Pranešėja Albina Pupeikienė                                                               Civilinė byla Nr. 2S-400-532/2011

Teisėja Violeta Olcvikienė                                                    (Proceso Nr. 2-06-3-12608-2010-1)

                                                                                                            Procesinio sprendimo kategorijos

 (S)

                                                                                                            110.1; 122.3

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2011 m. vasario 2 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Albina Pupeikienė, kolegijos teisėjai Eugenija Morkūnienė, Danguolė Martinavičienė, kolegijos posėdyje rašytine apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovų J. Z. (J. Z.), V. Z. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų J. Z. (J. Z.) ir V. Z. prevencinį ieškinį atsakovui AB bankas Snoras, trečiasis asmuo BUAB „Prekybos namai Sprut“, dėl uždraudimo atsakovui atlikti veiksmus, galinčius sukelti ateityje realią grėsmę atsirasti žalai ieškovams,

n u s t a t ė:

ieškovai teismo prašė uždrausti atsakovui, kaip išieškotojui, ateityje ne vienu metu parduoti iš varžytinių ieškovams ir trečiajam asmeniui priklausantį nekilnojamąjį turtą ir turtines teises, įkeistus atsakovo naudai. Teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki sprendimo nagrinėjamo civilinėje byloje įsiteisėjimo sustabdyti ir uždrausti vykdyti bet kokias išieškojimo procedūras dėl ieškovams priklausančio nekilnojamojo turto ir turtinių teisių, įkeistų atsakovo naudai. Nurodė, kad ieškovams gresia žala, nes atsakovas pažeidžia (ruošiasi pažeisti) savo teisinę pareigą laikytis Hipotekos sutartyje (Hipotekos lakšte) įtvirtintos teisėtos bendro nekilnojamojo turto ir turtinių teisių pardavimo iš varžytynių tvarkos, dėl ko vėliau gali tapti neįmanoma įvykdyti teismo sprendimą.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. spalio 22 d. nutartimi prašymą atmetė – atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad ieškovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepagrįstas, nes nenurodė jokių motyvų dėl ieškovams gresiančios žalos, nenurodė, kokia ta žala ir kaip ji gali pasireikšti, taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų, kad atsakovas pažeidžia ar ruošias pažeisti turto pardavimo iš varžytynių tvarką. Be to, pažymėjo, kad reikalavimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nekonkretus – ieškovai nenurodė dėl kokio konkrečiai jiems priklausančio nekilnojamojo turto ir turtinių teisių, įkeistų atsakovo naudai, prašoma sustabdyti ir uždrausti vykdyti bet kokias išieškojimo procedūras.

Ieškovai atskiruoju skundu prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pritaikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę. Atskirąjį skundą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas absoliučiai nemotyvavo savo atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, visiškai nevertino prevencinio ieškinio dalyko ryšio su prašoma taikyti laikinųjų apsaugos priemonių rūšimi bei nevertino ieškovo nurodytų aplinkybių ir subjektyvių faktinių aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti įstatyme numatytos pasekmės. Taip pat ieškovai teigia, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, faktiškai vertino Prevencinio ieškinio materialinio reikalavimo pagrįstumą ir iš esmės pasisakė dėl nagrinėjamos civilinės bylos baigties ir būsimo teismo sprendimo. Teigia, jog nepagrįstas teismo motyvas, jog ieškovai nenurodė dėl kokio konkrečiai turto prašoma sustabdyti ir uždrausti vykdyti bet kokias išieškojimo procedūras. Nurodė, jog prie ieškinio pridėtose dokumentuose (VĮ Registrų centro pažyma, hipotekos ir įkeitimo lakštai) išsamiai ir konkrečiai nurodytos ieškovams priklausančios nekilnojamojo turto ir turtinės teisės, įkeistos atsakovo naudai.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas AB bankas SNORAS prašo atmesti ieškovų atskirąjį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo manyti, jog tuo atveju, jei būtų priimtas palankus teismo sprendimas ieškovams ir nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, nebūtų galima realiai jo įvykdyti. Nurodė, kad ieškovų prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, nėra susijęs taip, kad galėtų užtikrinti galimą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Kadangi turto realizavimą vykdymo procese atlieka antstolis, todėl akivaizdu, kad išieškojimo vykdymo procese sustabdymas neturės jokios įtakos būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Teigia, kad ieškovai, prašydami taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neįrodė dėl kokių aplinkybių, jų netaikius būsimo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Neįrodė dėl kokių atsakovo veiksmų, atliekamų vykdymo procese, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasidaryti neįmanomas. Šią aplinkybę konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Ieškovai neįrodė, kad egzistuoja tam tikras pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta. 

