Civilinė byla Nr.
3K-3-416/2010 (S)
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.2; 30.9.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės
Ambrasienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės
(pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų I. Š. ir V. Š. kasacinį
skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. kovo 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. Š.
ir V. Š. ieškinį atsakovei M. Ž. ir atsakovės M. Ž. priešieškinį ieškovams I.
Š. ir V. Š. dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas
materialiosios teisės normų, reglamentuojančių naudojimosi bendrąja daline
nuosavybe esančiu žemės sklypu tvarkos nustatymą, aiškinimo ir taikymo
klausimas.
Ieškovai
kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais,
esančiais (duomenys neskelbtini), tvarką taip, kad: 1) atsakovė naudotųsi
457 kv. m ploto žemės sklypu, žemės sklypo plane M1:500 (parengtu 2009 m.
balandžio 10 d.) (toliau – planas) pažymėtu „A“; 2) ieškovai naudotųsi 457 kv.
m ploto žemės sklypu, plane pažymėtu „B“; 3) šuliniu, plane pažymėtu k l
(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), šalys naudotųsi lygiomis dalimis;
4) ieškovai ne vėliau kaip per 30 dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo
nugriautų stogines, plane pažymėtas 4I1m (7I1ž) ir 8I1žm; 5) atsakovė ne vėliau
kaip per 30 dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos turėtų teisę
nugriauti stoginę, plane pažymėtą 5I1m (5I1ž), arba per ją įsirengti praėjimą.
Ieškovai
nurodė, kad jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso gyvenamasis
namas, plane pažymėtas 2A1p, esantis (duomenys neskelbtini), ir 1/2
dalis kiemo statinių (tvora, šulinys, kiemo aikštelė, trys stoginės), esančių (duomenys
neskelbtini); atsakovei nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas 1A1m,
esantis (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, plane pažymėtas 3I1p,
ir 1/2 kiemo statinių (tvora, šulinys, kiemo aikštelė, trys stoginės), esančių (duomenys
neskelbtini). Visi statiniai yra 0,0914 ha ploto žemės sklype, esančiame (duomenys
neskelbtini), kuris lygiomis dalimis - po 457/914 priklauso ieškovams ir
atsakovei. Ieškovai ir atsakovė nesutaria dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos.
2008 m. ieškovai siūlė atsakovei atidalyti sklypą ir pateikė jai savo
atidalijimo pasiūlymą, kreipėsi į teismą dėl sklypo atidalijimo teismine
tvarka, tačiau dėl priešingų šalių pozicijų, kurių neįmanoma suderinti, ieškovų
nuomone, tikslinga teismine tvarka nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką.
Atsakovė
priešieškiniu prašė ieškinį atmesti, nustatyti
naudojimosi 914 kv. m ploto žemės sklypu,
esančiu (duomenys neskelbtini), tvarką
taip, kad: 1) nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsakovė naudotųsi 352 kv.
m ploto žemės sklypo dalimi, žemės sklypo plane,
parengtame UAB „Vinipeks“ (toliau – planas), pažymėta „A“; 2) ieškovai
naudotųsi 352 kv. m ploto žemės sklypo dalimi, plane pažymėta „B“; 3) 210 kv.
m žemės
sklypo dalimi, plane pažymėta „C“, šalys naudotųsi bendrai.
Atsakovė
nurodė, kad teismas, spręsdamas šalių ginčą, turėtų vadovautis jos pateiktu UAB
„Vinipeks“ parengtu žemės sklypo planu, kuris parengtas atsižvelgiant į šiuo
metu nusistovėjusią naudojimosi žemės sklypu tvarką, užtikrinančią ir nepažeidžiančią
abiejų šalių teisių. Šalys turėtų priėjimą prie joms nuosavybės teise
priklausančių statinių ir statinius galėtų naudoti pagal jų funkcinę paskirtį.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė
Kauno miesto
apylinkės teismo 2009 m. spalio 29 d. sprendimu ieškinys ir priešieškinis
atmestas; iš kiekvieno ieškovo ir atsakovės valstybės naudai priteista po 25,60
Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti.
Teismas
nustatė, kad ieškovams ir atsakovei bendrosios nuosavybės teise priklauso po
457/914 dalis 0,0914 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).
Ieškovams nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, plane pažymėtas 2A1p,
esantis (duomenys neskelbtini), atsakovei – gyvenamasis namas, plane
pažymėtas 1A1m, esantis (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, plane
pažymėtas 3I1p. Kiti statiniai – tvora, šulinys, kiemo aikštelė, trys stoginės,
esantys (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovams ir atsakovei
bendrosios nuosavybės teise. Tarp šalių kilęs nesutarimas dėl naudojimosi žemės
sklypu tvarkos. Teismas nurodė, kad, nustatant naudojimosi tvarką, pirmiausia
nustatoma dalis, kuria bendraturčiai naudojasi bendrai, o likusi dalis
nustatoma asmeniniam naudojimuisi.
Teismas
sprendė, kad ieškovų pateiktas naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo
projektas parengtas atsižvelgiant į šalims priklausančias sklypo dalis, tačiau
juo siūloma apskritai nepalikti žemės, skirtos bendram naudojimui, nors žemės
sklype yra bendri statiniai – tvora, kiemo aikštelė, vartai (tik pro juos
galima patekti į sklypą). Teismo nuomone, prie šių statinių iš bendros ar
vienai iš šalių priskirtos žemės turi būti formuojami bendrojo naudojimo žemės
plotai, kurie užtikrintų galimybę patekti prie bendrų statinių ir išskirtinai
ginčo šalims priklausančių statinių. Pagal ieškovų pateiktą projektą prie
atsakovės ūkinio pastato, plane pažymėto 3I1p, priėjimas suformuotas
priskiriant atsakovei dalį statinių, plane pažymėtų 5I1m (buvęs 5I1 ž) ir 7I1ž,
užimtos žemės, siekiant, kad šie būtų nugriauti arba atsakovė per statinį,
plane pažymėtą 5I1m, įsirengtų praėjimą. Teismas pabrėžė, kad CPK 267
straipsnis draudžia teismui priimti sąlyginius sprendimus. Dėl to, teismo
nuomone, ieškovų pateiktas naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo projektas
laikytinas neatitinkančiu minimalių reikalavimų, jame neatsižvelgta į tarp
šalių susiklosčiusią naudojimosi sklypu tvarką, tokio projekto patvirtinimas
apribotų ir pažeistų atsakovės teises. Nustačius ieškovų siūlomą naudojimosi žemės
sklypu tvarką, būtų atsižvelgta tik į ieškovų pageidavimą turėti atskirą
privažiavimą prie savo statinių, o, teismo nuomone, subjektyviai suvokiamas
naudojimosi patogumo kriterijus negali būti pakankamu pagrindu labai daug
nukrypti nuo nusistovėjusios naudojimosi sklypu tvarkos. Teismas rėmėsi
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m.
rugsėjo 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. J. v.
