Civilinė byla Nr. e2-515-516/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00435-2024-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės T. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Torado“ ieškinį atsakovams J. V., T. J. ir A. N. dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia bei restitucijos taikymo.

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė likviduojama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – LUAB) „Torado“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti 2023 m. sausio 19 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 532, sudarytą atsakovių J. V. ir T. J., negaliojančia; 2) taikyti 2023 m. sausio 19 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 532 atžvilgiu restituciją, grąžinant J. V. ir T. J. į teisinę padėtį, kuri buvo iki 2023 m. sausio 19 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 532 sudarymo.

2.       Ieškovė taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei T. J. nuosavybės teise priklausančius žemės sklypą (duomenys neskelbtini) bei ant jo stovinčius statinius (duomenys neskelbtini)).

3.       Prašyme nurodė, kad yra sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškinys yra pagrįstas ir nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kiltų rizika būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pažymėjo, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu ieškovei tapo žinoma, jog atsakovei J. V. nuosavybės teise priklausęs žemės sklypas bei ant jo stovintys statiniai buvo parduoti atsakovei T. J. už daugiau nei du kartus mažesnę negu rinkos kainą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas užtikrins esamą padėtį (lot. status quo), t. y. šios bylos nagrinėjimo metu ginčo turtas nebus perleistas tretiesiems asmenims. Daugiau jokių kitų apribojimų atsakovė T. J. nepatirs. Ieškovės vertinimu, jeigu areštas ginčo turto atžvilgiu nebus pritaikytas, galimai palankus ieškovei teismo sprendimas nebegalės būti įvykdytas – teismas neturės galimybės taikyti restitucijos.

4.       Ieškovės vertinimu, ginčo žemės sklypas su statiniais buvo sąmoningai perleisti T. J., kuri nėra susijusi su jokiomis atsakovų A. N. ir (arba) J. V. prievolėmis ieškovei bei jos kreditoriams, tam, kad būtų išvengta galimų išieškojimo veiksmų atlikimo būtent šio turto atžvilgiu. Atsakovė J. V. neturėjo jokios prievolės perleisti ginčo žemės sklypo su statiniais tretiesiems asmenims, tačiau, ginčijama sutartis buvo sudaryta skubos tvarka bei už itin mažą kainą, o pardavimas įvyko tarp susijusių asmenų. Ieškovės manymu, tai parodo akivaizdų atsakovės J. V. siekį sumažinti savo turto masę, pažeidžiant ieškovės interesus, t. y. šios atsakovės nesąžiningumą.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. balandžio 24 d. nutartimi ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkino ir ieškovės LUAB „Torado“ reikalavimų įvykdymo užtikrinimui pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovei T. J. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą (duomenys neskelbtini) bei ant jo stovinčius statinius: gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) ir ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini). 

6.       Preliminariai įvertinęs ieškovės pateiktą ieškinį, jame nurodytas faktines aplinkybes, susipažinęs su prie ieškinio pridėtais rašytiniais įrodymais, teismas padarė išvadą, kad nėra akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, jog pagal ieškovės ieškinio reikalavimą negalėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovės reikalavimai būtų akivaizdžiai nepagrįsti, ar ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą, dėl ko ieškinys pripažintinas preliminariai (prima facie) pagrįstu.

7.       Atsižvelgęs į byloje galimo teismo sprendimo vykdymo ypatumus, teismas nusprendė, kad ginčo sandoriu atsakovės T. J. įgyto nuosavybėn turto perleidimo atveju (atsakovei jį perleidus tretiesiems asmenims), šį turtą įgiję tretieji asmenys galėtų būti traktuojami kaip sąžiningi įgijėjai. Be to, egzistuoja ir šio turto įkeitimo ar kitokio jo apsunkinimo tikimybė, dėl to teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas. Teismo vertinimu, atsakovei galimai pasinaudojus savo teise disponuoti ginčo turtu, teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti, todėl taikant laikinąsias apsaugos priemones (areštuojant atsakovei T. J. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą), būtų užkertamas kelias situacijos pokyčiams ar naujų ginčo objektu tapusio turto savininkų atsiradimui.

