Civilinė byla Nr. 2-1081/2014 (S)
Proceso Nr. 2-55-3-02535-2013-6
Procesinio sprendimo kategorija 127.2
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. liepos 29 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė, teismo posėdyje apeliacinio rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės „VINGRIAI“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 26 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą, civilinėje byloje Nr. B2-3521-232/2014 pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „VINGRIAI“ vadovo Č. K. pareiškimą atsakovui akcinei bendrovei „VINGRIAI“ dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo; tretieji asmenys: valstybės įmonė Turto bankas, akcinė bendrovė SEB bankas, uždaroji akcinė bendrovė „REALM JURIDICAL“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas AB „VINGRIAI“ vadovas Č. K. prašė teismo iškelti atsakovui AB „VINGRIAI“ restruktūrizavimo bylą. Nurodė, kad atsakovas, spręsdamas dėl globalios ekonominės krizės sumažėjusių pajamų ir gamybinių pajėgumų perviršio problemą, 2008–2010 m. dėjo visas pastangas pakeisti situaciją – ieškojo naujų rinkų ir klientų bei galimo investuotojo. Tačiau klientai dėl krizės užsakydavo vis mažiau atsakovo produkcijos, dėl pasikeitusių kreditavimo sąlygų strigo atsiskaitymai už pagamintą produkciją. Pareiškėjo teigimu, dėl šių ir kitų priežasčių sutriko atsakovo galimybės atsiskaityti su tiekėjais, darbuotojais, valstybės institucijomis ir kitais kreditoriais. Vėliau, atsakovo 2010–2012 m. vykdomą veiklą nuolat trikdė ir finansinės padėties pagerinti neleido kreditoriai AB SEB bankas ir AB „SEB lizingas“, jie nepagrįstai inicijuodavo atsakovo bankroto bylos iškėlimą ir trukdydavo atsakovui sėkmingai restruktūrizuotis, atkuriant gerą ir stabilią atsakovo finansinę padėtį. Pareiškėjo nuomone, šiuo metu pasaulinėje rinkoje juntamas atsigavimas, todėl atsakovas, pasinaudodamas savo ilgamete patirtimi ir įdirbiu, turi galimybę sėkmingai vystyti komercinę veiklą. Šias prognozes patvirtina realus ir dalykiškas naujų klientų domėjimasis atsakovo produkcija, to, pasak pareiškėjo, ankstesniais metais nebuvo. Kadangi atsakovas, susidūręs su laikinais finansiniais sunkumais, mato realias galimybes išsaugoti ir plėtoti vykdomą veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir išvengti bankroto, atsakovo vienintelio akcininko 2013 m. lapkričio 16 d. sprendimu buvo pritarta atsakovo restruktūrizavimui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 26 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovui restruktūrizavimo bylą.
Vertindamas, ar atsakovas yra nemokus (ĮRĮ 7 str. 5 d. 3 p.), teismas nurodė, kad iš atsakovo pateikto 2013 m. spalio 31 d. balanso duomenų matyti, jog atsakovo turtas iš viso sudaro 25 839 216 Lt, didžiąją dalį įmonės turto sudaro trumpalaikis turtas, net 15 039 409 Lt, iš kurio 12 346 549 Lt per vienerius metus gautinos sumos, ilgalaikį turtą, kurio vertė 10 799 807 Lt, iš esmės sudaro mašinos ir įrengimai – 9 576 625 Lt. Nekilnojamojo turto atsakovas neturi. Atsakovo per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 12 586 995 Lt. Pagal atsakovo pateiktą 2013 m. spalio 31 d. kreditorių sąrašą pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudaro 12 586 995 Lt, tačiau, teismo vertinimu, pateiktas kreditorių sąrašas kelia abejonių dėl jo tikslumo, kadangi atsakovo įsipareigojimai kai kuriems kreditoriams yra nurodyti mažesni arba iš viso nėra įtraukti į kreditorių sąrašą. Iš kreditorių VSDFV Vilniaus skyriaus ir VMI prašymų matyti, kad vien įsiskolinimas VSDFV fondui sudaro – 3 985 005,26 Lt, o valstybės (savivaldybės) biudžetui – 7 440 425,65 Lt. Teismas atkreipė dėmesį, kad šie įsiskolinimai auga. Ši aplinkybė sudarė teismui pagrindą konstatuoti, kad atsakovo finansiniai sunkumai yra akivaizdžiai nuolatinio pobūdžio. Nustatė, kad VĮ Turto bankas nėra įtrauktas į atsakovo kreditorių sąrašą, nors pagal VĮ Turto banko pateiktus dokumentus atsakovo skola sudaro 6 575 602,57 Lt. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai AB SEB bankui sudaro 7 306 357,04 Lt. Atsakovo pradelstų įsipareigojimų suma vien šiems kreditoriams sudaro 25 307 390,52 Lt, o neįtrauktų pradelstų įsiskolinimų suma į kreditorių sąrašą viršija 18 mln. Lt. Šiuo atveju teismas sprendė, kad atsakovo pradelsti mokėjimai kreditoriams ženkliai viršija daugiau nei pusę į 2013 m. spalio 31 d. balansą įrašyto turto vertės, todėl atsakovas atitinka nemokios įmonės statusą. Pateikti restruktūrizavimo plano metmenys patvirtina, kad atsakovas skolos AB SEB bankui pagal laidavimo sutartis nepripažįsta, todėl, teismo vertinimu, net ir atėmus ginčytinas sumas, pradelsti mokėjimai kreditoriams viršytų pusę į 2013 m. spalio 31 d. balansą įrašyto turto vertės, t. y. įmonė yra nemoki ir kyla reali grėsmė, kad su kreditoriais nebus atsiskaityta. Teismas pažymėjo ir tai, kad vėlavimas mokėti darbo užmokestį yra savarankiškas pagrindas iškelti įmonei bankroto bylą. Nustatė, kad atsakovas vėluoja išmokėti darbuotojams atlyginimus, pradelsta įsiskolinimo suma darbuotojams sudaro 713 464 Lt. Taip pat byloje pateiktas buvusių atsakovo darbuotojų pareiškimas, juo buvę darbuotojai nurodo, kad po darbo sutarties nutraukimo praėjus net penkeriems metams atsiskaitymai su buvusiais įmonės darbuotojais nėra vykdomi. Atsakovas pateikė rašytinius paaiškinimus, kad nesutinka su trečiųjų asmenų nurodomomis skolų sumomis, tačiau teismas pažymėjo, jog šioje proceso stadijoje nėra sprendžiamas reikalavimų pagrįstumo klausimas. Tretieji asmenys į bylą yra pateikę dokumentus, pagrindžiančius jų kreditorinius reikalavimus, jie nėra nuginčyti.
ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas atsisako iškelti restruktūrizavimo bylą, jeigu buvo pažeisti šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyti reikalavimai, todėl, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir pateiktus restruktūrizavimo plano metmenis, teismas atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą ir šiuo pagrindu. Atsakovo pateiktuose restruktūrizavimo plano metmenyse tik abstrakčiai numatyta toliau vykdyti pagrindinę įmonės veiklą metalo dirbinių gamybą, t. y. šlifavimo, frezavimo staklių bei kitų metalo dirbinių gamybą, taip pat nurodyta, kad bendrovė turi principinius susitarimus su esamais ilgamečiais užsakovais ir potencialiais klientais, vedamos derybos dar su eile potencialių užsakovų. Iš esmės visos prognozuojamos gauti pajamos planuojamos iš pagrindinės įmonės veiklos – metalo dirbinių ir staklių gamybos, planuojamas kiekvienais metais pardavimo pajamų didėjimas, tačiau iš esmės nenurodomas tokio planavimo pagrindimas. Restruktūrizavimo plano metmenyse nenumatyta atsisakyti nuostolingos veiklos, įvairinti veiklą, atleisti darbuotojus, pertvarkyti įmonės struktūrą, nenurodytas planuojamas parduoti ar įsigyti turtas, nėra numatomų nutraukti sutarčių, numatomų gauti kreditų ir jų finansavimo šaltinių. Nors įstatymas restruktūrizavimo plano metmenyse nereikalauja detalaus verslo plano restruktūrizavimo laikotarpiui, tačiau pagrindinės įmonės veiklos kryptys, lėšų gavimo šaltiniai, realiai tikėtinos pajamos ir galimybės atsiskaityti su kreditoriais turi būti pakankamai pagrįsti, iš jų teismas turi turėti galimybę spręsti apie restruktūrizavimo plano įgyvendinamumą. Plane nurodoma, kad atsakovas šiuo metu vykdo užsakymų už 3 508 419,52 Lt ir užsakymų nuolat daugėja, tačiau įsiskolinimas įmonės darbuotojams nėra padengtas, skolos VSDFV, VMI didėja. Metmenyse nurodyta, kad atsakovas turi užsakymų 2014 m., tačiau konkrečių įrodymų apie šiuos užsakymus nepateikta. Nurodoma, kad atsakovas planuoja gauti pajamas iš debitorinio pirkėjų įsiskolinimo padengimo. Teismo vertinimu, vien tik prielaidomis atgauti debitorių įsiskolinimus ir gauti pelną nešančias pajamas iš įprastinės veiklos, kuri iki šiol buvo nuostolinga, paremtas įmonės veiklos atstatymo ir stabilizavimo planas nėra realiai įgyvendintinas. Pažymėjo, kad restruktūrizavimo plano metmenyse nenurodyta nei viena konkreti ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalies reikalavimus atitinkanti ekonominė priemonė. Kadangi atsakovas iš esmės restruktūrizavimo plano metmenyse pateikto planuojamų pajamų skaičiavimo nepagrindė ir neįrodė metmenyse nurodytų priemonių realumo, teismas padarė išvadą, kad esant būtent tokiems restruktūrizavimo plano metmenims, nebus įmanoma padengti visų skolų ir atkurti normalios įmonės veiklos. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškimas dėl atsakovo restruktūrizavimo pateikiamas jau trečią kartą. Pirmos dvi atsakovo restruktūrizavimo bylos (byla Nr. B2-4072-661/2010 ir Nr. B2-3392-616/2012) nutrauktos, nepateikus tvirtinti restruktūrizavimo plano. Teismo nutartys, kuriomis bylos buvo nutrauktas, peržiūrėtos apeliacine tvarka, viena iš jų ir kasacine tvarka, jos paliktos nepakeistos. Teismas pažymėjo ir tai, kad Vilniaus apygardos teismui 2012 m. sausio 27 d. nutartimi iškėlus restruktūrizavimo bylą, kuri faktiškai nutraukta tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartimi, atsakovas beveik 2 metus turėjo restruktūrizuojamos įmonės statusą ir naudojosi prievolių vykdymo lengvatomis, tačiau iš esmės įmonės finansinė padėtis nepagerėjo, 2011 m. lapkričio mėn. restruktūrizavimo plano metmenyse prognozuojamos pajamos 2012, 2013 m. nepasitvirtino. Tais atvejais, kai restruktūrizavimo bylos iškėlimui aiškiai ir nedviprasmiškai nepritaria įmonės kreditorius, kurio bendra pradelstų reikalavimų suma yra ženkliai didesnė negu 2/3 dalys visų pradelstų skolų, neegzistuoja jokia reali galimybė patvirtinti įmonės restruktūrizavimo