S. B., bylos Nr. 3K-3-780/2003, pateiktu išaiškinimu, kad jei
bendraturtis nori atidalyti savo dalį, siekdamas patenkinti tik savo interesus,
teismas tokius veiksmus gali vertinti kaip piktnaudžiavimą savo teise ir į
tokius reikalavimus neatsižvelgti, ir sprendė, kad toks išaiškinimas taikytinas
ir nustatant naudojimosi tvarką, kartu pažymėdamas, kad ieškovų pateiktas
projektas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo yra toks pat, kaip ir pateiktas
kartu su pradiniu ieškiniu dėl sklypų atidalijimo.
Teismas
sprendė, kad atsakovės pateiktame UAB ,,Vinipeks“ parengtame naudojimosi žemės
sklypu tvarkos projekte atsižvelgta į esamą naudojimosi sklypu tvarką, tačiau
projektas yra ydingas, nes jame nurodytas įvažiavimo kelias neatitinka aplinkos
ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338 patvirtinto Statybos techninio
reglamento STR 2.02.09:2005 ,,Vienbučiai gyvenamieji pastatai“ 9.6.1 punkto
reikalavimų, nustatančių sklypuose esančių priėjimų ir privažiavimų prie
pastatų ribinius dydžius. Ieškovai su tokiu įvažiavimo įrengimu nesutinka.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad planuojamo privažiavimo plotis šalia
atsakovės naudojamų statinių yra 3,5 m, juo daugiausia naudosis atsakovė, taip
bus pažeistos ieškovų teisės, sumažinama jų naudojimui tenkančios žemės dalis
bendrai naudojamos žemės sąskaita. Teismo nuomone, tik nustačius naudojimosi bendrais
statiniais tvarką, būtų galima nustatyti ir naudojimosi žemės sklypu tvarką.
Teismas pažymėjo, kad ne kartą siūlė šalims baigti ginčą taikiai, tačiau šalys
kitų projektų nepateikė. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, taip pat į
tai, kad projektai nesuderinti su atitinkamomis institucijomis, atsakovės
pateiktas projektas jos nepasirašytas, teismas sprendė, kad nėra galimybės
nustatyti maksimaliai šalių interesus atitinkančios, jų teises ir teisėtus
lūkesčius užtikrinančios naudojimosi žemės sklypu tvarkos.
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
ieškovų apeliacinį skundą, 2010 m. kovo 17 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės
teismo 2009 m. spalio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų
kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovų pasiūlymas
neužtikrina proporcingos bendraturčių teisių bei teisėtų lūkesčių apsaugos ir susitarimų
darnos, projektas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Teisėjų kolegijos
nuomone, ieškovų siūlomas naudojimosi sklypu tvarkos nustatymo projektas nesuderintas
su atitinkamomis institucijomis, neatitinka žemės santykius reglamentuojančių
teisės aktų nustatytos tvarkos ir tai sudaro pagrindą spręsti, kad projektas yra
ydingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 m. gruodžio
16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v.
K. M., bylos Nr. 3K-3-1553/2002). Ieškovų
pateiktame žemės sklypo plane esanti grafa dėl plano patikrinimo ir suderinimo
su Kauno apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos tvarkymo
departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriumi yra neužpildyta. Žemės įstatymo
30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žemės sklypo planas arba žemės sklypo
schema parengiami Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pagal
teritorijų planavimo dokumentą, kurio pagrindu šis žemės sklypas buvo
suformuotas. Vadovaujantis žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymo
Nr. 522 ,,Dėl nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro
duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių“ 11 punktu, kadastriniai matavimai
atliekami pagal teritorijų planavimo detaliuosius ir specialiuosius planus,
institucijų, atsakingų už žemės sklypų formavimo valstybinėje žemėje
organizavimą, patvirtintus žemės sklypų planus, naudojant topografinius planus
bei kitą geodezinę ir topografinę medžiagą. Bylos nagrinėjimo metu galiojo žemės
ūkio ministro 2001 m. kovo 5 d. įsakymas Nr. 50 ,,Dėl žemės sklypų planų
rengimo tvarkos” (neteko galios
nuo 2009 m. gruodžio 29 d.). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad privažiavimų
prie pastatų ir įvažiavimų įrengimas taip pat reglamentuojamas aplinkos ministro
2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtintu Statybos techniniu reglamentu
STR 2.02.01:2004 ,,Gyvenamieji pastatai“. Teisėjų kolegija nustatė, kad byloje
nėra duomenų, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento
Urbanistikos skyrius būtų išreiškęs savo nuomonę (sutikimą) dėl galimybės
įrengti į ginčo žemės sklypą antrąjį įvažiavimą iš (duomenys neskelbtini)
g. taip, kaip siūlo ieškovai savo projekte. Nors byloje pateiktas šio skyriaus
2008 m. gegužės 29 d. raštas, kuriame nurodyta, kad privažiavimas prie ginčo
sklype esančių abiejų gyvenamųjų namų turėtų būti orientuotas nuo (duomenys
neskelbtini) g. pusės, tačiau šiuo raštu ieškovai papildomai informuoti,
kad Urbanistikos skyrius nenagrinėja eskizinių žemės sklypų padalijimo pasiūlymų.