8.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad ieškovė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą 2022 m. gruodžio 13 d. su ieškiniu atsakovui A. N., prašydama teismo iš atsakovo priteisti 221 271,33 Eur žalos atlyginimą; netenkinus pirmojo reikalavimo, prašė priteisti 121 959 Eur žalos atlyginimą; 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio padavimo iki galutinio teismo sprendimo visiško įvykdymo (civilinė byla Nr. e2-545-603/2024). Pažymėjo, kad ginčijamas sandoris sudarytas 2023 m. sausio 19 d., t. y. po mėnesio nuo minėtos civilinės bylos iškėlimo. Taip pat ieškovė 2023 m. sausio 27 d. Vilniaus regiono apylinkės teisme inicijavo civilinę bylą Nr. e2-85-1141/2024 atsakovų A. N. ir J. V. atžvilgiu dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, kuriuo prašoma teismo pripažinti 2018 m. liepos 14 d. sutartį, sudarytą tarp atsakovų, negaliojančia ir taikyti restituciją, įpareigojant atsakovę J. V. grąžinti visus nuo 2018 m. liepos 14 d. atsakovo A. N. atliktus pavedimus (50 000 Eur).

9.       Įvertinęs ieškovės nurodytas aplinkybes bei tai, kad šiuo metu yra nagrinėjamos civilinės bylos atsakovų A. N. ir J. V. atžvilgiu, atsižvelgęs į tai, kad ginčo turtas parduotas per vieną mėnesį nuo bylos A. N. iškėlimo, įvertinęs aplinkybes, jog atsakovai yra galimai tarpusavyje susiję asmenys, taip pat įvertinęs, jog bendra ginčo turto vertė hipotekos duomenų išrašo 2023 m. spalio 27 d. duomenimis yra 453 000 Eur, o turtas parduotas už 200 000 Eur, t. y. už dvigubai mažesnę sumą, nusprendė, kad yra pagrindo manyti, jog siekiant išvengti galimai nepalankių teismo sprendimų vykdymo atsakovų A. N. ir J. V. atžvilgiu, ginčo turtas gali būti perleistas, todėl yra pagrindas išvadai apie egzistuojantį poreikį byloje taikyti konservacinės paskirties laikinąsias apsaugos priemones, kurios užtikrintų status quo stabilumą ir išsaugojimą bylos nagrinėjimo metu.

10.       Teismo vertinimu, nors byloje ir nėra faktinių duomenų apie atsakovės T. J. ketinimus perleisti tretiesiems asmenims ginčo turtą ir tokiu būdu apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą, tačiau būtinybę ginčo turto atžvilgiu taikyti disponavimo apribojimus pagrindžia tai, kad atsakovei yra visos prielaidos arba nėra teisinių kliūčių tai padaryti.

11.       Įvertinęs tai, kad nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas prašant pripažinti atsakovų sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją natūra, teismas nusprendė, kad yra pagrindas taikyti konkretaus ginčo turto (perleisto pagal ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį) – žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bei ant jo stovinčius statinių: gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) ir ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) areštą. Teismas nusprendė, kad egzistuoja abi sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, todėl ieškovės prašymą patenkino.

III. Atskirojo skundo argumentai

12.       Atsakovė T. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartį ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.       Ieškovė šioje civilinėje byloje pateikė ieškinį, kuriuo ginčija atsakovių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį dėl ginčo turto, kuris atsakovei J. V. nuo 2007 m. priklausė asmeninės nuosavybės teise, o dabar asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovei T. J. Taigi, ieškovė pateikė šį ieškinį žinodama ir suprasdama, kad: 1) ieškovė nėra kreditorė nė vieno iš atsakovų atžvilgiu; 2) ieškovė neturi reikalavimo teisės ne tik į atsakoves ar atsakovą A. N., bet ir į ginčo turtą. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškinys yra preliminariai nepagrįstas.

12.2.       Nėra pagrindo teigti, kad galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas. Skundžiama nutartis priimta vadovaujantis prielaidomis, neturint įrodymų, kurie leistų pagrįsti atsakovės T. J. nesąžiningumą, faktą, kad ji atliko, atlieka ar ketina atlikti aktyvius veiksmus, nukreiptus į turimo turto masės sumažinimą ar kitokį jo apsunkinimą, turėdama tikslą išvengti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo. Nutartyje nepasisakoma, o ieškovė ir neįrodinėjo būtinųjų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – atsakovės T. J. nesąžiningumo ir aktyvių veiksmų siekiant perleisti ginčo turtą tretiesiems asmenims ar kitaip jį apsunkinti, suvaržyti.