planą ir tokiu atveju restruktūrizavimo byla turėtų būti nutraukiama (ĮRĮ 28 str. 1 d.). Tai reiškia, jog restruktūrizavimo bylos iškėlimas, neturint kreditorių pritarimo jau iškėlimo stadijoje (nors formaliai toks sutikimas pagal galiojančią ĮRĮ redakciją ir nėra reikalingas) aiškiai liudija bylos neperspektyvumą ir iš anksto nulemia bylos baigtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-398/2012). Pagrindiniai atsakovo įmonės kreditoriai (tretieji asmenys), kurių bendra kreditorinių reikalavimų suma yra daugiau nei 2/3 visų kreditorinių reikalavimų, prieštarauja restruktūrizavimo proceso taikymui. Restruktūrizavimo proceso pradėjimas neturint pagrindinių bendrovės kreditorių paramos būtų iš esmės formalus ir pasmerktas žlugti (ĮRĮ 28 str. 1 d. 1 p.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl atsakovo mokumo. Pirma, aplinkybė, kad atsakovo kreditorių sąraše pateikti įsiskolinimo kreditoriams dydžiai skiriasi nuo trečiųjų asmenų nurodytų įsiskolinimo dydžių per se nereiškia, jog atsakovo pateiktas kreditorių sąrašas yra nepatikimas ar neatitinkantis tikrovės. Atsakovo pateiktame kreditorių sąraše fiksuotos atsakovo pripažįstamos ir neginčijamos skolos kreditoriams 2013 m. spalio 31 d., o kreditoriai duomenis apie skolas pateikė vėliau (pvz., VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimas), t. y. suprantama, kad atsakovo įsipareigojimai kreditoriams per tam tikrą laikotarpį kinta. Be to, atsakovas kitų trečiųjų asmenų reikalavimų iš dalies arba visiškai nepripažįsta, todėl pagrįstai jų neatvaizdavo kreditorių sąraše. Šių kreditorių reikalavimų pagrįstumas nėra pripažintas jokiu teismo sprendimu, todėl teismas neturėjo pagrindo vadovautis trečiųjų asmenų nurodomu reikalavimų dydžiu. Tokios pozicijos dėl VMI ir VĮ Turto banko reikalavimų laikėsi Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. balandžio 4 d. nutartimi palikdamas ankstesnę Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį dėl restruktūrizavimo bylos atsakovui iškėlimo. Teismas nurodė, kad šioje proceso stadijoje nėra sprendžiamas reikalavimų pagrįstumo klausimas, todėl apeliantui nesuprantama, kokiu pagrindu šiais akivaizdžiai nepagrįstais ir apelianto nuosekliai ginčijamais reikalavimais teismas vadovavosi vertindamas atsakovo mokumą. Akivaizdų VMI reikalavimo nepagrįstumą patvirtina aplinkybė, kad paskaičiuota fizinių asmenų pajamų mokesčio suma yra 342 383,81 Lt, o delspinigiai net 9 kartus didesni, nors turi būti skaičiuojami ne ilgiau kaip už 180 dienų. Apeliantui nesuprantamas skundžiamos nutarties motyvas, kad tretieji asmenys yra pateikę dokumentus, pagrindžiančius jų kreditorinius reikalavimus ir jie nėra nuginčyti. Neaišku, kaip, pasak teismo, atsakovas turėtų nuginčyti šiuos trečiųjų asmenų reikalavimus pagrindžiančius dokumentus, kai šių reikalavimų pagrįstumo klausimas nėra sprendžiamas nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą priėmimo stadijoje. Antra, atsakovas nepripažįsta (iš dalies) trečiųjų asmenų reikalavimų ne tam, kad imituotų savo mokumą. Atsakovas šių reikalavimų nepripažino ir ankstesnės restruktūrizavimo bylos nagrinėjimo metu. Atsakovo pozicija dėl šių reikalavimų nepripažinimo yra nuosekli ir nepriklausoma nuo siekio iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą. Trečia, teismas konstatavo, kad atsakovo įsiskolinimai didėja, todėl atsakovo finansiniai sunkumai yra pastovaus pobūdžio. Ši teismo išvada yra teisiškai nereikšminga, kadangi įstatymo leidėjo valia šiuo metu galiojančioje ĮRĮ redakcijoje pagrindai kelti įmonei restruktūrizavimo bylą nebėra siejami su laikinais įmonės sunkumais. Ketvirta, teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas turi pradelstų įsipareigojimų darbuotojams ir tai yra savarankiškas pagrindas iškelti bankroto bylą. Sprendžiant klausimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, ši aplinkybė nesudaro savarankiško pagrindo atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą.
