Civilinė byla Nr. e2A-20-589/2026
Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00165-2023-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.5; 2.6.8.6; 2.6.11.5; 3.2.4.9.3.6; 3.2.4.9.6.2; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1; 3.3.1.21
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. vasario 4 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Laimanto Misiūno, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „DOVYRA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-189-1098/2025 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „DOVYRA“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Alpinistas“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Alpinistas“ patikslintą priešieškinį ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „DOVYRA“ dėl be pagrindo įgytų pinigų sumų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „DOVYRA“ (toliau – ir ieškovė) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Alpinistas“ (toliau – ir atsakovė) 20 812,02 Eur skolos, 354,75 Eur palūkanų, 6 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad nuosavybės teise valdo pastatą – transformatorinę, esančią (duomenys neskelbtini), ir joje esančią įrangą bei turi galimybę paskirstyti gaunamą elektros energiją aplinkybių pastatų naudotojams. Atsakovė, vykdydama savo veiklą, iš ieškovės pagal jos nustatytas sąlygas pirko elektros energiją, už ką kiekvieno mėnesio pabaigoje būdavo išrašomos ir apmokėjimui pateikiamos PVM sąskaitos – faktūros. Pasak ieškovės, iki 2022 m. rugsėjo mėnesio tarp šalių ginčo dėl elektros tiekimo ir apmokėjimo nebuvo, atsakovė apmokėdavo jai išrašytas ir pateiktas PVM sąskaitas – faktūras, tačiau nuo 2022 m. spalio mėnesio atsakovė sąskaitų nebemokėjo, nors elektros energija toliau naudojosi. Ieškovės teigimu, atsakovė neatsiskaitė už suvartotą elektros energiją pagal jai išrašytas keturias sąskaitas laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 30 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. (Nr. DOV010240, Nr. DOV010358, Nr. DOV010465 ir Nr. DOV010537) ir už faktiškai suteiktas paslaugas liko skolinga 20 812,02 Eur. Atsakovė nė karto nebuvo pareiškusi, kad elektros tiekimas jai yra nereikalingas ir pageidauja jos tiekimą nutraukti ar kad jos netenkina elektros tiekimo sąlygos. Atsakovė ne kartą buvo raginama geranoriškai apmokėti susidariusį įsiskolinimą, tačiau į raginimus nereagavo, skolos nepadengė. Kadangi atsakovė pažeidė prievolę laiku ir tinkamai atsiskaityti už jai suteiktas paslaugas, todėl susidariusią skolą ir kompensacines palūkanas ieškovė prašo priteisti iš atsakovės teismine tvarka.
3. Atsakovė pareiškė priešieškinį, kurį patikslinusi, prašė priteisti iš ieškovės be pagrindo gautą 33 687,12 Eur sumą ir 1 235,98 Eur palūkanų, 6 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
4. Atsakovė priešieškinyje nurodė, kad 2019 m. spalio 1 d. šalys sudarė pirmąją Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį Nr. D1910/s3, kuria ieškovė įsipareigojo per prijungtą elektros tinklą tiekti atsakovės gamybiniam cechui, esančiam (duomenys neskelbtini), elektros energiją, kartu suteikiant elektros energijos persiuntimo paslaugą, o atsakovė įsipareigojo už patiektą elektros energiją bei suteiktą elektros energijos persiuntimo paslaugą ir reaktyviąją energiją sumokėti sutartyje nustatyta tvarka. Pagal šią sutartį, už elektros energiją bei suteiktas elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugas atsakovė mokėjo viešai Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) paskelbta kaina. Ieškovė 2021 m. spalio 28 d. raštu, nenurodydama jokių priežasčių, informavo atsakovę, kad praėjus 60 kalendorinių dienų nuo šio rašto įteikimo, vadovaujantis 2019 m. spalio 1 d. sutarties 40 punktu, vienašališkai nutraukia 2019 m. spalio 1 d. sutartį. 2021 m. gruodžio 15 d. šalys sudarė naują Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį Nr. D2112/s15, kurios vykdymo metu atsakovei kilo abejonių dėl jai pateikiamose PVM sąskaitose – faktūrose nurodomos elektros energijos kainos pagrįstumo bei atitikimo sutartyje nustatytai kainos apskaičiavimo tvarkai. Atsakovė 2022 m. balandžio 19 d., 2022 m. balandžio 26 d. bei 2022 m. gegužės 18 d. raštais kreipėsi į ieškovę su prašymais dėl teikiamos elektros energijos kainos apskaičiavimo, tačiau ieškovė jokių paaiškinimų nepateikė ir vienašališkai nutraukė 2021 m. gruodžio 15 d. sutartį. Atsakovė įsitikinusi, kad ieškovės 2020 m. – 2022 m. išrašytose PVM sąskaitose – faktūrose nurodyti ir jai pritaikyti elektros energijos tarifai yra nepagrįstai dideli bei neatitinkantys sutartyse nustatytų elektros energijos kainos nustatymo principų.
5. Atsakovės vertinimu, pagal pirmąją šalių sutartį, atsakovės apskaičiuota už laikotarpiu 2020 m. sausio mėnesį – 2021 m. lapkričio mėnesį sunaudotą elektros energiją ieškovei mokėtina suma turėjo būti 37 738,71 Eur, tačiau faktiškai ieškovės priskaičiuota ir jai sumokėta 44 724,09 Eur suma. Taigi, galiojant pirmajai sutarčiai, atsakovė be teisinio pagrindo permokėjo ieškovei 6 985,38 Eur. Pagal šalių sudarytą antrąją sutartį, už laikotarpiu 2021 m. gruodžio 1 d. – 2022 m. liepos 11 d. sunaudotą elektros energiją ieškovei mokėtina suma turėjo būti 25 566,99 Eur, tačiau faktiškai ieškovės priskaičiuota ir jai sumokėta 34 639,56 Eur. Taigi, galiojant antrajai sutarčiai, be teisinio pagrindo ieškovei buvo permokėta 9 072,57 Eur. Atsakovės apskaičiuota 2020 m. sausio 1 d. – 2022 m. liepos 11 d. laikotarpiu už sunaudotą elektros energiją be teisinio pagrindo ieškovei permokėta suma sudaro 16 057,95 Eur.
Atsakovės teigimu, atsižvelgiant į tai, kad paskutinė sutartis buvo nutraukta nuo 2022 m. liepos 11 d., suma, kurią atsakovė sumokėjo už 2022 m. liepos 12 – 31 d. ir 2022 m. rugpjūčio mėnesį (16 706,31 Eur), taip pat yra ieškovės nepagrįstai įgyta, todėl priteistina pagal pareikštą priešieškinį. Atsakovės apskaičiavimais, bendra ieškovės be teisinio pagrindo įgyta suma iš atsakovės sudaro 32 764,26 Eur. Kadangi elektros energijos kaina privalėjo būti skaičiuojama remiantis sutarčių nuostatomis, todėl, atsakovės vertinimu, didesnės nei šalių sulygta kainos gavimas laikytinas ieškovės nepagrįstai įgytomis sumomis, kurios privalo būti grąžintos atsakovei remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo instituto nuostatomis. Be to, kadangi atsakovės atlikti mokėjimai už 2022 m. liepos 12 d. – 2022 m. rugpjūčio 31 d. išėjo už antros sutarties ribų, nes šalių sutartiniai santykiai pasibaigė 2022 m. liepos 11 d., už nurodytą laikotarpį ieškovės gautos sumos taip pat laikytinos nepagrįstai įgytomis, todėl priteistinos iš atsakovės.
6. Atsakovė patikslintame priešieškinyje nurodė, jog atlikus naujus skaičiavimus pagal išreikalautus iš ieškovės nepriklausomo elektros energijos tiekėjo ieškovei išrašytas PVM sąskaitas – faktūras už 2021 m. gruodžio mėn. – 2022 m. birželio mėn., paaiškėjo, kad atsakovės permokos už elektrą ieškovei suma už 2022 m. sausio – birželio mėn. padidėjo iki 8 475,12 Eur , o permokos suma už 2021 m. sumažėjo iki 7 023,84 Eur. Skaičiuojant visą laikotarpį bendrai atsakovės permokos suma yra 16 980,81 Eur, atitinkamai priešieškinio reikalavimas dėl pagrindinės skolos dalies padidėja 922,86 Eur iki bendros 33 687,12 Eur sumos. Įvertinus padidėjusią pagrindinės skolos dalį, atsakovė atitinkamai patikslina ir prašomų priteisti palūkanų dydį kartu su skaičiavimais nuo reikalaujamos sumos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. liepos 23 d. sprendimu ieškinį atmetė ir patikslintą priešieškinį tenkino visiškai – priteisė atsakovei UAB „Alpinistas“ iš ieškovės BUAB „DOVYRA“ 33 687,12 Eur pinigų sumą, 1 235,98 Eur dydžio palūkanas, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (34 923,10 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. sausio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 8 675,17 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
8. Teismas nurodė, kad prieš pasisakant dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, nagrinėjamoje byloje svarbu pasisakyti dėl ieškovės procesinio elgesio teisminio nagrinėjimo metu, kadangi tai turi esminės reikšmės vertinant visumą kitų byloje esančių įrodymų.
