaukus apmokėjimo ieškovė 2016 m. birželio 16 d. išsiuntė atsakovei pranešimą apie pradelstą mokėjimą, taip pat 2016 m. rugsėjo 28 d. surašė tarpusavio skolų suderinimo aktą dėl bendros 640,01 Eur skolos, kurį atsakovė priėmė, tai patvirtina atsakovės direktoriaus parašas su šalia esančiu antspaudu. Ieškovė 2017 m. vasario 10 d. ir 2018 m. sausio 30 d. siuntė atsakovei įspėjimus, kuriais priminė apie esamas skolas pagal aukščiau nurodytas PVM sąskaitas – faktūras. 2019 m. lapkričio 26 d. pakartotinai atsakovei išsiųstas tarpusavio skolų suderinimo aktas. Ieškovė 2020 m. liepos 20 d. surašė ir išsiuntė atsakovei pranešimą apie pradelstą mokėjimą ir priskaičiuotus delspinigius, kurį atsakovė gavo, tai patvirtina atsakovės direktoriaus parašas su šalia esančiu antspaudu, bei minėtame pranešime atsakovės atstovai ranka prirašė: „Need call N. B. Nr. (duomenys neskelbtini) sy pay!”, kurį išsiuntė atgal ieškovei. Byloje taip pat pateiktos anksčiau ieškovės atsakovei išrašytos PVM sąskaitos – faktūros dėl automobilių remonto, iš kurių matyti, kad viena sąskaita pasirašyta atsakovės direktoriaus dėl automobilio BMW X6 remonto, kita sąskaita pasirašyta nežinomo asmens nenurodant remontuojamo automobilio, o trečia sąskaita dėl automobilio BMW X6 remonto apskritai nepasirašyta, tačiau pasak ieškovės atstovės visos minėtos PVM sąskaitos – faktūros atsakovės buvo apmokėtos tinkamai.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.644 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutarties sampratą sutartis dėl automobilio remonto atitinka rangos sutarties požymius – ja viena sutarties šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą – savo rizika suremontuoti automobilį pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti materialų šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-469/2018).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, jog įstatyme rangos sutarčiai sudaryti nėra nustatyti privalomi formos reikalavimai, todėl rangos sutartis gali būti sudaryta bet kokiu šalių pasirinktu būdu: raštu, žodžiu, konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnis). Be to, toks rangos sutarties formos teisinis reguliavimas lemia, kad įstatymu neribojamas ir įrodymų leistinumas teismui sprendžiant dėl rangos sutarties sudarymo fakto, svarbu, kad tie įrodymai pagrįstų asmenų valią susitarti dėl rangos darbų. Asmens valia gali būti numanoma atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo aplinkybes (CK 1.64 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad net nesant rašytinės sutarties ir atsakovei ginčijant, jog nesudarė su ieškove jokių sutarčių bei neužsakė automobilio remonto paslaugų, sandorio sudarymo aplinkybes gali patvirtinti kiti byloje pateikti įrodymai.

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovė periodiškai dėl reikiamų atlikti automobilių remonto darbų kreipdavosi į ieškovę. Ieškovės byloje pateiktos 2015 m. sausio 21 d., 2015 m. rugsėjo 11 d. ir 2015 m. lapkričio 13 d. PVM sąskaitos – faktūros, t. y. iš ankstesnių laikotarpių, patvirtina, jog tarp šalių, prieš darbų atlikimą niekuomet nebuvo sudaroma rašytinė rangos sutartis, šalys visuomet susitardavo žodžiu arba konkliudentiniais veiksmais. 

Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad tarp šalių visada buvo įsivyravusi tokia praktika, kad šalys šiuos susitarimus vykdė žodinių susitarimų pagrindu. Tuo tarpu atsakovės atstovas teismo posėdžio metu pritardamas, kad visais atvejais tarp šalių nors būdavo pasitikėjimu grįsti santykiai, o suderinimas dėl automobilio remonto vykdavo žodžiu ar atvarius automobilį į ieškovės įmonę, šiuo konkrečiu atveju neigia, kad dėl ginčijamose sąskaitose nurodytų automobilių remonto darbų vyko derinimas tarp šalių kokiomis nors ryšio priemonėmis.

Atsakovė atsisakymą sumokėti ieškovei motyvuoja ir tuo, jog pasak atsakovės, transporto priemonė, t. y. automobilis, kuris nurodytas 2015 m. gruodžio 10 d. PVM sąskaitoje – faktūroje, BMW X3, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovės įmonei nepriklauso ir nėra jos apskaitoje. Pateiktuose prieštaravimuose dėl priimto teismo įsakymo, atsakovė taip pat nurodė, kad minėtas automobilis nebuvo registruotas atsakovės įmonės vardu, o jo savininkė, kiek atsakovei žinoma yra N. J. (B.). Pastebėtina, jog atsakovė nenurodė iš kur jai žinomas galimas automobilio savininkas, taip pat minėtiems teiginiams patvirtinti byloje teismui nepateikė jokių įrodymų, todėl teismas neturi galimybės patikrinti šių atsakovės išsakytų teiginių pagrįstumo.