2. Dėl atsakovo restruktūrizavimo plano metmenų ir preliminaraus verslo plano realumo. Pirma, nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai vertino, kad atsakovo metmenyse nurodytos preliminarios verslo plano priemonės yra abstrakčios ir toks preliminarus verslo planas nėra realiai įgyvendinamas. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Atsakovo metmenyse nurodytos priemonės visiškai atitinka ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas priemones ir metmenims keliamo detalumo lygį. Iš esmės panašių priemonių pakankamumą metmenyse jau yra konstatavęs Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. balandžio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-784/2012, palikdamas galioti Vilniaus apygardos teismo nutartį dėl restruktūrizavimo bylos atsakovui iškėlimo ir nurodydamas, kad metmenys išvardytos priemonės yra pakankamai realios. Kita vertus, jeigu teismui kilo pagrįstų abejonių dėl atsakovo nurodomų priemonių patikimumo ar realumo, teismas, turėdamas pareigą veikti aktyviai restruktūrizavimo byloje, turėjo pareikalauti atsakovo pateikti papildomus dokumentus, skirti žodinį bylos nagrinėjimą ar imtis kitų procesinių priemonių neaiškioms aplinkybėms išsiaiškinti, o ne atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą. Apeliantas teikia teismui naują atsakovo tiesiogiai ar per tarpininką UAB „L&M Vilnius“ gautų užsakymų 2014 metams lentelę, iš kurios matyti, kad atsakovas jau turi užsakymų 14 901 149,89 Lt sumai, kuri viršija metmenyse nurodytas prognozes, taip pat šią lentelę pagrindžiančių užsakymų (sutarčių) kopijas. Apeliantas teikia teismui pagrindinių atsakovo verslo partnerių patvirtinimus apie sėkmingą bendradarbiavimą 2013 m. ir planuojamus užsakymus 2014 m., kurių bendra suma siekia 9 995 776 Lt. Taip pat apeliantas teikia teismui lenteles apie atsakovo pagamintą ir parduotą produkciją 2013–2014 m., iš jų matyti, kad 2013 m. atsakovas pagamino ir pardavė produkcijos 6 520 961 Lt sumai, kuri viršija metmenyse nurodytas 2013 m. pardavimo sumas. 2014 m. sausio–kovo mėnesiais atsakovas pagamino ir pardavė produkcijos 2 255 452 Lt sumai, todėl išlaikius tokias apimtis ir likusiais mėnesiais per visus 2014 m. atsakovas realiai pagamins ir parduos produkcijos mažiausiai 15 mln. Lt sumai. Atsižvelgiant į tai, atsakovo pardavimo pajamos 2014 m. neabejotinai viršys metmenyse nurodytas prognozes ir gali realiai pasiekti metmenyse prognozuotas 2015 m. arba net 2016 m. prognozes, kurios, jei išsipildys, su kreditoriais leis atsiskaityti ankščiau nei planuojama metmenyse. Apeliantas teikia ir su kreditoriais pasirašytų susitarimų dėl skolų mokėjimo terminų atidėjimų kopijas. Antra, atsakovo 2011 m. metmenyse nurodytos prognozės dėl planuotų pardavimų pajamų nepasitvirtino, nes buvo iš esmės netikslios. Be to, šioje byloje pateiktuose metmenyse nurodytos priežastys, dėl kurių 2010–2012 m. atsakovo veiklos pagerinti nepavyko, t. y. dėl kreditorių AB SEB banko ir AB „SEB lizingo“ nuolatinių atsakovo ūkinės veiklos trikdžių, nepagrįstai inicijuojant atsakovui bankroto bylos iškėlimą, prašant taikyti turto areštą ir pan. Trečia, teismo argumentai, kad tretieji asmenys, kaip „pagrindiniai“ atsakovo kreditoriai, nepritaria restruktūrizavimo bylos iškėlimui ir tai, pasak teismo, reiškia, jog jie nepritartų ir pateiktam restruktūrizavimo planui, yra tik spėjimai (prielaidos), todėl jais skundžiama nutartis negali būti grindžiama. Tretieji asmenys nepagrįstai įvardijami kaip pagrindiniai kreditoriai. Be to, šioje proceso stadijoje vien pagal trečiųjų asmenų nepritarimą restruktūrizavimo procesui jokiu būdu negalima spręsti, kad jie nepritars ir restruktūrizavimo planui. Ketvirta, teismas akcentavo, kad atsakovas restruktūrizavimo bylos siekia jau trečią kartą, o ankstesnės restruktūrizavimo bylos buvo nutrauktos, tačiau teismas nepasisakė dėl priežasčių, dėl kurių pastaroji atsakovo restruktūrizavimo byla buvo nutraukta nesudarius galimybės kreditoriams balsuoti dėl parengto restruktūrizavimo plano. Atsakovas negali būti laikomas atsakingu už tai, kad atsakovo parengtas restruktūrizavimo planas nebuvo teikiamas kreditorių susirinkimui tvirtinti. Nagrinėjamu atveju akivaizdžių kliūčių atsakovo restruktūrizavimo bylos iškėlimui teismas nenustatė, o teismo prielaidos, kad trečiųjų asmenų reikalavimai yra pagrįsti, kad atsakovas yra nemoki įmonė, kad tretieji asmenys galbūt nepritartų pateiktam restruktūrizavimo planui, kad metmenyse nurodytas preliminarus verslo planas negali būti sėkmingai įgyvendinamas, neturėtų užkirsti kelio nuo 1959 m. veikiančios įmonės siekiams gauti kreditorių pritarimą parengtam restruktūrizavimo planui, o vėliau atkurti įmonės mokumą ir atsiskaityti su kreditoriais, išsaugant 111 darbo vietų, veikiantį mokesčių mokėtoją ir įplaukas iš užsienio įmonių.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečias asmuo UAB „REALM JURIDICAL“ prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl atsakovo mokumo. Aplinkybė, jog apeliantas nepripažįsta (pripažįsta iš dalies) savo didžiausių kreditorių reikalavimus, savaime nereiškia, kad apeliantas tai daro pagrįstai arba tie reikalavimai yra nepagrįsti. Įvertinęs bylos duomenis, teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad pateiktas atsakovo kreditorių sąrašas kelia abejonių. Trečiojo asmens nuomone, pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas turi ne laikinų, o nuolatinių finansinių sunkumų, t. y. atsakovas iš esmės yra nemokus.