13.       Ieškovė LUAB „Torado“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

13.1.       Teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas. preliminarų pagrįstumą patvirtina tai, kad: 1) ieškinį reiškia nemoki bendrovė actio Pauliana pagrindu atsakovams J. V. ir A. N. (skolininkams) bei atsakovei T. J. (trečiajam asmeniui, su kuriuo ieškovės skolininkas sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, kurios sudaryti neprivalėjo, bei kuri tiesiogiai pažeidžia ieškovės bei jos kreditorių interesus – užkertą kelią vykdyti ateities išieškojimo veiksmus, kadangi ginčijama sutartimi buvo sumažinta J. V. turto masė ir nepagrįstai perleistas vienintelis jos vardu Lietuvoje registruotas turtas); 2) egzistuoja visos sąlygos actio Pauliana ieškiniui pareikšti.

13.2.       Reikalavimo teisės atsiradimo momentas nėra ir negali būti siejamas su galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo diena. Vien tai, kad šiuo metu kitoje byloje dar nėra priimtas galutinis teismo sprendimas, nereiškia, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovę J. V.

13.3.       Teismas pagrįstai nusprendė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas, jog būtų išsaugota ginčo turto status quo padėtis. Esminė sąlyga, kurią teismas vertino taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, buvo tai, ar byloje yra pagrindas imtis veiksmų, kad būtų apsaugotas ginčo turtas nuo jo potencialaus perleidimo tretiesiems asmenims, kurie būtų laikomi sąžiningais įgijėjais, ir kurių atžvilgiu restitucijos taikymas taptų nebegalimas.

14.       Atsakovas A. N. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo su atskiruoju skundu sutinka. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.       Atsakovas A. N. sutinka atsakovės T. J. argumentais, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė T. J. ketina vengti išieškojimo pagal šioje byloje priimtą teismo sprendimą, todėl teismas neturėjo pagrindo tenkinti ieškovės prašymo.

14.2.       Atsakovė T. J. skunde taip pat pagrįstai nurodo, kad ieškovė neįrodė, jog ieškovės ieškinys yra bent preliminariai pagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti tenkinti ieškovės prašymą

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo

16.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai yra konstatuojamos abi šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018; 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1153-330/2021).

17.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad egzistuoja abi būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos: 1) ieškinys yra preliminariai pagrįstas; 2) egzistuoja grėsmė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

18.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo atliekamas prima facie (preliminarus) ieškinio vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, pavyzdžiui, kai ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba kai prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas teismo dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo. Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, jis taip pat neturi prejudicinės galios bylą nagrinėjant iš esmės, nes ieškinio pagrįstumas bus įvertintas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).

19.       Tikėtino ieškinio pagrįstumo pagal prima facie doktriną sąlyga reiškia, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ir neturi nagrinėti ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, neturi tirti ir vertinti ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-891-553/2021).

20.       Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinyje aiškiai įvardino savo reikalavimus (ieškinio dalyką), paaiškino faktines aplinkybes (ieškinio pagrindas )ir pridėjo įrodymus, jos vertinimu, pagrindžiančius ieškinio reikalavimus. Iš ieškinio turinio matyti, kad jis atitinka įstatymo keliamus reikalavimus dėl pagrindinių ieškinio elementų (dalyko ir pagrindo) suformulavimo, jame nurodyti reikalavimai grindžiami atitinkamomis ieškovės nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, nėra ir pagrindo išvadai, kad ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas yra akivaizdžiai negalimas.

21.       Atsakovė T. J. (toliau – ir apeliantė) atskirajame skunde teikdama argumentus, jos manymu, pagrindžiančius ieškinio preliminarų nepagrįstumą, nurodė aplinkybes, susijusias tuo, ar ieškovė yra atsakovų kreditorė, bei su tuo, ar ieškovė turi reikalavimo teisę atsakovų ar jiems priklausančio turto atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys, kad aukščiau nurodytos aplinkybės, kuriomis apeliantė grindė ieškinio prima facie nepagrįstumą, sudaro bylos nagrinėjimo dalyką ir jos galės būti tinkamai įvertintos tik pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės. Šioje proceso stadijoje (sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimą), nėra pagrindo aptartų apeliantės įrodinėjimų aplinkybių (kurios galės būti tinkamai įvertintos tik bylą išnagrinėjus iš esmės) vertinti kaip pagrindžiančių ieškinio prima facie nepagrįstumą.

22.       Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimų pobūdį, ieškinio faktinio ir teisinio pagrindo turinį bei pridėtų rašytinių įrodymų visetą, nusprendžia, jog nėra pagrindo padaryti išvadą, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje pateiktas ieškovės ieškinys yra preliminariai pagrįstas.

