Civilinė byla Nr. 2A-35/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos: 24.1; 24.2; 30.4.1; 30.5; 42.11.3; 50.8
LIETUVOS APELIACINIS
TEISMAS
N U T A R
T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. balandžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro
Driuko, Konstantino Gurino ir Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir
pranešėja),
sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,
dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei L. T. ,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka
išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos
teismo 2007 m. gegužės 16 d. sprendimo dalies civilinėje byloje Nr.
2-307-390/2007 pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovams
Kauno apskrities viršininko administracijai, Kauno rajono savivaldybei, V. B. , A. K. , R. S. ,
dėl sprendimo dalies pripažinimo negaliojančia, įpareigojimo atkurti nuosavybės
teises natūra.
Teismas, išnagrinėjęs
bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovas R. J. kreipėsi į
teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiais imperatyvioms
įstatymų normoms prieštaraujančius aktus ir sandorius, tarp jų 1994
m. kovo 1 d. Kauno rajono Noreikiškių apylinkės tarybos I šaukimo 21 sesijos
sprendimo „Dėl žemės skyrimo asmeniniam naudojimui“ dalį, kuria suteikta žemės
asmeniniam ūkiui iš S. Ž. turėtos žemės V. B. (0,05 ha), J. K. (0,22 ha) ir R.
S. (0,26 ha) Kauno rajone, Noreikiškių
seniūnijoje, Ringaudų kaime (5 t., b. l. 120-123). Be to, prašė įpareigoti Kauno apskrities viršininko
administraciją atkurti ieškovui nuosavybės teises natūra į buvusį S. Ž. žemės 4,87 ha ploto
sklypą, tarp jo į aukščiau nurodytus
sklypus, suteiktus atsakovams V. B. , J. K. ir R. S. , esančius Kauno rajone,
Noreikiškių seniūnijoje, Ringaudų kaime, bei priteisti iš
atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad jo senelis S. Ž. iki
1940 metų turėjo nuosavybės teise 12,75 ha žemės sklypą, šiuo metu esantį Kauno rajone,
Noreikiškių seniūnijoje, Ringaudų kaime.
Įpėdinės 1991 m. gegužės 20 d. padavė Noreikiškių apylinkės viršaičiui prašymą
atkurti nuosavybės teises į jų mirusio tėvo turėtą žemės sklypą. 1997 m.
lapkričio 17 d. M. J. (ieškovo motina) jai tekusias teises
atkurti nuosavybę į jos tėvo žemės sklypo dalį - 7,7 ha sutartimi
perleido ieškovui. Kauno apskrities viršininko 1999 m. spalio 6 d. sprendimu
ieškovui buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 2,83 ha ir nurodyta, kad
likusi dalis bus grąžinta parengus kompleksinį žemės reformos žemėtvarkos
projektą. Nuo 1991 metų iki esamojo laiko
ieškovas naudojasi 2,83 ha ploto žemės sklypu,
į kurį nuosavybės teisės buvo atkurtos 1999 metais, ir apie 3-4 ha žemės
plotu, į kurį nuosavybės teises Kauno viršininko administracija žadėjo atkurti
vėliau. 2003 metų kovo mėn. pradžioje gavo Kauno apskrities viršininko
administracijos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus pranešimą
Nr. 159-7, kuriame buvo nurodyta, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. ieškovas turi pateikti prašymą, nurodydamas, pasirinktiną
kompensavimo būdą už valstybės išperkamą žemę. Ieškovas nesutiko su pranešime
nurodytu sprendimu ir 2003 m. kovo 23 d.
pateikė Kauno rajono žemėtvarkos
skyriui prašymą,
kuriame atsisakė bet kokių kompensacijų, prašė grąžinti žemę natūra, išdėstė
savo argumentus dėl administracijos veiksmų neteisėtumo. Iš 2003 m. balandžio
18 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos rašto Nr. 03-02-16-527
suprato, kad dar 1991 ir 1992 metais buvo priimti Noreikiškių apylinkės tarybos
sprendimai jam priklausančiame žemės sklype skirti sklypus individualių namų
statybai. Ieškovas nurodė, kad jam priklausančiame 4,87 ha ploto žemės sklype
suformuota 16 namų valdos žemės sklypų: Nr. 514, 515, 516, 517, 518, 519, 601,
602, 603, 611, 612, 613, 614, 615, 617, 618, ir trys asmeninio ūkio žemės
sklypai.