Teisėjų
kolegija nustatė, kad pagal ieškovų pateiktą naudojimosi žemės sklypu projektą atsakovei
tenkantis žemės plotas yra netaisyklingos ir nenatūralios formos bei
nekompaktiškas (atsakovės sklypui priskiriama ir siaura juosta pietvakarinėje
dalyje), todėl vertino jį kaip neracionalų ir ydingą, sudarantį atsakovei daug
nepatogumų, apsunkinant jai priėjimą (privažiavimą) prie jai priklausančio
ūkinio pastato, plane pažymėto 3I1p, prie kurio, patvirtinus ieškovų projektą, nebūtų
įmanoma privažiuoti jokiu transportu, o prieiti trukdytų atsakovės stoginė, plane
pažymėta 5I1m (prieš tai - 5I1 ž) (kurią atsakovė turėtų nugriauti arba per ją įsirengti
praėjimą) bei stoginės, plane pažymėtos 4I1m (7I1ž) ir 8I1 žm, kurias įsipareigoja
nugriauti ieškovai. Be to, kolegijos nuomone, nėra pagrindo, kuriuo remiantis
galėtų būti apribojama atsakovės nuosavybės teisė į stoginę, plane pažymėtą 5I1m
(5I1 ž), įpareigojant ją pačią sunaikinti jos valdomą daiktą. Teisėjų kolegija
nustatė, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl stoginės, plane pažymėtos 4I1m (7I1ž),
nuosavybės teisės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritarė pirmosios
instancijos teismo išvadai, kad tik nustačius ginčo sklype esančių bendrų
statinių naudojimosi tvarką (ar išsprendus jų nugriovimo klausimą), būtų galima
optimaliausiai, nepažeidžiant ginčo šalių interesų, nustatyti ir naudojimosi žemės
sklypu tvarką. Teisėjų kolegija tik iš dalies sutiko su pirmosios instancijos
teismo išvada, kad nustatant naudojimosi tvarką pirmiausia turi būti nustatoma
dalis, kuria bendraturčiai naudojasi bendrai, o likusi dalis nustatoma
asmeniniam naudojimui. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tarp šalių nelikus ginčo
dėl naudojimosi kiemo statiniais (tvora, šuliniu, kiemo aikštele ir trejomis stoginėmis)
ir nustačius galimybę įrengti ieškovų siūlomą atskirą įvažiavimą, taip pat
išsprendus klausimą, kaip atsakovė turėtų patekti prie jai priklausančio ūkinio
pastato, kolegijos nuomone, naudojimosi tvarkos be bendrojo naudojimo žemės
plotų nustatymas tarp konfliktuojančių bendraturčių būtų protingiausias,
sąžiningiausias ir teisingausias būdas įgyvendinti jų teises naudotis
bendrosios dalinės nuosavybės teisės daiktu (CK 1.5 straipsnio 1 dalis, 4.72
straipsnio 1 dalis, 4.75 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų
kolegija nenagrinėjo ieškovo V. Š. prašymo grąžinti 368 Lt permokėtą
žyminio mokesčio dalį, nurodydama, kad šis prašymas nebuvo pareikštas ir
spręstas pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Ieškovui išaiškinta
teisė su analogišku prašymu kreiptis į Kauno miesto apylinkės teismą.
III.
Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu ieškovai I. Š. ir V. Š. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 17 d. nutartį ir
perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti iš
atsakovės bylinėjimosi išlaidas; perskirstyti pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų apskaičiuotas pašto išlaidas ir grąžinti ieškovui V. Š. permokėtą
368 Lt žyminio mokesčio dalį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais
argumentais:
1. Dėl
projekto suderinamumo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl
ieškovų pateikto naudojimosi žemės sklypu tvarkos plano tinkamumo, netinkamai
pritaikė Žemės įstatymo 30 straipsnio 2 dalį ir žemės ūkio ministro 2002 m.
gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų
kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių
(toliau – Taisyklės) 11 punktą, netaikė šių Taisyklių 2 ir 3 punktų, nepagrįstai
taikė žemės ūkio ministro 2001 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. 50 ,,Dėl žemės sklypų
planų parengimo tvarkos“; vertindamas poįstatyminiuose aktuose nustatytus reikalavimus
suderinti žemės sklypo planą su valstybinėmis ir savivaldybių institucijomis,
nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2002 m. gruodžio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. K. v. K. M., bylos
Nr. 3K-3-1553/2002, suformuotos praktikos.
Ieškovų
pateiktą planą rengusi J. Š. įmonė nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Plano
rengėjas - J. Š. - kvalifikuotas specialistas, turintis Nacionalinės žemės
tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos išduotą licenciją žemėtvarkos planavimo
dokumentams rengti. Dėl to a priori teismams nebuvo pagrindo abejoti
plano rengėjo kvalifikacija. Teismams pateiktas planas yra patvirtintas J. Š. ir
ieškovės I. Š. parašais.
Žemės ūkio
ministro 2001 m. kovo 5 d. įsakymas Nr. 50 ,,Dėl žemės sklypų planų parengimo
tvarkos“ (toliau – Įsakymas) buvo taikomas fiziniams ir juridiniams asmenims,
atliekantiems žemės reformos darbus kadastro vietovėse ir rengiantiems žemės
sklypų planus kaimo vietovėje pagal Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo
vietovėje rengimo metodiką (Įsakymo 1.1 punktas). Pagal šio Įsakymo 1.2 punktą
įsakymas buvo skirtas žemės ūkio (ir miško) paskirties žemės sklypų padalijimui,
atidalijimui, sujungimui ir amalgamacijai vykdyti, todėl jį taikyti kitos
paskirties gyvenamosios teritorijos naudojimo būdo žemės sklypo naudojimosi
tvarkos nustatymo planui rengti nebuvo teisinio pagrindo.
Apeliacinės
instancijos nukrypo nuo pirmiau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikos, nes neįvertino įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų kaitos, turinio
ir šiais aktais nustatytų reikalavimų žemės sklypų rengimui ir derinimui. Apeliacinės
instancijos teismas nesivadovavo Žemėtvarkos ir teisės departamento 2001 m.
kovo 15 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintos Žemės sklypo plano privačios žemės
sandoriui sudaryti rengimo laikinosios tvarkos (toliau – Tvarka) 18 punkto redakcija,
įsigaliojusia nuo 2002 m. balandžio 20 d., nustatančia, kad ši Tvarka galioja
iki Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo. Apeliacinės instancijos
teismas, netaikydamas Taisyklių 2 ir 3 punktų nuostatų, priėjo prie klaidingos
išvados, kad ieškovų parengtą naudojimosi žemės sklypu projektą reikėjo
suderinti su atitinkamomis (pavyzdžiui, nurodytomis Taisyklių 16 punkte)
institucijomis.
2. Dėl
atskiro įvažiavimo į ieškovams priskirtą žemės sklypo dalį. Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai taikė aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu
Nr. 705 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004
,,Gyvenamieji pastatai“ nuostatas dėl privažiavimų prie pastatų būtinybės. Šio
reglamento 25, 26 ir kiti punktai nustato būtinybę įrengti privažiavimus tik
prie gyvenamųjų ir daugiabučių gyvenamųjų pastatų įvairiems tikslams, tarp jų
ir gaisrui gesinti.