9. Pažymėjo, kad kreipdamasi su ieškiniu dėl skolos ir palūkanų priteisimo, ieškovė ieškinio reikalavimus grindė išimtinai atsakovei išrašytomis PVM sąskaitomis – faktūromis, ieškinyje jokių aplinkybių apie šalis siejusius sutartinius teisinius santykius, šalių sudarytas sutartis neatskleidė. Atsakovei pateikus atsiliepimą į ieškinį ir jame nurodžius duomenis apie šalių 2021 m. gruodžio 15 d. sudarytą ir 2022 m. liepos 11 d. vienašališkai ieškovės nutrauktą Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį, ieškovė pateiktame dublike neginčijo aplinkybių dėl šios sutarties sudarymo ir nutraukimo bei laikėsi pozicijos, kad ieškinyje nurodytos sąskaitos atsakovei buvo išrašytos po 2021 m. gruodžio 15 d. sutarties nutraukimo (2022 m. liepos 11 d.), nesant rašytinės šalių sutarties. Bylos nagrinėjimo metu atsakovei pateikus priešieškinį dėl permokėtų ir nepagrįstai sumokėtų sumų už jai tiektą elektros energiją priteisimo iš ieškovės, ieškovė iš esmės pakeitė poziciją byloje bei pradėjo laikytis pozicijos, kad šalys nebuvo sudariusios ir pasirašiusios 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties, kuria remiantis grindžiama dalis priešieškiniu pareikštų reikalavimų. Teismas vertino,
kad toks ieškovės procesinis elgesys, kai bylos nagrinėjimo metu iš esmės keičiama pozicija dėl šalis siejusių sutartinių santykių (ne)buvimo, vertinamas ieškovės nenaudai, nes parodo jos procesinį nenuoseklumą ir prieštaringumą.
10. Pasisakydamas dėl šalis siejusių teisinių santykių ir prisiimtų įsipareigojimų, teismas nurodė, kad šalys 2019 m. spalio 1 d. raštu sudarė Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį Nr. D1910/s3, pagal kurią ieškovė įsipareigojo per prijungtą elektros tinklą tiekti atsakovės objektui (gamybinis cechas, esantis (duomenys neskelbtini)) elektros energiją (kartu suteikiant elektros energijos persiuntimo paslaugą), o atsakovė (vartotoja) įsipareigojo už patiektą elektros energiją bei suteiktą elektros energijos persiuntimo paslaugą ir reaktyviąją (sunaudotą ir / ar į bendrovės tinklą perduotą) energiją sumokėti ir laikytis sutartyje nurodyto elektros energijos naudojimo režimo, užtikrinti jai priklausančių elektros tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą (sutarties 1 punktas). Šios sutarties 3 punkte numatyta, kad už elektros energiją bei suteiktas elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugas vartotojas moka viešai VKEKK paskelbta kaina, kurios pakeitimai skelbiami viešai. Už elektros energijos sąnaudas, susidarančias ieškovės elektros tinkluose, kituose įrenginiuose ir prietaisuose, esančiuose nuo elektros energijos tiekimo vietos iki elektros energijos apskaitos prietaisų įrengimo vietos, taip pat už šių prietaisų ir įrenginių aptarnavimą, prie elektros energijos sąnaudų pridedamas bendrovės paskaičiuotas mokestis, galiojantis kalendorinius metus; apie naujiems kalendoriniams metams paskaičiuotą mokestį bendrovė turi pranešti vartotojui iki einamųjų metų lapkričio 15 dienos. Bylos nagrinėjimo metu teikiant ieškinį šios aplinkybės nebuvo atskleistos, tačiau, joms paaiškėjus pateiktame priešieškinyje, ieškovė iš esmės pradėjo laikytis pozicijos, kad tai buvo vienintelė šalių sudaryta sutartis, kuriai pasibaigus, 2021 m. gruodžio mėnesį šalių sutartiniai santykiai nutrūko ir elektros energija atsakovei buvo teikiama pagal faktą. Taigi, byloje nėra ginčo, kad 2019 m. spalio 1 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis šalių buvo sudaryta ir galiojo iki tol, kol ieškovė 2021 m. spalio 28 d. pranešimu vienašališkai nutraukė šią sutartį sutarties 40 punkte numatytu pagrindu (vienašališkai).
11. Bylos nagrinėjimo metu atsakovei 2023 m. balandžio 6 d. atsiliepime į ieškinį išsamiai išdėsčius faktines aplinkybes dėl antros 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo bei pateikus šią sutartį (jos kopiją) teismui, ieškovė 2023 m. balandžio 26 d. dublike neginčijo aplinkybių dėl 2021 m. gruodžio 15 d. sutarties sudarymo ir fakto bei faktiškai užėmė poziciją, jog ieškiniu reikalaujama priteisti skola apskaičiuota pagal sąskaitas – faktūras, kurios buvo išrašytos jau po 2021 m. gruodžio 15 d. sutarties nutraukimo. Esmingai ieškovės pozicija šiuo klausimu pasikeitė atsakovei pateikus priešieškinį dėl permokėtų ir nepagrįstai sumokėtų sumų už elektros energija priteisimo iš ieškovės. Po priešieškinio priėmimo ieškovė pradėjo laikytis pozicijos, kad 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis šalių nebuvo pasirašyta, o pasibaigus 2019 m. spalio 1 d. sutarčiai elektra ieškovei buvo teikiama pagal faktą be rašytinės sutarties. Teismas vertino, kad nėra pagrindo sutikti su tokia ieškovės pozicija, nes ji prieštarauja visumai byloje ištirtų įrodymų.
12. Iš atsakovės su atsiliepimu pateikto ieškovės 2022 m. gegužės 6 d. pranešimo teismas nustatė, kad šiuo pranešimu ieškovė informavo atsakovę, jog remiantis 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties Nr.D2112/s15 40 punktu ji vienašališkai nuo 2022 m. liepos 11 d. nutraukia šalių 2021 m. gruodžio 15 d. sudarytą Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį. Šiame ieškovės pranešime tiek nutraukiamos sutarties sudarymo data, tiek sutarties numeris atitinka byloje esančios 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties duomenis. Be to, iš byloje esančio atsakovės ieškovei išsiųsto 2022 m. birželio 6 d. pranešimo dėl elektros kainos detalizavimo ir apskaičiavimo pateikimo teismas nustatė, kad šiame pranešime aiškiai nurodoma, jog išrašytose sąskaitose – faktūrose nurodyta elektros energijos kaina neatitinka būtent 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad ieškovė atsakymų ir / ar paaiškinimų dėl šio atsakovės pranešimo nepateikė, kaip ir nepateikė atsakymų į kitus atsakovės jai išsiųstus pranešimus, t. y. į 2022 m. balandžio 19 d., 2022 m. balandžio 26 d. el. laiškus, į 2022 m. balandžio 19 d. užklausimą. Tai, kad pasibaigus šalių 2019 m. spalio 1 d. sutarčiai šalys planavo sudaryti naują sutartį, be jau aptartų įrodymų, patvirtina byloje esantis ieškovės 2021 m. spalio 28 d. atsakovei pateiktas pranešimas dėl sutarties nutraukimo, kuriame aiškiai nurodoma, kad nutraukius 2019 m. spalio 1 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį, ieškovė yra pasirengusi sudaryti su atsakove naują elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį, kurios projektą pateiks iki lapkričio 30 dienos. Teismas taip pat pažymėjo, kad liudytojas V. F. (V. F.), dirbęs ieškovės technikos direktoriumi bei faktiškai buvęs atsakingas už elektros tiekimo priežiūrą, elektros energijos rodmenų surinkimą ir perdavimą buhalterei, nurodė, jog jokių funkcijų, susijusių su sutarčių sudarymu, jis bendrovėje nevykdė, sutarties sudarymo esminių aplinkybių paaiškinti negalėjo. Jo parodymai buvo prieštaringi, tai jis teigė, jog neaišku kokią sutartį atnešė atsakovei pasirašymui, tai nurodė esą sutartis atsakovei buvo atsiųsta el. paštu, tačiau ieškovės nebuvo pasirašyta. Kokia sutartis ir kada, liudytojas nurodyti negalėjo, tik pažymėjo, kad kažkokia sutartis tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta, tačiau paskui buvo atšaukta. Tai, kad po 2019 m. spalio 1 d. sutarties nutraukimo ieškovės iniciatyva šalys siejo būtent sutartiniai teisiniai santykiai patvirtina ir byloje esantis ieškovės ir UAB „UNIS Stell Baltija“ 2022 m. rugsėjo 20 d. pranešimas, kuriuo atsakovė informuojama, kad Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis su ieškove bus vienašališkai nutraukta po 60 dienų nuo pranešimo įteikimo dienos sutarties 40 punkto pagrindu. Kitų objektyvių įrodymų, iš kurių galima būtų spręsti, kad 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis šalių nebuvo sudaryta, byloje nėra pateikta.
13. Teismas, pasisakydamas dėl 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos sutarties sudarymo aplinkybių, pažymėjo ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu iš esmės atlikus įrodymų tyrimą bei suplanavus paskutinį teismo posėdį baigiamosioms kalboms, ieškovės atstovė pateikė teismui prašymą skirti byloje esančios 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties rašysenos ekspertizę, kuris teismo 2024 m. gegužės 31 d. nutartimi buvo patenkintas. Teismas akcentavo, kad teikdama prašymą dėl ekspertizės byloje skyrimo ieškovė žinojo, jog 2021 m. gruodžio 15 d. sutarties originalo byloje nėra, nes šios aplinkybės jau buvo ištirtos įvykusiuose teismo posėdžiuose. Taigi, esamoje situacijoje ekspertizės atlikimo metu buvo tiriama 2021 m. gruodžio 15 d. sutarties kopija bei buvo siekiama nustatyti, ar nuskenuotame / nukopijuotame dokumente parašai skenuoti nuo originalo ar kopijos, taip pat tiriama, ar dokumente yra parašų montažo ar jų keitimo požymių. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad parašai dokumente išspausdinti rastu, kaip ir kiti išspausdinti rekvizitai; kad aplink parašų sritis nėra tamsių pašalinių linijų, būdingų nukopijuotiems montažo būdu pagamintiems dokumentams; kad aplink parašus nėra kitokio fono nei aplink kitus rekvizitus. Ekspertų vertinimu, atlikti tyrimai rodo, kad tiriamuosiuose parašuose požymių, būdingų skaitmeniniam montažui nėra, parašų elementuose taip pat nėra linijų pavingiavimų, laiptelių, ryškių štrichų pločio skirtumų, būdingų techniškai padirbtiems parašams.
