Administracinė byla Nr. A-1705-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02478-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų A. V., V. R. ir K. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė miškų tarnyba, uždaroji akcinė bendrovė „ITH Lietuva“, J. N., K. B., T. C. (T. C.), A. V., E. R., V. R., Ž. R., S. B. (S. B.), E. B., M. V., A. J., E. J., A. V., L. J. ir G. J.) dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 13 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1902 „Dėl V. R. ir E. R., S. L., J. N., S. B., Ž. R., R. S., T. C., E. B., A. J. ir E. J., M. V., A. V., L. J. ir G. J., žemės sklypo (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., kadastro duomenų patikslinimo“ (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėjas paaiškino, kad Įsakymu buvo atliktas miško žemėje esančio privačios nuosavybės teise valdomo 7,1628 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., padalijimas į keturis atskirus žemės sklypus, iš kurių trijų žemės sklypų (Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) plotas tapo mažesnis nei 5 ha, kartu pradedant miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d.) 4 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad privačių miškų valdos neskaidomos į dalis, jei valda yra arba tampa mažesnė kaip 5 hektarų. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigė, kad priimant Įsakymą buvo pažeista Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies imperatyvioji nuostata, draudžianti skaidyti privačių miškų valdas į dalis, jei valda yra arba tampa mažesnė kaip 5 ha.

Pareiškėjas nurodė, kad pagal Miškų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d.) 11 straipsnio 1 dalį miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Įsakymo priėmimo metu įstatyme nebuvo numatyti išimtiniais laikytini miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejai arba (ir) kriterijai, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi, todėl Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 22 d. nutarimu pripažino, kad Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nėra nustatyti tokie išimtiniais laikytini miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejai arba (ir) kriterijai, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 54 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjo teigimu, Įsakymo priėmimo metu ginčo žemės sklypuose apskritai negalėjo būti sprendžiamas miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis, taigi ir miškų ūkio paskirties pakeitimo į žemės ūkio paskirtį, klausimas, nes įstatymas leido miško žemę kitomis naudmenomis versti tik išimtiniais atvejais, tačiau tuo metu nenustatė tokių išimtiniais laikytinų miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejų arba (ir) kriterijų, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi, o visa žemės sklypų, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), teritorija buvo ir yra priskiriama miško žemės plotams, be to, buvo ir yra įregistruota Lietuvos Respublikos miškų kadastre kaip miško žemė. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Įsakymas ir nebuvo grindžiamas jokiomis išimtinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis būtinybę miško žemę minėtuose žemės sklypuose paversti kitomis naudmenomis, ir iš esmės jis yra susijęs tik su minėto privataus miškų ūkio paskirties žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalies bendrasavininkių privačiu interesu atsidalyti tam tikras šio sklypo dalis, numatant ateityje jas panaudoti gyvenamųjų namų statybai.

Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad ginčo miškų ūkio paskirties žemės sklypo padalijimas ir miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis nėra galimas ir pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, nes nors nuo 2011 m. liepos 1 d. Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje ir 11 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti tam tikri išimtiniai atvejai iš nurodyto draudimo skaidyti privačias miško žemės valdas bei išimtiniai miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejai, tačiau miškų ūkio paskirties žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), padalijimas į žemės sklypus, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), ir juose esančios miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis minėtiems išimtiniams atvejams nepriskiriamas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad tiek žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), tiek po jo padalijimo suformuoti žemės sklypai, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), patenka į paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ribas ir priskiriami III miškų grupės (apsauginių miškų) vandens telkinių apsaugos zonų miškams, o pagal Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641 patvirtinto Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 24 d. iki 2011 m. spalio 5 d.) 6.2 punkto reikalavimus III grupės miškuose, esančiuose saugomose teritorijose, nenurodytuose šio aprašo 6.1 punkte (t. y. miškuose, kuriuose miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis apskritai draudžiamas), miško žemę paversti kitomis naudmenomis galima tik reikmėms, susijusioms su saugomų teritorijų apsauga, tvarkymu ir rekreaciniu naudojimu, jeigu tai numatyta saugomų teritorijų planavimo dokumentuose. Įsakymu žemės sklypams, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), nustatant žemės ūkio paskirtį buvo pažeistos šios nuostatos, nes nėra duomenų, kad žemės sklypuose, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), miško žemė kitomis naudmenomis verčiama reikmėms, susijusioms su saugomų teritorijų apsauga, tvarkymu ir rekreaciniu naudojimu.

Pareiškėjas akcentavo, kad Įsakymu ginčo žemės sklypams nustatant žemės ūkio paskirtį buvo pažeisti ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. balandžio 28 d. iki 2011 m. liepos 1 d.) 25 straipsnio 1 dalies bei 26 straipsnio 1 dalies imperatyvieji reikalavimai, pagal kuriuos miško žemė priskiriama miškų ūkio paskirties žemei, o žemės ūkio paskirties žemei gali būti priskiriami tik žemės ūkio produktų gamybai naudojamuose ar tinkamuose naudoti žemės plotuose įsiterpę Vyriausybės nustatyto dydžio miškų plotai, jeigu jie nesuformuoti atskirais sklypais, nes žemės sklypai, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), yra vientiso Nemenčinės miškų urėdijos Nemenčinės girininkijos miško masyvo sudėtinė dalis, o ne žemės ūkio naudmenose įsiterpę miško ploteliai.

Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymas priimtas pažeidžiant ir imperatyviąsias Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas) 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto, Žemės įstatymo 2 straipsnio 18, 20, 27 dalių, 24 straipsnio 1 dalies, 25 straipsnio 1 dalies, 26 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio 3 dalies 12 punkto, 37 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 2 dalies 2 punkto, 6 dalies nuostatas, nes žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo padalytas ir po padalijimo suformuotiems žemės sklypams paskirtis nustatyta (pakeista) neparengus, neapsvarsčius, nesuderinus ir nepatvirtinus pagal teisės aktus privalomojo žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT, atsakovas) atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad su juo sutinka.