Nurodydamas,
kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento
Urbanistikos skyrius turėjo pareikšti savo nuomonę dėl ieškovų pasiūlytos naudojimosi
žemės sklypu tvarkos, apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Teritorijų
planavimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata, kad detalieji
planai nerengiami, jeigu planuojamiems statyti statiniams statybos leidimas yra
nereikalingas ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytas teritorijos
naudojimo tipas nesikeičia. Ieškovų suplanuoti įsirengti įvažiavimo varteliai
pagal aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto
Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 ,,Nesudėtingi (tarp jų laikini)
statiniai“ nuostatas priskirtini prie 2-ojoje lentelėje 12 punkte nurodyto I
grupės inžinerinio statinio – tvoros, kuriai pagal šio reglamento 12.3 punkto
nuostatas neprivalomas statinio projektas, nereikalingas statybos leidimas,
neprivaloma skirti (samdyti) statybos vadovo, neprivaloma statinio techninė
priežiūra ir neprivaloma atlikti statinio kadastrinių matavimų, statinio
pripažinimo tinkamu naudoti ir statinio registravimo Nekilnojamojo turto
registre. Pagal šio reglamento nuostatas ieškovų planuojamas įsirengti
įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini) g. į ieškovams priskirtiną žemės
sklypo dalį pagal 2-osios lentelės 1 punktą priskirtinas prie II grupės
nesudėtingų statinių, kuriuos pagal šio reglamento 12.4.1 punkto nuostatas
prijungiant prie už sklypo ribų esančių susisiekimo komunikacijų – viešųjų
kelių (gatvių), vietoje statinio projektavimo sąlygų sąvado reikalingas šių
komunikacijų savininkų raštiškas sutikimas, nustatant prijungimo sąlygas.
Ieškovų nuomone, vadovaujantis CPK 3 straipsnio 1 dalimi, šis ieškovų pateikto
plano trūkumas pašalintinas bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos
teisme.
3. Dėl
bendrojo naudojimo dalies. Apeliacinės instancijos teismas,
patikslindamas pirmosios instancijos teismo išvadą dėl bendrojo naudojimo žemės
sklypo dalies, pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį. Tarp šalių nėra ginčo dėl
tvoros, šulinio, kiemo aikštelės ir trijų stoginių. Dėl to apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai įvertino atsakovės atstovo paaiškinimus, kad
tarp šalių kilęs ginčas dėl stoginės, plane pažymėtos 4I1m (711ž), nuosavybės
teisės, nes nėra jokių duomenų patvirtinančių, kad atsakovė kada nors yra
reiškusi pretenzijas ieškovams dėl šio statinio nuosavybės teisės, kreipusis į
teismą dėl pažeistos nuosavybės teisės gynimo. Pagal nusistovėjusią tvarką
stogines, plane pažymėtas 5I1m (511ž) ir 6I1m (611ž), naudoja atsakovė, o
stoginę, plane pažymėtą 4I1m (711ž), – ieškovai. Įvertinęs atsakovės atstovo
paaiškinimus kaip pagrįstus, apeliacinės instancijos teismas peržengė CPK 320
straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas.
Ieškovų
nuomone, teismai nepagrįstai sprendė, kad pagal jų pateiktą projektą atsakovei
apsunkinamas priėjimas (privažiavimas) prie jai priklausančio ūkinio pastato,
plane pažymėto 3I1p. Ieškovai pagal savo ieškinio reikalavimus ne vėliau kaip
per 30 dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo būtų privalėję nugriauti stogines,
plane pažymėtas 4I1m (711ž) ir 811ž, ir taip pašalinti kliūtis atsakovei
patekti prie aptarto ūkinio pastato ir naudotis juo. Atitinkamai atsakovė būtų
turėjusi nugriauti stoginę, plane pažymėtą 511m (511ž), arba per ją įsirengti
praėjimą iki ūkinio pastato. Teismai nesivadovavo byloje pateiktais dokumentais
ir neatsižvelgė į tai, kad atsakovei priklausanti stoginė nesunkiai perstatoma,
gali būti keičiami jos matmenys, todėl pro ją įsirengti praėjimą yra
nesudėtinga. Ieškovų nuomone, atsižvelgiant į aptariamos stoginės būklę, vertę,
ūkinį panaudojimą ir technines galimybes ją nugriauti ar perstatyti, ieškovų
reikalavimai atitiko CK 1.5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Bylą nagrinėję
teismai pažeidė CK 4.72 straipsnio 1 dalies nuostatą tuo aspektu, kad
neteisingai nustatė objektą, dėl kurio kilo bendraturčių ginčas. Ginčas tarp
šalių kilęs dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos. Ieškovų nuomone, žemės sklypo
dalių išsidėstymas leido abiem šalims tinkamai naudotis visais statiniais ir
turėti priėjimą ar privažiavimą prie jų.
4. Dėl
ieškovų žemės sklypo naudojimosi tvarkos racionalumo. Apeliacinės
instancijos teismas, nurodydamas, kad pagal ieškovų pasiūlytą naudojimosi žemės
sklypu projektą atsakovei tenkantis žemės plotas yra netaisyklingos ir
nenatūralios formos bei nekompaktiškas dėl atsakovės sklypui priskiriamos
siauros juostos sklypo pietvakarinėje dalyje, pažeidė CK 1.5 straipsnyje nustatytus
protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, nes neatsižvelgė į tai, kad
toks žemės sklypo išdėstymas leidžia atsakovei optimaliai naudotis sklypu,
nepažeidžia jos turtinių interesų, taip pat į tai, kad atsakovei suteikiama
galimybė naudotis įrengtos kiemo aikštelės jai tenkančia dalimi ir kad didžioji
dalis nepatogumų dėl naujo įvažiavimo į ieškovams tenkančią sklypo dalį
įrengimo tenka ieškovams. Teismai nevertino architekto K. K. parengto žemės
sklypo (duomenys neskelbtini) padalijimo į du sklypus (duomenys
neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) padalijimo ribos pagrindimo
plano su aprašymu, kuriuo argumentuotai buvo pagrįsta būtinybė pasirinkti ieškovų
prašomą nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką, taip pat tos aplinkybės, kad
šis dokumentas patvirtintas Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto
plėtros departamento Urbanistikos skyriaus vyriausiojo specialisto S. P.