14. Teismas sprendė, jog visuma aptartų byloje esančių rašytinių įrodymų bei atsakovės atstovo išsamūs ir nuoseklūs paaiškinimai bylos nagrinėjimo metu patvirtina, kad, pasibaigus šalių sudarytai 2019 m. spalio 1 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarčiai, šalis ir toliau siejo būtent sutartiniai teisiniai santykiai, o ne, kaip teigia ieškovė, faktiniai santykiai be rašytinės sutarties. Byloje įrodyta, jog tarp šalių nuo 2019 m. spalio 1 d. buvo susiklostę sutartiniai elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) teisiniai santykiai.
15. Teismas nurodė, jog iš atsakovės kartu su atsiliepimu pateiktos sutarties matyti, kad šalys 2021 m. gruodžio 15 d. raštu sudarė Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį Nr. D2112/s15, pagal kurią ieškovė įsipareigojo per prijungtą elektros tinklą tiekti atsakovės objektui (gamybinis cechas, esantis (duomenys neskelbtini)) elektros energiją (kartu suteikiant elektros energijos persiuntimo paslaugą), o atsakovė (vartotoja) įsipareigojo už patiektą elektros energiją bei suteiktą elektros energijos persiuntimo paslaugą ir reaktyviąją (sunaudotą ir / ar į bendrovės tinklą perduotą) energiją sumokėti ir laikytis sutartyje nurodyto elektros energijos naudojimo režimo, užtikrinti jai priklausančių elektros tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą (sutarties 1 punktas). Šioje sutartyje elektros energijos bei suteiktų elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų apskaičiavimas buvo pakeistas, palyginus su pirmoje 2019 m. spalio 1 d. sutartyje numatytu. Šios sutarties 3 punkte šalys sulygo, kad už elektros energiją bei suteiktas elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugas vartotojas moka kainą, susidedančią iš: 1) viešai skelbiamos AB „Energijos skirstymo operatorius“ (toliau – ir ESO) elektros energijos persiuntimo kainos iš žemosios įtampos elektros tinklų; 2) esamo nepriklausomo tiekėjo ataskaitinio mėnesio svertinės kainos, prie šios kainos pridedant 4,95 proc. maržą. Kaip ir 2019 m. spalio 1 d. sutartyje, šioje sutartyje šalys numatė, kad už elektros energijos sąnaudas, susidarančias ieškovės elektros tinkluose, kituose įrenginiuose ir prietaisuose, esančiuose nuo elektros energijos tiekimo vietos iki elektros energijos apskaitos prietaisų įrengimo vietos, taip pat už šių prietaisų ir įrenginių aptarnavimą, prie elektros energijos sąnaudų pridedamas bendrovės paskaičiuotas mokestis. Remiantis šia sutartimi, apie kalendoriniams metams paskaičiuotą mokestį bendrovė turėjo pranešti vartotojui prieš sudarant sutartį, o vėliau kasmet iki einamųjų metų lapkričio 15 dienos.
16. Iš aprašytų šalių 2019 m. spalio 1 d. ir 2021 m. gruodžio 15 d. sudarytų Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarčių sąlygų teismas sprendė, kad sutartyse šalys aiškiai buvo susitarusios dėl vartotojui (subabonentui) tiekiamos elektros energijos ir elektros energijos perdavimo / skirstymo paslaugų kainos ir jos apskaičiavimo. Priešingai nei šalys susitarė sutartyse, ieškovė bylos nagrinėjimo metu laikėsi prieštaringos pozicijos, kad pasibaigus 2019 m. spalio 1 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarčiai, joks rašytinis susitarimas nebuvo sudarytas bei sąskaitos subabonentui (atsakovei) buvo išrašomos ir jų dydis nustatomas išimtinai ieškovės nuožiūra, nesant aiškaus kainos apskaičiavimo.
17. Teismas pažymėjo, kad atsakovė klausimą dėl jai išrašomų sąskaitų dydžio ir apskaičiavimo kėlė ieškovei jau nuo 2022 m. balandžio mėnesio, t. y. iki bylos inicijavimo teisme. Taip, siekdama išsiaiškinti ieškovės sąskaitų pagrįstumą ir teisingumą, atsakovė 2022 m. balandžio 19 d. ir pakartotinai 2022 m. balandžio 26 d. el. paštu kreipėsi į ieškovę su prašymais pateikti informaciją, kaip apskaičiuojama elektros energijos kilovatvalandės kaina, nurodyta 2022 m. kovo 31 d. PVM sąskaitoje – faktūroje Serija Nr.: DOV009166, detalizuojant elektros energijos kainos sandarą (T-1 elektros sąnaudas maksimalaus apkrovimo metu, T-2 elektros sąnaudas vidutinio apkrovimo metu). Ieškovė jokių atsakymų į atsakovės 2022 m. balandžio 19 d. ir 2022 m. balandžio 26 d. paklausimus bei paaiškinimų dėl kainos apskaičiavimo nepateikė, tačiau 2022 m. gegužės 6 d. raštu, nenurodžiusi jokių priežasčių, informavo atsakovę, kad vadovaujantis sutarties 40 punktu, nuo 2022 m. liepos 11 d. vienašališkai nutraukia 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį. Atsakovė 2022 m. gegužės 18 d. registruotu paštu ieškovei išsiuntė raštą su prašymu peržiūrėti PVM sąskaitose – faktūrose Nr. DOV008731 (2022 m. sausio 31 d.), Nr. DOV008903 (2022 m. vasario 28 d.), Nr. DOV009166 (2022 m. kovo 31 d.) ir Nr. DOV009385 (2022 m. balandžio 30 d.) nurodytas kainas už elektros energijos kilovatvalandę, esant tinklo apkrovimams – T-1, T-2, T-3, T-4 atitinkamai artikulai (P1-019016, P1-019017, P1-019013, P1-019012), nes jos neatitinka teisingos elektros energijos kilovatvalandės kainos apskaičiavimo pagal sutartį. Atsakovė taip pat šiame pranešime nurodė, jog negavusi paaiškinimų dėl elektros energijos kilovatvalandės kainos apskaičiavimo, negali apmokėti PVM sąskaitos – faktūros Nr. DOV009385 (2022 m. balandžio 30 d.). Atsakovė 2022 m. birželio 6 d. pakartotinai registruotu paštu ieškovei išsiuntė pranešimą, kad negavusi atsakymo į 2022 m. gegužės 18 d. raštą, nepriima ieškovės išrašytos PVM sąskaitos – faktūros Nr. DOV009385 (2022 m. balandžio 30 d.), nes joje nurodyta elektros energijos kaina neatitinka sutarties reikalavimų. Šiuo raštu atsakovė taip pat paprašė ieškovės patikrinti elektros energijos kainos už kilovatvalandę teisingumą 2020 – 2022 m. laikotarpiu išrašytose PVM sąskaitose –faktūrose. Ieškovė jokių atsakymų ir / ar paaiškinimų dėl sąskaitų pagrindimo atsakovei nepateikė, o kreipdamasi su ieškiniu į teismą klaidingai nurodė, jog atsakovė niekada nereiškė jai pretenzijų ir tarp šalių jokių ginčų dėl sąskaitų bei jų apmokėjimo nebuvo.
18. Teismas pažymėjo ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovei ginčijant PVM sąskaitas – faktūras, kurių pagrindu apskaičiuotas ieškinio reikalavimas dėl skolos priteisimo ir ieškovei turint pareigą pagrįsti prašomos priteisti skolos dydį, ieškovė nepateikė objektyvių duomenų, iš kurių galima būtų spręsti, kaip buvo apskaičiuotos atsakovės mokėtinos sumos pagal sąskaitas faktūras, išrašytas atsakovei po sutarties nutraukimo, t. y. 2022 m. rugsėjo 30 d. (6 305,89 Eur), 2022 m. spalio 31 d. (6 953,37 Eur), 2022 m. lapkričio 30 d. (6 496,44 Eur) ir 2022 m. gruodžio 31 d. (1 056,32 Eur). Esant ginčui dėl ieškiniu prašomo priteisti įsiskolinimo, ieškovės atstovė bylos nagrinėjimo metu užėmė prieštaringą poziciją, kad pasibaigus šalių sudarytai 2019 m. spalio 1 d. sutarčiai, elektra atsakovei buvo tiekiama nesant rašytinio susitarimo, todėl elektros ir kitų paslaugų kaina buvo nustatoma išimtinai ieškovės nuožiūra. 2024 m. sausio 30 d. teismo posėdžio metu ieškovės atstovė advokatė D. M. nurodė, kad, pasibaigus 2019 m. spalio 1 d. sutarčiai, sąskaitose nurodyta kainodara buvo apskaičiuojama pagal ieškovei IGNITIS ir ESO abonentui išrašomas sąskaitas, kurios buvo išdalinamos visiems vartotojams, bei kiekvienam vartotojui papildomai pridedamos ieškovės patirtos išlaidos už elektros energijos transformatorinės eksploatavimą, kurių dydis jai nėra žinomas, bei buvo nustatomas abonento nuožiūra. Nei advokatė, nei byloje 2025 m. gegužės 22 d. posėdžio metu apklaustas liudytojas V. F. negalėjo paaiškinti aktualių sąskaitų dedamųjų dalių ir jų dydžių, nes, anot jų, dėl konkrečios kainos šalys nebuvo susitarusios ir ieškovė kainas nustatydavo savo nuožiūra. Anot liudytojo V. F., prie visų T dedamųjų (T1, T2, T3 ir T4) tarifų buvo pridedami ir abonento kaštai (nuostoliai), susidarę prižiūrint, remontuojant elektros tinklų transformatorinę, perdirbant elektrą, tačiau kokio dydžio buvo tie kaštai jis nežino, nes juos apskaičiuodavo buhalterija. Savo ruožtu ieškovės buhalterė 2025 m. balandžio 3 d. pažymoje apsiribojo formaliu kainos dedamųjų išvardijimu, tačiau duomenų, kaip konkretus duomuo apskaičiuotas, nepateikė. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė taip ir nepateikė duomenų, koks konkrečiai mokestis už elektros energijos sąnaudas ir kokiu laikotarpiu buvo pridedamas prie elektros energijos kainos, kaip šis mokestis atsispindi atsakovei išrašytose sąskaitose – faktūrose, nors sutartyse šalys aiškiai susitarė, kad toks mokestis skaičiuojamas kiekvienais kalendoriniais metais ir apie jo dydį atsakovė informuojama sutarties sudarymo metu ar iki einamųjų metų lapkričio 15 dienos.