Pažymėtina, jog CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, kuris reiškia, kad kiekvienai šaliai tenka pareiga įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Be to, įrodinėjimo procesas civilinėje byloje vyksta tam tikrais etapais. Byloje surinktus įrodymus teismas tiria ir vertina pagal CPK nustatytas taisykles. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareiga yra būtinybė šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

Kaip minėta, iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovė 2015 m. gruodžio 10 d. remontavo automobilį BMW X3, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2015 m. gruodžio 10 d. atsakovei išrašė PVM sąskaitą – faktūrą Serija ERT Nr. 0041902 109 Eur sumai, kurios gavimą patvirtino N. J.. Pastebėtina, jog atsakovė pateiktuose prieštaravimuose dėl kreditoriaus pateikto reikalavimo taip pat nurodė, kad minėto automobilio savininkė, kiek žinoma, yra N. J. (B.). Teismo posėdžio metu, šalių atstovai taip pat patvirtino, kad N. B. yra buvusi atsakovės darbuotoja – buhalterė. Taip pat byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė 2016 m. balandžio 5 d. remontavo automobilį BMW ir už atliktus darbus bei detales atsakovei 2016 m. balandžio 5 d. išrašė PVM sąskaitą – faktūrą Serija ERT Nr. 0042932 531,01 Eur sumai. Minėtoje PVM sąskaitoje – faktūroje nenurodytas automobilio BMW modelis, ties sąskaitos gavimo vieta šiuo atveju nėra jokių asmenų parašų, tačiau kaip matyti iš 2016 m. rugsėjo 28 d. ieškovės atsakovei siųsto tarpusavio skolų suderinimo akto, atsakovės direktorius iš esmės pripažino gavęs abi aukščiau paminėtas PVM sąskaitas – faktūras bei patvirtino tarpusavio skolų suderinimo aktą dėl bendros 640,01 Eur skolos savo parašu ir įmonės antspaudu bei šitaip patvirtiną aktą persiuntė atgal ieškovei.

Minėtas 2016 m. rugsėjo 28 d. tarpusavio skolų suderinimo aktas iš esmės patvirtina atsakovės sutikimą dėl esamų skolų ieškovei pagal 2015 m. gruodžio 10 d. ir 2016 m. balandžio 5 d. išrašytas PVM sąskaitas – faktūras. Pastebėtina, jog atsakovės direktorius, būdamas juridinio asmens vadovu, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo standartai nei paprastam fiziniam asmeniui, gavęs iš ieškovės tokio pobūdžio aktą turėjo įsigilinti į jame reiškiamus reikalavimus, aiškintis susidariusios skolos aplinkybes, įvertinti pateiktus duomenis, juos lyginti su atsakovės buhalterinėje apskaitoje esančiais duomenimis ir veikdamas juridinio asmens interesais, nesutampant duomenims, privalėjo kelti klausimus dėl susidariusios skolos ir skolos nesant, nepasirašyti tokio pobūdžio dokumento, sukeliančio teisines pasekmes atsakovei. Vis tik, kaip matyti iš tarpusavio skolų suderinimo akto, atsakovė sutiko su pateiktu skolos suderinimo aktu, nekėlė klausimų dėl skolos dydžio ar jos susidarymo aplinkybių, nereiškė jokių pretenzijų ieškovei dėl nepagrįstai prašomos suderinti skolos, todėl teismo vertinimu, atsakovei jau 2016 metais savo rekvizitais patvirtinus ir taip pripažinus esamos skolos faktą, jai akivaizdžiai buvo žinomos skolos susidarymo aplinkybės, dėl jų atsakovei nekilo abejonių, todėl pasirašydama tarpusavio skolos suderinimo aktą pripažino, kad skola egzistuoja.

Pastebėtina, jog ieškovė atsakovei kasmet primindavo apie susidariusią skolą oficialiai siunčiamais įspėjimais, tarpusavio skolų suderinimo aktu, pranešimu apie pradelstą mokėjimą ir priskaičiuotus delspinigius, tačiau atsakovė į siunčiamus raginimus apmokėti skolą visiškai nereagavo, nesiekė bendradarbiauti su ieškove, per visą laikotarpį taip pat nesiekė išsiaiškinti, kokiu pagrindu ieškovė reikalauja atsakovės apmokėti raginimuose nurodytas sumas. Vis tik, prieš ieškovei kreipiantis į teismą, atsakovės direktorius pirmą kartą sureagavo į 2020 m. liepos 20 d. pranešimą apie pradelstą mokėjimą ir priskaičiuotus delspinigius, bei ant minėto pranešimo ranka parašė: „Need call N. B. Nr. (duomenys neskelbtini) sy pay!“, t. y. ieškovei nurodė, kad sąskaitas apmokės buvusi atsakovės įmonės buhalterė – N. B., tokiais veiksmais tik dar kartą patvirtindamas, kad atsakovei apie esamos skolos susidarymą yra žinoma, todėl įvertinus minėtas aplinkybes, taip pat visiškai atmestini atsakovės atstovo teismo posėdžio metu išsakyti teiginiai, kad į ieškovę dėl automobilių remonto darbų pasinaudodami atsakovės rekvizitais galėjo kreiptis visiškai su įmone nesusiję asmenys, kad į ieškovę dėl automobilių remonto darbų pagal išrašytas sąskaitas kreipėsi ne atsakovės darbuotojai, todėl ieškovė neturi teisės reikalauti atsakovės apmokėti už atliktus remonto darbus.

Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, ištyrus byloje esančių duomenų visumą, teismui nekyla abejonių, kad ieškovė suteikė automobilių remonto paslaugas, kurias užsakė atsakovės darbuotojai veikdami atsakovės vardu, o atsakovė 2016 metais pasirašydama tarpusavio skolos suderinimo aktą, visiškai pripažino skolos egzistavimo faktą ir prievolę ją sumokėti. Šių duomenų pagrindu, teismas daro išvadą, kad ieškovės ieškinys dalyje dėl skolos priteisimo yra visiškai pagrįstas, todėl tenkintinas visiškai.

Pastebėtina ir tai, jog nors atsakovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad dėl 2015 m. gruodžio 10 d. išrašytos PVM sąskaitos – faktūros yra suėjęs senaties terminas, šis teiginys laikytinas visiškai nepagrįstu, kadangi šiuo konkrečiu atveju yra taikomas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytas bendrasis ieškinio senaties terminas, kuris yra dešimt metų. Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju, nuo 2015 m. gruodžio 10 d. išrašytos PVM sąskaitos – faktūros dienos iki ieškovės kreipimosi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimu dienos – 2020 m. liepos 31 d., nepraėjo net penkeri metai.

Ieškovė ieškiniu iš atsakovės taip pat prašo priteisti 23,04 Eur delspinigių, t. y. skaičiuojant nuo neapmokėtos sumos 640,01 Eur, po 0,02 procentus už 180 dienų. Vis tik, ieškovė ieškinyje apskritai nedetalizuoja nei kokiu pagrindu, nei kodėl prašomi priteisti delspinigiai siekia 0,02 procentus nuo neapmokėtos sumos.

Atkreiptinas dėmesys, jog netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.258 straipsnio 1 dalį, įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). CK 6.72 straipsnyje įtvirtinta, kad susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog ieškovė prašydama priteisti delspinigius nenurodo kokiu pagrindu šie turėtų būti priteistini. Ieškovė byloje nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad su atsakove buvo sudarytas susitarimas raštu dėl netesybų. Nesant rašytinio ieškovės ir atsakovės susitarimo dėl delspinigių, darytina išvada, kad nėra tokio susitarimo (CK 6.72 straipsnis) (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1591-912/2019; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-588-603/2020). Teismo vertinimu, ieškovė, siekdama prisiteisti iš atsakovės delspinigius, savo reikalavimą turėjo pagrįsti rašytiniu susitarimu dėl delspinigių, kuriame būtų aiškiai susitarta ne tik dėl delspinigių mokėjimo sąlygų, bet ir jų dydžio, taip pat nurodyti konkretų laikotarpį, sumą, už kurią paskaičiuoti delspinigiai ir jų dydį.

Paminėtina, kad nors ieškinyje nurodytas delspinigių apskaičiavimas, tačiau ieškinyje nenurodyta kuo remiantis konkrečia procentine išraiška išreikšti delspinigiai buvo skaičiuojami, byloje nėra pridėta jokių įrodymų, iš kurių būtų matyti, kad ieškovė ir atsakovė susitarė dėl galimų delspinigių. Be to, siųsdama tarpusavio skolų suderinimo aktus, nei viename iš jų, ieškovė delspinigių apskritai nenurodė. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė reikalavimo priteisti 23,04 Eur delspinigių iš atsakovės, todėl šis reikalavimas atmestinas.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 6 procentų dydžio procesines palūkanas. Atsižvelgiant į tai, jog minėtu atveju abi sutarties šalys yra juridiniai asmenys, iš atsakovės ieškovei priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Teismas patenkino 96,52 procentus (640,01 Eur / 663,05 Eur x 100 proc.) ieškinio reikalavimų. Ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudaro 20 Eur žyminis mokestis ir 200 Eur teisinės pagalbos išlaidos, todėl patenkinant 96,52 procentų ieškinio reikalavimų, ieškovei iš atsakovės priteistina 212,34 Eur (20 Eur žyminio mokesčio + 200 Eur teisinės pagalbos išlaidos x 96,52 proc.) bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 262-270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės UAB „Expogalvijai“, juridinio asmens kodas 300108114, ieškovės UAB „Ertona“, juridinio asmens kodas 145279826, naudai:

– 640,01 Eur (šešis šimtus keturiasdešimt eurų 1 ct) skolos;

– 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (640,01 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. rugsėjo 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

– 212,34 Eur (du šimtus dvylika eurų 34 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja        Daiva Maneikienė