Teismai, pažeisdami CPK 185 straipsnio 1 dalį, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto
nuostatas, nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų dėl bendraturčių konflikto,
nuotraukų, patvirtinančių aplinkybes, kaip atsakovės šeima naudojasi bendru
turtu, įrodymų dėl atsakovės sūnaus ieškovo V. Š. sveikatai padarytos
nusikalstamos veikos. Neapsaugoję ieškovų pažeistų teisių, teismai pažeidė
Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, CPK 2 straipsnį ir neįvykdė teisingumo. Pirmosios
instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje
V. J. v. S. B., bylos Nr.
3K-3-780/2003, suformuotomis nuostatomis dėl siekiančios patenkinti savo interesus
šalies piktnaudžiavimo. Teismas nepagrįstai sprendė, kad abi bylos yra
susijusios, remdamasis tuo pagrindu, kad ieškovų pateiktas projektas dėl
naudojimosi tvarkos nustatymo yra toks pat, kaip pateiktas kartu su pradiniu
ieškiniu dėl sklypų atidalijimo.
5. Dėl
kitų teismų padarytų proceso ir materialiosios teisės pažeidimų. Pirmosios
instancijos teismas privalėjo nepriimti ir nevertinti atsakovės pateikto naudojimosi
žemės sklypu tvarkos plano, nes jis atsakovės nepasirašytas, taip pat atsakovės
priešieškinio, kurį pasirašė kitas asmuo, tačiau šiuos dokumentus priėmė ir
juos svarstė, taip pažeisdamas CPK 143, 299 straipsnių nuostatas. Apeliacinės
instancijos teismas, pažeisdamas CPK 320 straipsnį, nenagrinėjo šių pirmosios
instancijos teismo pažeidimų ir dėl jų skundžiamoje nutartyje nepasisakė.
Pirmosios
instancijos teismas, pažeisdamas CPK 96 straipsnio nuostatas, paskirstė pašto
išlaidas, pažeisdamas 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, negrąžino
ieškovams permokėtos 368 Lt žyminio mokesčio dalies. Pašto išlaidos
paskirstytos į tris dalis, nors byloje yra tik dvi šalys, o prašymas sugrąžinti
permokėtą žyminio mokesčio dalį buvo išreikštas raštu patikslintuose
ieškiniuose. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnį,
šių aplinkybių nevertino ir šių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių
nepakeitė.
Atsiliepimu į
ieškovų kasacinį skundą atsakovė M. Ž. prašė jį atmesti. Atsiliepimas
grindžiamas tokiais argumentais:
1. Bylą
nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, kad kasatorių parengtas ir byloje
pateiktas planas negali būti laikomas pagrindu nustatyti naudojimosi žemės sklypu,
esančiu (duomenys neskelbtini), tvarką ir yra ydingas. Žemės sklype yra
bendri statiniai – tvora, kiemo aikštelė, vartai (vienintelis įvažiavimas į
žemės sklypą), todėl prie šių statinių turi būti formuojami bendrojo naudojimo
žemės plotai, kurie užtikrintų priėjimą prie šių statinių ir kitų, išimtinai
ginčo šalims priklausančių, statinių. Bendrojo naudojimo teritorija ieškovų
pateiktame plane nepažymėta. Kasatoriai siekia priskirti atsakovės nuosavybei
jai priklausančio statinio, 511m (buvęs 511ž), užimtą žemę, taip pat kad šis
statinys būtų nugriautas, nes kitaip negali būti nustatyta ieškovų pageidaujama
nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka. Tokių siekių įgyvendinimas
nepagrįstai apribotų ir pažeistų atsakovės teises. Kasatorių pateiktu planu
taip pat yra pažeidžiamas žemės naudojimo racionalumo, patogumo principas.
2. Atsakovės
nuomone, siekiant įrengti dar vieną įvažiavimą į žemės sklypą arba pakeisti jo
vietą, turi būti rengiamas detalusis planas (Teritorijų planavimo įstatymo 22,
23 straipsniai). Planuojamo įrengti įvažiavimo vieta turi atitikti aplinkos
ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto Statybos techninio
reglamento STR 2.06.01:1999 ,,Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“
bei kitų teisės aktų reikalavimus, t. y. turi būti išlaikomi atstumai tarp esamų
įvažiavimų iš (į) (duomenys neskelbtini) g., turi būti gauta saugaus
eismo priežiūrą užtikrinančios institucijos išvada ar pritarimas, dėl tokio
įvažiavimo galimybės ir (ar) būtinumo. Dėl to atsakovė laiko pagrįsta
apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad kasatorių siūlomas naudojimosi sklypu
tvarkos nustatymo projektas, nesuderintas su atitinkamomis institucijomis,
neatitinka žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatytos tvarkos ir
dėl to yra ydingas.
3. Kasatoriai
sutinka su teismų padarytomis išvadomis, kad kasatorių pateiktas naudojimosi
žemės sklypu tvarkos nustatymo projektas yra ydingas ir turi esminių trūkumų,
tačiau nurodo, kad šie trūkumai gali būti ištaisyti nagrinėjant bylą iš naujo
pirmosios instancijos teisme. Atsakovės nuomone, tokia kasatorių pozicija
prieštarauja proceso operatyvumo principui. Be to, pirmosios instancijos
teismas nurodė, kad priimtas teismo sprendimas neužkerta kelio nesutariantiems
bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės
įgyvendinimo, pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu
tvarkos nustatymo projektą.
4. Atsakovė
pasirašė priešieškinį, kurio pagrindu buvo atsakovės iniciatyva parengtas žemės
sklypo naudojimosi tvarkos projektas, atitinkantis tokio pobūdžio dokumentams
keliamus reikalavimus.
k o n s t a t u o j a :
Dėl
reikalavimų žemės sklypo naudojimosi tvarkos projektui (planui)
Bendraturčiai
turi proporcingas jų nuosavybės teisės daliai teises ir pareigas naudotis
bendrąja nuosavybe ir ją išlaikyti. Bendraturčių teisės naudotis bendrąja
nuosavybe esančiu žemės sklypu visų pirma įgyvendinamos jų tarpusavio sutarimu,
o, kilus ginčui, dėl jų sprendžia teismas (CK 4.47 straipsnio 1 dalis, 4.76
straipsnis). Tiek bendraturčių susitarimu, tiek teismo sprendimu nustatyta
naudojimosi žemės sklypu tvarka turi būti teisėta, t. y. atitikti žemės
santykių tvarkymui nustatytus imperatyviuosius įstatymo reikalavimus ir
nepažeisti trečiųjų asmenų teisių. Civiliniai santykiai taip pat grindžiami
nesikišimo į privačius santykius ir subjektų elgesio autonomijos principais,
todėl žemės sklypo bendraturčiams, siekiantiems naudojimosi sklypu tvarkos
nustatymo, negali būti keliama daugiau reikalavimų negu nustatyta teisės
aktuose.