Atsakovas paaiškino, kad jis neturi duomenų, jog būtų rengtas žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., formavimo ir pertvarkymo projektas, kuriame būtų numatyta padalyti šį žemės sklypą, suformuojant keturis atskirus žemės sklypus. Žemės sklypai (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo suformuoti be teritorijų planavimo dokumento, kuriame žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) būtų padalytas, suformuojant atskirus žemės sklypus, o žemės sklypų (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrindinė žemės naudojimo paskirtis buvo pakeista be teritorijų planavimo dokumento. Atsakovo teigimu, 2010 m. gegužės mėnesį atliekant žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastrinius matavimus buvo pažeisti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 2 dalies ir kitų teisės aktų reikalavimai.

Atsakovas pažymėjo, kad Tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas negalėjo suderinti žemės sklypų (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) planų bei priimti Įsakymo. Žemės sklypai (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo suformuoti nesivadovaujant Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 12 punktu, pagal kurį Tarnyba priima sprendimus pertvarkyti pagal teritorijų planavimo dokumentus suprojektuotus privačius žemės sklypus.

Tretieji suinteresuoti asmenys V. R. ir A. V. atsiliepime į pareiškimą prašė jį atmesti.

Tretieji suinteresuoti asmenys paaiškino, kad prokuroro pareiškimas turėtų būti atmestas ir Įsakymas paliktas galioti nesant įstatyme įtvirtinto pagrindo naikinti jį, nes panaikinus Įsakymą būtų pažeista pusiausvyra tarp teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo bei viešojo intereso apsaugos, taip pat nesilaikyta proporcingumo principo. Tretieji suinteresuoti asmenys atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju prokuroras pareiškime nenurodė, kokias teisines pasekmes sukels Įsakymo panaikinimas ir kaip realiai bus apgintas viešasis interesas, o tik abstrakčiai teigė, kad jis siekia užtikrinti miško racionalų naudojimą ir apsaugą ir kad priimant Įsakymą buvo pažeistos procedūros. Trečiųjų suinteresuotų asmenų teigimu, faktinė padėtis yra tokia, kad tik 5,1 ha iš 7,1628 ha ginčo žemės sklypo yra apaugusi mišku.

Tretieji suinteresuoti asmenys akcentavo, kad Įsakymo priėmimo metu galiojusi Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostata, draudžianti skaidyti privačią miško valdą į mažesnius nei 5 ha sklypus, prieštaravo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.80 straipsniui, kuris tokio draudimo nenumatė, todėl vadovaujantis CK 1.3 straipsnio 2 dalimi, laikytina, jog teisinius santykius, atidalijant bendrą privačią miško valdą reglamentavo CK ir priimant Įsakymą Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostata negalėjo būti pažeista, nes ji negalėjo būti taikoma. Dėl to ir dabar galiojanti Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostata tiek, kiek draudžia įgyvendinti bendrasavininkių nuosavybės teises į mišką, taip pat neturėtų būti taikoma.

Tretieji suinteresuoti asmenys pažymėjo, kad tiek Įsakymo priėmimo metu, tiek šiuo metu Miškų įstatymas absoliutaus draudimo miško žemę paversti kitos paskirties, kaip nagrinėjamu atveju – žemės ūkio paskirties, nenustatė, tačiau Įsakymo priėmimo metu įpareigojo tai daryti tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus, o nuo 2011 m. liepos 1 d. tik detalizavo tuos išimtinius atvejus, kaip tai įpareigojo padaryti Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 22 d. nutarime. Pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 7 dalį, kai miško žemę planuojama paversti kitomis naudmenomis, pirmenybė teikiama tai miško žemei, kuri neapaugusi mišku, o nagrinėjamu atveju buvusi miško žemė paversta kitomis naudmenomis tik toje buvusioje miško žemės vietoje, kuri visiškai atitinka Miškų įstatymo 11 straipsnio 7 dalies reikalavimus.

Aplinkybė, jog dabartinis teisinis reglamentavimas nedraudžia privačios nuosavybės teise valdomo 7,1628 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės paskirties naudojimo žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), padalyto į keturias dalis, bendrasavininkiams miško žemę paversti kitomis naudmenomis, yra reikšminga, nes leidžia vertinti realias Įsakymo panaikinimo pasekmes viešojo intereso aspektu, t. y. tai, jog panaikinus Įsakymą būtų pažeista pusiausvyra tarp teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo bei viešojo intereso apsaugos, taip pat nesilaikoma proporcingumo principo, o nusistovėjusi faktinė padėtis nepakistų ir Įsakymo panaikinimas jokių realių teisinių pasekmių nesukeltų. Dėl procedūrų nesilaikymo priimant Įsakymą tretieji suinteresuoti asmenys akcentavo, kad galimus procedūrinius pažeidimus padarė ne tretieji suinteresuoti asmenys, o valstybės tarnautojai. Šiuo atveju trečiųjų suinteresuotų asmenų veiksmuose kreipiantis su prašymu patikslinti kadastro duomenis jokių nesąžiningų veiksmų nėra. Iš esmės visi žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo veiksmai buvo atlikti, išskyrus tai, kad nebuvo parengtas žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas.

Tretieji suinteresuoti asmenys atkreipė dėmesį, kad Žemės įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog žemės sklypų perdalijimas gali būti atliekamas nerengiant žemės sklypų pertvarkymo projekto, t. y. įtvirtinta galimybė perdalyti net du žemės sklypus nerengiant minimo projekto. Kadangi nagrinėjamu atveju buvo perdalytas tik vienas bendras žemės sklypas, valdomas bendraturčių, logiška manyti, kad Žemės įstatymo 40 straipsnio 5 dalies nuostata turi būti aiškintina taip, jog jei pertvarkomas vienas žemės sklypas, žemės sklypų pertvarkymo projektas taip pat gali būti nerengiamas. Jei jis turėjo būti rengiamas, tai NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, kuris kompetentingas priimti sprendimą dėl leidimo rengti žemės sklypų pertvarkymo projektą, galėjo šį procedūrinį pažeidimą ištaisyti iki Įsakymo priėmimo.