Dėl žemės suteikimo
asmeniniam ūkiui nurodė, kad 1994 m. kovo 1 d. priimtas Kauno rajono Noreikiškių
apylinkės tarybos I šaukimo 21 sesijos sprendimas „Dėl žemės skyrimo asmeniniam
naudojimui 1994 metais“, kuriuo iš S. Ž. turėtos žemės
buvo suteikta žemė asmeniniam ūkiui V. B. (0,05 ha), J. K. (0,22 ha)
ir R. S. (0,26
ha) (5 t., b. l. 120-123). Šis Kauno
rajono Noreikiškių apylinkės tarybos sprendimas neteisėtas, kadangi nė vieno
tuo metu galiojusio įstatymo normos neleido buvusiam savininkui grąžintinos
žemės suteikti naudoti kitiems asmenims asmeniniam ūkiui.
Kauno apygardos teismas 2007 m.
gegužės 16 d. sprendimu (14 t., b. l. 26-37) netenkino ieškovo R.
J. ieškinio, tarp kitų reikalavimų ir prašymo pripažinti negaliojančia
imperatyvioms įstatymų normoms prieštaraujančią 1994 m. kovo 1 d.
Kauno rajono Noreikiškių apylinkės tarybos I šaukimo 21 sesijos sprendimo „Dėl
žemės skyrimo asmeniniam naudojimui“ dalį, kuria suteiktos žemės asmeniniam
ūkiui iš S. Ž. turėtos žemės V. B. (0,05 ha), J. K. (0,22 ha) ir R.
S. (0,26 ha), taip pat reikalavimo įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją atkurti ieškovui
nuosavybės teises natūra į 4,87 ha ploto
žemės sklypą buvusiame S. Ž. žemės sklype Kauno rajone, Ringaudų kaime.
Teismas dėl ieškinio senaties termino nurodė, kad ieškovas nepraleido
įstatymu nustatyto termino ieškiniui pareikšti (CK 1.125 str. 1 d.).
Teismas nurodė, kad pagal bylos faktines aplinkybes nenustatė pagrindų
ieškovo ginčijamo sprendimo daliai panaikinti. Teismo teigiamu, pagal Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12
straipsnio 2 ir 7 punktus žemė iš buvusių savininkų valstybės išperkama, jeigu
ji yra užimta namų valdų sklypų ar suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam
ūkiui. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jeigu žemė asmenims buvo
suteikta nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų, tai jų
interesai prioritetiškai turi būti ginami. Byloje nenustatyta, kad žemė
atsakovams buvo suteikta pažeidžiant nustatytą tvarką, todėl ieškovo teisės
negali būti ginamos, o prioritetiškai turi būti ginamos asmenų, kuriems žemė
buvo suteikta teisėtai, teisės.
Teismo teigimu, byloje nėra pateikta tikslių žemėtvarkos projektų, tačiau
faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad ginčo žemė, į kurią pretenduoja natūra
atkurti nuosavybės teises ieškovas, yra užimta namų valdų sklypų ir suteikta
bei naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui. Todėl pagal Lietuvos Respublikos
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12
straipsnį tokia žemė yra priskirtina valstybės išperkamai žemei. Lietuvos
Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo 16 straipsnio nuostatos numatė už valstybės išperkamą žemę atlyginti
pretendentams kitais būdais. Ieškovui 1999 m. spalio 6 d. Kauno apskrities
viršininko sprendimu Nr. 52/10153 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,83 ha
žemės sklypą natūra, o į 4,87 ha žemės sklypą nuspręsta atkurti nuosavybės
teises sudarant kompleksinį žemės reformos žemėtvarkos projektą; nurodytas
sprendimas nenuginčytas ir nėra ieškovo ginčijamas. Todėl negali būti
tenkinamas ieškovo ieškinio reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovo Kauno
apskrities viršininko administracijos atkurti ieškovui nuosavybės teises natūra
į 4,87 ha žemės sklypą S. Ž. žemės sklype Kauno rajone,
Ringaudų kaime.
Apeliaciniu skundu ieškovas R. J. prašo
panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 16 d. sprendimą ir perduoti
bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (14 t., b. l. 91-93).