23.       Kaip minėta, nustačius, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas turi būti nustatyta ir kita būtinoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t. y. realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas.

24.       Spręsdamas dėl antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, pirmosios instancijos teismas įvertino, kad ieškovė įrodė aplinkybes, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė turi galimybę perleisti ar apsunkinti ginčo turto teisinį režimą, taip apsunkindama ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą.

25.       Apeliantė su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, nurodydama, kad nėra duomenų apie atsakovės nesąžiningumą, siekiant apsunkinti jai galbūt nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą.

26.       Teismų praktikoje išaiškinta, kad kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą, jeigu nėra duomenų dėl akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo ir neperspektyvumo, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015). Vien tik aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovui sprendimo atveju galėtų būti grąžintas (priteistas) natūra, yra pas atsakovus, turinčius teisę disponuoti ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-859/2014). Be to, būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus teisminio ginčo turtui ne visada lemia poreikis eliminuoti galimybę atsakovui pakeisti savo turtinę padėtį, perleidžiant ar kitaip apsunkinant jam priklausantį turtą, bet ir poreikis išsaugoti ginčo objektą nepakitusiu. Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama tik kaip prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) iki ginčo galutinio išsprendimo ir nesukelianti didelių suvaržymų asmeniui, kuriam ji taikoma (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017).

27.       Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškiniu prašo: 1) pripažinti 2023 m. sausio 19 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 532, sudarytą atsakovių J. V. ir T. J. negaliojančia; 2) taikyti 2023 m. sausio 19 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 532 atžvilgiu restituciją, grąžinant J. V. ir T. J. į teisinę padėtį, kuri buvo iki 2023 m. sausio 19 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 532 sudarymo. 

28.       Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje pareikštų ieškinio reikalavimų patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su nekilnojamojo turto nuosavybės teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu, todėl siekiant užtikrinti esamos padėties išsaugojimą, tikslinga ginčo turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepriklausomai nuo galimo atsakovės nesąžiningumo. Nurodytų motyvų pagrindu atmestinas apeliantės teiginys, kad laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikomos, kadangi ieškovė neįrodė nesąžiningų atsakovės veiksmų.

29.       Pažymėtina, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, yra jo perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015; 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-947-943/2020).

30.       Pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (ginčo turto areštas) yra prevencinės priemonės, užtikrinančios esamos padėties išsaugojimą, atitinkančios pareikšto ieškinio reikalavimų pobūdį ir mastą, neprieštarauja proporcingumo ir ekonomiškumo principams. Aplinkybes apie būsimo teismo sprendimo įvykdymo grėsmę pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino tinkamai. 

31.       Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra teisėta ir pagrįsta, o apeliantės atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo jas panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

32.       Apeliantė taip pat prašė priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, apeliantės patirtas teikiant atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutarties.

33.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

34.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad viena iš CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos taikymo sąlygų – teismo sprendimas, priimtas šalies naudai. Pagal šią teisės normą gauti iš kitos šalies savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi teisę tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (teismo procesinis sprendimas), o teismas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo sprendžia tik esant sprendimui (teismo procesiniam sprendimui), priimtam (priimamam) šalies naudai, ir šiuo remdamasis. Aptariamos teisės normos prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuriai sprendimas yra palankus, kuri laimėjo ginčą byloje (pavyzdžiui, ieškovas, kurio ieškinys patenkintas). Ji paaiškėja teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus (priimant) sprendimą dėl ginčo esmės. Tokiai proceso šaliai pagal aptariamą teisės normą pralaimėjusioji šalis turi kompensuoti civilinių teisių gynybai išleistas lėšas – patirtas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018 16, 17 punktus).

35.       Kai apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo nagrinėjimo procese išsprendžia vien tik pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, o pačios bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme dar nėra baigtas, t. y. pirmosios instancijos teismas dar nėra priėmęs bylos nagrinėjimo baigiamojo teismo akto (baigiamojo teismo procesinio sprendimo) dėl ginčo esmės, dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagal šią teisės normą yra nepriteistinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018, 20 punktas).

36.       Apibendrindamas išdėstytus argumentus, daroma išvada, kad kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs baigiamojo akto byloje, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, spręsti apeliantės nurodytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo nėra teisinio pagrindo. Tokios išlaidos pirmosios instancijos teismo bus paskirstytos bylą išnagrinėjus iš esmės ir priėmus joje sprendimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                        Rasa Gudžiūnienė