Bendriausio
pobūdžio reikalavimai žemės santykių tvarkymui įtvirtinti Žemės įstatyme. Žemės
įstatymas reglamentuoja žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei
žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje, įtvirtindamas
principines nuostatas, pagal kurias įgyvendinant žemės tvarkymo ir
administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos
sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai
naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką,
gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės
nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises ( Žemės įstatymo 1 straipsnis).
Žemės įstatymo
30 straipsnyje ,,Reikalavimai žemės sandoriams“, be kita
ko, nustatyta, kad prie žemės sandorių privalo būti pridedamas žemės sklypo
planas, o kai žemės sklypas nuomojamas arba perduodamas neatlygintinai naudotis
iki trejų metų – žemės sklypo planas arba schema; žemės sklypo planas ar
schema yra neatskiriama žemės sandorio dalis; žemės sklypo planas arba žemės
sklypo schema parengiami Vyriausybės įgaliotos institucijos
nustatyta tvarka pagal teritorijų planavimo dokumentą, kurio pagrindu šis žemės
sklypas buvo suformuotas (Žemės įstatymo 30 straipsnio 1, 2 dalys). Šios
įstatymo nuostatos taikomos visiems žemės sandoriams, inter alia
susitarimams dėl naudojimosi sklypu tvarkos nustatymo. Žemės sklypo planas,
atitinkantis vienodus teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, reikalingas
žemės santykiams tvarkyti: sklypui ar jo daliai identifikuoti, žemės sklypo
naudojimosi tvarkai Nekilnojamojo turto registre įregistruoti ir kt., todėl
nurodyti Žemės įstatymo reikalavimai dėl tinkamo žemės sklypo plano būtinybės
galioja ne tik nustatant naudojimosi tvarką sandorio (bendraturčių susitarimo)
pagrindu, bet ir tais atvejais, kai bendraturčių ginčą dėl naudojimosi tvarkos
nustatymo nagrinėja teismas.
Aptartų
įstatymo nuostatų pagrindu kasacinio teismo praktikoje suformuluotos taisyklės,
kad nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką teismui turi būti pateiktas žemės
sklypo planas, parengtas pagal žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų
nustatytą tvarką ir atitinkantis teritorijų planavimo dokumentą, kurio pagrindu
šis žemės sklypas buvo suformuotas. Iš žemės sklypo naudojimosi tvarkos
projekto turi būti aišku, kokios konkrečios dalys tenka bendraturčiams
naudotis, jų dydis ir išsidėstymas sklype (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje V. K. v. K. M., bylos Nr. 3K-3-1553/2002; 2003 m. spalio 15
d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Č. v. V. B. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-956/2003; 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje P. K. v. N. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2006).
Nekilnojamųjų
daiktų, registruojamų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre,
kadastro duomenų nustatymą, jų įrašymą į nekilnojamojo turto kadastrą reglamentuoja
Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas. Kaip viena iš aktualių kadastro
tvarkymui sąvokų šio įstatymo 2 straipsnio 12 punkte pateikiama žemės sklypo
plano sąvokos apibrėžtis: žemės sklypo planas – pagal matavimus vietovėje
Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka parengtas brėžinys, kuriame
pažymimos žemės sklypo ribos ir kadastro duomenys. Nekilnojamojo turto kadastro
įstatymą įgyvendina ir šiuo metu aktualūs nagrinėjant klausimus, susijusius su
žemės sklypų planų atitiktimi teisės aktų reikalavimams, Nekilnojamojo turto
kadastro nuostatai (toliau – Nuostatai) (patvirtinti Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534), kurie inter alia
nustato reikalavimus nekilnojamojo daikto planų ir kadastro duomenų formai,
turiniui ir jų parengimo tvarką (Nuostatų 1 punktas). Kadastro nuostatų 34
punkte įtvirtintas principinis reikalavimas nekilnojamojo daikto sklypo
planams: jie turi būti parengti taip, kad naudojantis valstybinės koordinačių
sistemos duomenimis būtų galima nustatyti nekilnojamojo daikto vietą Lietuvos
Respublikos teritorijoje. Žemės sklypo plano turinys ir forma visais atvejais
turi atitikti Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų ir teisės aktų, į kuriuos
jie nukreipia, nustatytus reikalavimus (Nuostatų 34, 35. 36.4 punktai). Nekilnojamojo
daikto kadastro duomenų nustatymo veikla gali užsiimti tik kompetentingos
valstybės institucijos išduotus kvalifikacinius pažymėjimus ir leidimus
turintys asmenys (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 11 straipsnis), todėl
žemės sklypo planas turi būti parengtas asmens, turinčio Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarime Nr. 1805 ,,Dėl geodezinių,
topografinių ir kartografinių darbų licencijavimo taisyklių patvirtinimo“
nustatyta tvarka Nacionalinės žemės tarnybos išduotą licenciją.
Kasatorių
pateiktas naudojimosi žemės sklypu tvarkos planas parengtas licenciją turinčio
specialisto, jame nurodyti sklypo kadastro duomenys, leidžiantys jį
identifikuoti, išskirtos ir nurodytos sklypo dalys, skirtinos naudotis
atskiriems bendraturčiams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta
pagrindo teigti, kad atsakovų pateiktas žemės sklypo projektas pažeidžia Nekilnojamojo
turto kadastro nuostatų reikalavimus.
Kartu
pažymėtina, kad žemės sklypo naudojimosi tvarkos projektui gali būti taikomi ne
tik Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, bet ir kitų teisės aktų, pvz.,
Statybos įstatymo, statybos techninių reglamentų reikalavimai, jeigu
konstatuojama, kad nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką susiklosto šių
teisės aktų reglamentuojami santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje K. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-85/2006).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas vertino, kad
kasatorių pateiktas žemės sklypo planas yra neteisėtas, nes nesuderintas su
Kauno apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos tvarkymo departamento
Kauno žemėtvarkos skyriumi, neatitinka žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio
30 d. įsakymo Nr. 522 ,,Dėl nekilnojamojo turto objektų kadastrinių
matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių“ 11 punkto,
žemės ūkio ministro 2001 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. 50 ,,Dėl žemės sklypų planų
rengimo tvarkos” bei privažiavimų prie pastatų ir įvažiavimų įrengimą
reglamentuojančio aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705
patvirtinto Statybos techniniu reglamentu STR 2.02.01:2004 ,,Gyvenamieji
pastatai“. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas
netinkamai nustatė taikytinus materialinius įstatymus.