2. Dėl atsakovo restruktūrizavimo plano metmenų ir siūlomų priemonių realumo. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad metmenyse siūlomos priemonės yra paviršutiniškos ir abstrakčios, todėl jų pagrįstumas ir realumas kvestionuotinas. Atmestinas apelianto teiginys, kad teismas nepagrįstai akcentuoja aplinkybę, jog atsakovas siekia restruktūrizavimo bylos jau trečią kartą, o ankstesnės bylos buvo nutrauktos. Pareiškėjas jau trečią kartą tik nežymiai pakeičia restruktūrizavimo plano metmenis ir siekdamas kaip įmanoma ilgiau užtęsti bankroto bylos iškėlimo klausimą nuolat kreipiasi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Abi ankščiau iškeltos atsakovo restruktūrizavimo bylos buvo nutrauktos taip ir nepateikus teismui tvirtinto restruktūrizavimo plano, tačiau ilgą laiką buvo naudojamasi restruktūrizuojamos įmonės statuso suteikiamomis garantijomis. Šios aplinkybės aiškiai byloja apie atsakovo ketinimus ir abejotiną jų pagrįstumą teisėtumo prasme.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl atsakovo mokumo. Šiuo metu pas atsakovą dirba 115 darbuotojų, kuriems skaičiuojamos VSD įmokos. Atsakovas mokestinės prievolės nevykdo nuo 2009 m. II ketvirčio. Nuo 2009 m. I ketvirčio iki 2014 m. 1 ketvirčio atsakovo skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padidėjo nuo 294 780,06 Lt iki 4 242 641,27 Lt. Šiuo metu atsakovo įsiskolinimas jau yra 4 424 641,27 Lt. Trečiojo asmens nuomone, atsakovas yra nemokus.
2. Dėl atsakovo restruktūrizavimo plano metmenų ir preliminaraus verslo plano. Teismas tinkamai įvertino metmenis ir teisingai pažymėjo, kad juose nenurodyta nei viena konkreti ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalies reikalavimus atitinkanti priemonė. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, esant tokiems metmenims, nebus įmanoma padengti visų skolų ir atkurti normalios ūkinės veiklos.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo AB SEB bankas prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl atsakovo nemokumo. Trečiasis asmuo nesutinka su apelianto subjektyviu kreditorių reikalavimų aiškinimu. Vadovaujantis apelianto logika, jam subjektyviai ginčijant pasirinktus kreditorinius reikalavimus (šiuo atveju – didžiausius), apeliantas visuomet bus laikomas mokiu. Deja, byloje esantys įrodymai patvirtina abiejų ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintų pagrindų, kuriems esant keltina bankroto byla, egzistavimą. Pirma, apeliantas yra nemokus, nes jo pradelsti įsipareigojimai viršiją pusę į jo balansą įrašyto turto vertės. Antra, apeliantas vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas.
2. Dėl atsakovo restruktūrizavimo plano metmenų. Susipažinus su atsakovo metmenimis ir atskirojo skundo argumentais, konstatuotina, kad teismas tinkamai įvertino metmenų abstraktumą – tokios „priemonės“, kaip kaštų ir savikainos mažinimas bei gamybos apimčių didinimas yra taikomos bet kuriai gamybos įmonei. Jokių realių, ekonomiškai pagrįstų priemonių metmenyse nėra pateikiama. Be to, atsakovo pateikti metmenys faktiškai atkartoja metmenis, pateiktus 2010 m. ir 2011 m. Visuose metmenys prognozuojamas rinkos atsigavimas, tačiau iki šiol nepateikti jokie tai patvirtinantys įrodymai. Apelianto (kaip ir ankstesniuose restruktūrizavimo procesuose) teikiami esą vykdomi ir planuojami didžiuliai užsakymai iki šiol nepasitvirtino, nes įsiskolinimai kreditoriams ir toliau nedengiami. Šių aplinkybių kontekste teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo metmenys ir preliminarus verslo planas neatitinka faktinių aplinkybių ir jų įgyvendinimo realumo kriterijų.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas (jo vadovas) jau trečią kartą siekia restruktūrizavimo proceso. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis (CPK 179 str. 3 d.), pirmą kartą atsakovo restruktūrizavimo byla (Nr. B2-4072-661/2010) buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 3 d. nutartimi ir nutraukta 2010 m. spalio 7 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2011 m. kovo 17 d. apeliacinės instancijos teismui šią nutartį palikus nepakeistą. Antrą kartą atsakovo restruktūrizavimo byla (Nr. B2-3392-619/2012) buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartimi ir nutraukta 2012 m. lapkričio 23 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2013 m. vasario 7 d. apeliacinės instancijos teismui šią nutartį palikus nepakeistą, tačiau dėl kasacinės instancijos teismo, priėmus kasacinį skundą, taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas faktiškai restruktūrizuojamos įmonės statuso teikiamų garantijų neteko tik 2013 m. spalio 14 d. Abu kartus atsakovui iškelta restruktūrizavimo byla buvo nutraukta nustatytu terminu nepateikus restruktūrizavimo plano. Trečią kartą pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo teisme gautas 2013 m. lapkričio 7 d. (t. 1, b. l. 1–4). Priešingai nei teigia apeliantas (atsakovas), pirmosios instancijos teismas, spręsdamas restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą, skundžiamoje nutartyje pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovas jau trečią kartą siekia restruktūrizavimo, o iškeltos ankstesnės restruktūrizavimo bylos buvo nutrauktos. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas akcentavo ne tiek ankstesnių atsakovo restruktūrizavimo bylų nutraukimo faktą, o atsakovo nesugebėjimą, ilgą laiką naudojantis restruktūrizuojamos įmonės statuso suteikiamomis garantijomis, vykdyti ir plėtoti savo komercinę veiklą taip, kad būtų atsiskaityta (bent iš dalies) su kreditoriais. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl antros atsakovo restruktūrizavimo bylos, nurodė, kad atsakovas beveik dvejus metus turėjo restruktūrizuojamos įmonės statusą ir naudojosi prievolių vykdymo lengvatomis, tačiau jo finansinė padėtis iš esmės nepagerėjo, 2011 m. lapkričio mėn. atsakovo restruktūrizavimo plano metmenyse prognozuojamos pajamos 2012 ir 2013 metams nepasitvirtino. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo aplinkybių dėl ankstesnių atsakovo restruktūrizavimo bylų iškėlimo ir jų nutraukimo fakto vertinimu. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesigilino į priežastis, dėl kurių ankstesniais atvejais nebuvo pateiktas restruktūrizavimo planas ir restruktūrizavimo bylos nutrauktos, šiuo atveju yra teisiškai nereikšmingi.