19. Teismas akcentavo, kad esant šalių ginčui dėl ieškinio reikalavimo, nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo pareigą įrodyti atsakovei apskaičiuotų sąskaitų pagrįstumą ir realumą. Šią pareigą ieškovė privalėjo įgyvendinti ieškinio pateikimo metu arba, vėliausiai – pasiruošimo bylą nagrinėti metu, tačiau net įrodymų tyrimo stadijoje ieškovė taip ir nepateikė teismui išsamių duomenų apie atsakovei išrašytose sąskaitose nurodytas dedamąsias, jų atitinkamus dydžius, apie elektros energijos sąnaudas, jų dydį ir sąnaudų priskyrimą konkrečiam duomeniui, bendros subabonentui kainos apskaičiavimo mechanizmą.
20. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamoje byloje įrodyta, jog šalys iki 2022 m. liepos 11 d. siejo išimtinai sutartiniai teisiniai santykiai, kad ieškovė įsiskolinimą pagal ieškinį grindžia sąskaitomis, kurias apskaičiavo išimtinai savo nuožiūra, kad ieškovė tinkamai nepagrindė sąskaitose apskaičiuotų sumų ir pritaikytų dedamųjų (jų dydžių), sprendė, jog ieškiniu reikalaujamas priteisti įsiskolinimas tinkamai nepagrįstas, todėl ieškinys atmetamas.
21. Teismas, pasisakydamas dėl priešieškiniu prašomų iš ieškovės priteisti permokėtų ir nepagrįstai sumokėtų sumų už elektros energiją laikotarpiu nuo 2020 m. iki 2022 m., pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė iš esmės neginčijo atsakovės atliktų skaičiavimų ir atitinkamų permokėtų sumų dydžių bei formaliai apsiribojo klaidinga pozicija, kad nesant rašytinės sutarties sąskaitos atsakovei buvo išrašomos abonento (ieškovės) nuožiūra ir jai priimtina tvarka. Teismas vertino, kad susidariusioje situacijoje, kai nuo 2022 m. balandžio mėnesio atsakovė kėlė klausimą dėl sąskaitose apskaičiuojamos kainos pagrįstumo, tačiau ieškovė visiškai nebendradarbiavo su atsakove bei neteikė jai reikalaujamos informacijos dėl tiekiamos elektros energijos apskaičiavimo, o kreipdamasi į teismą su ieškiniu apsiribojo formaliu pareiškimu, kad atsakovė jai skolinga pagal PVM sąskaitas – faktūras bei nutylėjo aplinkybes apie šalių kilusį ginčą apskaičiuojant elektros energijos kainą, atsakovė pagrįstai pareiškė priešieškinį, reikalaudama priteisti jai permokėtas ir nepagrįstai sumokėtas sumas. Esamoje individualioje situacijoje, tai, kad atsakovė apmokėjo atitinkamas PVM sąskaitas – faktūras, pagal kurias apskaičiuota dalis prašomų priteisti permokų, neatima iš jos teisės gintis teismine tvarka ir reikalauti permokų grąžinimo.
22. Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys ir ištirti įrodymai patvirtina, jog ieškovė 2020 – 2022 m. išrašinėdavo atsakovei sąskaitas nesilaikydama sutartyse sulygtos kainos apskaičiavimo tvarkos. Ieškovės 2020 – 2022 m. išrašytose PVM sąskaitose – faktūrose nurodyti ir atsakovei pritaikyti elektros energijos tarifai yra nepagrįstai dideli bei neatitinkantys 2019 m. spalio 1 d. ir 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartyse nustatytų elektros energijos kainos nustatymo principų. Atsakovės priešieškinyje apskaičiuota ir 2023 m. lapkričio 29 d. pareiškime patikslinta permokos už elektrą ieškovei suma aktualiu laikotarpiu sudaro 33 687,12 Eur. Ieškovė šios sumos dydžio ir / ar apskaičiavimo neginčijo. Atsakovės atlikti apskaičiavimai pagrįsti sutartyse numatytomis elektros energijos kainos nustatymo principais, nepriklausomo elektros energijos tiekėjo ieškovei išrašytomis sąskaitomis 2021 – 2022 m., apskaičiavimai išsamiai detalizuoti priešieškinio prieduose, todėl ieškovei neginčijant permokų ir nepagrįstai sumokėtų sumų dydžių, teismas dėl priešieškiniu prašomų priteisti sumų dydžio papildomai nepasisakė.
23. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas yra teismo pareiga, kurią teismas atlieka ex officio, sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovė įrodė, jog ieškovei netinkamai pritaikius elektros energijos tarifus ir ydingai atlikus elektros energijos bendros kainos apskaičiavimus 2020 – 2022 m., ieškovė praturtėjo atsakovės sąskaita, nes iš atsakovės nepagrįstai gavo 33 687,12 Eur sumą. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas priešieškinį tenkino pilna apimtimi, priteisdamas iš ieškovės atsakovei 33 687,12 Eur pinigų sumą ir 1 235,98 Eur dydžio palūkanas, kurių dydžio ieškovė taip pat neginčijo, taip pat 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
24. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teismas nustatė, kad atsakovė iš ieškovės prašė priteisti iš viso 10 675,17 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 756 Eur už patikslintą priešieškinį sumokėtas žyminis mokestis ir 9 919,17 Eur už suteiktas teisines paslaugas byloje (75 Eur už susitikimą su klientu dėl ginčo, 30 Eur už susipažinimą su teismo dokumentais, 15 Eur už susirašinėjimą el. paštu, 112,50 Eur už susitikimą su klientu, 120 Eur už prieštaravimų dėl pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo rengimą, 51 Eur už susipažinimą su teismo pranešimu apie priimtus prieštaravimus, kliento informavimą, 85 Eur už susipažinimą su ieškovės ieškiniu, 85 Eur už informacijos, reikalingos atsiliepimui į ieškinį parengti, rinkimą, 300 Eur už atsiliepimo į ieškinį rengimą, 34 Eur už susipažinimą su teismo pranešimu dėl ieškinio priėmimo ir termino atsiliepimui pateikti, 225 Eur už pateiktų paskaičiavimų priešieškiniui dėl 2020 – 2022 m. permokėtų sumų už elektros energiją peržiūrą ir pastebėtų netikslumų surašymą el. laiške, 85 Eur už kliento pateiktų skaičiavimų analizę, 297,50 Eur už susitikimą su klientu, 450 Eur už priešieškinio rengimą, 195 Eur už ieškovės pateiktų patikslintų paskaičiavimų priešieškiniui dėl 2020 – 2022 m. permokėtų sumų už elektros energiją peržiūrą bei dokumentų analizę, 1 360 Eur už atsiliepimo į ieškinį rengimą, 1 054 Eur už priešieškinio rengimą, 68 Eur už susipažinimą su dubliku, 1 105 Eur už tripliko rengimą, 25,50 Eur už kliento informavimą apie priešieškinio priėmimą, 51 Eur už atsiliepimo į priešieškinį analizę, 34 Eur už susirašinėjimą el. paštu su ieškovės advokate ir klientu, 475 Eur už pasirengimą atstovauti ir atstovavimą 2023 m. spalio 10 d. teismo posėdyje, 62,70 Eur už rašytinių paaiškinimų rengimą, 278,40 Eur už pareiškimo dėl priešieškinio tikslinimo rengimą, 712,50 Eur pasirengimą atstovauti ir atstovavimą 2024 m. sausio 30 d. teismo posėdyje, 47,50 Eur už pokalbį telefonu su klientu ir ieškovės atstovu dėl galimybės sudaryti taikos sutartį, 510 Eur už atsiliepimo į prašymą dėl ekspertizės skyrimo rengimą, 62,70 Eur už nuomonės dėl ekspertizės skyrimo rengimą, 133,76 Eur už paaiškinimus dėl sutarties Lietuvos teismo ekspertizės centrui, 57,60 Eur už susipažinimą su ekspertizės išvada byloje). Atsakovė įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikė įrodymus, patvirtinančius patirtas bylinėjimosi išlaidas bei jų apmokėjimo faktą. Ieškovė atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio neginčijo.
25. Teismas atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, parengtų procesinių dokumentų skaičių, apimtį ir jų turinį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 29 d. Bylinėjimosi išlaidos civiliniame procese Nr. AC-59-1. Teismų praktika (229-232 punktus), sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas mažinti atsakovės prašomas atlyginti bylinėjimosi išlaidas iki 8 675,17 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
26. Ieškovė BUAB „DOVYRA“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilna apimtimi, o atsakovės UAB „Alpinistas“ patikslintą priešieškinį atmesti.