Tretieji suinteresuoti asmenys pažymėjo, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. pakeitus Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą, esami parengti žemės sklypų planai yra prilyginami žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektams. Todėl netgi padarytas procedūrinis pažeidimas neturi įtakos Įsakymo priėmimo teisėtumui ir pagrįstumui, taip pat neturi esminės reikšmės valstybės ir visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime į pareiškimą prašė jį tenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad miško ir miško žemės plotai, patenkantys į buvusį žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris buvo padalytas į keturis žemės sklypus, patenka į Nemenčinės miškų urėdijos Nemenčinės girininkijos 92 kvartalo 2, 5, 9, 11, 13, 14 taksacinius sklypus. Ginčo žemės sklypai priskiriami III miškų grupės (apsauginių miškų) vandens telkinių apsaugos zonų miškams.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, Įsakymas buvo priimtas pažeidžiant imperatyviąsias Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies, Žemės įstatymo 25 straipsnio 1 dalies, 26 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkino ir panaikino Įsakymą.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 2.3-4307-41 patvirtintu žemės sklypų sujungimo projektu buvo suformuotas privačios nuosavybės teise valdomas 7,1628 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas Įsakymu iš šio 7,1628 ha žemės sklypo suformavo keturis žemės sklypus: 4 973 kv. m žemės sklypą, kurio pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio paskirties žemė, 1 704 kv. m žemės sklypą, kurio pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio paskirties žemė, 3 912 kv. m žemės sklypą, kurio pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio paskirties žemė, ir 58 124 kv. m žemės sklypą, kurio pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – miškų ūkio paskirties žemė, kurie Nekilnojamojo turto kadastre ir registre buvo įregistruoti kaip naujai suformuoti žemės sklypai.

Teismas vadovavosi Miškų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d.) 2 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 3, 9 dalimis, 4 straipsnio 3 dalimi ir 11 straipsnio 1 dalimi. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas sprendė, kad visi keturi po žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) padalijimo suformuoti žemės sklypai visu savo plotu patenka į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruotus Nemenčinės miškų urėdijos Nemenčinės girininkijos 92 kvartalo miško taksacinius sklypus ir yra inventorizuoti kaip miško žemė, jie priskiriami III miškų grupės (apsauginių miškų) vandens telkinių apsaugos zonų miškams.

Teismas pažymėjo, kad iš Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. balandžio 14 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. 800 matyti, jog atlikus patikrinimą vietoje nustatyta, kad Nemenčinės miškų urėdijos Nemenčinės girininkijos 92 miško kvartalo dalys, patenkančios į žemės sklypus, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytiems miškui ir (ar) miško žemei keliamiems reikalavimams, miško žemės naudmenos juose – kirtavietė (žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir miško aikštė (žemės sklypuose, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)). Taip pat nustatyta, kad žemės sklypuose, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), miško žemė yra verčiama ne miško žeme dėl neteisėtos ar galbūt neteisėtos žmogaus veiklos.

Įvertinęs Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. balandžio 22 d. raštą Nr. R2-1181 ir kartu pateiktus Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro archyvinius duomenis, teismas konstatavo, kad ginčo žemės sklype, kuris vėliau buvo padalyti į keturis žemės sklypus, miško žemės ir miško plotai Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruoti pagal 2000 metų valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis, o atnaujinti pagal 2010–2011 metų valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis bei 2014 m. balandžio 14 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. 800 išvadas. Be to, ir pagal 1986 metų miškotvarkos medžiagą žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), teritorijoje buvo išimtinai tik miško žemės naudmenos.

Teismas, atsižvelgęs į nustatytas faktines bylos aplinkybes ir įvertinęs teisės aktų nuostatas, reguliuojančias ginčo teisinius santykius, darė išvadą, kad Įsakymu buvo atliktas privačios miško valdos padalijimas į keturias atskiras valdas, iš kurių net trijų valdų plotas yra mažesnis nei 5 ha, kartu pradedant trijų miško žemės sklypų pavertimą kitomis naudmenomis. Teismas pažymėjo, kad Įsakymo priėmimo metu įstatyme nebuvo numatyti išimtiniais laikytini miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejai arba (ir) kriterijai, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi, todėl Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 22 d. nutarimu pripažino, kad Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nėra nustatyti tokie išimtiniais laikytini miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejai arba (ir) kriterijai, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 54 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Įstatymui leidžiant miško žemę kitomis naudmenomis versti tik išimtiniais atvejais, tačiau nenustatant tokių išimtiniais laikytinų miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejų arba (ir) kriterijų, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi, atsižvelgiant į tai, kad visa žemės sklypų, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), teritorija buvo ir yra priskiriama miško žemės plotams, be to, buvo ir yra įregistruota Lietuvos Respublikos miškų kadastre kaip miško žemė, teismas sprendė, kad Įsakymo priėmimo metu šiuose žemės sklypuose apskritai negalėjo būti sprendžiamas miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis, taigi ir miškų ūkio apskrities pakeitimo į žemės ūkio paskirtį, klausimas. Teismas pažymėjo, kad visas sklypas negalėjo būti skaidomas į dalis. Teismo vertinimu, faktiškai įvykdytas ne sklypo kadastrinių duomenų tikslinimas, o miško žemės sklypo suskaidymas dalimis, atsidalijimas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad skundžiamas aktas yra neteisėtas, todėl naikintinas.

III.

Tretieji suinteresuoti asmenys A. V. ir V. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti.