Restruktūrizavimo proceso tikslas – sudaryti sąlygas juridiniams asmenimis, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto (ĮRĮ 1 str. 2 d.). Finansinių sunkumų turinti įmonė – tai įmonė, kuri negali vykdyti prievolių ir sumažinti nuostolių, kurie, kreditoriams nesuteikus pagalbos, priverstų ją nutraukti veiklą ir bankrutuoti (ĮRĮ 2 str. 1 d.). Įmonės restruktūrizavimo byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad įmonė atitinka ĮRĮ 4 straipsnyje išdėstytas sąlygas ir nebuvo pažeisti ĮRĮ 5 straipsnio reikalavimai (ĮRĮ 7 str. 4 d.). Pagal ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 1-3 punktus teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu: 1) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro išvadą, kad įmonė neatitinka bent vienos iš ĮRĮ 4 straipsnyje išdėstytų sąlygų; 2) buvo pažeisti ĮRĮ 5 straipsnyje ir 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti reikalavimai; 3) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki ir, jeigu yra kitų Įmonių bankroto įstatyme nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė atsakovui iškelti restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais.
Dėl atsakovo mokumo
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo pateiktu 2013 m. spalio 1 d. duomenimis sudarytu balansu, nustatė atsakovo turto sudėtį ir vertę, taip pat įsipareigojimų sudėtį ir dydį. Dėl to ginčo byloje nėra. Kadangi sprendžiant dėl atsakovo (ne)mokumo labai aktualus yra pradelstų įsipareigojimų dydis, šioje byloje ginčas kilo dėl atsakovo pateikto 2013 m. spalio 31 d. sudaryto kreditorių sąrašo, tiksliau dėl kai kurių kreditorių reikalavimų neįtraukimo į šį sąrašą (t. 1, b. l. 104–107). Į nagrinėjamą bylą trečiaisiais asmenimis yra įtraukti atsakovo kreditoriai, su kurių reikalavimais (jų dalimi) atsakovas nesutinka. AB SEB bankas pateikė teismui duomenis, kad atsakovo įsiskolinimas AB „SEB lizingas“, kurio teisės ir pareigas po reorganizavimo perėmė AB SEB bankas, sudaro 7 306 357,04 Lt (t. 5, b. l. 147–202, t. 6, b. l. 1–33, t. 7, b. l. 25–26). Atsakovas šio reikalavimo nepripažįsta. UAB „REALM JURIDICAL“ pateikė duomenis apie atsakovo 175 784,38 Lt skolą, kurią šis kreditorius perėmė iš UAB „TECHNOTERMA“ (t. 7, b. l. 68–90). Iš atsakovo pateikto kreditorių sąrašo matyti, kad atsakovas pripažįsta tik 144 988 Lt UAB „REALM JURIDICAL“ reikalavimą. AB Turto bankas pateikė duomenis, kad atsakovo skola siekia 6 575 602,65 Lt (t. 7, b. l. 3–23), tačiau atsakovas šio reikalavimo nepripažįsta visiškai. VSDFV Vilniaus skyrius pateikė duomenis apie 3 985 005,26 Lt atsakovo įsiskolinimą valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondams (t. 7, b. l. 103–107). Nors atsakovo pateiktame kreditorių sąraše nurodytas mažesnis įsiskolinimas, iš atsakovo atskirojo skundo matyti, kad atsakovas visiškai pripažįsta įsiskolinimą šiam kreditoriui, o duomenų neatitikimą kreditorių sąraše ir VSDFV Vilniaus skyriaus pateiktame pareiškime paaiškina tuo, kad pastarojo kreditoriaus pareiškimas teisme gautas vėliau nei atsakovo kreditorių sąrašas, todėl per šį laikotarpį įsipareigojimai galėjo padidėti. VMI prie FM pateikė teismui duomenis, kad atsakovas skolingas valstybės (savivaldybės) biudžetui 7 440 425,65 Lt (t. 7, b. l. 162–163). Atsakovas pripažįsta tik 2 562 250 Lt VMI prie FM reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šiuos atsakovo iš dalies pripažįstamus ir pradelstus kreditorinius įsiskolinimus, padarė išvadą, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai žymiai viršija pusę į atsakovo balansą įrašyto turto vertės, todėl atsakovas atitinka nemokios įmonės statusą (ĮBĮ 2 str. 8 d., ĮRĮ 7 str. 5 d. 3 p.). Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai į pradelstų įsipareigojimų sąrašą įtraukė reikalavimus, su kuriais atsakovas nesutiko. Pasisakant dėl šio apelianto argumento, visų pirma, pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šioje proceso stadijoje nėra sprendžiamas kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumo klausimas. Tačiau tai nereiškia, kad teismas neturi teisės tokius reikalavimus preliminariai įvertinti, ypač, jeigu kreditoriai juos pagrindė prima facie įrodymais. Antra, duomenų, kad atsakovas šiuos reikalavimus ginčytų teismine tvarka, byloje nėra. Priešingai nei teigia apeliantas, šiuo atveju kreditoriai neprivalo pateikti teismui jų reikalavimų pagrįstumą patvirtinančius teismų ar kitų kompetentingų institucijų sprendimus. Trečia, minėta, kad tretieji asmenys, su kurių finansiniais reikalavimais atsakovas nesutinka (sutinka iš dalies) pateikė juos patvirtinančius duomenis ir jie, preliminariu vertinimu, laikytini pagrįstais. Atsakovo nesutikimas su nurodytais kreditorių reikalavimais iš esmės neparemtais jokiais duomenimis, išskyrus atsakovo subjektyvią nuomonę. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė raštus iš antros restruktūrizavimo bylos, juose atsakovas buvo nurodęs nesutikimo su AB SEB banko, VĮ Turto fondo ir VMI prie FM pareikštais reikalavimais argumentus (t. 8, b. l. 19–28). Iš šių raštų matyti, kad atsakovas iš esmės neneigia šių reikalavimų, o tik mano, kad, pavyzdžiui, esminės AB SEB banko reikalavimo dalies pagrįstumas gali būti sprendžiamas pasibaigus kitoms byloms, VĮ Turto banko reikalavimo nepagrįstumą motyvuoja pasibaigusiu ieškinio senaties terminu, o VMI prie FM reikalavimo nepagrįstumą – pasibaigusiu ĮRĮ nustatytų terminu pateikti finansinį reikalavimą ir jo dydžio neatitikimu atsakovo buhalterinės apskaitos duomenims. Apelianto teiginiai apie minėtų kreditorių finansinių reikalavimų nepagrįstumą yra paremti tik subjektyvia apelianto prielaida. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu subjektyviu kreditorių finansinių reikalavimų aiškinimu. Kaip teisingai nurodo AB SEB bankas atsiliepime į atskirąjį skundą, vadovaujantis apelianto logika, jam subjektyviai ginčijant pasirinktus kreditorių reikalavimus, apeliantas visuomet bus laikomas mokiu. Minėti ankstesnėje atsakovo restruktūrizavimo byloje nurodyti nesutikimo su kreditorių AB SEB banko, AB Turto banko ir VMI prie FM reikalavimais motyvai nepaneigia atsakovo pareigos kreditorių sąraše nurodyti visus šiuos kreditorius. Be to, kaip matyti, nagrinėjamu atveju apeliantas ginčija ne tik AB SEB banko, kaip privataus juridinio asmens, bet ir valstybės institucijų pareikštus milijoninius reikalavimus. Atsakovo įsiskolinimai valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondams, valstybės (savivaldybės) biudžetui ir jų nuolatinis didėjimas rodo ilgalaikius atsakovo finansinius sunkumus. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę vertino ne kaip į savarankišką pagrindą nekelti restruktūrizavimo bylos, o svarstydamas bendrai apie galimybę atkurti atsakovo mokumą.
Pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė, bet viešasis interesas restruktūrizavimo byloje ir AB SEB banko pastebėjimai atsiliepime į atskirąją skundą sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismui kritiškai vertinti ir atsakovo balanse nurodyta turto vertę, nes ji kelia pagrįstų abejonių. Pagal atsakovo pateiktos finansinės atskaitomybės duomenis 2013 metais, lyginant su 2012 metais, žymiai išaugo pirkėjų įsiskolinimas ir kitos gautinos sumos, nors tiek pardavimo pajamos, tiek pardavimo savikaina liko panašiame lygyje (t. 6, b. l. 108–111). Be to, atkreiptinas dėmesys į pajamų iš finansinės ir investicinės veiklos šuolį nuo 199 Lt iki 9 549 541 Lt. Toks nurodytų pajamų ženklus padidėjimas yra sunkiai paaiškinimas ir verčiantis abejoti atsakovo pateiktais finansiniais duomenimis.
Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl atsakovo (ne)mokumo pagrįstai buvo atsižvelgta į dar vieną savarankišką bankroto bylos iškėlimo pagrindą – atsakovas vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas. Šiuo atveju apelianto kartu su atskiruoju skundu pateikti su darbuotojais pasirašyti susitarimai dėl įsiskolinimo sumų suderinimo ir apmokėjimo termino nustatymo, kuriais įsiskolinimo apmokėjimo terminai atidedami iki 2014 m. gruodžio 31 d., nesudaro pagrindo kitaip vertinti apelianto nesugebėjimą laiku atsiskaityti su darbuotojais. Nagrinėjamu atveju vėlavimas yra ilgalaikis, o tai tik patvirtina atsakovo nemokumą.