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo, galimai ieškovui palankaus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.).

Apeliantai teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nenurodė motyvų, dėl kurių atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir taip pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas bei  neįvertino Prevencinio ieškinio ryšio su prašoma taikyti laikinąją apsaugos priemone. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovai pareiškė ieškinį, kuriuo prašo uždrausti atsakovui atlikti veiksmus, galinčius sukelti ateityje realią grėsmę atsirasti žalai ieškovams. Šio reikalavimo įvykdymui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti ir uždrausti vykdyti bet kokias išieškojimo procedūras, nes atsakovas pažeidžia (ruošiasi pažeisti) savo teisinę pareigą laikytis Hipotekos sutartyje (Hipotekos lakšte) įtvirtintos teisėtos bendro nekilnojamojo turto ir turtinių teisių pardavimo iš varžytynių tvarkos.  Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismui, taikant laikinąsias apsaugos priemones, reikia padaryti tik prielaidą, kad būsimo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo, teismas turi įvertinti pareikšto reikalavimo dydį, atsakovo turtinę padėtį, elgesį ir kitas aplinkybės, turinčias reikšmės taikant laikinąsias apsaugos priemones (LR CPK 177 str. 1, 2 d.). Šiuo atveju teismas turėjo įvertinti atsakovo elgesį ir kitas aplinkybes dėl kurių būtų galima daryti prielaidą, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu (LR CPK 177 str. 1, 2 d.). Taigi taikant laikinąsias apsaugos priemones yra vertintini atsakovo veiksmai dėl kurių būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovai nepagrindė savo reikalavimo taikyti laikinąją apsaugos priemonę, t. y. ieškovai nepateikė jokių duomenų, kad atsakovas pažeidžia ar ruošiasi pažeisti savo teisinę pareigą laikytis Hipotekos sutartyje įtvirtintos teisėtos bendro nekilnojamojo turto ir turtinių teisių pardavimo iš varžytynių tvarkos, todėl atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taigi pirmosios instancijos teismas savo atsisakymą tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvavo tuo, jog prašymas yra nepagrįstas jokiais duomenimis, kurie leistų daryti prielaidą, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, nes iš bylos medžiagos nėra matyti, kad atsakovas imtųsi ar ruoštųsi imtis neteisėtų veiksmų, dėl kurių nebūtų vėliau galima įvykdyti ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo. Be to, atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad vykdymo procesą atlieka antstoliai CPK nustatyta tvarka. Atsakovas vykdymo procese neatlieka jokių veiksmų, todėl ir uždrausti atsakovui vykdyti bet kokias išieškojimo procedūras iš apeliantams priklausančio turto, nėra pagrindo. Atsakovui uždraudimas atlikti bet kokius veiksmus vykdymo procese, negali turėti jokios įtakos būsimo sprendimo vykdymui.

Apeliantai nurodė, jog teismas nepagrįstai prašymą atmetė ir dėl to, jog prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo nekonkretus. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas prašymą atmetė dėl to, jog jis buvo nepagrįstas duomenimis, kuriems esant būtų galima tenkinti prašymą, t. y. neįrodė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Nutartyje teismas tik pažymėjo, jog be to, ieškovai tinkamai nesuformulavo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi šiuo atveju netinkamas prašymo suformulavimas neturėjo reikšmės prašymo tenkinimui. Atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali teikti bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 str. 3 d.). Taigi, apeliantų manymu esant reikalingumui, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali pareikšti bet kurioje civilinio proceso stadijoje.

Nors apeliantai skunde nurodė, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, faktiškai vertino Prevencinio ieškinio materialinio reikalavimo pagrįstumą ir iš esmės pasisakė dėl nagrinėjamos civilinės bylos baigties, tačiau kolegijos nuomone, esant iš esmės teisėtai ir pagrįstai teismo nutarčiai, jos naikinti vien formaliais pagrindais negalima (CPK 328 str.).

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

              Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė                                                                                           Albina Pupeikienė

Kolegijos teisėjai                                                                                                 Eugenija Morkūnienė

                                                                                                                             Danguolė Martinavičienė