Siekdamas nustatyti,
kokie teisės aktai dėl reikalavimų žemės sklypo naudojimosi tvarkos projektui
(planui) turi būti taikomi konkrečiu atveju, teismas visų pirma turi tinkamai
kvalifikuoti materialinius ginčo santykius. Žemės ūkio ministro 2002 m.
gruodžio 30 d. įsakymas Nr. 522 ,,Dėl nekilnojamojo turto objektų
kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių“
(toliau – Taisyklės) priimtas vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m.
balandžio 15 d. nutarimo Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto
kadastro nuostatų patvirtinimo“ 3.3 punktą ir reglamentuoja nekilnojamojo turto
objektų kadastrinių matavimų taisykles ir kadastro duomenų surinkimo ir
tikslinimo tvarką. Šio teisės akto reglamentuojami santykiai apibrėžti
Taisyklių 3 punkte, kuriame
nustatyta, kad žemės sklypų kadastriniai matavimai, nustatant žemės sklypų ribų
posūkio taškų ir riboženklių koordinates valstybinėje geodezinių koordinačių
sistemoje, atliekami Nekilnojamojo turto registre įregistruotus žemės sklypus
padalijant, atidalijant, sujungiant ir atliekant jų amalgamaciją, išskyrus
atvejus, kai atidalijami žemės sklypai ir miškų ūkio paskirties žemės sklypai
sugrąžinti bendrąja daline nuosavybe natūra po 1997 m. liepos 1 d.; keičiant
Nekilnojamojo turto registre įregistruotų žemės sklypų, kurių ribų posūkio
taškų ir riboženklių koordinatės nenustatytos valstybinėje geodezinių
koordinačių sistemoje, paskirtį; perduodant nuosavybėn neatlygintinai kitos
paskirties valstybinės žemės sklypus, esančius miestų teritorijoje; parduodant,
išnuomojant ar suteikiant panaudai kitos paskirties valstybinės žemės sklypus, kurių
ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinatės nenustatytos valstybinėje
geodezinių koordinačių sistemoje; žemės sklypo savininkui pageidaujant
patikslinti žemės sklypo plotą, įregistruotą Nekilnojamojo turto registre,
jeigu ribos posūkio taškų ir riboženklių koordinatės nenustatytos valstybinėje
geodezinių koordinačių sistemoje. Nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką,
kaip nagrinėjamu atveju, nė vienas iš nurodytų veiksmų neatliekamas, iš to
išplaukia išvada, kad žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr.
522 ,,Dėl nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų
surinkimo bei tikslinimo taisyklių“ rengiant naudojimosi žemės sklypu tvarkos
planą netaikomas.
Teisėjų
kolegija akcentuoja, kad nustatant taikytinus materialinius įstatymus būtina
laikytis jų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklių. Žemės ūkio ministro 2001 m.
kovo 5 d. įsakymas ,,Dėl žemės sklypų planų rengimo tvarkos“ Nr. 50 buvo
priimtas įgyvendinant Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13
straipsnio, Žemės įstatymo 14
straipsnio nuostatas iki bus patvirtinti Nekilnojamojo turto kadastro nuostatai.
Šis įsakymas detalių reikalavimų žemės sklypo planui nenustatė; vykdydamas jo 3
punktą, Žemėtvarkos ir teisės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio
ministerijos direktorius 2001 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 5 patvirtino ,,Žemės sklypo
plano privačios žemės sandoriui sudaryti rengimo laikinąją tvarką“, kuri pagal
to paties įsakymo 18 punktą galiojo iki Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų
patvirtinimo. Nekilnojamojo turto kadastro nuostatai įsigaliojo 2002 m.
balandžio 20 d. ir reglamentuoja tuos pačius materialinius santykius, po jų
įsigaliojimo rengiamiems žemės sklypų planams Žemės sklypo plano privačios
žemės sandoriui sudaryti rengimo laikinoji tvarka netaikytina.
Apeliacinės
instancijos teismas tarp kitų teisės aktų, kuriems prieštarauja kasatorių
pateiktas planas, nurodė Statybos techninį reglamentą STR 2.02.01:2004 ,,Gyvenamieji
pastatai“ (toliau – Reglamentas), neįvardydamas, kokia konkreti šio teisės akto
norma pažeidžiama, apsiribodamas teiginiu, kad šiame Reglamente pasisakyta dėl
privažiavimų prie pastatų ir įvažiavimų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į
tai, kad toks teismo sprendimo motyvavimas, nenurodant konkrečios teisės normos
ir faktinio jos taikymo pagrindo, yra iš principo ydingas. Antra vertus,
Reglamentas nustato naujų gyvenamųjų namų statymo bei esamų statinių
rekonstravimo projektų sprendinių reikalavimų sistemą, kuri taikoma Reglamento
1 punkte įvardytiems statybos darbams. Byloje nenustatyta, kad naudojimosi
sklypu tvarkos nustatymas būtų susijęs su Reglamente įvardytų statybos darbų
atlikimu.
Kartu
pažymėtina, kad kasatoriai
pripažįsta, jog jų siūloma naudojimosi žemės sklypu tvarka susijusi su
nesudėtingų statinių – įvažiavimo į kiemą ir įvažiavimo vartelių statyba, kuri
turi atitikti Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 ,,Nesudėtingi
(tarp jų laikini) statiniai“ (toliau – Reglamentas) nuostatas. Pagal šio Reglamento
nuostatas kasatorių planuojamas įsirengti įvažiavimas iš (duomenys
neskelbtini) g. į ieškovams priskirtiną žemės sklypo dalį pagal 2-osios
lentelės 1 punktą priskirtinas prie II grupės nesudėtingų statinių, kuriuos
pagal šio Reglamento 12.4.1 punkto nuostatas prijungiant prie už sklypo ribų
esančių susisiekimo komunikacijų – viešųjų kelių (gatvių), vietoj statinio
projektavimo sąlygų sąvado reikalingas šių komunikacijų savininkų raštiškas
sutikimas, nustatant prijungimo sąlygas. Kasatoriai tokio sutikimo teismui
nepateikė, todėl jų siūlomas žemės sklypo naudojimosi tvarkos projektas
neatitinka Reglamento reikalavimų. Ši aplinkybė nėra pagrindas grąžinti bylą
nagrinėti iš naujo, ginčijamais teismų sprendimais kasatoriams neužkertamas
kelias parengti tinkamą naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektą ir iškelti
naują civilinę bylą.