27. Ieškovė nurodo, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog, pasibaigus šalių sudarytai 2019 m. spalio 1 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarčiai, šalis ir toliau siejo būtent sutartiniai teisiniai santykiai, o ne faktiniai santykiai be rašytinės sutarties.
28. Teigia, jog byloje esančių duomenų visuma leidžia teigti, kad 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis Nr. D2112/s15 nebuvo realiai sudaryta. Į bylą atsakovė pateikė 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties Nr. D2112/s15 kopiją, tačiau ieškovas neigė, jog ši sutartis buvo sudaryta ir vykdoma. Tai, kad minėta sutartis realiai nebuvo sudaryta ir vykdoma, patvirtina šios aplinkybės: byloje nebuvo pateiktas aptariamos sutarties originalas ir teismo paskirtas ekspertas negalėjo atsakyti, kokiu būdu sutartyje buvo atlikti ieškovės direktoriaus ir atsakovės direktoriaus parašai.
29. Tvirtina, kad pateikė į bylą PVM sąskaitas – faktūras, kuriose buvo detalizuotos dalys, kas sudaro galutinę ieškovės apskaičiuotą elektros energijos kainą, taip pat pateikė buhalterę pažymą apie tai, kokios dedamosios dalys sudaro galutinę kainą už patiektą elektros energiją. Mano, kad byloje yra pateikta pakankamai duomenų, kurie leistų teigti, jog ieškovė nurodė ir pagrindė, kaip apskaičiuodavo galutinę kainą atsakovei už patiektą elektros energiją.
30. Akcentuoja ir tai, kad savo procesiniuose dokumentuose buvo nurodęs, jog atsakovė iki pat 2022 m. rugsėjo 29 d. priėmė visas ieškovės išrašytas PVM sąskaitas – faktūras už elektros energijos patiekimą bei jas apmokėjo (paskutinis atsakovės mokėjimas atliktas 2022 m. rugsėjo 29 d.). Šias aplinkybes patvirtina kartu su ieškiniu pateikta informacija.
31. Teigia, kad atsakovė sąmoningai nekėlė klausimo dėl paslaugos kainos, kol neturėjo alternatyvaus paslaugų tiekėjo. Tik užsitikrinusi alternatyvų paslaugos tiekimą, atsakovė nustojo apmokėti ieškovės išrašytas ir pateiktas PVM sąskaitas – faktūras už suteiktą paslaugą. Ieškovės, kaip privačios elektros energijos tiekėjos, apskaičiuotą galutinę elektros energijos pardavimo kainą sudarė ne viena, bet kelios dedamosios, ką patvirtina rašytiniai dokumentai, esantys byloje.
32. Taip pat teigia, kad atsakovės patikslintas priešieškinis turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas, nes atsakovė visas ieškovės iki 2022 m. rugsėjo 29 d. išrašytas PVM sąskaitas – faktūras yra priėmusi ir apmokėjusi, todėl atsakovė nebeturėjo teisės kelti klausimo dėl elektros energijos pardavimo kainos dydžio ir apskaičiavimo (perskaičiavimo). 2019 m. spalio 1 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties 3 dalyje buvo aiškiai reglamentuota, jog atsakovė, nesutikdama su elektros energijos kaina, turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, tačiau byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų pasinaudojusi šia teise.
33. Atsakovė UAB „Alpinistas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
34. Atsakovė nurodo, kad teismas teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir pagrįstai sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad po 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo išrašytos sąskaitos yra pagrįstos, taip pat teismas pagrįstai tenkino atsakovės priešieškinį, nes ieškovė nesilaikė sutartyse nustatytų elektros energijos kainų apskaičiavimo taisyklių. Mano, kad nėra jokio pagrindo naikinti teismo sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas, o atsakovės patikslintas priešieškinis patenkintas pagrįstai, teismui išsamiai išnagrinėjus byloje esančių įrodymų visumą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų
35. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (lot. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovės BUAB „DOVYRA“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.
36. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl skolos ir palūkanų priteisimo bei tenkintas patikslintas priešieškinis dėl be pagrindo įgytų pinigų sumų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl bylos faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
37. Nagrinėjamu atveju ieškovė BUAB „DOVYRA“, valdydama transformatorinę, esančią adresu (duomenys neskelbtini), per ją perskirstydama elektros energiją ir tiekdama ją atsakovei UAB „Alpinistas“, šioje byloje ieškiniu reiškė reikalavimą dėl 20 812,02 Eur skolos ir 354,75 Eur palūkanų priteisimo pagal neapmokėtas keturias PVM sąskaitas – faktūras (Nr. DOV010240, Nr. DOV010358, Nr. DOV010465 ir Nr. DOV010537) už faktiškai tiektą elektros energiją laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 30 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. Ieškovė ieškinio pagrindu nurodė tai, kad atsakovė jokių pretenzijų ieškovei nereiškė ir ieškovės išrašomas PVM sąskaitas – faktūras apmokėdavo, nebuvo pareiškusi, kad jai elektros energijos tiekimas yra nereikalingas, kad pageidauja jį nutraukti, tiekiama elektros energija toliau naudojosi, bet nuo 2022 m. spalio mėnesio ieškovės išrašomų PVM sąskaitų – faktūrų nebeapmokėjo. Pateiktame dublike ieškovė tvirtino, kad ieškinyje nurodytos PVM sąskaitos – faktūros atsakovei buvo išrašytos po 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo (2022 m. liepos 11 d.), nesant rašytinės šalių sutarties, tačiau esant tarpusavio susitarimui ir atsakovei iš ieškovės ir toliau gavus elektros energiją, todėl atsakovei atsirado pareiga už ją atsiskaityti.
38. Atsakovė su ieškinio reikalavimais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus, motyvuodama tuo, kad ieškovei pačiai savo iniciatyva, nesant jokios atsakovės kaltės, nutraukus 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį, tik kuriai esant apskritai gali egzistuoti elektros energijos perpardavimo (subtiekimo) teisiniai santykiai, neliko ir šalių susitarimo dėl elektros energijos kainos (esminės sąlygos). Atsakovė kategoriškai nesutiko, kad po minėtos sutarties nutraukimo buvo šalių tarpusavio susitarimas dėl elektros pirkimo – pardavimo, juo labiau, dėl elektros energijos pirkimo – pardavimo sąlygų. Atsakovė akcentavo, kad, nesutikdama su ieškovės išrašytose PVM sąskaitose – faktūrose nurodytomis elektros energijos kainomis, ji 2022 m. balandžio 19 d., 2022 m. balandžio 26 d., 2022 m. gegužės 18 d. ir 2022 m. birželio 6 d. pranešimais kreipėsi į ieškovę su prašymais pateikti informaciją, kaip apskaičiuojama elektros energijos kaina, tačiau ieškovė jokių paaiškinimų dėl PVM sąskaitų – faktūrų pagrindimo atsakovei nepateikė. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė apmokėjo PVM sąskaitą – faktūrą po 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo, nereiškia, kad iki tol egzistavę sutartiniai santykiai tarp šalių toliau tęsėsi, todėl atsakovė neturi jokios prievolės apmokėti ieškovės po sutarties nutraukimo atsakovei nepagrįstai išrašytas PVM sąskaitas – faktūras. Atsakovės atsakingas darbuotojas neturėjo informacijos apie minėtos sutarties nutraukimą, todėl dėl nežinojimo jis ne tik visa apimtimi apmokėjo sąskaitą už 2022 m. liepos mėnesį, tačiau ir sąskaitą už 2022 m. rugpjūčio mėnesį.
39. Atsakovė byloje taip pat pareiškė priešieškinį, kurį patikslinusi, prašė priteisti iš ieškovės be pagrindo gautą 33 687,12 Eur sumą ir 1 235,98 Eur palūkanų. Atsakovė papildomai nurodė, kad bylos šalis nuo 2019 spalio 1 d. iki 2022 m. liepos 11 d. siejo sutartiniai santykiai pagal šalių sudarytas dvi sutartis – 2019 m. spalio 1 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį Nr. D1910/s3 ir 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį Nr. D2112/s15, kuriose buvo įtvirtintos sąlygos dėl vartotojui (subabonentui) tiekiamos elektros energijos ir elektros energijos perdavimo / skirstymo paslaugų kainos ir jos apskaičiavimo, tačiau ieškovė, 2020 – 2022 m. laikotarpiu skaičiuodama elektros energijos kainą atsakovei, nesilaikė sutarčių sąlygų dėl kainos apskaičiavimo, todėl didesnės nei šalių sulygta kainos gavimas laikytinas ieškovės nepagrįstai įgytomis sumomis, kurios privalo būti grąžintos atsakovei.
40. Ieškovė atsiliepime į priešieškinį ėmė teigti ir tokios pozicijos laikėsi teismo posėdžiuose, kad šalys nebuvo sudariusios ir pasirašiusios 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties, todėl šalis jokie sutartiniai santykiai nuo 2021 m. pabaigos nebesiejo ir ieškovė turėjo teisę skaičiuoti elektros energijos kainą atsakovei savo nuožiūra.
41. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojo V. F. parodymus, rašytinius įrodymus ir teismo eksperto išvadas, skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė kaip tinkamai nepagrįstą, o priešieškinį tenkino pilna apimtimi. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje įrodyta, kad bylos šalis nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2022 m. liepos 11 d. siejo sutartiniai elektros energijos perpardavimo teisiniai santykiai; šalys buvo sudariusios dvi sutartis – 2019 m. spalio 1 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį Nr. D1910/s3 ir 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį Nr. D2112/s15, pastarąją ieškovė vienašališkai nutraukė nuo 2022 m. liepos 11 d.; minėtose sutartyse šalys buvo aiškiai susitarusios dėl vartotojui (atsakovei) tiekiamos elektros energijos ir perdavimo bei skirstymo paslaugų kainos ir apskaičiavimo tvarkos, tačiau ieškovė 2020 – 2022 m. išrašinėdavo atsakovei PVM sąskaitas – faktūras nesilaikydama sutartyse sulygtos kainos apskaičiavimo tvarkos, išimtinai savo nuožiūra ir tinkamai nepagrindė jose apskaičiuotų sumų ir pritaikytų dedamųjų (jų dydžių). Pirmosios instancijos teismas vertino ir tai, kad atsakovė kėlė klausimus dėl elektros energijos kainos dar 2022 m. balandžio mėnesį, tačiau ieškovė atsakymų nepateikė, kreipdamasi į teismą su ieškiniu ieškovė apsiribojo formaliu pareiškimu, kad atsakovė jai skolinga pagal PVM sąskaitas – faktūras bei nutylėjo aplinkybes apie šalių kilusį ginčą apskaičiuojant elektros energijos kainą, todėl darė išvadą, kad atsakovė pagrįstai pareiškė priešieškinį, reikalaudama priteisti jai permokėtas ir nepagrįstai sumokėtas sumas, o tai, kad atsakovė apmokėjo atitinkamas PVM sąskaitas – faktūras, pagal kurias apskaičiuota dalis prašomų priteisti permokų, šiuo konkrečiu atveju neatima iš jos teisės gintis teismine tvarka ir reikalauti permokų grąžinimo.
42. Ieškovė nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą, todėl nepagrįstai atmetė ieškovės ieškinį dėl skolos ir palūkanų priteisimo bei nepagrįstai tenkino atsakovės patikslintą priešieškinį dėl be pagrindo įgytų pinigų sumų priteisimo.
Dėl įrodymų vertinimo sprendžiant dėl sutarties (ne)sudarymo
43. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pasibaigus šalių sudarytai 2019 m. spalio 1 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarčiai Nr. D1910/s3, šalis ir toliau siejo sutartiniai teisiniai santykiai, o ne faktiniai santykiai be rašytinės sutarties. Apeliantės įsitikinimu, byloje esančių duomenų visuma leidžia teigti, kad 2021 m. gruodžio 15 d. elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis Nr. D2112/s15 nebuvo realiai sudaryta, nes į bylą atsakovė pateikė tik 2021 m. gruodžio 15 d. elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties Nr. D2112/s15 kopiją, o ne originalą, be to, teismo paskirtas ekspertas negalėjo atsakyti, kokiu būdu šioje sutartyje buvo atlikti ieškovės direktoriaus ir atsakovės direktoriaus parašai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems apeliacinio skundo argumentams.
44. CPK 177 straipsnio 2 dalyje pateiktas bylos faktinėms aplinkybėms nustatyti nebaigtinis įrodinėjimo priemonių sąrašas, kuriame išvardytos įrodinėjimo priemonės, tarp jų ir rašytiniai įrodymai, bei nurodoma, kad faktinės aplinkybės gali būti nustatomos ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Pagal CPK 197 straipsnio 1 dalį rašytiniai įrodymai yra dokumentai, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. CPK 202 straipsnyje nustatyta, kad jeigu teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose yra taisymų ar kitų išorinių trūkumų, taip pat jeigu pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai nėra išlikę, apie šių įrodymų įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas.
45. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pateikus tik dokumento kopiją ir nesant originalo, įrodinėjimas vyksta ne pagal CPK 184 straipsnio, o pagal CPK 202 straipsnio taisykles dėl dokumento kopijos įrodomosios reikšmės. Tokiu atveju apie dokumento kopijos įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Dokumento kopijos įrodomosios reikšmės nustatymas priskirtas teismo vidiniam įsitikinimui (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 202 straipsnis); jis įgyvendinamas teismui įvertinus, ar, be kopijos, yra kitų dokumento sudarymą ir turinį patvirtinančių pakankamų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247-916/2018, 34, 35 punktai). Kai dokumento originalas neišlikęs, jo kopija teismo gali būti pripažįstama įrodymu, atsižvelgiant į tai, kaip šioje kopijoje esantys duomenys dera ir ar neprieštarauja kitoms bylos aplinkybėms bei kitiems įrodymų duomenims, ar kiti bylos įrodymai nepaneigia kopijoje išdėstytų duomenų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2013; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016 41 punktą; 2017 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-86-415/2017 32 punktą).
46. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad aplinkybė, jog asmuo, apklausiamas kaip liudytojas, gali būti suinteresuotas duoti vienai iš šalių palankius parodymus, nėra pagrindas atsisakyti apklausti asmenį kaip liudytoją, o jo duotų parodymų nevertinti kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų – kaip įrodymų. Kadangi liudytojų parodymai ir jų pateikimas yra subjektyvaus pobūdžio, tai aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti liudytojų parodymus kaip nepatikimus. Ši išvada turi būti daroma pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) ir turi būti motyvuota (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008).
47. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktų įrodymų viseto pagrindu darydamas išvadą, kad pasibaigus šalių sudarytai 2019 m. spalio 1 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarčiai Nr. D1910/s3, šalis ir toliau siejo sutartiniai teisiniai santykiai, o ne faktiniai santykiai be rašytinės sutarties, nepažeidė CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimo taisykles. 2021 m. gruodžio 15 d. elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties Nr. D2112/s15 sudarymo faktas pagrįstai pripažintas įrodytu.
48. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui dėl 2021 m. gruodžio 15 d. elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties Nr. D2112/s15, kurioje yra abiejų šalių įgaliotų atstovų parašai, kopijos įrodomosios reikšmės teisingam nagrinėjamo ginčo išsprendimui. Vien tai, kad byloje nebuvo pateiktas šios sutarties originalas, ar tai, kad ekspertizės metu iš kopijos nebuvo galimybės nustatyti, kokiu būdu buvo atlikti parašai ir ar jie nėra nukopijuoti techninėmis priemonėmis, įrodymų visumos kontekste nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra neteisingos ar nepagrįstos. Byloje yra kitų 2021 m. gruodžio 15 d. elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties Nr. D2112/s15 sudarymą patvirtinančių pakankamų įrodymų, o sudarymą paneigiančių įrodymų nėra.
49. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovė į bylą yra pateikusi ieškovės 2021 m. spalio 28 d. pranešimą dėl sutarties nutraukimo, kuriame nurodoma, kad nutraukus 2019 m. spalio 1 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį, ieškovė yra pasirengusi sudaryti su atsakove naują elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį, kurios projektą pateiks iki lapkričio 30 dienos. Atsakovė byloje taip pat yra pateikusi ieškovės 2022 m. gegužės 6 d. pranešimą, kuriuo ieškovė informavo atsakovę, kad remiantis 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties Nr. D2112/s15 40 punktu ji vienašališkai nuo 2022 m. liepos 11 d. nutraukia Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, jeigu ieškovė būtų laikiusi, kad 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis nėra sudaryta ir jokie sutartiniai santykiai šalių nesieja dar nuo 2021 m. pabaigos, tokio pranešimo ji atsakovei apskritai nebūtų siuntusi. Nors 2024 m. sausio 30 d. teismo posėdžio metu ieškovės atstovė advokatė D. M. tvirtino, kad, ieškovei planuojant parduoti verslą, 2022 m. gegužės 6 d. pranešimas dėl sutarties nutraukimo buvo išsiųstas atsakovei per klaidą, automatiškai siunčiant pranešimus visiems vartotojams, tačiau toks ieškovės atstovės teiginys teisėjų kolegijos neįtikina. Nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei su apeliaciniu skundu ieškovė neteikė įrodymų, patvirtinančių, kad, išsiuntusi 2022 m. gegužės 6 d. pranešimą, ieškovė vėliau siuntė atsakovei pranešimą, informuodama apie įvykusią klaidą. Be to, byloje atsakovė yra pateikusi ieškovės ir UAB „UNIS Stell Baltija“ 2022 m. rugsėjo 20 d. pranešimą, kuriuo atsakovė informuojama apie planuojamą sandorį dėl transformatorinės kartu su įranga pirkimo – pardavimo ir nuosavybės perėjimo UAB „UNIS Stell Baltija“, taip pat informuojama, kad Elektros energijos sutartis su atsakove bus laikoma nutraukta po 60 kalendorinių dienų nuo pranešimo įteikimo dienos sutarties 40 punkto pagrindu (vienašališkai). Labiau tikėtina, kad būtent pastarasis pranešimas buvo išsiųstas atsakovei per klaidą, automatiškai siunčiant pranešimus visiems vartotojams.
50. Kaip matyti iš byloje esančio atsakovės ieškovei registruotąja pašto siunta išsiųsto 2022 m. gegužės 18 d. pranešimo, jame atsakovė prašė peržiūrėti PVM sąskaitose – faktūrose Nr. DOV008731 (2022 m. sausio 31 d.), Nr. DOV008903 (2022 m. vasario 28 d.), Nr. DOV009166 (2022 m. kovo 31 d.) ir Nr. DOV009385 (2022 m. balandžio 30 d.) nurodytas kainas už elektros energijos kilovatvalandę, motyvuojant tuo, kad jos neatitinka teisingos elektros energijos kilovatvalandės kainos apskaičiavimo pagal Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį, pasirašytą 2021 m. gruodžio 15 d. Atsakovės pakartotinai registruotąja pašto siunta ieškovei išsiųstame 2022 m. birželio 6 d. pranešime, kuriame atsakovė, be kita ko, pranešė, jog nepriima ieškovės išrašytos PVM sąskaitos – faktūros Nr. DOV009385 (2022 m. balandžio 30 d.), taip pat aiškiai nurodyta, kad ieškovės išrašytose PVM sąskaitose – faktūrose nurodyta elektros energijos kaina neatitinka būtent 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties reikalavimų. Ieškovė jokių atsakymų į atsakovės teiktus pranešimus nepateikė, nesiuntė atsakovei jokių pranešimų apie tai, kad 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta.
51. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir 2024 m. spalio 31 d. Ekspertizės akto Nr. 11-1538 (24) duomenimis, gautais tyrimo metu siekiant nustatyti, ar nuskenuotame / nukopijuotame dokumente parašai skenuoti nuo originalo ar kopijos, taip pat tiriant, ar dokumente yra parašų montažo ar jų keitimo požymių. Ekspertizės akte nurodyta, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog parašai dokumente išspausdinti raštu, kaip ir kiti išspausdinti rekvizitai; kad aplink parašų sritis nėra tamsių pašalinių linijų, būdingų nukopijuotiems montažo būdu pagamintiems dokumentams; kad aplink parašus nėra kitokio fono nei aplink kitus rekvizitus; visuose sutarties lapuose parašų įkėlimo požymiai neišryškėja; sutartyje 1-ame, 3-ame, 5-ame ir 6-ame lapuose parašai UAB „DOVYRA“ direktoriaus D. Š. vardu yra ne to paties, bet skirtingų parašų kopijos, 1 – 6 lapuose esantys parašai UAB ,,Alpinistas“ direktoriaus D. G. vardu yra ne to paties, o skirtingų parašų kopijos. Teismo eksperto vertinimu, atlikti tyrimai rodo, kad tiriamuosiuose parašuose požymių, būdingų skaitmeniniam montažui nėra, parašų elementuose taip pat nėra linijų pavingiavimų, laiptelių, ryškių štrichų pločio skirtumų, būdingų techniškai padirbtiems parašams.
52. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė procesiniuose dokumentuose (2023 m. spalio 20 d. rašytiniuose paaiškinimuose) ir teisminio bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad ieškovės darbuotojai Z. J., galimai, kartu su V. F., kurie paprastai darbuojasi pastate, kuriame yra įsikūrusi ir atsakovė (pastate, adresu (duomenys neskelbtini)), buvo užsukę į atsakovės nuomojamas patalpas paimti parašo ant 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties, kurios projektą siuntė atsakovei ieškovė ir šalys jį suderino. Kadangi tuo metu patalpose nebuvo atsakovės direktoriaus D. G., tai minėtą sutartį jie paliko atsakovės patalpose. Vėliau, kuomet D. G. sutartį pasirašė, apie tai buvo informuotas ieškovės darbuotojas Z. J., kuris užsuko sutarties pasiimti, mat ant jos reikėjo gauti ir ieškovės direktoriaus D. Š. parašą. Praėjus kažkuriam laikui, Z. J. ir / arba V. F. grąžino atsakovei jai priklausantį sutarties egzempliorių, atnešdami ir palikdami jį atsakovės patalpose. Ar pateiktas dokumentas buvo originalus dokumentus, ar dokumento kopija, atsakovė netikrino ir nesiaiškino, nes nekilo dvejonės dėl dokumento autentiškumo.
53. Ieškovė atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad ieškovė atsakovei pateikė 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties projektą, tačiau pati sutartis abiejų šalių niekada pasirašyta nebuvo. Ieškovės prašymu liudytoju apklaustas V. F. 2025 m. gegužės 22 d. teismo posėdžio metu, atsakydamas į klausimus, taip pat parodė, kad ieškovės centrinėje būstinėje Šiauliuose parengtas minėtos sutarties projektas atsakovei buvo išsiųstas el. paštu, popierinės sutarties jis atsakovei nenešė; liudytojui apsilankius pas atsakovę jos darbuotojai patikino, kad ją gavo ir jau išsiuntė į Šiaulius el. paštu, tačiau pasirašyta iš ieškovės pusės ši sutartis liudytojui nebuvo atsiųsta ir liudytojas savo žinioje neturėjo abiejų šalių parašais patvirtintos sutarties; Z. J. nedalyvavo sutarčių su vartotojais pasirašymo procese ir dėl senyvo amžiaus nebūtų galėjęs to padaryti.
54. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tokius ieškovės liudytojo V. F. duotus parodymus pagrįstai laikė prieštaringais ir jais nesirėmė. Nors liudytojas tvirtino, kad būtent jis kuravo sutarčių pasirašymą Vilniaus objekte, vis tik, atsakydamas į klausimus, parodė ir tai, kad pas ieškovę jis dirbo technikos direktoriumi ir faktiškai buvo atsakingas už elektros energijos tiekimo priežiūrą, elektros energijos rodmenų surinkimą ir perdavimą buhalterei, o Vilniaus objekte kartu su juo dirbęs Z. J. buvo administratoriumi ir dirbo su bendrais klausimais, kuravo sutarties su UAB „UNIS Stell Baltija“ pasirašymą. Nors liudytojas teigė, kad Z. J. būtų informavęs jį apie įvykusį sutarties su atsakove pasirašymą, jeigu taip būtų nutikę, tačiau liko nepaneigta atsakovės nurodoma aplinkybė, kad Z. J. buvo užsukęs į atsakovės nuomojamas patalpas paimti parašo ant sutarties, ją paliko, nes atsakovės patalpose nebuvo atsakovės direktoriaus D. G., vėliau, kuomet D. G. sutartį pasirašė, apie tai vėl buvo informuotas Z. J., kuris užsuko sutarties pasiimti ir praėjus kažkuriam laikui grąžino atsakovei jai priklausantį sutarties egzempliorių su ieškovės direktoriaus D. Š. parašu, atnešdamas ir palikdamas jį atsakovės patalpose.
55. Be to, šie liudytojo parodymai nekoreliuoja su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais (2021 m. gruodžio 15 d. elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties Nr. D2112/s15 kopija, kurioje yra abiejų šalių direktorių parašai, ieškovės 2022 m. gegužės 6 d. pranešimu apie 2021 m. gruodžio 15 d. elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimą bei atsakovės 2022 m. gegužės 18 d. ir 2022 m. birželio 6 d. pranešimais, kuriuose minima 2021 m. gruodžio 15 d. elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis, teismo eksperto išvadomis apie tai, kad 2021 m. gruodžio 15 d. elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties kopijoje skaitmeninio montažo požymių nėra). Be ieškovės paaiškinimų ir jos liudytojo V. F. parodymų, kitų objektyvių duomenų, iš kurių galima būtų spręsti, kad 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis šalių nebuvo sudaryta, byloje nėra pateikta.
56. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad visuma byloje surinktų rašytinių įrodymų leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog ieškovei nutraukus 2019 m. spalio 1 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį Nr. D1910/s3, šalys sudarė 2021 m. gruodžio 15 d. elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį Nr. D2112/s15, kuria buvo grindžiami šalių tarpusavio santykiai iki 2022 m. liepos 11 d., o apeliaciniame skunde ieškovės nurodyti teiginiai šios išvados nepaneigia.
Dėl įrodymų vertinimo jų pakankamumo aspektu sprendžiant dėl ieškinio (ne)pagrįstumo
57. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad į bylą pateikė PVM sąskaitas – faktūras, kuriose buvo detalizuotos dalys, kas sudaro galutinę ieškovės apskaičiuotą kainą už patiektą elektros energiją, pateikė 2025 m. balandžio 3 d. buhalterinę pažymą apie tai, kokios dedamosios dalys sudaro galutinę kainą už patiektą elektros energiją, taip pat duomenis apie tai, kad PVM sąskaitas – faktūras, ieškovės išrašytas iki 2022 m. rugsėjo 29 d., atsakovė priėmė bei apmokėjo. Ieškovės įsitikinimu, byloje ji pateikė pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad ieškovė nurodė ir pagrindė, kaip apskaičiuodavo galutinę kainą atsakovei už patiektą elektros energiją. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais.
58. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką, CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Priešingai nei teisinis ieškinio pagrindas, našta įrodyti faktines aplinkybes, t. y. faktinį šalies reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą, tenka ne teismui, o šaliai, turinčiai įrodinėjimo naštą. Šis reikalavimas tiesiogiai kildinamas iš CPK 12 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2013).
59. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2014). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo teismo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-400-701/2016).
60. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, įvertinusi apskųsto sprendimo turinį ir apeliacinio skundo argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė pakankamais įrodymais nepagrindė ieškiniu reikalaujamą priteisti skolos dydį.
61. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė kėlė klausimus dėl išrašomų PVM sąskaitų – faktūrų dydžio pagrįstumo dar sutartinių santykių metu, siųsdama ieškovei 2022 m. balandžio 19 d. ir pakartotinai 2022 m. balandžio 26 d. el. paštu paklausimus, tačiau jokių atsakymų į juos ieškovė nepateikė ir 2022 m. gegužės 6 d. pranešimu informavo atsakovę apie vienašališką 2021 m. gruodžio 15 d. elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties Nr. D2112/s15 nutraukimą nuo 2022 m. liepos 11 d. Be to, ieškovė neatsakė į dar du atsakovės paklausimus dėl elektros kainos dydžio, kuriuos atsakovė pateikė registruotąja pašto siunta ieškovei jau po informavimo apie vienašališką 2021 m. gruodžio 15 d. elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties Nr. D2112/s15 nutraukimą, t. y. neatsakė į 2022 m. gegužės 18 d. ir pakartotinai 2022 m. birželio 6 d. atsakovės pranešimus.