Dėl atsakovo restruktūrizavimo plano metmenų
Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą ir tuo pagrindu, kad buvo pažeisti ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyti reikalavimai. Šiame straipsnyje reglamentuojami reikalavimai įmonės restruktūrizavimo plano metmenims (toliau – metmenys). Įmonės, atitinkančios ĮRĮ įstatymo 4 straipsnio nuostatas ir siekiančios, kad būtų pradėtas jos restruktūrizavimas, vienasmenis ar kolegialus valdymo organas turi parengti metmenis. Pagal ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalies 7 punktą metmenyse turi būti nurodytas preliminarus įmonės verslo planas, kuriame turi būti numatytos ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalyje nurodytos priemonės. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus metmenis, padarė išvadą, kad juose nurodytos preliminarios verslo plano priemonės yra abstrakčios. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovo pateiktų metmenų abstraktumą. Atsakovo metmenyse nurodytos priemonės: metalo apdirbimo ir staklių gamybos apimčių didinimas, savikainos kaštų mažinimas ir veiklos administravimo veiklos išlaidų optimizavimas, nepaisant to, kad šioje stadijoje negalima reikalauti iš atsakovo pateikti labai išsamų būsimos veiklos įvertinimą, nepasižymi konkretumu. Jau sprendžiant dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo teismas turi įsitikinti, ar metmenyse numatytos priemonės gali atkurti normalią įmonės veiklą. Apeliantas nurodo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neturi taikyti ypatingas priemones siekdamas restruktūrizavimo tikslų, pakanka netrukdyti jam vykdyti gamybą ir pasinaudoti atsigaunančia rinka ir naujais užsakymas. Šie apelianto argumentai vertintini kritiškai. Minėta, kad atsakovas restruktūrizuojamos įmonės statuso suteikiamomis garantijomis jau turėjo galimybę naudotis pakankamai ilgą laiką, tačiau jokio teigiamo rezultato iš to nebuvo. Tai reiškia, kad atsakovo metmenyse turi būti nurodytos visai kitos priemonės, o ne tik užtikrinama netrukdoma (vadovaujantis apelianto logika, nuo kreditoriaus reiškiamų reikalavimų) atsakovo produkcijos gamyba. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo metmenyse nenumatyta atsisakyti nuostolingos veiklos, įvairinti veiklą, atleisti darbuotojus, pertvarkyti įmonės struktūrą, nenurodytas planuojamas įsigyti ar parduoti turtas, nėra numatomų nutraukti sutarčių, numatomų gauti kreditų, finansavimo šatinių. Nesant jokių realių priemonių, padėsiančių atsakovui generuoti pajamas, kitų veiklos finansavimo šaltinių, įsipareigojimų kreditoriams atidėjimas pats savaime įmonės mokumo neatkurs, o tik atitolins atsiskaitymą su kreditoriais.
Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė duomenis (sutartis, užsakymus), kurie, apelianto teigimu, patvirtina, kad atsakovas 2014 metams jau turi užsakymų beveik 15 mln. Lt sumai. Šie apelianto pateikti duomenys vertintini kritiškai dėl kelių priežasčių. Pirma, užsakymai pateikti ir sutartys sudarytos ne tiesiogiai su atsakovu, o su tarpininku UAB „L&M Vilnius“, atsiskaitymus už produkciją numatyta vykdyti taip pat ne tiesiogiai su atsakovu, be to, dauguma pateiktų užsakymų ir sutarčių nepasirašytos arba pasirašytos tik vienos šalies. Atsakovo planuojami vykdyti ir vykdomi užsakymai per tarpininką UAB „L&M Vilnius“ kelia pagrįstų abejonių. Pagal šią schemą visos gautinos sumos tenka tarpininkui, tačiau neaišku, kokia dalis realiai pervedama atsakovui. Antra, apeliantas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių šių užsakymų realų vykdymą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo metmenys faktiškai atkartoja metmenis, pateiktus ankstesnėse restruktūrizavimo bylose. Kiekvieną kartą atsakovas prognozuoja rinkos atsigavimą ir didžiulius užsakymus, tačiau apelianto pateikti duomenys šių aplinkybių nepatvirtina.
Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo metmenys neatitinka jų įgyvendinimo realumo kriterijų, t. y. nebus įmanoma padengti visų kreditorių reikalavimus ir atkurti normalią ūkinę veiklą.
Sprendžiant klausimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, be kita ko, turėtų būti įvertinta tai, ar įmonė turi realių perspektyvų sėkmingai pasiekti restruktūrizavimu siekiamus tikslus. Pats faktas, kad kreditoriai neketina suteikti įmonei pagalbos, leidžia abejoti, ar atsakovas turi realių perspektyvų sėkmingai pasiekti restruktūrizavimu siekiamus tikslus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai papildomai akcentavo ir šią aplinkybę.
Apibendrinant pažymėtina, kad, šioje byloje esant tokiai situacijai, kai atsakovo pradelsti įsipareigojimai ženkliai viršija pusę atsakovo turto vertės, didžiausi atsakovo kreditoriai nepritaria restruktūrizavimui, restruktūrizavimo plano metmenyse nenurodytos realios priemonės, padėsiančios įmonei generuoti pajamas, kiti veiklos finansavimo šaltiniai, tikėtis sėkmingo atsakovo restruktūrizavimo proceso nėra pagrindo.
Atsižvelgus į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta iškelti atsakovui restruktūrizavimo bylą, yra teisėta ir pagrįsta, todėl ją naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Danguolė Martinavičienė