Tretieji suinteresuoti asmenys pakartoja atsiliepimuose į pareiškimą išdėstytus argumentus ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl jų nepasisakė, priimant skundžiamą sprendimą nesivadovauta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota nagrinėjant bylas dėl viešojo intereso gynimo pagal prokuroro skundą, įpareigojančia nustatyti, ar ginčijami administraciniai aktai pažeidžia viešąjį interesą, taip pat įvertinti, ar šių aktų panaikinimas sukels siekiamas teisines pasekmes, t. y. ar realiai leis apginti viešąjį interesą, o taip pat įvertinti, ar tokiu atveju nebus pažeista pusiausvyra tarp teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo bei viešojo intereso apsaugos, ar bus laikomasi proporcingumo principo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš viso nieko nepasisakė dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų pozicijos, kad Įsakymo panaikinimas nesukeltų jokių realių teisinių pasekmių ir nepakeistų situacijos, jog būtų pažeista pusiausvyra tarp teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo bei viešojo intereso apsaugos, be to, nesilaikyta proporcingumo principo.

Tretieji suinteresuoti asmenys pažymi, kad jie siekė atidalyti jiems tenkančią dalį (plotą) iš bendrosios nuosavybės teise su bendraturčiais valdomo miško ploto sklypo bei nustatyti kitą galimą žemės paskirtį valdomoje miško ploto dalyje, kurioje nuo seno buvo ir iki šiol liko dirbamos žemės ploteliai, ganyklos, sodas ir šią dalį padalyti į atskirus žemės sklypus, t. y. siekė įgyvendinti teises valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Jokių bendraturčių valdomo privačios nuosavybės teise 7,1628 ha žemės sklypo naudojimo specialiųjų žemės, miško ir vandens telkinių naudojimų sąlygų pažeidimų nėra padaryta.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiąsias ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas arba iš viso jomis nesivadovavo. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo žemės sklypas negalėjo būti skaidomas į dalis, t. y. žemės sklypo savininkai negalėjo atsidalyti savo dalies, iš esmės grindžiama Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, nors ši teisės norma nereglamentuoja miško žemės sklypo skaidymo į dalis (atidalijimo), nes tai nustatyta Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, kuri iš esmės tokio draudimo nenustato, tačiau tik išskiria kriterijus, kuriems esant galima skaidyti privačią miško valdą į mažesnes nei 5 ha dalis. Pirmosios instancijos teismas taip pat iš viso nieko nepasisakė dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentų, kad trys suformuoti žemės sklypai yra žemės ūkio naudmenos, įsiterpusios miške.

Tretieji suinteresuoti asmenys akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog Įsakymo priėmimo metu apskritai negalėjo būti sprendžiamas miško žemės pavertinimo kitomis naudmenomis klausimas, nes Įsakymo priėmimo metu Miškų įstatyme nebuvo numatyti išimtiniais laikytini miško žemės pavertinimo kitomis naudmenomis atvejai arba (ir) kriterijai, yra nepagrįsta ir neteisėta. 2014 m. balandžio 14 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. 800 3 punkte nurodomos išvados, kad Nemenčinės miškų urėdijos Nemenčinės girininkijos 92 kvartalo 13 taksacinio sklypo dalyse, patenkančiuose į žemės sklypus, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), miško žemė dėl žmogaus veiklos yra netekusi augalijos, likusi tik nedidelė medžių grupė ar pavieniai medžiai, dalyje sklypo matyti žemės stumdymo darbų požymiai, yra nepagrįstos, nes buvęs taksacinis sklypas Nr. 13 neteko augalijos ne dėl žmogaus veiklos, o dėl šaknų ligų. Aplinkybei, kad žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), jokių žemės stumdymo darbų nėra vykdyta, patvirtinti teismui pateiktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas.

Pirmosios instancijos teismas iš viso nepasisakė dėl prokuroro pareiškime nurodytų argumentų, jog priimant Įsakymą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, nes 7,1628 ha miškų ūkio paskirties naudojimo žemės sklypas buvo padalytas ir po padalijimo suformuotiems žemės sklypams paskirtis nustatyta (pakeista) neparengus, neapsvarsčius, nesuderinus ir nepatvirtinus privalomo teritorijų planavimo dokumento – žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto, nors tretieji suinteresuoti asmenys ginčijo šiuos prokuroro argumentus.

Tretieji suinteresuoti asmenys paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas yra be motyvų, nes pirmosios instancijos teismas motyvuojamoje dalyje iš viso nepasisakė dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentų, t. y. nenustatė nei faktinių bylos aplinkybių, reikšmingų Įsakymo teisėtumui įvertinti, nesiejo trečiųjų suinteresuotų asmenų nurodytų faktų dėl atidalytų žemės sklypų dydžių su teisės normomis, nenustatė, ar pagrįstai prokuroras nurodė konkrečius įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimus, padarytus priimant Įsakymą, o taip pat kokią įtaką nurodyti pažeidimai turi Įsakymo teisėtumui ir pagrįstumui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo K. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą, bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiuoju suinteresuotu asmeniu antstolį R. V..

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad jis žemės sklypą, kuris patenka į Įsakymo reglamentavimo ribas, pirko varžytynėse iš antstolio R. V. ir jo įsigyjama sklypo dalis buvo žemės ūkio paskirties. Panaikinus Įsakymą, pasikeičia trečiojo suinteresuoto asmens įsigyto sklypo paskirtis, t. y. jis nebeturi to daikto, kurį įsigijo, todėl jis įgyja teisę prašyti taikyti restituciją, grąžinti žemės sklypą, kuris neatitinka pardavimo sąlygų, ir reikalauti grąžinti jo sumokėtus už sklypą pinigus iš antstolio. Trečiasis suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad teismo sprendimas šioje byloje turės įtakos antstolio R. V. teisėms ir pareigoms, todėl jis turėjo būti įtrauktas į šios bylos nagrinėjimą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Šis prašymas buvo pateiktas pirmosios instancijos teismo posėdyje, tačiau teismas šį prašymą atmetė. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, asmens neįtraukimas į bylą, kurios sprendimas gali turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms, yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepimuose į apeliacinius skundus prašo juos atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą.

Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 1 dalimi, 142 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir teigia, kad trečiojo suinteresuoto asmens K. B. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl galbūt nepagrįsto antstolio R. V. neįtraukimo į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes apeliacinis skundas yra grindžiamas tik proceso teisės normų pažeidimu. Pareiškėjas pažymi, kad šioje byloje buvo sprendžiamas tik Įsakymo teisėtumo klausimas, o sandorio, pagal kurį trečiasis suinteresuotas asmuo K. B. įgijo ginčo žemės sklypą, teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Antstolis R. V. nedalyvavo priimant Įsakymą ir niekaip kitaip su jo priėmimu nėra susijęs, be to, pagal galiojančius teisės aktus antstolis neturi įgaliojimų tikrinti ir vertinti tokio pobūdžio administracinių aktų teisėtumo.

Pareiškėjas akcentuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas iš esmės nepažeidžiant nei materialiosios, nei proceso teisės normų. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas, kad ginčo žemės sklypų naudmenas sudaro ir visados be jokių išimčių sudarė tik miško žemės naudmenos, bei patį sprendimą panaikinti Įsakymą dėl jo neteisėtumo pagrindė byloje esančiais neabejotinais ir nepaneigtais įrodymais (grafiniais, tekstiniais, archyviniais Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis ir kita bylos medžiaga) bei Miškų įstatymo 2 straipsnio 1, 3 dalių, 4 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Pareiškėjo teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, iškeltose pagal prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimus dėl analogiškomis aplinkybėmis atliktų neteisėto miškų ūkio paskirties žemės sklypų padalijimo, miško žemės naudmenų pavertimo kitomis naudmenomis, žemės sklypams nustatytos miškų ūkio paskirties pakeitimo į žemės ūkio paskirtį atvejų (pvz., 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-932/2013, 2014 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1832/2014). Pareiškėjas pažymi, kad Įsakymu ginčo žemės sklypuose esančias miško žemės naudmenas be pagrindo pervadinus žemės ūkio naudmenomis ir pakeitus ginčo žemės sklypų paskirtį iš miškų ūkio į žemės ūkio, šių žemės sklypų savininkai faktiškai nebeturi pareigos minėtų sklypų naudoti būtent miškų ūkio paskirčiai ir rūpintis iškirsto miško atkūrimu, tačiau turi pareigą naudoti žemės ūkiui. Taip neatkuriamai mažinami Lietuvos miškų plotai ir šiurkščiai pažeidžiamas viešasis interesas, nes tinkamas, racionalus miškų naudojimas, miškų išsaugojimo reikalavimų paisymas yra svarbus viešasis interesas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d. ir kt. nutarimai). Įsakymo panaikinimas sukels siekiamas teisines pasekmes ir leis apginti viešąjį interesą, nes panaikinus Įsakymą, ginčo žemės sklypams bus atstatyta miškų ūkio paskirtis, o jų savininkams – pareiga naudoti miško žemę pagal tikrąją paskirtį bei rūpintis miško atkūrimu ir išsaugojimu, taip realiai atkuriant iki pažeidimo buvusią padėtį.

Dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų teiginių, kad ginčo žemės sklypuose nėra ir Įsakymo priėmimo metu nebuvo miško žemės, pareiškėjas paaiškina, jog iš byloje esančių dokumentų matyti, kad maždaug iki 2004 metų ginčo žemės sklypai, kaip ir visa aplinkinė teritorija, be jokių išimčių buvo apaugusi pakankamai brandžiu mišku (50–70 metų pušynu), kuriame nebuvo jokių trečiųjų suinteresuotų asmenų nurodomų įsiterpusių žemės ūkio naudmenų. Nuo 2005–2006 metų ginčo vietoje pradėtas fiksuoti tam tikras miško medynų retėjimas ir dalinis išnykimas, tačiau tai nereiškia, kad ginčo žemės sklypuose po 2004 metų vietoje miško žemės naudmenų atsirado žemės ūkio naudmenos. Pareiškėjo teigimu, ginčo žemės sklypų naudmenas sudaro kirtavietės ir miško aikštės, kurios pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 ir 3 dalis yra laikomos mišku ir miško žeme. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Įsakymo priėmimo metu ginčo žemės sklypų naudmenas sudarė tik miško žemės naudmenos, o žemės ūkio naudmenų juose savaime teisėtai atsirasti negalėjo. Trečiųjų suinteresuotų asmenų nurodytame 2006 metų miškotvarkos projekte jokių duomenų apie žemės ūkio naudmenų buvimą ginčo žemės sklypuose nėra.

Pareiškėjas nurodo, kad Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas skaidyti privačias miškų valdas negali būti laikomas neproporcingu miškų savininkų teisių ribojimu, ypač žinant, kad šis draudimas nėra ir niekada nebuvo absoliutus. Miškų įstatymo, t. y. specialiojo įstatymo miškų naudojimo teisiniams santykiams reglamentuoti, 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis turėjo būti vadovaujamasi Įsakymu skaidant 7,1628 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) į dalis ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiomis nuostatomis vadovavosi. Įsakymu atliktas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis neatitinka nė vieno šiuo metu galiojančios redakcijos Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyto išimtinio atvejo, kada yra leidžiamas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis. Be to, Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punkte yra įtvirtintas papildomas draudimas versti miško žemę kitomis naudmenomis III grupės vandens telkinių apsaugos zonų miškuose, kuriems yra priskiriamas ir ginčo sklypuose esantis miškas.

Pareiškėjas paaiškina, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl prokuroro pareiškimo argumentų, susijusių su pagrindinių procedūrų pažeidimu atliekant ginčo žemės sklypo padalijimą ir žemės paskirties pakeitimą, negali būti pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes tai nepaneigia teismo nustatytų imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimo, kaip pagrindo pripažinti neteisėtu ir panaikinti Įsakymą.