Savo skundą dėl teismo sprendimo dalies dėl prašymo pripažinti negaliojančia
imperatyvioms įstatymų normoms prieštaraujančią 1994 m. kovo 1 d.
Kauno rajono Noreikiškių apylinkės tarybos I šaukimo 21 sesijos sprendimo „Dėl
žemės skyrimo asmeniniam naudojimui“ dalį, kuria suteikta žemės asmeniniam
ūkiui iš S. Ž. turėtos žemės V. B. (0,05 ha), J. K. (0,22 ha) ir R.
S. (0,26 ha), taip pat reikalavimo įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją atkurti ieškovui
Kauno rajone, Noreikiškių seniūnijoje, Ringaudų kaime nuosavybės teises natūra
į 4,87 ha ploto žemės sklypą
buvusiame S. Ž. žemės sklype, apeliantas
motyvuoja šiais argumentais:
1. Teismo sprendimas nemotyvuotas: sprendime nėra argumentų, kuriais
teismas remia savo išvadas, pritaria atsakovo teiginiams, atmeta ieškovo
argumentus, nenurodyti įrodymai, kuriais remiantis ieškinys negali būti
tenkinamas. Dėl teismo padarytų procesinių pažeidimų (sprendimo motyvų
nebuvimo) ieškovas negali suformuoti materialaus pagrindo savo teisėms ginti
apeliacinėje instancijoje. Nesant sprendimo motyvų, neįmanoma patikrinti, ar
teismo sprendimas teisėtas.
2. Nepagrįsta teismo
išvada, kad byloje nenustatyta, jog žemė asmeniniam ūkiui atsakovams V. B. (0,05 ha),
J. K. (0,22 ha)
ir R. S. (0,26
ha) buvo suteikta pažeidžiant nustatytą tvarką. Teismas konstatavo, kad
nėra žemėtvarkos projektų, pagal kuriuos žemė buvo suteikta atsakovams, tačiau
neargumentavo, kodėl šis faktas nelaikomas suteikimo tvarkos pažeidimu. Teismas
nenurodė, kokie faktiniai bylos duomenys patvirtina teisėtą atsakovams
suteiktos žemės naudojimą.
Lietuvos apeliacinis teismas buvo išnagrinėjęs bylą pagal ieškovo
apeliacinį skundą ir 2008 m. kovo 31 d. nutartimi (15 t., b. l. 35-46) buvo
atmetęs ieškovo apeliacinį skundą, palikdamas nepakeistą Kauno apygardos teismo
2007 m. gegužės 16 d. sprendimą.
Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas 2008 m. spalio 7 d. nutartimi (15 t., b. l. 206-217), panaikinęs
Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. kovo 31 d. nutarties dalį, kuria palikta
nepakeista Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 16 d. sprendimo dalis, kuria
atmestas ieškovo R. J. ieškinio reikalavimas dėl 1994 m.
kovo 1 d. Kauno rajono Noreikiškių apylinkės Tarybos 1 šaukimo 21 sesijos
sprendimo „Dėl žemės skyrimo asmeniniam naudojimui 1994 metais“ dalies, kuria
atsakovams V. B. , J. K. ir R. S. iš S. Ž. turėtos žemės buvo
suteikta žemė šių atsakovų asmeniniams ūkiams, šią bylos dalį grąžino
apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, palikdamas nepakeistą kitą
Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. kovo 31 d. nutarties dalį. Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje teismai atskirai netyrė
aplinkybių, susijusių su ginčo žemės suteikimu atsakovų V.
B. , J. K. ir R. S. asmeniniams
ūkiams, ir nenustatė bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, leidžiančių spręsti
dėl ginčo žemės suteikimo asmeniniams ūkiams teisėtumo. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo formuojamoje teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad
asmenų, kuriems žemė suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami
tik tuo atveju, kai ši žemė jiems buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant
žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-443/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2008 ir kt.). Dėl to teismai
privalėjo nustatyti, ar atsakovams V. B. , J.