62. Ieškovei pareiškus teisme reikalavimą atsakovei dėl 20 812,02 Eur skolos ir 354,75 Eur palūkanų priteisimo pagal neapmokėtas keturias PVM sąskaitas – faktūras (Nr. DOV010240, Nr. DOV010358, Nr. DOV010465 ir Nr. DOV010537) už tiektą elektros energiją laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 30 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., atsakovė tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžių metu nesutiko su tokiu ieškovės reikalavimu, 2024 m. sausio 30 d. teismo posėdyje ginčijo ieškovės taikytus įkainius ir ieškovės išrašytų PVM sąskaitų – faktūrų pagrįstumą.
63. Ieškovės atstovė advokatė D. M. 2024 m. sausio 30 d. teismo posėdyje laikėsi pozicijos, kad, pasibaigus šalių sudarytai 2019 m. spalio 1 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarčiai Nr. D1910/s3, elektros energija atsakovei buvo tiekiama nesant rašytinio susitarimo, todėl elektros ir kitų paslaugų kaina atsakovei buvo nustatoma išimtinai ieškovės nuožiūra. Ji paaiškino, kad PVM sąskaitose – faktūrose nurodyta kaina buvo apskaičiuojama pagal ieškovei nepriklausomo teikėjo IGNITIS ir ESO išrašomas sąskaitas, kurios buvo išdalinamos visiems vartotojams, bei kiekvienam vartotojui papildomai pridedamos ieškovės patirtos išlaidos už elektros energijos transformatorinės eksploatavimą. Nesant konkretaus susitarimo dėl kainos, ieškovė kokį įkainį norėjo, tokį ir skaičiavo. Taip pat nurodė, kad papildomai paaiškinti negali, galbūt daugiau galėtų paaiškinti liudytoju prašomas apklausti V. F.. Minėtas liudytojas 2025 m. gegužės 22 d. teismo posėdyje parodė, kad PVM sąskaitose – faktūrose prie visų T dedamųjų (T1, T2, T3 ir T4) tarifų buvo pridedami ir ieškovės kaštai (nuostoliai), susidarę prižiūrint, remontuojant elektros tinklų transformatorinę, perdirbant elektrą, kuriuos apskaičiuodavo buhalterija ir kiekvieną mėnesį jie būdavo skirtingo dydžio.
64. Ieškovės į bylą pateiktoje 2025 m. balandžio 3 d. buhalterinėje pažymoje yra išvadintos kainos už elektros energiją bei suteiktas elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugas dedamosios, detaliau nepaaiškinant kaip šios dedamosios atsispindi ieškovės išrašytose PVM sąskaitose – faktūrose, kuriomis grindžiami ieškinio reikalavimai.
65. Pažymėtina ir tai, kad ieškovės atstovei advokatei D. M. 2024 m. sausio 30 d. teismo posėdyje buvo išaiškinta įrodinėjimo pareiga, esant ginčui dėl ieškovės taikytų įkainių ir ieškovės išrašytų PVM sąskaitų – faktūrų pagrįstumo, įrodyti, kad PVM sąskaitose – faktūrose, kuriomis grindžiami ieškinio reikalavimai, tinkamai apskaičiuoti įkainiai, atskleidžiant įkainių apskaičiavimo mechanizmą, pateikiant išsamius skaičiavimus dėl kiekvienos PVM sąskaitos – faktūros. Tačiau ieškovė bylos nagrinėjimo metu taip ir nepateikė išsamių duomenų apie bendros kainos už elektros energiją apskaičiavimo mechanizmą – apie atsakovei išrašytose PVM sąskaitose – faktūrose nurodytas dedamąsias ir jų dydžius, apie elektros energijos sąnaudas ir jų dydį bei sąnaudų priskyrimą konkrečiam duomeniui. Taigi, pirmosios instancijos teismas šių duomenų pagrindu pagrįstai sprendė, kad ieškovė neįvykdė įrodinėjimo pareigos pagrįsti ieškinio pagrindu nurodomų PVM sąskaitų – faktūrų pagrįstumą ir realumą. Apeliaciniame skunde ieškovė nepateikė jokių argumentų, kurie objektyviai paneigtų šių išvadų pagrįstumą.
Dėl atsakovės patikslinto priešieškinio patenkinimo (ne)pagrįstumo
66. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad atsakovės patikslintas priešieškinis turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas, nes atsakovė visas ieškovės iki 2022 m. rugsėjo 29 d. išrašytas PVM sąskaitas – faktūras yra priėmusi ir apmokėjusi, todėl atsakovė nebeturėjo teisės kelti klausimo dėl elektros energijos pardavimo kainos dydžio ir apskaičiavimo (perskaičiavimo). 2019 m. spalio 1 d. elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties 3 punkte buvo aiškiai reglamentuota, jog atsakovė, nesutikdama su elektros energijos kaina, turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, tačiau byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų pasinaudojusi šia teise.
67. Atmesdama kaip nepagrįstus ir šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad šiuo konkrečiu atveju atsakovė pagrįstai pareiškė priešieškinį, reikalaudama priteisti jai permokėtas ir nepagrįstai sumokėtas sumas, o tai, kad atsakovė apmokėjo atitinkamas PVM sąskaitas – faktūras, pagal kurias apskaičiuota dalis prašomų priteisti permokų, neatima iš jos teisės gintis teismine tvarka ir reikalauti permokų grąžinimo.
68. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovė nuo 2022 m. balandžio mėnesio kėlė klausimus dėl PVM sąskaitose – faktūrose apskaičiuojamos elektros energijos kainos pagrįstumo, tačiau ieškovė visiškai nebendradarbiavo su atsakove bei neteikė jai reikalaujamos informacijos, 2020 – 2022 m. laikotarpiu atsakovei išrašytų PVM sąskaitų – faktūrų pagrindimo. Kreipdamasi į teismą ieškiniu ieškovė taip pat nutylėjo aplinkybes apie tarp šalių kilusį ginčą dėl ieškovės atsakovei apskaičiuotos elektros energijos kainos. Tik patenkinus atsakovės prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, ieškovė 2023 m. lapkričio 9 d. į bylą pateikė ieškovei nepriklausomų tiekėjų IGNITIS ir ESO laikotarpiu nuo 2021 m. gruodžio 31 d. iki 2022 m. birželio 30 d. išrašytas PVM sąskaitas – faktūras, kurių pagrindu atsakovė galutinai patikslino priešieškinio reikalavimus ir pateiktus skaičiavimus dėl permokėtų sumų dydžio. Ieškovė, atsikirsdama į priešieškinio reikalavus, laikėsi pozicijos, kad nutraukus 2019 m. spalio 1 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį Nr. D1910/s, nesant sudarytos kitos rašytinės sutarties, ieškovė PVM sąskaitas – faktūras su joje nurodytais įkainiais turėjo teisę išrašinėti atsakovei savo nuožiūra ir atsakovės atliktų skaičiavimų bei atitinkamų permokėtų sumų dydžių teisingumo neginčijo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendimą dėl patikslintu priešieškiniu reiškiamų reikalavimų pagrįstumo priėmė remdamasis byloje esančiais duomenimis ir pripažino juos pakankamais tokiems reikalavimams patenkinti.
69. Šiuo procesiniu sprendimu pritarta pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bylos šalis nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2022 m. liepos 11 d. siejo sutartiniai elektros energijos perpardavimo teisiniai santykiai pagal šalių sudarytas dvi sutartis – 2019 m. spalio 1 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį Nr. D1910/s3 ir 2021 m. gruodžio 15 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį Nr. D2112/s15. Pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu konstatuota, kad šiose sutartyse šalys aiškiai buvo susitarusios dėl vartotojui (atsakovei) tiekiamos elektros energijos ir elektros energijos perdavimo / skirstymo paslaugų kainos ir jos apskaičiavimo, tačiau ieškovės 2020 – 2022 m. išrašytose PVM sąskaitose – faktūrose nurodyti ir atsakovei pritaikyti elektros energijos tarifai yra nepagrįstai dideli bei neatitinkantys minėtose sutartyse nustatytų elektros energijos kainos nustatymo principų. Ieškovė apeliaciniame skunde neginčija tokios išvados pagrįstumo, jokių savo skaičiavimų taip pat neteikia. Ieškovės apeliacinio skundo argumentas, kad, nesutikdama su elektros energijos kaina, atsakovė galėjo vienašališkai nutraukti 2019 m. spalio 1 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį Nr. D1910/s3, yra nepagrįstas. Byloje nėra pateikta įrodymų, leidžiančių teigti, kad atsakovė nesutiko su sutartyse šalių nustatytais elektros energijos kainos nustatymo principais.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
70. Apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos šioje byloje nagrinėjamais klausimais, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą skundžiamą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti prielaidų nesudaro. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
71. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes arba apie juos pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė ir teisėjų kolegija pritaria jo išdėstytiems argumentams, arba jie neturi esminės reikšmės, vertinant skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
72. Apeliacinio skundo netenkinus, ieškovės apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 2 774,53 Eur išlaidas. Šių išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio (maksimali suma apskaičiuojama taip: 1,3 (8.11 punktas) × 2 387 Eur (2025 m. II ketv. (7 punktas)) = 3 103,10 Eur), todėl apeliacinio skundo netenkinus, atsakovei iš ieškovės priteisiamas 2 774,53 Eur šių išlaidų atlyginimas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Alpinistas“, juridinio asmens kodas 302641100, iš ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „DOVYRA“, juridinio asmens kodas 152639573, 2 774,53 Eur (du tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt keturis eurus ir penkiasdešimt tris euro centus) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimo.
Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Ramunė Čeknienė
Rita Dambrauskaitė
Laimantas Misiūnas