Dėl kriterijų, taikytinų
nustatant naudojimosi bendru žemės sklypu tvarką
Kasacinio
teismo praktikoje yra akcentuojama teismo pareiga nustatant naudojimosi bendru
daiktu tvarką vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, siekti
abiem šalims priimtiniausio sprendimo, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas
dalis bendrojoje nuosavybėje, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant,
kad naudojimosi daiktu tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų
geresniam nuosavybės valdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje A. R. B. ir kt. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-291/2007).
Teismų
praktikoje suformuluoti kriterijai, kuriais vadovaujantis turi būti sprendžiama
dėl naudojimosi bendru daiktu tvarkos, taikytini ir nagrinėjant ginčus dėl
naudojimosi žemės sklypu. Minėta, kad naudojimosi žemės sklypu tvarka turi būti
teisėta, t. y. negali būti nustatyta tokia tvarka, kuri pažeistų įstatymą ar
trečiųjų asmenų teises (teisėtumo kriterijus).
Naudojimosi
bendru sklypu tvarka turi būti nustatyta atsižvelgiant į bendraturčio turimą
dalį bendrosios nuosavybės teisėje, realiosios daikto dalys turi kiek įmanoma
labiau atitikti dalis bendrosios nuosavybės teisėje (adekvatumo kriterijus) (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio
15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Č. v.
V. B., bylos Nr. 3K-3-956/2003; 2007 m. birželio 22 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje A. R. B. ir kt. v. R. L., bylos Nr.
3K-3-291/2007).
Naudojimosi
bendru sklypu tvarka turi būti nustatyta laikantis proporcingumo ir socialinės
taikos kriterijaus: siūlomoje naudojimosi tvarkoje turi būti išlaikyta visų
bendraturčių interesų pusiausvyra, siekiant, kad nė vieno jų teisės nebūtų
nepagrįstai ir neproporcingai, palyginti su kitais, apribotos. Be to, teismas
turi siekti nustatyti tokią naudojimosi daiktu tvarką, kad kiltų kuo mažiau
prielaidų bendraturčių konfliktinėms situacijoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje K. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-85/2006; 2007
m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilėje byloje A. R. B. ir kt. v. R. L.,
bylos Nr. 3K-3-291/2007).
Naudojimosi
sklypu tvarka turi būti racionali, užtikrinti efektyvų naudojimąsi bendru turtu
(naudojimosi daiktu racionalumo ir efektyvumo kriterijus) (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m.
lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S.
I. v. S. I., bylos Nr.
3K-3-1050/2003; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z.
P. v. D. S. L., bylos Nr. 3K-3-353/2009).
Kasacinio
teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad sprendžiant ginčus dėl
naudojimosi tvarkos turi būti vengiama be pakankamo pagrindo keisti
nusistovėjusius faktinius bendro daikto naudojimo santykius (faktinių
nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijus) (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 9 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. Š.,
bylos Nr. 3K-3-494/2003; 2007 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje A. R. B. ir kt. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-291/2007).
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė nurodytus kriterijus,
pagrįstai kasatorių siūlomą naudojimosi žemės sklypu tvarką įvertino kaip
neatitinkančią išvardytų kriterijų ir jų reikalavimus atmetė. Teismai vertino,
kad siūloma naudojimosi tvarka neatitinka racionalumo, patogumo, faktinio
naudojimosi stabilumo kriterijų: atsakovei tenkantis žemės plotas yra netaisyklingos
ir nenatūralios formos bei nekompaktiškas, apsunkinamas atsakovės naudojimasis
žemės sklypu ir statiniais, be to, reikalavimas įpareigoti atsakovę sunaikinti
jai priklausančius teisėtus statinius reikštų neteisėtą ir neproporcingą jos
nuosavybės teisės apribojimą. Toks vertinimas pagrįstas faktine bylos medžiaga
ir įstatymo nuostatomis. Kasatoriai su tokiu teismų vertinimu nesutinka, tačiau
nepateikia argumentų, kurie paneigtų teismų padarytas išvadas.
Kasacine
tvarka neapskųsta teismų sprendimų dalis, kuria atmestas atsakovės
priešieškinis, todėl kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto priešieškinio
priėmimo nenagrinėjami.
Dėl nurodytų
aplinkybių visumos teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo panaikinti ar
pakeisti skundžiamus teismų procesinius sprendimus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Tarp kitų
kasacinio skundo argumentų kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos
teismas, pažeisdamas CPK nuostatas, negrąžino kasatoriams permokėto 368 Lt
žyminio mokesčio ir neteisingai paskirstė pašto išlaidas. Kasatoriai prašo
priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas; perskirstyti pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų apskaičiuotas pašto išlaidas ir grąžinti kasatoriui
V. Š. permokėtą 368 Lt žyminio mokesčio dalį.
Permokėto
žyminio mokesčio grąžinimo klausimas sprendžiamas tada, kai asmuo pateikia
pareiškimą su atitinkamu prašymu. Kaip matyti iš bylos dokumentų, permokėto
žyminio mokesčio grąžinimo kasatoriams klausimas nebuvo nagrinėjamas
apeliacinės instancijos teisme ir negali būti kasacinės bylos nagrinėjimo
objektu. Kasatoriai turi teisę CPK 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka
kreiptis į pirmosios instancijos teismą su pareiškimu dėl permokėto žyminio
mokesčio grąžinimo.
Kasatoriai
prašo perskirstyti pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas procesinių
dokumentų įteikimo išlaidas, tačiau toks reikalavimas nebuvo pareikštas
apeliaciniame skunde ir nenagrinėtas apeliacinės instancijos teisme, todėl
kasacinis teismas neturi pagrindo šiam klausimui spręsti.
Kadangi
kasacinis skundas atmestinas, tai kasatoriams iš atsakovės prašomos
bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Kasacinės
instancijos teisme patirta 40,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis)
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 26 d. pažyma apie išlaidas,
susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas priteistinas iš
kasatorių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK
359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362
straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 17 d.
nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti
iš I. Š. 20,15 Lt (dvidešimt litų, 15 ct) ir iš V. Š. 20,15 Lt (dvidešimt litų,
15 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasacinės instancijos teisme,
atlyginimą valstybei.
Ši
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja
nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė
Ambrasienė
Sigitas Gurevičius
Sigita Rudėnaitė