Pareiškėjo teigimu, apeliaciniame skunde nepagrįstai remiamasi Žemės įstatymo 40 straipsnio 5 dalies nuostatomis, numatančiomis, kad dviejų bendrą ribą turinčių žemės sklypų perdalijimas gali būti atliekamas nerengiant žemės sklypų pertvarkymo projekto, nes šiuo atveju žemės sklypų perdalijimas (amalgamacija) apskritai nebuvo atliekamas, o žemės sklypų padalijimo ir atidalijimo atveju Žemės įstatymo 40 straipsnio 5 dalies nuostatos netaikomos, todėl nagrinėjamam ginčui jokios reikšmės neturi. Pareiškėjas pažymi, kad sklypų planai, prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams, šiuo atveju nebuvo rengiami, todėl tvirtinti, kad ginčo žemės sklypų planai prilygsta žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektams, nėra pagrindo. Pareiškėjo teigimu, iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo aiškiai matyti, kad šis sprendimas nėra be motyvų, kadangi jame pateikta byloje esančių įrodymų analizė, aptartos ginčo teisinį santykį reglamentuojančių teisės aktų nuostatos ir jų pagrindu išdėstyti argumentai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl Įsakymo neteisėtumo. Pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir trečiųjų suinteresuotų asmenų lūkesčių neatitikimas nėra pagrindas konstatuoti, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą.

Atsakovas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog Įsakymo priėmimo metu žemės sklypuose apskritai negalėjo būti sprendžiamas miško žemės pavertino kitomis naudmenomis klausimas. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta pagrįsta išvada, kad visas žemės sklypas negalėjo būti skaidomas į dalis ir faktiškai įvykdytas ne žemės sklypo kadastrinių duomenų tikslinimas, o miško žemės sklypo suskaidymas dalimis, atidalijimas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių išimtinių atvejų, dėl kurių Įsakymu miško žemė būtų galėjusi būti paversta kitomis naudmenomis derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus.

Atsakovas pažymi, kad teritorijų planavimo dokumentas, kuriame būtų numatytas ginčo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., padalijimas į atskirus mažesnius žemės sklypus ir žemės sklypų paskirties keitimas, nebuvo parengtas. Žemės sklypai buvo suformuoti neparengus teritorijų planavimo dokumento, kuriame žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) būtų padalytas suformuojant atskirus mažesnius žemės sklypus. Neparengus teritorijų planavimo dokumento buvo pakeista žemės sklypų (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrindinė žemės naudojimo paskirtis. Atsižvelgęs į tai, atsakovas teigia, kad ginčo žemės sklypų suformavimas ir paskirties pakeitimas atliktas pažeidžiant Žemės įstatymo nuostatas.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai vadovautasi Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad privačių miškų valdos neskaidomos į dalis, jei valda yra arba tampa mažesnė kaip 5 hektarų. Nagrinėjamu atveju 7,1628 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) negalėjo būti dalijamas į keturis žemės sklypus, iš kurių trys yra mažesni nei 5 ha ploto, atliekant tik kadastrinius matavimus, t. y. nerengiant teritorijų planavimo dokumento, nes tai imperatyviai draudžia Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalis. Atsakovo nuomone, trečiųjų suinteresuotų asmenų nurodoma aplinkybė, kad keliais ir gatvėmis atskirti sklypai yra mažesnio ploto, tačiau juose nėra miško, neturi reikšmės nagrinėjamai bylai.

Atsakovo teigimu, skundžiamas sprendimas negali turėti įtakos antstolio R. V. teisėms ir pareigoms, nes antstolis, parduodant žemės sklypą trečiajam suinteresuotam asmeniui, nebuvo minėto žemės sklypo savininku, jis tik organizavo ir vykdė priverstinį žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) pardavimą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ginčijamas yra Įsakymas (administracinis aktas), kuriuo buvo patikslinti žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., kadastro duomenys, o ne sandoris, kuriuo trečiasis suinteresuotas asmuo įsigijo minėtą žemės sklypą, o restitucija taikoma tada, kai sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 13 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1902 „Dėl V. R. ir E. R., S. L., J. N., S. B., Ž. R., R. S., T. C., E. B., A. J. ir E. J., M. V., A. V., L. J. ir G. J., žemės sklypo (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., kadastro duomenų patikslinimo“ teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pareiškime prašo panaikinti Įsakymą, nurodydamas, kad priimant Įsakymą buvo pažeistos imperatyviosios teisės normos (Miškų įstatymo 4 str. 3 d., 11 str. 1 d.; Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 str. 2 d. 2 p.; Žemės įstatymo 2 str. 18 d., 20 d., 27 d., 24 str. 1 d., 26 str. 1 d., 32 str. 3 d. 12 p., 37 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 6 d.; Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašo 6.2 p.; Pagrindinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarkos aprašo 3 p., 5 p., 10 p.) ir šiuo pažeidimu kėsinamasi į mišką, kaip išimtinę reikšmę turinčią nacionalinę vertybę. Taip pat pareiškėjas, pagrįsdamas savo teisę kreiptis į teismą, nurodė, kad viešasis interesas yra ir tinkamas viešojo administravimo, valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas, o jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, o kartu pažeidžiamas viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikoje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms. Pareiškėjas kitų skundo reikalavimų nesuformulavo bei skunde konkrečiai nenurodė, kokių teisinių pasekmių yra siekiama reiškiant reikalavimą – panaikinti Įsakymą.

Įvertinus pareiškime nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas panaikinti Įsakymą, galima daryti išvadą, kad pareiškėjas siekia, jog būtų grįžta prie susiformavusios situacijos pagal Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 2.3-4307-41 patvirtintą žemės sklypų sujungimo projektą, kai buvo suformuotas privačios nuosavybės teise valdomas 7,1628 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. (1 t., b. l. 60–62), t. y. situacijos, buvusios iki Nekilnojamojo turto kadastre ir registre buvo įregistruotas Įsakymas.

Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis (1 t., b. l. 24–42) šis sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise iki Įsakymo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre priklausė šiems asmenims: V. R. ir E. R., S. L., J. N., S. B., Ž. R., T. C., E. B., A. J. ir E. J., M. V., A. V., L. J., uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „ITH Lietuva“. Nuosavybės teisės į 7,1628 ha miškų ūkio žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) šių asmenų vardu išregistruotos remiantis šioje byloje ginčijamu Įsakymu. Taip pat šio Įsakymo pagrindu įregistruotos nuosavybės teisės į suformuotus naujus žemės ūkio paskirties sklypus. Pareiškėjas Įsakymą ginčija tuo aspektu, kad neteisėtai privati miško valda buvo padalyta į keturis atskirus sklypus, bei tuo aspektu, jog neteisėtai miško žemė buvo paversta kitomis naudmenomis. Pažymėtina, jog pareiškėjas atsiliepimuose į apeliacinius skundus akcentuoja, kad panaikinus Įsakymą, ginčo žemės sklypams bus atstatyta miškų ūkio paskirtis, o jų savininkams – pareiga naudoti miško žemę pagal tikrąją paskirtį.

Primintina, kad Įsakymu iš pirmiau nurodyto 7,1628 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., buvo suformuoti keturi žemės sklypai: žemės sklypas Nr. 490-1, kurio plotas 4 973 kv. m (pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio paskirties žemė, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai, naudmenų rūšis – ariama žemė (4 973 kv. m)); žemės sklypas Nr. 490-2, kurio plotas 1 704 kv. m (pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio paskirties žemė, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai, naudmenų rūšis – ariama žemė (1704 kv. m)); žemės sklypas Nr. 490-3, kurio plotas 3 912 kv. m (pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio paskirties žemė, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai, naudmenų rūšis – ariama žemė (2 685 kv. m), sodas (442 kv. m) ir užstatyta teritorija (785 kv. m)); žemės sklypas Nr. 490-4, kurio plotas 58 124 kv. m (pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – miškų ūkio paskirties žemė, naudojimo būdas – ūkinių miškų sklypai, naudmenų rūšis – miškas (56 943 kv. m) ir keliai (1 181 kv. m)) (1 t., b. l. 70–89). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2011 m. rugpjūčio 4 d. Nekilnojamojo turto kadastre ir registre Įsakymo pagrindu buvo įregistruoti keturi padalijimo būdu naujai suformuoti žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), Vilniaus r.: 5,8124 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 0,4973 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 0,1704 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 0,3912 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Patikrinus šiuo metu galiojančius viešus Nekilnojamojo turto registro duomenis nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės į naujai suformuotą ir Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įregistruotą 5,8124 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo įregistruotos E. J. ir A. J. (2 820/58 124), G. J. ir L. J. (2 886/58 124), E. B. (4 577/58 124), M. V. (2 125/58 124), A. V. (2 448/58 124), E. R. ir V. R. (23 275/58 124), Ž. R. (743/58 124), UAB „ITH Lietuva“ (2 866/58 124), T. C. (3 075/58 124), J. N. (3 210/58 124), S. B. (2 708/58 124) ir S. L. (7 391/58 124) vardu. Taip pat iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu dalyvaujanti K. B. 2013 m. liepos 29 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto Nr. 0128/13/00505 pagrindu įgijo nuosavybės teises į S. L. priklausiusią minėto sklypo dalį. Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad S. B. priklausiusią minėto sklypo dalį įgijo I. S. O. ir D. S. O. pagal 2016 m. gegužės 24 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį.

Į naujai suformuotą ir Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įregistruotą 0,4973 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bendrosios dalinės nuosavybės teisės įregistruotos UAB „ITH Lietuva“ (1 569/4 973), T. C. (1 333/4 973), J. N. (1 006/4 973), S. L. (1 065/4 973) vardu. S. L. priklausančią sklypo dalį įgijo nuosavybėn K. B. minėto 2013 m. liepos 29 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto Nr. 0128/13/00505 pagrindu.

Į naujai suformuotą ir Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įregistruotą 0,1704 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teisės įregistruotos Ž. R., kuris 2013 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu šį žemės sklypą perleido trečiajam suinteresuotam asmeniui A. V..

Į naujai suformuotą ir Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įregistruotą 0,3912 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bendrosios dalinės nuosavybės teisės įregistruotos V. R. (3 016/3 912), E. R. ir V. R. (896/3 912). 2014 m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu trečiasis suinteresuotas asmuo A. V. įgijo nuosavybės teisę į V. R. priklausiusią dalį (3 016/3 912).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas panaikino Įsakymą, nustatęs, kad Įsakymas yra neteisėtas, nes juo buvo atliktas privačios miško valdos padalijimas į keturias atskiras valdas, iš kurių net trijų valdų plotas yra mažesnis nei 5 ha, kartu pradedant trijų miško žemės sklypų pavertimą kitomis naudmenomis, t. y. faktiškai buvo įvykdytas ne sklypo kadastrinių duomenų tikslinimas, o miško žemės sklypo suskaidymas dalimis, atsidalijimas. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino pagrįstais pareiškėjo argumentus, kad priimant Įsakymą buvo pažeistos imperatyviosios teisės normos (Miškų įstatymo normos). Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsiradusių teisinių pasekmių, kai buvo priimtas Įsakymas, t. y. kad šio Įsakymo pagrindu buvo suformuoti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre ir registre nauji daiktai (nauji keturi žemės sklypai), kurių dalis įsigijo asmenys pagal pirkimo–pardavimo sutartis bei pagal turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą. Pažymėtina, kad A. V. bei K. B. yra įsigiję ne tam tikras dalis 7,1628 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o naujai suformuotų žemės sklypų dalis. Be to, kaip jau buvo nurodyta, S. B. priklausiusią naujai suformuoto sklypo dalį įgijo I. S. O. ir D. S. O. pagal 2016 m. gegužės 24 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį.