K. ir R. S. ginčo žemė 1994 m. kovo 1 d. Kauno rajono
Noreikiškių apylinkės Tarybos 1 šaukimo 21 sesijos sprendimu „Dėl žemės skyrimo
asmeniniam naudojimui 1994 metais“ buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant
tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, kada buvo paduoti prašymai
suteikti ginčo žemę asmeniniams ūkiams, kada kasatoriaus motina padavė prašymą
atkurti nuosavybės teisę į ginčo žemę natūra, kada buvo pateikti visi
reikalingi dokumentai, pagrindžiantys giminystės ryšius ir nuosavybės teisę į
ginčo žemę iki nacionalizacijos ir pan.
Apeliacinis skundas
netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja
bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro
apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo
negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas
patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas
ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija nagrinėja bylą pagal
ieškovo apeliacinio skundo dalį dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 16 d. sprendimo dalies, kuria atmestas
ieškovo reikalavimas dėl pripažinimo negaliojančia 1994 m. kovo 1 d. Kauno rajono Noreikiškių
apylinkės tarybos I šaukimo 21 sesijos sprendimo „Dėl žemės skyrimo asmeniniam
naudojimui 1994 m.“ dalį, kuria suteikta žemės asmeniniam ūkiui iš S. Ž. turėtos žemės V. B. (0,05 ha), J. K. (0,22 ha)
ir R. S. (0,26 ha)
(toliau - ginčo sprendimas), taip pat kuria atmestas ieškovo reikalavimas įpareigoti Kauno
apskrities viršininko administraciją atkurti ieškovui nuosavybės teises natūra
į minėtiems asmenims suteiktą žemę, esančią buvusiame S. Ž. žemės sklype, t. y.
patikrina nurodytos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą. Teisėjų
kolegija nenustatė absoliučių skundžiamos teismo sprendimo dalies negaliojimo
pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios
instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl 1994 m. kovo 1 d. Kauno rajono Noreikiškių
apylinkės tarybos I šaukimo 21 sesijos sprendimo „Dėl žemės skyrimo asmeniniam
naudojimui“ dalies, kuria suteiktos žemės asmeniniam ūkiui iš S. Ž. turėtos žemės V. B. (0,05 ha), J. K. (0,22 ha)
ir R. S. (0,26 ha)
panaikinimo, nepažeidė įstatymo.
Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymas
,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo
tvarkos ir sąlygų“ (įsigaliojęs 1991 m. rugpjūčio 1 d. ir galiojęs (su
pakeitimais) iki 1997 m. sausio 16 d. įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių
į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų galiojimo sustabdymo
laikinojo įstatymo“) bei 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas apibrėžė
asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį
turtą, ratą, šios nuosavybės atkūrimo sąlygas ir tvarką, kurių pagrindu
asmenys, kurių nekilnojamasis turtas buvo neteisėtai nusavintas, įgijo teisę
kreiptis dėl nuosavybės teisių į tokį išlikusį turtą atkūrimo.
Byloje nustatyta, kad ieškovas 1997 m. lapkričio 17 d. notariškai
patvirtinta sutartimi perėmė iš M. J. (ieškovo motinos) teisę atkurti
nuosavybės teises į M. J. tenkančią S. Ž. (M. J. tėvo) žemės dalį (7,7 ha), jo
valdytą iki nacionalizacijos asmeninės nuosavybės teise, į kurią atkurti
nuosavybės teises natūra prašymą M. J.
buvo padavusi 1991 m. spalio 2 d. Kauno apskrities
viršininko 1999 m. spalio 6 d. sprendimu ieškovui buvo atkurtos nuosavybės
teisės į 2,83 ha žemės sklypą natūra, tačiau dėl likusios dalies žemės (4,87
ha) buvo nurodyta, kad dėl nuosavybės teisių į šią žemę atkūrimo bus
sprendžiama sudarant kompleksinį žemės reformos žemėtvarkos projektą.
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo
(galiojusio ginčo teisinio akto priėmimo metu; toliau – Atkūrimo įstatymas)
straipsnio 2 dalis nustatė, kad žemė
grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios
nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą
valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu
atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Atkūrimo įstatymo
3 dalis numatė, kad už žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą
valstybės išperkamai žemei, taip pat už žemę, kurios šio straipsnio 7 dalyje
nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, valstybė
jiems atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2
ir 7 punktus, žemė iš buvusių savininkų valstybės išperkama, jeigu ji yra
užimta namų valdų sklypų ar suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui.
Nagrinėjant
ginčą tarp pretendento atkurti nuosavybės teisę į žemę natūra ir asmenų,
kuriems ginčo žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, turi būti atsižvelgiama į
šių abiejų gyventojų grupių interesus, juos derinant. Nagrinėjamoje byloje
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. spalio 7 d. nutartyje (civ. b. Nr.
3K-3-462/2008; 15 t., b. l. 206-217) nurodė, kad Aukščiausiojo Teismo
formuojamoje teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmenų, kuriems
žemė suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami tik tuo atveju,
kai ši žemė jiems buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant žemės suteikimo
metu galiojusių teisės aktų (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo
6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/1999; 1999 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/1999;
2001 m. birželio 20 d. nutartis
civilinėje byloje Nr.
3K-3-665/2001; nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-984/2003; 2005 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2005; 2005 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2006). Beje, šioje nutartyje Aukščiausiasis
Teismas konstatavo, kad nenustatyta bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, leidžiančių
spręsti dėl ginčo žemės suteikimo V. B., J. K. ir R. Simokaitienės asmeniniams
ūkiams teisėtumo, tarp jų, ar ginčo žemė šiems asmenims 1994 m. kovo 1 d. Kauno
rajono Noreikiškių apylinkės Tarybos 1 šaukimo 21 sesijos sprendimu „Dėl žemės
skyrimo asmeniniam naudojimui 1994 metais“ buvo suteikta teisėtai, t. y.
nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, kada buvo paduoti
prašymai suteikti ginčo žemę asmeniniams ūkiams, kada ieškovo motina padavė
prašymą atkurti nuosavybės teisę į ginčo žemę natūra, kada buvo pateikti visi
reikalingi dokumentai, pagrindžiantys giminystės ryšius ir nuosavybės teisę į
ginčo žemę iki nacionalizacijos.
Taigi nagrinėjamu atveju
teisėjų kolegija turi nustatyti, ar atsakovams V. B., R. S. ir atsakovės A. K. tėvui J. K. ginčo žemė asmeniniam
ūkiui buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės
aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba
– Atkuriamasis Seimas 1990 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. I-411 „Dėl kaimo
gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ nustatė, kad kaime gyvenantiems žemės
ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams asmeniniam ūkiui suteikiami iki 3 ha
žemės sklypai vienai šeimai. Šiuo nutarimu
Vyriausybei buvo pavesta nustatyti asmeninio ūkio žemės suteikimo įforminimo ir
apskaitos tvarką. Ši tvarka buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308,
kuriame nustatyta, kad kaime gyvenantys žemės ūkio įmonių darbuotojai ir
pensininkai, dirbusieji šioje įmonėje iki išėjimo į pensiją, taip pat kiti
kaime gyvenantys ir dirbantys asmenys bei pensininkai, pageidaujantys gauti
žemės asmeniniam ūkiui tos įmonės teritorijoje, raštu kreipiasi į įmonės
administraciją, žemės ūkio įmonė išnagrinėja gyventojų pareiškimus, pareiškėjo
teisę į asmeninio ūkio žemę, taip pat esamas galimybes ir pateikia apylinkės
tarybai pasiūlymus dėl žemės suteikimo pareiškėjams, o apylinkės taryba,
išnagrinėjusi pateiktus pasiūlymus, priima sprendimą dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui, kurių sklypų ribas
nustato žemės ūkio įmonės sudaryta komisija.
Nagrinėjamoje byloje
nustatyta, kad M. J. prašymą (ir jo pagrindą patvirtinančius reikšmingus duomenis)
atkurti nuosavybės teises, grąžinant natūra išlikusią ginčo žemę, pateikė 1991 m.
spalio 2 d. (S. Ž. nuosavybės teisių
atkūrimo bylos l. 1), t. y. anksčiau, nei buvo priimtas ginčo 1994 m. kovo 1 d. Kauno rajono Noreikiškių
apylinkės tarybos I šaukimo 21 sesijos sprendimas „Dėl
žemės skyrimo asmeniniam naudojimui 1994 metais“, kuriuo buvo suteikta žemės
asmeniniam ūkiui V.
B., J. K. ir R. S. (5
t., b. l. 120-123). Nors byloje nėra ir teisėjų kolegijai taip
pat nebuvo pateikti ginčo sprendime nurodytų asmenų prašymai suteikti žemės
asmeniniam ūkiui (b. t. 16, l. 50-54), tačiau tai nepaneigia apygardos teismo
išvados, jog nėra pagrindo pripažinti, kad šiuo ginčo sprendimu buvo neteisėtai
suteikta ginčo žemė aukščiau paminėtiems asmenims asmeniniam ūkiui.
Bylos duomenimis, Kauno
rajono Noreikiškių apylinkės taryba 1991-04-30 sprendimu patvirtino LŽŪA mokomojo-bandymų
ūkio visuotinio darbuotojų susirinkimo protokolo išrašą, kuriame buvo nutarta
darbuotojams ir ūkio pensininkams palikti pasodybinį sklypą (0,65 ha), ganyklą
(0,50 ha) ir papildomai 0,15 ha galvijams, ganyklai bei šienui (6 t., b. l.
126). 1991-06-05 LŽŪA įsakymu Nr. 160-G jame nurodytiems asmenims, tarp jų V. B.
ir J. K., buvo paskirti pasodybiniai sklypai (po 1,15 ha; 6 t., b. l. 126-128,
147-149). Kaip matyti iš atsakovo V. B. parodymų
pirmosios instancijos teismo posėdyje, ginčo žemė jam buvo suteikta dar 1990
metais, kuomet pradėjo dirbti LŽŪA mokomajame skyriuje traktorininku; kadangi
jis laikė karvę, iškart gavo 0,65 ha žemės ganyklai, kuria ir šiuo metu
naudojasi, o likusi 0,50 ha žemė dalis yra jo dirbama žemė (11 t., b. l.
30-31). Atsakovė A. K. apygardos teismo posėdyje parodė, kad jos tėvui J. K.
asmeninio ūkio žemė buvo suteikta kaip žemės ūkio pensininkui (11 t., b. l.
34), kuris iki 1986-01-02 (kuomet buvo atleistas dėl išėjimo į pensiją) dirbo
LŽŪA mokomajame bandomajame ūkyje (6 t., b. l. 154).
Pirmiau nurodyti įrodymų duomenys sudaro
pagrindą išvadai, jog ginčo žemė asmeniniam ūkiui atsakovui V. B. ir atsakovės
A. K. tėvui J. K. buvo suteikta teisėtai, be to, anksčiau, nei buvo pateiktas
ieškovo motinos M. J. prašymas (ir reikalingi dokumentai) grąžinti natūra
išlikusią ginčo žemę. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog 2010-02-05 Kauno
apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos
skyriaus rašte, pateiktame Lietuvos apeliaciniam teismui, nurodyta, kad,
atkuriant nuosavybės teises J. K. turto paveldėtojai A. K., nebuvo suteikta
buvusio žemės savininko S. Ž. žemė, į kurią pretenduoja atkurti nuosavybės
teises ieškovas R. J., ir ši žemės dalis R. J. bus grąžinama natūra (b. t. 16,
l. 66-67).
Kolegijos nuomone, yra
pagrindo teigti, kad ir atsakovei R. S. teisėtai buvo suteikta aukščiau
paminėta asmeninio ūkio žemė. Iš byloje esančios Kauno rajono savivaldybės
administracijos Ringaudų seniūnijos 2006-05-17 pažymos Nr. IP-155 apie įrašus
ūkinėje knygoje matyti, kad šios seniūnijos 1991-1998 m. ūkinėje knygoje Nr.
23, asmeninėje sąskaitoje Nr. 979 yra įrašai apie atsakovės R. S. šeimą ir ūkį
(11 t., b. l. 90). Pagal šiuos įrašus, R. S., gyvenusi Ringaudų kaime, iki
1992-06-01 dirbo LŽŪA mokomajame bandomajame ūkyje valgyklos darbininke, 1991
metais turėjo 2 kiaules ir 10 paukščių; 1991-1996 metais turėjo 1,15 ha
asmeninio ūkio naudojimo žemės (11 t., b. l. 90). Nors byloje nėra duomenų,
kokiu pagrindu 1991 metais atsakovei R. S. buvo suteikta asmeninio ūkio žemė,
tačiau įvertinusi byloje surinktų bei pirmiau nurodytų įrodymų visumą (tarp jų
ir duomenis apie tuometinę atsakovės gyvenamąją vietą, darbovietę, turėtą
gyvulių skaičių) teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo teigti, kad
nurodytu laiku buvo neteisėtai suteikta asmeninio ūkio žemė kaime gyvenančiai,
gyvulius laikančiai žemės ūkio įmonės darbuotojai atsakovei R. S. (Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. 308).
Dėl paminėtų aplinkybių
nėra pagrindo teigti apie neteisėtumą ginčo 1994 m. kovo 1 d. Kauno rajono
Noreikiškių apylinkės tarybos I šaukimo 21 sesijos sprendimo, kuriuo V. B., J. K. ir R. S. suteikta
žemė asmeniniam ūkiui (5 t., b. l.
120-123), ir apygardos teismas neturėjo pagrindo panaikinti ginčo 1994 m. kovo 1 d. Kauno rajono
Noreikiškių apylinkės tarybos I šaukimo 21 sesijos sprendimo. Nesudaro pagrindo
panaikinti skundžiamos apygardos teismo sprendimo dalies ir apelianto
argumentas, kad teismas nurodė, jog nėra žemėtvarkos projektų, pagal kuriuos
žemė buvo suteikta atsakovams, ir neargumentavo, kodėl šis faktas nelaikomas
suteikimo tvarkos pažeidimu. Juolab kad byloje
nėra duomenų, jog Ringaudų kaimas buvo rėžinis, ir dėl to nėra pagrindo teigti,
kad turėjo būti rengiamas žemėtvarkos projektas, nes pagal tuo metu galiojusius
teisės aktus bei teismų praktiką, nuosavybės teisės į žemę natūra žemės
turėtoje vietoje atkuriamos tik laisvoje žemėje ir tam nebūtina rengti
žemėtvarkos projektą, jeigu žemė nepatenka į buvusio rėžinio kaimo ribas.
Minėta, kad pagal 1991
m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir
sąlygų“ 12 straipsnio 3 punkto
(1992-05-20 įstatymo red., galiojusi ginčo sprendimo priėmimo metu)
nuostatas, žemė, pagal galiojusius teisės aktus suteikta asmenims ūkiams, buvo
priskirta prie valstybės išperkamos žemės ir negrąžinama pretendentams,
siekiantiems atkurti nuosavybės teisę į
išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra.
Atsižvelgiant į tai, kad
paminėtiems asmenims ginčo žemė asmeniniams ūkiams buvo suteikta nepažeidžiant
galiojusių teisės aktų nuostatų, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai
atmetęs ieškovo reikalavimą panaikinti ginčo 1994 m. kovo 1 d. Kauno rajono
Noreikiškių apylinkės tarybos I šaukimo 21 sesijos sprendimą, padarė teisingą išvadą, kad ieškinyje nurodytu
pagrindu negali būti grąžinta ieškovui ir ginčo žemės dalis, neturėdamas
pagrindo patenkinti ir reikalavimo įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją atkurti ieškovui
nuosavybės teises natūra į šią
žemę.
Dėl
pirmiau išdėstyto, nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar
pakeisti teisėtos bei pagrįstos skundžiamos apygardos teismo sprendimo dalies
(CPK 263 str., 329 - 330 str.).
Atmetus
ieškovo apeliacinį skundą, iš jo priteistinos procesinių dokumentų įteikimo
apeliacinės instancijos teisme išlaidos (CPK 93, 96 str.; 16 t., b.
l. 4).
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326
straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n
u t a r i a :
Palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2007 m.
gegužės 16 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo R. J. ieškinio reikalavimas
panaikinti 1994 m. kovo 1 d. Kauno rajono Noreikiškių apylinkės Tarybos 1
šaukimo 21 sesijos sprendimo „Dėl žemės skyrimo asmeniniam naudojimui 1994
metais“ dalį, kuria suteikta žemės asmeniniam ūkiui V. B., J. K. ir R. S. iš S. Ž.
turėtos žemės Kauno
rajone, Noreikiškių seniūnijoje, Ringaudų kaime, bei nepatenkintas ieškovo reikalavimas įpareigoti Kauno apskrities viršininko
administraciją atkurti ieškovui nuosavybės teises natūra į šią žemę.
Priteisti iš ieškovo R. J., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 163,00 Lt bylinėjimosi išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Artūras Driukas
Konstantinas Gurinas
Audronė Jarackaitė