Teisėjų kolegija, vertindama trečiojo suinteresuoto asmens K. B. apeliacinio skundo argumentus dėl žemės sklypo dalies įsigijimo pagal 2013 m. liepos 29 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 0128/13/00505, kurį surašė antstolis R. V. (2 t., b. l. 134), ir keliamą klausimą dėl antstolio pareigos grąžinti jai pinigus, 2013 m. birželio 28 d. sumokėtus už įsigytas naujai suformuotų ir jai parduotų žemės sklypų dalis, pažymi, kad K. B. žemės sklypų dalis įsigijo iš skolininko S. L., kuriam Įsakymo pagrindu buvo suformuoti atskiri žemės sklypai ir jis įgijo nuosavybės teisę į šių sklypų dalis ir kurios buvo parduotos vykdymo procese pagal 2013 m. liepos 29 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 0128/13/00505.

Turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui, kaip ir turto pardavimas iš varžytynių, yra speciali procesinė turto realizavimo forma (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 700 str.). Turto pardavimo iš varžytynių bei turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktai yra nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai. Pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą bei turto pardavimo be varžytynių aktą negaliojančiais civilinio proceso teisėje yra tik esminiai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais, o pripažinus tokius aktus negaliojančiais yra taikoma restitucija, kuri yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas ir taikomas asmenims, kuriuos sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Pripažinus varžytynių aktą negaliojančiu ab initio, atsiranda sandorio negaliojimo pasekmė – restitucija (CK 1.80 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2007; kt.). Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu ir restituciją taikant natūra, skolininkui (buvusiam iš varžytynių parduoto turto savininkui) grąžinamas turtas, o pirkėjui priteisiama jo už tą turtą sumokėta pinigų suma: jeigu ši pinigų suma yra antstolio žinioje, tai ji visa pirkėjui priteisiama iš antstolio, nepaisant to, ar dalį šios sumos antstolis ketina panaudoti (panaudojo) vykdymo išlaidoms atlyginti, nes, pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, priverstinis skolos išieškojimas iš skolininko lieka nebaigtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; kt.).

Šioje byloje nėra pateikti įrodymai, kad trečiojo suinteresuoto asmens K. B. sumokėti pinigai yra antstolio R. V. žinioje, be to, nėra ginčijamas 2013 m. liepos 29 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas Nr. 0128/13/00505, todėl teigti, kad į šios bylos nagrinėjimą turėjo būti įtrauktas antstolis R. V., nėra teisinio pagrindo, todėl K. B. apeliacinio skundo argumentai dėl antstolio įtraukimo į bylos nagrinėjimą trečiuoju suinteresuotu asmeniu nepripažintini pagrįstais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ. ABTĮ 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį teismo, apeliacine tvarka nagrinėjančio bylą, nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) sprendimas panaikinamas dėl šio įstatymo 142 straipsnyje nurodytų pagrindų; 2) bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; 3) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje, ir byla perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1 d.).

ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra įtvirtintas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, įvertinęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė. Pažymėtina, kad jei teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažinta absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą. Šio pagrindo egzistavimą teismas gali nustatyti ex officio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar šiuo aspektu grindžiamas apeliacinis skundas, nes tai yra susiję su esminiais administracinės teisenos principais ir reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2284/2014).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išsprendęs bylą dėl Įsakymo panaikinimo, neatsižvelgė į tai, kad Įsakymas tiesiogiai pasekmes sukėlė S. L., nes būtent jis šio Įsakymo pagrindu įgijo nuosavybės teisę į naujai suformuotus žemės sklypus, o ne K. B., kuri nuosavybės teisę į šių sklypų dalis įgijo pagal 2013 m. liepos 29 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 0128/13/00505. Pirmosios instancijos teismas į bylos nagrinėjimą neįtraukė S. L., nors pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl Įsakymo panaikinimo tiesiogiai keičia šio asmens teisinę padėtį ir jam sukelia teisinius padarinius. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkte, o byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nes apeliacinės instancijos teismas neturi teisės įtraukti naujų administracinės bylos proceso šalių, o ši byla turi būti nagrinėjama dalyvaujant S. L. bei asmenims, kurie įsigijo S. B. priklausiusią žemės dalį (ABTĮ 37 str. 4 d., 48 str. 2 d.). Dėl to iš dalies tenkintini apeliaciniai skundai, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. 

Teisėjų kolegija, perduodama bylą nagrinėti iš naujo ir atsižvelgdama į pirmiau aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su atsiradusiomis teisinėmis pasekmėmis po administracinio akto (Įsakymo) priėmimo ir jo įregistravimo Nekilnojamojo turto kadastre ir registre, t. y. su K. B., A. V., I. S. O. ir D. S. O. įgyta nuosavybės teise į naujai suformuotų ir įregistruotų Nekilnojamojo turto kadastre ir registre žemės sklypų dalis pagal Įsakymą, atkreipia dėmesį, kad byloje turi būti nagrinėjamos ir vertinamos aplinkybės, susijusios su šiomis teisinėmis pasekmėmis. Taip pat  byloje yra svarbu nustatyti, kokių konkrečių teisinių pasekmių siekia pareiškėjas, reikšdamas vien tik reikalavimą panaikinti Įsakymą ir neginčydamas kitų minėtų asmenų nuosavybės teisių įgijimo dokumentų, ar šiuo atveju vien tik administracinio akto panaikinimas sukels teisines pasekmes, kurių siekia pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą (ar bus apgintas viešasis interesas, kurį nurodo pareiškėjas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiųjų suinteresuotų asmenų K. B., A. V. ir V. R. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.             

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė